Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…
ir Aidas Jurašius, Neringa Dangvydė, Gintaras Kaltenis
Gintarė Adomaitytė
- Keli žodžiai apie primirštą, bet nepamirštamą rašytoją
Ar jūs žinote, kas yra Vytautas Tamulaitis?
Taip, rašytojas… Taip, gamtos žinovas ir tylus filosofas. Daugybės knygų vaikams autorius. Kaip norėčiau narsiai rašyti: augau, brendau kartu su Vytautu Tamulaičiu. Ne, labai gaila, bet ne. Vaikystėje jo neskaičiau. Kita vertus, Vytauto Tamulaičio oru kvėpuoju dabar. Ir dar kaip…
Šį rudenį mes minime Vytauto Tamulaičio vieną šimtą ir penkerius metus. Jis gimė prie Nemuno Sutkiškiuose (dabar Šakių rajonas), studijavo Kauno universitete, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo redakcijose, 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, apsigyveno Kanadoje. Mirė Toronte 1993 metais. Tai – jo biografijos trupiniai.
O esmė?
Visada šalia manęs, svarbių knygų lentynoje, glaudžiasi „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“, „Vieną kartą“, „Vasaros pasaka“… Ir mano mylimiausia, skaityta ir nuskaityta ‒ „Svirplio muzikanto kelionės“.
Kažin, ar Lietuvoje rasime daug žmonių, kurie galėtų vadintis tamulaitininkais, tamulaičiukais ar kaip nors panašiai. Bet… mūsų – Vytautui Tamulaičiui ištikimų žmonių būrys ‒ ramiai ir tykiai auga.
- Keli žodžiai – apie save. Be jokio kuklumo
Vaje… Man regis, tuoj pat peržengsiu kuklumo ribas. O nuoširdumo ribos, kur jos?
Tad nekukliai, bet nuoširdžiai pasakoju, kad prieš daugybę metų (XXI amžiaus pradžioje) aš pateikiau savo pasakas Vytauto Tamulaičio konkursui.
Kuo buvau tuo metu?
Buvau niekas. Jau nebe žurnalistė, bet dar ne rašytoja. Rašąs žmogus, pakibęs ore.
Kad jūs žinotumėte, kaip ta netikėtai gauta Vytauto Tamulaičio premija mane augino ir drąsino.
Kaip prisirišau aš prie Vytauto Tamulaičio – ilgam. Visiems laikams.
- Svarbiausioji žinia – orūs žodžiai apie šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus
Gintare, ar tai tu?
Štai ko klausiu savęs, kopdama Mykolo Sluckio kadaise aprašytais „laiptais į dangų“.
Ar tai aš lipu Rašytojų sąjungos rūmų laiptais viršun, kad su kolegomis nutarčiau, kad šiemt skiriama Vytauto Tamulaičio premija?
Neįtikėtina – tikrai aš. Išaugusi, patyrusi, gaL kiek pasenusi, šiek tiek įtakinga, bet visada įsibaiminusi. Turiu savo nuomonę, bet ar apginsiu?
Ginti nereikėjo. Buvome reta komisija, darniai atrinkusi šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus. Posėdis neužtruko.
Pirmasis lauretas?
Žinoma, Aidas Jurašius. Vienbalsiai. Užbūrė jo knygos : „Pypas ir jo nutikimai“, dar labiau kita ‒ „Naktis su raktininku: pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“
Ką čia slėpsi…
„Pypas ir jo nutikimai“ – meistriškai sukalta knyga. Bet ji „ne mano“. Visai ne mano, absoliučiai ne adomaitytška, nemėgstu aš to nonsenso žanro, gal stinga man pačiai šio bei to, kad likčiau ištikima lietuvių autorių nesąmonėnėms.
Aido Jurašiaus raktinininkas ir tolimo kaimo erdvės pritrenkia. Glumina. Pribloškia. Nervina. Jaudina ir išlieka. Kiek daug tekste pagarbos senajai literatūrai, kiek tradicijos paisymo. Kita vertus, kiek jos laužymo ‒ autorius jau taip mums atsiveria, jau taip juokaudamas išsiduoda, taip… taip…
…kad man belieka jį pamiršti ir keliauti toliau – pas dar du kitus Vytauto Tamulaičio premijos lauretaus.
Štai Neringa Dangvydė. Štai jos knyga „Vaikas su žvaigžde kaktoje“. Ir mūsų ‒ Vytauto Tamulaičio konkurso komisijos narių ‒ pagarba autorei.
Už viską.
Už sąžiningai, jautriai parašytą „Vaiką…“, už jos lituanistinę veiklą, už savanorystę visada ir visur, kai tik prireikia. Už Dangvydės vedlę žvaigždę – neįmanoma spėti, kur ta žvaigždė gabią poetę ir prozininkę nuvilios.
Belieka minėti raitelį, keliautoją, žurnalistą ir rašytoją Gintarą Kaltenį – jo pažintinę knygą „Rainiukio Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Ir jis Vytauto Tamulaičio premijos laureatas. Naujas vardas, nauja pavardė Lietuvos vaikų literatūroje.
O, kad aš galėčiau, kad mokėčiau ar gebėčiau prognozuoti, kas bus, kas įvyks, ką mums ilgainiui parašys šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatai.
Galbūt nieko neberašys. Niekada.
Baugu tvirtinti, bet drįstu: jie niekada nerašys pigaus šlamšto.