Kai skauda gyventi
Rasa Milerytė
Šio teksto temą pakuždėjo viena publicistinė TV laida, kurioje buvo diskutuojama apie patyčias. Laidoje dalyvavo prieš metus nusižudžiusio paauglio mama, mokyklos, kurioje šis vaikas mokėsi, atstovai, Vilniaus savižudybių prevencijos centro įkūrėjas, keletas vadinamųjų Lietuvos žvaigždžių. Sukrėtė mokyklos atstovų (poros mokytojų ir tėvų komiteto pirmininkės) pozicija. Lietuvių kalbos mokytoja kritikavo motiną, kuri, žinodama, kad sūnus mokykloje patyrė patyčias, dėl savižudybės kaltino mokyklą. Mokytoja kalbėjo: „Pirmiausia žiūrėčiau į save, ką aš ne taip padariau.“ Kitos mokytojos žodžiai kerta dar skaudžiau: „Koks mokytojas yra nesaugus, kaip lengva jį sutrypti. Šioje mokykloje nėra patyčių.“ Ir nors studijos svečiai, kurių vaikai yra lankę šią mokyklą, dalijosi skaudžia patirtimi apie jų vaikų patirtas patyčias, mokyklos atstovai ir toliau neigė galimus patyčių atvejus. Galiausiai viena mokytojų pasiūlė apie nusižudžiusį berniuką nekalbėti, esą tai vienetinis atvejis, todėl apie mokyklos atmosferą jis nieko nepasako. Tokie mokytojų žodžiai liudija aklumą, nejautrumą, kai kurie jų skamba fantasmagoriškai.
Jei atkreiptume dėmesį į spaudą, šiai paskelbus apie patyčias mokylose, daugeliu atveju tų mokyklų bendruomenė tyli arba tikina, kad patyčių nėra, o vaikas, jo tėvai ir spauda, anot mokyklos, tik pučia burbulą. Tuo tarpu įvairūs tyrimai rodo, kad daugiausia patyčių įvyksta kaip tik mokyklose. Geriausiu atveju mokytojai sutinka, kad patyčios buvo, tačiau tikina jų nepastebėję. Ar įmanomas toks neįžvalgumas?
Kaipgi iš tiesų yra? Ar mokytojai tikrai nepastabūs? Kas atsakingas už patyčias ir kodėl jos vyksta? Tolimesniame tekste aptarsiu tris paauglių literatūros apie patyčias knygas (U. Kaunaitės „Laiškus Elzei“, G. Morkūno „Grįžimo istoriją“ ir J. Nilsson „Nekenčiam“), šiek tiek pasiremdama norvegų tyrinėtojo D. Olweuso mintimis ir amerikiečių rašytojos ir visuomenės veikėjos, davusios pradžią programai prieš patyčias JAV mokyklose, Jodee Blanco autobiografine knyga „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“
Patyčios ‒ viena esminių trečiosios Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ temų: „gyvenimas jau taip sudėliotas – arba tu šaipaisi, arba iš tavęs“ (p. 10). Tokia aštuntokų kasdienybė. Rašytoja bando suprasti, kaip kyla patyčios: „Kartais galvoju, kad silpnesni kitaip kvepia. Todėl stipresnieji juos užuodžia. (…) Man kartais baisu, kad ir aš prisigersiu to kvapo. Tada jie ims užuosti ir mane“ (p. 21–22), „Man gėda prisipažinti, Elze, – bijau bendrauti su Albinu. Bijau, kad sužinoję kiti klasiokai iš manęs irgi ims šaipytis“ (p. 51). Regis, tokios baimės kankina silpnuosius, bet ar tik? Šarūnas – kitas svarbus personažas – stovi stipriųjų pusėje. Šarūnas gali ne tik bendraklasiui leptelėti kažką bjauraus, bet ir apšaukti mokytoją. Šarūnas su vyresniu pusbroliu ir šio draugais užsiima smulkiu chuliganizmu. Šarūnas lankosi pas psichologę. Šarūnas velniškai bijo prarasti autoritetą. „Nenorėjau trenkti. Nors turbūt meluoju, jo baimingas snukis nervino. Jei nufilmuotų, kaip nesugebu jo primušti, iš manęs visą gyvenimą šaipytųsi. Trenkiau taip stipriai, kaip galėjau. Ir jis krito. Ant šono. Norėjau sustoti, bet bijojau. Bijojau prarasti tai, ką susikūriau tuo spyriu. Ar įsivaizduoji, Elze, kiek daug galima susikurti vienu spyriu?“ (p. 138–139).
Autorė pasakojimą pateikia iš kelių perspektyvų. Dienoraščio forma kalba Šarūnas ir Gabija, kai kurie skyriai užrašyti trečiuoju asmeniu. Trikdo, klaidina ir vargina kalbėtojus atskiriantis šriftas, bet dėl tokios pasakojimo manieros žinome, kad Šarūnas nėra tik skriaudikas: jis ir pats patyręs didelę skriaudą. Jo tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį, tad Šarūnas gyvena su močiute. Kartais pasikalba su mama per skaipą, su tėvu ryšio beveik nepalaiko. O ir pokalbiai su mama paviršutiniški. Šarūno tėvai arba nesupranta, kaip auginti paauglį, arba apsimeta nesuprantą – idant neapsunkintų patys savęs. Šarūnas toks vienišas, kad verčiau išklausytų griežtą pamokslą nei susidurtų su tyla, reiškiančia tik abejingumą: „(…) ir Šarūnas ėmė ilgėtis vakarų, kai ji rėždavo piktus pamokslus apie jo nelabus draugus“ (p. 29). Užsiauginęs tvirtą apsauginį kiautą paauglys vienatvę bei ilgesį slepia net nuo savęs ir tik retkarčiais pratrūksta: „Ir baba, ir mama sužinojusios mane smerktų. Čia juk nusikaltimas! Bet kažkodėl ne nusikaltimas palikti vaiką ir išvažiuoti į užsienį“ (p. 62). Šarūnas desperatiškai ieško artimo ryšio su aplinkiniais ir yra toks pažeidžiamas, kad jį įskaudinti gali net iš darbo išeinanti mokyklos psichologė:
– Ne… Keičiu darbą, ‒ ištarė tyliau nei paprastai.
Akimirką Šarūnas tiesiog nejudėjo. Kairiame smilkinyje jautė pulsuojant gyslą.
– Jūs tokia pati kaip ir visi! – išrėkė ir trinktelėjo durimis.
Ji gal net kažką sakė, bet ausyse spengė, todėl nieko negirdėjo. Susigrūdęs rankas į kišenes slinko pažįstamais koridoriais, bet jų nematė (p. 135).
Psichologai, ypač dirbantys su apleistais vaikais, pasakytų: skaudžiausiai gelia tas, kuriam skauda. U. Kaunaitei ši tiesa žinoma – kitaip ir negali būti, turint omeny jos išsilavinimą. Turbūt todėl jai nereikia skambių įvadinių žodžių ir tokių pat skambių atsiliepimų ant ketvirtojo knygos viršelio, esą ši knyga parašyta remiantis tikrais faktais ir daug bendravus su patyčias patyrusiais, stebėjusiais bei jas vykdžiusiais vaikais, kaip kad dažnai būna reklamuojamos užsienio autorių problemų prozos knygos. U. Kaunaitė pateikia išties svarų tekstą apie patyčias, vienišumą, norą pritapti, norą išlikti savimi, baimę likti nesuprastam, pasirodyti silpnam – visos šios teminės gijos susipina į vieną, sudarydamos vientisą kūrinį.
Kiek kitaip nei Unė, patyčių priežasties knygoje „Grįžimo istorija“ ieško Gendrutis Morkūnas. Morkūnas kalba tyliai, sakytum, veik pašnibždomis, tad nori nenori privalai klausytis. Kaip nesistengsi išgirsti to, kas išsakoma paslapties vertu šnabždesiu? Unės knygoje ryškus psichologizmas, knyga traukia prie savęs tokius nagrinėjimo metodus kaip psichoanalizė, o Morkūno knygoje atsiranda kažin kokios sunkiai nusakomos mistikos, dėl kurios šią istoriją kritikai pavadina ir fantasy literatūra. Ir ne tik dėl pasakojimo apie nežinia kur dingstantį ir nežinia kaip po 12 metų grįžtantį vaiką. Tokia visa Morkūno pasaulėžiūra ir pasakojimo maniera. Pvz.: „Vilija pajuto, kaip iš visų pusių ją ima gaubti ilgai slėpta neapykanta. Neapykanta sklido iš vaikų veidų, akių ir plaukų. Net iš neplautų ausų ir neparuoštų namų darbų. Neapykantos bangos ėjo iš kuprinių, kepurių, batų ir autobuso sėdynių. Gana daug neapykantos skleidė atsarginis autobuso ratas ir veržlių raktas po vairuotojo sėdyne. Net plačioji vairuotojo nugara spinduliavo kažką įtartina, šviesiai rudos spalvos ir kvepiantį taip, kad nelabai norėjosi uostyti“ (p. 108–109). Pats vaikas Morkūnui yra kažkas mistiška: „Vaikai vienas kitą pajunta, net jeigu jų akys būna užrištos, ausys užkimštos, o nosyse įdėta po raudonojo pipiro ankštį. Net tamsoje, kvepiant alyvoms ir vienu metu griausmingai čiaudint penkioms senutėms, vaikas pajunta, kad netoli – kitas vaikas. Mat vaikai nuolat skleidžia bangeles, kurios sklinda net per sienas, tamsoje ar siaučiant audrai. Tas bangeles pajunta tik vaikai. Kartais dar – tų vaikų mamos ir tėčiai. Pačios mamiausios mamos ir patys tėčiausi tėčiai“ (p. 21–22). Ir staiga Morkūno kuriamame pasaulyje įvyksta kai kas sunkiai paaiškinama: „Jeigu vaikai būtų žinoję apie vaikiškas bangeles, būtų supratę, kad nuo mergaitės nesklinda jokios bangelės. (…) Tačiau apie bangeles jie dar nesimokė, apie jas nieko nežinojo, todėl jautė tik viena – keistumą ir nejaukumą. Maža to, vaikams staiga pasidarė baisu“ (p. 23). Taigi vaikų pasaulyje ima vykti kažkas keista, o jų sutrikimas ir baimė prasiveržia patyčiomis. Morkūnas parodo, kiek daug dalyvių įvairiais būdais įsisuka į patyčių ratą ir kodėl taip sunku jas nugalėti. Vaikai negeba įžvelgti ribos tarp žaidimo ir patyčios: „Mergaitė buvo taip pasipiktinusi, kad jai pritrūko žodžių. Kur tai matyta, kad paprasčiausi visiems įprasti dalykai būtų vadinami patyčiomis? Klasės berniukai nedrąsiausią mergaitę kartais įkeldavo į šiukšlių dėžę. (…) Visa tai būdavo tik juokai. Jie pralinksmindavo kiekvieną, ir mergaitė buvo beveik įsitikinusi, kad į ją, stovinčią dėžėje, šypsodamiesi žiūri net kai kurie mokytojai. Šiukšlių dėžė stovėjo priešais mokytojų kambario langus“ (p. 185), „Ar galima patyčiomis vadinti tai, kas kitiems kelia juoką? Tuo labiau, kad džoukai ir baikos būdavo krečiami visiems“ (p. 185). Čia galima pacituoti Olweuso patyčių apibrėžimą: „Patyčios – tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti.“ Patyčios ir humoras neturi nieko bendra – juokaujama norint pasilinksminti, tyčiojamasi norint įskaudinti.
Patyčioms įsitvirtinti padeda gausus jų dalyvių ratas. Olweusas išskiria aštuonis patyčių dalyvių vaidmenis: auka, skriaudėjas, aktyvus šalininkas, pasyvus šalininkas, neutralus stebėtojas, galimas gynėjas, aukos gynėjas. Iš aštuonių galimų vaidmenų keturi yra skriaudėjo pusėje ir tik du – aukos. Įtvirtinti patyčias padeda net tie, kurie nevykdo jokių veiksmų prieš auką, bet viską mato ir nedaro nieko, kad apgintų skriaudžiamąjį. Tą pastebi Nilsson: „Nieko nedaryt gali būt lygiai toks pat nusikalstamas veiksmas. Nes faktiškai, kai apsisprendi ko nors nedaryt, tai yra aktyvus veiksmas“ (p. 155). Tokiais pasyviais stebėtojais dažnai tampa net tėvai ir mokytojai (kaip aptartoje situacijoje, kur mokytojai tvirtino, kad jų mokykloje patyčių nėra). Morkūnas „Grįžimo istorijoje“ ironizuodamas daro išvadą, kad patyčių banga stipresnė už mokytojus, todėl šiems nelieka nieko kita, kaip spragsėti pirštais ir dažytis lūpas (p. 193). O tėvai? „Septyni kaltinamojo pirštai būdavo išteplioti sakais, tačiau jo tėvai sakydavo, kad pirštus savo vaikui sakais ištepė patys, gydydami nuo niežų, tad kaimynai jį užsipuola visai nepelnytai“ (p. 187). Galima paspėlioti, kodėl dažnai patyčių stebėtojai tyli. Mokytojai galbūt nenori nemalonumų ir visuomenės dėmesio, galbūt išties naiviai tiki, kad tai tik žaidimas, skriaudėjų tėvai nenori pripažinti, kaip nederamai elgiasi jų vaikai, aukų tėvai taip pat nenori pripažinti, kad jų vaikas tariamai yra silpnas, o gal galvoja, kad tai gyvenimo pamokos, kurios užgrūdina, vaikai, stebintys patyčias, bijo ir patys tapti patyčių aukomis. Štai ką knygoje „Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis…“ rašo Blanco, pati mokykloje daug metų patyrusi patyčias: „Didžiausia bėda, susijusi su socialine vaikų atskirtimi ir patyčiomis, yra masinis nenoras tą pastebėti. Skriaudikai nė neįsivaizduoja, kokį baisų skausmą sukelia; šis skausmas gali visam gyvenimui palikti emocinius ir psichologinius randus. Visuomenė į tai numoja ranka, tvirtindama, kad „vaikai yra vaikai“ (p. 24–25). Blanco pastebi, kad dažnai mokytojai nenori kištis į vaikų bendravimą, o tėvai bijo veltis į mokyklos gyvenimą, todėl patyčioms sudaroma puiki nebaudžiamumo terpė. Be abejo, prie visko prisideda ir informacijos apie tai, kas yra patyčios, stoka. Anot Blanco, išgirdę apie žudynes mokykloje ar savižudybės atvejus, vienodai sukrėsti būna ir tie, kurie patys patiria patyčias, ir tie, kurie tyčiojasi. Kad ir kaip sunku patikėti, bet vaikai dažnai iš tiesų nesupranta savo elgesio pasekmių ir reikšmės. Praėjus daugeliui metų po mokyklos baigimo Blanco, dalyvaudama klasės susitikime, išdrįso paklausti, kodėl bendramoksliai iš jos tyčiojosi. Visų reakcija buvo tokia pati: jie atsakė, kad nesityčiojo, kad tik žaidė, linksminosi. Taigi veiksmai, paliekantys vargu ar kada užgysiančius randus, viso labo tik baikos ir džoukai, kaip rašo Morkūnas…
Platų patyčių dalyvių ratą rodo ir Kaunaitė. Kai Šarūnas muša Albiną, muštynes stebi ir Šarūną skatina nemažai mokinių. Kiekvienas patyčių dalyvis stengiasi nusikratyti atsakomybės: pamokoje Šarūnui pastūmus Albiną, mokytoja skriaudėją nuveda pas psichologą. Galbūt mokytojos abejingumas (ar baimė?) prisideda, kad vienas vaikų patiria fizinį smurtą.
Itin konkrečiai patyčių dalyvių ratą nusako švedų rašytoja Nilsson knygoje „Nekenčiam“: „Todėl ir tikisi, kad atsakomybę prisiims kas nors kitas. Atseit direktorė. Direktorė rankas sudėjusi laukia, kad tai padarytų mokyklos psichologas. Psichologas – kad mokyklos seselė. Seselė – kad ūkvedys. O šis – kad mokytojai“ (p. 73).
Nilsson knyga aktuali tuo, kad parodo palyginti naują patyčių formą – virtualias patyčias. Virtualias patyčias sudaro įžeidinėjimai virtualioje erdvėje, šmeižimas internete, apsimetimas kitu asmeniu ir kenkimas kito reputacijai, apgaulės būdu išgautos asmeninės informacijos paviešinimas kitiems, atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę, įvairių su patyčių objektu susijusių siuacijų filmavimas ir platinimas internete. Šią patyčių formą paliečia ir Unė: Gabija ignoruojama skype grupėje, smurto prieš Albiną scena nufilmuojama ir paviešinama internete, Šarūnas išviešina intymią savo pusbrolio merginos nuotrauką. Nilsson, galima sakyti – radikalesnė. Didžiąją dalį patyčių ji perkelia į virtualią erdvę, o ir patyčių užuomazga – apgaule išviliotos nuotraukos paviešinimas. Knygoje „Nekenčiam“ pirmasis patyčių objektas – Glorija. Įdomu tai, kad vardo Glorija reikšmė – šlovė, garbė, ir būtent tai iš mergaitės atima patyčių iniciatorius: jis priverčia Gloriją su juo lytiškai suartėti, nufilmuoja tai ir įrašą drauge su nuotrauka paskelbia internete. O tokį savo elgesį pateisina tipišku skiaudėjo požiūriu: „Juk pati prašėsi“ (p. 71). Gloriją jau iki patyčių kankino didelis dvasinis skausmas – mergina jautėsi nepripažinta šeimoje, kaip ir jos geriausia draugė Jona – nepasitikėjo savo išvaizda, norėjo išoriškai būti kitokia, Glorija žalojo save. Paniekindamas merginos šlovę, suteršdamas vardą patyčių iniciatorius tarytum atima Glorijos tapatybę ir laikui bėgant mergina iš tiesų virsta kitu. Patyčių ratas apsisuka – dabar niekas nedrįsta tyčiotis iš Glorijos, vedina keršto troškimo Glorija pati tampa patyčių iniciatore, o jos skiaudėjas – auka. Glorija teisinasi neturinti kitos išeities: „Aš – žmogus, kuris ginasi“ (p. 131), „Juk tai – tik vaidmuo. Aš vaidinu teatro pjesėje. Neturiu kitos išeities. Atsisakau vėl būti mindžiojama. Nusižudysiu, jei vėl bus kaip senojoj mano mokykloj. Tu neįsivaizduoji, ką patyriau. (…) Prisimenu vienintelį dalyką: kaip skaudėjo gyventi“ (p. 129–130). Tačiau šalia patyčių, kaip gynybos versijos, keliamas klausimas, kad galbūt tyčiotis visai malonu: „Valdžia cool daiktas“(p. 128), „Ir visa valdžia greit pereis man. Įsikerti? Gyvenime man nieko panašaus nėra buvę. Įsikerti? AŠ NENORIU NUSTOTI!“ (p. 131).
Nilsson žodžiai stiprūs. Romanu „Nekenčiam“ teigiama: patyčios vyksta ir vienaip ar kitaip jose dalyvauja visa visuomenė, o vaikai, kartais net nesuprasdami, gali būti nepaprastai žiaurūs. Gaila, kad knygai pritrūksta literatūrinės vertės. Personažai čia labiau primena dekoracijas arba vadovėlio apie paauglių psichologiją iliustracijas, nėra charakterių. Visi svarbiausi personažai gyvena probleminėse šeimose, bene visiems pažįstamos mintys apie savižudybę ir bandymai nusižudyti. Visų veikėjų savybės gražiai susidėlioja į vientisą paveikslą, bet pavienių veikėjų kontūrų nelieka. Įspūdžio nepalieka ir efektinga raiška, žūtbūtinės pastangos atspindėti paauglių žodyną: „Sėdėjau užkėlusi kojas ant buomo ir laukiau, kada į pirmą meno šokinėti per visokius šūdus pamoką teiksis atvykti Glorija“ (p. 7), „Ji sėdėjo ant sofos ir atrodė, kad bet kurią minutę apsimyš“ (p. 9), „Jisai panas lyg kokias šūdes išglamžo (…)“ (p. 112). Šitaip kalba ir moksliukai, ir prastai besimokantys, ir susireikšminę egoistiški lyderiai, ir subtilios merginos, ir tie, kuriuos pašaipūs bendraamžiai pavadintų knygų žiurkėmis. Dar neįtikinamiau tampa tuomet, kai autorė perkelia veiksmą į virtualią erdvę: vaikai sukuria pokalbių svetainę, kurioje tyčiojasi anonimiškai. Tuose pokalbiuose dalyvaujančių vaikų sakinių sandara dažnai primityvi, dauguma rašydami daro tų pačių klaidų: žeuriai, šeip, jiem, usidarė, akupoti, šlamančiū, kašką, ginklū… Tarytum viską būtų rašęs vienas.
Emociškai Nilsson knyga stipriausia ir pateikia daugiausia informacijos, bet ramus ir santūrus Kaunaitės ir Morkūno tonas atmintyje išliks ilgiau. „Nekenčiam“ pateikia daug išgyvenimų, kančios, neapykantos, bet užvertus knygą lieka tik bendras fonas, slogi atmosfera, o ne konkrečių personažų (kadangi jie tokie suvienodinti) išgyvenimai. Vis dėlto Nilsson personažai turi vardus, kai tuo tarpu Morkūnas kalba labiau nuasmenintai – apie vieną mergaitę, apie vieną berniuką, ir sunku paaiškinti, kodėl „Grįžimo istorijos“ pamokos nusėda giliau. Galbūt dėl jau minėto tylaus balso? Palyginkime dvi ištraukas apie savižudybę, radikaliausią, neatšaukiamą kančios išraiškos aktą. Nilsson rašo taip: „Durys užsivėrė. Aš plestelėjau ant grindų ten pat, kur stovėjau, ir pradėjau žliumbti kaip kokia merga galvodamas, kad galiu ir aš persipjauti venas, nes mergos taip visą laiką daro, kai nori nusižudyti. Išskyrus močiutę. Ji nušoko. Tai irgi variantas. (p. 101) (…) Išvažiavau mopedu. Neužsisegęs šalmo. (…) Paskui užsimerkiau ir paleidau ragus, pagalvojau: jei močiutė išdrįso, juk ir aš išdrįsiu“ (p. 108). O Morkūnas šitaip: „Gruodžio viduryje miestelis patyrė nuostolių – neliko vieno patyčių objekto. Tylus ir beveik nematomas vaikinas, parduotuvės ir kavinės patyčių grupės objektas, nieko nesakęs ir su niekuo nepasitaręs, vieną naktį nusižudė. Visi tuo labai stebėjosi. Stebėjosi net jo patyčių grupės nariai, nors kas antrą dieną vaikino jie klausinėdavo, kada šis rengiasi keliauti pas Abraomą“ (p. 196).
Pabaigai – šiek tiek statistikos. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktą tarptautinį tyrimą, mažiausiai patiriančių patyčias vaikų yra Čekijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje, daugiausia – Lietuvoje, Portugalijoje bei Latvijoje, na, o mažiausiai besityčiojančių esama Švedijoje (primenu, kad Nilsson yra švedė), o daugiausia – Lietuvoje.