Rasa Milerytė. Kiek kainuoja žodis?

Laikraščių_berniukas

Kiek kainuoja žodis?

Rasa Milerytė

Neseniai išgirdau Rolando Kazlo dainą „Trenktas“, kurioje dainuojama apie tai, kad keistumas – nieko blogo, kad netgi gerai, kad nereikia stengtis būti panašiam į kitus, kad būsi daugiau nei pirmas, jei būsi trenktas. Pradedu iš toli – kaip kad mėgsta pradėti apysakos „Laikraščių berniukas“ autorius ir pagrindinis veikėjas Vince᾽as Vawteris. Bet visgi R. Kazlas čia nėra visiškai ne į temą: ponas Spiras, su kuriuo laikraščių berniukas susibičiuliauja, išmoko jį, jog būti trenktam ‒ nieko bloga, o net tai, ką laikome savo didžiausia nelaime, gali būti vertingas mūsų savitumas.

Ponas Spiras išmoko dar vieno svarbaus dalyko: „Jeigu turi omenyje ar pasakojimas apie Jasoną ir argonautus buvo išgalvotas ar ne tai atsakysiu kad tarp šių dviejų sąvokų nėra skirtumo tame pasaulyje kuriame aš gyvenu.“[1] (p. 64)

Be to, ponas Spiras yra pirmasis, kuris pasako Vincui, kad šis gali kovoti.

O dabar grįžkime į pradžią. Vincas gyvena Memfyje su mama, tėčiu ir aukle, kurią vadina teta. Vincui greitai bus dvylika ir jį kankina negalėjimas: Vincas mikčioja. Dėl to patiria ne tik sunkumų bendraujant, bet ir lieka atstumtas savo bendraamžių. Knygoje tiesiogiai nepasakoma, bet iš kai kurių frazių galima nuspėti, kad iš jo kartais ir šiurkščiau pasijuokiama. Vinco išsigelbėjimas – beisbolas ir bene vienintelis draugas Arturas, kurį dėl savo kalbėjimo sutrikimo berniukas vadina Ratu.

Ratas išnešioja laikraščius kaimynams. Vieną vasarą jis išvyksta atostogauti pas senelius, o Vincas jį pavaduoja. Ši vasara – lūžis Vinco sąmonėje.

Laikraščių berniuką, arba, kaip jį vadina ponas Spiras (vienas tų, kuriam Vincas pristato laikraštį) – Jaunąjį Žinianešį, seniai kankina žodžio vertės klausimas: „Kodėl sssžmonės kurie kalba ssssklandžiai tiek žodžių iššvaisto nieko sssnepasakydami?“ (p. 61) Toji ištęsta s prieš žodžius Vincui tarsi padeda atsispirti. Dėl mikčiojimo jam vienus žodžius ištarti lengviau, kitus sunkiau, yra pavojingi žodžiai bei raidės, ir yra lengvai ištariami. Be to, berniukas turi keletą taktikų, kurios turėtų padėti lengviau kalbėti. Tačiau tai – 1959 metai, kalbėjimo negalios gydymas dar tik pradėjęs formuotis, todėl mokslu įrodytų pagalbinių taktikų bei galimybių pasveikti – nedaug. „Šiaip man labai skaudu kai žmonės neteisingai taria žodžius nes juk beveik visi jie be jokio vargo gali ištarti visus garsus“ (p. 21) – sako Vincas, ir nors jam tik vienuolika – na, beveik dvylika – jo santykis su kalba kur kas brandesnis nei būtų galima pagalvoti apie tokio amžiaus vaiką.

Pono Spiro dėka laikraščių berniukas išgrynina daugiau jam svarbių klausimų ir gauna į juos atsakymus, pvz., ar suaugusieji vaikus laiko žmonėmis.

Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą išgyvena vaikas, kurį negalia izoliuoja nuo bendraamžių, apriboja galimybes bendrauti. Vaikas iš visų jėgų stengiasi išvengti situacijų, kada reikia kalbėti. Kad nepasirodytų trenktas. Žodžių jis bijo labiau negu liūtų.

Tą ypatingą vasarą Vincui tenka patirti skaudžių pamokų: „Vieno skausmo neįmanoma pakeisti kitu. Tai baigiasi tik dvigubu skausmu.“ (p. 86) „Kartais būdavo lengviau suvalgyti stikliukus negu ką nors išaiškinti mamai.“ (p. 88)

Bet šalia baimės, atskirties ir vienatvės Vincas patiria meilę ir pagarbą: „Jis atrodė esąs iš tų kurie pakankamai gerbia vaiką kad jam nemeluotų ir neišsisuktų kokiu trumpu atsakymu“ (p. 58) „Žinojau kad ji verčiau basa pereis per visą Egiptą negu pliaukštelės man.“ (p. 141)

Ir šitaip diena iš dienos kalbėdamas su tais, kurie geba išgirsti ir kalbėti, Vincas pradeda augti. Iš berniuko, kuris bėgdavo nuo galimo pokalbio, jis tampa berniuku, einančiu ginti auklės nuo stipraus, pikto, pavojingo vyro.

Vincui tenka išspręsti dar keletą sudėtingų, su kalba nesusijusių, klausimų: kas yra tėvas – tas, kurio kraujas teka tavo gyslomis, ar tas, kuris augina? Kas aukščiau – pareiga ar meilė?

„Laikraščių berniukas“ – prisiminimų knyga. Tai aiškiai matyti: nėra dramatizmo, regis, apskritai nėra jokio jausmo, o tik jo prisiminimas. Autorius nutolęs  nuo to berniuko, apie kurį rašo, ir kartais suabejoji – ar šitos brandžios mintys vienuolikmečio Vinco, ar to, kuris rašo?

Tačiau esminiai kirčiai sudėlioti aiškiai. Todėl užvertęs knygą, kuri keletą sekundės dalių gal atrodė nuobodoka, žinai, kad žodis stiprus kaip liūtas, kad kalba – raktas nuo visko ir raktas į viską, ir kad visiškai nesvarbu, kaip kalbi, svarbiausia – ką pasakai.

Vincentas Vawteris, dėl negalios priverstas labai atidžiai apgalvoti ir pasirinkti žodžius, išsiugdo stiprų kalbos pojūtį. Ir tampa žurnalistu. Praėjus daugybei metų, jam pavyksta įveikti mikčiojimą. Dabar laikraščių berniukas su žmona gyvena Luisvilyje, Tenesio valstijoje, Dulsvųjų kalnų papėdėje. Ir, net neabejoju, niekada nepamirš žodžio vertės.

[1] Reikia paminėti, kad knygos skyryba taip pat netradicinė: pasakotojas nededa kablelių, tik taškus, o jei labai reikia – brūkšnius. Tačiau tekstą vis tiek paprasta suprasti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *