Socialinio kino iššūkiai: pažadinti visuomenę bet kokia kaina

Radikalusis ACT UP Paris senbuvis Seanas (aktorius Nahuel Perez Biscayart)
Radikalusis ACT UP Paris senbuvis Seanas (aktorius Nahuel Perez Biscayart)

Socialinio kino iššūkiai: pažadinti visuomenę bet kokia kaina

Karolis Baublys

Vieni negalime padaryti nieko, esame stiprūs būryje. Bedraminčių dėka individas gali ne tik realizuoti save, bet ir kovoti už bendras tiesas, bendrus tikslus. Bendrystė panaikina vienatvės pojūtį, integruoja į visuomenę. Buvimas bendraminčių būryje įrodo, kokia reliatyvi yra kitoniškumo sąvoka. Kitoniškumas visuomet priklauso nuo konteksto. Šias mintis sukelia nauja prancūzų režisieriaus Robino Campillo socialinė drama 120 dūžių per minutę (120 battements par minute), užkariavusi ne tik šiųmetinę Kanų kino festivalio komisiją, skyrusią kūriniui Didįjį prizą, bet ir  kur kas platesnį žiūrovų ratą, nebūtinai susijusį išimtinai su kinu (kūrinys pretenduoja į Europos Parlamento (EP) įsteigtą LUX apdovanojimą, kuris kasmet teikiamas filmui, atskleidžiančiam europinių vertybių universalumą bei kultūrinę žemyno įvairovę).

French director Robin Campillo poses on May 28, 2017 during a photocall after he won the Grand Prix for the film '120 Beats Per Minute (120 Battements Par Minute)' at the 70th edition of the Cannes Film Festival in Cannes, southern France. / AFP PHOTO / LOIC VENANCE
French director Robin Campillo poses on May 28, 2017 during a photocall after he won the Grand Prix for the film ‘120 Beats Per Minute (120 Battements Par Minute)’ at the 70th edition of the Cannes Film Festival in Cannes, southern France. / AFP PHOTO / LOIC VENANCE

Prancūzų žiūrovui Robinas Campillo puikiai žinomas jau nuo 2009-ųjų, kuomet Maroke gimusio kino menininko bendradarbiavimas kuriant scenarijų Laurent᾽o Cantet filmui Tarp sienų (Entre les murs; 2008) buvo įvertintas Cezariu kaip geriausia adaptacija. Robino Campillo, kaip kūrybingo menininko, statusas tapo dar solidesnis po 2013-aisiais režisuotos dramos Vaikinai iš Rytų (Eastern Boys), žaidžiančios skirtingais žanrais ir keliančios sudėtingus socialinę realybę tyrinėjančius klausimus. Vaikinus iš Rytų ir 120 dūžių per minutę jungia bendra tema ‒ homoseksualumo percepcija visuomenėje.

Naujausias Campillo filmas pasineria į LGBT asociacijos ACT UP Paris veiklą 1990-aisiais. ACT UP Paris nariai aktyviai kovoja prieš ŽIV plitimą ir mėgina priversti medikus, politikus ir visą visuomenę jautriau ir atsakingiau žvelgti į neišvengiamą kovą su mirtinu virusu. ACT UP turi savo istoriją, kuri prasideda ne Prancūzijoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose 1987-aisiais. Robinas Campillo, remdamasis autobiografine patirtimi (režisierius ilgus metus buvo aktyvus ACT UP Paris narys), tiksliai ir įtikinamai atkuria aptariamo laikmečio dvasią. Tais laikais AIDS buvo menkai ištyrinėta, tabu ir baimių apgaubta liga, vadinta epochos epidemija. Nežinojimas sergančius asmenis vedė į depresiją, vienatvę ir atskirtį.

120 dūžių per minutę ‒ galinga politinė freska apie kovos galią. Kiekvienas ACT UP narys, priklausydamas grupei, sykiu turi ir savo individualią istoriją, dėl kurios ŽIV nelieka vien homoseksualų, prostitučių ir kalinių problemų rate. Ypač vykęs režisieriaus sprendimas tarp filmo veikėjų įtraukti Hélène (Catherine Vinatier), bene dvidešimčia metų vyresnę už kitus grupės aktyvistus, kuri įsitraukia į ACT UP veiklą dėl mažamečio hemofilija sergančio sūnaus, užsikrėtusio ŽIV perpylus kraują.

 ACT UP Paris nariai dalyvauja kasmetiniame Gay Pride. Kadro centre - naujasis asociacijos narys Nathanas (aktorius Arnaud'as Valois).
ACT UP Paris nariai dalyvauja kasmetiniame Gay Pride. Kadro centre – naujasis asociacijos narys Nathanas (aktorius Arnaud’as Valois).

Vis dėlto didžiausias dėmesys filme sutelkiamas į du homoseksualius vaikinus – Nathaną (Arnaud Valois), naująjį asociacijos narį, ir Seaną (Nahuel Perez Biscayart), ACT UP veteraną, garsėjantį drastiškumu, radikalumu. Jųdviejų bendravimas išauga į aistringą ir dramatišką meilės istoriją.

Nors filmas sutelktas į socialines-politines problemas, neužmirštas ir estetinis lygmuo. Filmo pradžioje vykusiai pateikiama vizualinė metafora apie mirties grėsmę ore: kamera ilgai fiksuoja ore sukilusias dulkes, kurios palengva įgyja ląstelių ir virusų formą. Juk būtent šitaip apie ŽIV virusą mąstyta epidemijos pradžioje, esą jis sklando ore. Virusas perduodamas iš žmogaus žmogui lygiai taip pat, kaip perduodamas žinojimas ar meilė. Bene stipriausia filmo scena garso lygmeniu fiksuoja sunkų mirštančio Seano alsavimą, kuris vizualiniame lygmenyje persipina su onirinėmis vizijomis apie krauju pasruvusią Seną. Kraujas filme tampa savotišku simboliu ar veikiau įspėjimu, verčiančiu visuomenę susimąstyti apie gyvenimo vertę ir laikinumą.

Itin vykęs muzikinis sprendimas į filmo garso takelį įtraukti garsiąją anglų grupės Bronski Beat dainą Smalltown Boy (1984), tapusią gėjų kultūros ikona. Dainoje kalbama apie jauno homoseksualaus vaikino, kenčiančio nuo vienatvės ir homofobijos, mėginimą ištrūkti iš provincijos į didelį ir tolerantišką miestą. Paminėtina, kad grupės Bronski Beat lyderis Jimmy᾽s Somerville᾽is irgi buvo ACT UP asociacijos narys Los Andžele. Už dalyvavimą šios grupuotės veikloje jam teko būti net areštuotam.

120 dūžių per minutę įrodo, koks įtaigus ir jaudinantis gali būti socialinis kinas. Kino kūrėjas, kaip bet kuris menininkas, negali lindėti užsidaręs dramblio kaulo bokšte, jo paskirtis – eiti į visuomenę, pasisakyti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis, gyventi aktyvų socialinį gyvenimą.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *