Trupiniai. Su pliuso ženklu

Muge

Trupiniai. Su pliuso ženklu

Renata Šimkūnaitė

Pasižadu kasmet:  „Neisiu kitąmet į Knygų mugę, nes prisiperku knygų ir nespėju iki kitos mugės perskaityt…“ Neisiu.

Šįryt taip gražiai švietė baltas sniegas saulės atokaitoj, kad… na, kaip tu, žmogau, neisi ?! į Knygų mugę aišku.

Tiesioginis autobusas Katedra-Litexpo. Pilnutėlis žmonių (jaučiu, kad dar pernai pažadėjusių jame nebūti) . Garbingo amžiaus keleivis su raštuota megzta kepure ir kuprinyte atsiprašinėdamas visų apspardytų batų prasibruka iki vairuotojo. „Atsiprašau, aš vakar šiame autobuse palikau geltoną papkutę… gal jūs vakar vairavote ir radote?“, vairuotojas ‒ už stiklo pertvaros, o „raštuota kepurė“ aiškiai neprigirdi, taigi klausosi visas autobusas… ne, jis vakar nedirbo, o ponas turėtų kreiptis į Autobusų parko dispečerinę… pakartojus kokius tris kartus stoja liūdna tyla. Judam Lazdynų link. Ir staiga iš už stiklinės pertvaros išgirstu tylų pokalbį telefonu  ‒ nesunku atpažint su slavišku akcentu kalbantį vairuotoją:  „Dispečerinė? Čia 2920, dirbu Litexpo užsakymu, vakar keleivis geltoną papkutę pametė, gal kas rado ir jums atnešė? Ne, neatnešė? Ačiū.“  Išlipdama Lazdynuose mačiau, kaip vairuotojas žinią perdavė „raštuotai kepurei“.  Bet buvo neliūdna. Su pliuso ženklu.

Žmonių ir knygų margumyne pasijuntu nusipelnius kavos su pienu. Gurkšnoju prie stalelio stebėdama minią veidų, vaizdų ir scenų. Nejučia greta įsitaiso „75+“ ponia su jau gal trimis maišeliais knygų ir vis bandančiu nuo staliuko nuriedėt obuoliu. Pajuokaujam, kad obuoliui, matyt, knygos nepatinka. Ir tuomet visai palei mūsų nosis oriai pražygiuoja ponas A. su į anūkes jam pagal amžių tinkančia naująja žmona (šlovė blizgiesiems žurnalams, kad net minioj tokias „žvaigždes“ pamatai!). „Fuu, bjauru net žiūrėt… ‒ staigiai sureaguoja mano kaimynė.  ‒  Jis tai atsigavęs švyti, o ta jaunutė vargšelė… „Na, gal ne tokia jau ji ir vargšelė…“  ‒ bandau švelninti požiūrį… „O ką veikt su tais seniais? Beje, mano draugas 11 metų už mane jaunesnis.“ Gerai, kad kava nebekaršta buvo. Vos nepaspringau.  Su pliuso ženklu.

Eilė rūbinėje. Už manęs ‒ porelė septyniolikmečių‒aštuoniolikmečių. Kalba apie kaži kokią knygą:  „Na, respektukas, kad tu ją perskaitei! O koks opinionas, kai palygini su pirmąja dalimi?“ Aš jau įsitempiu dar kokio soriuko laukdama…  „O, beje, tu angliškai ją skaitei?“ ‒ „Ne, lietuviškai! Žinok, lietuviškai daug gražiau sakiniai skamba!“ Atsisuku pažiūrėt. Kokia ten karta Z ar Y? Bet su pliuso ženklu, nors tu ką!

Tas pats autobusas lūkuriuoja važiuosiančių namo. Sėdžiu prie lango ir stebiu nesibaigiančias virtines keliaujančių Į ir IŠ. Saulė šviečia. Gražu. Už nugaros kažkas lengvai atsidūsta: „Na, tu pažiūrėk, koks vaizdas ‒ knygnešių tauta mes esam, argi ne?“ Su dideliu pliuso ženklu.

Dar 100 po 100 metų, kad liktume KNYGNEŠIŲ. Tada viskas bus gerai.

Kitais metais vėl eisiu į Knygų mugę!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *