Robotas, norėjęs būti žmogumi

Blade Runner 2049. Filmo afiša.
Blade Runner 2049. Filmo afiša.

Robotas, norėjęs būti žmogumi

Karolis Baublys

1982 m. kino teatruose pasirodžiusi niūri Ridley Scotto žmonijos ateities vizija „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner), sukurta pagal fantasto Philipo K. Dicko knygą „Ar androidai sapnuoja elektronines avis?“ (Do Androids Dream of Electric Sheep?, 1968), ‒ vienas iš tų kūrinių, kurie savo laiku buvo nesuprasti nei kritikų, nei žiūrovų, tačiau kurių estetinė vertė išryškėjo bėgant metams. Su laiku bauginančia futuristine estetika pasižymintis Blade Runner įgijo kultinį statusą ir padarė įtaką daugeliui dabartinių kino režisierių: Davidui Fincheriui, Davidui Cronenbergui, seserims Lanai ir Lilly Wachowski, Larsui von Trierui, Chrisui Nolanui, Guillermo del Toro ir daugeliui kitų. Tad sprendimas režisuoti šio žymaus fantastinio filmo tęsinį Blade Runner 2049 kanadiečių režisieriui ir scenaristui Denisui Villeneuve᾽ui buvo tikras iššūkis. Kaip kūrėjas prisipažino viename iš interviu, kurti Blade Runner remake᾽ą – kone savižudiškas aktas, bet būtent tai jį ir suviliojo. „Grįžau ties savo meilės kinui ištakų ir patyriau tą keistą jausmą kurti ką nors nauja iš medžiagos, atklystančios iš mano sapnų“, ‒ teigia Denisas Villeneuve᾽as. Lyg archeologai, režisierius Denisas Villeneuve᾽as ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Ryanas Goslingas pasinėrė į melancholišką, onirinį Blade Runner 2049 pasaulį. Paprastai kino kritikai itin skeptiškai žvelgia į žymių kino kūrinių perdirbinius ar tęsinius (jiems būdingas akivaizdus fantazijos stygius, savotiška kūrybinė atrofija), tačiau ar naujasis Deniso Villeneuve᾽o filmas – tik seno kūrinio tęsinys, neturintis jokių estetinių ambicijų?

Tamsus, futuristinis Blade Runner 2049 pasaulis.
Tamsus, futuristinis Blade Runner 2049 pasaulis.

Siužeto lygmenyje istorija prasideda praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo filmo įvykių. Pagrindinis istorijos veikėjas ‒ jaunas policijos pareigūnas K (aktorius Ryanas Goslingas) – humanoidas, robotas, sukurtas biologinės inžinerijos, priklausantis specialiam „Blade Runner“ likvidatorių padaliniui, kurio užduotis – susekti ir sunaikinti išlikusius seno modelio androidus („replikantus“). Nužudęs vieną seno modelio robotą, K aptinka keistą kapą šalia seno nudžiūvusio medžio. Medicininė ekspertizė atskleidžia paslaptį, potencialiai galinčią sunaikinti žmoniją: kape buvo palaidota androidė moteris, mirusi gimdymo metu. Idėja apie galimą androidų reprodukciją paakina įmonės, gaminančios androidus, viršininką Neanderį Wallace᾽ą (aktorius Jaredas Leto) sukurti ištisas naujų „replikantų“ kolonijas. Siekdamas išsiaiškinti savosios prigimties paslaptį (ar ne jis buvo gimęs iš palaidotos androidės kūno?), K išsiruošia ieškoti legendinio Ricko Deckardo (aktorius Harrisonas Fordas), pradingusio prieš 30 metų, žmogaus, kuris galėtų būti jo tėvas. Pagaliau suradęs savo pirmtaką, pareigūnas K sužino ir skaudžią savosios prigimties paslaptį.

Pagrindinis veikėjas K, žengiantis postapokaliptine dykuma.
Pagrindinis veikėjas K, žengiantis postapokaliptine dykuma.

Ateities pasaulis, vaizduojamas filme, ‒ tai postapokaliptinė dykuma, gaubiama tai šaltos mėlynos, tai keistos oranžinės šviesos. Nudžiūvusio medžio vaizdinys filmo pradžioje tik paryškina prarają tarp anksčiau, kadaise, ir dabar. Pasaulis negyvas, gamta mirusi (civilizaciją ženklina geležinės konstrukcijos: vamzdžiai, plokštės). Fiktyvus gyvybės pojūtis palaikomas kibernetine vaizdinija, skalaujama nesiliaujančių kritulių (lietaus ir sniego). Nuolatinė kūrinyje iškylanti opozicija tarp žmogaus ir mašinos interpretuotina kaip neišvengiamos humanizmo krizės liudytoja: virtualus pasaulis pakeitė realųjį, priversdamas žmogų adaptuotis.

Filmas pasižymi specifiškai lėtu tempu, kuriančiu ypatingą atmosferą. Lėtas ritmas (filmas trunka beveik 3 valandas) ryškina metafizinės melancholijos, nerimo, tuštumos, baimės pojūtį. Toks ritmas laiką paverčia mirties metafora. Ypatingas melancholijos gaubiamas kontempliatyvumas verčia žiūrovą kiekvienoje detalėje įžvelgti sapno atšvaitus. Melancholiškas onirinis ateities pasaulis turi galios įtraukti žiūrovą, hipnotizuoti. Tad filmo Blade Runner 2049 estetika sykiu ir žavi, ir baugina.

Kaip vilties properša niūrioje ateities vizijoje iškyla mašinų noras gyventi ir kovoti už išlikimą taip, kaip tai daro žmonės, priartėti kuo arčiau prie žmogaus, prie jo bruožų, mąstysenos ir… jausmų. Kibernetinių technologijų produkto ‒ Joi (aktorė Ana de Armas) – troškimas tapti realia moterimi ir mylėti K ir kūnu, ir dvasia jai suteikia aukštesnę dimensiją, savotišką mašinos sielą. Pats K istorijos eigoje keičiasi, vedamas iliuzijos būti žmogumi.

Kibernetinę moterį Joi (Ana de Armas) ir androidą K (Ryan Gosling) jungia bendras troškimas - tapti žmogumi.
Kibernetinę moterį Joi (Ana de Armas) ir androidą K (Ryan Gosling) jungia bendras troškimas – tapti žmogumi.

Filmas neabejotinai pasižymi itin kokybiška vaizdo ir garso technika. Prie filmo kūrimo prisidėjo garsus anglų kino operatorius Rogeris Deakinsas, nuolat dirbantis su broliais Joeliu ir Ethanu Coenais. Garso sprendimai suteikia filmui atšiaurumo, savotiško metafizinio siaubo. Prie filmo garsinio lygmens dirbo žymus muzikos kinui kompozitorius Hansas Zimmeris, prisidėjęs prie Ridley᾽io Scotto projektų: Telma ir Luiza (Thelma and Louise; 1991), Gladiatorius (Gladiator; 2000), Hanibalas (Hannibal; 2001). Hansui Zimmeriui teko nelengva užduotis – prilygti (o gal pralenkti?) legendinį graikų kompozitorių Vangelį, kūrusį muziką pirmajai Blade Runner daliai 1982-aisiais. Akivaizdu, kad režisieriui sekasi suburti stiprią techninę komandą: paminėtina, kad kanadiečių garso inžinierius Sylvainas Bellemare᾽as, dažnai dirbantis su Denisu Villeneuve᾽u, buvo apdovanotas BAFTA prizu už geriausią filmo garsą ir Oscaru už garso montažą ankstesniajame režisieriaus projekte ‒ fantastinėje dramoje „Atvykimas“ (Arrival; 2016).

Kibernetinė vaizdinija liudija efektingą kinematografinę estetiką.
Kibernetinė vaizdinija liudija efektingą kinematografinę estetiką.

Blade Runner 2049 žavi estetiniu radikalumu, paverčiančiu dramą apie posthumanizmo krizę ir žmogaus vietą mašinų pasaulyje kinematografinės estetikos iššūkiu, savotiška kinematografinių galimybių projekcija, horizontu į ateitį, siekiančiu išlaisvinti kino estetikos potencialą. Perėmęs pagrindinius pirmojo Blade Runner (1982) stilistikos bruožus, režisierius Denisas Villeneuve᾽as sugebėjo išsaugoti savo autorinį braižą ir sukurti filmą-misteriją, kuriame fikcija pralenkia realybę.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *