Terapinė poetės Ramunės Brundzaitės abėcėlė

Terapinė poetės Ramunės Brundzaitės abėcėlė

Ramunė Brunzaitė
Ramunė Brunzaitė

Neįprastai karštą gegužės popietę, prie Vilniaus Katedros bokšto susitinku su jaunąja poete Ramune Brundzaite, kuri praėjusiais metais išleido pirmąją poezijos knygą „Drugy, mano drauge“. Nors iš šalies mergina atrodo rami ir santūri, bet žaliųjų Bernardinų pavėsyje kaip pavasarinės gėlės žiedas išsiskleidžia margas kūrėjos gyvenimo žemėlapis.

Išleista PK serijoje
Išleista PK serijoje

A

Amžino įšalo žemė – toks man kartais atrodo gyvenimas. Būna depresinių, nevilties būsenų. Atrodo, jog vis klystu, kažką darau ne taip, jog viskas beprasmiška, tačiau tai tikriausiai susiję su žema saviverte, kurią atsinešiau dar iš vaikystės.

B

Bendrauti su nepoetiniais žmonėmis man nėra sudėtinga. Kartais net daug mieliau, nes jie nesuka dėl visko galvos, yra paprastesni, mažiau pasipūtę. Toks bendravimas praturtina. Norėčiau taip dažnai nemąstyti, tiesiog gyventi ir džiaugtis.

C

Cinizmo šiuolaikiniuose eilėraščiuose yra, bet tai greičiau atsakas į visuomenėje įsigalėjusį cinizmą, jo atspindys, hiperbolizavimas. Poezijai artimesnis šviesus humoras, ironija ir saviironija.

D

Didžiųjų raidžių bei skyrybos ženklų nebuvimas mano eilėraščiuose duoda daugiau galimybių perskaityti kitaip, palieka laisvės interpretacijoms. Antraip būtų aiški teksto intonacija ir viskas virstų kone vienu sakiniu.

E

Egzistencializmas? Dėl to reikėtų kalbėti su literūtologais, kurie pasakytų, kokiai krypčiai galima priskirti mano eilėraščius. Manau, daugelio kūryboje galima rasti tokių bruožų.

F

Fotografuoti man patinka, bet nesu profesionalė, trūksta elementarių įgūdžių, reikia išmokti šios įamžinimo formos kalbą. Apskritai, dabartinė mūsų kultūra yra vizuali – lengviau išgyvenimus perduoti vaizdais.

G

Gotų subkultūra man buvo artima, nes ten liūdesys buvo normalus ir leidžiamas. Jei tau liūdna, tai ir liūdėk. Niekas nedraudė. Tokie išgyvenimai turi įtakos mano asmenybei tuo pačiu ir eilėraščiams.

 

I

Ieškau tikėjimo bei santykio, nesvarbu, ar su Dievu, ar su absoliutu, ar su gyvybe. Man reikia prasmės pojūčio, jog gyvenu čia neveltui. Tačiau negaliu pasakyti, ar yra Dievas. Būna akimirkų, kai pajuntu, kad jis egzistuoja, bet jos greitai dingsta.

Į

Įkvėpimas ateina labai įvairiai ir netikėtai. Pavyzdžiui, per vieną paskaitą dėstytoja pasakė, jog literatūra nevaizduoja moters, besiskutančios kojas. Ši frazė įstrigo, nebesiklausiau paskaitos, bet pradėjau rašyti eilėraštį.

Kartą Italijoje reikėjo atšildyti šaldytuvą. Namie niekada nebuvau to dariusi. Jis buvo labai prišalęs, o aš tą ledą sunkiai gramdžiau. Tuomet atėjo mintis apie tai, kad taip, kaip to ledo, negali atsikratyti, tarkime, nemalonių jausmų. Tu myli, bet nutrūksta santykiai ir privalai pamiršti tą žmogų. Ledo gramdymas nuo šaldytuvo sienelių man tai priminė.

Užklydusias mintis kartais tenka net į telefoną užrašyti. Nebūna taip, jog atsisėdi prie stalo ir „va dabar aš sukursiu eilėraštį“.

Y

Yra taip, kaip lemta. Kiekvienas žmogus savo kelyje gali atrasti įvairių sutapimų, ne tik tokių kaip mano, jog gimė pavasarį, augo Pavasario gatvėje. Gyvenimo žemėlapiai priklauso ir nuo aukštesnių jėgų, ir nuo mūsų pačių.

J

Jaučiu ir tuštybę, ir įpareigojimą gaudama premijas. Smagu, kai įvertina tavo darbą, supranti, jog eini teisingu keliu, tačiau suvoki jau negali rašyti blogiau, tik geriau. Tai mane trikdo. Tada noriu nuo poezijos ir literatūrinio pasaulio kuriam laikui atsitraukti, nutolti. Be to, tokie dalykai kaip premijos pasėja konkurenciją, skaldo rašančiuosius ir išskiria poetą kaip tokį (atseit labai ypatingą) apskritai. O juk poezija turėtų vienyti, pažadinti bendrumo pojūtį.

K

Klasikus mėgdžioja daug pradedančių poetų. Jiems atrodo, jog jaučia poeziją, bet tai jau nieko naujo nepasako. Kas anksčiau buvo novatoriška ir nauja, dabar tapo įprasta bei kasdieniška. Senosios metaforos jau nėra tikrosios poetinės metaforos. Apskritai, jos veikia tik tada, kai  yra naujos ir laužo mūsų kasdieninę kalbą.

Pati mėgdžiojau Vytautą Mačernį. Bandžiau rašyti taip kaip jis ir tai man atrodė labai gražu. Publikavau šiuos darbus svetainėje rašyk.lt ir sulaukiau visokių komentarų. Ten buvo šiuolaikinių eilėraščių. Tada sakydavau: „Na kas čia yra? Ne eilėraščiai, o tik gudriau parašyti tekstai“. Bet pradėjau ją skaityti ir taip atradau savo balsą, savo kalbėjimą.

 L

Labai svarbu distancija: parašai eilėraštį ir atsitrauki nuo jo savaitei ar dviems. Poezijoje geriau rašyti kuo taupiau, reikia išbraukti nereikalingus žodžius, tam kad būtų tikrai stiprus koncenruotas tekstas. Nutolusi tavo ar kito žmogaus akis pastebi taisytinas vietas.

M

Moteriškumas ir vyriškumas dabar yra labai išskirstomas. Tarsi vyras turi būti vienoks, o moteris – kitokia. Man atrodo, kad yra daug daugiau panašumų negu skirtumų. Ir vienas, ir kitas gali būti silpnas ir verkti. Moteris neprivalo visą laiką puoštis ar gaminti valgį. Žinoma, neneigiu, jog skirtumų nėra. Tiesiog nenoriu formuoti naujų stereotipų.

N

Nesvarbu, ką autorius norėjo pasakyti, svarbiausia, ką jis pasakė. Dažnai autorius pats nesuvokdamas pasako kažką svarbaus visos epochos vardu.

O

Organiškai nemėgstu, kai kas nors kitam žmogui aiškina kaip jis turėtų gyventi. Kaip elgtis, kaip jaustis, koks būti, koks nebūti.

P

Poetui svarbu dirbti ne tik kažkokį filologinį darbą, bet ir tokį, kuris būtų visai nesusijęs su kūryba. Pačiai teko vertėjauti keliuose susitikimuose ir renginiuose, tad apie granulines krosnis žinau viską (šypsosi). Tačiau nenorėčiau dirbti tokioje sferoje nuolatos, nes ta aplinka yra labai atgrasi: ieškoma būdų vienas kitą apgauti, svarbiausia pinigai. Pabūti trumpai įdomu, bet tik tiek.

R

Rašymas yra kaip terapija, nes tada labiau suprantu, kas vyksta su manimi. Paaiškėja daug dalykų, lengviau pasidaro. Neturiu dienoraščio, jį man atstoja eilėraščiai. Tačiau negaliu rašyti apie visus išgyvenimus. Nenoriu, kad tekstas būtų banalus. Kūrybai reikia distancijos, laiko.

S

Savo sapnus aš prisimenu labai ryškiai. Jų motyvai pasitaiko mano eilėraščiuose. Sunkūs išgyvenimai, trauminiai potyriai aplanko mane naktimis. Nežinau, ar sapnai kažką palengvina, tačiau tai yra pasąmonės iškrova.

Š

Šiuolaikinė poeziją laužo nusistovėjusius stereotipus. Ji pakeitė formą, stilių. Gaila, kad mokyklose vaikai nėra su ja supažindami.

 T

Tėvų sode auga migdolas, kurį kažkada parsivežė seneliai iš Krymo. Pavasarį jis žydi rausvais žiedais. Man jis skleidžia gyvybę. Antrame kurse netikėtai atsidūriau ligoninėje ir turėjo mane operuoti. Tas sukrėtė, meldžiausi, nes bijojau, kad nepabusiu. Žinoma, tokia tikimybė buvo nedidelė, bet juk visko būna. Kai nubudau po narkozės, prieš akis mačiau žydintį migdolą. Ši reali figūra tapo mano simboliu.

U

Universiteto atmosferos man dabar trūksta, esu pasiėmusi akademines atostogas. Šiaip patinka būti šalia literatūros, ne tik joje. Mėgstu skaityti, analizuoti, diskutuoti. Tačiau mokslas kartais kelia manyje dvylipumą: esu ir poetė, ir šokia tokia literatūros kritikė. Šizofreniškas jausmas. Kažką rašau ir pradedu galvoti, kad va ši metaforą galėtų simbolizuoti tą bei tą. Tai ir padeda, ir trukdo.

V

Vilnius – mano gimtasis miestas, kur gimiau bei užaugau, todėl jau savaime jis yra mano eilėraščiuose. Apskritai, man labai svarbu erdvė,

Ž

Žmonės dabar yra labai susvetimėję. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse nuolat viešinama kiekviena vadinamųjų „žvaigždžių“ gyvenimo smulkmena, jų gyvenimo būdas laikomas visiems sektinu pavyzdžiu. Tai mane slegia ir nervina. Žmogus yra visoks, jam gali ir sektis, ir nesisekti, gyventi jis gali taip kaip nori. Didžiausia stiprybė, mano nuomone, yra nebijoti pripažinti savo silpnumo.

Rūta Viskantaitė

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *