Žiemos atostogos Sausio 13-osios tragedijos fone

Tankas

Žiemos atostogos Sausio 13-osios tragedijos fone

Ernestas Parulskis, ŽIEMOS ATOSTOGŲ TANKAS. Iliustravo Morta Griškevičiūtė. ‒ Vilnius: Aukso žuvys, 2015.

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

„Meno bangų“  svetainė visų pirma buvo sumanyta jaunimui. Kartai, gimusiai tragiškaisiais 1991-aisiais, jau po dvidešimt penkerius… Užaugo.  O  vaikų literatūroje vis dar pasigendame meniškai vertingų kūrinių, kuriuose atsispindėtų ne tiek jau ir nutolusi nuo šių dienų mūsų šalies istorija. Todėl 2015-aisiais pasirodžiusi Ernesto Parulskio knygelė „Žiemos atostogų tankas“ lyg ir teikė vilčių: autorius ‒ puikus eseistas, jo tekstai nuolatos pasirodo kultūros spaudoje, 2010-aisiais dauguma jų sugulė į knygą „Kasdienybės kunstkamera“…

Taigi iš karto su goduliu čiupau skaityti „Žiemos atostogų tanką“: anotacijoje buvo žadama, kad čia „kalbama apie Sausio 13-osios priešistorę ir lemtingos nakties įvykius“ ir kad „apie skaudžius istorinius įvykius vaikams galima papasakoti informatyviai ir nuotaikingai“ ‒ maniau, kaip tik „Meno bangoms“! Gal skaitytojams bus įdomu grįžti į laikus, kai jiems patiems kildavo klausimų: o ką tuo metu, kai laisvės gynėjai stovėjo barikadose, veikė vaikai? Kaip jie suvokė anuomeęius įvykius? Ką išlaikė atmintyje?..

Tačiau kuo toliau, tuo labiau mano entuziazmas blėso. Gerai rašyti suaugusiesiems  dar nereiškia sėkmės ir vaikų literatūros pasaulyje. Tiesa, knygelėje siekiama kuo glaudesnio artumo su skaitytojais vaikais, kurie gyvena šiandien ‒ apie pirmuosius Nepriklausomybės metus veikėjams papasakoja jų tėtis, kuriam tada buvo dešimt metų. Tačiau jau pats Tomo klausimas: „Tėti, o ką tu veikei žiloje senovėje? Na, kai tau, kaip ir man, buvo dešimt metų?“ ‒ skamba neįtikinamai: visų pirma, „žila senove“ pavadinti tėčio vaikystę galėtų nebent penkiametis. Dešimties metų vaikas jau turi šiek tiek brandesnį santykį su laiku. Visų antra ‒ visiškai nelogiška, kad tėtis tik dabar, kai sūnui suėjo dešimt metų, o dukra, kiek galima spėti, už brolį dar vyresnė (sprendžiant iš užuominos, kad ji nuolatos maigo telefoną, įsižeidžia „kelis kartus per valandą, o jos blogos nuotaikos šaknų nesuprasdavo nei tėtis su mama, nei Tomas“ (p. 7), yra paauglė), prisiminė ir nutarė papasakoti savo nuotykius tą įsimintiną naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją… Negana to, labai keista, kad istorijos pirmą kartą klausosi ir mama. Nes, kaip jau sakiau, tai buvo NUOTYKIS, apie kurį kiekvienas normalus jį patyręs vaikas metų metus pasakotų pasipūtęs iš pasididžiavimo, net jeigu kitą rytą būtų paaiškėję, kad vieno tanko sustabdymas tolesniems kruviniems įvykiams įtakos nepadarė. Galiausiai ‒ anų įvykių dalyviai, su kuriais tėtis būtent tą vakarą iš vos ne mirtinų priešų tapo draugais ir iki šiol dažnai leidžia kartu laisvalaikį, irgi niekad nebuvo apie tai kalbėję, o juk turėtų būti visiems nusibodę jų: „O prisimeni?…“ „O kai mes…“, „Ir kaip tada sveiki kailius išnešėm?..“ Nieko panašaus. Viskas be jokio logiško paaiškinimo nugrimzta į užmarštį iki sūnaus klausimo…

O istorijos esmė tokia ‒ dešimtmetis vaikas vėlų sausio 12-osios vakarą ropščiasi iš lovos, tėvams nežinant lipa pro balkoną, kartu su trimis draugais skuba į Šiaurės miestelį, užkalba dantis vienam iš tankus prižiūrinčių kareivių ir prikemša tanko degalų baką putplasčio. Tuomet grįžta namo ir užmiega. Visų pirma, tomis dienomis Šiaurės miestelį dar juosė aukšta betoninė tvora ir pamatyti, kas ten vyksta, galėjai ne pro akylai saugomų vartų plyšį, o tik iš greta esančių Žirmūnų devynaukščių. Sunkiai tikėtina ir tai, kad svarbiai užduočiai pasirengę kareiviai būtų tokie nedėmesingi, kad leistųsi kalbinami iš nežinia kur išdygusio dešimtmečio… Ir dar svarbus faktas: anot liudininkų, tie kareiviai, kurie buvo atvežti į Šiaurės miestelį, lietuviškai nemokėjo. O su knygos veikėju jie lyg niekur nieko šneka lietuvių kalba. Keista, kad leidyklai, kuri specializuojasi leisti istorinės tematikos knygas, nekilo minčių nei apie betoninę tvorą, nei apie prasilenkimus su logika… Tai tiek to „faktų“ informatyvumo.

O apie Sausio 13-osios įvykius užsimenama tik tiek: „Ryte sužinojau apie sausio 13-osios tragediją. Mama skambino giminėms ir draugams, klausinėjo, ar jiems nieko nenutiko. Kai atėjo Zbignevas, beveik nesišnekėjom ‒ mūsų kova su tanku nieko nelėmė. Štai toks, vaikai, mano vaidmuo kuriant šiandieninę Lietuvos istoriją. Toks, beveik nematomas“ (p. 35). Galbūt toks ir būtų ilgamečio tėčio tylėjimo paaiškinimas? Tą rytą tiek jis, tiek jo bičiuliai pasijuto bejėgiai sustabdyti svetimos kariuomenės agresiją ir nutilo ilgiems metams. Tačiau vėlgi ‒ pasakotojas užaugęs jau turėtų kitaip vertinti tą jų poelgį: labiau vaikams būdingą avantiūrą (pamirškim, kad realiai ji vis tiek nebūtų įmanoma dėl betoninės tvoros ir sustiprintos Šiaurės miestelio apsaugos), taigi vis tiek pasakotiną.  O kaip gali būti, kad tėtis vaikams nėra pasakojęs ir apie kitus pirmųjų nepriklausomybės metų savo išgyvenimus? Pavyzdžiui, apie visiškai sėkmingą jųdviejų su Zbignevu prekiavimą laisvės atributika ‒ ženkleliais, lipdukais, vėliavėlėmis?.. Čia gi tai jau būtų buvę kuo pasigirti. Dabar ir šie prisiminimai atsiranda tarsi iš niekur, tarsi ‒ tik tos išvykos metu. Mama taip pat išsisuka nuo pasakojimo apie Sausio 13-ąją: „Kai jūsų, kaip paaiškėjo, dvejetukininkas tėtis gadino rusų tankus, aš ėjau į darželį ir svajojau apie „Barbę“. Antra, aš manau, kad geriausiai jums viską papasakos močiutė…“ (p. 39). Vėlgi ‒ atvykusi bobulė pasakoja ne apie Sausio 13-ąją, o apie spaliukų kilmę, pionierių stovyklas ir komjaunuolius… Čia jau nustebina Monikos išsilavinimo spragos ‒ ji kuo rimčiausiai paaiškina, kad bobulės laikais „tuos, kurie nestojo į komjaunimą, išveždavo į Sibirą“. Ar tikrai tai ‒ vienintelė paauglės (taip ir norisi pabrėžti ‒ paauglės!) žinoma priežastis? Jei tėvai apie tai nekalbėjo, tai ką ji veikė per istorijos pamokas? Net jei, kaip knygos pradžioje, maigė telefoną, vis tiek turėjo iš tų pamokų kas nors išlikti… O Tomo žodžiai knygos pabaigoje, išklausius bobulės pasakojimą: „Jooo, jūs gyvenot baisiai neįdomiais laikais. Nepasisekė“ (p. 47) ‒ tiesiog pribloškiantys, nes skaitytojas, linkęs susitapatinti su savo amžiaus veikėjais, patriotizmo čia niekaip neišmoks. Veikiau ‒ pajus empatiją Tomui, kuris laukia nesulaukia vakaro, kai kompiuteris „dvi valandas priklausys jam vienam“ (p. 47).

Taigi apibendrinant peršasi tokios išvados: knygoje pavaizduota šeima, kurioje tėvai niekad nepasakojo vaikams apie savo gyvenimą pirmaisiais Nepriklausomybės metais, ir tik tuomet, kai vienas iš vaikų paklausė, iš atminties ištraukė nuotykį, kuris didelio įspūdžio tam vaikui taip ir nepadarė. Rusų kareiviai prie to vieno tanko pavaizduoti kaip nuobodžiaujantys žiopliai. Kodėl tada sausio 13-ąją įvyko tragedija, apie kurią tėtis paskui užsimena tik keliais sakiniais, o mama išvis nusuka kalbą paaiškinusi, kad buvo maža ir apie tai papasakos močiutė? Gal tuomet tėčio nuotykis ‒ išgalvotas?.. Esu tikra, kad knygos autorius taip nemanė. Čia tik mano, kaip atidžios skaitytojos, logika pyksta. Tačiau labiausiai ji pyksta dėl padarytos teisingos išvados ‒ jei šeimose nebus dalijamasi prisiminimais apie pirmuosius atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos metus, tai tie įvykiai jiems taip ir liks „žila senovė“, o gyvenimas bėgs maigant telefonų mygtukus ar pagaliau sulaukus žadėtųjų „dviejų valandų“ prie kompiuterio.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *