Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka
2019 metai. R.Vanagas Anykščių Koplyčioje. J.Junevičiaus nuotrauka

Rimantas Povilas Vanagas: „Man Labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti“

Su Anykščiuose gyvenančiu vienu produktyviausių Lietuvos rašytojų, aktyviu visuomenininku Rimantu Povilu Vanagu kalbasi literatūrologė Jurga Žąsinaitė

Jūsų asmeninėje interneto svetainėje (https://rimantasvanagas.lt/) žvilgsnį ir mintį sustabdo įrašas: „O mano didžiausia viltis ir geidžiamybė nėra kuo nors išskirtinė: prigimtine kalba (ji nė iš tolo neprilygsta kalbėjimui) pasakyti žmonėms tai, kas jiems iš tiesų galėtų būti svarbu, įdomu, naudinga.“ Išsyk sukirba klausimas: kokia gi ta „prigimtinė kalba“?

 „Prigimtinė“ man imlesnė, talpesnė už „gimtoji“, – kodėl? Penkerių metų vaikui tėvo motinos kalba gimtoji, bet štai po dar penkerių, dešimties metų kur nors Norvegijoj ar Airijoj jos, galimas daiktas, jis net nebeprisimins – nes kalba jam vien garsų junginiai, žodžiai, skirti bendrauti. Tik žymiai vyresnis žmogus, apsvarstęs visą savo paties kalbos kelią nuo ma-ma iki amen, pajėgus suvokti, kad kalba siejasi ne tik su gimimu bei tam tikra liežuvio, balso stygų, lūpų artikuliacija, bet ir su istorine pasąmonės atmintimi, galbūt užkoduota ir genuose.

Kadangi – dovanokit – visą gyvenimą buvau truputį pamokslininkas, nenusiraminsiu netaręs dar kelių sakinių, ir ne todėl, kad jūs ko nors nežinotumėt. Tiesiog akcentuoju tai, kas man pačiam labai svarbu ir kaip aš tai suprantu.

Atplaukusi iš amžių glūdumos, kalba intuityviai siejasi su aplinka, tavo paties jausmais ir patirtimis, kelia aibę prisiminimų ir asociacijų, t.y. atspindi žmogaus, genties, tautos raidą. Nei garsai, nei skiemenys, nei juo labiau žodžiai nėra atsitiktiniai,  jie – tokie pat mūsų gamtos subrandinti vaisiai, kaip ir čionykščiai obuoliai ar dilgėlės. Jaučiuos esąs gamtos vaikas, ir kaip sentimentaliai ar egzaltuotai beskambėtų, kalba man šlama mūsų upėmis ir šileliais,  jos melodiją bei išraišką diktuoja kraujo tėkmė.

Visa tai anaiptol nereiškia, kad mes, lietuviai, išskirtiniai, kuo nors geresni už kitus. Štai armėnams – girdėjau iš jų pačių lūpų – žodis „Armėnija“ skamba kaip akmenų garmėjimas, kalnų upokšnių gurgenimas. Kitaip tarus, kalba yra vienas iš prigimties, tapatybės atributų,  SISTEMOS, VISUMOS ar, kaip pasakytų žydai, VISATOS dalelė. Tokios – prigimtinės – kalbos neišmoksi, neįkvėpsi iš jokio vadovėlio ar žodyno, netgi palengvinto naujausių technologijų! Matyt, būtent tai suvokdami, žydai ir atgaivino, valstybine pavertė viešajam gyvenimui nebetarnavusią hebrajų kalbą.

Mes taip spėriai tolstam nuo savo šaknų, kad, žiū, ne vienas modernus lietuvis savo gimtąją kalbą jau laiko tik viena iš pasaulio kalbų, beje, netgi sunkiau išmokstama nei daugelis kitų… Man tai žiauru, kalbant analogijom, mano tėvai niekada nebus man tik vieni iš visame pasaulyje gyvenančių milijonų tėvų…

1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka
1958 metai. Rimantas Vanagas Pirmosios komunijos dieną Anykščių šventoriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas šiandien, Jūsų galva, tūlam anykštėnui, lietuviui svarbu, įdomu, naudinga?

Ne tik tai, bet ir tai, apie ką jau šnekėjau. Paradoksalu, bet mūsų laisvoji, išmanioji visuomenė nūnai kai kuriais požiūriais atsidūrusi primityvioj vystymosi stadijoj, jai verkiant, žūtbūtinai reikia kliūstelti elementarios edukacijos. Abėcėlės, aritmetikos, gramatikos, istorijos, gamtos, meno pradžiamokslio – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Kartkartėm įsitikinu, kad mes neretai nesusikalbam ne dėl nepakantumo kitai nuomonei, o dėl to, kad vis daugiau žmonių, tarsi ir išsilavinusių, neturi jokios argumentuotos nuomonės net apie elementarius dalykus – tik kažkokias nerišlias nuogirdas. Vaikai – galėčiau iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais – nebeatskiria virtualaus pasaulio nuo tikrojo, suaugusieji dalinasi atsitiktiniais kelionių įspūdžiais vos ne kaip pasauliniais mokslo atradimais… Spalvinga, efektinga – ir kartu graudi paveiksliukų kultūra! Kokia tuomet diskusija, tolerancija, pažanga, kūryba, bendras sutarimas svarbiausiais šalies klausimais?

Todėl ir sakau: edukacija! Gėda būtų XXI amžiaus pradžioje, naujųjų technologijų eroje, nuo kriptografijos vėl sugrįžti prie urvinės ikonografijos… Ar vienas žmogus pajėgus šiame globaliame procese ką nors bent truputėlį pakeisti? Matau nemažai įkvepiančių pavyzdžių mene, versle, politikoj – ir sakau taip!

Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka
Su poetu Gvidu Lataku. 2018 m. J.Junevičiaus nuotrauka

Savo paties kuklias pastangas irtis pažinimo bei edukacijos kryptimi įvardinčiau jau beveik 20 metų vykdomu ilgalaikiu dokumentinės prozos projektu „Anykščių krašto praeities literatūrinė rekonstrukcija“, vienu žodžiu – „Sieliai“. Išleidau 7 šios serijos knygas. Per nepaprastus „mano mažųjų didžiųjų anykštėnų“ likimus bandau skleisti nueinančių kartų patirtį, kuri tiek man, tiek, tikuosi, skaitytojui pasitarnauja ir kaip Lietuvos kasdienybės istorijos pamoka, ir kaip psichoterapinė priemonė: mūsų žmonės praėjo juodus pragarus, bet – ištvėrė, vėl myli artimą ir tėvynę, juokiasi!

Šias dokumeninės prozos knygas noriai skaito vyresni žmonės, atpažindami vietas, pavardes ir galbūt netikėtai rasdami save. Pažįstu nemažai skaitytojų, turinčių visas mano knygas.

Prieš gerą dešimtmetį „Šiaurės Atėnuose“ recenzavau 2008-aisiais išleistą Jūsų publicistikos knygą „Laiškai iš Paryžiaus“ (Jurga Žąsinaitė, „Paryžietiška publicistika, arba „Gyvieji“ kultūrų tiltai“, in: Šiaurės Atėnai, 2009 10 23). Itin įdomu ir prasminga pasirodė tai, kaip svečiame krašte ieškote savos kultūrinės tradicijos patvirtinimo, kaip per klasika tapusius tekstus mėginate prisiliesti prie savo laiko skaudulių, ir ne tik prisiliesti, bet ir rasti būdų jiems malšinti. Laiškuose iš Paryžiaus pateikėte ne vieną konkretų pasiūlymą, kaip netikusius sprendimus pakeisti tinkamais ir efektyviais; ar Anykščiai jais pasinaudojo?

Apmąstymai, palyginimai, pasiūlymai dar nėra užduočių kam nors sąrašas, tiesa? Man labiau knieti išjudinti tylą, nustumti abejonę, padrąsinti. Net jei kas nors, paskaitęs mano paryžietiškus samprotavimus apie Anykščius bei jų neišnaudotas galimybes, piktai nusispjovė – irgi gerai! Bent žinos, kad to jam tikrai nereikia…

Kalbant rimčiau, sunku patikrinti, kas ką sudomino, suintrigavo – ar nugarmėjo duobėn be atsako, be pėdsako. Mane visuomet stulbina projektų anketose užduodamas klausimas: kokį tikslą pasieks, kokį rezultatą duos rašoma (norima rašyti) knyga? Tokie dalykai neišmatuojmi, nepasveriami,  tai tas pat, kas klausti, kokius virpesius, kiek elektros energijos Kavarsko hidroelektrinei sukels Anykščiuose Šventojon mestas akmenukas?..

Per pastarąjį dešimtmetį Anykščiuose įgyvendinta tiek kultūros, turizmo projektų, kad džiaugies ir nesvarstai, kas pirmasis ištarė tą ar aną idėją: svarbu, kad ji žydi, mezga vaisius! Negaliu ištverti nepagyręs anykštėnų: mūsų mažas miesteliukas kiaurus metus bruzda taip, lyg visą laiką būtume Kultūros sostinė! Mums tikrai daug kas atvirai pavydi.

Ne sykį girdėjau Jus sakant, kad „gyvenimo realybė pranoksta drąsiausią vaizduotę“. Ar todėl pirmenybę teikiate publicistikai, dokumentikai? Peržvelgus Jūsų įspūdingą leidinių bibliografiją (sudarytą iš kelių dešimčių storesnių ir plonesnių tomų), matyti, kad dominuoja tikrovės, kasdienybės istorijas fiksuojantys tekstai.

Gryna teisybė. Nors į Rašytojų sąjungą 1983 m. buvau priimtas kaip poetas, publicistika, dokumentika – viso mano gyvenimo duona, ir aš ją myliu. Bet ne tokia vienadienė, vienkartinė publicistika, kai prisėdęs išsilieji „kas ant seilės užėjo“ – kokios gausu interneto portaluose ir visoj nereiklioj žiniasklaidoj. Kiekvienam rašiniui, nesvarbu, ilgam ar trumpam, aš ilgokai ieškau tikslesnio žodžio, tinkamiausių pavyzdžių, atidžiai rikiuoju argumentus etc. Atsainus autorių požiūris į publicistiką, neatsakingumas, skubėjimas, o kai kada ir neraštingumas mane tiesiogiai žeidžia.

Kai kas mano, kad publicistika jau atgyvenusi, ją sėkmingai pakeitė esė, – aš taip nemanau. Papildė, praturtino – taip, o pakeisti tikrai nepakeitė, tiesiog savo publicistinius tekstus autoriai išsisukinėdami gėdijasi vadinti tikruoju vardu. Aš netgi manau, kad gudragalviška ir dažnai narciziška esė iš dalies kalta, kad skaitytojas, neberasdamas spaudoje laiko pulso, atšoko nuo laikraščių skaitymo, ir kone visa literatūrinė žiniasklaida dabar murkdosi įmantriuose grupelės intelektualų pursluose. Jeigu vadinamųjų tekstų nebeįkerta net mokytojai lituanistai, kam jie išvis skirti? Proto bokštai pakankamai peno randa knygose, tad ko tuomet verkauti dėl menkstančių laikraščių tiražų?

Grožinė literatūra – ir publicistika, meninė dokumentika, dokumentinė proza… Man regis, šie žanrai taip arti vienas kito, kad kartais nesunku ir supainiot. Lietuvoj publicistinis žodis tradiciškai vertinamas kaip antraeilė kūryba, nors nei Vakaruose, nei Rytuose taip nėra. Labai liūdna tai sakyti Juozo Tumo-Vaižganto, vieno didžiausių Lietuvos moralinių bei literatūrinių autoritetų, jubiliejiniais metais. Vaižgantui viskas derėjo, jame viskas tilpo – meilė žmogui ir pilietinė aistra, sodri kalba, šmaikštumas ir didaktika, patriotizmas.

Dabartinė mūsų publicistika byloja, kad šiandieniai plunksnos meistrai vis dar linkę atokiai laikytis nuo pilietinių temų, valstybės reikalų, laiko save tarsi aukščiau gyvenimo. Nors kas nuneigs, jog labai aukštai vertinamas B.Sruogos „Dievų miškas“ yra savitai pateikta dokumentika? O Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, su kuria turėjau garbės susipažinti dar prieš 35 metus, kūryba įvardijama kaip nuoga fakto literatūra – ir, kaip sakoma, eina į dangų!

Laikas daug ką koreguoja, be kita ko – ir literatūros žanrus, jų prabą. Vadinamoji „grynoji“, „modernioji“ literatūra, vos pasikeitus aplinkybėms, greitai vysta, nebetraukia, atrodo naivi ir dirbtinė. Tuo tarpu konkrečiais faktais meistriškai pagrįstų knygų svoris ilgainiui tik didėja. Pirmiausia omeny turiu anykštėnų rašytojų kūrybą: bent man A.Vienuolio ar B.Buivydaitės atsiminimai kur kas vertingesni už jų gana lėkštus prieškario romanus.

Esate išbandęs ir vertėjo amatą. Kokius autorius vertėte? Ką apskritai manote apie vertėjo darbą, kaip vertinate šiuolaikinius vertimus?

Esu išvertęs 3 rusų autorių knygas, tarp jų – garsiąją V.Jerofejevo apysaką „Maskva – Petuškai“ ir ne mažiau skandalingą V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“. Jerofejevą man dar 1989 metais dovanojo bičiulis, vertėjas bei poetas Georgijus Jefremovas, įregistravęs Maskvoje pirmąjąją privačią leidyklą, o „Petuškus“ išspausdinęs Danijoje. Aš šia pusiau pogrindine apysaka labai susižavėjau, ją transliavo ir BBC radijas, tačiau tuomet, 1990-aisiais, Lietuvoje neatsirado vertėjo – kam besiūliau, atsisakė „Petuškų“ kaip neišverčiamų. Pyktelėjęs pagalvojau:  italai, prancūzai, kiti užsieniečiai Jerofejevą jau išsivertė, nors labai abejoju, ar jie rusų slengą,  ruso charakterį ir mentalitetą, sovietinio gyvenimo peripetijas išmano geriau už mane, kokius 15 metų prasitrankiusį po Rusijos platybes…

Išverčiau, palaimino Rašytojų sąjungos leidykla. O kai „Tyto Alba“ surado V.Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“, prisiminė, jog esu šiek tiek perkandęs rusišką girtuoklių ir kalinių žargoną… Džiaugiuosi prisilietęs prie šių puikių knygų, jos man pačiam buvo labai intriguojančios ir netikėtos, tad vertimas buvo ne tik sunkus, bet ir malonus.

Manau, jog dabar turime daug puikių vertėjų iš daugelio kalbų. Kad ne visi jie vienodo lygio, lyg ir savaime suprantama, nors atidžiau skaitydamas (jaunystėje dirbau korektoriumi-stilistu) kartais imu nejučia rausti… Dar liūdniau, kai jie dar ir nesąžiningi. Nustebau, vos ne po 20 metų sužinojęs, kad pasirodė naujas „Petuškų“ vertimas; iš esmės žiūrint, nieko bloga, gal atsirado talentingesnis vertimo meistras? Pasirodo, šuva pakastas kitur: internete perskaičiau leidyklos „paaiškinimą“,  jog pirmasis vertimas – maniškis – buvęs „nepilnas“. Tačiau „nepilni“, kaip pastebėjo abu knygų vertimus lyginę recenzentai, buvę tik keiksmažodžiai – juose vietoj raidžių mano, kaip ir autoriaus pirmajame leidime, padorumo dėlei buvo palikti nesunkiai nuspėjami taškai, o štai naujoji vertėja išdrįso įrašyti trūkstamas raides… Ir tiek to talento!

Rimtas vertimas visuomet komplikuotas, ypač kai stengiesi perteikti ne tik autoriaus stilių, semantinę žodžių reikšmę, bet ir apskritai knygos dvasią. Leidžiant antrąją „Čiapajevo“ laidą, kai kas pasigedo mano vertime tikslesnių atitikmenų – nors jų lietuvių kalboje paprasčiausiai nėra arba jie „nelimpa“, todėl visą „smarvę“ atkūrinėjau „apžaisdamas“ gretimus sakinius, epizodą, pastraipą. Žinoma, galima rinktis ir kitą kelią, bet man artimesnis ne mechaninis, pažodinis, o giluminis tekstas.

Ne viename biografijų žinyne, enciklopedijoje galima rasti informacijos apie Jūsų įvairialypę veiklą: darbuojatės tarybose, vertinimų komisijose, priklausote organizacijoms, kuriate, steigiate, leidžiate… 2014 m. po Pasaulio anykštėnų bendrijos stogu įkūrėte Anykščių akademiją, esate tituluojamas šios akademijos rektorium. Kokius mokslus joje galima išeiti?

Iš kai kurių komisijų, tarybų, komitetų jau išėjau – nusibodo, ypač kai per 20 su viršum metų įsitikini, kad tavo balsas nelabai kam reikalingas. Be to, ateina nauja karta – ir tegu ateina, tegu tik nepamiršta, kad sugadinti lengviau nei pataisyti ar sukurti ką nors nauja…

Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštį „Pasaulio anykštėnas“ sumaniau daugiau nei prieš 10 metų. Su žmonos pagalba leidžiu iki šiol. Nors jaunimui paprasčiau pasinaudoti internetu (turime ir laikraščio kompiuterinį variantą), vyresni žmonės mieliau varto popierinį mūsų veiklos atspindį…

R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su žmona Vijoleta. 2019. J.Junevičiaus nuotrauka

Anykščių akademiją prieš 5 metus sumaniau kaip „papildą“ gimtinės pažinimo anemija, patriotizmo stoka sirguliuojančiam jaunimui. Neteko girdėti, kad Lietuvoje veiktų panašus darinys. Prieš išskrisdamas iš lizdo, lai jaunuolis sužino tai, ko neras jokiame vadovėlyje – kuo turtingas, įdomus, savitas mūsų kraštas. Kokias iškasenas slepia mūsų žemė, kokie piliakalniai byloja apie istorinę praeitį, ką reiškia miestelių herbai, koks likimas ištiko miestelio žydus, kuo intriguoja Anykščiams tradiciškai svarbios knygos istorija, ką pokary reiškė būti partizanu, kokios mūsų tarmės ypatybės, kokie sporto rekordai pasiekti Anykščiuose ir kt.

Sykiu stengiamės nušauti ir kitą „zuikį“ – lektoriais kviečiame tik žmones, gimusius, užaugusius ar kitaip glaudžiai susijusius su Anykščiais. Savas asmenybes, autoritetus, kad jaunimas žinotų, jog ir mes ne iš kelmo spirti, turime kuo didžiuotis, į ką lygiuotis. Ir kas tik pas mus nesilankė! Generolai, Seimo nariai, mokslininkai, rašytojai, istorikai, klimatologai, sportininkai olimpiečiai, keliautojai, alpinistai, muzikantai…

R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka
R.Vanagas su aktoriumi G. Arbačiausku ir alpinistu V. Vitkausku. 2019 metai. J.Junevičiaus nuotrauka

Yra tik vienas „bet“. Nors Akademijos veikla pabrėžtinai pozityvi ir netgi labai aktuali, kažkodėl mieliau pastebimi ir skatinami, populiarinami projektai, susiję ne tiek su mūsų kraštu ir Lietuva, kiek su globaliomis, integracinėmis, invazinėmis vertybėmis, kurios ir taip iš visų pusių veržiasi tarsi potvynio vanduo… Kai šitokia emigracija, kai jauni žmonės nebesuvokia, kas yra namai, šeima, tėvynė, vaikai… Argi tam pabudome tautiniam Atgimimui? Spraudėmės į Baltijos kelią? Kaip vienas  pažįstamas sako, ar nesivarto karstuose Kudirka ir Basanavičius?

Kokie kiti kūrybos, veiklos planai sukasi anykštėnų anykštėno, rašytojo, kraštotyrininko, visuomenininko, žvejo galvoj?

Minčių, sumanymų mano galvelėj kur kas daugiau nei laiko ir galimybių juos įgyvendinti… Nors pakeisk galvą! Todėl pirmumą atiduodu tam, ko be manęs niekas kitas nepadarys. Eilėraščių prikurs, romanų taip pat, o štai… Bet verčiau patylėsiu.

Lengviausia atsakyti dėl žvejo. Laikas valtyje su meškere rankoje atpalaiduoja, prašviesina ir akis, ir širdį. Viena mano knygelė taip ir vadinasi: „Niurksi plūdė ir širdis“. Praleisti porą vakarų per savaitę gamtoje, ant vandens – svajonė! Deja, ne visada pavyksta, o lydinės meškerės, pirktos pavasarį, išvis dar neužmečiau. Bet kaip kiekvienas meškeriotojas galėčiau faktais priremti D.Trumpą dėl žmogaus išprievartautos klimato kaitos – antai Rubikių ežeras nusekęs gal per metrą, o Šventojoje žuvims išvis atėjo tamsūs laikai – žolė baigia „suvalgyti“ deguonį…

Pabaigai paspėliokime: jei nuo pat pirmų mokyklos klasių išskirtinai aktyvus, daug kur dalyvaujantis, kuriantis, organizuojantis Vanagiokas nebūtų pasirinkęs studijuoti lituanistikos, kokiose pakrantėse jis šiandien plasnotų?..

Jaučiuosi esąs savo rogėse ir, regis, jau žinau, ką galiu, o ko ne. Ir ko noriu. Tačiau klysta manantieji, jog man labiausiai patinka rašymas, – tikrai ne. Tiesiog tuo gyvenu, įpratau gyventi, pagaliau nieko kito ir nemoku. Jei būčiau buvęs gabesnis tiksliesiems mokslams, gal būčiau tapęs geologu ar ichtiologu. Keista, bet dabar vis labiau traukia fizika, kalbotyra, architektūra. Ypač patinka statyti – vis rezgu mintyse įvairių statinių projektus, matyt, mano tikrasis pašaukimas – statybininkas? Jei turėčiau milijoną, savo gimtuosiuose Pesliuose užtvenkčiau Šventąją ir suręsčiau malūną, koks dundėjo iki 1944-ųjų liepą vokiečių kareivio pakišto degtuko…       

Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka
Švenčiant 70-metį. 2018 metai. A.Motiejūno nuotrauka

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *