ŠALTŲ NAKTŲ PRAKAITAS

Veidrodinis dangus
Veidrodinis dangus

Žvelgiu į Lietuvą

ŠALTŲ NAKTŲ PRAKAITAS

Aušrinė Kurgonaitė, Kauno rajono savivaldybės Garliavos Jonučių gimnazija, II klasė

Paieškos  

Aš noriu sutikti įdomių žmonių. Tokių, kurie turėtų minčių, lipančių viena per kitą, nespėjančių pasiekti burnos, besisluoksniuojančių, kurie pilni idėjų, siekia naujų atradimų, tokių, kurie nemiegotų, nelauktų, kol gražiausi metai praeis pro nosį, tokių, kurie nebūtų abejingi gyvenimo grožiui, kurie rastų jį ir pačioj mažiausioj smulkmenoj, kurie negaištų, būtų nerūpestingi, nesuvaržyti baimių dėl ateities ar praeities, kurie ne gyvena prisiminimais, o trokšta kurti nauja. Kurti, kurti, kurti, atrasti, pažinti, įkvėpti, GYVENTI.                  Aplink mane snaudulys. Žiemą ‒ nes šalta, vasarą ‒ nes karšta, pavasarį ir rudenį ‒ ai, tiesiog pereinamasis laikotarpis. Žmonės aplink mane miega savo rėmuose. Abejingi viskam jie plaukia pasroviui vis sumurmėdami: „Aš ne toks, kaip visi“. Ir tai dažniausiai melas, kuriuo nė jie patys netiki. Išskirtinumas – tai mada, savi mados klyksmai, prie kurių reikia taikytis, jei nori būti „užskaitytas“ kaip „kitoks“. Iš tariamai meniškos mergaitės sklinda vien nuviliantys atodūsiai, sumišę su abejingumu, pasakojimai apie naują drabužį, peržiūrėtą serialą. Visos tokios mergaitės gali pasekti tą pačią nuobodžią pasakėlę. O juk ne tai yra gyvenimas. Aš noriu kalbėtis kaip tik su visokiais nusmurgėliais ar niekuo neišsiskiriančiais išvaizda. Tikiu, yra žmonių, blankių iš išorės, bet viduje jie ne tik kad žydi, jie sproginėja ir šaukia, verkia iš laimės ir juokiasi iš baimės. Ir tai yra tikrasis gyvenimas, kuris neapleido tik vienetų. Štai ko ieškau ‒ gyvųjų su dar nespėjusia nužydėti siela (kai kurie pumpurai nukrinta nė nesubrendę).

Gal per stipriai įsimylėjau filmų scenas ir knygų puslapius, galbūt noriu neįmanomo ‒ kad žmonės GYVENTŲ mano sukurtame labai tikrame pasauly. Nesugebu įtikėti, kad pasauly aš tokia viena. Netikiu, kad nėra pasauly kito žmogaus, kuris siekia to paties. Kad tik pavyktų vienas kitą sutikti…

„Mane tiesiog stebina tavo šitas amžinas blaškymasis“, ‒ mamos žodžiai man. O, mama, teks išmokti susitaikyti, nes blaškytis aš planuoju dar ilgai.

Atvertas pasaulis
Atvertas pasaulis

Šiandien sutiksi save

7:28 suskambo žadintuvas. Telefono ekranas švietė žodžiais: „Šiandien sutiksi save“. Aitrus skambėjimo tonas erzino.

Antklodė, susivėlusi užvalkalo dugne, pledas, kurio pusė karojo ant grindų. Pro užuolaidų plyšį nedrąsiai skverbėsi rausvų ir gelsvų spalvų paletė. Šuo markstėsi ir žiovavo daugiau nei aš. Rodėsi, matau garais kylančią šilumą nuo lovos, kurią nenoriai teko palikti.

Ta pati dantų pasta, tas pats šampūno kvapas ir karštis nuo plaukų džiovintuvo. Atrodė, jaučiu, kaip tvinkčioja mano ištinę paakiai ir lūpos, kvėpavau sunkiais atodūsiais. Įdomu, kokia mano nuotaika bus šiandien ‒ per mieguistumą dar nesugebėjau suprasti, kaip jaučiuosi.

Medvilnė, braukianti man per šonkaulius, vėsus odinis diržas, netyčia prisilietęs prie stuburo slankstelio. Kambarys, jau pripildytas ryškios rožinės spalvos, buvo lyg priminimas, kad turiu skubintis. Kava, eilinį kartą per neapsižiūrėjimą nuplikiusi gerklę, apdžiūvusios duonos sumuštiniai.

Budau. Pro langą oras atrodė gražesnis. Išėjus laukan, tas rausvumas badė. Kaip chameleonas įraudau ir aš. Kodėl nepasiėmiau pirštinių?..

35 centai už bilietėlį. Taip, pusė kainos. Ačiū.

Sėdynė prie lango ir ausinės. Šalta ir čia. Senamiesčio grindinio plytos, požeminės perėjos, dar miegantis eismas, tuščios gatvės ir ore pakibusi rausva migla. Tokios netikros ir plastikinės rožės, apvytusios saulėgrąžos, pardavinėjamos močiutės, tie patys Laisvės alėjos benamiai, šiugždantys lapai. Sūpynės. Ir tu.

Nepasisveikinom, ir nereikėjo. Jau pripratau, kad kasdien atrodai kitaip, ir leidau savo vaizduotei kurti tave visokią, įvairiausią. Deja, nė vienas iš tų reginių vis tiek nė iš tolo nepriminė to vaizdo, kurį pamačiau. Nebūčiau pažinusi, net neįtarčiau, jei nežinočiau, kad tu ‒ tai aš.

Sėdėjom ir supomės, o aš negalėjau nuo tavęs atitraukti akių. Iš tavo judesių mačiau, kad nuo mūsų praėjusio susitikimo jau spėjai susipažinti su nauju žmogumi. Aplankei nematytą vietą. Išmokai šį tą nauja. Turi kuo net pasididžiuoti. Iš to, kaip laksto tavo akys, suprantu, kad turi naujų ketinimų, idėjų.

Bet tavo rankos su tais pačiais randais, taip pat gelia raumenis, kojos jaukiai virpa iš nuovargio, kaklas įsitempęs, vos melsvi paakiai. Visa tai nuo galvą išūžusių, bet jau visai neberūpimų barnių. Išlikusi ta pati laisva laikysena ir atsipalaidavę ilgi pirštai, gulintys ant tų pačių juodų kelnių.

Man visai patinka, kad nustojai klausytis „Nirvanos“. Bet rengtis juodai gali ir toliau. Nors, neaiškinsiu, jau nebepažįstu tavęs. Ir gerai. Nepastovume randu namus.

Vėjas vis stiprėjo, nors įdienojus kaip tik turėtų būtų priešingai. Rausvumas dingo, bet šaltis ‒ ne. Dangų tai užklodavo debesys, tai nuliedavo saulės spinduliai. Supomės, ir tyliai girgždančios sūpynės mane ramino, bet aiškiai jutau tavo pusėje augantį nerimą. Tai nebuvo tas negeras nerimas, tiesiog tu ir vėl negalėjai ramiai nusėdėti. Per daug laiko čia praleidai, nors, atrodo, praėjo tik koks pusvalandis. Jau norėjai eiti, pamatyti kažką, ko niekaip negalėjau išskaityti iš tavo judesių, ką nors nuveikti, apie ką dar nežinau. Galiausiai tavo džiaugsmingas nerimas paėmė viršų, atsikėlei ir, nenustodama dairytis aplink, išėjai.

Išėjau ir aš, likau tavo mintyse, kaip dalelė dėlionės, dėliojamos diena iš dienos. Padaviau ranką vakar dienos sau, kuri laikė už rankos užvakar dienos save, o mano antroji ranka laukė rytojaus savęs.

Rytoj aš vėl sutiksiu save, bet viskas bus kitaip. Atsikelsiu 10:24 ir pro langą skverbsis mėlis. O gal jau bus prašvitę iki galo. Gal tą rytą galvos neplausiu ir pusryčiams gersiu arbatą. Nors, ką aš čia šneku, mano vaizdiniai niekada nepasiteisina. Tikriausiai būsiu ne namie, gal naktį bus karšta ir mano paakiai visai neištins. Gal visai šią naktį nemiegosiu. Rytoj aš vėl sutiksiu save, bet jau tai nebebūsiu ta pati aš.

Žvilgsnio sparnai
Žvilgsnio sparnai

Minant gatves

Man patinka nepažinoti. Praėjau mieste pro žmones, kurie atrodė tokie įdomūs. Pagyvenęs dėdė, panašus į Ginsbergą, keista mergaitė spuoguotu veidu, džinsuota moteris, einanti į teatrą. Ne, tie visi hipsteriai studentai manęs nedomino, jie tokie dirbtiniai. Bet tie iš tikrųjų įdomūs žmonės ‒ jie visi turėjo ką pasakyti, ką papasakoti. Jau vien jų akys, išraiškos, nulietos šypsena ar perkreiptos rūpesčio, pasakė daug.

Dalies sekundės akių kontaktas, netyčinis rankų susilietimas stovint prigrūstame autobuse, po kurio iš karto atsišliejam vienas nuo kito, kvepalų gūsis, kai žmogus sparčiai praeina pro šalį. Tas laikinas ryšys, plona gija užsimezgęs trumpą akimirką ir tuojau pat dingęs, ‒ jis neįpareigoja kaip įprastas bendravimas. Tai irgi bendravimas, bet visai kita forma, tai ryšys, neturintis jokių bendrų priežasčių ar padarinių. Iš skirtingų pusių atėję mes susidūrėme ir toliau nuėjome skirtingais keliais, sekundę pagalvoję vienas apie kitą, o gal net nieko nepastebėję. Gal taip įdomiau: nepažinoti ‒ tada apčiuopi laikinumą.

Žmonės mane domina. Jų laikysena, gestai, kalba, reakcijos į įvairius dalykus, emocijų išraiška ‒ jie visi skirtingi ir dažnai patys nejaučia, kokie unikalūs.

Turbūt ne kartą prigavo mane, tyrinėjančią svetimo žmogaus rankų venas, blakstienų ilgį, lūpas, kai jos žiojasi sakyti žodį. Žinau, kad pati jausčiausi nejaukiai jų vietoje, bet tuo metu jie man būna visai ne svetimi. Lyg narpliočiau suktas paslaptis, susipynusias tarp tų blakstienų, užsiklojusias tomis venomis, pasislėpusias už tų lūpų. Ir kai jau atrodo, kad tuoj tuoj visos paslaptys išaiškės, kai privažiuojame galutinę stotelę, ateina tas posūkis, kuriame man reikia į kairę, o nepažįstamajam į dešinę.

Rytoj turbūt vėl važiuosiu į miestą.

Žalios miesto linijos
Žalios miesto linijos

Kinematografinės vizijos

Oras persismelkęs šviesa ir šiluma. Tas geltonis apgaulingas, aš tikėjausi, kad išlipsiu iš autobuso ir vėjas taip lups man veidan, kad išpūs visą naivų susižavėjimą tuo geltoniu. Šiandien aš mačiau plačiai. Šiandiena nebuvo viena iš tų sėdynė – priešais – mane ‒ kokių – trejų – metų – senumo – guma – pensininko – pakaušis – prieky – ausinės ‒ ausyse dienų. Aišku, ausinės buvo, bet šiandien aš mačiau plačiai. Ne muses ant niekada, bent jau iš vidaus, nevalyto lango, o namus toliau, kurie atrodė geltoni, nors puikiai žinau, kad jie pilki. Nieko baisaus, aš apsimetinėju dažniau. Ten, toli už namų, debesys buvo tamsesni ir namai atrodė nuo to tik dar ryškesni. Gatvė mano akyse praplatėjo, ištįso. Ji irgi buvo pilka, bet nuklota geltonio, ir iš savo vietos mačiau paviršiaus nelygumus arba man tiesiog taip atrodė, nes iš tikrųjų reikėtų akinių, kad tai pamatyčiau. Žiūrėdama į gatvę, jutau, kad kažkur, virš kairės mano ausies, ant stiklo ropinėja mažas vabalas. Viskas deformuota. O gal aš tiesiog buvau filme, vienoje iš tų juostų, kurių proporcijos 21:9. Įsivaizdavau jūrą. Ne, ne tą turkišką rojų, iš kurio grįžti ne šviesesnis už velnią. Vaizdai susidubliavo. Dvi skaidrios juostos sugulė ir mirgėjo viena per kitą. Geltonais apsimetantys pilki namai ir asfaltas, ir melsvas pajūris. Melsvas smėlis, melsva jūra, banguojanti ir putojanti taip, kaip jai ir priklauso ‒ atšiauriai, bet kartu žavingai, kiek šviesesnės melsvos uolos pakrantėje ir melsvas dangus. Melsva ir šiluma, ir suknelė merginos besiplaikstančiais plaukais, kurią mačiau tame pajūry. Ji lyg ir ėjo pakrante, bet vaizdas trūkinėjo. Mergina šokčiojo, keliu nėjo nuosekliai ‒ lyg kažkas būtų juostą sukarpęs, po truputį nukirpęs ir vėl suklijavęs. Vėją irgi girdėjau, tą tikrą pajūrio vėją, kuris nešioja druskos krislus nuo jūros. Viskas taip siurrealu. Geltona ir melsva, ir taip ryšku ‒ ar aš pas Van Gogą? Bet jis juk ne siurrealistas, po velnių.

Kai išlipau, vėjas man į veidą netėškė. Visai vėjo nebuvo.

Aukštyn
Aukštyn

Neringos Dangvydės nuotraukos

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *