Vytautas Vyšniauskas

Vytautas Vyšniauskas

Vytautas Vyšniauskas
Vytautas Vyšniauskas

Buvo metas,  kai pieštukas atliko mediumo vaidmenį mano gyvenime. Vėliau krepšinio kamuolys, paskiausiai – rašiklis. Paraleliai baigiau keletą mokyklų Kelmės krašte, dabar, berods, studijuoju filosofiją Vilniaus universitete. Labiausiai save atradau per praradimus. Nūnai gyvenu kaip tik atradimų metą (pavyzdžiui, astrofizikos). Savo didesnius tekstus – ir čia publikuojamus – sunešiojau tarsi senų batų porą, tegu ir atsilaupusią, bet gerą vidujai. Išaugau iš jų, nebetelpu. Tačiau jie visada liks mano atminties partneriai.

Nuo redakcijos: Vytautas Vyšniauskas mokosi Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje, IIIa klasėje. Jaunųjų filologų konkurse Pasvalyje ( 2012 metai) pelnė apdovanojimą už gerą eseistiką, po metų Šilutėje apdovanotas JFK paskatinimo raštu. Konsultavusi mokytoja lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Valerija Puišienė.
 

Tarp autobuso stotelių…

Kasdien kaip į kokią mėsmalę braunamės į mažytį autobusiuką, kuriame nuolat būna keliais, dešimtim ar net visa penkiolika daugiau žmonių negu sėdimų vietų. Vos įlindus į mėsmalę, piktas mėsininkas, sėdintis prie apskrito peilio, užrėkia: „Du penkiasdešimt! MOKI!“ Taip ir plėšia vargšą mokinuką, kuris išvargęs po sunkios dienos ir dar laukęs autobuso pusantros valandos, tenori nemokamai nuvažiuoti į mokyklą ar vakare grįžti iš jos.

Bet yra šis tas ir linksmesnio šitoj kasdienybėj. Jeigu jau susiklosto taip, kad važiuoji į antrą pamoką, t.y. su autobusu, kuris atrieda po aštuonių valandų dvidešimt šešios minutės, gali ir rytinę mankštą padaryti – truputį nervus prasitampyti. Mat jei ateini kiek anksčiau, tai autobusas vėluoja penkias, dešimt, o kartais – labai kartais – ir dvidešimt minučių. Kas belieka – lauki. O jei susivėlini, tai kaip tyčia jis bus atidardėjęs anksčiau ir tepamatai jo dūmais apsklidusį pasturgalį.

Daug gyvenimo sutelpa autobuse, tiksliau – minty, kuri gimsta jame, pamačius kažką pro langą, nugirdus kokį nors pašnekesį ar stebint žmones. O kartais nereikia nieko nei pamatyti, nei išgirsti – užtenka prisiminti, pajausti, įsivaizduoti ar net svajoti, kad subrandintum mintį, kurią vėliau gali išsakyti žodžiais ar rašalu išlieti ant popieriaus. Tos dvidešimt kelionės minučių yra mano turtas, mano meditacija, mano laikas. Tik mano…Taip gimė šis mano dienoraštis…

Rugsėjo 5, pirmadienis

 Ėch, beskubėdamas autobusan įlapnojau į balą. Balti bateliai aplipo purvu. Bandžiau juos nuvalyti užkėlęs koją ant šiukšlių dėžės krašto. Šalia plepėjosi dvi moterėlės, mat viena vakar meldėsi bažnyčioje, o kita džiaugėsi, kad anūkėlė ims lankyti tikybos pamokas, bus doras žmogus. Bešokdamas į pražiotus autobuso nasrus pamiršau nešvarius batus, o mintys ėmė suktis apie tai, kaip aš žemesnėse klasėse mokiausi religinių tiesų. Dievaži, tai viena dažniausių temų besitrainiojančių mano galvoje! 

Man atrodo, kad tos vaikams grūdamos tiesos ne visada teisingos, juk gyvenime nėra tokios tiesos, kurios negalėtum paversti melu…

Kad ir ko mokytumėmės, turime mokytis ne tik to, bet ir apie tai. Deja, beveik visada tai užmirštama, todėl mokomasi tiktais to. Mokytis Dievo – tas pats kaip žmogaus, konkrečios asmenybės. Tačiau mes matome tik viešąją to žmogaus pusę. Žinome, kaip jis elgiasi, kada yra visų matomas, kokia kalbėjimo maniera, veido išraiška, judesiai. Susidarome tam tikrą vaizdą ir pirmą įspūdį. Tačiau priėję prie išvaizdaus vaikino, pamatome, kad jis tikras egoistas, neišmanėlis ir kad jam visiškai nusispjaut ant visų, išskyrus save. Kita vertus – matome Kvazimodo (Viktoro Hugo „Paryžiaus katedros“ herojus) prototipą. Tiesiog baisūnas! Bet priėjęs arčiau užkalbini jį ir tuoj pat supranti, jog tai tauriausios širdies žmogus, kokį tik galėtum įsivaizduoti. Taip pat yra ir su Dievu.

Visi mano žiną jį. Tačiau žino tik jo viešąją pusę, nors ir tos daugelis nesuvokia. O koks esti iš tikrųjų – šiandien religingieji fanatikai apie tai išmano mažiausiai. Nes jiems viskas, kas aukščiau jų, yra šventa. Religija – tai jos mes mokėmės mokykloje. Visos taisyklės, maldos, įsakymai, draudimai ir pareigos – visa sukurta religijos. O kur Dievas? Dievas yra virš visko – aukščiausias viešpatis.

Mokykloje apie Dievą išmokau tikrai daug. Bet ar tai naudinga? Turbūt taip. Tačiau ar reikia tuo gyvenime vadovautis? Ko gero, ne. Reikia vadovautis žmogiškumu, kurio religijoje netrūksta, tačiau ten taip pat pilna užslėpto – o dabar jau ir atvirai demonstruojamo – laisvo mąstymo menkinimo. Ne, religija yra bejėgė, jeigu žmogus jai nepasiduoda. Turintys tvirtą nuomonę visada bus aukščiau tų, kurie aklai pasiduoda religijos sugalvotam fanatizmui, kuriam turbūt prieštarautų net pats Dievas.

Bijojau, tikrai bijojau Dievo. Kaskart, kai kažką padarydavau blogo – nusikeikdavau, kažką stumtelėdavau, galiausiai – sutraiškydavau skruzdėlę, aš gailėdavausi ir melsdavausi. Ne dėl to, ką padariau, bet už tai, kad to nebedaryčiau.

Mokykloje mokiausi, namuose meldžiausi, o gatvėje „nusidėdavau“. Kartais išsiskirdavau iš bendraamžių savo pomėgiais, užsiėmimais, tačiau nebuvau išskirtinai kitoks negu tipiški, pilką aurą turintys, paaugliai (deja, jų labai daug). Dažnai kasdieniame gyvenime klysdavau.

,,Nusidėdavau“. Nusidėdavau tais poelgiais, kuriuos nuodėmėmis vadindavo religijos taisyklės. Tuomet iš nieko nebuvau pasišaipęs. Tiesą sakant, šaipydavosi iš manęs. Ir aš net nenutuokiu, kodėl. Bet taip buvo. Pamenu, antroje klasėje su vienu mokinuku atsisėdau į tą patį suolą, iš priekinio suolo berniukas pašaipiai ir nustebęs pasakė sėdinčiam su manimi: „Tu su juo sėdėsi?..“ Ketverius metus įvairiais laiko tarpais buvau pašaipos objektu, kuriuo nebūdavau tik tuomet, kai kam nors iš manęs prisireikdavo to, ką galiu padaryti tik aš – kažką nupiešti, sugalvoti, pasakyti ar parašyti arba… duoti atsikąsti bandelės…

Mokykloje Dievo studijos neprasideda ir nesibaigia. Ne. Jos vyksta visą gyvenimą. Mūsų gyvenimas yra didžiulė mokykla, kurioje visos gyvos būtybės ko nors nuolat mokosi. Ne tik mokslo, bet ir gyvenimo. Mokosi tėvynės, darbo, sąžiningumo ir atsakingumo, mokosi – žmogaus. Žmogaus tokio, koks galėtume būti kiekvienas, bet, deja, nesame. Taip pat mokomės ir Dievo. Visą gyvenimą…

Na, štai laikas jau ir išlipti, įdomu, kaip seksis mažajai anūkėlei mokytis ir ieškoti savojo Dievo… 

Rugsėjo 14, trečiadienis

Jau antra savaitė, kaip aš keliauju į mokyklą autobusu, mat prieš tris mėnesius baigiau savo mažą dešimtmetę kaimo mokyklėlę ir dabar aš jau gimnazistas. Šiandien kažkaip širdį gnybtelėjo, kai mano autobusas  pralenkė būrelį pirmokėlių, kurie kaip žvirbliukai striksėjo į mano buvusią mokyklą.

O kada aš ten pirmą kartą žengiau? Prieš vienuolika rugsėjų.. Sakyčiau – nuostabūs metai ten praleisti, tačiau tokie jie buvo ne visad, o tik pastarieji. Bet koks dabar skirtumas? Juk dėl to, kas buvo, – ir gero, ir blogo – aš tapau savimi. Kaip verkiau tądien, kai baigiau mokyklą ir, parėjęs namo, rašiau dienoraštį.  Tas pilkas sąsiuvinis ir dabar guli slapčiausioje kuprinės kišenėje. Slapčiom jį išsitraukiu  ir, nors pro langą į akis įkyriai švitina ryški saulė, atsiverčiu 2011 metų gegužės trisdešimt pirmosios dienos įrašą ir pasileidžiu akimis per jį.

Vaikas prasideda moters įsčiose. Mokykloje jis suauga. Tuomet, po mokyklos, prasideda naujas, kitoks gyvenimas. Mokykla – kelias iš vaikystės, kuris per paauglystę veda į suaugusiųjų pasaulį.

Šiandien yra mano ir devynių (deja, tik devynių) mano bendražygių gyvenimo pradžios pabaiga. Man nelengva kalbėti, sunku sulaikyti ašaras, tik rašyti nesunku. Rankos nedreba, kojos irgi tvirtai laiko. Širdis tiktai dreba!

Būtent iš jos ašarų pavidalu veržiasi didelis AŠ. Ši diena yra viena laimingiausių ir taip pat – liūdniausių mano gyvenime. Tiek daug man suteikė ši mokykla, ir tiek daug netekau ją baigdamas. Visos neapykantos ir antipatijos, kurias kai kada kam nors jaučiau, dabar iš manęs ištekėjo kartu su ašaromis – išgaravusios jos pakils į dangų ir išsisklaidys jo mėlynėje.

Vaikštau po savo namus ir jaučiu, jog kažkas ne taip. Atrodo, lyg nebūčiau namie. Vos prieš keletą valandų pasibaigė mano išleistuvės, nors dar galutinai ir neišsiskyriau su savo mokykla, bet jau ilgiuosi antrųjų namų.

Tačiau gyvenimas eina toliau, tad ir aš turiu eiti. Negaliu stovėti vietoje ir leisti jam pralenkti, palikus mane užnugaryje. Aš turiu eiti priekyje ir tempti gyvenimo naštą paskui save, o ne atvirkščiai. 

Užverčiu dienoraštį ir mąstau, kuo aš tapau per tuos nugyventus metus. Šiandien aš eisiu į filosofijos pamoką, jau gavome užduotį – pristatyti save, tik kalbėti ne apie savo biografiją, nuveiktus darbus, bet apie tai, koks aš esu. Užduotis verčianti susimąstyti. O ką šiandien per filosofijos pamoką pasakysiu aš?

Kas aš esu? Paprastas atsakymas – Vytautas. O daugiau? – žmogus, paauglys, moksleivis… Individas? Ne, – ne šitai turiu omenyje. Aš esu, visų pirma, aš. O kas yra „aš“? Kiekvienas gyvas sutvėrimas turi savąjį „aš“. Gyvūnuose sunku tai įžvelgti, nes jie visi panašūs. O kaip žmonės?

Visi žmonės, kad ir kokie panašūs bebūtų, yra skirtingi. Ir atvirkščiai – kad ir kokie skirtingi bebūtų, visi jie panašūs. Daugelis žmonių – ko gero ir kiekvienas iš jų – jaučiasi kitoks – protingesnis, ar stipresnis,  galbūt turtingesnis, gal gražesnis? Ir nesiginčykim, nes jie yra teisūs. Kiekvienas žmogus yra savitas, unikalus.

O ką galėčiau pasakyti apie save?.. Kadaise, ne tokioje jau ir tolimoje praeityje, ir aš išdidžiai pareikšdavau: aš esu kitoks! O ką sakau dabar? Dabar sakau: aš nesu „toks“. Žodžiu „tokie“ apibūdinu visus žmones, kurie ne gyvena, o tik egzistuoja. Tai tuos, kurie neturi savo nuomonės, nemąsto savo galva, neatskiria, ką patys nori daryti, o ko – ne. Tai visi tie, kurie yra „pilkosios minios“ nariai. O „pilkoji minia“ – tai visuma tų žmonių, kurie bijo būti unikalūs, ne tokie kaip visi. „Tokie“ žmonės gers alkoholinius gėrimus, jei jiems pasiūlys. Bet ne todėl, kad jiems tai patiktų, o todėl, kad nepasirodytų kitokie – nenormalūs ar nevyriški. Jie gers ir didžiuosis tuo, nors iš tikro geria tik bijodami išsiskirti iš gaujos. Dėl to, ką pasakys bendraminčiai. O jų bendraminčiai yra tie, kurie neturi minčių. Turi tik nusistovėjusius stereotipus, kurių laikosi nežinia dėl ko. Per šventę reikia išgerti – geria. Pasijuokti iš neturtingo reikia – juokiasi. Nusispjauti gatvėje, iškošti porą keiksmažodžių ir spoksoti merginoms į tam tikras vietas – priimtina, „vyriška“, todėl tie, kurie taip nedaro – nenormalūs. Tokie žmonės stengiasi parodyti savo „normalumą“ šitais būdais.

O kodėl aš apskritai pradėjau apie juos kalbėti, jei mano tikslas – papasakoti apie save? Todėl, kad tik apibūdindamas tokius žmones, koks pats nesu, galėsiu pasakyti, koks esu.

Norėdamas atsakyti, kas aš esu, pirma turiu papasakoti, koks esu. O tai susideda iš nesuskaičiuojamos daugybės dalykų. Keletą jų pabandysiu surasti. Pirmiausia – požiūris į gyvenimą ir jo prasmę.

Kas yra pasaulis, kas yra žmogus tame pasaulyje, kokia žmogaus buvimo žemėje prasmė? Atsakymus galiu surasti du: visa tai yra beprasmiška arba turi tokią didžiulę prasmę, jog tai prasmingiau už pačią prasmę, kurią bandyti suvokti yra beveik neįmanoma. Manau, tinkamas pasakymas – žmogaus gyvenimas yra beprasmis. Tačiau reikia nepamiršti pridėti tai, be ko šis pasakymas būtų tuščias, tai – žmogus yra prasmingas. Gyvenimas yra beprasmis, o žmogus – prasmingas. Todėl, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui tokią prasmę, kokią suteikia pats. Jei šito nedaro, jo gyvenimas remiasi tuštumu – nebuvimu būtyje.

Ilgą laiką bandžiau aiškintis, kokia gi manojo gyvenimo prasmė? Tačiau nebedarau to, nes tai bergždžias užsiėmimas. Kodėl? Todėl, kad pats žmogaus buvimas jau yra prasmė. O kaip ji realizuojama, žmogus gali sužinoti tik nugyvenęs ilgą gyvenimą. Tačiau ir tai ne visi sužino, ką padarė gyvenime gero, ką blogo, o ko nepadarė, nors galėjo. Galiausiai pats bandymas aiškintis gyvenimo prasmę jau yra jo prasmė.

Nors proto subrendimu jau seniai žengiau suaugusiųjų pasaulin, kuriame netrūksta nesuaugusių suaugusiųjų, tačiau esu viso labo tik besiformuojantis jaunuolis. Mačiau per savo trumpą gyvenimą užtektinai, jog suprasčiau daugybę dalykų, kuriuos suprasti kitiems neužtenka ir viso gyvenimo. Tačiau man lygiai taip pat dar neaišku daugybė dalykų, kuriuos žmonija mano suprantanti.

Mąstyti man reiškia gyventi. O žodis „mąstyti“ nereiškia žinoti daugybę dalykų. Nieko panašaus. Mąstyti – suprasti ar bent jau bandyti suprasti tai, kas neaišku, arba tai, kas aišku, bet tas aiškumas netenkina mąstančiojo. Mano supratimu, svarbiausia, ką žmogus turi, tai mąstymas ir požiūris į gyvenimą. Toli gražu, ne žinios svarbiausia. Tačiau aš kalbu apie gyvenimą kaip žmogaus, o ne tam tikros profesijos specialisto, kuriam, žinoma, reikalingos žinios.

Svarbus žmogaus požiūris į priešingos lyties asmenį; į vargingesnį ar turtingesnį žmogų; į draugystę ir meilę; į šeimą; į mokslą; į sportą; į darbą; į religiją; į žmogaus egzistencijos sampratą; į būties buvimą; tiesiog į viską, kas ne tik yra konkretu, bet ir į viską, ko negalima apibrėžti. Kaip, pavyzdžiui, Dievas. Jis yra nebūdamas ir jo nėra jam būnant. Tai ne daiktas, ne žmogus. Tai galbūt net ne dvasia. Dievas yra toks, kokį kiekvienas žmogus pats susikuria. Aš linkęs tikėti, kad yra kažkokia aukštesnioji galia, tačiau ji, toli gražu, nėra visagalė. Bet – pati galingiausia. O gal tai iš tikrųjų tik iš aklos baimės kilęs noras, jog būtų kažkas, kas atsakingas už mūsų veiksmus? Daug laiko apie tai galvoju…

Dažnai mąstau… Tai yra tas dalykas, kurį darau kiekvieną dieną. Kad ir mokykla: kai mokiniai juokauja, laksto, dūksta, ką darau aš? Stoviu prie sienos, rodos, surūgęs ir, iš pažiūros, nieko neveikiu. O aš mąstau. Tyrinėju ir analizuoju kiekvieną žmogų, jo elgesį, kalbėseną, mąstymą. Darau išvadas ir stengiuosi pažinti pats save per kitus.

Aš vis dėlto linkęs manyti, kad turiu kažkokią misiją šitame gyvenime. Nežinau, ar yra kitoks gyvenimas, bet tikiu, o tiksliau – tikiuosi. Visos teorijos, neturinčios įrodymų, yra tik teorijos. Kiekvienas atsirenka, kuo tikėti, o kuo – ne. Tad tos teorijos, kuriomis tikima, tikintiesiems ja yra teisingos, o tos, kuriomis netiki – neteisingos. O kitiems priešingai – pastarosios teorijos teisingos, o pirmosios – klaidingos. Ir visi tikintys ir netikintys tomis teorijomis yra teisūs sau ir neteisūs vieni kitiems. Jeigu kuria nors teorija ima tikėti daugiau žmonių, dar nereiškia, jog ji teisinga. Ji tik priimtiniausia. Tačiau yra daugybė tikinčiųjų teorijomis, kurių net nebando suprasti. Tik dėl to, jog tiki kiti.

Nemėgstu žmonių, kurie pritaria daugumai. Ne todėl, kad dėl to ta dauguma plečiasi, bet už tai, jog jie neturi nuomonės, nes jų nuomonė – vienoda. Tiesiog tuščias pritarimas tam, ko daugiausiai, jog nepasirodytum keistas. O aš niekada nepritariu niekam, jeigu nėra dėl ko. Visada turiu savo nuomonę, nesvarbu, bloga ji ar gera, bet ji – mano, ir aš ją turiu. Tiesiog esu savimi, o ne apsimetinėju kažkuo. Ir būti savimi yra daug įdomiau nei būti daugumos dalele.

Vis dėlto į tą klausimą, kas aš esu, atsakyti dar negaliu. Galiu pasakyti, kad nesu nei tas, nei anas, nes esu savimi, nes esu AŠ. Pasaulis ir gyvenimas – tai keliai, kuriais einu. Ir bus matyti – ar aš apsidrabstysiu purvais, ar tuos kelius apvalysiu…

Autobusas užspringsta besiveržiančiais iš jo žmonėmis, aš irgi skubu, kad tik neužmirščiau to, apie ką mąsčiau, juk šiandien pirmoji filosofijos pamoka. Įdomu, ar mane supras naujieji bendraklasiai?

Spalio 13, ketvirtadienis

 Šiandien autobuse neįprastai tylu, šalia manęs snūduriuoja senukas, matyt, anksti kėlėsi apšerti gyvulius, o dabar skuba į miestelį, gal pas gydytoją. Žvilgteliu pro langą, ant kalvelės į dangų šauna blizgantis bažnyčios bokštas. Jis priminė, ką veikiau prieš aštuonerius metus. Nepatikėsite, tai buvo savanoriškos pareigos, kurias atlikdamas klaupkoj (taip pas mus vadina suolą bažnyčioje), neklūpėjau priešais bažnyčios altorių. O, taip – aš buvau pats šalia jo, kai patarnavau mišioms, šventai tikėdamas, jog tai mano pareiga, kurią vykdyti ­­– garbė.

Iš tų laikų įsiminė ne vienas epizodas, kuris vėstančio spalio vidury iš atminties rūsio atslinko į šviesiausias mano minčių padanges. 

Artėjo vakaras. Mudu su broliu ėjome į bažnyčią. Visą kelią mintyse džiūgavau, kad man teks garbė paduoti kunigui rankšluostėlį toje vietoje, kai jis, nusiplovęs rankas švęstu vandeniu, turi jas nusišluostyti. Visas mišias aš laukiau to momento. Ir kai jis atėjo, viską padariau taip, lyg būčiau buvęs senbuvis. Aš toks ir buvau mišiose, tačiau šiose apeigose dar buvau naujokas. Kiek vėliau patyriau daug džiaugsmo, kai pasiuvo naujas kamžas.

Buvo matuojami patarnaujančiųjų dydžiai, kad tiktų atskirai kiekvienam. Taip jau išėjo, kad man ir dar vienam berniukui teko ta pati kamža. Pasiuvo tik vieną, nes mūsų dydžiai vienodi. Vieną kartą ją vilkėti tekdavo jam, kitą – man. Jos nebuvo paprastos, nevilkėdavome per kiekvienas mišias. Tiesą sakant, aš buvau apsivilkęs tik kartą ar du. Jos buvo skirtos specialioms progoms, šventėms ar religinėms apeigoms.

Laikui bėgant atlikti įvairias pareigas tekdavo vis dažniau. Žinoma, aš būčiau norėjęs tai daryti kiekvieną kartą, tačiau tai pasitaikydavo tikrai retai. Bet – pasitaikydavo. Ne taip, kaip seniau, kada reikėjo pusmetį ar daugiau laukti, kol pirmą kartą man bus patikėta kažką veikti, o ne stovėti, sėdėti, klūpėti ir melstis netoli kunigo, greta kitų patarnaujančių vaikų.

Vėliau vienas jaunas seminarijos studentas, kilęs iš tos pačios parapijos, vesdavo mišias kartu su mūsų klebonu. Čia, matyt, atliko praktiką. Nebuvo nė vieno patarnaujančiojo, kuriam jis būtų nepatikęs. Toks linksmas ir įdomus, su juo visada buvo galima pasikalbėti apie bet ką, o svarbiausia – visada mus suprasdavo.

Kaskart ruošiantis mišioms, kol rinkdavosi žmonės, o klebonas eidavo klausytis išpažinčių, mes tokiame kambarėlyje bažnyčioje, visai prie altoriaus, kalbėdavomės, dalindavomės įspūdžiais iš kasdienybės, juokdavomės, pasakodavome įvairias istorijas, nevengdavome kalbėti ir apie patį Dievą, pajuokauti, jog jis nubaus už tą ar aną, – mums buvo tikrai linksma ir įdomu. Kartais, nors ir retai, tikrai norisi grįžti į tuos laikus.

Kadangi mano mama buvo tikybos mokytoja, bendravo su tuo kunigu, tai jis kartais užsukdavo pas mus į svečius. Mes kalbėdavomės. Iš tų pokalbių aš visiškai nieko nebeatsimenu, bet tada klausydavausi liežuvį išleidęs. Juk šiaip ar taip kunigas yra truputį kitoks žmogus. Jis toks pats, tik jo padėtis bendruomenėje ypatinga. Kai ką duodanti, kai ką atimanti iš gyvenimo.

Galbūt nuskambės keistai, bet aš buvau sužavėtas kunigo darbo. Niekada neturėjau rimtesnių planų tapti juo, bet minčių apie tai buvo. Aš negalvojau, nesvajojau ir neplanavau, bet keletą kartų tokia mintis buvo užėjusi. Kelis kartus net žaidžiau namie: įsivaizdavau, jog esu kunigas, prieš mane stovintis stalas – altorius, o už lango esančios pusnys – žmonės, susirinkę melstis. Visos mišių eigos neatsimindavau, bet žinojau nemažai. Daugumą tų žodžių sakydavau, įsivaizduodavau esąs kunigas, vedantis mišias, tarkim, Kalėdų proga, o susirinkę žmonės mane girdėdavo ir klausydavosi, kai kažką pasakydavau. Buvo įdomu… Tas savo pareigas aš galėčiau pavadinti dar vienu kąsniu, kurį sugebėjau atkąsti ir pajusti visai kitokį gyvenimo skonį…

Kažkur toli liko bažnyčios bokštas, bet, žinau, mano širdy jis dar ilgai spindės…

Spalio 25, antradienis

 Šiandien man liūdna… Artėja Vėlinės… Dar labiau prislėgė etikos pamoka, kuri buvo lyg ir skirta šiai progai. Važiuodamas namo, žvelgdamas pro niūrų autobuso langą (kaip dainoje „Langas“, kurios klausėmės per tą pačią etikos pamoką) ir matydamas vėjuje besiplaikstančius auksinius lapus bei nuplikusias šakas į dangų iškėlusius medžius prie kelio, svarsčiau apie artimiausią žmogų, kurio jau neturiu… 

Žmogus, kuriuo pasitikėjau ir tikėjau, kurį mylėjau ir turėjau, kurio gailėjau ir gedėjau – mano tėvas Vaclovas Vyšniauskas. Jis buvo tas, su kuriuo man patiko kalbėtis, juoktis, žaisti ir… Dabar negaliu pabaigti šito sakinio. Būtent šią akimirką ausyse suskambo Andrea Bocelli ir Sarah Brightman daina „Time To Say Goodbye“ (liet.: Laikas tarti sudie). Kokie tinkami žodžiai: laikas tarti sudie… Ir tas laikas, deja, atėjo anksčiau, negu baigiasi žmogaus gyvenimas.

Gyventi ir egzistuoti – du skirtingi dalykai. Mano tėvo gyvenimo ugnis pradėjo blėsti, turbūt ir visiškai išblėso, nors jis pats dar egzistavo. Alkoholis – tai jis pakišo koją ir nebeleido jam toliau žengti į gyvenimą. Viskas sustojo vietoje, o vėliau ir kristi žemyn pradėjo.

Gyvenimas nėra sunkus, nėra lengvas, jis neturi nei spalvos, nei svorio, nei jokios melodijos. Užtat visa tai turi žmogus, kuris pats ir suteikia visus šiuos dalykus savo gyvenimui. Taip pat galima duoti tai ir kito žmogaus, o dar geriau – žmonių gyvenimams.

Vaclovas užsikrovė sunkų gyvenimą, nudažė jį tamsia spalva ir užgrojo liūdna, nuobodžia ir monotoniška melodija. Deja, to svorio panešti jis nepajėgė. Tačiau tas sunkumas pasireiškė lengvumu. Lengvumu, kuris toks sunkus, kad jį pakelti galėtų nebent Dievas. Tačiau kiekvienas žmogus savo gyvenimo naštą turi tempti pats. Našta – nevienoda. Ji sunkėja arba lengvėja. Kurį laiką gali būti ir tokia pati. Nors ją užkrauti arba nuimti gali ir kiti, tačiau daugiausiai priklauso nuo paties žmogaus.

Ir ką gi aš turiu omenyje, sakydamas, jog sunkumas pasireiškia lengvumu? Ogi tai, jog mano tėvas galėjo pasirinkti, ką jam daryti. Tai buvo lengva. Tačiau norint pasirinkti, reikia rinktis. O to daryti jis nenorėjo. Tai buvo sunkiausia. Galbūt buvo noras norėti, tačiau pačio norėjimo – nė kvapo.

Aš bijojau savo tėvo – skaudžiai tai pripažįstu. Tačiau yra šiek tiek kitaip. Bijojau ne jo, o to, kuo jis pavirsdavo. Ir tai nebūdavo jis, tai būdavo kitas žmogus (jeigu tai, kuo jis virsdavo, galima vadinti žmogumi).

Buvo prošvaisčių, kada Vaclovas kurį laiką negerdavo. Buvo periodų, trunkančių porą savaičių, kada nė dienos nebuvo blaivus. Buvo nepastovių dienų, kai maišydavosi girtuokliavimai su išsiblaivymais. Tos blaivios akimirkos tai, dėl ko aš jausdavausi laimingas. Nes tais kartais aš gaudavau ramybę, nereikėdavo nieko bijoti, nereikėdavo jaudintis. Tačiau tai mažiau svarbu. Nes svarbiausia, ką aš gaudavau – tėvą. Tokį, koks turi būti. Su kuriuo galiu pasikalbėti apie bet ką, pasijuokti, pažaisti. Ar net nieko nedaryti, bet žinoti, jog jį turiu. Giliai atminty įstrigęs vaizdas – aš sėdžiu ir tyliai piešiu, kartais žvilgtelėdamas dešinėn. O ten – miegančio mano tėvo veidas – toks šviesus, toks gražus… O po tuo veidu, viduje – jis, Vaclovas. Ne alkoholio paveiktas girtuoklis, nesiorientuojantis aplinkoje, o jis – tikrų tikriausias tėtis.

Tos akimirkos, kai jis buvo blaivus, – nuostabios. Tačiau jos, deja, buvo retos. Kasdien darėsi vis trumpesnės. Nes tėvas gėrė vis daugiau ir dažniau. Ir dabar jau tenka grįžti prie seniau minėtų žodžių: laikas tarti sudie… Ta akimirka, kai reikės ištarti šiuos žodžius, artėjo nenumaldomai. Būtent tų žodžių neištariau, tačiau tėvas slydo iš mano gyvenimo. Tolo nuo manęs, ir aš vis labiau jo netekau. To, kurį galėjau mylėti labiau už savo gyvenimą…

Sunkiai lipu iš autobuso, žinau, po kelių dienų suksiu kitu takeliu kapinių link, uždegsiu žvakelę – prisiminsiu tik tas akimirkas, kai tu, tėve, buvai su manimi…

Lapkričio 11, penktadienis

Gyvenimo pamokos privedė prie kitokio požiūrio, supratimo, norų ir kitokio žmogiškumo. Pirmiausiai tai paveikė mano požiūrį į religiją, kuria pradėjau labiau domėtis nei vadovautis, o galiausiai ir visiškai pasinėriau į jos tyrimą, nes vadovavimasis gali privesti tiktais prie neišmanymo ir tuštumo. Laimingi jaučiasi to nesuprantantys, tačiau supratus būna labai skaudu. O dar skaudžiau, kai žinai, jog tai nepasikeis. Bandysi keisti – gali galvą po kirviu padėti. Ne keisti reikia, o bandyti padaryti taip, jog kiti norėtų keisti ir keistis, nes juk vienas lauke – ne karys, du – ne trys, o trys – jau mažas būrys.

Ne per seniausiai buvo pasibaigusios rudens atostogos. Važiuodamas į mokyklą autobusu, kaip ir kiekvieną rytą, pro didelį langą žvelgiau į vis niūresnę tamsą (o man iš tiesų tamsa patinka!). Už nugaros sėdėjo dvi mano bendraamžės merginos. Jos kalbėjosi apie šiandien madingus ir joms patinkančius drabužius. Nugirdau, kaip kažkuri pasakė, jog nori kažkokių ypatingų batų ir nebegali be jų gyventi.

Aš susimąsčiau: be ko iš tikrųjų žmogus negalėtų gyventi? Žinoma, kiekvienas vis kitus dalykus išvardytų, tačiau apskritai, įdomu, be ko jis neišgyventų? 

Be ko žmogus negali gyventi? – klausimas, kuriam rastume šimtus paprasčiausių ir banaliausių atsakymų, kaip antai: be oro, be maisto, be vandens… Žinoma, be viso to joks žmogus neišgyventų, nes tai būtina, norint palaikyti gyvybę. Bet aš norėčiau pakalbėti apie kitokius, mano supratimu, aukštesnius dalykus, be kurių žmogus negalėtų išlikti žmogumi, taigi – neišgyventų.

Tad sakau, kad žmogus negali gyventi be savęs, be kito žmogus ir be nelaimių. Galbūt keistas mano pasirinkimas įvardyti būtent šituos dalykus. Galiu tik pridurti, kad iš jų susideda asmuo.

Kaip suprasti – žmogus negali gyventi be savęs? Žmonės iš tiesų yra labai skirtingi. Kiekvienas atskiras asmuo turi kažką bendro, ką turi visi, bet taip pat  turi ir kažką savito. Būtent tas savitumas ir kuria žmogų. Jeigu visi būtume vienodi, tuomet pasaulyje gyventų ne daugiau kaip septyni milijardai žmonių, o daugiau kaip septyni milijardai (kažkokio matavimo vieneto) žmogaus.

Tam, kad būtų galima būti savimi, kad būtų galima būti žmogumi, reikia kito žmogaus, kuris taip pat būtų savimi, bet nebūtų pastarojo kopija. Žmogus žmogui reikalingas tam, kad žmogus būtų žmogumi. Nepaprastai pasijunti, kai kitam gali papasakoti kažką, ko tas nežino. Pats didingiausias jausmas pasaulyje, kai gali būti savimi, kai supranti, jog esi ne vienas, ir, tuo labiau, kai žinai, jog esi kažkam reikalingas. Be šito žmogus būtų tik bereikšmė būtybė tuščiame pasaulyje.

Keista, bet žmogus labiausiai pasijaučia žmogumi, kai ištinka kokia nelaimė.

Kaip jau spėjau įsitikinti, dažniausiai laimingiausi būna tie, kurie kažkada patyrė daug nelaimių. Juk nelaimė padeda suvokti laimę.Tik tada, kai žmogus išklausytas, suprastas ir įvertintas – tada, kai žmogus laimingas, – jis nori, gali ir jaučia, jog turi gyventi. Tada jis ir gyvena…

Staiga mano mintį nutraukė atsivėrusios autobuso durys. Pakėliau akis – juk tai mano stotelė! Aha, šįkart viskas nutrūko taip nelaiku, nieko, matyt, dar teks pagyventi, pamąstyti, šio to patirti, kad sužinočiau, ko iš tiesų reikia žmogui…

Lapkričio 22, antradienis

Kiek daugiau nei po savaitės aš vėl grįžau prie nutrūkusių minčių. Taigi aš nesu nei mokslininkas, nei prietaringas žmogus, tačiau žmogiškumas ir protas veda mane pirmyn. Be ko gi aš negalėčiau gyventi?

Ar aš galėčiau išgyventi be Dievo,– be savo Dievo? Be to, kuris galbūt man padeda, baudžia, tačiau nėra atsakingas už autobuso variklio veiklą ar lietų, kuris kaip tyčia šiandien pliaupia. Toks klausimas kilo šią popietę, kai autobuse pamačiau savo buvusią tikybos mokytoją. Neseniai ir per filosofijos pamokas buvome kažką panašaus kalbėję… Turėjau laiko pasvarstyti, ar galėčiau išgyventi be savo Dievo, tačiau svarbiau – koks gi tas mano Dievas?

Dievas – aukščiausioji visagalė esybė, visatos kūrėjas ir valdovas, išpažįstamas krikščionių ir judėjų religijose – štai tokį Dievo apibrėžimą kartą radau terminų žodyne. Bet ar verta juo pasikliauti? Juo labiau – ar racionalu juo vadovautis? Drąsiai tvirtinu: ne! Tada kas, mano nuomone, yra Dievas? Koks ir kur? Ir ar iš viso jis egzistuoja?

Jeigu aš mąstau, reiškia, egzistuoju – vadinasi, egzistuoja ir mano Dievas. Per savo trumpą gyvenimą aš ieškojau jo, ir jis buvo visoks. Rodos, jau rasdavau, bet staiga gyvenimas apsiversdavo aukštyn kojomis, ir Dievo – kaip nebūta. Tačiau vėliau ir vėl jį atrasdavau. Šiandien žodis „Dievas“ man nesiasocijuoja su visagale dangiška būtybe. Man tai yra mano paties sąžinė, kuri sustabdo, kad kažko nepadaryčiau, arba atvirkščiai – stumia į priekį, kad daryčiau kažką. Galbūt blogas mano supratimas, jeigu Dievas nėra toks, kokį aš manau jį esant. Tačiau tada dar blogesnis jis pats, nes aš gi esu „menkas žmogelis, nesuprantąs jo didybės“. Deja, visais laikais religija, švelniai tariant, trukdė žmonėms suvokti Dievą.

Kartą vienoje vidurinėje mokykloje vienuoliktokams vesti tikybos pamokos atvyko du piligrimų organizacijos nariai. Žinoma, jie gerai apmokyti paveikti nemąslaus ir besikeikiančio jaunimo jausmus ir protą, pavartodami šiek tiek žargono ir vaidindami, jog puikiai juos supranta, siekė jiems įskiepyti bent dalelę religijos ir „gerumo“. Štai turbūt pati skambiausia vieno iš jų frazė: „Vyras ištikimas žmonai bus tik dviejais atvejais – kai jis religingas krikščionis arba visiškas lochas.“ Mano supratimu, pagal jį, visi ištikimi iš likusių dviejų su puse milijardo nekrikščioniškų vyrų pasaulyje yra lochai. Aš šituo žodžiu galėčiau apibūdinti nebent tuos pralobėlius, kurie siekia prietaringų žmonių pinigines religijos dėka visiškai išsunkti iki paskutinio cento. Būtent todėl ir, galima sakyti, visiškai nelankau bažnyčios. Dievas su ja asociacijų man turi tikrai mažokai. Religija neretai padaro daugiau žalos nei naudos.

Mano Dievas yra geresnis už religijų dievus. Kuo? Tuo, jog jis neparsiduoda hierarchams – iš jo verslas nedaromas. Užtat jo dėka mano gyvenimas nukreipiamas tinkama linkme. Keičiuosi aš, keičiasi ir jis. Šiandien mano Dievas nėra kitoks, negu buvo vakar ar užvakar, bet galbūt kitoks jis bus rytoj…

Mano Dievas iš esmės yra mano vidinis aš. Ne aš gyvenu Dievo sukurtame pasaulyje, o labiau Dievas gyvena manyje. Einu autobuso durų link, nes artėja mano mokykla – reikia lipti. Ir tik to Dievo manyje dėka aš dabar praleidžiu senyvą moterėlę prie durų pirmą, o pats lipu tik po jos.

Gruodžio 20, antradienis

Autobuse šįkart ramu, nedaug žmonių, nes važiuoju į antrą pamoką. Tyliai groja radijas kalėdines melodijas, net keista, šį kartą nerėžia ausies nuvalkiotos dainos – matyt, subtilesnis vairuotojas pakliuvo…

Kas yra Kalėdos? – stebuklų išsipildymo metas, – sako žmonės. Jeigu taip, kodėl pernai stebuklų išsipildymo metu Nerijus taip ir negavo savo išsvajotos kojos, kad galėtų pats prieiti prie Kalėdų eglės? O kaip Eglutė? Mažoji mergaitė taip nori kasmet nors trumpam pamatyti savo bendravardį medį, šventiškai papuoštą ir mirgantį gražiausiomis spalvomis. Šarūnas norėtų paklausyti dainų „Tyli naktis“ ir „Skamba varpeliai“, bet, deja, negali. Žygimantas taip pat trokšta per Kūčias ne tik šprotų dėžutės, bet ir ko nors daugiau. Žinoma, jis gali vaikščioti, viską mato ir girdi. Bet juk kiekvienas gyvena pagal savo galimybes. Kad ir aš.

Kiekvienais metais laukdavau Kalėdų. Atminty vaizduojasi, kad taip ir pralaukdavau jų net tada, kai jau ateidavo ir praeidavo. Išaušdavo sausio pirmosios rytas. Pabudęs galvodavau: buvo pernai Kalėdos ar nebuvo? Vienintelė paguoda būdavo televizorius. Prie juodos, radiaciją generuojančios dėžės galėdavau pajusti šventišką dvasią. Bet ilgainiui ir tai išnyko –matydamas tą patį keletą metų gali pasigauti nebent psichozę. Neliko nieko kito, kaip pasinerti kompiuterinių žaidimų pasaulin. Bet tai psichiką veikia ne ką mažiau. Tačiau anksčiau būdavo kitaip…

Praeity Kalėdoms norėdavau blaivaus tėčio. Tą dovaną dažnai gaudavau. Ne visada, bet dažnai. Kitų dovanų lyg ir būdavo, bet ne tiek ir daug.

Ir štai artėja jau šeštosios Kalėdos, kada tarp mano norimų dovanų nebėra blaivaus tėčio. Ne tik blaivaus, bet ir apskritai jo jau nebėra šitam pasauly. Gerai pamenu paskutines šventes, kurios dar buvo tokios, kokias aprašiau savo pačiame pirmajame eilėraštyje:

Kalėdos – tai gražiausia metų šventė,

Kada prie Kūčių stalo tėvas pasilenkia.

Tas eilėraštis seniau buvo išspausdintas mokyklos laikraštuke, kurį neseniai radau vieno stalčiaus kamputyje.. Tačiau tik šios dvi eilutės yra iš tiesų prasmingos. Kada paskutinį kartą tėvas pasilenkė prie Kūčių stalo, labai gerai pamenu, jis verkė, lyg nujausdamas, jog tai paskutinės jo Kalėdos.

Po to viskas klostėsi kitaip. Keletą metų šventes praleisdavau prie kompiuterio. Per paskutines Kūčias, kuriose dar brolis buvo šalia (jis jau antri metai kaip bando kabintis į gyvenimą anapus Lamanšo sąsiaurio) labiausiai atmintin įstrigęs vaizdinys, kaip mudu bandome iškapstyti jo automobilį iš pusnies. Kiek pamenu, po to sėdėjau visą dieną niūriu veidu virtuvėje. Rodos, pasąmonėje nujaučiau, jog tai paskutinės Kalėdos su juo.

O kaip buvo pernai? Gruodžio 25 dieną praleidau diskusijų forume. O Kūčias ir antrąją Kalėdų dieną kasiau sniegą, kurio storis vietomis siekė metrą. Bekasdamas pastebėjau, jog kaimynų anūkė daro tą patį…

Visą dieną šypsojausi, nes tąkart nesijaučiau vienišas. Kad ir kaip kvailai beskambėtų, tačiau tos Kalėdos, ko gero, buvo geriausios mano gyvenime. Aš kasiau sniegą, žinodamas, jog ne vienas tai darau. Man to pakako, kad būčiau laimingas.

Ir štai vėl prabėgo metai. Kokios bus šios Kalėdos? Sniego kasti turbūt neteks. Argi ne juokinga? – per Kalėdas planuoju kasti sniegą. Užtat ir mėgstu sakyti, jog mano gyvenimas – viena didžiulė elegija, tarp kurios eilučių pasitaiko humoreskų ir epigramų. Epigramos trumpos, bet jų daug. Ypač šiemet. Namie besitęsia remontai nuo pat birželio mėnesio, neprisimenu, kada paskutinį kartą namie valgiau prie normalaus stalo. Namai ne per seniausiai atrodė kaip po naftos gamyklos sprogimo, kai buvo pakeista krosnis. Gyvename vos ne karo sąlygomis. Maža to, mano draugė turi sveikatos problemų, tačiau į kalbas apie gydytojus nesileidžia. O dar artėjant šventėms susirgo šuo, su kuriuo kartu užaugau. Jam vienuolika metų. Dabar, atrodo, vargšeliui dar ir protas pasimaišė. Tikiuosi, neteks jo užmigdyti. Tačiau Kalėdinę elegiją dar įmanoma praskaidrinti džiugia melodija.

Tereikia dviejų dalykų. Visų pirma, norėčiau, kad kuo mažiau būtų vienišų žmonių, koks keletą metų buvau aš. O antra, norėčiau, kad kuo daugiau žmonių per šventes apsieitų be alkoholio, kuris pražudė mano tėvą. Kai girdžiu žodį „alkoholis“, ties skiemeniu „ho“ jis įstringa gerklėje ir vimdo mane. Turbūt todėl ir esu nusistatęs prieš jį.

Tai tokie mano norai, bet turbūt paprieštarausit: kokios šventės be alkoholio? Teatsakysiu viena: galima jį vartoti, bet nėra būtina. Beje, žmogus, jau neįsivaizduojantis švenčių be taurelės ar butelio, yra vadinamas socialiniu alkoholiku. O būnant tokiam, ilgainiui ir vienišu galima tapti. Galbūt atrodau kaip pamokslaujantis ir nuobodus tipas. Tegul. Gal toks ir esu. Tačiau dvasiška vienatvė ir depresija yra blogiausios sesės, kokias tik esu turėjęs. Tikiuosi, jūs, žmonės, kuriuos matau ir kurių – ne, jų nesutiksit. Linksmų švenčių jums!

Išlipdamas iš autobuso prisiminiau, kad manęs laukia šventinė lietuvių kalbos pamoka, reikėjo kažką malonaus paruošti savo bendraklasiams, ilgai negalėjau sugalvoti, ką aš darysiu, dabar jau žinau – tiesiog pasidalinsiu šiomis mintimis su draugais, žinau – jie mane supras…

P.S.: O sniego per šias Kalėdas nebuvo…

Sausio 9, pirmadienis

Taip baigėsi 2011 metai. Karalius mirė, tegyvuoja karalius! Prasidėjo nauji, 2012.

Pirmą kartą metuose sėdėjau autobuse. Buvau truputį uždusęs, nes į jį  vos spėjau, kadangi buvo sunku atsikelti, tai teko greitai bėgti, pro burną ir nosį ryjant šaltą orą. Naujų minčių, idėjų ar prisiminimų šįkart man nekilo. Tiesiog mąsčiau apie praėjusius metus.

Staiga sucypė autobuso stabdžiai, ir besislėpdamas savo mintyse, nepajutau, kaip likau vienas priešais savo mokyklą. Aš ir pastatas, mokinys ir mokykla, gyventojas ir gyvenimas – tai mano kasdienybės pagrindas.

Kasryt lipu į autobusą, kasdien – iš jo. Taip eina mano dienos, o juose – mano mintys. Ne visas jas išsakiau, nes nebuvo laiko. Užtektinai jo niekada ir nebus. Juk visko išsakyti negalima, nes tada iš žmogaus liks tik tuščias indas, į kurį jau nieko nebeįpilsi.

Kol yra minčių, – išsakytų ir neišsakytų – tol aš gyvenu. Mintys niekad nesibaigia kaip ir būtis, į kurią ateiname, ir iš kurios išeiname, bet ji pati – lieka. Kaip ir autobusas – ar į jį įlipame, ar iš jo išlipame, jis vis tiek važiuoja sau toliau. Ir gyvenimas – nuo ryto ligi vakaro, nuo vakaro ligi ryto tęsiasi, tik ne visada jame dalyvaujame. Ir autobusu važiuojame ne visada.

O dabar gerai apsidairykime, nes lieka vienas klaustukas – ar visi mes į tinkamą autobusą įlipome?.. Senų metų pabaiga ir naujų pradžia – pats metas apie tai pamąstyti. Dabartinę savo stotelę jau pasiekiau. Lipu laiptais, tuoj pat gimnazijos durys, bet prieš jas atidarydamas minutėlei stabteliu pagalvoti: įdomu, kokie metai manęs laukia ir kokių staigmenų pateiks ši diena…

2011 – 2012

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *