Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esu žmogus, nemėgstantis prisistatymų ir pykstantis ant savęs, kad nemoka prisistatyti. Simona.

Esu žmogus, tyrinėjantis sienų įtrūkimus ir grindlenčių raštus visada, kai turiu ką nors svarbaus daryti. Garliavos Jonučių gimnazijos dešimtokė. Katiliūtė.

Esu žmogus, pasimetęs žmogus, dar savęs beieškantis. Ieškantis kūryboje.

Bet visų pirma esu žmogus. Žmogus, kvėpuojantis ir kuriantis.

Simona Katiliūtė

*

ji šoka basomis

ant palangės

savo netvarkyto buto

o akimis ieško kažko

už lango

lipdama ant stiklo šukių

ir kaktusų

pirštais braukdama sienas

krauju

*

parsivežiau meilę metrò

ji vos tilpo mano laiptinėj

kurioje lakstė lapės

grojo simfoninis orkestras

ir smilko indiški smilkalai

palikau meilę už durų

o ryte pabudusi neberadau

nei laiptinės

nei durų

*

vasara visu garsu pulsuoja galvoje

sukuosi

užsimerkusi

ir užspaudusi akis pirštais

regiu spalvotas žvaigždes

tokias neramias

kaip paskutinės

rugpjūčio nakties miegas

ant stogo

šokant atmerktomis akimis

nuo stogo

*

mes balerinos,

šokančios priešais sudužusius veidrodžius,

mėgstam rūkyti cigarus.

šokam žmogaus gyvenimo šokį,

taip užmiršdamos savuosius.

mūsų ploni pirštai beveik siekia lubas, kai iškeliame baltas rankas į viršų.

šokame palatoje. Tik čia yra ilgas veidrodis.

balerinų palata.

čia grindys stiklinės,

bateliai ‒ spygliuoti.

kiekvieną kartą šokame tą patį šokį,

todėl ant grindų išsibarstę taškučiai gilūs.

šokdamos nė vienu milimetru nenukrypstame nuo savųjų taškų.

kai šimtąjį kartą sušokame savo šokį, jau būna tamsu.

o tamsoj ligoninė aidi vilkų balsais.

baisu.

todėl prisėdame prie veidrodžio ir sėdim per naktis,

stebėdamos nubraižytus žvaigždynus ant grindų.

jau senokai buvome iškišusios galvas į tikrą pavasario naktį.

mūsų sijonai skylėti ir papilkėję

(buvome pasiilgusios mėnulio, bet kiekviena jo troško sau).

tik nesupraskit neteisingai,

mums patinka čia gyventi.

įsivaizduoti žvaigždynus, mėnulius.

mums patinka pirštais liesti lubas ir rūkyti įsivaizduojamus cigarus,

patinka fantazuoti, iš kur atsirado taškai grindyse

ir matyti sudužusį veidrodį prieš save,

mums patinka šokti.

bet vos tik atsistojam palatoje,

mums apvelka tramdomuosius marškinius.

jie vis dar nesupranta, kad minčių šokio negali sutramdyti jokiais marškiniais.

 

mūsų kūnas įkalintas tramdomuosiuose marškiniuose,

palatoje, kurioje naktį ausyse spengia tyla.

mūsų kūnas jau seniai miręs,

bet mes jo nepaliekame,

vis dar šokam viduje, tikėdamosi jį atgaivinti.

 

užgožti

 

autobusas

tarsi eilinis praeivis,

paliekantis po savęs kvapą,

palieka balsus

klykiančių paauglių,

skrodžia naktį,

lekia tiesiai į apsnigtus horizontus,

ore akimirką dar sklando balsai,

rėkiantys pasauliui apie diskotekas

ir įvairias tabako rūšis,

bet nepalieka tų,

kurie klykia savy.

matyt, dar vis per tyliai.

 

*

pavargai klausytis vaizdų

iš akių pasisiuvus sijoną

žengei perėja

ir niekas į tave nebežiūrėjo

tik sukritę tau po kojom

kišo rankas į žemę

ir uodė dangų

Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *