Rita Nomicaitė. Iliustruotoji lietuvių muzikos istorija

2019_Indra_virselis

Iliustruotoji lietuvių muzikos istorija

 Rita Nomicaitė

Kaunietė muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, atsidavusi muziejininkė, vis parengia knygelių apie mūsų žymiausias istorines muzikos asmenybes.

Solidžiausia jos sudaryta knyga – „Antanas Kučingis: laiškai, dokumentai, atsiminimai“ (Kaunas: M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, 2012, 448 p.). Antanas Kučingis (1899–1983) – vienas legendinių Lietuvos operos solistų, bosas. Iškentęs kalinimą ir tremtį (kur atsidūrė su Antanu Miškiniu, tad poetas taip tapo vienu iš veikėjų), parsiradęs į Tėvynę ir toliau buvo persekiojamas. 1956 m. pasklidus žiniai apie jo grįžimą Vilniaus teatro scenon, apie pasirodymą Mefistofelio vaidmeniu „Fauste“, kilo toks ažiotažas, kad valdžia išsigandusi spektaklį atšaukė, bet jį pakeitę „Pilėnai“ buvo nutraukti maištaujančios publikos. Antano Kučingio laiškų bei kitų dokumentų rinktinė tiesiogiai atskleidžia ne tik paties dainininko gyvenimo ir darbų aplinkybes. Šis veikalas – tarsi paminklas sovietų okupantų užguitiems muzikams.

Knyga apie Antaną Kučingį išsiskiria iš kitų Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės parengtų leidinių. Muziejininkė daugiausia rūpinasi monografinių albumėlių rengimu. Tai pusės A4 lapo formato, sąsiuvinio storio knygelės, o jų turinį sudaro maždaug 100 nuotraukų su kruopščiausiais komentarais ties kiekviena. Paveikslėliai rodo įvairius rankraščius, natų leidinius, koncertų afišas bei daiktus – baldus, garbingas dovanas ir kt. Albumėlių „eksponatus“ muzikologė surenka ne vien iš savo darbovietės Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus (dabar tai – Kauno miesto muziejaus padalinys), bet ir iš kitų institucijų – Teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo ir pan.

2012_Kucingis

Vaizdingi informatyvūs Kristinos leidiniai pasakoja apie didįjį Kiprą Petrauską – „lietuviško dainingumo įkūnijimą“, anot muzikos kritiko Vlado Jakubėno; apie jo brolį Miką Petrauską, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ muzikos autorių. Vienas albumėlių skirtas himno „Lietuviais esame mes gimę“ kompozitoriui Stasiui Šimkui (be jo kūrinių iki šiol neįsivaizduojamos dainų šventės).

2005_K. Petrauskas

2008_M. Petrauskas

2007_Simkus

Du leidiniai atveria kompozitoriaus, pirmojo Lietuvos aukštosios muzikos mokyklos (anuomet – Kauno konservatorijos) vadovo Juozo Gruodžio kūrybinio ir kasdienio gyvenimo palikimą.

2004_Gruodis

Parengta knygelių apie operos solistę Adelę Galaunienę, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrių.

2017_Galauniene

2011_LKS Kauno sk.

Šįmet minėdami Juozo Naujalio 150-ąsias gimimo metines, galime smagiai prisiminti Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės 2009 m. išleistą šiam muzikos patriarchui skirtą albumą. Akį traukia slaptai veikusios „Dainos“ draugijos choro nuotrauka gegužinėje (1900), pirmųjų dainų švenčių (1924, 1928) dirigentų ženkleliai, batuta, pianinas, JAV lietuvių dovanos – sidabrinė vaza, rašymo reikmenys; išvaizdūs natų viršeliai, koncertų programos, bendražygių ir šeimos fotografijos, laiškeliai; dailūs buities daiktai (stalinis laikrodis, indai, baldai).

2009_Naujalis

Pavasarį pasirodė 10-oji šios muzikologės parengta knyga-albumas „Juozas Indra: kompozitorius, dirigentas, dainininkas“ ( Kaunas: Kauno miesto muziejus, 2019, 180 p.) Leidinys – kiek didesnio formato ir su garso įrašų kompaktine plokštele, į kurią perkelta Juozo Indros dainuojamų ir parašytų kūrinių (juos atlieka kiti muzikantai), su išsamesniu pasakojimu apie kūrybos sferas ir gyvenimo realijas. Gausiai iliustruotas ‒ „nuotraukose skaitytojai pamatys daugybę kitų istorinių meno pasaulio asmenybių, bendradarbiavusių ir bendravusių su J. Indra, pajus to laiko dvasią, tradicijas, įvairias gyvenimo detales“, sakoma Pratarmėje. „Tas laikas“ – studijos Kauno konservtorijoje, vėliau ‒ sovietų režimas, tremtis Sibire, kurią palengvinti ir greičiau grįžti į Lietuvą padėjo įtakingų kolegų užtarimai. Vis dėlto… Šiaurėje netekęs sveikatos, J. Indra mirė likus vos kelioms dienoms iki 50-mečio.

2019_Indra_virselis

2019_Indra_CD

2019_Indra_CD_turinys

Pasak operos meno autoriteto muzikologo prof. Jono Bruverio, šioje knygoje Juozo Indros (J. Padleckio, 1918–1968) kūrybos pėdsakai ir kasdienybė nušviestos maksimaliai kruopščiai. Autorė vadovaujasi daugybe šaltinių, jungdama juos į vientisą intriguojantį pasakojimą. Štai muzikologės atrinktos kelios citatos, apibūdinančios J. Indros savumus. „Dirigentas Algimantas Kalinauskas, prisimindamas 1943 metų rudenį Vilniaus miesto teatre, rašė: „Bet svarbiausia naujiena buvo naujas tenoras Juozas Padleckis – aukštas, jaunas, balsingas vyrukas, be to, nepaprastai muzikalus. (…). O pagrindinė „Rigoletto“ naujiena buvo minėtasis J. Padleckis, dainuojantis atsakingą ir nelengvą Hercogo partiją. Su juo nebuvo jokio vargo. Nuo mažens muzikuojantis, augęs B. Jonūšo vadovaujamame pulko orkestre, paskui kiek Kauno konservtorijoje pasimokęs, jis kaip mat išmoko savo partiją be jokių klaidų ir jokių pagalbininkų. Kiek ilgiau teko darbuotis Zaukai [režisieriui], kol jį, niekada scenoje nebuvusį, išmokino joje laikytis ir tinkamai judėti“ (p. 18).

„Viena iš operos primadonų Regina Tumalavičiūtė, prisimindama scenos partnerius, be kita ko sakė: ‚Jaukus, „minkštas“ partneris buvo J. Indra“ (p. 32).

„Amžininkų teigimu, J. Indra didelę meninę įtaigą sugebėdavo išgauti santūrumu, jis mokėjo vaidinti balsu, juo perteikti kuriamo herojaus sielos virpesius, nuotaiką. Dainininkas labai greitai ir lengvai išmokdavo operų partijas. Kaip prisimena dirigentas Algimantas Kalinauskas, J. Indra gyvai domėjosi ne tik tuo, ką pačiam reikės dainuoti, bet ir visu muzikiniu audiniu, ir partneriais, ir choru, ir orkestru, išnagrinėdavo akompanimento harmoniją, faktūrą“ (p. 32).

„Solistės Bernardos Petravičiūtės prisiminimai kupini entuziazmo: „Man jis buvo nepaprastas dirigentas (…). Visi jį gerbė, nes matė didžiulį jo talentą ir neeilinę erudiciją. Kai 1961 metais atėjau dirbti į teatrą [Kauno muzikinį – R.N.], man atrodė, kad visi artistai nevalgo, nemiega, neturi šeimos ir gyvena tik teatre – jie atrodė tokie pasitempę, pasipuošę, švarūs. Ta kūrybos dvasia visus užkrėtė J. Indra, nes muzika ir teatras buvo jo gyvenimo prasmė. Jis ateidavo į teatrą anksti rytą ir išeidavo vėlai vakare. Visas artistų judėjimas sukosi aplink jį. Jam visi buvo lygūs, visiems vienodai sakydavo reikiamas pastabas. Buvo labai malonu dirbti su juo, nes turėjo begalintį humoro jausmą – jis daugiau juokdavosi negu bardavosi. Indros juoką girdžiu ir dabar, jis juokdavosi iš visos širdies. Mokėjo priimti kitokią nuomonę. Jis augino ne žvaigždes, o kolektyvą. Ai, Dieve, tai buvo tikras teatras!!! J. Indra, stovėdamas prie dirigento pulto, savo plačiais pečiais iškėlė teatro lubas, kaip augalas augdamas iškelia žamės plutą.“ (p. 59‒60).

Knyga turi reprezentaciniam veikalui būtinus priedus. Ne tik, kaip minėjau, valandos trukmės kompaktinę plokštelę su garso įrašais, bet ir bibliotekininkės Kristinos Šernaitės parengtą J. Indros bibliografiją, nemažą asmenvardžių rodyklę.

Muzikologė ir muzikos istorikė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė sugeba aprėpti ir atrinkti išraiškingą medžiagą, tad leidinys neabejotinai atskleidžia nuoseklaus profesinio darbo vertę.

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *