Vidinė „Rebekos salų“ geografija

Rebekos

Vidinė „Rebekos salų“ geografija

Neringa Mikalauskienė

Renatos Šerelytės apysaka paaugliams „Rebekos salos“ Lietuvos IBBY buvo išrinkta 2014-ųjų geriausia knyga ir pasiūlyta įrašyti į 2016-ųjų lietuviškos knygos IBBY garbės sąrašą.

Dar rinkdami Geriausią 2014-ųjų knygą svarstėme ‒ koks „Rebekos salų“ žanras: realistinė proza, maginė fantazija ar jų jungtis ‒ magiškasis realizmas? O gal toji vieta ‒ tik hipnotinė būsena, sukelta ilgai žiūrint į veidrodį, kai iš pasąmonės gelmių galima ištraukti tai, ko iki tol net neįtarei egzistavus?

Tuomet priskyrėme ją prie realistinių ‒ daugiau sąlyginai, kad bent kiek pagausintume negausią realistinės literatūros vaikams ir paaugliams krūvelę. Dabar pamėginsiu įrodyti, kad šis apsisprendimas nebuvo visiškai iš piršto laužtas. Savo analizę pagrįsiu ir psichoanalitine literatūros kritika ‒ šiuokart K. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės ir archetipų teorija.

Kartais tenka aiškinti, kur yra skirtis tarp psichoanalizės ir psichoanalitinės literatūros kritikos. Psichoanalizėje per kūrinį einama link autoriaus kompleksų, o psichoanalitinė literatūros kritika domisi kūrinio veikėjų psichologija ir jų elgsenos modeliais. Taigi patikinu, kad pačios Renatos Šerelytės galvoje čia nesikapstysiu.

Mane domina pagrindinė jos knygos veikėja Rebeka, ją supantys personažai ir tas pasaulis, kuriame ji atsiduria. Iš šiuolaikinio gyvenimo, kurį žymi informacinės technologijos ‒ internetas, skaipas, reklamos… ‒ savo veikėją paauglę Rebeką autorė perkelia į… kitą šiuolaikinį pasaulį, kuriame irgi visa tai tarsi egzistuoja, bet kitaip. Išvirkščiai. Paauglės perkėlimas iš vienos realybės į kitą motyvuojamas iš karto dviem būdais: vieną galime priskirti mokslinės fantastikos naudojamam ateities technologijų metodui ‒ Rebeka gauna pranešimą į mobilųjį telefoną; tas pranešimas šiek tiek primena reklaminį virusą ir atsidaro prieš jos norą. Pranešimo turinys toks: „Siūlome reikalų patikėtinių paslaugas, patentuotas ir profesionalias, atitinkančias ES reikalavimus, į kainą neįeina transporto ir remonto paslaugos. Tvarkome įvairius reikalus, ypač susijusius su asmens teisių ir privilegijų klausimais. Jeigu sąlygos jums tinka ir pasiūlymas jus sudomino, tiesiog paspauskite „taip“, ir mes su jumis susisieksime. Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Rebeka išsigando ir mechaniškai paspaudė „taip“. Telefonas pyptelėjo ir išsijungė (p. 11).

Beje, tai dažna fantastinių kūrinių autorių „gudrybė“: sužaidžiama ir atsitiktinumu. Technika suveikia ne taip, kaip planavo veikėjas ‒ ir jis susiduria su nenumatytu iššūkiu.

Antrasis būdas Rebekai patekti į kitą realybę (ar veikiau ‒ antrasis etapas) jau yra maginis. Ji lyg L. Carrollio Alisa pro veidrodį švelniai „įčiuožia“ į kitą pasaulį, kuriam ir priklauso, ir ne ‒ jo modelis tas pats, arba, dar teisingiau tariant ‒ tas pats „branduolinės šeimos“ modelis: tiek viename, tiek kitame pasaulyje Rebeka gyvena su mama rašytoja ir nuolatos gastroliuojančiu tėčiu aktoriumi. Skirtumas tik toks, kad pirmojoje realybėje mama rašo populiarius meilės romanus, o antrojoje ‒ visiškai nepopuliarius detektyvus ir, veikiausiai, rašytoja yra tik savo fantazijose, nes paaiškėja, kad čia jų šeima prikauso kur kas žemesniam socialiniam sluoksniui. Kaip apibendrina Rebeka: „Tai juk socialinis dugnas. Tai baisu.“ (p. 32). Priklausymą žemesniam socialiniam sluoksniui liudija pasikeitę motinos drabužiai, nudrengtas kambarys, atsainus požiūris į buitį, svylančių bulvių kvapas… Tačiau čia tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai „susipažįstame“ su veikėjais, kurie priklausytų „išplėstinei“ Rebekos šeimai ‒ senele ir užuomina į brolį: tyrinėdama pas senelę rastą geneologinį medį, mergaitė šalia savo šakelės pamato ir kitą ‒ Emanuelio. Vėliau paaiškėja, kad jis išties yra ir pirmojoje realybėje.

Antroji realybė ypatinga dar ir tuo, jog tai pasaulis, sudarytas iš penkių salų (iš pradžių Rebeka lyg ir mano, jog tos salos ‒ ežere, bet paskui paaiškėja, jog jos kadaise sudarė vieną žemyną: „Prieš akis išsivyniojo didžiulis žemėlapis. Mėlyname vandenyne plytėjo penkios salos ‒ viena labai didelė, kita mažesnė, dvi maždaug vienodos ir viena visai mažulytė. Visas jungė punktyru nužymėta linija“ (p. 48). Dabar pabandykime tas salas įvardyti: Mokyklos sala, Mamos sala, Tėvo sala, Senelės sala ir toji mažytė salelė, kurioje gyvena keistas paukščių kalba čiulbantis berniukas ‒ tą vietą norisi vadinti amžinai sustingusios vaikystės pasauliu: „…veikiausiai tai ne mėnesiena lijo, o tilindžiavo mažyčiai variniai varpeliai keisto būsto pastogėje. Jis buvo panašus ir į lėlių namelį, ir į rytietišką pagodą. Stūgsojo tiesiai Rebekai prieš akis, panašus į atgijusį paveikslėlį. Rebeka apsidairė. Tyli mėnesiena nušvietė medinį arkliuką apsilaupiusiais dažais, mėlynos jo akys atrodė gyvos ir liūdnos. Netoliese driekėsi žaisliniai geležinkelio bėgiai, sukantys į spindintį varnalėšyną“ (p. 95).

Taigi matome, kad salos nevienareikšmiškai siejamos tik su Rebekos būsena. Žinančiam kultūrinius kontekstus skaitytojui nebylys valtininkas, kasryt plukdantis Rebeką į salą, kurioje yra mokykla, arba į kitą salą, kurioje gyvena jos senelė, bus panašus į Charoną, perkeliantį mirusiuosius per užmaršties upę Letą, o tiems, kurie visur ieško paslaptingų lemties ženklų, tokie pasirodys Rebeką lydintis juodas šuo ar baltas katinas, sutiktas Baltojo Katino gatvėje.

Galima teigti, kad pirmoji realybė ‒ tai Rebekos sąmonė, o antroji realybė, į kurią mergaitė patenka per veidrodį ‒ pasamonės darinys. Čia jau laikas C. G. Jungo citatai iš straipsnio „Apie kolektyvinės pasąmonės archetipus“: „Žinoma, pažvelgęs į vandens veidrodį pirmiausia išvysti savo paties vaizdą. Eidamas link savęs paties rizikuoji susitikti su savimi. Veidrodis nepataikauja, tiksliai atspindi tai, kas į jį žvelgia, būtent tą veidą, kurio niekada neparodome pasauliui, nes uždengiame jį persona, aktoriaus kauke. O veidrodis yra šiapus kaukės ir rodo tikrąjį veidą. Tai pirmasis drąsos išbandymas žengiant vidiniu keliu, jo pakanka daugumai atbaidyti, nes susitikimas su savimi ‒ vienas nemalonesnių dalykų, kurio išvengi, kol visas neigiamybes gali projektuoti į aplinką.“[1] Taigi C. G. Jungas čia pavartoja metaforą „pažvelgęs į vandens veidrodį“ ‒ Rebeka pažvelgia į veidrodį ir atsiduria salose, kurios apsuptos vandenų. Tai kartu ir susitikimas su tamsiąja tiek savo pačios puse, tiek nutylima šeimos istorijos dalimi.

Vidinis Rebekos pasipriešinimas bandant išvengti akistatos su pačia savimi ištrūksta irzlia fraze, mesta vaikui, priminusiam apie priešpiečius: „Labai čia kam rūpi!“ (p. 123). Ši frazė čia pat suprojektuojama į aplinką: žodžius, kuriuos pirmiausia pasako pati, Rebeka tarsi atspindimus veidrodyje išgirsta gavusi užduotį pasirūpinti vieniša senute, kuri jai pasako: „O kas čia gali atsitikti?.. Pasižiūrėk pati ‒ gyvenu viena kaip pelėsis ant sienos. Jeigu ir atsitiks, kam tai gali rūpėti?..“ (p. 125).

Priminsiu, kad istorijos pradžioje, pirmojoje realybėje, Rebeka prieš visą klasę atsisakė eiti į senelių namus, nes ten, anot jos ‒ daržovių prieglauda: „…kretančios morkos be minties akyse“. Mergaitė svarsto: „Ko vertas gyvenimas, jei žmogaus laukia tokia baigtis?“ (p. 8). Antrojoje realybėje, susipažinusi ir pradėjusi bendrauti su Ona Marija, ji pradeda suvokti, kad bet kuris gyvenimo etapas vertas pagarbos. Net tuomet, kai nelieka fizinių jėgų savimi pasirūpinti, žmogus nepraranda orumo.

Senutės Onos Marijos charakteris itin paveikus, tikroviškas ‒ nepagražintas, atšiaurus, atrodo, persunktas pykčio ant viso pasaulio. Tačiau aiškiai duodama suprasti, kad taip elgtis ją verčia išdidumas: Onai Marijai nereikia bendravimo iš gailesčio ‒ tai turi būti tikra, nuoširdi draugystė, kurios galiausiai išmoksta Rebeka. Ji išmoksta susitaikyti ir su mirtimi: „Akyse tebestovėjo nepaliestos bandelės ant kėdės. Raukšlėtas Onos Marijos veidelis, išterliotas uogiene, ir jos kumšteliai, sugniaužę pusryčių popierių. Niekas negalėjo nuramdyti šito skausmo ‒ Rebeka žinojo, kad jis bus amžinas, tik vėliau nuslūgs ir pavirs liūdesiu. O dar vėliau ‒ švelnumu, ir kiekviena šypsena visada turės kartų jo šešėlį“ (p. 160).

Dar vienas svarbus ryšys ‒ Rebekos ir jos motinos (arba tiksliau ‒ motinos iš vienos ir iš kitos realybės). K. G. Jungas, kalbėdamas apie motinos archetipą, teigė, jog jis, kaip ir bet kuris kitas: „…turi bemaž neaprėpiamą aibę aspektų. Paminėsiu tik keletą tipiškų jo formų: konkretaus žmogaus motina ir senelė, taip pat pamotė ir uošvė ar anyta; bet kokia moteris, su kuria yra ryšys, taip pat žindyvė ar auklė, pamotė ir Baltoji Moteris; aukštesne, metaforiška prasme ‒ deivė, ypač dievo motina, mergelė (kaip atjaunėjusi motina, pavyzdžiui, Demetra ir Kora)“[2].

Pažvelkime dabar į „Rebekos salas“:

Yra „dviguba“ motina: tai motina ‒ meilės romanų rašytoja iš pirmosios realybės ir motina ‒ detektyvų rašytoja, iš antrosios.

Yra „triguba“ senelė ‒ senelė aristokratė ir senelė, apsimetanti tos aristokratės tarnaite, abi ‒ iš antrosios realybės, be to, toji senelė iš pirmosios realybės, apie kurią Rebeka sužino tik knygos pabaigoje ‒ ir rašo jai laišką.

Ir dar yra keletą pavidalų turinti moteris, atsiradusi Rebekos gyvenime po to, kai ji atsitiktinai užsisakė „reikalų patikėtinių paslaugas“: „Atrodė, kad direktorės veidas keliskart pasikeitė ‒ taip greitai, kad Rebeka nespėjo nė mirktelėti. Ji išvydo ir nevalyvą moteriškę prie terasos, ir griežtąją direktorę, ir nuostabią deivę kviečių spalvos plaukais“ (p. 168). C. G. Jungas teigia, kad motinos archetipas labiausiai susijęs su virsmu: „Su šiuo archetipu siejamos „motiniškos“ savybės: tiesiog magiškas moteriškumo autoritetas; protą pranokstanti išmintis ir dvasios aukštumos; visa, kas gera, globėjiška, kas palaiko, skatina augimą, vaisingumą, teikia peno; tai magiško virsmo, atgimimo vieta (…), visa, kas praryja, suvilioja, apnuodija, kelia baimę ir yra neišvengiama“[3].

Rebeka patiria virsmą ‒ ji ne tik persikelia iš vienos realybės į kitą, ne tik keliauja iš salos į salą antrojoje realybėje, bet kartu ir išlaiko tam tikrą distanciją: nuolatos lygina abi realybes ir ‒ abi motinas, kurių nė viena jai nėra artima. Čia galime pastebėti ir tai, ką C. G. Jungas pavadintų „gynyba nuo motinos“ ‒ Rebeka ima priešintis tiek aprūpintam, bet tuščiam pirmosios pasauliui, kurį simbolizuoja prabangus vyšninis chalatas ir vienadieniai meilės romanai, tiek antrosios abejingumui savo išvaizdai, buičiai, aplinkiniams. Rebeka ieško, kaip pati galėtų įprasminti savo gyvenimą. Iš pradžių nesąmoningai, vėliau (bent skaitytojui) ima aiškėti, kad ji, padedama direktorės-reikalų patikėtinės-deivės (tai vis archetipai, kurie teikia gyvenimo pamokas), grįžusi į pirmąją realybę imasi atkurti sutrūkinėjusius ryšius tarp kitų artimųjų: rašo laišką senelei, bando išklausti tėvų apie prieglaudoje paliktą proto negalią turintį vyresnįjį brolį ‒ vaiką, kurį jie stengiasi ištrinti iš atminties.

Svarbu ir tai, kad apysakoje atsispindi šiuolaikinės šeimos negalia ‒ visi čia vaizduojami vyrai tam tikra prasme yra silpni ir mažai dalyvauja Rebekos gyvenime tiesiogiai: tėtis iš pirmosios realybės nuolatos išvykęs į komandiruotes, o iš antrosios ‒ gyvena bohemišką gyvenimą, bet ‒ „šitas melas buvo skirtas žurnalistams, kurie apsimesdavo, kad tuo tiki. O Rebeka tvirtai žinojo, kad bohemiška aplinka ‒ tiesiog kiaulidė. Ir visai nesvarbu, kad iš magnetofono visą namą drebina grupės „Queens“ „Bohemian Rhapsody“ (p. 75); „Svetainėje staiga užsidegė šviesa. Rebeka išvydo tėvą ‒ susivėlusį, užgesusiomis akimis, neskusta kelių dienų barzda. Priėjęs prie indaujos išsiėmė viskio butelį ir prisipylė pusę stiklinės. Išgėrė vienu mauku, trenkė stiklinę ant grindų ir susmuko į fotelį“ (p. 134). Rašytoja negailestingai atvira ‒ vaizduoja personažą, kuris jokiu būdu negali būti autoritetas paauglei, o jausmai, kuriuos ji išgyvena tėvui, tegali būti pasibjaurėjimas, sumišęs su gailesčiu. Kiti vyrai, kurie epizodiškai šmėsteli apysakoje ‒ bebalsiai: tai nebylys valtininkas, kilnojantis Rebeką iš vienos salos į kitą, ir jos amžinoje vaikystėje įstrigęs, „išnykusia pasakų kalba“ čiulbantis brolis. Valtininkas, kuris suaugusiam skaitytojui keltų asociacijų su Charonu, Rebekai dėl vešlios, rudos, ir veikiausiai dirbtinės barzdos atrodo panašus nebent į Kalėdų Senelį, o tai reiškia, kad vargiai galėtų kuo nors padėti paauglei: tikėjimo stebuklais laikas jai jau yra pasibaigęs.

Taigi Rebeka priversta pati daryti išvadas ‒ stebėdama ir lygindama. Knyga „Rebekos salos“ ypatinga tuo, kad galiausiai čia „antiutopinė“ erdvė transformuojama į „utopinę“: antroji realybė, Rebekai iš pradžių atrodžiusi atstumianti ir nemaloni, vėliau tampa pavyzdiniu modeliu: „Grįžimas atgal visada būna ne toks, kokio tikiesi ar nesitiki. Jį neišvengiamai lydi nusivylimas, ir Rebeka, apsidairiusi po kambarį, tą suvokė. Ji troško, kad viskas nebūtų taip dailu ir iščiustyta, kad kas nors būtų t i k r a. Iš Ten“ (p. 179). Tą tikrumą suteikė Rebekos susitikimas su savo pasąmone ir įgyta patirtis. Antrojoje ‒ pasąmonės realybėje ‒ ji įžengė į brendimo etapą, kuris prasideda paauglystėje. Rebekos kelionė iš vienos salos į kitą ‒ tai jos vidinių pokyčių istorija ir geografija, atkartojanti tarpusavio santykius, trūkinėjančius ryšius tarp artimiausių žmonių, tampančių „salomis“, ir apie galimybes tas „salas“ sujungti.

Baigti norėčiau citata iš „Rebekos salų“: „Ilgiuosi Tavo salos. Giminės porceliano, svečių kambario, čiobrelių arbatos ir surūgusio Martos veido. Rašau Tau su didele viltimi ir nerimu ‒ jis panašus į dilgėlių kvapą“ (p. 186). Taigi ‒ nerimas, panašus į dilgėlių kvapą. Vėlgi simboliška: dilgėlė žeidžia, skaudina, bet kartu ji ir vaistažolė, ir stiprybės šaltinis, jeigu prisiminsime, kad iš jaunų dilgėlių verdama sriuba, arba ‒ nusidilginęs vaikas juk dažnai guodžiamas žodžiais: „Nieko, tik šiek tiek vaistų gavai…“

[1] Jung C.G. „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“, Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 27.

[2] Ten pat, p. 101.

[3] Ten pat, p. 102.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *