Rašytoja Neringa Vaitkutė: tarp mikroskopų, knygų ir…

Neringa Vaitkutė
Neringa Vaitkutė

Rašytoja Neringa Vaitkutė: tarp mikroskopų, knygų ir…

Šio pasakojimo autorė – Jaunųjų filologų konkurso dalyvė, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos I klasės mokinė Jelena Ivanova

Kartais, įsivaizduodami įžymius žmones, mes manome, kad jie yra tolimi, nepasiekiami, beveik kaip dievai, turi daug turtų, begalę kitų dalykų. Nesusimąstome, kad šalia gali būti toks žmogus. Kartą ir aš nepastebėjau… Tas žmogus tiesiog nekrito į akis, nors buvo visai šalia.  Tad norėčiau jus su juo supažindinti. Bet… Prieš susipažįstant padėsiu jums nukeliauti ten, kur tas žmogus praleidžia daugiausia laiko… Tačiau kelionė bus nepaprasta… Jums prireiks daug drąsos ir užsispyrimo… Taigi pradėkime.

Iš pradžių mums teks nukeliauti į nedidelį Trakų rajono miestą Lentvarį, įveikti visų gyventojų keiksnojamą pervažą, pasukti į romantiškais padavimais garsėjančią Klevų alėją ir stabtelti prie pastato, ant kurio sienos puikuojasi ryškus užrašas : „Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija“. Atvėrę duris, atsiduriame fojė, ir čia realybė, susidūrusi su vaizduote, patiria žaismingą konfliktą – erdvė prasiplečia iki begalybės. Bet argi iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo? Neapsigaukite. Iškart į akis krenta veidrodžiai iki pat lubų… Argi neprimena jokios pasakos? Ak, turbūt supratote… Atsidūrėte stebuklingame pasaulyje, lyg Alisa Veidrodžių karalystėje… Bet, deja, čia sustoti ir apsidairyti  dar negalime. Reikia keliauti toliau… Dabar mums reikia kopti į trečiąjį šio pastato aukštą… Šiek tiek paėjėję pastebime truputį pravertas duris… Taip, būtent čia ir sustosime. Jas atlapoję, tarp įvairių mikroskopų, knygų ir griaučių, turinčių vardus, prie stalo pastebime moterį. Ji susikaupusi kažką brauko languotame lapelyje. Turbūt ir vėl taiso kokio nors penktokėlio keverzones… Staiga nejučia ji šypteli. Įdomu kodėl… Bet tada visi pastebime jos jaukų ir nuoširdų žvilgsnį, nušvitusį veidą. Kaip supratote, tai biologijos mokytoja, bet neapsigaukite. Būkite budrūs… Gimnazijos pamokų tvarkaraštyje parašyta, kad ji yra Neringa Borovikė ir tikrai moko biologijos paslapčių. Tačiau turbūt neketinate mokytis biologijos, todėl papasakosiu apie šią nepaprastą moterį, ją vadindama Neringa Vaitkute. Ką keičia vardas? Daug ką! Prieš jus sėdi be galo protinga ir fantazijos turinti moteris, praturtinusi lietuviškąjį fantastikos pasaulį savo kūriniais. Turbūt jau supratote, kad Neringa ‒ rašytoja. Kol kas ji yra parašiusi penkias knygas. Tai  „Vaivorykščių arkos“ , „Titnago plunksna“ , „Šnabždesiai bedugnėje“, „Tamsa, kuri prabudo“ ir „Miestas be padangės“. Knyga „Vaivorykščių arkos“, tiksliau, pirmoji trilogijos dalis, buvo sukurta per pusantrų metų, Neringai vedant biologijos pamokas Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, taisant mokinių darbus, dalyvaujant projektuose, auginant savo vaikus – penkerių Viktoriją ir ketverių Karolį, verdant vakarienę, anot jos, tobulam vyrui statybininkui Olegui („retas vyras pakęstų žmoną, dieną naktį gyvenančią prie kompiuterio“), slaugant priglaustą katę ir nudirbant daugybę kitų darbų darbelių, kurie neišvengiamai turi sutirpti moters rankose. Neringa Vaitkutė sakė, kad net būdama pavargusi, net naktimis vykdanti savo planą – parašyti bent kelis puslapius kasdien, o rašyti jai nėra vargas, ko gero, prisipažįsta, indus plauti yra sunkiau. Jai net smagus tas momentas, kai gali sėsti prie savo failų ir nuskęsti juose. Tada nieko negirdi, nieko nemato: nei kaip vaikai laksto už nugaros, nei kaip lipa per galvas. Sako nemaniusi, kad galės rašyti naktimis, kad bus taip svarbu įvykdyti rašymo planą, jog prieš save nepradėtų jaustis kalta…

Su sūnum
Su sūnum

Trilogija pajudėjo iš vietos maždaug prieš dvejus metus. Neringa Vaitkutė prisimena: „Taip nutiko, kad mano gyvenimas prieš septynerius metus labai smarkiai pasikeitė, tiesiog apsivertė aukštyn kojomis. Aš išsiskyriau su pirmuoju vyru, išsikrausčiau į Lentvarį su antruoju vyru, pagimdžiau du vaikus ir kurį laiką tūnojau namie. Vieną dieną atsisėdau prie kompiuterio ir tarp praeito gyvenimo failų užtikau savo knygą, kurią buvau tik tik pradėjusi… Kilo ūpas rašyti toliau, nes, pasirodė, tos mano kasdienybės truputėlį per daug… Taip sąžiningai ir rašiau kiekvieną dieną. Dar sesuo, auginanti mažą dukterį, pasiguodė, kad jau keliskart perskaitė gražiausias pasakas ir vaikiškas knygeles, pasiskundė, kad pristigo ką nauja skaityt. Sakau jai, kad bandau pati knygą vaikams rašyt, jei nori, gali duot paskaityt savo vaikui. Paskaičiusi sesuo ėmė prašyti tęsinio, klausinėti, ką rašysiu toliau. Na, o kai užbaigiau istoriją, nebežinojau, ką su ja daryt. Atvirai sakau, nesitikėjau, kad kas susidomės, jei ne draugė Neringa, kuri dirba mokykloje, yra mano kaimynė ir buvo skaičiusi rankraštį. Tai ji surado leidyklą „Nieko rimto“ ir prispaudė mane jai išsiųsti rankraštį“.

Solidžiai literatūroje debiutuojanti mokytoja sako, kad rašymo anksčiau nelaikiusi rimtu užsiėmimu, nemaniusi tam turinti talentą – jis buvęs kaip hobis, kaip, tarkim, kitai moteriai mezgimas. Sako rašiusi daugiau sau ir niekam nesiūlydavusi, nors žmonės, žinodami jos pomėgį, reikalui esant, prašydavę tai scenarijaus, tai apsakymo ar eilėraščio almanachui. Kelerius metus NeringaVaitkutė priklausė Vilniaus fantastų klubui (yra baigusi Vilniaus universitetą).

„Mokykla ir tai, ką aš rašau, yra nesusiję dalykai, – aiškina Neringa. – Atsirado moterų, kurios sako: va dabar pradėjo rašyt knygas, ir iš mokyklos išeis. Tokioms sakau: nesulauksit. Čia jaučiuosi savo vietoje: dievinu mokytojos darbą, man patinka mokykla, patinka mokiniai, patinka jiems dėstyti, patinka žmonės, su kuriais dirbu. Profesinės žinios man padeda suvokti visų gyvų būtybių tarpusavio ryšius ir tų ryšių svarbą. Aš gal ir negyvenu tobulai ekologiško gyvenimo būdo, bet turiu tam tikrus principus, kurių sąžiningai laikausi. Pavyzdžiui, labai apriboju kosmetikos pirkinius, rūšiuoju šiukšles. Buvo tokia diena, kai įsiskaičiusi dušo želė sudėtį pasakiau sau daugiau šios bjaurasties nenaudosianti ir nusipirkau paprasto muilo; vengiu ir agresyvių cheminių valiklių, nes manau, kad ir be manęs daug nuodų nuleidžiama į kanalizaciją, patenka į upes, ežerus, gruntinį vandenį… Jaučiu atsakomybę. Man imponuoja toks santykis, kai žmogus jaučiasi už kitas būtybes ne viršesnis, o to paties pasaulio dalis, man tai labai svarbu, nes būtent tokia dalimi ir noriu jaustis. Man patinka miškas, gyvūnai, nebijau jokių vorų nei gyvačių, na, tarakonų nemėgstu… Man viskas gražu… Profesinės žinios suvoktus ryšius padeda įdėti ir į knygą“.

Paaugliai neskaito lietuvių autorių knygų. Galbūt mokyklos privalomųjų sąrašų nuvilti ir įtikinti, kad tai senamadiška, neaktuali literatūra. Taip nepastebėti praslysta originalūs kūriniai, puikūs autoriai. Tačiau Neringos kūriniai nepraslydo pro šalį. Jie tapo reikšmingi visuomenei. Viena jos parašytų knygų tapo reikšmingiausiu 2013 metų literatūriniu debiutu.

Vaivoryksciu

Knyga ,,Vaivorykščių arkos“ pasakoja apie Vidurio terasos gyventojus, apie toje terasoje vykstančius neramumus, apie tai, kaip susirasti naujų draugų ir kaip elgtis kelionėje, galų gale – kaip gelbėti pasaulį.

Knygos personažai – skrajūnas Rudis, pranašai Emas ir Esta, nuotykiautoja Ida, gudruolė, kurmis Dudsis ir dar daug kitų. Nors knygoje kai kurie vadinami vardų trumpiniais, paminimi ir jų tikri, pilni vardai. Pavyzdžiui, Idos pilnas vardas yra Idgrasilė Druskažolė. Apibūdinamas kiekvieno keliautojo charakteris.

Veiksmas vyksta Vidurio terasoje, o pabaigoje persikeliama į Aukštutinę terasą, kuri ir yra visų neramumų priežastis. Visada žinai, kur šie pasaulio gelbėtojai keliauja. Jie ,,pasako“, kokia vieta jau pasiekta, kas matyti horizonte arba kur jie turėtų vykti. Manau, labai gerai, kad knygoje yra šios terasos žemėlapis. Tada daug lengviau įsivaizduoti atstumus ir pačias vietoves.

Ši istorija apie vaikus, kurie per blogybes, vykstančias jų pasaulyje, neteko artimųjų ir kuriems lemta išgelbėti pasaulį. Istorija įtraukianti, įdomi. Visi keliautojų nuotykiai pasakojami su smulkmenomis. Ar tai visiems patiks? Priklauso nuo skaitytojo. Vieni mėgsta žinoti viską, kitiems gal atsibosta skaityti. O man patiko. Smulkmenos leidžia jaustis lyg būtum šalia, tarp veikėjų, lyg kartu su jais jaustum šilumą ir šaltį, liūdesį ir džiaugsmą.

Ryškiausios knygoje deklaruojamos vertybės yra draugystė, pasiaukojimas, paskutinių jėgų atidavimas dėl savų, dėl visiškai nepažįstamų, dėl viso pasaulio. Ši istorija moko, kad draugus reikia branginti, saugoti, padėti jiems, nes kai prireiks pagalbos tau pačiam, padėti galės tik draugai.

Knygoje atradau dar vieną didžiulę vertybę – kalbą. Dažnas paauglys išsiverčia su 200‒300 žodžių, daugybe trumpinių ir gestų, turinčių užpildyti žodyno spragas. O Neringos kalba tarsi stebuklas! Ji liejasi lyg upelio čiurlenimas, užburtas regi vaizdus, jauti kvapus, atrandi įstabių naujadarų, nepaprastų vardų ir pavadinimų. Meilė gamtai, rūpestis ja iš Neringos pasaulėjautos atkeliavo ir į knygos puslapius.

Titnago

Antroji jos trilogijos knyga „Titnago plunksna“ taip pat sulaukė daug dėmesio. Pasak autorės, antroji knyga yra apie keliones, svetimus, nematytus kraštus, nuotykius, pasiaukojimą ir paslaptis. Taip pat joje yra ir šiek tiek abejonės – ar viskas, kas padaroma pasaulio išgelbėjimo labui, yra tikrai teisinga? Ar, leidus magijai lengvai sklandyti, nebus pažadintas blogis, kuris anksčiau visų užmirštas tūnojo tamsoje, seniai virtęs legenda? Ar įmanoma mylėti, jei tas įsimylėjimo objektas ne visada elgiasi teisingai ar sąžiningai? Herojai šiek tiek paūgėjo, paūgėjo ir jų jausmai – dabar jie ne vien vaikai, turintys nukeliauti nežinia kur ir surasti paslaptingą nežinia ką. Dabar jie turi išmokti ir kitas svarbias pamokas – draugystės, ištikimybės, supratingumo. Ir net pačią skaudžiausią – atsisveikinimo visam laikui, praradimo pamoką.

snabzdesiai-bedugneje

Trečią trilogijos dalį autorė apibūdina būtent šitaip: „Tas, kuris sumanė įsiskverbti į Pasaulio medžio šerdį ir paskleisti pasaulyje savo stingdančius šnabždesius, nesitikėjo, jog jam pasipriešins… vaikai. Draugai, kurių dėka buvo grąžintas Pusiausvyros kristalas ir atskleistos Sapnų grobiko apgaulės, vėl kovos iki galo, kad jų pasaulis išliktų tyras, džiugus ir amžinai jaunas. Trapūs nuotykiautojos Idos pečiai atlaiko kur kas daugiau nei griūvančios uolos. Ryžtingi skrajūno Rudžio sprendimai įveikia didžiausias užtvaras. O galingas švelnios sibilės Ulmės balsas smogia tokia jėga, prieš kurią bejėgiai net patys stipriausi kerai.“

Neringai Vaitkutei labai patinka pasauliai be apribojimų. Be „stop“ ženklų. Kada gali išleisti savo fantaziją ganytis tiek toli, kiek ji siekia. Gali susigalvoti, ką tik nori, ir niekas nepaburbės – to nebūna! Na taip, Žemėje nebūna, o Vidurio terasoje dar ir kaip!

Tamsa

Antroji jos knygų serija („Tamsa, kuri prabudo“ bei „Miestas be padangės“) pasakoja  apie tvirtą ir ryžtingą merginą Jorę. Ar pati rašytoja tokia buvo? Paklausta ji atsakė: „Ne, tikrai nebuvau ir dabar nesu nei labai drąsi, nei labai ryžtinga. Ryžtis kokiai nors keistai avantiūrai mane dažniausiai paskatina visai ne drąsa, o nuobodulys ir kasdienybė. Aš negaliu ištverti pilkumos, kyla nenugalimas noras ją nuspalvinti, ištapyti ryškesnėmis spalvomis – įpilti rudens gintaro, įlašinti vandens skaidrumo, brūkštelėti dangišku mėliu, kad net užgeltų iki pat širdies. Tada puolu rašyti, piešti, dekoruoti baldus ir pasijuntu ištrūkusi“.

Istorija apie Jorę vėlgi vyksta fantastiniame pasaulyje. Ar rašyti apie kasdienį, įprastą pasaulį autorei neįdomu, ar tiesiog dabar labiau norisi nerti į fantastikos pasaulį? „Tikriausiai būtų įdomu rašyti ir apie kasdienį, įprastą pasaulį, bet kol kas negaliu: mano galvoje vis dar stumdosi, lipa vienas pas kitą ir graudžiai unkščia daugybė keistų pasaulių ir jų gyventojų. „Apie mane, apie mus parašyk!“ – šnabžda į ausį naktimis. Matau jų atspindžius rudens vėjo sušiauštose balose. Pastebiu tą paslaptingą švytėjimą mylimų žmonių akyse. Mane visados žavėjo neaprėpiama visatos begalybė ir mintis, kad ten, anapus žvaigždynų, viskas yra įmanoma. Kartais pagaunu save galvojant: ar tai, ką rašau, tik mano vaizduotės vaisius, ar kur nors kitur vykstančių stebuklų atgarsiai?“

miestas be pad_virsleis.indd

Neringos Vaitkutės knygomis daugelis labai susidomėjo. Juk pagaliau buvo išleisti  nepanašūs į kitus kūrinius pasakojimai. Mokyklose atsiranda vis daugiau vaikų, kurie skaito šios autorės knygas, o skaitytojų įspūdžiai išreiškiami irgi per kūrybinę meninę veiklą. Vienas iš neseniai vykusių renginių buvo Vilniaus „Ryto“ progimnazijoje (2015 metų lapkričio 19 dieną). Mokiniai piešė iliustracijas trilogijos motyvais, parengė jų ekspoziciją bei stendus su rašytojos knygų aprašymais, vyko diskusijos. Džiugu, kad Lentvario rašytojos kūriniai atrado kelią į daugybės skaitytojų namus.

Paklausta, kokia ji buvo vaikystėje, Neringa atsakė: ,,Aš buvau keista. Ir keistas vaikas, ir keista vieniša (ankstyvoje paauglystėje, vėliau susiradau daugybę draugų ir kai kurios draugystės vis dar tebegyvena) paauglė. Ir dabar tebesinešioju tą keistumą, tarsi kokį antspaudą ant kaktos. Vaikystėje buvau chuliganė, nebijojau jokių gyvūnų, nuolat įsiveldavau į visokias istorijas, fantazuodavau. Labai daug piešiau ir skaičiau su neapsakomu goduliu. Skaičiau visokiausias knygas – pasakas, istorinius romanus, poeziją, pažintines knygas, detektyvus, nuotykių romanus, enciklopedijas. Daugelį mėgstamų vaikystės knygų taip pat esu skaičiusi po keliolika kartų. Tiesą sakant, man didžiausia šventė buvo pastverti tai, kas dar neskaityta, ir įnikti iki visiško užsimiršimo. Net namų darbus ruošiau labai gudriai – ant viršaus vadovėlis, po juo – kokia nors knyga. Kai tėvai įeidavo į kambarį, apsimesdavau, kad mokausi, o iš tiesų skaitydavau.“

Mergaitė Katė. Studijų laikų piešinys
Mergaitė Katė. Studijų laikų piešinys

Kaip jau minėjau, Neringa dirba biologijos mokytoja. Įdomu būtų sužinoti, kokia maloniausia darbo mokykloje dalis? O kas erzina, vargina?

„Maloniausias dalykas, be abejo, yra galimybė bendrauti su mokiniais. Jie juk visai ne mitinės pabaisos. Dauguma – gana linksmi, įdomūs, smagūs ir geraširdžiai. Dar vienas malonus aspektas – juokas. Jo mano gyvenime daug. Tikro, nuoširdaus. Mokiniai ne tik mieli, jie kartais dar ir labai juokingi. O tai kas erzina, tai ne tiek pačių vaikų, kiek bendralietuviškos ydos: netolerancija, stereotipai, žiaurumas kiekvienam, kas nors truputėlį kitoks, patyčių kultūra, jėgos ir pigaus populiarumo kultas.“

Be rašymo ir darbo mokykloje, Neringa dar ir mama bei žmona. Kyla klausimas: buitis netrukdo rašymui? Į šį klausimą rašytoja atsakė linksmai:

„Geriau reiktų paklausti, ar rašymas netrukdo buičiai. Tada sąžiningai atsakyčiau – taip. Mano rašymas labai trukdo man atlikti namų tvarkytojos, vaikų myluotojos ir tobulos žmonos pareigas. Reikia pasirinkti prioritetus. Ir aš lengvai pasirenku – tiek to tie indai kriauklėje. Aš geriau kokias 20 eilučių parašysiu. Todėl mano namuose dažnai įsiveisia Chaosas didžiąja raide. Nieko tokio. Auginu du vaikus, katiną, tai kodėl negaliu augintis ir Chaoso?“

Su dukra
Šalia knygų

Pirmoji jos rankraščių  vertintoja – jos draugė irgi vardu Neringa.

„Ji pirmoji visus rankraščius perskaito, pirmoji pateikia pastabas, pirmoji džiaugiasi, keliauja su herojais. Ir net šiek tiek susigraudina. O tada parašo man apie tai žinutę, kad ir 6 valandą ryto.“

Taigi dar viena Neringa! Tad pratęsime savo kelionę. Uždarę duris, artėjame prie kito kabineto, ant kurio durų užrašyta: „Anglų kalba“, tyliai jas praveriame ir pastebime patalpą išmargintomis įvairiais mokinių darbais sienomis ir ramiai sėdinčią mokytoją Neringą Šakinienę, kuri mūsų turbūt laukė. Greičiausiai išgirdo žingsnius. Pasiklausykime, ką ji mums papasakos.

„Pradinėje mokykloje mokėmės vienoje klasėje. Vėliau patekau į sportinę klasę ir vėl susidūrėme tik XI klasėje ‒ humanitarinėje. Iš pradinių klasių nieko neatsimenu, bet XI ir XII taip. Neringa visuomet kažką piešdavo, atrodo, kad piešiant ją mačiau dažniau. Jos piešimo technika tokia smulki smulki, teptukai patys ploniausi. Aš iki šiol prašau, kad ji man ką nors nupieštų, nes pasauliai, kuriuos ji piešia, yra tiek pat stebuklingi kaip ir jos rašto darbai. Kodėl bendravom? Dieve, kaip sunku tai pasakyti. Traukė tai, kad ji buvo ne tokia kaip dauguma, kitokia: visada turėjo savo pasaulį, kažkokią aurą – gero pasakų pasaulio žmogaus. Nežinau, ar tada taip būčiau pasakiusi, ar čia iš perspektyvos žiūriu į praeitį. Mes daug pokštavom kartu, labai daug, kartu nuklysdavome į mokyklos radijo tašką, ten toliau pokštaudavome. Labai ryškiai atsimenu, kaip beldėmės su plaktuku į mokytojos Dūdėnienės kabinetą (padėjom kažkokiam mažiui pas ją patekti, o pačios už kampo ant grindų mirėm iš juoko), prisimenu, kaip piešėm karikatūras (kas piešė, kas rašė, kas šalia stovėjo ir palaikė, o paskui skelbimų lentoje kabino) ir drąsiai vieną po kitos kabinom, kad pamatytų visa mokykla. Neringa buvo net mums abiems pravardes sugalvojusi: Zombis ir Šmėkla. Skamba baisiai, ar ne? Savo paaiškinimą turiu iki šiol ‒ Šmėkla, nes vis tvarkiau kažkokius reikalus, vis pradingdavau ir vėl atsirasdavau. Šmėžavau. Tai po tokio paaiškinimo ir Šmėkla tiko. Abi buvom mokyklos metalistų gerbėjos, tai irgi mus vienijo.

Studijų laikais nuolatos lankydavau ją bendrabutyje, vasarą – jos namuose už Grigiškių sodų. „Sodiniai“ vizitai prasidėjo dar mokyklos laikais, kai būdavau savo sode. Iki šiol kartkartėmis sapnuoju, kad einu pas ją į svečius. Neringa man ir šunį kažkada parūpino. Kai aplankydavau ją namuose, eidavome prie upės, upelio, tiesiog plepėdavom.

Mūsų pirmi vaikai per stebuklą gimė tais pačiais metais ir mes vėl atradome viena kitą būtent tada. Daug laiko praleidom kartu. Mano mažoji eina iš proto dėl Neringos vaikų. Vos ne kiekvieną vakarą galėtų eiti į svečius pas Viktoriją ir Karolį.

Tikrai nieko neatsimenu apie jokius pykčius vaikystėje. O kadangi pykčių nebuvo, tai nelabai galiu pasakyti, kaip taikydavomės.

Aš galėčiau valandų valandas klausytis Neringos, kaip ji pasakoja apie mokslą. Ji tiek visko žino, nieko nereikia skaityti ir net žiūrėt. Viską pamatai jos akimis.

Man pasisekė, kad galėjau skaityti jos rankraščius, kurių dar leidėjai nematė. Turiu visas jos knygas. Vaikams skaičiau pirmos trilogijos pirmas dvi knygas, bet dabar jau laukiu, kad patys imtų knygą į rankas ir skaitytų. Kai pats skaitai, yra žymiai įdomiau, tada tas pasaulis yra tavo.“

O, kai ką pamiršome ir mums vėl teks nukeliauti pas pačią rašytoją. Mes pamiršome pasiteirauti, kokia gi ji buvo mokinė. Dabar turime puikią progą, tad eime.

„Buvau ne itin pavyzdinga auklėtinė ir mokinė. Sunku susikaupti ir tapti pirmūne, kai pasaulis toks neapsakomai įdomus ir vėjai galvoje. Žinių spragas kompensuodavau knygose perskaityta išmintimi, o ir atmintimi niekada nesiskundžiau. Užuot ruošusi pamokas, sukčiaudavau – slapčia skaitydavau knygas, paslėpusi jas po vadovėliais. Dievinau gamtos mokslus, ypač biologiją ir astronomiją, mielai spoksodavau į žvaigždes ir daug rečiau ‒ į matematikos užrašus, todėl iki šiol nedraugauju su šia tiksliųjų mokslų šaka. Labai gerbiu matematiką, jos logiką, tvarką ir skaičių eilutėse slypintį tobulą grožį. Tik visiškai jos nesuprantu.“

Iš būsimosios biologijos mokytojos archyvų. Studijų laikų piešinys
Iš būsimosios biologijos mokytojos archyvų. Studijų laikų piešinys

Kadangi Neringa dabar yra auklėtoja, būtų visai smagu sužinoti apie jos auklėtoją.

„Savo auklėtoją puikiausiai pamenu ir mes iki šiol bendraujame, juk dirbame toje pačioje mokykloje. Mūsų auklėtoja buvo kieta, superkieta, kito žodžio jai apibūdinti nerandu. Iki šiol prisimenu jos iškalbą, kantrybę ir nuostabų humoro jausmą. Labai džiaugiuosi, kad baigiau mokyklą šio nuostabaus žmogaus globojama.“

Po šių žodžių mums reikia tęsti savo kelionę: užsukti į Neringos auklėtojos kabinetą. Štai interviu su Rita Junevičiene.

Kokia ji buvo mokinė?

Labai gera mokinė buvo. Visada pradėdavau tikrinti rašinius nuo jos, nes labai įdomiai rašė. Šiaip labai įdomi mergina buvo. Net žiemą išbėgdavo basa palakstyti. Visada linksma, niekada nemačiau jos nuliūdusios. Visada pilna visokiausių minčių.

Galbūt buvo  kažką neįprasto iškrėtus?

(Po šio klausimo mokytoja susimąstė. Tai truko neilgai ir jos akys suspindėjo. Ji greit atsistojo ir nuėjo prie vienos iš savo spintų. Grižo  nešina sena užrašų knygute.)

Pasižiūrėkit, tarkim, 1992 metų spalio mėnesį, ji man į užrašų knygutę parašė: „Kartais labai pasiilgstu šviesos, pabūkite mano žvake, nebijosiu nudegti rankų, kad tik nesudegčiau liepsnoj.“

O ji paauglystėje kurdavo?

Taip. Visi šie eilėraščiai buvo parašyti ant visokių lapelių, todėl juos persirašiau į užrašų knygelę, dažnai paskaitau, prisimenu Neringą, jos klasę, galvoju ir apie save.

 

Dar prisimenu, kad dabar pati Neringa irgi yra auklėtoja. Tad skubėkime pakalbinti jos auklėtinius ‒ abiturientus.

„Mūsų auklėtoja yra geriausia iš visų. Mes dar niekada nebuvome sutikę tokio kūrybingo ir tiek daug fantazijos turinčio žmogaus. Taip pat ji  be galo gražiai piešia. Protingai pataria. Ypač šįmet, kai mums taip svarbu pasirinkti tinkamą profesiją. Su auklėtoja pasikalbėję, suvokiame, kokia profesija atitinka mūsų poreikius ir gebėjimus.“

Neringa kartais pati iliustruoja savo kūrinius – kad ir vaikams skirtame žurnale „Laimiukas“. Tie kūriniai irgi išreiškia pasakišką kūrėjos požiūrį į pasaulį. Darbai tokie subtilūs, trapūs, atrodo, bylojantys, kaip svarbu būti atidžiam, gyventi stengiantis nieko nenuskriausti, nes mus supantys yra tokie gražūs, gležni ir pažeidžiami.

Prisimenate, kai patekome į gimnazijos fojė, atrodė, kad esame Veidrodžių karalystėje. Bet juk Alisa buvo ir Stebuklų šalyje. O jums neatrodo, kad ir mūsų Neringa Vaitkutė kuria stebuklingą pasaulį, kuriame siekiama taikos ir vienovės, o silpni ir maži turi galimybę atrasti gėrį ir juo dalintis su kitais, įveikti baimę ir būti laimingi. Labai trokštu, kad rašytojos sukurti personažai augtų kartu su mumis, kad autorė mus ne sykį pakviestų į nepaprastas keliones bei nuotykius.

Pamatyti jūrą. Studijų laikų piešinys
Pamatyti jūrą. Studijų laikų piešinys

Nuotraukos iš Neringos Vaitkutės asmeninio archyvo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *