Simona Katiliūtė. Eilėraščiai.

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Apie Simoną Katiliūtę

MENO BANGOS jau įprato, kad pavasarėjant Simona Katiliūtė mums pateikia pluoštą eilių. Ši literatė ‒   Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientė. 2019 metais  festivalyje Poezijos pavasaris Simona tapo mokinių skaitymų „Augu kartu su eilėraščiu“ laureate. Tai suteikė jai tesę kartu su žymiais festivalio  autoriais bei autorėmis Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme skaityti savo poeziją. Svarbu minėti, kad Simona Katiliūtė ne kartą dalyvavo Jaunųjų filologų konkursuose, 2019 metais pelnė laureatės vardą.  Neabejotina, kad domėjimasis kinu, fotografija jos poetinei kūrybai suteikia savus atspalvius ir niuansus, stiprina dėmesį  detalėms, skatina rasti paviršiaus ir gelmių dermę.

Žalias švytėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka
Žalias švytėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka

SIMONA KATILIŪTĖ

*

aš viduje

besisukančio

ten kur vienas

liejasi į kitą

ten

kur ratas nesibaigia

besisukanti mandala

hipnotizuoja

kur visos mantros

žaibas ir griaustinis visada kartu

niekada atskirai

ten to

kuris linguoja rankomis

to kuris bėga

ir to stovinčio

viduje

 

*

tik nesakyk

ateis laikas

pradės snigti

debesys byrės

šaldys

jau užšaldytuosius

nepasakytus

o suspėjusios

alyvos

nebekvepės

 

laidoti

negimusių nereiks

 

*

tavo nugara

vaikšto švieselės

glosto

kutena

šoka

tu guli ant lovos

nejudi

nes tavo nugara

drobė

šokama spalvom

 

stuburo

gyvatė

susisukusi

guli prie spintos

 

*

jei nebūtum girdėjęs muzikos

aš tau uždengčiau akis

ir laukčiau

kol apkursi

tada kalbėčiau

tau laišką

be raidžių

ir tu pareitum

iš tamsos

į muziką

 

*

sakau

pasikalbėkim

apie skaudančią

nebūtį

pirštų pagalvėlėmis

bet tavosios

groja sniegu

man į ausį

 

ir taip giliau į būtį

 

*

rėkiu

apie meilę

užaugusią spanguolėmis

galiniame kieme

prieš aštuonerius metus

kai galvom žolę glostėm

kai užteko pusės metro

kad panertum

ir įsivaizduotum

kad turi žvilgančią uodegą

užteko pusės metro gylio

keturkampės pelkės

kurioje man paskandinus

džinsinę basutę

skalbdama ją

sakei

juk ant spanguolių lipti negalima

 

ir užteko tokio gylio

o dabar apie tai rėkiu

naktimis

bedugnei pagalvei

 

*

supjaustė

išpjaustė

pakeitė vieną

kita

ir paliko

vaikštau atlapa krūtine

suklupus dažau

sniegą eritrocitais

maitinu naują

plakiklį

šalčiu

kad pati

krūtinė

iš skausmo vertųsi

atgal

 

mane pamiršo susiūti

 

*

visiškas įšalas

gruodžiais

net jei nėra sniego

o termometras rodo

kad plius dešimt

Celsijaus

visi laiptai atrodo

neįmanomai apledėję

ir vieninteliai

kuriais sugebu lipti

stuburo slanksteliai

kopiami sušalusiais pirštais

per mažą sekundės dalį

sukeliančiais sprogimus

išsigandus atsargiai pažvelgiu

pro petį

atsisuki tuo pat metu

 

ir akys rodo

kad minus du

manęs

 

*

galėtume būti

mišku

tokiais unikaliais

ir vieninteliais

medžiais

savo šaknis leistume

kuo labiau

žemyn

 

bet mes

vieninteliai tokie

unikalūs

medkirčiai

ir iškirtę mišką

valgom sumuštinius

prisėdę ant

negyvėlių

 

*

šaltais pirštais

palietus

miegantis miestas

praskleidžia blakstienas

tinklus

žuvims iš šaldiklio

kvėpuoju tau

į ausį

išeik

 

man nuo tavęs

labai šalta

 

*

kaupiu

eilutes apie karą

iš sulaistytų puslapių

bedančius šypsnius

tuščias akis

praeivių

iš svetimų miestų

fotografijas senų

meilės istorijų

žmonių veidus

įvardintus tėvų

bet paliktus

bevardžiais

eilutėse apie karą

 

kaupiu(osi) karui

 

*

jei tu kryžium

aš akmeniu

kad parimtum

 

kad atsimušus

atšoktų vinys

Dviese. Kryžių kalnas II. Neringos Dangvydės nuotrauka
Dviese. Kryžių kalnas II. Neringos Dangvydės nuotrauka

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *