Trys dienos Kuršėnuose

Kuršėnai
Kuršėnai

Trys dienos Kuršėnuose

Keli žvilgsniai į Jaunųjų filologų konkursą

Kuršėnai mus pasitiko vėjuoti, saulėti. Tame mieste lankiausi pirmąjį kartą. O juk miestas ne bet koks… Jis tikrai svarbus filologams. Jame gyvena  du (net du…) Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, Vytautas Kirkutis ir Petras Raštikas. Ką jau kalbėti apie praeitį – pirmojo lietuviškų kalendorių leidėjo Lauryno Ivinskio paveldą. Būtent Lauryno Ivinskio gimnazijoje ir susitikome: apie šimtą jaunųjų filologų, jų mokytojai, komisijos nariai.

Kuršėnų centre
Kuršėnų centre

Konkurso atidarymas taip pat buvo gaiviai vėjuotas: tik taip galiu vadinti mums parodytą šaunią, įtaigią kompoziciją pagal Kazio Binkio kūrybą.

O jau tada, išklausę sveikinimų, skambių žodžių (laimei, pernelyg ilgai neužtrukusių) pasisklaidėme po klases: poetai; prozininkai; eseistai ir publicistai; tautosakininkai; kalbininkai; kritikos rašinių autoriai; vertėApie publicistikos ir eseistikos sekciją galiu pasakoti kiek daugiau. Kartu su filosofu, ,,Naujosios Romuvos“ redaktoriumi Andriumi Konickiu vertinau jaunųjų mūsų kolegų darbus.

Nebaugu rašyti jaunieji kolegos: šiemet konkursui atsiųsti darbai buvo įdomūs, raštingi, aktualūs – malonu skaityti. Ne taip jau svarbu, kad ypatingos gausos nesulaukėme. Man gana ir tų atsiųstųjų trisdešimt šešių tekstų. Šiek tiek liūdna, kad į konkursą galėjome kviestis tik penkiolika autorių – mielai būčiau papildžiusi sąrašą dar keliomis pavardėmis.

Mūsų sekcijos tradicija tokia: pirmąją dieną lyg ir nedirbame išsijuosę – mes tik kalbamės apie kriterijus, pagal kuriuos atrinkti rašiniai, tik prisimename žanro ypatumus, tik skaitome vieni kitų kūrinius.

Diena baigėsi džiaugsmingai ir triukšmingai: jaunuomenės vakarone gimnazijoje, mokytojų ir komisijos jaukiu, neilgu bendravimu kavinėje.

Būna ir taip
Būna ir taip

II

Antrąją dieną dirbame išsijuosę. Pamenu, kaip prieš daugelį metų, būdama ir šio, ir kitų konkursų komisijų naujokė, įsivaizdavau: gana aptakaus aptarimo ‒ įvardiju didžiąsias ir smulkesnes bėdas ar net ydas, o tada jau privalumus, pirštu į autorius nebaksnodama. Juk atsirinks?

Ilgainiui suvokiau: gal ir nebūtina baksnoti pirštu, tačiau kiekvieno atvykusio žmogaus kūrinį būtina aptarti atskirai; kitaip žmogus jaučiasi tartum nepastebėtas, dėmesiu nuskriaustas.

Beje, atvyko ne visi kviestieji. Matyt, būta rimtų, net neapsakomai rimtų priežasčių, ir vis tiek: gaila, be galo gaila. Juk kai kurie, likę namuose, jaučia skriaudą… Galiu šimtus kartų sakyti: rašytojai gimsta ne konkursuose, bet… Konkursuose renkasi bendraminčiai – štai kodėl norime juose matyti kuo daugiau dalyvių.

Iš tolo
Iš tolo

Taigi, antrosios dienos priešpietis – kiekvieno rašinio analizė, pokalbiai su jų autoriais; išklausoma ir praėjusią dieną rašinius skaičiusių nuomonė (ir gimnazistų, ir noriai sekcijos darbe dalyvaujančių mokytojų).

Beje, apie mokytojus… Kai kurie kolegos, dirbą komisijoje, yra užsiminę, kad mokytojams gal reikėtų rasti kitą prasmingą užsiėmimą. Jie lyg ir trukdo, lyg ir neatsiskleidžia jų akivaizdoje konkurso dalyviai.

Gal… Kai kada… Man regis, kad mūsų sekcijoje trukdžių išvengta. Labai noriu tikėti: atsiskleidėme.

Gera ir šilta buvo skaityti Julijos Božičko (Rūdiškės) ir Godos Liutkutės kūrinius. Abi konkurse jau ne pirmą ir ne antrą kartą; abi pateikė prasmingus ciklus. Julija pasakojo apie atidžiai stebimus žmones; Goda grakščiai ir elegantiškai paniro į vaikystės prisiminimus, į apmąstymus apie savąją kartą.

Dabar jau pats laikas parašyti: abi šios abiturientės tapo konkurso laureatėmis; abiejų pasigesiu, net pasiilgsiu; abi jas tikiuosi sutikti jau ne mokiniškuose suaugusiųjų literatų sambūriuose. Tai pavardės, kurių dairysiuosi kultūros spaudoje.

Tačiau medaliai ir raštai bus įteikti trečiąją konkurso dieną, o kol kas – mes gimnazijos salėje; mes kalbamės apie rašymo įtaigą.

,,Tai geriausias rašinys, kokį esu skaitęs“, – šūkteli Gabrielius Zaveckas (Kybartai). Jo aistringas komplimentas skirtas Bernadetai Griciūtei (Plungė), papasakojusiai apie Plungės patriarchą, mokytoją lotynistą Juozą Milašių. ,,Liga, nuo kurios nenorėčiau pasveikti“ – tai Gabrieliaus rašinys, jo meilės prisipažinimas skautybei ir skautams.

Belieka priminti, kad Gabrielių MENO BANGOS vadina savu (kaip ir Juliją Božičko) – jų rašinius galite rasti mūsų puslapiuose.

Svarbu minėti, kad Bernadeta Griciūtė ir Gabrielius Zaveckas tapo konkurso prizininkais.

Ką veikia sekcija antrosios dienos popietę? Mes susikaupiame. Ir klausomės Andriaus Konickio paskaitos, kurią drįsčiau vadinti ,,Apie filosofiją ir žodį“. Beje, atkartoti paskaitos nedrįsiu. Tik pasakysiu, kad Andrius pirmosios dalies diskusiją kilstelėjo į aukštesnį, jau studentišką lygmenį.

O dar liko laiko klausimams ir atsakymams, pasakojimams apie darbo redakcijose patirtį; dar siūlymams publikuoti kūrinius arba Andriaus kuruojamoje ,,Pašvaistėje“, arba MENO BANGOSE.

Gaila ir liūdna, kad konkursuose šiek tiek stringa literatūriniai skaitymai: kad ir kaip keista, tarp daugybės organizatorių neatsiranda to vieno vienintelio žmogaus, kuris skaitymams vadovautų. Nors norinčių skaityti būtų; skaityti galėtų ne vien poetai ir prozininkai; ir vertėjai, ir tautosakos rinkėjai, ką jau bekalbėti apie mano mylimus eseistus.

Vakarėjančiais Kuršėnais kartu su vertėja Irena Aleksaite traukėme nakvynės vietos link, šiek tiek nerimaudamos, kad taip ir nesužinosime, kokie tie Kuršėnai yra iš tiesų. Ilgėjausi savo miestą mylinčio kraštotyrininko ar paveldosaugininko (tikriausiai jų yra Kuršėnuose…?) apžvalginės ekskursijos po įsimintinas vietas.

Laimei, šį tą įdomaus apie Kuršėnus, jų gyvenimo būdą, jų savitumą papasakojo komisijos narys poetas Ričardas Šileika, grįžęs iš viešnagės pas dailininką, rašytoją Petrą Raštiką. Atpasakoti nedrįstu: juk ne iš pirmų lūpų…

Kursenai_5

III

Trečioji diena, tiesą sakant, priklauso ne vien Kuršėnams. Juose praleidžiame tik rytmetį. Kas nespėjo užvakar ar vakar, lekia į kapines – aplankyti Zenono Ivinskio kapo.

Ir riedame į Naisius, į mažąją kultūros sostinę. Ten lankome Baltų dievus, bet… dėl nesuvokiamų priežasčių neaplankome Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės muziejaus, kur kiekvienais metais teikiamos premijos debiutuojančiam Lietuvos poetui ar poetei.

Naisiuose lankausi jau ne pirmą kartą – ir visada Gėlei laiko pristinga, gal kada nors ir suvoksiu: kodėl?

Dabar jau laukia slogiausia valanda (kai kam džiaugsmingiausia). Laimingi laureatai ir prizininkai, šiek tiek (ar labai) nusivylę tie, kuriems apdovanojimų neužteko.

Savosios sekcijos kelis prizininkus jau minėjau. Štai ir kiti: Kamilė Čelutkaitė (Vilnius). Per aptarimą Kamilei sakiau tiesiai: jau senokai laukiau žmogaus, kuris imtųsi menotyros. Ir sulaukiau. Kamilė domisi parodomis, filmais, knygomis; jai artimas dabarties menas, jaunųjų eksperimentai.

Apdovanojama ir Jovita Kaminskaitė (Molėtai) už šiltą, tarme pagardintą pasakojimą apie gimtųjų Videniškių garbaus amžiaus žmones. Ant scenos kopia dar viena MENO BANGŲ autorė – Agnė Veličkaitė (Didžiasalis, Ignalinos r.), aprašiusi Lietuvos rytinio pakraščio gyvenimą.

Sudie, Kuršėnai; sudie, Naisiai; sudie ir Šiauliai (ten pietaujame). Jaunieji ir vyresnieji filologai išsisklaido po Lietuvą.

Mane geltonas autobusas skraidina Aukštaitijos link. Bendrakeleivę Ariandą Griščenko (vertimo sekcijos laureatę) paliekame Zarasuose. Į Mielagėnus vyksta tautosakos sekcijos prizininkas Gabrielius Bielinis, į Didžiasalį – Agnė Veličkaitė.

Manęs laukia Ignalina. Iš jos pas Jus, skaitytojai, sklinda MENO BANGOS, dabar jau turtingesnės: konkurse atradau ne vieną įdomų, vertą publikavimo mūsų puslapiuose autorių.

Gintarė Adomaitytė

Ričardo Šileikos nuotraukos   

 

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *