Vaidas Praspaliauskas: „Publikos juokas suteikia vaidybai azarto“

Vaidas Praspaliauskas
Vaidas Praspaliauskas

Vaidas Praspaliauskas: „Publikos juokas suteikia vaidybai azarto“

 Spalio 24 d. Alytaus miesto teatras kviečia į antrą 26-ojo sezono premjerą – jauniausias trupės aktorius, 25-erių metų Vaidas Praspaliauskas suvaidins monospektaklį „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra/Pra…“ (pagal „Atviro rato“ aktoriaus Justo Tertelio pjesę „Pra…“). Spektaklio režisierė – Andra Virbičianskienė. Artėjant premjerai pakalbinome aktorių Vaidą Praspaliauską, kuriam šis monospektaklis – bene rimčiausias profesinis išbandymas pastaraisiais metais.

Prisistatykite trumpai: kur augote, mokėtės?

Esu žemaitis. Augau nedideliame Nevarėnų miestelyje (Telšių rajone). Gal apie 500 gyventojų dabar belikę… Baigiau Nevarėnų pagrindinę mokyklą ir iškeliavau studijuoti į Šiaulių universitetą estrados teatro specialybės. Norėjau mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet sumaišiau pirmo egzamino datą… Gal nebuvo lemta. Žmogui gyvenime atsitinka viskas, kas turi atsitikti.

Šiaulių universitete kursą rinko Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda. Pirmame kurse mūsų buvo 12, o studijas baigė 6 žmonės.

Kodėl rinkotės teatro kelią?

Kai mokyklos pavaduotoja ugdymui Angėlė Želvienė, kuri mus mokė matematikos, manęs paklausė, ką studijuosiu, atsakiau, kad arba mechaniką, arba aktorinį. Ji pradėjo juoktis: „O, labai lygiagretūs dalykai!..“ Man iš tiesų patinka technika, mėgstu ardyti ką nors, konstruoti…

Man, augusiam mažame miestelyje, pažintis su teatru vaikystėje prasidėjo nuo… televizijos humoro laidos „Dviračio žynios“ (ją tada vedė Vytautas Šerėnas). Buvo man tuo metu kokie 6 metai… Negalėjau atsiplėšti nuo televizoriaus! Tada turbūt ir kilo noras būti aktoriumi. Mūsų miestelio teatrai nelankė. Pirmą spektaklį vaikams pamačiau būdamas pirmokas, vežė mus į Telšių Žemaitės dramos teatrą. Nevarėnų kultūros centre veikė dramos būrelis. Gal antroje klasėje vaidinau karaliaus patarnautoją, o taip norėjau vaidinti karalių! Be to, berniukas, vaidinęs karalių, buvo apdovanotas gražia skulptūrėle gretimame miestelyje vykusioje šventėje. Ir tą karalių vaidino… mano vyresnysis brolis!

Kiek vaikų augo Jūsų šeimoje?

Mes esame 4 broliai. Gimiau 1990-ųjų gegužę, esu Nepriklausomybės vaikas.

Grįžkime į Šiaulių laikotarpį. Kas kurso vadovui Juozui Žibūdai buvo svarbu?

Visi buvome skirtingi ir savaip suvokėme teatrą. Vadovui reikėjo mus suvienyti, kad būtume komanda, kad sutaptų požiūris į teatrą. Mes, studentai, gyvenome sunkiai, daugelis ir dirbome, kad tėvams ant sprando nesėdėtume…

Sukūrėme tris diplominius spektaklius: komediją „Išdykėlė dvasia“ (pagal Noelio Cowardo pjesę), komišką dramą apie teatro aktorių, norinčių išgyventi materialiai, vargus „Antraktas“ (patys Aleksandro Mardano pjesę ir vertėme iš rusų kalbos) ir „Lietuviško teatro vakarą“ (pagal mūsų kūrybą ir Teklės Kavtaradzės radijo pjesę ,,Keletas pokalbių apie (Kristų)“.

2011 metais pelniau geriausio skaitovo vardą IV Lietuvos aukštųjų mokyklų Laimono Noreikos skaitovų konkurse. 2013-aisiais baigiau studijas. Dar studijuojant režisierius Algimantas Armonas mane pakvietė dirbti į Kelmės mažąjį teatrą ir skyrė 0,5 etato. Kelmės mažojo teatro duona – spektakliai vaikams. Vaidinau šiame teatre dvejus metus.

Kokius vaidmenis vaidinote?

Pirmasis vaidmuo spektaklyje „Panama labai graži“ (pagal Janošo pasaką) – Tigriukas. Prieš tai Tigriuką vaidinęs aktorius buvo žemesnis. Todėl, gavęs kostiumą-kombinezoną, vargiai į jį tilpau, rankovės buvo per trumpos, čiurnos plikos matėsi…

Antrasis vaidmuo spektaklyje „Vabalų pyragas“ (pagal P. Juodišiaus pasaką) – Šimtakojis. Šį kartą gavau per didelį kostiumą! Prieš tai vaidino labai aukštas aktorius, svėręs gal 120 kilogramų… Atrodžiau su nukarusiu kostiumu „susmukęs“. Ir avėjau 45 numerio batus (nors mano batų numeris – 42), vaikščiojau kaip su plaukmenimis – „plurpt plurpt“…

Algimantą Armoną prisimenu kaip gerą žmogų ir subtilų režisierių, žinantį, ko nori. Aišku, kartais ir jis netekdavo kantrybės, pavadindavo mus „provincijos būrelio aktoriais“…

Kaip atsidūrėte Alytaus miesto teatre?

Atvažiavo į Kelmę kurti judesio spektaklį „Burbognomai“ vaikams Petras Lisauskas. Pasitelkėme įvairaus dydžio spalvotus muilo burbulus, kurie labai džiugino mažus vaikus. Spektaklio finale visa scena būdavo pilna burbulų, vaikai degančiomis akimis lipdavo jų paimti…

Taigi Petras ir pasiūlė mane Alytaus teatrui. Išvykti iš Kelmės nebuvo lengva: tėvų namai buvo arti, draugai… Alytaus krašte nei draugų, nei giminių neturiu. Bet mėgstu pasinerti į avantiūras. Juk ne kiekvieną dieną pasitaiko tokia galimybė. Pasikalbėjo su manimi apie sukurtus vaidmenis teatro meno vadovas Petras Lisauskas, direktorė Inesa Pilvelytė, šviesaus atminimo režisierė Loreta Liausaitė. „Gerai, tinki mums“, – išgirdau. Sunku buvo Kelmės teatrui pranešti, kad išvykstu. Dvi savaites vaikščiojau kaip žemę pardavęs…

Alytaus teatre mano pirmasis vaidmuo – Naidželis Dalios Kimantaitės režisuotame spektaklyje „Brendimo kančios“ (pagal Sue Townsend kūrinį). Kitas didesnis vaidmuo – trylikametis Stanislovėlis Alberto Vidžiūno režisuotame spektaklyje „American dream“ (pagal Eptono Sinklerio romaną „Džiun­glės“). Yra toks jautrus epizodas, kai Stanislovėlis, atėjęs į kalėjimą, kuriame kali pagrindinis herojus Jurgis, prašo pinigų šeimos pragyvenimui…

Ar įdomiau kurti, kai dirbate su įvairiais režisieriais?

Kiekvienas režisierius turi savo braižą. Prie vieno režisieriaus greitai pripranti, susikuri „komforto zoną“, nesulauki įvairesnių pastabų. Kai dirbu su įvairiais režisieriais, daugiau save „mankštinu“, atrandu naujų dalykų.

Pirmą kartą kuriate monospektaklį – spalio pabaigoje įvyks vaidinimo Džonatanas Livingstonas Žuvėdra/Pra…“ premjera pagal Justo Tertelio pjesę „Pra…“. Kokios mintys kilo perskaičius pjesę?

Pjesė yra apie aktorius, apie tai, kas mus ištinka, kai užlipame ant scenos, apie sudėtingiausią pradžios momentą. Pavyzdžiui, aš, prieš išeidamas į sceną, visada užsimanau valgyti… Pilve tokie drugeliai skraido, kyla jaudulys, kad ko nors nepamirščiau… Jei padarau klaidų, ima stresas, kurį reikia suvaldyti ir atiduoti publikai kaip gerą energiją… Kilo daug prisiminimų, pavyzdžiui, kartą per spektaklį su kurso draugu dalinomės vienomis kelnėmis, nes kažkuris neatsinešėme šios kostiumo dalies…

Jums turbūt artimiausias komedijos žanras?

Taip. Pažįstama moteris augina sūnų autistą. Kai moters paklausė, kodėl ji neina į teatrą, ji atsakė: „Dramą matau kiekvieną dieną namuose…“ Žmonių gyvenimai sudėtingi, o komedijos žanras padeda atsipalaiduoti.

Man geriausias įvertinimas – publikos juokas. Jis suteikia dar daugiau azarto vaidybai. Mėgstu improvizuoti, kolegoms pamėtyti „pipiriukų“. Tada vaidinimas tampa gyvesnis. Kai pačiam aktoriui neįdomu vaidinti, tai ir publikai neįdomu žiūrėti.

Kokia Jūsų didžiausia svajonė?

Kadaise norėjau Vytautui Šapranauskui ranką paspausti. Neteko…

Kiekvienas naujas vaidmuo – iššūkis. Esu jaunas, todėl negaliu sakyti, kad suvaidinus kokį nors vaidmenį bus „ramu“.

Keista ta aktoriaus profesija… Štai prieš pat spektaklį vienas aktorius sužinojo, kad jo dukra žuvo. Ir aktorius tą vakarą spektaklį taip suvaidino!.. Tokia mūsų profesijos žmonių dalia… Bet dėl profesijos pasirinkimo nesigailiu. Džiaugiuosi, kai kolegos pasako pastabą – žinau, kad galiu mokytis, augti.

 

Kalbėjosi Ridas Viskauskas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *