Prarastojo Rojaus mitas pagal Lucą Guadagnino

Filmo "Vadink mane savo vardu" afiša Prancūzijos kino teatruose.
Filmo “Vadink mane savo vardu” afiša Prancūzijos kino teatruose.

Prarastojo Rojaus mitas pagal Lucą Guadagnino

Karolis Baublys

Yra kūrinių (knygų, filmų), kurie mus sukrečia nesugrąžinamai, perveria iki sunkiai apibūdinamų gelmių, iki mūsų buvimo pasaulyje tragizmo. Vienas iš tokių kūrinių – italų režisieriaus Luca Guadagnino drama Vadink mane savo vardu (Call Me by Your Name; 2017). Kaip reta teigiamo prancūzų kino kritikų įvertinimo sulaukęs filmas pasakoja apie palengva gimstančius jausmus tarp 17-ečio paauglio Elio, išsilavinusio, inteligentiško vaikino, kilusio iš intelektualų šeimos, turinčio rimtų gabumų muzikai (jį įkūnija natūralumu išsiskiriantis Timothée Chalamet), ir jauno mokslininko Oliverio (Armie Hammer), patrauklaus, vyriško, sportiško doktoranto, atvykusio iš Amerikos į Italiją pas savo archeologijos ir meno istorijos profesorių poną Perlmaną, Elio tėvą. Ir intelektualus, ir fiziškai akį traukiantis Oliveris, atitinkantis senovės graikų idealą – kalokagatiją,  nejučia ima žadinti vis dar tyro Elio geismus. Šešios savaitės gaivališkos gamtos apsuptyje virsta atskiru gyvenimu, sujungusiu du likimus ne tik vienai vasarai, bet ir visiems laikams.

Mylimieji - Elio (Timothée Chalamet) ir Oliveris (Armie Hammer) - skaidraus vasaros dangaus fone.
Mylimieji – Elio (Timothée Chalamet) ir Oliveris (Armie Hammer) – skaidraus vasaros dangaus fone.

Vertas dėmesio kritiškas ir kūrybiškas filmo scenaristo Jameso Ivory᾽io darbas su literatūriniu šaltiniu – to paties pavadinimo André Acimano romanu, išleistu 2007 metais. Jei romane istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš jau suaugusio Elio perspektyvos, kuris po daugelio metų prisimena ilgam jį sukrėtusią lemtingiausią savo gyvenimo vasarą, tai filme atsisakoma pasakotojo figūrą įkūnijančio balso už kadro, kaip ir pačios reminiscencijos idėjos, veiksmą tiesiogiai perkeliant į 1983-ųjų Šiaurės Italiją. Tokiu būdu André Acimano knygą struktūruojantis prisiminimas filme virsta dabartimi, išgyvenama čia ir dabar. Režisieriui, italų neorealizmui būdinga maniera pasitelkusiam tų metų muziką, aprangą, dekoro detales, pavyko įtikinamai perteikti laikmečio dvasią, išreikšti autentiškas personažų jausenas.

Įdėmus, švelniai melancholiškas Elio (Timothée Chalamet) žvilgsnis.
Įdėmus, švelniai melancholiškas Elio (Timothée Chalamet) žvilgsnis.

Pasakojimas plėtojamas lėtai, skiriant išskirtinį dėmesį įdėmiems, švelniai melancholiškiems Elio žvilgsniams, nukreiptiems į naują svečią, laikinai užėmusį jo kambarį. Bendri pasivaikščiojimai, buvimas šalia, dalijimasis kasdieniais valgiais ir samprotavimais palengva prisodrina XVII amžiaus vilos erdvę sunkiai apčiuopiamu intymumu. Luca Guadagnino pavyko erotizuoti pagrindinius veikėjus supančią Italijos gamtą, skendinčią akinančioje vasaros šviesoje. Tai – jaunystės laikas, skirtas mylėti, savitu būdu atkuriantis Prarastojo Rojaus mitą. Kartu tai – laikas prieš ŽIV epidemiją, kuomet LGBT asmenys tikėjo galėsiantys be papildomų komplikacijų įtikinti visuomenę gebėjimu mylėti.

Pirmas Elio ir Oliverio pasivaikščiojimas po apylinkes, šviečiant kaitriai itališkos vasaros saulei.
Pirmas Elio ir Oliverio pasivaikščiojimas po apylinkes, šviečiant kaitriai itališkos vasaros saulei.

Vadink mane savo vardu – tai išjaustas, išgyventas filmas, kuriantis itin intymų santykį su žiūrovu, kuris nejučia panardinamas į savo paties praeitį, ‒ tą akimirką, kai lydimi įdėmių žvilgsnių ir iškalbingai skaudžios tylos nejučia gimsta jausmai. Dialogų filme nedaug, žodis talpus, tarpstantis erdvėje, kur tyla išreiskia tai, ko žodžiais išreikšti neįmanoma. Kaip teigia prancūzų kino apžvalgininkė Constance Jamet, Vadink mane savo vardu toli pralenkia tipišką karingą queer kiną: tai ‒ universali istorija apie meilės misteriją, apie būtinybę gyventi ir jausti. Filmas pakeri itin subtilia pasakojimo maniera (kartkartėmis primenančia  Luchino Visconti estetiką), kurioje nėra nei perdėto sentimentalumo, nei pompastiško dramatizmo. Žiūrovas stebi natūralią jausmų raidą, sužavinčią išmintingu paprastumu, trapiu grožiu, jautrumu.

Filmo pavadinimas – nuoroda į vieną iš poetiškiausių – Elio ir Oliverio fizinio suartėjimo – scenų, kuomet Oliveris tyliai sušnabžda mylimajam: „Vadink mane savo vardu, ir aš tave vadinsiu savuoju“. Tokiu būdu Oliveris tapo Elio, o Elio – Oliveriu. Kuomet paskutinėje scenoje, žiemai pakeitus vasarą, po ilgos tylos Elio sulaukia Oliverio skambučio ir neištvėręs pavadina mylimajį savo vardu, Oliveris po gilaus atodūsio kaip patvirtinimą vis dar egzistuojantiems jausmams, pabrėždamas kiekvieną žodį, prisipažįsta: „Oliveri… Aš viską prisimenu…“ Gyvenimo vaga tvarko įvykius kaip nori, tačiau ji nepajėgi nugramzdinti į užmarštį to, kas buvo gražiausia, ‒ du žmones netikėtai susiejusių jausmų vieną saulėtą vasarą.

Oliveris ir Elio prieš atsargų prisipažinimą meilėje, apgaubti ryškios vasaros šviesos.
Oliveris ir Elio prieš atsargų prisipažinimą meilėje, apgaubti ryškios vasaros šviesos.

Išminties, savotiškos stoiškos dvasios istorijai suteikia išsilavinusių Elio tėvų – poliglotės motinos (Amira Casar) ir kiekvieną žodį pasveriančio, įžvalgaus, apsiskaičiusio tėvo (Michael Stuhlbarg) paveikslai. Tad ir pats Elio, užaugęs meną mylinčių intelektualų šeimoje, ryškinamas kaip jautrus eruditas, laisvai kalbantis trimis kalbomis (anglų, prancūzų ir italų), išmanantis istoriją, acheologiją, muzikologiją.

Bene meniškiausia ir labiausiai sukrečianti ‒ paskutinioji filmo scena, kuomet kamera ilgai fiksuoja palengva drėkstantį instrospektyvų Elio žvilgsnį stambiu planu, apgaubtą švelnios liepsnojančio  židinio šviesos. Elio yra čia ir dabar sykiu būdamas ten, kadaise. Sukuriamas įspūdis lyg filmas baigtųsi ties ta vieta, kur prasideda knyga – André Acimano romanas, kuriame pagrindinis veikėjas, praėjus daugeliui metų, prisimena jį sukrėtusios vasaros išgyvenimus.

Vadink mane savo vardu – tai svajinga ir karti pirmosios meilės istorija, iškelianti universalias žmogiškąjį tragizmą apibūdinančias kategorijas: atrasti, mylėti, prarasti. Ne viskas gyvenime klostosi taip, kaip mes norėtume, tačiau, kaip teigia Elio tėvas, reikia išmokti branginti tai, kas mums nutinka gražiausio, ir neleisti skausmui užvaldyti širdies. Ir labai subtilus, ir inteligentiškas, ir išmintingas filmas. Gražus kaip pirmoji meilė.

Paskutinysis filmo kadras, fiksuojantis drėkstantį introspektyvų Elio žvilgsnį. Židinio liepsnos atšvaitai virš veido metaforiškai įkūnija praėjusios vasaros prisiminimus.
Paskutinysis filmo kadras, fiksuojantis drėkstantį introspektyvų Elio žvilgsnį. Židinio liepsnos atšvaitai virš veido metaforiškai įkūnija praėjusios vasaros prisiminimus.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *