Stepas Eitminavičius: ,,Stebėti laiko visada užteko“

Stepas Eitminavičius. Nėries regioninis parkas
Stepas Eitminavičius. Nėries regioninis parkas

Stepas Eitminavičius: ,,Stebėti laiko visada užteko“

Su Utenoje gyvenančiu rašytoju Stepu Eitminavičiumi kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius

Gimei kaime gražiu pavadinimu – Paukšteliškės. Papasakok, kaip prabėgo Tavo vaikystė. Apie savo šeimą, artimus žmones…

Gimiau Zarasų rajone, Paukšteliškių dvare. Savininkai Juodkos 1940 metais pabėgo į užsienį nuo sovietinės valdžios. Mano tėvai, kaip kolūkiečiai, gavo trečdalį tos gyvenamosios vietos.

Esu jauniausias – septintas – vaikas. Viena sesuo (trejais metais už mane vyresnė) turėjo negalią. Vienos palikti jos negalima, tad buvau ir aš suvaržytas: iki didesnės gyvenvietės, kur daugiau bendraamžių, apie pusantro kilometro, bet kada ten nenulėksi, nes darbų, įpareigojimų Paukšteliškėse turėjau. Kita vertus, dvaro, vėliau po truputį griūvančio, aplinka mane visą laiką gražiai veikė. Įvairių medžių alėja, daug daug klevų, du sodai, bitynas, kūdra, tvartas, svirnas, pirtis, šulinys, karvė, veršeliai, avys, katė, gandrai, varnėnai, vieversiai, šarkos, varnos, kregždės, ežiukai, saulėtekiai ir saulėlydžiai, debesys – visa tai mačiau, visa tai jaučiau.

Gimtinė. Paukšteliškių kaimas
Gimtinė. Paukšteliškių kaimas

Gyvenau kartu su visais. Stebėti laiko visada užteko. Apvagoji bulves, pjauni šieną – ir mąstyk, kiek tik nori. Jei akis ir noro turi. O turėjau. Buvau, žinoma, filologiškas. Kai išmokau skaityti, tai visados lyginau, ką matau savo vienkiemyje, su tuo, kas vyksta knygoje. Juk gyvenau su tėvais, broliais, seserimis, juk užeidavo svečių – girdėti dialogai, matyti vaizdai po truputį kaupėsi, kaupėsi. Buvau fantazuotojas: įsivaizduodavau įvairius galimus įvykius, žmonių šnekėjimus.

Su šeima. Stepas - berniukas priekyje
Su šeima. Stepas – berniukas priekyje

Gal už trijų kilometrų geležinkelis – klausytis, kaip pradunda traukinys, didžiausias malonumas.

Sendamas vis grįžtu į savo vaikystę ir tiek daug ten matau, kad net saldu. Romantiškos Paukšteliškės? Matyt, taip, jei romantinės pasaulėjautos nevadinsime sentimentalia, jei įžvelgsime ir dramatizmo, gal net tragizmo.

Sesers dukra padovanojo Paukšteliškių dvaro maketą – tai vis žiūriu, žiūriu – dar greičiau atgimsta tai, kas buvo, yra labai svarbu.

Su seserimis prie gimtojo dvaro
Su seserimis prie gimtojo dvaro

Vėliau, kai jau niekas negyveno, mano tėviškė sudegė. Kažkada parašiau: Paukšteliškėse, / Kaime išnykusiam, / Paukščiai pavargo / Be žmonių. Arba: Mano tėviškėje, / Šiąnakt sudegusioje, / Žirgas verkia. Apie tai beveik nuolat mąstau. Man atrodo, kad turėčiau parašyti atskirą mažą knygelę grynai apie savo tėviškę. Regis, tai daryti laikas jau atėjo.

Mokykliniai metai – kokie jie? Gal būta ir pirmųjų kūrybinių bandymų? Kurie mokytojai labiausiai įsirėžė atmintin?

Mokyklos (tiek pradinė, tiek aštuonmetė, tiek vidurinė) mane matė kaip filologišką mokinį. Iš kur tie genai, kas ten supras… Nebuvo lengva bendrauti su pragmatiškais realistais, bet kažkas padėjo – gražių išgyvenimų būta daug.

1965 m. Lupenkos mokykloje. Stepas vaidina katiną
1965 m. Lupenkos mokykloje. Stepas vaidina katiną

Pirmą kartą pasiryžau parašyti į laikraštį penktoje klasėje, rugsėjo pirmomis dienomis. Mes ėjome prie Švento ežero ir man parūpo apie tai papasakoti „Lietuvos pionieriui“. Atsimenu: per pertrauką vyriausioji pionierių vadovė mus visus koridoriuje išrikiavo ir paėmusi laikraštį perskaitė žinutę. Buvo labai nesmagu: beveik nė vieno mano žodžio – viskas pakeista, padailinta. Tik mano pavardė. Bet apie tai pratylėjau. Nuo to laiko daug rašiau, tik, kiek pamenu, ilgai niekas nespausdino.

Kai buvau abiturientas, filologų konkursui buvo nusiųstos mano humoreskos. Didelis įvykis: pakviečiamas su kitais į televiziją. Skaičiau vieną savo humoreską (kurią anksčiau spausdino „Moksleivis“).

Svarbu tai, kad pradėjęs mokytis Zarasų M. Melnikaitės vidurinėje mokykloje, nuolatos rašiau į rajoninį laikraštį (baigęs dešimtą, vasarą gal kokį mėnesį ten buvau net įdarbintas). Mane labai gražiai globojo redaktoriaus pavaduotoja Liucija Guzejeva. Man regis, būtent šis žmogus ir pamokė, kas yra žurnalistika, kas yra kūryba. Mokytojų buvo daug patinkančių, bet dažniau prisimenu lituanistes Eleną Klimavičienę, Valę Makauskienę, Stasę Andriūnienę ir rusistes Valentiną Ivanan, Henriką Beriozovienę. Valentina Ivanan paėmė mus, gana triukšmingą klasę, ir jau nuo pirmos pamokos visi tylėjom. Ir namų darbus atlikinėjom, ir rašėme vos ne dailyraščiu. Pasitempusi, besišypsanti, miela, bet jokių išdykavimų – visą savo mokytojavimo laiką apie ją galvodavau: kaip sugebėjo taip staigiai visus į savo vietas surikiuoti…

Vidurinėje mokykloje rašiau ir eilėraščius, ir apsakymus, ir publicistiką.

Turėčiau štai ką pridurti: mano gyvenime iki studijų labai svarbu buvo kelias į mokyklą ir atgal. Eini ne vieną kilometrą, prisigalvoji tiek daug, pastebi tiek daug, kad vėliau tie galvojimai, pastebėjimai dvasią keldavo ir rašyti akindavo. Tiek detalių, tiek įspūdingų detalių, tiek istorijų nuotrupų, gamtos neįprastumo akimirkų…

Kai buvau abiturientas, susidūriau su dilema, ką studijuoti: žurnalistiką ar lietuvių kalbą.

Studijavai Vilniaus universitete filologiją. Ar tuomet tikėjai, kad tapsi mokytoju visam gyvenimui? Ar svajojai tapti rašytoju?

Studijos – gražusis mano gyvenimo etapas. Nuo antro kurso. Tada pas mus kaip kuratorė atėjo jauna dėstytoja Viktorija Daujotytė. Šio žmogaus poveikis galėtų būti ir taip nusakomas: patikėjau, jog literatūra yra labai labai reikalinga, jog turiu būti mokytojas, kad galėčiau kitiems tai įrodinėti.

Vienas didžiausių autoritetų – Justinas Marcinkevičius. Jo kūryba mane skatino ne patį kurti, o kitiems skiepyti žodžio meilę.

Neatsimenu, ar ketvirtame, ar penkto kurso pradžioje jau tikrai žinojau, kad išvyksiu iš triukšmingo Vilniaus (kaip galima tokiame triukšme gerai jaustis…) į rajono centrą mokytojauti. Nes noriu, o ne dėl to, kad verčia, stumia.

Su pirmaisiais mokiniais Linkmenyse 1977 m.
Su pirmaisiais mokiniais Linkmenyse 1977 m.

Pavasariais, kai būdavo didelis nuovargis, pasikeikdavau, kad pabėgau iš Vilniaus į mokyklą, bet nuovargis praeidavo, aprimdavau ir rugpjūtį jau laukdavau mokyklos.

Mokyklos atidarymas, 1982-ieji
Mokyklos atidarymas, 1982-ieji

Rašytoju tapti tikrai nesvajojau. Kurį laiką – nė žodžio. Vėliau pradėjau siųsti straipsnius į pedagoginę spaudą. Daug rašiau, labai daug rašiau. 1990 m. išėjo eseistinė knyga „Kas esi, mokytojau?“ Nuo tada galvoje jausdavau ne vien atskirus tekstus, o ir galimas knygas.

Prie novelių, eilėraščių priartėjau kažkaip netyčia. Galbūt tik prieš gerą dešimtmetį. Kažkas stumtelėjo ir negalėjau nuo to pabėgti.

Tavo kūryba įvairi. Esi išleidęs ir poezijos, ir prozos knygų. Kuri Tau regisi reikšmingiausia, sielai artimiausia?

Mano novelės labai trumputės, gal jas reikėtų vadinti noveletėmis. Kažkada taip panorau rašyti kažką panašaus į eilėraščius, net vietos sau neradau. Juos vadindavau neva eilėraščiais.

Atvirai pasakius, nežinau, kuris žanras artimesnis. Tarkim, prie novelių sėdėdamas suvokiu, kad čia mokyklos negali būti. Jokiu būdu. Viena kita realybės nuotrupa, ir išsivynioja kelių puslapių istorija. Eiliuoti tekstai pabūna trumpai – savaitę, dvi, ir viskas. Ir norėdamas nieko neišpeščiau. Prie novelių galima ir pusmetį pabūti. Visada būna didokos pauzės, tada gali keistis ir žanrai.

Rašiau esė apie mokyklą, tai apie ją ilgokai galiu galvoti. Bet po kurio laiko labai įskausta – išgelbsti dykinėjimai ar peršokimai į novelių ar eiliuotų tekstų teritorijas.

Viskas artima ir viskas tuo metu svarbu. Kai pasižiūri iš šalies, neretai nurausti, bet kiek duota, tiek…

Nevadinu savęs rašytoju, tik žmogumi, kuris nori rašyti, nes tikrai be to kartais nebegali. Gydymosi forma. Ieškojimo didesnės prasmės galimybė. Kartais galbūt net bėgimo nuo mirties bandymas.

Ko gero, rašome ne iš gero, sotaus gyvenimo. Vilties, iliuzijų apakinti, kurį laiką jaučiamės kažko tobulesnio kūrėjai.

Trumpu teksteliu (haiku ar didesne forma) gali stabtelti ir prie savo praeities, ir prie dabarties būties grimasų ar tik detalių, kurios apibūdina dėsnį ar išimtį. Kai rašau neva eilėraščius, tai iš esmės rašau ištisą ciklą: veri kaip ant smilgos žemuoges atskiras asociacijas, atskiras nuotrupėles ir jauti, kad tai svarbios gyvenimo dalelės – jos tokios yra arba jas taip galima pamatyti. Tarkim: Dirvonas didžiausias. / Bet mažas vieversio lizdas, / Pasislėpęs vaiko minty, / Saugus pasijuto. Atsimenu, kiek daug apie tai galvojau, kaip ilgai prie to buvau. Pasakyta ir tarsi negrįžtamai. Bet nebūtinai. Įsivaizduoju, jog prie šio vaizdo grįšiu novelėse. Tik kitaip.

Prieš kelerius metus turėjau rimtą operaciją. Tada pajutau, kaip padeda rašymas. Iki operacijos ir po jos, kai galva jau veikė, taip norėjosi rašyti tiek eiles, tiek noveles – sprogdina viską. Bet turinys šiek tiek kito – liga paveikė. Eilėraščių ciklai „Paukšteliškėse“, „Klausimai“ gimė iš didelio skausmo. Prieš metus išėjusi novelių knyga „Ratas“ – taip pat. Man atrodo, artima, reikšminga ir būna tai, ką jautei rašydamas, galų gale dėl ko rašei (jei tai įmanoma suvokti). Tas dėl ko reikštų štai ką: ar tikrai tau tada reikėjo tokio kūrinio.

Esu parašęs kelias pedagoginės (ir ne tik) eseistikos knygas – prie jų sėdėjimas ilgesnis; labiau stebi tai, kas vyksta, mėgini kiek kitaip nei visi pamatyti (ne išskirtinumo ieškodamas, o teigdamas įvairias bet kokio dalyko spalvas, galbūt ir norėdamas pasufleruoti, kokių įvairių niuansų yra). Ta mano eseistika gana dirgli, gana atvira, gana provokuojnati. Matyt, vien dėl jos turiu nemažai oponentų. Tik nežinau, kiek yra man pritariančių.

Iki šiolei gėdijuosi skaityti savo kūrinius viešai. Nežinau, kodėl. Nors norėčiau pavažinėti su rašytojais po Lietuvos rajonus.

Prie rašytojų kalnelio Vyžuonose
Prie rašytojų kalnelio Vyžuonose

Tikrai daug metų praleidai mokykloje. Ką galėtum pasakyti apie nūdienos mokinius ir šių laikų mokytojus? Gal ką jiems patartum…

Kad aš žinočiau…

Man vis atrodo, kad mokiniai visais laikais panašūs, nors suprantu, kad visuomenės naujovės ir jaunus kitaip veikia.

Negailestingi, neatleidžiantys, kitais nesirūpinantys – būtų kategoriška…

Norintys suprasti kitą, gebantys pajausti bendravimo subtilybes – būtų kategoriška.

Tarp tų dviejų kategoriškumų atrastume apibūdinimus. Mokykla mokyklai nelygu, klasė klasei nelygu, bet vieni priima pragmatiškiau, kiti gražiau nusišypso ar priėję ką nors gražaus pasako – būna taip. Ir su kolegomis tas pats: vieni tik pasišaipys, apkalbės, apskųs, kiti norės tave paremti.

Nebuvau tipiškas mokytojas, tad, manau, turėjau daug už akių kritikuojančių. Viena Vilniaus kolegė pasakė: „Tokie kaip mes mokykloje turbūt nereikalingi, bent jau lengviau su jais atsisveikinama.“ Kas tie „tokie“? Visų pirma rašantys. Juk jiems mokykloje nėra lengva. Ne taip paprasta įsivaizduoti, kas vyksta čia dabar, kaip meninio kūrinio vaizdus. Toks mokytojas kitoks, ir iš jo net kolegos lituanistai nesigėdija pasišaipyti. Kad neišpuiktų. Mokiniai (bent jau dauguma) ne filologiški, grožines knygas skaito (jei skaito) galvodami tik apie būsimą egzaminą. Mokiniai, ir ne tik jie, gyvena tiesų ieškodami ne iš knygų – bent jau dauguma. Šalia esančių elgesys ir grožinio teksto idėjos neretai susikerta. Lituanistas, ypač rašantis, visa tai skaudžiai išgyvena.

Dabar, kai kalbama apie valstybinius egzaminus, duoklė atiduodama aukščiausiam įvertinimui – šimtukui. Tarsi tai būtų mokyklos pagrindinis rodiklis. O jei gauni mokinį gana silpną, o jis išeina kaip stiprus vidutiniokas, tai jau ne rezultatas, tai jau užribis. Kita vertus, literatūros pamokos – tai ne tik egzaminui rengimas, tai mokymasis pajusti įvairių situacijų skonį, spalvas, tai galimybė tapti laimingesniam.

Senokai mąstau, kad mokyklose egzistuoja vadovų krizė, bet nuo mano sakymo nieks nesikeičia, tik man per galvą stipriau užvožia. Ak, geriau keisti temą, tuo labiau kad baigiu pedagoginę odisėją…

Ar gyvendamas provincijoje nesijauti mažiau išgirstas, pastebėtas, įvertintas nei sostinės rašytojai? Kaip Tau čia, Utenoje? Ir kai sakau – provincija – tai gal žeidžiu? Gal rastumei kitą žodį?

Na tikrai nuoširdžiai sakiau: baigdamas Universitetą norėjau bėgti iš triukšmingo Vilniaus į rajono centrą. Pripratau prie Utenos: priešais mano langą teka Utenėlė, dešinėje eglynai, daug debesų. Netoli kelias, kurį perėjęs iškart atsidursiu kaimuose. Ko benorėti…

Kas žino, kas inteligentui yra provincija, kas žino… Dangus virš galvos, eini žeme ir galvok, galvok. O gauni darbą – duonos turi. Ir gali būti gražus ilgesys – nuvažiuoti į sostinę: Universitetas, senamiesčio gatvelės, Aušros vartai. Jei kasdien būtumei, neišgyventumei šventės.

Nesijaučiu provincialas, nesijaučiu.

Prie akmens tėviškės pievose
Prie akmens tėviškės pievose

Kad man visai nereikia būti labiau išgirstam, pastebėtam, įvertintam. Netikite? Nemeluoju. Juk gana seniai pajaučiau ne tik viso ko trapumą, bet ir amžinųjų vertybių grožį. O šios vertybės Utenoje ne prastesnės nei didmiestyje. Tokios pat ir pripažintam, ir nepripažintam.

Nesu nieko prašęs, kad mano tekstus spausdintų „Metai“, „Literatūra ir menas“ ar „Nemunas“. Nusiunčiu, nes susikaupia, ir norisi su kuo nors pasikalbėti. Jei nespausdina, visiškai nepasijaučiu atstumtas, tik šiek tiek gėda, kad žmonėms trukdžiau, jei spausdina, mintyse padėkoju, ir tiek.

Esu mažakalbis (išsišnekėdavau mokykloje su mokiniais), gana liūdnokas, tad nemanau, jog, tarkim, Vilniuje galėčiau su daug kuo bendrauti. Kita vertus, štai kas yra: būnu Utenoje, apie savo rašymus beveik su niekuo nesikalbu; jei imčiau daug kam pasakoti, jei imtų daug kas vertinti, tai gal apskritai nesiryžčiau rašyti, nes išsišnekėjus siužetai, poetinis vaizdas užgestų.

Forio saloje, Švedijoje. 2009-ieji
Forio saloje, Švedijoje. 2009-ieji

Turiu sūnų ir dukrą – savo ištikimus skaitytojus. To ir gana. Sūnus savo svetainėje (www. skeldos. lt) tėvo eilėraščių įdėjęs, o dukra net į anglų kalbą vertė. Tai staigmena man. Tokio pripažinimo ir užtenka.

Su sūnumi Stokholme. 2009-ieji
Su sūnumi Stokholme. 2009-ieji

Kokios šiandien kūrybinės mintys, svajonės, o gal dvejonės ar kančios lanko ir neleidžia užmigti?

Situacija tokia: galvoju apie buvusią ligą, išeinu iš mokyklos. Visa kita gal ir chaosas. Kam aš dabar būsiu reikalingas… Tai ne liūdnas atodūsis, tai naujos problemos užuomazga.

Turiu bičiulę kitame Lietuvos kampe. Vienišė, serga išsėtine skleroze. Nuo senų senovės mano straipsnių, knygų skaitytoja. Vis paskambina ir pabaigoje priduria:

– Jei parašysite eilėraščių ar novelių, atsiųskite man – labai lauksiu.

Po tokių pokalbių ilgokai neužmiegu, vis mąstau, mąstau (jos žodžiai: „Bet aš dar galiu arbatos išvirti“, „Aš dar pereinu kambarį“) ir taip norisi ką nors parašyti. Pamenu, atsirado eilėraščių ciklai „Klausimai“, „Daugtaškiai“ ir iškart nusiunčiau bičiulei. Paskui ėmiau rašyti tokias gyvenimo nuotrupas, kurias pavadinau „Gražumai“. Vienas man svarbus žmogus po ligoninės patarė: „Stepai, kasdien pamatyk ką nors gražaus.“ Tai buvo ir rimtas patarimas, ir galimo kūrinio epigrafas. Paskui jį išplėčiau: „Stepai, kasdien pamatyk, prisimink ar pagalvok ką nors gražaus.“ Labai daug rašiau norėdamas padaryti savo bičiulei staigmeną – išsiunčiau jos vardo dienos proga. Va tokios ten mano intencijos. Bet gyventi su „Gražumais“ smagiau.

Neįsivaizduoju, ką dar parašysiu. Bet absoliučiai jokių galvojimų apie kūrybos įvertinimą tikrai neturiu. Tik saviraiška? Gal ne. Juk gyveni gyveni be užrašomo žodžio ir pasidaro kažkas ne taip: kasdienybė lieka tik pilka kasdienybė, džiaugsmai irgi labai paprasti. Ir tada kažkas suūžia galvoje: asociacijos, siužeto nuotrupos – gyvenimas vėl prasideda. Kitoks. Tikras. Ir labai malonus. Šis budėjimas prie žodžio atsiradimo man labai gražus. Tikiuosi, kad tokių fragmentų man dar bus padovanota. Gal grįšiu prie tėviškės, gal prie Lietuvos rašytojų, gal prie varganos kasdienybės istorijų, o gal ir prie mokyklos…

Nuotraukos iš S. Eitminavičiaus asmeninio archyvo

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *