Sunkus moters emancipacijos kelias Paryžiaus džiunglėse
Karolis Baublys
Už pirmąjį ilgo metro filmą Jauna moteris (Jeune femme) prancūzų kino scenaristė ir režisierė Léonor Serraille, baigusi prestižinę kino mokyklą La Fémis, apdovanota „Auksinės kameros“ prizu šių metų Kanų kino festivalyje (apdovanojimas kasmet skiriamas už geriausią pirmąjį ilgo metro filmą). Prancūziška kino kritika (Mathieu Macheret) šią dramatišką komediją priskiria „personažo kinui“ („cinéma de personnage“), kuriančiam įsimintiną kinematografinį charakterį, šiuo atveju – ekscentriškos, nenuspėjamos jaunos moters portretą.
Trisdešimtmetė Paula, kurią įkūnija prancūzų-šveicarų kino ir teatro aktorė Lætitia Dosch, netikėtai atsiduria gatvėje, pamesta savo vienadienio meilužio fotografo. Jaunai moteriai, visai neseniai atvykusiai į Paryžių ir neturinčiai nei draugų, nei santaupų, nei ją remiančios šeimos, tenka vienai kapanotis nepažįstamam mieste. Sudėtingos darbo paieškos, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas glaudžiantis pas ne visuomet svetingus nepažįstamuosius galėtų ją sugniuždyti, tačiau iš nevilties Paulą gelbsti jos karštas temperamentas, žavingas naivumas, sumišęs su smalsumu ir nenuilstančia aistra gyventi ir patirti.
Didžiausia filmo puošmena – įtikinanti, iki dugno išgyventa Lætitia Dosch vaidyba, kurianti netipiškos, sykiu ir trapios, ir atsparios moters portretą. Filmo herojė Paula nuolat balansuoja tarp kilimo ir kryties, jautrumo ir tvirtybės. Sudėtingame kelyje į brandą ją gelbsti sugebėjimas gudriai išsisukti iš klampių situacijų, ryžtas kautis už savo vietą po saule paryžietiškose džiunglėse. Paulos personažas traukia visapusišku netrafaretiniu grožiu (kitoniškumas pabrėžiamas ir fizinėje plotmėje: viena Paulos akis ruda, o kita – mėlyna). Naivumas, sumišęs su jautrumu ir atsparumu gyvenimo negandoms, filmo heroję priartina prie žymiųjų italų aktorės Giulietta Masina vaidmenų ankstyvuosiuose Federico Fellini filmuose Kelias (La strada; 1954) ir Kabirijos naktys (Le notti di Cabiria; 1957). Kaip teigia prancūzų kino apžvalgininkė Cécile Mury, Paulos charakteris turi tragikomišką klouno lygmenį. Svajonių ir gyvenimo realybės sandūra ją verčia prisitaikyti prie aplinkybių, sykiu išsaugant su niekuo nesulyginamą savą tapatybę.
Dramatiška Léonor Serraille komedija savaip įsirašo į kelio filmų tradiciją: Paula, besiblaškydama po Paryžių, sutinka nemažai įdomių personažų (lesbietę Yuki, kuri ją palaiko mokyklos laikų drauge, vienišą motiną, auginančią dukterį, juodaodį apsaugos agentą, baigusį ekonomikos mokslus…). Kiekvienas iš jų atskleidžia vis kitą realybės pusę: komplikuotą individo santykį su darbo rinka, daugiaplanį ryšį su jį supančiu sociumu, artumo troškimą.
Jeune femme ‒ tai filmas apie moters tapsmą, kelią brandos link, ieškant ir nusiviliant, klumpant ir kylant. Ši komedija turi subtilų edukacinį lygmenį – ji neįkyriai moko vienatvės, moko išgyventi nepalankiomis sąlygomis, išlikti tvirtam ir nepasiduoti net ir sunkiausiomis akimirkomis.