Rebeka Una: ,,Pirmoji knyga visada paskatina rašytoją“

 

Jurga Šalaševičiūtė
Jurga Šalaševičiūtė

Rebeka Una: ,,Pirmoji knyga visada paskatina rašytoją“

Sveikinu Jus, Rebeka Una, esate viena iš trijų leidyklos ,,Alma littera“ skelbto Paauglių ir jaunimo konkurso literatūros laimėtojų (kartu su žinomomis literatėmis Akvilina Cicėnaite ir Daina Opolskaite). Laureačių trejetuką išrinko komisija, kurios nariai – žinomi literatūros kritikai, rašytojai, pedagogai.

Mudviejų pokalbis vyksta tuo metu, kai jau ne suaugę žmonės, o septyniolika jaunų ekspertų sprendžia, kuri iš tų trijų knygų laureačių jiems artimiausia. Rezultatai paaiškės šių metų spalio pirmą dieną, 19 valandą Vilniuje, knygyne ,,Pegasas“ (,,Akropolyje“).

Skaitytojams atskleiskime, kad Rebeka Una – tai kūrybinis pseudonimas, tikroji autorė – Jurga Šalaševičiūtė.

Ar knygą rašėte specialiai leidyklos ,,Alma littera“ paskelbtam konkursui?

Atjunk šovė parašyti prieš metus. Tuo metu vis dar kūriau kitas knygas, kurias laimingai ir nelaimingai rašau jau daug metų. Kai buvo paskelbtas paauglių ir jaunimo konkursas, pasinaudojau proga išdėlioti naujas mintis. Parašiau tikrai mažiau nei per tris savaites. Fiziškai nebuvo laiko. Juk gruodžio mėnuo daug ką pasako…

Knyga Atjunk jau pasirodė, skaitytojams Rebeka Una žinoma, bet esama ir mįslių. Papasakokite, kur augote ir kaip augote? Kas Jus ugdė? Kokie žmonėms Jums gyvenime svarbiausi?  

Mano vaikystė įprasta, „įvykusi“ sovietinių-Atgimimo laikų sandūroje. Nors augau tarybiniais metais, kuomet „niekad nieko nebuvo“ (o tiksliau – buvo dalykų, kurių šiandienos vaikai neturi, ypač to gyvo krykštavimo ir netarpiško bendravimo), todėl viską atsimenu mielai ir nostalgiškai. Tas laikmetis man brangus dėl mane supusių artimųjų ir draugų. Ypač senelių, kurie prisidėjo prie mano ir brolio augimo. Senelis – nepaprastai gyvas žmogus iki šiol, nors jau įkopęs į devintą dešimtį, energingas, mitrus, padedantis man prižiūrėti mano vaikus, Kauno dramos teatro aktorius, pats vienas savo rankomis pastatęs mums vasarnamį girioje. Močiutė – mylima anglų kalbos mokytoja, meilės ir globos šaltinis. Mano sunkiausiomis gyvenimo valandomis buvo su manimi ir tiesiogine prasme aukojo dėl manęs gyvybę. Mano tėtis – kūrybinga, charizmatinė, išskirtinė asmenybė. Iš jo išmokau būti atvira pasauliui bei žmonėms – seniems, jauniems, keistiems ir „normaliems“ bei drąsos nebijoti būti ir gyventi visomis prasmėmis. Mama man – nepalaužiamas kantrybės ir šventumo šaltinis. Iš jos mokausi svarbiausių dalykų, reikalingų ilgalaikiams santykiams bei ramybei puoselėti. Taip pat mano du broliai ir dvi seserys, kurių kiekvieno talentais išskirtinai žaviuosi. Labai branginu savo šeimą. Taip pat branginu ir draugus, kuriuos irgi vadinu savo šeima.

Jurga su seserimis.
Jurga su seserimis.

Kuo vaikystėje svajojote būti? Kuo tapote?

Svajojau vaidinti ir kurti. Tačiau tuo pat metu labai mėgau anglų kalbą, todėl tapau anglų kalbos specialiste; nesigiriu, bet iki šiol sukurti eiles angliškai man lengviau nei lietuviškai. Rašyt ėmiau nuo trečios klasės. Pamenu, kad rašiau ,,Naujus Mikės Pūkuotuko nuotykius“, nuotykius apie save ir draugus. Tėtis skaitė, juokėsi ir netikėjo, klausė: ar tikrai tu čia parašei, nes trečioje klasėje dar nesimokėme tiesioginės kalbos skyrimo ženklų. Vieną vasarą dėl prasto regėjimo buvo uždrausta skaityti – man tai tikra tragedija. Tada sukūriau žodžiu ilgą poemą apie Neklaužados Peliuko nuotykus. Atmenu užrašytas datas. Sukurta buvo per tris-keturias dienas ir užpildyta ik vieno visi dvidešimt keturi tarybinių laikų sąsiuvinio puslapiai :-) Sėdėjome abu su broliu prie stalo, aš kūriau iš galvos, diktavau, o devynerių metų brolis viską užrašė. Kiek atmenu, rašydavau pjeses klasei bei savo kiemo vaikams, su kuriais nuolat vaidindavom, rengdavom spektaklius darželiams ir net sykį vaikų namams. Vaidindavome ir su parapijos jaunimėliu. Džiaugiuosi, kad net mokydama kitus, galiu kūrybingai panaudoti savo fantaziją bei kūrybiškumą. Nuo trečios klasės rašau, daug metų rašiau ir dienoraščius, kurių turiu gal septynis įvairaus storio sąsiuvinius. Tarp to, ką rašau, dauguma nebūna parašyta iki galo :-) Vadinasi, tai daugiau hobis sau, nei žūtbūtinė aistra. Jei galiu nerašyti – nerašau, anot panašaus posakio :-) Jis ir tinka mano rašymo tempams bei aistrai apibūdinti. Visos mano knygos taip ir ,,tebesėdi“ nebaigtos stalčiuose arba PC. Išskyrus pastarąją, Atjunk. Man be galo patinka patys žmonės, bendravimas bei kelionės, gamta – todėl jei galiu, teikiu pirmenybę jiems.

Žaismingai I.
Žaismingai I.
Žaismingai II
Žaismingai II

Kokie buvo mėgstami Jūsų vaikystės, jaunystės skaitymai? Ką mėgstate skaityti dabar?

Vaikystėje skaičiau daug – viską, absoliučiai viską. Kaip močiutė juokdavosi, visas laikrasčių antraštes ir reklamas, viską, ką galima perskaityti. Taip ir akys pagedo :-) Mano pamėgti kūriniai – plataus žanro, nuo vaikams skirtų knygų tokių kaip Alfonsas Bailius, Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti iki niūresnių bei liūdnesnių, paaugliams skirtų Be šeimos, Širdis ar Palo gatvės berniūkščiai. Man patikusias, tokias kaip Edmundo de Amici Širdį, skaitydavau ir po kelis kartus. Būdama apie dvylikos-trylikos perskaičiau Džnonataną Livingstoną Žuvėdrą, bet niekaip neįveikiau Dostojevskio apysakų rinkinio Vaikams. Ties pirma ar antra apysaka ir sustojau. Taip slėgė skaitant apie mirštančią mergaitę, kurią bendraklasiai eina lankyti. Baisėdamasi mąsčiau: kas gali taip slegiamai kurti vaikams ir koks to tikslas? Iki šiol atsimenu tą juodumą, nė lašelio šviesos.

Dabar, atvirkščiai, skaitau vaikiškas knygas, visai tik neseniai perskaičiau Muminukus ir Mikę Pūkuotuką, grynai iš profesinio smalsumo, domiuosi, kaip kuriamos knygos vaikams. Prieš keletą metų skaičiau amerikiečių rašytojos Picoult knygas, man patiko jos braižas bei psichologinis charakterių atskleidimo gilumas. Taip pat skaičiau daug paaugliams skirtos literatūros, nes mano pačios troškimas yra kurti vaikams, paaugliams, todėl domiuosi, kokias temas paaugliams siūlo rašytojai. Esu skaičiusi tiek lietuvių, tiek užsienio literatūros, kurios natūraliai yra daugiau. Viena mane labiausiai palietusių knygų yra Kevino Brookso Lukas.

Ar turite ir kitų kūrybinių sumanymų?

Noriu kurti ir rašyti iki pat devyniasdešimties, o gal dar ilgiau. Astrid Lindgren – man asmeniškai viena mieliausių ir šilčiausių asmenybių, imponuoja jos meilė rašymui, vaikams ir nekompiuterinė vaikystė. Blaiviu protu suvokiu: Lietuvos rinka – tai ne Švedijos ar Didžiosios Britanijos, kuomet vien iš rašymo galėtum pragyventi ir gyventi. Todėl svajoju rašyti ir angliškai, keletą kūrinių jau esu parašiusi, vieną nusiuntusi užsienio leidykloms. Šiuo metu pabaigiau dvi knygas, kurias rašiau daug metų, vieną – šešerius, kitą – aštuonerius. Nusprendžiau daugiau niekad taip nesielgti su savo knygomis. Jei jau prisėsiu kada – taip ir pabaigsiu iki galo. Dabar duodu knygai metus arba dvejus laiko. Tačiau suvokiu, kad kai kurios knygos rašosi dešimtimis metų, o tiksliau, nesirašo dešimtimis metų :-) – rašomos priešokomis – ir ką… tai irgi yra gyvenimo dalis.

Skardis
Skardis

Ką pakeitė Jūsų gyvenime laimėtas konkursas ir pirmoji knyga?

Žinoma, nesvajojau, kad pirmoji išleista knyga bus fantastinė pseudomokslinė distopija, nes iki šiol mano parašytos knygos – visiškai kitokios; dažniausiai „kasdieniškos“, nagrinėjančios paauglių problemas, arba visiškai stebuklinės.

Knyga skirta visiems, kurie mėgsta kompiuterius, internetą, socialinius tinklus, o dar labiau – žmogiškuosius santykius. Kuriems rūpi visi šie dalykai ir kurie negali įsivaizduoti gyvenimo be visų šių dalykų kartu sudėjus. Mano skaitytojas – trylikos-devyniasdešimt devynerių metų žmogus. Žinoma, pirmieji, perskaitę mano knygą, tai žmonės iš draugų bei šeimos rato: močiutė, kuri vienu metu nepaleido knygos ir vis sulaikydavo norą nueiti į tualetą, bei pora draugių, perskaičiusių knygą per keletą prisėdimų prie kavos puodelio. Ši knyga svarbi ir man pačiai, liūdinčiai dėl kintančių žmonių ryšių, lengvėjančių, virstančių vienskiemeniais hi bye bei visiems, kuriems labiau neramu nei ramu, kai ekrane lengviau pavyksta susikalbėti nei susitikus parduotuvėje ar mokyklos koridoriuje.

Turbūt pirmoji knyga, kad ir kokia netobula, visada paskatina rašytoją. Todėl galiu pasakyti: miela, džiugu. Žinoma, tai ne ta knyga, kurią norėjau, kad išleistų. Esu siuntusi porą savo kitų kūrinių konkursams ir ne tik konkursams, bet nujaučiau, kad dėl temos aktualumo praeis šioji. Tam tikrų mano knygoj randamų aspektų galima rasti ir kitose knygose. Kas skaitė Kevino Brookso Būtybė, atsimins, kad joje, kaip ir knygoje Atjunk, į žmogų įmontuojama sekimo sistema. Savo knygą visomis prasmėmis palyginčiau su Lois Lowry Siuntėju. Tokia pat niūri ir skausminga, bet niūri ir skausminga ne dėl literatūrinio iškalbingumo ar siužeto aštrumo, kurių kaip tik nėra, o dėl jausmų ir pojūčių susilpnėjimo ir/ar galutinio nunykimo. Tokia mūsų (tikiuosi, jog klystu) ateitis.

Ar jau skaitėte dvi kitas konkurso knygas laureates – Dainos Opolskaitės ,,Eksperimentą gyventi“ ir Akvilinos Cicėnaitės ,,Niujorko respubliką“?

Sąmoningai neskaičiau kitų dviejų knygų. Jas perskaitysiu po spalio pirmosios dienos. Noriu jas skaityti paprastai, o ne vertindama kaip konkurencingas, nes nori-nenori pasąmonėje taip nutiks. Noriu skaityti kaip skaitytoja, o ne kaip kritikė. Tačiau esu pavarčiusi Opolskaitės knygą, pradžią ir pabaigą, mane maloniai nustebino dauguma jos minčių. Cicėnaitės pavardę, žinoma, esu girdėjusi ir anksčiau, skaičiau pirmąsisas dvi jos išleistas knygas. Tai lengva, mergaitiška literatūra, jaučiausi labai smagiai, kuomet ją skaičiau, bet būtent tokios kurti ir nenoriu. Jei rašytojas jaučia poreikį taip kurti – okey, tokios irgi reikia. Bet aš nenoriu tos lengvos literatūros. Noriu rašyti ką nors kita, stipraus, bet nebūtinai smurto-sekso-narkotikų temomis. Šalia manęs daug metų augo paauglės sesutės, kurios liūdėjo dėl mūsų rašytojų siūlomos ,,per lengvai suvirškinamos“, ,,atostoginio tipo“ literatūros, skirtos paaugliams. Žodžiu, sunku rasti tą intriguojantį vidurį, bet tikiuosi, kada nors pavyks :-)

Atjunk

Respublika

Eksperimentas

Ir dar kelis žodžius apie taip mėgstamas keliones – juk ką tik grįžote iš Indijos…

Mėgstu keliones, keliauju nuo penkiolikos metų kartu su tėvais, o paskui ‒ ir su draugais. Patinka tas be ribų jausmas, žmonės, bendravimas, tas begalybės ir vienišumo pojūtis, kuris apima keliaujant. Viena vertus, smagu, kad yra tiek įdomių žmonių, tiek vietų, kurių net sapne nesusapnuotum, kita vertus – atmenu tą jausmą, kuris apimdavo stovint ant tiltų, klausantis gatvės muzikantų, stoviniuojant stotyse ar metro, kur kaip skruzdėlės knibžda žmonės: tu esi niekas jiems, jie tavęs nežino, tu esi kažkas tik savo vietoje, savo mažame pasaulyje, o jiems, geriantiems kavą, esi nuoširdus niekas. Jie tau – taip pat. Jūs ištiesit viens kitam ranką, apsikeisit paslaugomis, šypsenomis, gal net pavyks užmegzti rimtesnius biznio ar panašių projektų ryšius, bet net ir pokalbio metu, jei bandytum pasakoti apie save, suvoktum, kad vienas kitam esat tik detalės.Tai stiprus pojūtis. Vienu metu esame lyg ir šeima, kitu metu – tokie atitolę viens nuo kito. Keliaujant taip pat gera įvertinti viską iš naujo. Net ir nenorėdamas tą padarai :-) Pasitikrini, ką reikia branginti, o į ką nekreipti dėmesio ir nedaryti iš to tragedijos.

Kalnai.
Kalnai.

Mano viena mylimiausių šalių – Indija, joje turiu daug draugų, tai nuostabūs žmonės, kurių svetingumas toks pat, koks būdavo ir pas mus senovėje. Jau antrąsyk grįžau iš kelionės po Indiją. Kai noriu relaksuotis, kartais pažiūriu indiškų fimų ištraukų ar perklausau kai kurias jų dainas. Visas jų pasaulio pateikimas yra eskapistinis, bet toks kartais mielas; kaip sakoma: žinai, jog tai pasaka, bet na… ir kas?

Ačiū už atvirus atsakymus.

Gintarė Adomaitytė

Nuotraukos iš asmeninio Jurgos Šalaševičiūtės archyvo.  

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *