Vytautas Kaziela: „Atokių stočių“ misija – padėti į literatūrą ateiti jauniesiems“

Almanacho sudarytojas poetas Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.
Almanacho sudarytojas poetas Vytautas Kaziela. Nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.

Vytautas Kaziela: „Atokių stočių“ misija – padėti į literatūrą ateiti jauniesiems“

Visai neseniai išleistas devintasis almanachas „Atokios stotys“. Almanache publikuojama periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų kūryba. Pirmą kartą almanache svečiuojasi tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ dalyviai iš Lenkijos, Latvijos ir Sakartvelo. Iš viso leidinyje publikuojama 28 autorių kūryba. Almanacho sudarytojas – poetas, leidėjas, žurnalistas Vytautas Kaziela atsako į Rasos Milerytės klausimus.

Vytautai, ką tik pasirodė naujas „Atokių stočių“ almanachas, jau devintasis. Kokia buvo pati pradžia, kaip kilo idėja rengti tokį leidinį?

Prieš 10 metų per Poetinį Druskininkų rudens festivalį bendraudami su Žemaitijos krašte gyvenančiais poetais aptarėme Lietuvos periferijose gyvenančių rašytojų situaciją. Jau tada buvo susiformavęs požiūris, kad kultūra ir menas kuriami tik Vilniuje. Suskaičiavome poetus, gyvenančius ne „Vilniaus Lietuvoje“. Skaičiai pasirodė įspūdingi. Jie gyveno ir kūrė, bet metų  metus buvo nepastebimi, jų knygų leidybos nefinansavo Kultūros taryba, tarsi jų kūryba nebūtų buvusi lietuvių literatūros dalis. Dauguma jų jau buvo susitaikę su tokia dalia. Bet tai buvo labai neteisinga jaunų rašytojų atžvilgiu. Rašymas į stalčių neskatina geriau rašyti, išsikelti kartelę aukščiau. Rašantis žmogus turi savo kūrybą publikuoti, kitaip mažėja reiklumas sau. Kaip pavyzdį galiu pateikti dabar jau šviesios atminties kunigo Petro Markevičiaus (Markaičio) likimą. Kol jis mokėsi kunigų seminarijoje, publikavo eilėraščius tuometinėje spaudoje ir buvo geriau vertinamas net už Bernardą Brazdžionį. Jam buvo pranašaujama šviesi ateitis. Vėliau užėjo sovietmetis, kunigų kūryba buvo nebespausdinama. Jo kūrybinis palikimas – 4 tūkstančiai eilėraščių ir poemų. Vartai archyvus ir matai, kad sovietiniais metais jo kūrybos kreivė krinta žemyn. Panašiai atsitiko ir kitiems poetams. Ne vienas periferijos poetas, turėjęs įspūdingą debiutą, vėliau kažkur pradingdavo. O ir kitiems buvo ne geriau – išeidavo knygos, žmonės jas pirkdavo, bet nebuvo jokių atgarsių. Ir dar. Pradėjus „Poezijos pavasario“ almanachą sudarinėti iš per metus literatūrinėje spaudoje pasirodžiusių publikacijų, nesipublikuojantys ar retai publikuojantys savo kūrybą autoriai prarado galimybę į jį pakliūti. Reikėjo ką nors daryti, kad ši spraga būtų užpildyta, o autoriai nebūtų nustumti į užribį.

Almanachas "Atokios stotys"
Almanachas “Atokios stotys”

Peržiūrėkime šių metų almanachą kartu. Jūs, kaip sudarytojas, turbūt jį matote kiek kitaip, nei eilinis skaitytojas?

Pradėkime nuo branduolio. Regina Katinaitė-Lumpickienė, Viktoras Rudžianskas, Edmundas Janušaitis, Petras Panavas… Ką apie juos galima pasakyti? Tai susiformavusios asmenybės, savito braižo kūrėjai. Tiesa, Petrui kiek nepasisekė. Tai – ne pati geriausia jo publikacija. Bet visiems mums pasitaiko ir aukštumų, ir pakalnėlių. Ypač stiprūs šių metų debiutantai: Ieva Rudžianskaitė, Mūza Olimpija Svetickaitė, Solveiga Ska, Vilija Visockienė, Erikas Druskinas, Kristina Bačiulienė. Jei prie jų pridėtume kitus jaunuosius autorius – Tomą Vyšniauską, Rasą Milerytę, Virginiją Žvarėlaitę – pamatytume, kad svarstyklių lėkštė nusvyra į jų pusę. Savo lygį išlaiko Mindaugas Švėgžda, Viktoras Gulbinas, Justas Jasėnas. O apie Genovaitę Lukšaitę norėčiau pakalbėti atskirai. Tai – begalinio kuklumo žmogus iš Radviliškio. Savita, įdomi autorė. Ypač įstrigo „Seni karalienės drabužiai“. Autorė seniai subrendusi knygai, o gal net narystei Rašytojų sąjungoje. Už Lietuvos sienos gyvenantys šiame almanache tik du – Sigitas Birgelis ir Diana Paklonskaitė. Ir Dianai seniai laikas paduoti prašymą ir tapti Sąjungos nare. Kaip ir Viktorui Gulbinui, Justui Jasėnui ir Mindaugui Švėgždai. Nauja tai, kad į almanachą dėl finansinių reikalų teko priglausti tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos literatūrinė vasara“ svečių kūrybą. (Anksčiau išeidavo šiai šventei skirtas almanachas „Birželio sodai“). Dvi puikios latvių poetės – Indra Brūvere ir Anna Rancene. Kaip visada stiprūs poetai iš Sakartvelo – Nana Kelekhidze ir Soso Mesheliani. Įdomi lenkų poetė Maria Duszka.

Kas per tuos metus pakito, o kas tapo tradicija?

Pradiniu etapu tai buvo Aukštaitijoje ir Žemaitijoje gyvenančių poetų almanachas. Po penktojo almanacho pajutome, kad išaugome lubas. Pertvarkėme į Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių poetų almanachą. Užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų kūryba taip pat neatsiejama mūsų literatūros dalis. Labai svarbu, kad jie tai jaustų. Kad nenutrūktų tas trapus ryšys su Lietuva. Pagrindiniai principai išliko: pastebėti, parodyti, prisiminti. Almanachas kasmet atsinaujina. Pastovus yra tik branduolys, kiti autoriai keičiasi. Maždaug ketvirtadalį sudaro jaunimas. Emigracijos autorių geografija labai plati – nuo Lenkijos (Sigitas Birgelis) iki Australijos (Lidija Šimkutė). Vos ne kas metai publikuojame jau mirusių ir į užmarštį nugrimzdusių poetų kūrybą (S. Stacevičius, J. Gabriūnaitė ir kiti). Kasmet įteikiama „Atokių stočių“ premija už geriausią publikaciją almanache, darbą su jaunaisiais literatais, už periferijose gyvenančių rašytojų vienijimą, jų kūrybos populiarinimą. Premiją yra pelnęs Vytautas Stulpinas, Justas Jasėnas, Ona Jautakė, Robertas Keturakis, Sigitas Birgelis, Edmundas Janušaitis ir kiti. Smagu, kad mūsų knygas literatūrinėje spaudoje profesionaliai recenzuoja kritikė ir poetė Ieva Rudžianskaitė. Būdami kartu mes tampame stipresni.

Žydėjimas Jurbarko autobusų stoty. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žydėjimas Jurbarko autobusų stoty. Neringos Dangvydės nuotrauka

Spėju, kad, kai į rankas prieš devynerius metus paėmėte pirmąjį almanachą, kai idėja tapo apčiuopiama, jutote didelį džiaugsmą. O kokie jausmai apėmė iš spaustuvės pasiėmus šiųmetį leidinį? Ar entuziazmo neišstumia nuovargis?

Gal tai ir ne džiaugsmas, bet malonus jausmas, kad darbas padarytas iki galo ir gerai. Buvo visko. Nusivylimo taip pat. Ir abejonių. Bet praeina pusmetis, ir tu viską pamiršti. Vėl pradedi apie jį galvoti. Galvoti ne tik, kokius autorius kviestis, bet ir iš kokių lėšų jį išleisti. Šis projektas laikosi dėka kelių žmonių entuziazmo. Kiek rašėme projektų Kultūros tarybai, rezultatas – nulis. Neįtaikome ir į regioninę programą. Finansavimo tikėtis būtų galima, jei užsidarytume apskrities rėmuose. Bet šio almanacho koncepcija ne tokia.

Įvairiuose interviu esate kalbėjęs, kad lietuvių literatūros finansavimo situacija yra sudėtinga.

Taip. Esu ne kartą kalbėjęs apie nenormalią knygų leidybos padėtį. Ar reikia tokiu mastu finansuoti verstinės literatūros leidybą? Pats daug metų dirbdamas leidybinį darbą suprantu, kad, pavyzdžiui, leisti Nobelio premijos laureatų kūrybos knygas galima ir be valstybės paramos. Valstybė turi finansuoti lietuvių autorių knygas gimtąja kalba ir lietuvių autorių vertimus į kitas kalbas. Situacija Lietuvoje pasikeitė, jaunimas jau sugeba skaityti originalo kalba.

Jums priklausančią leidyklą „Kamonada“ vargu ar galima pavadinti pelninga. Kokių tikslų siekiate leisdamas knygas?

Žinoma, kad pelninga! Lygiai taip pat, kaip rašyti poeziją. Visi poetai labai turtingi. Tik turtai mūsų ne čia… Lengviausia bambėti, kad vienoje leidykloje per brangu, kitoje kokybė netenkina. O tu padaryk geriau ir pigiau! Ne paslaptis, kad provincijos leidyklos, tiksliau, spaustuvės, neturi nei redaktorių, nei dailininkų. Geriausiu atveju paskaitomos korektūros. Aš niekada neimu pinigų už redagavimą. Man talkina Regina Katinaitė-Lumpickienė ir Rasa Milerytė. Turime puikią dailininkę Dalią Stalauskienę. Aš tik noriu, kad autorius gautų kiek galima geresnį produktą. Dažniausiai mūsų užsakovai – neturtingi žmonės. Būna atvejų, kai knyga leidyklai yra nuostolinga, bet ją išleidęs jauti pasitenkinimą. Jei pats rašai ir leidi knygas, visada suprasi kitą tokį kaip tu. Taigi viskas labai elementaru.

Kokioje vietoje lietuvių literatūros kontekste regite „Atokias stotis“?

Patinka kam ar nepatinka, tai jau yra mūsų literatūros reiškinys. „Atokių stočių“ almanachą jau galima dėti šalia „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachų. Taip, jie visi labai skirtingi, bet perskaičius visus galima geriau įsivaizduoti lietuvių poezijos situaciją. Jie visi trys kartu yra šiandieninės lietuvių literatūros antologija.

„Atokios stotys“ – didelis įvykis Utenoje. Tačiau, kaip jau minėjote, almanache publikuojami ir kituose regionuose gyvenančių poetų tekstai. Jūsų vertinimu, ar šalyje almanachas sulaukia pakankamai dėmesio?

Iš tiesų „Atokios stotys“ Utenoje yra nemažas literatūrinis įvykis, ypač jo sutiktuvės, kurios sutraukia visus poezijos mylėtojus. Almanachas pasklinda po Lietuvą. Didesniuose ar mažesniuose poetų sambūriuose apie jį kalbama. Esu dėkingas literatūros kritikui Ramūnui Čičeliui – apie almanachą jau rašoma ir respublikinėje spaudoje. Pasikartosiu: almanacho galima nepastebėti, jį galima ignoruoti, bet jis yra. Yra, kaip lietuvių literatūros reiškinys.

Matyti daugiau. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Matyti daugiau. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Šalia jau įvertintų autorių publikuojate į kūrybinį kelią dar tik įžengusių žmonių tekstus. Kuo jauniesiems svarbi galimybė skelbti savo kūrybą drauge su šalyje žinomais poetais?

Man, Viktorui Rudžianskui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei, Gintautui Dabrišiui, Robertui Keturakiui almanachas gal ir būtų nereikalingas, bet jis reikalingas rečiau girdimiems Virginijai Žvarėlaitei, Rasai Milerytei, Dianai Paklonskaitei, Justui Jasėnui. Tai tie žmonės, kuriuos turi pastebėti literatūros kritikai, įsidėmėti skaitytojai. Jie to verti. Žmogus, į rankas paėmęs almanachą ir norėdamas perskaityti Reginos Katinaitės-Lumpickienės ar Sigito Birgelio eilėraščius, perskaitys ir kitus. Vertus tikrai įsidėmės. Mūsų, vyresniųjų ir šiek tiek žinomesnių autorių, misija – padėti į literatūrą ateiti jaunesniems, bet to vertiems poetams.

Kasmet almanache pamatome vis naujų pavardžių. Kaip, kokiuose laukuose pavyksta „sumedžioti“ poetus?

Aš, kaip leidėjas, stebiu tai, kas vyksta Lietuvoje. Gal ir nežinau vieno kito Vilniaus poeto, bet gerai žinau, kad Palangoje kuria Mūza Olimpija Svetickaitė ir Renata Kuršytė, Radviliškyje – Genovaitė Lukšaitė, Kupiškyje – Aušra Uldukienė, Panevėžyje – Justas Jasėnas ir Solveiga Ska, Leipalingyje – Dalia Bozytė, Molėtuose – Virginija Žvarėlaitė ir Agnė Šikaitė, Kelmėje – Vytautas Šinkūnas. Ir taip kiekviename rajone. Per devynerius metus almanache savo kūrybą publikavo per 150 autorių.

Kas toliau?

Toliau devintojo almanacho pristatymas Utenoje, Švenčionyse, Druskininkuose. Dar toliau – dešimtasis almanachas. Jei mirtis mūsų neišskirs, jį būtinai išleisiu. Esu įsipareigojęs. Sau. Žinau, kad dešimtasis almanachas bus labai galingas ir labai įdomus. Yra didelis potencialas ir reikia jį parodyti Lietuvai. Tikrai žinau, kad almanachas reikalingas ir autoriams, ir skaitytojams. Dešimtojo almanacho pristatymas jau numatytas ir užsienyje. Lenkijoje, Punske. O jei tiksliau – etninėse lietuvių žemėse. „Atokios stotys“ yra unikalus reiškinys, neturintis analogų.

Į kelią. Neringos Dangvydės nuotrauka
Į kelią. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *