Salvija Stončiūtė. Op. 21.

Salvija Stončiūtė. Nuotauka iš asmeninio archyvo
Salvija Stončiūtė. Nuotauka iš asmeninio archyvo

Esu  vienos Klaipėdos gimnazijos abiturientė, prieš savaitę baigiau darbą vienoje radijo laidoje, o šiandien, kai jau sninga ramiai, galvoju, kaip paprasčiausiai išnaudoti šitą  „savęs aprašymo“ vietą. Išnaudosiu ją šitaip, pasidalinsiu viena situacija.  Kai vaikštai po kino sales ieškodamas vidurio, o kai  galiausiai atsisėdi, pagalvoji:  „Dar niekada gyvenime nebuvau taip per vidurį“. 

Salvija Stončiūtė

Op.  21.

Vyras stovi prieš rytą, įrėmintą lange. Jis atsargiai akimis slenka blausiame horizonte degančia, atrodo, gyva oranžine vena. Žvilgsniu apima aukštus, pilkšvus, tolumoje tamsėjančius namus, susiliejančius į liniją. Vyras bando įspėti ryto ritmą. Kambaryje tamsu. Jis padeda rankoje laikytą lėkštę į šaltą kriauklės dugną, paleidžia srovę. Vanduo plonyčiu gaubtu aplieja indus, vyras žiūri. Su paskutiniu kavos gurkšniu užsiriša batą. Dvigubu mazgeliu. Prieš išeidamas nesąmoningai pakelia ranką ir pirštų galais ieško jungiklio užgesinti šviesai. Tiksliai. Jau prieš mėnesį nukabino visus šviestuvus bute. Ir už elektrą mažiau moka. Tas gerai.

Autobuse nubraukia aprasojusį stiklą, nusivalo drėgną ranką į sėdynę. Toks jausmas, kad dar labiau išsipurvino. „Gatavas? Negatavas. Jei reiktų, tik kokius 1,8 įpūsčiau“, ‒ girdi, kaip krenkščia salsvai smirdantis vyrukas už nugaros. Atsimena seniai matytą pienininką, kuris pardavinėdavo šviežią, į stiklinius butelius supilstytą pieną autobuse. „Gal pieno? Šviežias. Ne?.. Atsiprašau…“

Prieš jį sėdi šiek tiek galvą nuleidęs musulmoniškų bruožų berniukas. Jo akys stebeilijasi į kelius, aptemptus šiurkščiais nudėvėtais džinsais, o tamsios rankos ramiai, suglaustais pirštais padėtos viena prie kitos. Vyras pasijaučia kaip dokumentinio filmo operatorius. Jo užfiksuotas objektas – trumpalaikis. Vaikas, sustingęs anubio pozoje, nuleidęs galvą, besislepiantis už tamsaus gobtuvo.  Ko bijai, nebijok, čia visada šalta. Pats keisčiausias dalykas. Nepažįstami žmonės, kartu važiuojantys tam tikras atkarpas ir drauge sėdintys bei tylintys. Vairuotojas, kiekvieną dieną vežantis keturiasdešimt kartu tylinčių žmonių.  Jo stotelę pasako lūžinėjančiu sopranu,  primenančiu poliklinikas ir kaimo bažnyčias. Išlipa.

„Aš negaliu normaliai vaidinti, kai mane blogai apšviečia“, ‒ sako aktorė, stodamasi iš savižudžio scenos. „Ignoruok šviesą, prožektorius sugedo“, ‒ šaukia režisierius iš tamsių kulisų. „Negaliu, nematysiu nei kur eiti, nei kur vaidinti“, ‒ atsigirsta nuo scenos. Prožektorius serga nepagydoma liga. „Tai būtina sąlyga?“ ‒ aktorė sušunka. Visi darniai juokiasi. Už šitą mėgstamiausio režisieriaus spektaklio intertekstą ji gaus naujų sagelių plaukams.

Apšvietėjas akylai žiūri į juodų, gličiai blizgančių grindų tekstūrą bandydamas įspėti jos ritmą. Tuo pat metu jis rišasi batą dvigubu mazgeliu. Jam patinka tausoti savo laiką. Priliečia įkaitusį prožektorių, vedžioja po sceną. Aktoriai juokiasi it besitrankantys storo stiklo grafinai. Jie susispietę į kambario vidurį ir paukštiškai suglaudę galvas vienas kitam tepa grimą.

„Nemoki tu meluot įtikinamai“. Pasakė jam beplaukis, tamsus, didelių gestų vyras. „Nemoki tu meluoti, matosi klaustukai akyse“. O ne žiburiukai? Visad maniau, kad žiburiukai. „Skliausteliai ir klaustukai išprovokuoja gyvos stilistikos pojūtį“, ‒ padiktavo dėstytoja per stilistikos paskaitą universitete. Koridoriuje ji pirštu vedžiojo blauzdą, kol rado nubėgusią pėdkelnių akį. Palytėjo atvirą stangrios odos laukelį. Tc. Sucaksėjo liežuvis atsiremdamas į apatinių dantų vidinę pusę.

Tc. Sucaksėjo apšvietėjas, radęs scenoje numestą šiukšlę. Ko gero, iškrito jam besirišant batą dvigubu mazgeliu. Paslys režisierius ant tos šiukšlės, susilaužys kaklą ir nebegalės aiškinti siužeto lūžių. Ir dar premjeros išvakarėse. Lėks apšvietėjo galva. „Režisierius kaip ir Dievas. Gi kuria“, ‒ pasakė aktorė. Tik kad tas dievas kiekvieną kartą klozetą sugadina, o apšvietėjui reikia tvarkyti. Susikalbėti. „Egzorcizmą jam“. Kam, tualetui? „Tai taip, lūžta kas antrą repeticiją“. Gal ne ten spaudžiat? Klausia apšvietėjas. Ir aktoriai lūžta kas antrą repeticiją. Pasitempia tai koją, tai stygą. Rusiškai retai kalba. Nebe ta karta. Apšvietėjas glosto prožektoriui nugarėlę. Šviečia įkaitęs kaip žarija prožektoriaus mygtukas.

„Kodėl eini ten?“ ‒ klausia sesuo, sėdinti maršrutiniam ant raudonos, juokingai ornamentuotos sėdynės. Maršrutiniai šiais laikais yra tikros laiko mašinos, nes juose kaba televizoriai, per kuriuos visą dieną rodo Tomą ir Džerį. Būtent todėl kiekvieną rytą bent pusė keleivių praleidžia savo stoteles. O jas dar reikia sakyti garsiai ir aiškiai. Taip parašyta. „Nes bijojau labai.“ Atsakau ir žiūriu į rodomą garuojantį pyragą, paliktą ant palangės atvėsti. Nesąmonė, niekas taip nedaro. „Bijojai? O dabar?“ ‒ sesuo suspaudžia čekį į mažytį rutuliuką. Tokius darydavom daržely per pietus, tik iš duonos. „Dabar?“ ‒ skrieja pyragas į katino veidą. Jis atrodo nenustebęs. „Dabar jau kažkaip nebesvarbu“.

Ant mažyčių duonos rutuliukų galima gaudyti žuvis. Paskui galima jas kepti ir valgyti gamtoje. Arba suleisti į vonią ir ilgai žiūrėti. Galima apšviesti jų nuluptus žvynus ir visam pasauliui parodyti, kad nu ir kas, kad nulupti, vis tiek žvilga. Galima jas išdarinėti ir surinkti į delną ikrus, ilgai buvusius mamos žuvies išverstoje papilvėje. Pažiūrėti, kaip jie atrodo, įsiminti jų spalvą, dydį, birumą. Paskui pagal jų prototipą sukurti baldą, pavyzdžiui, fotelį. Tada fotelį pastatyti scenoje ir apšviesti jį. Galima pagauti žuvį meškere ar ranka ir paklausti jos, kodėl žuvis yra simbolis. Atsakymą pastatyti scenoje ir apšviesti. Galima pagauti žmogų meškere ar ranka ir jį apšviesti. Ir parodyti visam pasauliui jo nuogumą ir duoti jam amžiną vardą. Galima pakelti musulmono berniuko gobtuvą ir apšviesti jo veidą. Jo nenuplaunamą žymę ir nešvarų nosies kraščiuką. Berniukas verks, jis nepratęs kad į jį kas taip spigina. Jis valys drėgną, lipnų veidą į šiurkščios striukės rankovę, prisiekinės, kad neturi arkos brėžinių. Prisiekinės, kad nežino nieko apie jokį planą. Berniukui pasakys, kad jis turi būti sunaikintas.

Apšvietėjas, susirietęs į klaustuką, rimtu, nejudančiu veidu stebeilijasi į apvalutį prožektoriaus apskritimą. Apskritimas miražiškai raibuliuoja, dreba. „Kodėl nieks niekada nesupranta, kad čia laidotuvės“. Murma režisierius žiūrėdamas į kėdę vidury scenos. „Gal šitoj vietoj pagrot miserere?“ ‒ atsukta mina klausia balto spindulio.

‒ O gal mėnulio pjero?

Pasigirsta apšvietėjo atsakymas.

Ataidėjęs besidaužančių storo stiklo grafinų garsas įstrižai perkerta sustingusias dulkeles šviesoje. Režisierius išspaudžia klouniškai persikreipusią miną ir lėtai besisukdamas apleidžia spindulį. „Nors ir pasityčiojo, vis tiek išėjo ritmiškai“, ‒ pagalvoja apšvietėjas. Jo plaštaka pati pakyla ir nekantriais pirštų judesiais ima bėgioti per prožektoriaus stovą, kol suranda žybsintį mygtuką.  Apšvietėjas trumpam sulaiko kvėpavimą ir atsargiai nuleidžia dvigubą juodą stulpą su taškeliais, žymintį kartojimo ženklą. Užriša jį dvigubu mazgeliu ir tuo pat metu išjungia prožektorių.

Lange. Neringos Dangvydės nuotrauka
Lange. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *