„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Zvirinskio virselis

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Neringa Mikalauskienė

Tadas Žvirinskis, Sunki knyga, Vilnius: Romuva, 2018.

Tadas Žvirinskis ‒ aštuonių knygų autorius (šešios iš jų ‒ poezijos), Jimo Morrisono poezijos rinkinio vertėjas, visai neseniai pristatė naują savo eilėraščių rinkinį „Sunki knyga“. Paradoksu pasitinkama iš pat pradžių: pavadinta „Sunki knyga“, bet kaip daiktas ji atrodo plona ir lengva. Tačiau ši knyga vienu prisėdimu neperskaitoma, taigi paliekama galimybė įsimesti ją į rankinę, ar krepšį, imti į kelionę ir skaityti „dozuojant“ (čia norisi priminti, kad ankstesnioji T. Žvirinskio eilėraščių knyga vadinasi „Užrašai ant receptų“, bet dienos tekstų dozę jums teks nusistatyti patiems, mat vaistininkas ir poetas nėra „du viename“: poetas, dėliodamas tekstus į rinkinį, jų nedozavo, t. y. neišskirstė į skyrius, o paleido tekėti lyg gaivališką upę ‒ vienu bendru srautu.

Rinkinyje tekstų įvairovė didžiulė. Tad pirmoji mintis skaitant: būtų mano valia, iš šios vienos knygos padaryčiau tris: vieną ‒ nerimuotų tekstų, kitą ‒ sonetų, o trečioji būtų poema „Post mortem“ ‒ čia matome savitą žvilgsnį į Vilniaus atsiradimo legendą, magiškojo realizmo jungtį tarp mitinio laiko ir dabarties, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo realijų. Išleista atskira knyga, išlaikius balansą tarp teksto ir iliustracijų, ji tikrai galėtų patekti į kasmet Kultūros ministerijos organizuojamo „Knygos meno“ konkursą.

Tačiau tokiai knygai ‒ tirštai tekstų ‒ labai tinka minimalistinis dizainas ir Daivos Kairevičiūtės iliustracijos: jos pasitarnauja lyg savotiškos pauzės ar atokvėpio salelės, kurių tikrai reikia, kai skyrių nėra.

Apie ką ši „Sunki knyga“?

Ogi apie viską. Iš pirmo žvilgsnio ‒ toks kratinukas: kasdienybė, meilės‒nemeilės, susitikimai ir išsiskyrimai, apmąstymai apie savo vietą pasaulyje ir ironiškas žvilgsnis į save kaip kūrėją („pavargęs poetas, dirbantis pardavėju, neberanda ramybės“). Galėčiau diskutuoti su autoriaus „Pratarmėje“ išsakyta mintimi, kad „knyga „sunkiai „įsipaišo“ į šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą“. „Įsipaišo“ lengvai. Visi užkabina panašias temas, permąsto savo santykį su kūryba, bet vis tiek knieti apie tai kurti eilėraščius. Štai T. Žvirinskio „Ad majorem amoris gloriam“ jau ne vieno poeto ironizuotas meilės santykis su savimi:

Didesnei meilės garbei susirenka

Dar didesnis garbėtroškų būrys ‒ poetai

Tauriais veidais, pakylėtomis povyzomis

Baltosiomis eilėmis ir rimuotu žodžiu

Deklaruoja ištikimybę jausmui,

Kurį labiausiai puoselėja mylimiausiems

Žmonėms, tai yra sau.

 

Ecce amor!

(p.  26)

T. Žvirinskį, kaip ir daugelį, gelbsti ironija. Man atrodo svarbu tai, kad jis turi savitą stilių, kurį atpažinčiau nerimuotuose tekstuose, ypač tuose, kuriuose perteikiama kasdienybės rutina. Nemažai eilėraščių ‒ įvykis, mini siužetas. Žavi paradoksai, sugebėjimas netikėtai „apversti“ situaciją: nuo pašaipaus kalbėjimo apie banalią, „nesušukuotą“ kasdienybę pereiti prie egzistencinio lygmens ‒ pavyzdžiui, atrodo ironiška, kad alkoholio pardavėja reikalauja asmens dokumentą rodyti pusamžį vyriškį, tačiau paaiškėja, kad ten jis „Stebėtinai panašus į jos / Mirusį / Vaiką“ („Pusamžio diedo girti pasvarstymai“, p. 53). Taigi daugelio eilėraščių pabaigoje autorius sugeba pakreipti mintį netikėta linkme, padaryti išvadą, kurios skaitytojas vargu ar laukė (tokie yra „Mano kanarėlė“, „Panašus į drugelį“, „Lapės jaukinimas“).

O pasiutusi lapė pušynėlyje už pusantro kilometro

Nuo aprašomos juodųjų rekolekcijų vietos

Jau ruošis išbėgti į kelią

Pasitikt savo Mažojo Princo,

Žmonių kalba besivadinančio

 

Volkswagen Passat.

                                   („Lapės jaukinimas“, p. 22)

Autorius dažnai mezga dialogą su atpažįstama Europos literatūros ir filosofijos tradicija. Pavyzdžiui, „Itin filosofinio eilėraščio“ situacija: Dievas su Nyče „iš mirties lošė kortomis mane“ (nors populiarioji Nyčės idėja „Dievas mirė“ čia nepaminima, bet užtenka, kad ji yra skaitytojo atmintyje). Taigi norint mėgautis visomis vienam tekstui suteiktomis prasmėmis, reikia atitinkamo išsilavinimo. Ypač skaitant eilėraščius, kurių pagrindas yra humoras su filosofiniu prieskoniu („Visi šventi“, „Eksperimentas“, „Naujas kovas, nauja kova“, „Velnio mėšlas“).

Galima būtų svarstyti, kas slegia labiau ‒ ar toji kasdienė rutina, ar tekstuose vis kuriuo nors pavidalu iškylantis gyvenimo dramatizmas. Jeigu slegia. Vėlgi matyčiau čia paradoksą ‒ akistata su mirtimi, perkeista kūrybos, nėra nei slegianti, nei bauginanti:

Aš esu baltas debesis,

Pagautas žalios tavo ežero akies,

Kurios gylis masina pasilikti.

Kaip skaniai kvepia tik ką

Mirusi žolė, pakirsta

Baltai blykčiojančių ašmenų!

Kaip gera gyventi, kai mirtis

Ypač arti. Taip arti,

Kad net ginkmedžio lapas

Sulimpa su knygos lapu ‒

Nebeatplėši.

(„Žalia balta“, p. 78)

„Žalia balta“ ir keli kiti tekstai ‒ „Saulės žynių atnašavimas“, „Besprogstant šviesai“, „Nuojauta“, „Danties rovimas“ ‒ tarsi kviečia stabtelėti, minėtoje kasdienybės rutinoje įžvelgti stebuklą. Arba kare, budint šalia pastato, kuriame kadaise būta bibliotekos, pastebėti ant pirštinės nutūpusią snaigę („Karo poetas“). Galbūt ir nėra didelis atradimas pastebėti ‒ „Mes gyvename ant protėvių kaulų“ (p. 70), tačiau tolesnės eilutės, galinčios tapti netgi sentencija, vėlgi pristabdo nuolatinį žmogaus bėgimą per gyvenimą: „Mes bandome pakeisti pasaulį, / Kuris per lėtas pakeisti mus“ („Evilangelija“, p. 70).

Prie tų, lyriškųjų tekstų, priskirčiau ir du knygoje esančius sonetų ciklus ‒ „Sonetų pavainikis“ ir „Pagyvenę sonetai“. „Sonetų pavainikis“ irgi prašosi atskiro leidinio (arba bent jau skyriaus). Sužaista žodžių prasmėmis: „sonetų vainikas“ tampa „sonetų pavainikiu“, viena vertus, galbūt ironizuojant šiuolaikinio žmogaus norą įsirašyti į petrarkiškojo soneto tradiciją (būtent šį modelį, du ketureiliai, du trieiliai, perima T. Žvirinskis, o tradiciją sugriauna tik 15-uoju: tai dvieilis, skambantis kaip apibendrinimas), kita vertus ‒ „pavainikio“ vaiko metafora tinkama nusakyti ryšio su mylimąja neteisėtumui, nuolatos skambančiam išsiskyrimo leitmotyvui. Jeigu einame dar giliau ‒ galima kalbėti ir apie žmogaus, kaip pasaulio pavainikio, jauseną, kai ateina suvokimas, kad esi čia užklydęs laikinai ‒ „tiktai akimirką iš rūko / Prie numeruotų durų kambariuko“ (p. 36). Tačiau vėlgi akistata su tokiu laikinumu išryškina tai, kas vertingiausia (ir čia nuo sonetų vėl einu paskirų tekstų link): T. Žvirinskio kūryboje man atrodo ypač svarbus tėvo ir vaikų ryšys, buvimas ir šalia vaiko, ir kartu su juo. Kasdienė situacija ‒ dukters pieninio danties išrovimas, tampa apibendrintu pamąstymu apie pasaulį ir praeinantį laiką:

Viskas artėja atomazgos link, Veikiausiai ji bus atominė. Ir nebeliks nei Miesto, Nei Pasaulio, Tik mažas pieninis dantukas Skardinėje dėžutėje – Tobulas paminklas Tobulo laiko pabaigai.

(p. 72)

O koks yra tas tobulas laikas? Veikiausiai ‒ vaikystė, ištakos, metų tėkmė, jungianti istoriją (vėlgi primenu poemą „Post mortem“) ir dabartį, mitinį laiką, kuriame Dievas ir Nyčė žaidžia kortomis „iš mirties“ ‒ taikiniu pasirinkę eilėraščių subjektą, ir eilėraščių subjekto laikas „čia ir dabar“, taikliausiai perteikiamas paskutiniu rinkinio dvieiliu „Pabaigos žodis“:

Nėra jokios pabaigos tam,

Kuris neregėjo pradžių pradžios.

(p. 95)

Čia pamąstymui. Jei mintis ‒ ne per sunki.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *