,,Sunkiausia šiais laikais ne išleisti knygą, o…“
Su knygos ,,Kita stotelė“ (išleido leidykla ,,Gelmės“) autoriumi Žydrūnu Drungilu kalbasi Gintarė Adomaitytė
Tai būna labai retai: susitinka keli žmonės ir pasipasakoja, kuo norėję būti vaikystėje. Vieną vienintelį kartą nutiko taip, kad visi prisipažinome: norėjome būti rašytojais. O tuomet apsidairėme baikščiai – lyg vagys. Kuo norėjai būti, Žydrūnai, kuo tapai?
Liūdnas klausimas. Tarsi turėtume tik vieną alternatyvą, kurią dažniausiai vaikui pasufleruoja suaugusieji. Ir kuri beveik niekada neišsipildo. Laimei, vaikystėje neturėjau užsibrėžęs griežtų planų kuo nors tapti. Na, nebent keliautoju laiku ar naujų žemių atradėju. O parašyti knygą, ir dar su absurdo elementais, kažin ar svajojau, tuo metu daugelis berniukų norėjo būti kosmonautais, vairuotojais, felčeriais.
Iš gyvų rašytojų vaikystėje buvau matęs gal tik Kazį Sają, kuris buvo atvažiavęs į mūsų miestelį, į mamutų medžioklę, t.y. susitikti su skaitytojais.
O klausimą „ką norėtum daryti gyvenime?“ netikėtai išgirdau iš airių-amerikiečių rašytojo Frank’o McCourto, prieš kokį šešetą metų viešėjusio Vilniuje. Tuo metu labai suglumau ir neturėjau ką atsakyti: sumurmėjau kažką neaiškaus. Buvau trumpam grįžęs iš Airijos, kur tuo metu gyvenau ir dirbau nebūtinai tai, ką norėčiau. Tai man pasirodė sunkus klausimas, negi sakysi, kad nori pasinerti į absurdą.
Gimiau tikrąja to žodžio prasme kultūros namuose, kur tėvai buvo gavę kambarį, ten taip pat buvo kino salė ir viešoji biblioteka. Tuose kultūros namuose praleidau kūdikystę, kol paskui persikraustėm į kitą butą. Na, o kiek ūgtelėjęs vis sugrįždavau tiek į biblioteką, tiek ir į kino teatrą, buvau ten dažnas svečias, taigi keliavau laiku ir atradinėjau naujas žemes.
Ten, toje aplinkoje, yra nutikęs vienas Eizenšteino vertas kadras: mamai bedžiaustant skalbinius aš su visu vežimėliu nuo kalniuko dardu žemyn. Mama atsisuka, o manęs nėra. Aš pakalnėje, neapsivertęs, ramiausiai miegu vežimėlyje.
Kelionių aistra neapleido ir vėliau. Sulaukęs 18 metų mamai pareiškiau, kad seksiu tėvo pėdom ir tapsiu jūrininku. Turėjau išklausyti paskaitą apie žemės ir moterų nematančius vyrus, tad nusileidau: įstojau mokytis lietuvių filologijos ir režisūros. Taip vidinės kelionės tapo nuolatine būsena.
Ar kuo nors tapau? Nežinau, sunku su tom etiketėm ir įsivardijimais. Sakykim, tai – procesas, kelionė, o rezultatas bus paskui, kada nors…
Tiesa, keliauti, kraustytis iš vietos į vietą vis dėlto teko, kas nors pasakytų – blaškytis. Kas žino, gal būčiau buvęs geras jūrininkas.
Sudėtinga Tavęs teirautis apie gyvenimą JAV. Nebuvau jose, neregėjau, o Tu praleidai keletą savo gyvenimo metų. Kiek? Kodėl išvažiavai ir… kodėl grįžai? Ir dar – papasakok apie savo debiutą JAV spaudoje, apie vertėją…
Su JAV susiję daug laimingų atsitiktinumų, atradimų. Per Klaipėdos universitetą išvykau tęsti filologijos studijų į Ilinojaus universiteto Baltų ir slavų katedrą. Atvykau jau gerokai po Kolumbo, tad naujų žemių užkariauti nepavyko, bet sutikau labai mielą lietuvių bendruomenę ir savo būsimą žmoną. Čikagoje gyvenantys lietuviai, ypač pokario karta, paliko pačius geriausius prisiminimus. Ten atradau „Akiračius“, „Literatūros lankus“, „Metmenis“, Mockūną, Šilbajorį, Maziliauskienę, Kelertienę, daug daug kitų. JAV iš viso pragyvenau 6 metus, kai viskas pradėjo labai patikti, supratau, kad metas grįžti, kitaip būtų tekę likti, prašytis žalios kortos. Tai tikrai ne mitas – JAV įspūdingų galimybių šalis.
O štai debiutas JAV leidinyje labiau susijęs su Lietuva, nutiko palyginti neseniai. Kai man nelabai sėkmingai sekėsi bendrauti su Lietuvos leidyklomis dėl savo knygos leidimo, prisiminiau, kad pasaulis yra šiek tiek didesnis už Lietuvą. Parašiau bičiulei iš JAV, vertėjai Elizabeth Novickas, kuri labai teigiamai priėmė mano absurdus ir pasakė, kad vienas žurnalas kaip tik ieško medžiagos savo humorui skirtam numeriui. Taip pora mano tekstų atsidūrė World Literature Today žurnale. Tiesiog sėkminga žvaigždžių konsteliacija ir tiek. Vertėja Elizabeth Novickas į anglų kalbą yra išvertusi R. Gavelio „Vilniaus pokerį“, K. Borutos „Baltaragio malūną“, o šiuo metu, kiek žinau, verčia J. Kunčino „Tūlą“ ir P. Cvirkos „Frank Kruk“.
Kartą viename seminare esu skaičiusi pranešimą apie vėlyvus debiutus. Kaip kitaip – juk aš pati vėlyva. Vėlyvumu knygoje prisipažįsti ir Tu. Būtų įdomu sužinoti, kodėl nesiveržei, nesibrovei, gal nesistengei? Ir… kiek turi būti žmogui metų, kad vadintume jo pirmąją knygą vėlyva? Ar gali būti pavėlavusi knyga? Paskubėjusi?
Nesistengiau. Nežinojau, ar turiu ką pasakyti. Ir dabar dar nežinau. Stebėjausi, kokie kūrybingi mano bendraamžiai kolegos. O aš tiesiog laukiau. Tiesa, vienu metu mėginau lįsti į poeziją, bet greitai atšokau.
Skaitydamas gerą romaną žaviuosi autoriaus patirtimi, įtaiga, žodžio meistryste. Nežinau, ar kada pavyktų to pasiekti. Tai sunkus darbas, užpakalio darbas, kaip sakė vienas rašantis žmogus.
O va, Jūsų, Gintare, vardas man įstrigo dar paauglystėje, tuomet į rankas patekdavo daug periodikos, skaičiau „Lietuvos pionierių“ (kur Jūsų tekstų rasdavau), „Jaunimo gretas“, „Švyturį“, „Šluotą“, „Nemuną“, „Mokslą ir gyvenimą“. Tad mano atminty esat jau seniai ir tai gal net svarbiau, negu galutinis produktas – knyga.
Knygai atsirasti niekada nevėlu, bet klausimas: ar visada jos reikia? Filologai, lituanistai žino tą prisakymą: „Jei gali nerašyti – nerašyk“. Bet daugelis sulaužo. Nebūtų nieko baisaus, jei ne kertami miškai. Miškų gaila.
Sunkiausia šiais laikais – ne išleisti knygą, o surasti skaitytoją. Aūū…
Ėmeisi reto, rečiausio Lietuvoje žanro. Rašai savitas humoreskas, nė nemanydamas tipenti klasikų keliais, retsykiais balansuodamas ties fantastinio apsakymo, pasakos riba, retsykiais – parodijuodamas kolegų tekstus arba… arba… Vienaip ar kitaip, eini savo keliu, o man belieka paklausti: kaip einasi?
Sunkiai einasi. Gaudau bangas, jei pavyksta pagauti – užrašau. Nors absurdo aplinkui daug – aprašyti jį baisiai sunku. Be to, yra daug rizikos nuslysti į šalikelę, tokie dalykai visada balansuoja ant lėkštumo ribos.
Komedija yra tarsi žanrų podukra, niekas labai rimtai į ją nežiūri. O absurdas, groteskas – iš viso užribyje. Kai pagalvoji, kam to absurdo iš viso reikia, juk gyvenimas ir taip sunkus. Geriau rašyti apie pilkos spalvos atspalvius.
Pastaruoju metu nemažai galvoju apie tai, kaip naujausios technologijos, mokslo atradimai pakeis mūsų gyvenimą, jį jau ir keičia. Tik visuomenė labai sunkiai priima progresyvias idėjas.
Dažnokai pamąstau, kad tik poetai ir vaikų rašytojai patiria laimę ar nelaimę: jų knygos iliustruojamos, o dėl to iliustravimo pasigirsta ir giesmių, ir raudų. Tavo proza skirta suaugusiems, bet… Kodėl nesibaimini iliustracijų? Ar gali papasakoti daugiau apie knygą iliustravusią Miglę Anušauskaitę? Galų gale, ar tai iliustracijos, ar tekstui tikę piešiniai?
Jau iš pat pradžių nutariau, kad knygai reikia iliustracijų. Kažkodėl manau, kad nerimtiems žanrams toji vizualinė dalis yra labai sveika ‒ nuima tam tikrą krūvį nuo rašytinės knygos dalies, suveikia kaip žaibolaidis. Tačiau, kadangi nesu Kurtas Vonegutas ir piešti nemoku, turėjau ieškoti tų, kas tą sugeba. Bendrauti teko ir su iliustratoriais profesionalais, tačiau man labai patiko Miglės „Šiaurės Atėnams“ piešti literatūriniai komiksai, ten tiek gelmės. Ji sutiko imtis jai pačiai naujo dalyko – rezultatas išėjo labai neblogas, žaismingas. Du debiutai.
Ką patyrei, redaguodamas ,,Šiaurės Atėnus“? Kas keitėsi Tavyje, o kas – Šatėnuose? Ką manai apie Lietuvos kultūros spaudą?
Redaguoti kultūros leidinį – ko gero, vienas smagiausių užsiėmimų filologui. Ne tik susitinki per tekstus su įdomiausiais autoriais, bet ir išmoksti skaityti, kas parašyta. Taip, skaityti tenka mokytis dar, ir dar, ir dar. Šiek tiek baugino tai, kad „Šiaurės Atėnuose“ dirbo tokie grandai kaip Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Parulskis, Saulius Šaltenis, atrodė, kur jau man pavežti tokią didybę. Tačiau jaučiau moralinę paramą tiek iš autorių, tiek iš redaktorių – Jūratės Visockaitės ir Giedrės Kazlauskaitės. Ypač esu dėkingas Alfonsui Andriuškevičiui, jeigu turėčiau kokių autoritetų, jeigu nebūčiau anarchistas, jis man būtų vienas didžiausių.
Manyje keitėsi visas pasaulis, o kas keitėsi Šatėnuose, sunku pasakyti, žinau tik, kad tiražas bent jau per tuos metus nesumažėjo.
Būdama maža valstybė, Lietuva turi vis dar užtektinai daug kultūrinio potencialo, tačiau be kultūros politikos ir aiškesnės rėmimo strategijos, kultūros laikraščiai ir žurnalai nusimarins ir tiek.
Vis dėlto tikiu gražiom metamorfozėm.
Kuo gražiausių metamorfozių linkiu ir Tau, ir veiklą pradedančiai leidyklai ,,Gelmės“. Bus dar tų stočių ir stotelių, tikrai bus. Aš lauksiu. Ir ne tik aš.
1 komentaras
Ačiū, buvo labai įdomu skaityti! 🙂