Visavertė kino būtis: Abdellatif Kechiche

"Mektoub, My Love: Canto Uno" afiša.
“Mektoub, My Love: Canto Uno” afiša.

Visavertė kino būtis: Abdellatif Kechiche

Karolis Baublys

Tunise gimęs prancūzų režisierius Abdellatifas Kechiche᾽as garsėja tuo, kad kiekvienas jo filmas virsta netikėtu ir absoliučiu triumfu, sujungiančiu subtilius meninius ieškojimus ir reiklius populiariojo kino iššūkius (drama Grūdo paslaptis (La Graine et le Mulet; 2007) ne tik triumfavo Venecijos kino festivalyje ir Cezarių apdovanojimuose, bet ir sugebėjo į Prancūzijos kino sales sutraukti milijoną žiūrovų!). Naujasis Abdellatifo Kechiche᾽o kino projektas – kinematografinis diptikas Mektoub is Mektoub, kurio pirmoji dalis ‒ Mektoub, My Love: Canto Uno – tai laisva François Bégaudeau romano Žaizda (La Blessure, la vraie; 2011) adaptacija. Pirminis režisieriaus sumanymas buvo sukurti kinematografinę vienos šeimos sagą, kreipiant išskirtinį dėmesį į koduotą socialinį mikrokosmosą. Režisierius neslepia, kad diptikas gali virsti triptiku, kuriame kiekviena dalis, kurdama visumą, sykiu išlaikys jai vienai būdingą reikšmių sistemą.

Pirmoji kinematografinio diptiko Mektoub is Mektoub dalis – Mektoub, My Love: Canto Uno ‒ tai himnas jaunystei, natūraliam ir gaivališkam kūno grožiui, apšviestam ir savotiškai sakralizuotam vasariškos saulės šviesos. Kechicho kuriama jaunystė, ‒ impulsyvi, drąsi, smalsi ir vėjavaikiška, ‒ pralenkia meno grožį ir sutaurina būtį. Pasakojimas nuolat balansuoja tarp lengvo flirto ir meilės, subtilių kūno vilionių ir atviro suvedžiojimo. Tokiu būdu režisierius kuria žmogiškąjį mikrokosmosą, tarpstantį konkretų, medžiagišką pavidalą įgijusioje dioniziškoje dabartyje.

Suvedžiotojas Tony'is (Salimas Kechiouche'as)
Suvedžiotojas Tony’is (Salimas Kechiouche’as)

Dionizo viliones filme atvirai įkūnija suvedžiotojas Tony᾽is (iš Alžyro kilęs prancūzų aktorius Salimas Kechiouche᾽as). Jo priešingybė (savotiškas taurusis Apolonas) – drovus introvertas Aminas (Shaïnas Boumedine᾽as), atvykęs iš Paryžiaus į Prancūzijos pietus praleisti vasaros motinos namuose.  Čia jaunuolis sutinka geriausią draugę Ophélie (Ophélie Bau), įsimyli blondinę Céline (Lou Luttiau). Tokiu būdu filmas struktūruojamas dviejų kardinaliai priešingų veikėjų – Amino ir Tony᾽io – paveikslais, kuriančiais įtampą ir dinamiką. Jaunuoliai priešingi ne tik charakteriais ar gyvenimo būdu, bet ir mėgstama veikla: Tony᾽is – prabangaus restoranų tinklo vadovas, tipiškas komersantas, o Aminas – jautrus svajotojas, mylintis meną (rašantis kino scenarijus, fotografuojantis). Tunizietiškas restoranas, vietinis baras, naktinė diskoteka, paplūdimys tampa erdvėmis, kuriose skleidžiasi trumpalaikis jaunystės grožis.

Drovus pagrindinis filmo veikėjas Aminas (Shaïnas Boumedine'as), savotiškas režisieriaus alter ego.
Drovus pagrindinis filmo veikėjas Aminas (Shaïnas Boumedine’as), savotiškas režisieriaus alter ego.

Iš pažiūros filmas gali pasirodyti labai paprastas, tačiau po tariamu lengvumu slepiasi komplikuoti socialiniai santykiai, dažnai vedantys į skausmingus išgyvenimus, dramatiškus išbandymus, prigimtinį individo žiaurumą (Tony᾽is, iš pradžių vadinęs Charlotte savo gyvenimo moterimi, lyg niekur nieko ją meta, juk ji – eilinė naivi auka, lengvabūdiškai pametusi dėl jo galvą kaip daugelis jį supančių moterų…). Kechiche᾽as savo personažų neteisia, nepamokslauja, jis tiesiog leidžia jiems gyventi tikrąja to žodžio prasme: kiekvienas personažas turi teisę suklysti, liūdėti ir juoktis, siekti laimės ir harmonijos tiek su savimi, tiek su jį supančia aplinka.

Mektoub, My Love: Canto Uno atskleidžia bendriausius Abdellatifo Kechiche᾽o kino kalbai būdingus požymius: itin ilgas scenas, kuriančias natūralaus gyvenimo iliuziją, natūralizmą, ryškinantį žmogiškosios prigimties gaivališkumą, aktorius mėgėjus, vaidinančius eilinius, niekuo neišsiskiriančius asmenis, kasdienius, dažnai pabrėžtinai bereikšmius dialogus, kurie, nors sukonstruoti itin preciziškai, paradoksaliu būdu kuria improvizuoto dialogo įspūdį. Atkreiptinas dėmesys į savitą režisieriaus darbą su aktoriais. Kechiche᾽as leidžia filmo aktoriams ne tiek vaidinti, kiek tiesiog būti, gyventi ekrane. Tokiu būdu aktorius nejučia tampa personažu.

Šviesa - visur esantis ir visa aprėpiantis filmo elementas, dieviškosios dimensijos liudytojas.
Šviesa – visur esantis ir visa aprėpiantis filmo elementas, dieviškosios dimensijos liudytojas.

Filmas pradedamas ilgai trunkančia natūralistine meilės scena, kurioje drovusis Aminas ryškinamas kaip stebėtojas (vojeristas). Iš tiesų jis ir lieka stebėtojas viso filmo metu, savotiškai pakeisdamas beasmenę kameros akį. Tačiau Kechiche’o natūralizmas subtilus, tai veikiau mėginimas kino kalba priartėti prie kūno kaip dievybės sampratos, perimtos iš senovės graikų mitologijos. Jaunus kūnus glostanti saulės šviesa įgyja daugiaprasmių dimensijų: per šviesos sampratą jungiamas Naujasis Testamentas ir Koranas, dabartis, esanti čia, šią akimirką, ir vos juntama amžinybė.

Aminas (Shaïn Boumedine) ir jo geriausia draugė Ophélie (Ophélie Bau) saulėtame pajūryje.
Aminas (Shaïn Boumedine) ir jo geriausia draugė Ophélie (Ophélie Bau) saulėtame pajūryje.

Mektoub, My Love: Canto Uno – tai poezijos, harmonijos ir natūralaus gyvenimo su visais jį lydinčiais išbandymais kupinas filmas, iškeliantis būtinybę mylėti žmogų ir pasaulį kaip nepakeičiamą vertybę. Kūnų grožis, skendintis vasaros šviesoje, meilės troškimas, ryškėjantis iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškame flirte, gaivališkas juslingumas, vedantis pažinimo link, draugystė, raminanti pasimetusius personažus, kuria žmogiškąjį mikrokosmosą, kuris Abdellatifo Kechiche᾽o talento dėka virsta visaverte kino būtimi.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *