Vytautas Vyšniauskas. Kelias atgal į neišmoktas pamokas

remarkas1

Vytautas Vyšniauskas

Kelias atgal į neišmoktas pamokas

Meilė – tai fakelas, krintantis į bedugnę ir tik tada parodantis, kokia ji gili.

Erich Maria Remarque

 

Erichas Marija Remarque᾽as negavo Nobelio premijos, dažnai yra pavadinamas neypatingu ar net kičiniu rašytoju, o jo (anti)karinė literatūra neretai laikoma tikram vyrui nederančiais virkavimais. Pastaroji mintis buvo išsakyta ir Ernsto Jüngerio romano „Plieno audrose“ apie Pirmąjį pasaulinį karą pristatyme, esą šiame nerasi tokių ašarojimų dėl žuvusiųjų, nes knyga, girdi, yra stipri, garbinga ir vyriška. Bet ar tikrai? Naciai degino Remarque᾽o knygas. Gyvename laikais, kai tokia deginimo aistra dega daugybė žmonių, ne tik šios aistros dūmais nuodydami kitus, bet ir gyvendami tartum įsitikinę, jog niekad neateis laikas, kai reikės kuopti pelenus ir rankioti tai, kas suodini juose prasmegę užduso, tarsi neabejodami, jog tikrai ne jie patys bus tarp jų.

Apie karo baisybes žino visi, tik kai kurie jų nesureikšmina arba net užsimerkia prieš jas. Galbūt tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl karai niekada taip ir nepasibaigs. Tačiau šįsyk ne apie tai, ir šįsyk ne apie romanus „Vakarų fronte nieko naujo“ ar „Laikas gyventi ir laikas mirti“. Taip, karas baisu, tačiau gal vienintelis dalykas, baisesnis už karą, yra pokario ar tiksliau priekario situacija, mąstysena ir pastangos sugrįžti ten, kur tikro karo nebuvo, atgal į vadinamąjį taikų pasaulį pas tuos, kurie karingi ir be karo. Pas žmones, kurie yra karas.

Remarque᾽o romanas „Kelias atgal“ (vok. Der Weg zurück, 1931) yra „Vakarų fronte nieko naujo“ tęsinys; tai knyga apie bandymą iš karo sugrįžti į taikų gyvenimą su visais jo privalumais ir trūkumais. Kartu tai knyga apie susidūrimą su žmonėmis, kurie padarė viską, kad tik tas karas įvyktų ir kad tik kuo daugiau jaunuolių užsidegtų įvairiausiomis idėjomis, kurstančiomis tą karą, ir kurie kartu padarė viską, kad patys nebūtų nei tarp tų, kurie tomis idėjomis tiki, nei tarp tų, kurie dėl jų žūva.

Nors romane vaizduojami iš karo gniaužtų į gyvenimą sugrįžtantys kariai, šis kūrinys lengvai priskiriamas prie vadinamosios antikarinės literatūros. Drįsiu pasakyti, kad tokia literatūros (kaip ir kino, muzikos ar kitokio meno) kategorija neegzistuoja, nes skirtis tarp „karinių“ ir „antikarinių“ dalykų dažniausiai neturi jokio pagrindo. Antai jei kas nors vaizduojama iš moraliai susilaikančių žudančiojo pozicijų, tuomet tai vadinama kariniu dalyku. O jeigu tai pateikiama iš žūvančiojo ar žudančio, kuris nėra moraliai neutralus, perspektyvos, tai jau, girdi, antikarinis dalykas. Tarsi gaiduko nuspaudimas ar granatos žiedo ištraukimas būtų karo elementas, o kulkos smigimas į paširdžius ar desperatiškos pastangos atgal susikimšti iš pilvo krintančias kruvinas žarnas nesavu balsu spiegiant iš skausmo ir maldaujant pasigailėti – ne to paties karo dalis, o kažin kas jam svetimo, kažkas „antikarinio“. Žūti ir žudyti – karo reikalas, o apmąstyti žūvančius ir žudančius, gailėtis jų ar jų raudančių artimųjų – jau karo ribas peržengiančios temos, kurių nevalia kaip nors sieti su karu.

remarkas_2

Visa tai yra propagandinių haliucinogenų sukelti kliedesiai, nes tiesa ta, kad, kalbant tokiomis kategorijomis, pats karas yra antikarinis dalykas. Baimė mirti ar karo keiksnojimas karo lauke nėra mažesnė karo dalis, nei drąsa ap(si)ginti ir niekuo nesiskundžiantys herojai. Viską be jokių širmų vaizduojantys autoriai – tokie kaip Remarque᾽as – iš principo negali būti priskiriami kokiai nors propagandai. Jo kūriniai pasižymi tuo, kad kalba ir apie didvyriškumą, ir apie drąsą, ir apie kovingumą, tačiau kartu neaplenkia visų kančių, blogybių, baimių ir nevilčių. Ir jei pastaruosius dalykus akcentuoja labiau, tai tik dėl to, kad jų karo lauke žymiai daugiau ir esama.

Pagrindinis romano veikėjas Ernstas Birkholzas sušunka: „Patriotizmas, pareiga, tėvynė – visa tai mes patys nuolatos sau kartojome, kad ištvertume fronto baisumus ir juos pateisintume! Bet tai buvo tik sąvokos, per daug ten liejosi kraujo, ir jos paskendo tame kraujo sraute!“ Tai nepaneigia šių idealų vertės, tačiau žinia labai paprasta: gyvulys idealų neturi, o karo sąlygos žmogų kaip tik paverčia tokiu, kuris gali galvoti tik apie maistą ir išgyvenimą, visa kita jam vis tiek. Apie pareigą gali postringauti prieš ar po karo, šalia karo, bet tik ne pačiame kare. Niekas nepasikeitė ir šiandien – daugiausia apie pareigą ir pasiaukojimą kalba žmonės, kurie savo veiksmais niekada nėra parodę suprantą šių sąvokų prasmę, juo labiau to, ką tenka vardan pareigos paaukoti. „Bet tokie jau jie yra: reikalauja, kad mes būtume didvyriai, bet apie utėles nieko nenori žinoti“, – atsidūsta Birkholzas.

Propagandinė literatūra yra kaip tik tokia, kuri tuos dalykus nutyli, akcentuodama vien tik patriotizmą, didvyriškumą ir kovingumą, kurie niekada nesudaro dominuojančios atmosferos karo tikrovėje. Didvyriškumas be utėlių – ryškus karus gimdančios propagandos simbolis. Būtent priekario mąstysena yra didžiausias šių idealų iškamšų šabakštynas. Tą puikiai iliustruoja scena mokykloje, kai direktorius ima giedoti ditirambus kare žuvusiems ir išgyvenusiems mokyklos auklėtiniams: minimi ir didvyriškumas, ir bebaimiškumas, ir gulimasis po tėvynės žeme, per amžius garbingai atminsimas, ir kitos pompastiškos klišės, keliančios pasitenkinimą ir didingumo butaforiją jas kalbančiajam, kol netikėtai vienas iš šios kalbos besiklausiusiųjų išgyvenusių karių –  Willy᾽is Homeyeris – ima garsiai kvatoti iš pasipiktinimo. Visos šios kalbos, per amžius sakomos, yra pasityčiojimas iš žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų! Jis iš pykčio užsidegęs ima pasakoti apie tuos garbingai žemėje atgulusius didvyrius, kaip jie rėkė matydami it makaronai kabančias savo nutrauktas žarnas, kaip jie nuo kulkų buvo skylėti it rėtis, o nutrauktos kūno dalys mėtėsi laukuose. Homeyeris siūlo direktoriui vietoj tų įžeidžiančių nesąmonių, teisinančių vaikų mirtis, išdrįsti papasakoti šių vaikinų motinoms, kaip garbingai iš tiesų žuvo jų sūnūs. Išbalęs direktorius nebesugeba rinkti žodžių, it išbarstęs visus dantis po taiklaus smūgio. Netrukus prisijungia ir kiti kariai, ragindami pataupyti savo nesąmones ir neįžeidinėti jų draugų atminimo.

Karas pateisina mirtį, tačiau mirtis nepateisina karo. Vienintelis dalykas, galintis pateisinti karą, yra gyvenimas, ir jeigu jo daugiau paaukojama nei išsaugoma, omenyje turint ne tik gyvybes, bet ir pačią gyvenamą tikrovę, toks karas negali būti pateisintas. Ir juo labiau negali būti pateisinti jo kurstytojai ir teisintojai. Kiekvienas butaforine didybe trenkiantis karas yra pastanga nuslėpti nuo kariaujančiųjų, kad priešas neegzistuoja, o vienintelis kliuvinys, kurį reikia įveikti, esi tu pats. Panašią mintį gali pasakyti kone kiekvienas kūrėjas ar mąstytojas, ką nors svarstęs apie karą, jei tik stengiasi ne pateisinti karą, o jį suprasti. Tą daro ir Remarque᾽as.

Itin dažna praktika tokius dalykus atskleidžiančius ir jų nebijančius žmones apkaltinti pacifizmu, tėvynės išdavimu, bailumu ar kuo tik nori. Tai praktika, naudota totalitarinių ir imperinių režimų, ir tai praktika aršiausių jų kritikų, savo mentalitetu primenančių tų režimų statytojus ir puoselėtojus. Nei rašytojo, nei jo kūrybos reabilituoti nereikia, nors, tiesa, ne vienam jo kritikui ir skaitytojui, ypač jo niekada neskaičiusiems ar bent jau nesupratusiems, reabilitacija būtų neprošal. Susidorojimas neutralizuojant stigmatizavimu tuos, kurie nepasiduoda ideologinei isterijai, diegiamai net vaikams nuo pat mažų dienų, kurie dažnai patys nesupranta tų dalykų, už kuriuos plyšauja visa gerkle, kol patys su jais nesusiduria, yra tiesiausias kelias į beprasmį smurtą ir net karą, kurio atžvilgiu daugybė žmonių taps žiauresni nei būtų buvę, ir kartu apatiškesni nei reikėtų įveikti pačiam karui. Kitaip tariant, jie tik gilins karą, beprasmiškai daugindami smurtą, kuris prie nieko neatves. O jei ir atves, tai tą padarys gerokai vėliau nei atvestų be viso ideologinio teroro, kuriuo puolami visi, nesutinkantys su viešąja karingumo ideologija, net jeigu ir pritaria tam tikrų sprendimų būtinybei svarbiausiais gynybos klausimais, kurie, nors daug kam atrodo visiškai nesuprantama, gali būti sprendžiami ir be smegenų plovimo, šlykštaus spaudimo bei patyčių.

Tai viena jautriausių problemų, liečiančių tiek žmogaus prigimtį, tiek bet kokią valstybės egzistavimo galimybę bei bendrabūvį apskritai. Ir tą problemą puikiai perteikia pats Remarque᾽as, kuris net su tą problemą gvildenančiomis knygomis galėtų drąsiai būti apkaltintas tuo ar anuo, nors ir pats apie tokių apgailėtinų kaltinimų moralinį ir intelektualinį skurdą rašė. Išgyvenusieji karą kariai, netekę draugų, dvasinių ir fizinių jėgų, praėjus kiek laiko po grįžimo namo, šnekučiuojasi ir snūduriuoja miške. Staiga pasirodo būrelis paauglių su vadovu (turbūt kokie nors skautai ar šauliai), žaidžiančių ir imituojančių karą, ginkluoti lazdomis, imituoja šaudymo garsus. Sukrėsti šitos nesąmonės, buvę kariai ima keiksnoti, kas čia per kvailystės, apeliuodami į Aukščiausiąjį. Pamatęs jų nepritariamą reakciją, paauglių vadas drebia: „Užčiaupk snukį, simuliante! Tėvynės priešai! Mazgotės! Išdavikų gauja!

Jaunuoliai uoliai jam pritaria. Vienas pagrūmoja savo liesučiu kumšteliu.

– Reikėtų jums turbūt proto įkrėsti, ar ką? –  šaukia jis savo laibu balseliu.

– Bailiai! – pritaria kitas.

– Pacifistai! – sušunka trečias.“

Štai taip staiga savo kūną ir sielą aukoję ir pragarus perėję žmonės tampa išdavikais ir bailiais, o tuo tarpu vaikigaliai, kurie savo akutėmis gal dar nėra net matę mirusio žmogaus, ką jau ten apie užmuštą kraujuose su išdraskytomis žarnomis, tampa teisuoliais, skelbiančiais nuosprendžius tariamiems išdavikams.

Po Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurią patyrę žmonės, išgyvenę ir vieną ar kitą karą, ikšiol vieningai teigia, jog tai buvę kur kas baisiau už bet kokį karą, Vasilijus Borisovičius Nesterenka, buvęs Baltarusijos mokslų akademijos Branduolinės fizikos instituto direktorius, kalbinamas baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, kalbėjo: „Ant mūsų žemės jau gulėjo tūkstančiai tonų cezio, jodo, švino, cirkonio, kadmio, berilio, boro, nežinomas kiekis plutonio (Černobylio tipo urano-grafito RBMK reaktoriuje buvo gaminamas plutonis atominėms bomboms) – iš viso keturi šimtai penkiasdešimt tipų radionuklidų. Jų kiekis prilygo trims šimtams penkiasdešimčiai bombų, numestų ant Hirošimos. Reikėjo kalbėti apie fiziką. Apie fizikos dėsnius. O jie kalbėjo apie priešus. Ieškojo priešų.“ Žmonės, supratę, kas vyksta, koks pavojus ir ką reikėtų daryti, buvo nurašomi kaip liaudies priešai, nes kelia valstybei nenaudingus vėjus. Tariamai stabilizuota padėtis vėliau kainavo daugybę gyvybių, o išgyvenusieji padarinius jaučia iki šiol, juos jaučia ir jų artimieji, gimę jau po tragedijos. Tačiau kam tai rūpi, kai „tėvynė pavojuje(!), liaudies priešai knibžda“. Tuomet nuo Remarque᾽o laikų problema buvo tik paaštrėjusi. Ir būtų labai naivu manyti, kad labai jau patobulėjome šiuo klausimu per pastaruosius trisdešimt metų.

Priešų medžioklė visuomet buvo svarbiau už realias problemas ir už pastangas susikurti pasaulį be priešų ar bent identifikuoti juos ir nuo jų apsiginti. Tuo tarpu „išdavikų“ paieškos visuomet atvesdavo prie priešiškų nuotaikų ir susiskaldymo, vienaip ar kitaip tikrus priešus, su kuriais jau nepažaisi, kurdamos efektyviau, nei bet kas kitas. Dabartinė „kremliaus agentų“ ir visokių „priešų“ medžioklė ir paieškos, o jų nerandant, kitaminčių (tegu ir net ne politiniais klausimais) stigmatizavimas tokiais paskelbiant, yra tiesioginiai Remarque᾽o ir panašių autorių kūrybos neišstudijavimo ir nesupratimo padariniai.

Žmonės klysta, tačiau, kaip sakoma, niekas nedavė gyvenimo instrukcijos. Bet yra klausimų, kurie senų seniausiai apsvarstyti, yra temų, kuriomis pamokų kasdien duoda gyvenimas, jei neduoda, jų galima prisirankioti istorijoje. Jei ir to negana, yra tokie žmonės kaip Remarque᾽as, kurie mielai šias pamokas pakartoja ir įamžina. Ir sulaukus realių padarinių, tegul niekas nedrįsta sakyti, kad „mes nežinojome“, „mes nesupratome“. Tegul pripažįsta, kad suprasti nenorėjo.

Remarque᾽as mus moko, kad meilės fakelas gali stipriai liepsnoti, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį nuspręsime užgesinti jam bekrintant į bedugnę, pabūgę išvysti jos gelmę. Gelmė gilėja, ir kiekvieno iš mūsų laukia asmeninis apsisprendimas, ar joje gesinsime šviesą ieškodami priešų, ar šildysime ir šviesime tamsumas, pabandydami įžvelgti, kad tų priešų ten kur kas mažiau, nei mūsų agresyvi prigimtis norėtų. Mažiau, negu reikia pradėti karui.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *