Prie Baltijos jūros. Fotografavo Arūnas Paslaitis
„Delčia kaip aukso valtis“ – savita knyga, nepanaši į jokias kitas, kurias esu skaičiusi*. Ji tikrai gelminga ir perkeltine, ir tiesiogine prasme, įrodanti, kad leidykla „Gelmės” tokį pavadinimą pasirinko ne šiaip sau. Savo šalyje – Estijoje – knyga apdovanota bent keliomis premijomis, o apie jos vertėją pernelyg daug pasakoti būtų net nejauku: visi mes, besidomintys literatūra, žinome, kas ji ir kokia ji – Danutė Sirijos-Giraitė.
Apie Lietuvoje mažai girdėtą knygos autorių svarbu kalbėti daugiau.
Juhanis Püttseppas (g. 1964) – biologas, mokytojas ir rašytojas, kuriantis vaikams bei paaugliams. Baigė Tartu universitetą, yra dirbęs Zoologijos ir botanikos institute bei Tartu universitete. Püttseppas parašė daugiau nei 20 dokumentinių literatūros kūrinių ir pasakų knygų. Mėgstamiausios jo temos – gamta, požiūris į aplinką, žmogiškoji empatija.
Viršelyje matome lygiaverčiai parašytas abi pavardes – rašytojo ir dailininkės. Tad ir apie ją keli žodžiai.
Gundega Muzikante (g. 1964) – latvių iliustratorė, menininkė, maketuotoja ir animatorė. Savo misiją ir užduotis įvardina taip: įsigilinti į kiekvieną tekstą, susidraugauti su juo, o paskui atsargiai aprengti geriausiais kiekvienai būtybei tinkančiais drabužiais. Ji iliustravo daugiau nei 40 vaikiškų knygų, dalyvauja tarptautinėse parodose.
Rašydama žodžius iliustratorė, iliustratorius ar iliustracijos visada sutrinku. Žinau, kaip Lietuvos dailininkės ir dailininkai nemėgsta šio žodžio, iliustravimą laikydami jų pastangas siaurinančiu, menkinančiu apibūdinimu. Įvaizdinti knygą – štai vis plačiau plintantis posakis, manęs nė kiek nepykinantis, nors, kaip pastebėjau, daug ką gluminantis. Keista – kodėl glumina? Juk visada svarbu išklausyti profesionalų ir į jų nuomonę atsižvelgti. Tarptautinį žodį keičia lietuviškas, kažin, ar verta dėl to graužtis.
Vien pavarčius šią knygą akivaizdu: tai – ne iliustracijos, tai knygos matymas, tai rašytojo sumanytos istorijos pateikimas spalvomis ir atspalviais, šešėliais ir nušvitimais. Dailininkė dėmesingai seka siužetą, nei užbėgama prieš akis skaitančiajam, nei atsilikdama. Trūkumas vienas vienintelis: skaityti tamsiuosius puslapius labai sunku, šriftas susilieja su fonu. Šioje knygoje teksto aiškumas aukojamas regimosios įtaigos labui, leidinys sukurtas dėmesingiems.
O siužetas štai koks: vieną rudens dieną mažame Estijos pajūrio miestelyje gyvenanti šeima nusprendžia išvykti į Švediją. II pasaulinis karas beveik jau baigiasi, bet pasibaigti niekaip negali – vis kur nors kas nors sprogsta, užsidega, žūsta, dingsta. Rusų okupacijos baiminamasi labiau nei vokiečių, štai kodėl ir ši, ir dar kelios šeimos net neabejoja, kad būtina plaukti į neutralią Švediją. Taip, jie pagaliau gelbėjimosi valtimi atplaukia į saugią Gotlando salą – tėtis Edas, mama Juta, jų dukra Kėtė, patirdami daug… nuotykių? Pavojų? Kur jau ten, šie žodžiai tiktų lengvabūdiškoms knygoms apie piratus ar lengvabūdžius nuotykių ieškotojus.
Santūriais žodžiais, taupiais sakiniais parašytame tekste – žūties artumas, jos akivaizda. Nėra nė vieno šaržuoto personažo, o įtaigūs charakteriai yra. Nė lašo tuščio pajuokinimo ar patyčių, kuriomis knibždėte knibžda populiarūs vaikų literatūros kūriniai ar skuboti „tvariniai”.
Skaitytojai išmoksta naujų žodžių: kas yra skiaurinė valtis, kas avynas (mamos brolis), kas lotos (savanorės Gotlando salos gyventojos, besirūpinančios pabėgėliais). Visa tai paaiškinama tekste, rašytojui neprireikia išnašų – jis žino, kad išnašos ir kiti priedai vargina net dėmesingiausius skaitytojus, ką bekalbėti apie mažiau įgudusius.
Paskutinis knygos sakinys štai koks: „Skiriu šią knygą savo mažiesiems giminaičiams – Reetai, Reinui, Riinai ir Villui, kurie 1944 metų vasarą žuvo Baltijos jūroje“.
Knygoje minimi ne tik estų, bet ir lyvių, latvių pabėgėliai. Lietuviai ne, nors bent kelis kartus esu girdėjusi uošvio pasakojimą, kaip jis paskutinę akimirką nutarė vis dėlto neplaukti Baltijos jūra į Švediją ir savo akimis matė susprogusį laivą, gabenusį jo pažįstamus, ką tik palydėtus žmones.
Knyga „Delčia kaip aukso valtis” giminaičių Lietuvoje turi. Ją galima dėti šalia Justino Žilinsko „Bėglių“, Mariaus Marcinkevičiaus „Akmenėlio“, Linos Itagaki ir Jurgos Vilės „Sibiro haiku“. Tai rimtos, liūdnos, įtraukiančios knygos, svarbios visais pagrindiniais vaikų literatūros aspektais: jos meniškos, originalios, ugdančios jautrumą, o kartu – ir informatyvios, besiremiančios dokumentais.
Haapsalu, Estija. Nuotrauka iš VLE
Kadaise į panašią kelionę iš Haapsalu miestelio išplaukė ir mergaitė Ilona. Apie savo estišką kilmę ilgokai niekam Švedijoje nepasakojo. Neišsitarė net tada, kaip tapo žymia dailininke Ilona Wikland (pasirinko sutuoktinio, Švedijos karininko pavardę). Taip, tai ji – Astridos Lindgren knygų įvaizdintoja, Karlsono, Mažylio, Ronjos ir jos plėšikų gaujos tipažų autorė.
Jaukiame Haapsalu miestelyje yra Ilonos Wikland muziejus. Jame apie žūtbūtines keliones į nekariaujančią svajonių šalį Švediją galima sužinoti daugiau. O kol esame savuose saugiuose namuose, skaitykime šią slogiai šviesią knygą, bandydami joje atrasti bent lašą vilties: žmonių, norinčių išsigelbėti, šiame pasaulyje, šiandien yra neapsakomai daug. Duokdie sulaukti gelbstinčių.
*Juhanis Püttsepp. Gundega Muzikante. Delčia kaip aukso valtis. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. Vilnius: Gelmės, 2023. – 134 p.
Šis tekstas buvo publikuota METŲ žurnale, rubrikoje KNYGMETIS, 2024 m. kovo mėn. Portale MENO BANGOS publikuojamas METŲ vyriausiajam redaktoriui pritarus.