,,Visi mes kapsim, kapsim ir…“

Ieva Kasperavičiūtė
Ieva Kasperavičiūtė

,,Visi mes kapsim, kapsim ir…“

Arba

Kas nutiko studentei Ievai?

,,Kas nutiko susitikus“ – pirmoji Ievos Kapt (Kasperavičiūtės) knyga. Tai – eilėraščiai vaikams. Ši knyga antrajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse pelnė trečiąją vietą.

Pirmasis mano klausimas, Ieva, gal keistas ir netikėtas. Prisimenu Naisius, konkurso apdovanojimo iškilmes. Visų pirma dėkojai mamai. Juk ne šiaip sau, ne vien todėl, kad mama?

Tikrai ne šiaip sau – mama visada skatino mane kurti, rašyti… Mano mama jaunystėje pati rašė eilėraštukus. O kai aš buvau maža – man skaitė gražiausius lietuviškus eilėraščius, kurie man kaip įkrito į ausį, taip neiškrito iki šiandien.

Kokie ryškiausi Tavo vaikystės prisiminimai? Eilėraščiuose radau Raseinius, dabar esi vilnietė… Iš kur Tu?

Gimiau Šiauliuose, ten gyvenau pirmuosius savo metus. Bet gerai atsimenu daugiabučių kiemą, kur galėjai greit susirasti keisčiausių draugų ir visą dieną karstytis. Pamenu Šiaulių traukinių stotį, kur su tėčiu mojuodavom išvykstantiems traukiniams, taip pat ir didelį, painų Šiaulių fontaną, kuriuo laksčiau kaip po labirintą, kol nepaslydo koja… Užtat pėdsaką iš gimto miesto nešiojuosi ir dabar – ant viršutinės lūpos. O Raseiniuose atsiradome, kai truputį ūgtelėjau. Čia praleidau nuostabias vaikystės vasaras, kurias atsimenu taip sodriai žalias, kvepiančias uogomis, Dubysa…  Tie vaikystės lobiai, kuriuos turėjom džiaugsmo patirti, kartais mums taip ryškiai grįžta, savo jausmu ir spalvomis. Kartais dar prisimeni, kaip tada viskas atrodė stebuklinga! O šiandien nieko nebestebina.

Su pusbroliu prie Baltijos.
Su pusbroliu prie Baltijos.

Kaip sekėsi Tau mokykloje? O dabar, kai studijuoji mediciną? Klausiu ne apie Tavo pažymius ar egzaminius, jokiu būdu ne. Gal labiau apie švietimo sistemą. Ar jauteisi mokykloje (ir ar jautiesi aukštojoje mokykloje) savimi? 

Mokykloj sekėsi visaip. Buvau aktyvi mergaitė, mokiausi, skaičiau, dalyvavau visokiuose konkursuose – čia jau mamos indėlis. Ir mokytojai buvo geri, palaikydavo. Bet kartu buvau jautrus vaikas. Dėl to ir klasėje nebuvo viskas taip paprasta – pasako kažką, o aš paimu į širdį. Teko ir klasę pakeisti. Vėliau labai džiaugiausi, kad pasitarusios su mama, išdrįsom pabandyti. Šiandien jau viskas kitaip ‒ didžiuojuosi savo jautrumu ir galvoju, kad tai vienas vertingiausių dalykų, kuris reikalingas kasdien ‒ darbe, šeimoje, meilėje, ligoje, visur… Ir profesijoje, kurią pasirinkau, jo ypač reikia, kas ką besakytų.

Kas nutiko medicinos studentei Ievai Kasperavičiūtei, kad pradėjo rašyti eilėraščius vaikams? Koks pirmasis impulsas? Ar ilgai reikėjo eilėraščius šllifuoti? 

Nutiko draugystė. O pamažu atėjo ir suvokimas, kad pasaulis toks didelis, o laiko turim ne tiek ir daug. Nes yra dar tiek daug paslapčių, kurias turim įminti ir tiek daug grožio, kurį galim išvysti. Ir kas šauniausia – tai pasiekiama kiekvienam iš mūsų ir nesiliaujamai vyksta aplink mus. Žodžiu, kažkas apsivertė galvoje, ir tada pradėjau aiškiau matyti, jausti, girdėti… Norėjosi viską užrašyti – kokią paslaptį neša rytas, jei tik gebi atsikelti, kaip vasara moka žaisti su žmogumi, kaip kartais nesinori miške nepasiklysti… Daugybė dalykų. O taisyti teko ne kartą. Kad eilėraštis sklandžiai skambėtų, visus žodžius tenka galvoje perkratyti.

Prie labdaros ir paramos fondo "Švieskime vaikus" stendo
Prie labdaros ir paramos fondo “Švieskime vaikus” stendo

Ką skaitei vaikystėje? Ką skaitai dabar? Ar esi tas žmogus, kurį visą gyvenimą lydės vaikiškos knygos?

Vaikystėje skaičiau visas įmanomas vaikiškas knygas. Praktiškai gyvenau knygų pasaulyje. Bet labiausiai įstrigo pačios pirmosios – Violetos Palčinskaitės eilėraščiai, Justino Marcinkevičiaus „Laukinė kriaušė“. Prieš kelerius metus susiradau tas knygas, pradėjau skaityti ir susižavėjau iš naujo. Pagalvojau, koks paprastas ir gražus gali būti eilėraštukas. Ir labai talpus – sudėti viskam, kas svarbiausia, net ir suaugusiesiems. Tai ir dabar, jei ką skaitau, ieškau to paprastumo, kažkokio lengvumo… Pavyzdžiui, Donaldo Kajoko poezija. Ji panaši kaip ši pavasario diena ‒ užtenka žvilgtelėti pro langą, ir viskas aišku, ir mažam, ir dideliam.

Autografai
Autografai

Man regis, darniai sutariate su knygos dailininke Vaida Jankūnaite. Kaip radote vina kitą?

Su Vaida kartu turėjom lietuvių kalbos pamokas. Ji buvo pagrindinė mano skaitytoja ir skatintoja. Jei nebūtų tokio užnugario, nebūčiau pagalvojusi, kad gražiai galiu parašyti. O man labai patiko Vaidos piešinukai, tokie žaismingi, gyvi ir savotiški! Neturėjau jokių abejonių, kas galėtų iliustruoti knygelę, jei ji kada pasirodytų.

Kapt_virselis

Dabar esi poetė Ieva Kapt. Gal jauti norą imtis prozos? Rašyti suaugusiesiems? O gal yra dar daugiau svajonių, kuriomis gali dalintis su MENO BANGŲ skaitytojais? 

Ne per didžiausia ir poetė, kol kas tik vienas lašas – kapt J . Bet smagu, pagalvojau ‒ visi mes kapsim, kapsim, ir prikapsim įvairiausių dalykų šiame pasaulyje. Gera gyventi. Norėčiau dar daug visko padaryti! Baisu net ir svajoti. Visai norėčiau dar kada nors ką nors parašyti. Gal kai praleisiu daugiau laiko su vaikais? Ir suprasiu, o gal prisiminsiu, kas iš tikrųjų tada atrodo stebuklinga.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė

Nuortaukos iš Ievos Kasperavičiūtės asmeninio archyvo

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *