Sugrįžimai Soliaryje ir „Soliario“ sugrįžimai

Sugrįžimai Soliaryje ir „Soliario“ sugrįžimai

Neringa Mikalauskienė

Man buvo vienuolika su puse. Susirgau. Nieko kita neliko, tik gulėti lovoje ir skaityti. Bet visos knygos, kurias turėjau, jau buvo perskaitytos po kelis kartus. Ėmiau niurgzti, kad nuobodu, nėra ką veikti. Tada mama pasirausė po savo knygų lentyną, ištraukė vieną, pavartė: „Čia fantastika, bet tu per maža, ji suaugusiesiems, dar nesuprasi…“ ‒ ir įkišo atgal. Tada atrado kitą ‒ „Harką“ (man, kaip ir daugeliui vaikų, kaip tik buvo prasidėjęs „indėnų periodas“). Vis dėlto, vos tik mama spėjo išeiti į darbą, šokau iš lovos ir pradėjau ieškoti tos ‒ „fantastinės, bet suaugusiesiems“. Neprisiminiau, nei kurioje vietoje ji įkišta (knygos pas mus buvo sudėtos dviem eilėmis), nei kaip atrodo viršelis. Bet priešlapius įsidėmėjau gerai ‒ buvo tamsiai mėlyni.

Sol_prieslapis

Ir štai ‒ Stanislavo Lemo „Soliaris“ jau mano rankose. Knyga, kuri tapo man lemtinga. Kurią kaskart susirasdavau, kai jausdavausi pakliuvusi į keblią situaciją, padėtį be išeities arba ‒ ant permainų slenksčio.

Pirmasis "Soliario" leidimas, "Vaga", 1978
Pirmasis “Soliario” leidimas, “Vaga”, 1978

 

O tuo metu, ant paauglystės slenksčio, mane per knygos puslapius vedė užsispyrimas, kad įveiksiu tekstą, kuris toli gražu nebuvo skirtas vienuolikmečiui vaikui. Net pati įdomiausia man veikėja Harė ‒ devyniolikos! ‒ atrodė beviltiškai sena. O ilgi, išsamūs Soliario planetos tyrinėjimų istorijos aprašymai, smulkus jo fizikinių savybių vardijimas ne visada audrino vaizduotę, nors jau didžiavausi savimi, kad apie astronomiją žinau kur kas daugiau nei mano bendraamžiai (iš Antano Juškos knygos „Saulės šeima“, kurią perskaičiau ignoruodama visas schemas ir formules…). Soliaris veikė kitaip. Keldamas klausimus.

Kodėl planetos, kurioje akivaizdžiai yra protinga gyvybė, žmonės nebenori tyrinėti?

Kodėl, sulaukę „svečių“, t. y. Soliario jiems siųstų protingų būtybių, žemiečiai visais įmanomais būdais stengiasi jų atsikratyti?

Kodėl knygos pasakotojas Krisas Kelvinas vienintelis bando priimti savo „svečią“ ‒ Harę ir netgi pažindina ją su kitais įgulos nariais Snautu ir Sartorijumi? Juos juk taip pat lanko „svečiai“. Kas jie? Kodėl net knygos pabaigoje tai lieka paslaptis?..

Ko jie bijo?

Man, vienuolikmetei, visos jūros, net Soliario okeanas, atrodė iki kelių. Jei tik jie visi nustotų kalbėti užuominomis, gąsdinti vieni kitus, problema būtų išspręsta. Na tai kas, kad „svečių“ tik išorė žmogiška, tai kas, kad jie ‒ tik supaprastintos (apribotos keliais jiems būdingais įpročiais ar posakiais) kopijos tų, kuriuos įgulos nariai kadaise pažinojo ir galbūt mylėjo? Bendraudami „svečiai“ tampa vis labiau savarankiški, tolsta nuo „originalų“ ‒ argi tai nėra svarbiausia? Argi Krisas iš tiesų norėtų, kad Harė liktų tokia, kokią jis ją matė paskutinį kartą Žemėje, prieš savižudybę?

Aha, jis jaučiasi kaltas dėl jos mirties? Bet tai juk būtų proga savo klaidą ištaisyti! Soliaris suteikia dar vieną šansą… o žmogus elgiasi taip pat, nepasimoko. Galbūt tuomet ir aš pirmą kartą suabejojau tais suaugusiaisiais, kuriems išsprūsta: „O, jei dabar galėčiau grįžti į praeitį! Tikrai taip nesielgčiau. Viskas būtų kur kas geriau.“

Taigi „Soliaris“ man tapo parankine knyga, kuri sugrįždavo, ir kas kartą ‒ vis kitaip. Būdama keturiolikos pradėjau lankyti Alytaus fantastikos mėgėjų klubą. Jo pavadinimas ‒ sugalvotas ne mano, o vadovo Stanislovo Sliužinsko ‒ irgi buvo „Soliaris“. Veikiausiai ir jam ta „soliaristika“ rūpėjo labiau nei kitų fantastinių knygų idėjos. Tada sužinojau, kad „Soliario“ autorius Stanislavas Lemas laikomas vienu žymiausių Lenkijos rašytojų fantastų. Aptikau ir kitą lietuviškai išverstą jo knygą ‒ „Grįžus iš žvaigždžių“. Buvo įdomi, bet tokio įspūdžio nepadarė.

Dabar, tapusi literatūros kritike, grįžtu prie „Soliario“ dar kitaip. Į kai kuriuos „kodėl?“ jau galiu atsakyti ‒ bet tai nebus atsakymai, kuriuos suprastų vienuolikmetis vaikas ‒ tam iš tiesų reikalinga patirtis.

Ši knyga nėra apie tai, kaip sudėtinga užmegzti konktaktą su nežemiškomis civilizacijomis, kaip man tada pasirodė. Ji ‒ apie tai, kaip sudėtinga suprasti žmogų ir jo prigimtį. Apie tai, koks silpnas yra žmogus ir kad jis, susidūręs su problema, dažnai yra linkęs pabėgti. Arba sugriauti ‒ keršydamas už jam padarytą žalą. Nors tas, kuris tą žalą padarė, gal net nesuprato, kad daro ką nors blogai. Juk supratę, kad ištirti Soliarį nėra taip paprasta, be to, reikalauja žmonių aukų, žemiečiai paliko ten tik vieną stotį su trim darbuotojais ‒ tiesiog būti planetoje. Ir vis pasigirsta kalbų, kad gal geriausia stotį visiškai likviduoti. Ar tik tai neprimena pasakėčios apie lapę ir vynuoges?.. Jei negali pasiekti ‒ vadinasi, jos dar žalios, taigi užrieti uodegą ir nueini sau. Taip ir žmonijos ambicijos Soliario atžvilgiu buvo užgautos. Nors prieš tą jo okeaną jie tikrai atrodo lyg musės… (…) žmogų, atkakliai studijuojantį visokią soliarianą, pagauna nenugalimas įspūdis, kad jis mato intelektualinių, galbūt genialių konstrukcijų skeveldras, be tvarkos susimaišiusias su padariniais kažkokios begalinės kone beprotiškos paikystės (…); gausėjo teorijų, skelbiančių, kad turime prieš akis produktą degeneracijos, regreso, kuris atėjo po okeano „intelektualinės didybės“ fazės, kad okeanas iš tikrųjų yra naujas padaras ‒ glioma, kuri, atsiradusi senųjų planetos gyventojų kūnuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likučius į amžinai tveriančio, savaime atsinaujinančio, viršląstelinio gaivalo struktūrą. (p. 31). Tačiau nė viena iš tų daugelio hipotezių neatrodė teisinga.

Šiaip ar taip, panašu, kad Soliario okeanas pats vykdo eksperimentus su žmonėmis. Ištraukia iš jų pasąmonės kažkokius fragmentus, materializuoja juos ir stebi ‒ kas bus? O gal jam visai nesvarbu? „Svečiai“ nėra žmonės, jie netgi nėra žmonių kopijos. Tai įgavusios pavidalą pačios tamsiausios, nemaloniausios žmogaus mintys. Vienas iš veikėjų, kibernetikas Snautas, samprotauja: Kas yra normalus žmogus? Toks, kuris nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad apie tai nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių sutinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? (p. 84). Vargu ar kas iš mūsų nori akistatos su bjauriąja, šlykščiąja savo puse. Man rodos, kad turiu tave vis… matyti, ‒ sako Harė Krisui, bet abejinga intonacija, kuria ji ištaria tuos žodžius, nieko neliudija apie jausmus. Galbūt tai galima palyginti su prietaisu, kuris veikia tik įjungtas į energijos šaltinį ‒ žmogų. Tačiau žmogui buvimas kartu su „svečiu“ sukelia pačius įvairiausius jausmus ‒ baimę, pyktį, susierzinimą ir kartu gailestį, užuojautą, švelnumą, netgi meilę… Ar Krisas iš tiesų myli Harę, ar jam tik atrodo taip?

‒ Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų… jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu nė akimirkos nesvyruodamas jos atsikratytum. Tiesa?

‒ Tiesa.

‒ Tai gal ji kaip tik todėl nėra tokia baidyklė?!   

(…)

…ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk! (p. 175).

Nežinia labiausiai sukrečia. Jei tikrai būtų aišku, kad „svečias“ ‒ tik funkcija, instrumentas, įvilktas į žmogišką „rūbą“, būtų lengviau apsispręsti. Dabar veikėjai turi išlaikyti dvigubą moralinį išbandymą. Juk jei atrastum savyje tai, kas pačiam kelia pasibjaurėjimą ‒ pasistengtum to atsikratyti, sunaikinti, tačiau ar gali taip paprastai sunaikinti, kas atrodo kaip žmogus ir netgi pats mano esąs žmogus? „Svečiai“ tiki (bent jau kurį laiką), kad ir yra tie asmenys, kuriuos reprezentuoja. Kas nutinka, kai jie išsiaiškina tiesą? Vėlgi nežinia. Tik iš pokalbių nuotrupų užsimenama, kad žmogui su savo „svečiu“ ilgainiui bendrauti vis sunkiau.

Pasakojama pirmuoju asmeniu ‒ taigi kuriamas subjektyvumo įspūdis. Nebūtinai tiesa yra tai, ką pasakotojas manosi atradęs ar supratęs ir ką bando pateikti kaip tiesą skaitytojui. Be to, tai reiškia, kad veikėjas nebūtinai ras atsakymus kūrinio pabaigoje. Man skaityti „Soliarį“ ‒ tai nuolatos žaisti „katės ir pelės“ žaidimą. Atrodo, jau pačiupau už uodegos, jau pergudravau, bet ‒ išsprūsta. Todėl po metų ar po poros vėl grįžtu ‒ pasitikrinti, ar iš tiesų atsakymų nebuvo.

Drąsiai teigiu tik viena ‒ tai svarbiausia mano gyvenimo knyga. Atrasta pačiu laiku, kai daugiau kaip pusės to, kas joje parašyta, negalėjau suprasti. Atrasta tam, kad galėčiau nuolatos prie jos grįžti.

Stanislavas Lemas „Soliarį“ rašė nuo 1959-ųjų birželio iki 1960-ųjų birželio. 1972-aisiais rusų režisierius Andrejus Tarkovskis pagal jį sukūrė filmą „Soliaris“. Filmas, kaip ir režisierius, tapo kultiniu ‒ tai reiškia, kad daugelis (ypač jaunų) žmonių, kurie ieško atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus, laikė ir tebelaiko garbės reikalu jį pamatyti. Tačiau tai nėra atsakymas, o tik A. Tarkovskio atsakymo versija. Įdomu, kad S. Lemas, pamatęs filmą, pasipiktino, nes, anot jo, režisierius itin akcentavo krikščionių religijos motyvus ‒ filme atsirado Kriso prisiminimų apie tėvą, aliuzijų į sūnaus palaidūno grįžimą. Fantastas ir ateistas S. Lemas „Soliaryje“ mieliau kėlė mokslines hipotezes, net ir apie Dievo buvimą: Tai turėtų būti Dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra Dievas… luošas, kuris visada trokšta daugiau negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sukūrė begalybę, kuri užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu (p. 223).

Kadras iš A. Tarkovskio filmo "Soliaris", 1972

Kadras iš A. Tarkovskio filmo "Soliaris"
Kadrai iš A. Tarkovskio filmo “Soliaris”, 1972

Prisipažinsiu, kai pirmą kartą paauglystėje pažiūrėjau A. Tarkovskio „Soliarį“, pasipiktinau ir aš. Man norėjosi, kad filmas atkartotų knygą. Taip nebuvo. Filmas tarsi gyveno savo gyvenimą. Tačiau vieną ‒ gal net esminį ‒ bruožą išlaikė: prie jo vis norisi sugrįžti ir pasitikrinti, gal šį kartą suprasiu daugiau… Ko nepasakytum apie Steveno Soderbergho „Soliario“ ekranizaciją 2002-aisiais. Netgi sakyčiau taip: jei S. Lemo knygą „Soliaris“ galima būtų palyginti su tikrąja Hare, tai A. Tarkovskio filmas „Soliaris“ būtų toji Harė, kuri Krisą lanko Soliaryje ‒ tarsi kopija, bet tokia, su kurios versija nesutinka pats kūrėjas (S. Lemas). Vis sugrįžtanti. O štai S. Soderbergho filmas lieka tik filmu ‒ kartą pamatei ir užtenka.

Beje, šiemet grįžo ir knyga ‒ pasirodė pakartotas jos leidimas. Seniai reikėjo. Tą naująją knygą ir patarčiau skaityti, nepaisant visų savo sentimentų „Zenito“ serijai ir tik jai būdingai priešlapių grafikai. Vertėja ta pati, Giedrė Juodvalkytė, bet tekstas peržiūrėtas ir atnaujintas Rimvydo Strielkūno: juk per 36 metus, nuo 1978-ųjų, ir kalba šiek tiek pasikeitė. Tad štai koks dabar yra naujasis „Soliario“ rūbas:

Naujasis A. Tarkovskio "Soliario" leidimas, Kitos knygos, 2014
Naujasis A. Tarkovskio “Soliario” leidimas, Kitos knygos, 2014

Ir pabaigai ‒ dar viena iš Soliario išsinešta pamoka: Tačiau pasitraukti ‒ reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi tik vaizduotės sukurtos galimybės, kurią slėpė ateitis.

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *