Mielas bičiuli, tau rašo šmaikštus ir mielas (ne, mieliausias!) ežiukų pusbrolis Ezis Pūkuotukas. Jei nežinai, kas aš toks, – nesirūpink. Tau dabar tereikia klausytis, tad būki ausylas ir akylas… Tai labai svarbu. Labai. Girdi? Tikiuosi, man padėsi. Kaip jau puikiai žinai, visi žmonės moka kalbėti, tačiau taip buvo toli gražu ne visada… Labai (bet tikrai labai) seniai žmonės kalbėdavosi ženklais arba neaiškiais garsais. Bet tai ne visada būdavo patogu; kai ištinka pavojus, reikia bėgti, tad tavo ženklakalbės ne tik niekas nemato, bet ir nesupranta. Tai bėdelė… Visi garsai skambėdavo panašiai, todėl žmonės pernelyg dažnai sureaguodavo ne taip, kaip reikia. Tuomet įvykdavo kokia pragaištinga nelaimė… Taip galėjo tęstis ir tęstis per amžius amžinuosius, jei vienas žmogus iš kito nebūtų gavęs duonos gabalėlio ir netyčia, pusbalsiu, nebūtų prataręs: „Ačiū!“ Visa tai išgirdę žmonės labai nustebo, tačiau jiems šis ritualas patiko ir nuo tada vos ką nors gavę tarstelėdavo stebuklingąjį ačiū. Susikalbėti tapo kur kas lengviau (ką ten – smagiau!), todėl žmonės ėmė kurti(s) ir kitokių žodžių. Taip atsirado lietuvių kalba. Jėgelė. Argi ne?
O dabar mažumėlę surimtėkime. Aš manau, kad lietuvių kalba yra labai skalsi ir… skambi. Ir ne tik. Ji be galo spalvinga ir dovanoja mums įstabių žodžių. Kokios dar kitos kalbos žodis gali turėti tiek reikšmių? Pavyzdžiui, žodeliūkštį dingo galime pakeisti kitais – prašapo, prapuolė, išgaravo, prasmego… Ir čia dar ne viskas! Aš pats labai myliu ir vertinu šią kalbą, todėl tikiuosi ją kuo ilgiau išsaugoti. Visiems ateisiantiems ir būsiantiems. Kartais man pasidaro liūdna. Sutinku vis daugiau žmonių, kurie lietuvių kalbos žodžius iškeičia į angliškus, rusiškus ar dar kokius kitus svetimžodžius. Kartais pabūgstu – nejau mūsų kalbai, taip mylimai, tiek saugotai, gresia išnykti? Brrr, net nupurtė nuo šios minties įsibrovėlės… Gal esu labai labai neteisus (labėliausiai), bet, man rodos, kad, nesinaudodami savo kalbos lobynu, gyventume keistame svetimuolių pasaulyje. Ko būtų vertas toks gyvenimas?..
Juk viskas (visui viskas!) prasidėjo nuo žodžio… Todėl iš visų gelmių prašau – padėk man išsaugoti šią kalbą. Tavo ir mano. Visų. Papasakok kitiems, ko čia priplepėjau, arba duok perskaityti. Geriau taip ir padaryk. Įtikink juos panirti į pačius giliausius kalbos klodus ir pamėginti pajusti, kokią nuostabią kalbą ir Tėvynę turime. Gebėti įžodinti savo mintis ir turėti išskirtinę kalbą – ne tik didelė vertybė, bet ir raktas į prasmingą gyvenimą, išmintis, tikroji laimė. Taigi, manau (ir tuo net neabejoju), kad, gyvendamas tokioje mažoje, tačiau labai (bet tikrai labai) turtingoje šalyje turėtum jaustis išdidus, drąsus, išskirtinis. Nepalaužiamas! Lietuvių kalba nekalba jokia kita pasaulio šalis. Girdi? Jokia! Visa tai (ir dar daugiau) mūsų kalbą padaro išskirtinę, o išskirtinumai keičia pasaulį. Įsidėk galvon (arba širdin) ir saugok tai, ką turi brangiausio.
Mano laiškas tipena link pabaigos… Šio to dar trūksta. Ko?.. Turbūt numanai. Palinkėjimo! Kaipgi be jo? Linkiu tau stiprybės, drąsos ir titaniško užsispyrimo išsaugant mūsų kalbą ateities kartoms.
Iki greito! Tikiuosi, kada nors susitiksime (šiuose ar jau kituose pasauliuose).
Dar šis tas: žvaigždės į rankas krinta tiems, kurie jomis tiki. Tai labai svarbu.
Su meile,
Ezis Pūkuotukas
Gimtoji kalba, 2024 m. Nr. 12, p. 16–17
MENO BANGŲ informacija: konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ (2024 m.) Adelė Puidokaitė (Kauno Suzuki progimnazija, mokytoja Viltė Nausėdaitė) užėmė II vietą. Sveikiname!
1 komentaras
Labai gražus laiškas!