Visų pirma – technika, paskui – jausmai. Pokalbis su prima balerina Neli Beredina

Visų pirma – technika, paskui – jausmai Pokalbis su prima balerina Neli Beredina

Neli Beredina
Neli Beredina

 Neli, esate gimusi Suchumyje, papasakokite kaip ten prabėgo Jūsų vaikystė.

Gimiau ir augau prie Juodosios jūros, gražiame, šiltame mieste Suchumyje. Ten žengiau ir pirmuosius šokio pas. Pradėjau šokti labai mažytė, ketverių su puse. Lankiau šokių būrelį „Auksinė žuvelė“ kultūros namuose, kurie priklausė rybkolchozui (kolektyviniam žvejų ūkiui). Mano pirmoji šokių mokytoja buvo Lilija Jereza, o Aleksandra Galatina buvo ansamblio vadovė. Šokome įvairius šokius – ir charakterinius, ir klasikinius. Suchumyje pirmą kartą atsistojau ant puantų. 

 Tėveliai turbūt labai norėjo matyti savo dukrą šokančią profesionalioje scenoje, jei ryžosi taip toli išleisti mokytis – į Maskvą? Papasakokite apie savo šeimą.

 Mano mama Zinaida buvo namų šeimininkė, augino mane ir brolį Jurijų, tėtis Viktoras – statybininkas. Kai šeima persikėlė gyventi į Donecką, angliakasių miestą, tėtis dirbo šachtoje.

Kaip patekote į Maskvos baleto mokyklą?

Vadovė Aleksandra Ivanovna Galatina pastebėjo mano neeilinius gabumus ir prišnekino tėvelius, kad atiduotų mokytis į profesionalią baleto mokyklą. Taip mane mama nuvežė į Maskvą. Ten buvo didžiulis konkursas, nepamenu, kiek stojančiųjų į vieną vietą, bet aš atlaikiau visus turus, surinkau aukščiausią balą. Viename iš turų – medicininis patikrinimas; man atrado padidėjusias kepenis ir nenorėjo priimti, bet vis dėlto priėmė. Taip dešimties metų aš atsidūriau Maskvoje, choreografijos mokykloje. 

Turbūt buvo baisu  dešimtmetei, atskirtai nuo namų tūkstančius kilometrų?     

Pirmuosius metus buvo baisiai liūdna, verkdavau vos ne kasdien. Jaučiausi be galo vieniša ir nelaiminga. Iki Suchumio traukiniu reikėdavo vykti pusantros paros. Tai į namus grįždavau tik per vasaros atostogas.

Papasakokite apie savo mokytojus Maskvos choreografinėje mokykloje.      

Maskvos choreografijos mokykloje mokytojai būdavo pasiskirstę, specializuodavosi, vieni dėstė pirmose klasėse, kiti vidurinėse, o dar kiti dėstė tik baigiamosiose klasėse. Tai man nuo pirmos iki trečios klasės dėstė Liudmila Borisovna Lavrova, paskui trejus metus Liudmila Sergejevna Litavkina, na, o išleido mus mokyklos direktorė Sofija Nikolajevna Golovkina. Po mano koncertinės veiklos saviveikloje, kur aš šokau daug įvairių numerių, mokykloje man buvo nuobodu. Man tuomet atrodė, kad aš viską žinau, moku, kad aš jau ir taip esu balerina. O pirmaisiais metais pamokose: muzikos tempas lėtas,  tenka daug ir ilgai stovėti kiekvienoje pozicijoje.

Inernato bendrabutyje turbūt gyvenote susikimšę, po keliolika kambaryje?

Ne, kaip tik, kai įstojau mokytis, pastatė naują bendrabutį, tik porą savaičių teko gyventi sename. Ten dar geležinės lovos, penkiolika mergaičių viename kanbaryje. Naujame gyvenome po keturias, aplink viskas nauja, gražu. Tik ta drausmė kaip reikiant.

Minėjote, kad pirmaisiais mokslo metais buvo nuobodu, pasigedote koncertų. Bet choreografijos mokykla dalyvaudavo baleto spektakliuose. Ką Jums teko šokti?

Turėjome sceninę praktiką. Spektakliuose dalyvaudavome nuo pirmos iki baigiamosios klasės. Šokau Sergejaus Prokofjevo „Pelenėje“ varpeles, Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ antrame veiksme. Su savo klase aš beveik niekada nešokdavau. Jau tada būdavau visa galva aukštesnė už  klasiokus, tad šokdavau su vyresniais. Baigiamajame koncerte atlikau  variacijas iš Ludwigo Minkus‘o ir Ernesto Deldevezo „Pachitos“.

Kaip patekote į Vilnių?

Į Vilnių patekau netikėtai. Po mokyklos baigimo turėjau vykti šokti į Lenkiją. Laukiau sezono pradžios, tačiau jokių žinių nei iš Lenkijos, nei iš mokyklos negavau. Tuomet nuvažiavau į Maskvą, mokyklos direktorė Golovkina pasakė, kad su Lenkija nieko neišėjo, nežinau kodėl. Tad man pasiūlė rinktis daugelį Sovietų sąjungos teatrų. Per baigiamąjį egzaminą atvykdavo baletmeisteriai ir rinkdavosi reikalingus, patikusius artistus. Mane kvietė daug teatrų, pasirinkau Vilnių. Iš mano klasės važiavo keturios merginos ir du vaikinai, ir aš kartu. Atsimenu, stotyje pasitiko mus baletmeisteris Česlovas Žebrauskas. Turėjo atvažiuoti keturios naujokės, o stotyje stovi penkios. „O, jūs kas?“ klausė , „Aš Neli Beredina“ atsakiau. Jis atsakė –„Puiku, kad jūs atvažiavot pas mus“. Tai ir priėmė į Vilniaus teatrą.

Koks jūsų pirmas vaidmuo šiame teatre?

Pirmasis vaidmuo buvo Mirta Adolphe‘o Adamo balete „Žizel“. Labai greitai turėjau šį vaidmenį paruošti. Atsimenu, nueinu pas baletmeisterį Elegijų Bukaitį, sakau, kad toks sudėtingas vaidmuo, aš negaliu taip greitai… O jis atsako: „Šuolį turi, žingsnį turi? Tad pirmyn, ruoškis.“ Ką gi, po savaitės aš jau šokau Mirtą. Žinoma, ir žingsnis, ir šuolis buvo. Šiandien, kai žiūriu į fotografijas, matau, kad ne viskas taip – juk ne tik fizinių duomenų reikia, dar ir vaidmens. O tas tikras Mirtos vaidmuo atsirado vėliau…

 Kokius paskui kūrėte vaidmenis?

Buvau labai aukšta, mano galva visada kyšodavo virš visos trupės. Ilgai neturėjau partnerio. Tad vaidmenys buvo, kur reikia vienai šokti: Driadų valdovė „Don Kichote“, Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“, antrosios partijos. O paskui man taip pasisekė, kad pradėjau su Petru Skirmantu šokti. Ten kažkas atsitiko tarp Petro ir Loretos Bartusevičiūtės, jie iš pradžių buvo pora. Bet dėl nežinomų man priežasčių jų duetas iširo ir susiformavo kitas – Petras ir aš. Šokome kartu dvidešimt metų.

Neli5

Sušokote visą klasikinį tuo metu baleto repertuarą: Odetą Odiliją „Gulbių ežere“, Kitri „Don Kichote“, Aurorą „Miegančiojoje…“, Žizel „Žizel“, Raimondą „Raimondoje“. Kuris vaidmuo pats įsimintiniausias?

Nepaminėjote spektaklio „Dviejų ponų tarnas“. Labai geras buvo spektaklis.

Kas pastatė ši komišką Michailo Čulaki baletą?

Baletmeisteris Nikolajus Bojarčikovas. Puiki jo choreografija, žavėjo režisūrinė fantazija. Šiame balete šokau Beatričę. Prieš tai Bojarčikovas buvo pastatęs Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetą“, šiame spektaklyje šokau Kapuleti motiną.

Su Petru Skirmantu daug gastroliavote, šokote įvairiose šalyse, skirtingose scenose. Kokie prisiminimai?

Gastroliavome daug: bevek visoje Europoje, tik Italijoje nebuvome. Nežinau, gal Petras be manęs ir buvo. Amerikoje, Nikaragvoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje du kartus, Mongolijoje, Turkijoje, Sirijoje, Indijoje, Kipre, Skandinavijos šalyse – Suomijoje, Danijoje.

Išties plati Jūsų gastrolių geografija, O kokios labiausiai įsimintinos?

Pačios ilgiausios gastrolės truko tris su puse mėnesio, apkeliavome visą Vokietiją. Nedidelė grupė, šešiolika žmonių iš skirtngų Sovietų sąjungos miestų – poros iš Maskvos, Voronežo, Kijevo. Turėjome devyniasdešimt šešis koncertus. Ten susipažinau su būsimu savo vyru Vitalijumi Vološinu, jis tuomet šoko Kijevo teatre, paskui atvažiavo pas mane ir šoko Vilniuje daugiausia klasikines partijas: Bazilį „Don Kichote“, Rodbarą „Gulbių ežere“, Princą Dezire „Miegančiojoje gražuolėje“, Džeimsą „Silfidėje“, Tebaldą „Romeo ir Džiuljetoje“.

Neli3

Na, o gastrolėse mes beveik nieko ir nepamatėme, tik sceną ir repeticijų salę. Jei laisva diena, tai gali pavaikščioti, pažiūrėti, o jei vakare koncertas, tai taupai jėgas. Mūsų su Petru repertuaras buvo labai sunkus ir sudėtingas.

Papasakokite, kaip ruošėte savo vaidmenis?

Pirma pagrindinė partija su Petru Skirmantu buvo Johanno Strauso balete „Žydrasis Dunojus“, paskui „Dviejų ponų tarnas“, ten šokau Beatričę. Visas savo partijas rengėme su nuostabia pedagoge, tikra profesionale, visada taktiška Lidija Šulga – Tamulevičiene. Su ja dirbome visą savo kūrybinį gyvenimą, palydimi jos išmintingo ir skvarbaus žvilgsnio. Kuriant vaidmenį pirmiausia kreipiamas dėmesys į šokio techniką, kuomet viskas įauga į tavo kūną, kai raumenys visiškai tau paklūsta, tuomet ieškome niuansų, vaidmens išbaigtumo, atsiranda ir emocijos. Taigi, pirmiausia choreografinis tekstas, šokio technika, o paskui ir jausmai.

Minėjote įsimintinas gastroles, kur susipažinote su savo vyru Vitalijumi Vološinu…

Jis atvažiavo iš Kijevo ir čia šoko vienuolika sezonų. Mes pragyvenome kartu 19 metų , tačiau vėliau mūsų keliai išsiskyrė.  Dabar jis turi naują šeimą, gyvena Kijeve, dirba repetitoriumi Vaikų muzikiniame teatre. Sako, kartais dar turi ir kokį vaidmenuką, kur tereikia pavaikščioti.

Turite dukrą Jekateriną.

Taip, tai mano laimė, mano viltis ir paspirtis. Tėčio ir mamos pėdomis ji nepasekė. Visaip priešinosi, kai tėvas kreipė jėga. Ji lankė Dvariono muzikos mokyklą, dainavo, šoko „Šatrijos“ klube šiuolaikinius šokius. Esu buvusi jos koncerte Vaikų ir jaunimo centre. Manau, ji puikiai juda, dainuoja ir pianinu paskambina. Pasirinko visai kitą kelią, įstojo į Mykolo Romerio universitetą, filologijos fakultetą, studijuoja anglų ir rusų kalbas.

Ką Jums reiškia kuriant vaidmenį muzika? 

Muzika ir baletas neatsiejamos sąvokos, mes pagal muziką šokame. Mūsų kūnai taipogi instrumentas. Kaip orkestre, tik ten muzikos instrumentai kuria garsą, o mes savo kūnais psteikiame vizualinę raišką.  Balete ir muzika, ir judesys – lygiateisiai. Jei žmogus nemuzikalus, blogai girdi muziką, juolab ją perteikia, randasi disharmonija. Dirigentas labai svarbus asmuo balete, nuo jo priklauso tempai, ritmai. Pavyzdžiui Didžiąjame teatre, kai mokyklos laikais koncertuodavome, tai ten visada baletus diriguodavo Algis Žiūraitis. Dirigentai ten buvo pasiskirstę – vieni diriguodavo operas, kiti – baletus. Manau, skiriasi specifika, kad ir dėl tempų. Baleto dirigentai anksčiau ateidavo ne tik prieš spektaklį, bet ir sėdėdavo repeticijose, stebėdavo, kokie tempai balerinai patogesni, nes kiekviena balerina irgi šiek tiek skiriasi. Kiekvienas atlikėjas turi ir turės savitus niuansus. Todėl baleto dirigentui svarbu dalyvauti baleto repeticijose, kad spektaklis būtų harmoningas, derėtų šokėjo judesys, dirigento mostas ir orkestro skambesys – tuomet spektaklis pavyksta.

Papasakokite apie savo šiandieną. Ką veikiate, kas Jums svarbu ir įdomu?

Dirbu Nacionalinėje Čiurlionio menų mokykloje. Ankščiau ruošdavau mokinių baigiamųjų darbų koncertinius numerius. Šis darbas man labai patiko, būdavo įdomu dirbti. Jaučiausi kaip repetitorė teatre.

O klasę ar turite?

Dabar ne. Nors turėjau dvyliktą ir tryliktą klasę. Žinote, tai tokia atsakomybė, toks beprotiškas darbas, jei iš tiesų nori padaryti gerai, paruošti mokinius profesionaliai, o ne taip, kad jie galėtų šokti kur nors mėgėjiškai. Keliu aukštus reikalavimus ne tik jiems, bet ir sau. Mokines paruošiau gerai, turėjau dvi  iš Lietuvos ir vieną iš Baltarusijos, iš Minsko, tik metus pas mus mokėsi. Mergaitės per baigiamąją pamoką pasirodė profesionaliai. Viena jų šoka teatre, kita – „Lietuvos“ ansamblyje, o minskietė išvyko į Baltarusiją. Dabar dėstau klasikinį šokį modernistų klasėje ir klasikinio šokio palikimą dvyliktos klasės mergaitėms. Taipogi nuo 1999 dirbu Balio Dvarionio dešimtmetėj muzikos mokykloj. Dar vedu klasikinio šokio pamokas „Lietuvos“ ansamblio šokėjams.

Na ir kaip tie lietuvaičiai? Esate rusė, daug metų gyvenate Lietuvoje, ar neteko pajusti nacionalizmo apraiškų? Kartais girdime, kad čia kitataučių nemėgsta, jie skriaudžiami ir pan.

Kad ne, tikrai nepatyriau. Gal man pasisekė, kad supo puikūs, geri žmonės. Gal kokios povandeninės srovės ir veikė, bet tiesmukai man niekas neprikaišiojo tautybės ar ko nors panašaus.

Jūs studijavote Muzikos ir teatro akademijoje. Kalbate lietuviškai gerai, bet vis dėlto  ne gimtoji kalba, ar nebuvo sunku: paskaitos lietuviškai, rašto darbai taipogi?

Kai kuriuos dalykus atsakinėdavau rusiškai, kursinius darbus rašydavau rusiškai, paskui man išversdavo, už pinigus, aišku. Kai kurie studentai, ne paslaptis, rašto darbus pirkdavosi. Aš tik vieną kartą pabandžiau, nusipirkau darbą iš Lietuvos kultūros istorijos. O Dieve, ten buvo tokie paistalai, kad man pasidarė gėda. Daugiau viską pati rašiau, eidavau į bibliotekas, prisitempdavau knygų, daug skaičiau, įlįsdavau į internetą ir pačiai tai buvo be galo įdomu.

Dėkui už atvirą pasakojimą.

Marius Kraptavičius

Neli2

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *