Rasa Kamarauskaitė. Susilieti su formomis ‒ vėl atrasti vaikystę

 

Your Double-Lighthouse Projection 2002 Olafur Eliasson born 1967 Presented by Tate Members 2004 http://www.tate.org.uk/art/work/T11842

Specialiai „Meno bangoms“ ‒ apie Londone, Tate moderniojo meno muziejuje, vykstančią Olafuro Eliassono parodą pasakoja ten gyvenanti Rasa Kamarauskaitė. Tai tiesiog įspūdžiai, ne vertinimas. Tačiau jei menininko kūryba sugeba pažadinti jumyse sugebėjimą matyti grožį įvairiose formose, jo tikslas ‒ pasiektas. O jei būsite Londone, patikrinkit ‒ iki sausio vidurio laiko dar yra.

Susilieti su formomis ‒ vėl atrasti vaikystę

Rasa Kamarauskaitė

Olafuro Eliassono paroda/retrospektyva Tikrame gyvenime Tate moderniojo meno muziejus

Paroda eskpsonuojama nuo 2019- ųjų liepos 11 d. iki 2020-tųjų sausio 5 d.

Pažadėjau parašyti „ką nors apie meną“ ir supratau, kad nė rašyti moku, nė apie meną suprantu. Iškart kyla noras atsiprašyti tų, kurie daugiau žino apie Olafurą Eliassoną ir gali jo meną kontekstualizuoti. Aš, deja, negaliu (gal net rašyti nereikėtų?). Jaučiu poreikį atsiprašyti Eliassono gerbėjų ir tų, kurie geriau žino jo darbus. Liks neaptarti jo nuostabūs kaleidoskopai, architektūriniai šedevrai, projektai, verčiantys kelti politinius klausimus apie aplinkosaugą, migraciją, skurdą ir globalinį atšilimą. Apie šiuos menininko kūrybos aspektus turėtų rašyti labiau išmanantys.

Apsilankymas Eliassono parodoje buvo atsitiktinumas. Lūkuriuodama draugės Tate muziejaus prieigose varčiau vykstančių parodų katalogus ir Eliassonas pasirodė įdomus. Matyt, po keleto paskutinių apsilankymų paveikslų galerijose (nors ir įdomių bei vertingų) jau buvau pasiilgusi kažko konceptualesnio. Užvertusi katalogą, be aiškaus tikslo ir vis dar laukdama vėluojančios draugės nusprendžiau dėl visa ko užmesti akį į parodų kainas. Kadangi visos parodos kainavo po 20 svarų (man gana didelė pinigų suma), suabejojau: tiesiog nueiti į atsitiktinę parodą per brangu. Šitaip svarstant lyg iš po žemių išdygsta ir į mane kreipiasi maloni vidutinio amžiaus moteris: gal norėtumėte nueiti į Eliassono parodą? Aš galiu jums padovanoti bilietą, nes mano dukterėčia negalėjo atvykti. Tad Eliassono paroda atėjo pas mane pati ir buvo įsimintiniausias ir daugiausia emocijų sukėlęs reginys, kuriame teko lankytis šiais metais.

Prieš aprašant parodos įspūdžius reikėtų atskleisti, kodėl lankausi parodose ir ko jose ieškau. Ieškau atradimo džiaugsmo ir nuostabos, akių atvėrimo momento – kai pamatai žinomą reiškinį, idėją ar patirtį kitaip. Būtent dėl to ir pabandysiu atskleisti įspūdžius, kuriuos man sukėlė pamatyti darbai, ir nediskutuosiu faktinės informacijos apie menininką (kurios apstu internete). Kitaip tariant, bandysiu pasidalinti asmenine jausmų ir minčių eiga parodoje, o ne pateikti išsamią parodos apžvalgą; neišvengiamai, darbai palikę mažesnį įspūdį, liks neaptarti.

Praėjus modelių ir maketų kambarį patenkame į salę, eksponuojančią ankstyviausius Eliassono darbus. Geltona šviesa, imituojanti saulės nutviekstą lango rėmo šešėlį. Siauras plastikinis lovys, kuriantis dirbtines bangas. Langu bėgančios vandens srovelės, imituojančios lietų. Balkšvų samanų siena. Po parodos mąsčiau, kodėl būtent ši salė man paliko stipriausią įspūdį. O atsakymas paprastas – žiūri į saulės nutviekstą lango šešėlį, ir tu jau vaikystės kambaryje, pilnas vasaros atostogų jausmo – visų tų persipynusių pojūčių ir jausmų, kuriuos jausdavai vasaros atostogomis. Kai esi pripildytas šio jausmo, lengva atsiverti kitiems praeities pojūčiams – ežerui, besiplakančiam į krantą, lietingam vakarui ir visoms toms nuotaikoms, kurios vorele keliauja šiems pirminiams įspūdžiams iš paskos. Ankstyvieji Eliassono darbai padeda sužadinti praeities potyrius, iškelia jausenas. Naujai iškilę potyriai ir jausenos paaštrina sugebėjimą susilieti su formomis, panirti į jas. Tampa sunku tiesiog praeiti ar paviršutiniškai nužvelgti šviesą, formą ar tekstūrą. Stovi per pusmetrį nuo samanų sienos, ir iš taip arti nė pradžios, nė pabaigos jos nematai. Klimpsti į nesuskaičiuojamas balkšvas gijas, jos klimpsta į tave, ir riba išnyksta. Kur aš, o kur samana? Atsitrauki – parketo gijos ir baltos sienos, ir megztinių raštai sunkiasi į tave – jauti juos ant odos. Įeini į tamsų kambarį – vaivorykšte tviskanti migla, pakibusi vidury tamsaus kambario. Ir šast – išlenda savanaudiškumas: kodėl čia tiek daug žmonių? Kodėl jie fotografuoja? Kodėl vaikai laksto aplink ir liečia tokį grožį? Turėčiau čia stovėti viena, pagarbioje tyloje, leisti visam šiam grožiui nusėsti mano sąmonėje. Laimei, žmona atliepia į mano skundą – šis darbas ne vien aš, grožis, ir mano grožio supratimas. Matyti įspūdį kitų veiduose, reakcijas, matyti, kaip skirtingai žmonės vertina, o gal – nevertina to, ką mato prieš akis, yra šio darbo dalis.

Tate2

Eliassono paroda nuo pirmo iki paskutinio eksponato padeda grįžti į save: jausmus ir potyrius, kurie miega ir laukia, kad kas nors juos prikeltų iš snaudulio. Darbai prikelia užmirštą sugebėjimą matyti grožį formose – spalva, šviesa ir forma sutviska akimirką, ir supranti – nieko nėra gražesnio. O paskui sėdi štai taip kavinėje, matai lango įrėmintą žalią miško lopą, girdi į jo lapus teškantį lietų ir supranti – paroda tęsiasi. Formos, spalvos, garsai ir kvapai, veido raukšlės, megztukų raštai – viskas vis dar aplink. Tik reikėjo būti pažadintiems.

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *