Prakalbinti tėtį tyla

Benamis_virselis

Prakalbinti tėtį tyla

Sarah Lean „Šuo vardu Benamis“ (iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė, iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė), Vilnius, Nieko rimto, 2016

Neringa Mikalauskienė

Tai knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti ir suaugusiesiems. Saros Lean knygos „Šuo vardu Benamis“ veikėja prisistato taip:

„Aš vardu Kelė Luiza Fišer ir nekalbu jau trisdešimt vieną dieną. Kalbėjimas ne visada padeda, kad ir kaip to norėtum. Pagalvokit apie lietų; jis lyja, kai lyja. Kai debesys pasiruošę, kai jie pilni vandens lašelių, tada juos ir paleidžia. Tai jokie ne burtai; tiesiog vanduo grįžta į savo vietą“.

Kodėl mergaitė taip ilgai tyli? Prasidėjo viskas labai paprastai ‒ nuo labdaros akcijos mokykloje: vaikai savanoriai turi ištylėti visą dieną, o už tai kiti jiems aukos pinigų. Pinigai bus skirti slaugos ligoninei. Kelė ‒ iš  tų, kuri kalba neužsičiaupdama. Niekas netiki, kad ji pajėgs. Tačiau mergaitė iššūkį priima. „Tylos diena“ pasibaigia sėkmingai, o Kelė nekalba ir toliau…

Iš pradžių to niekas nepastebi. Ne šiaip niekas ‒ artimiausias žmogus, tėtis. Kelė nutyla, nes ji norėtų pasikalbėti su juo apie svarbiausią dalyką ‒ prieš metus žuvusią mamą. O tėtis tokių pokalbių vengia. Jis liūdi kitaip. Tėčiui atrodo, kad jei atsisakys visko, kas su ja susiję ‒ ir daiktų, ir prisiminimų ‒ nebus taip skaudu. Dabar jie likę tik trise: tėtis, Kelė ir vyresnis brolis Lukas. Jiems tenka persikraustyti į kitą namą, nes tėčiui sunku gyventi senajame, kurį įrengė kartu su mama.

Naujųjų namų pirmame aukšte gyvena aklas ir beveik negirdintis berniukas Semas su mama. Kelė su juo susidraugauja. Jie ima suprasti vienas kitą be žodžių.

„Semas yra pats geriausias draugas, kokį tik galima turėti. Jis tarsi angelas iš kito pasaulio. Kai ėjome nuo ežero, laikydamas už rankos skaitė mano širdį.“ (p. 106).

Kelė pastebi, kad Semo mama ‒ jautri ir gera, bet pernelyg bijo dėl sūnaus, nes jam pasitaiko epilepsijos priepuolių, jis turi silpną širdį. Tad mama vis dar laiko Semą mažu berniuku, yra pernelyg globėjiška, nors Semas jau daug ką gali pats ir yra stipresnis nei atrodo. Tai ‒ dar viena gyvenimo pamoka: jei žmogus turi kokią negalią, jis vis tiek nori būti savarankiškas.

Dar vienas svarbus veikėjas ‒ valkata Džedas. Jis prašo išmaldos kaip artistas, gatvėje žongliruodamas suglamžyto popieriaus kamuoliukais. Dauguma žmonių vadovaujasi stereotipais, kuriuos liudija ir Kelės tėčio požiūris:

„Tėtis sakydavo, kad valkatos turi tokių patgalimybių ir pasirinkimą kaip visi kiti. Mums neleisdavo jiems duoti pinigų. Jie savo noru pasirinko gyvenimą gatvėje. Patys prisidarė problemų ir patys turi jas išsispręsti“ (p. 37).

Vis dėlto Kelė netgi jau nebekalbėdama randa su Džedu bendrą kalbą: jie susikalba akimis ir šypsenomis. „Nežinau, ką mes vienas kitam sakėme, bet tikriausiai kažką gražaus“ (p. 37). Tokio akimirkų grožio persmelktas visas pasakojimas.

Knygoje subtiliai derinamos dvi plotmės: realistinė ir mistinė: Kelei kartais pasirodo mama, nors mergaitė supranta, kad ji mirusi. Vieną dieną šalia mamos atsiranda ir šuo:

„Atsisukusi į mamą išvydau į mane bėgantį milžinišką šunį. Pažvelgiau jam į švelnias rudas akis. Buvo pastatęs ausis, vizgino didelę, lenktą uodegą ir žiūrėjo tiesiai man į akis, tarsi sakydamas: „Tai tu! Noriu būti su tavimi!“

Pamaniau: „Tai šuo, ne vaiduoklis. Jis tikras.“ (p. 26).

Kelė pavadina šunį Benamiu, nes atrodo, kad jis neturi namų. Laikinai šunimi rūpinasi valkata Džedas, tačiau Benamiui labai norisi būti šalia Kelės, tarsi ji būtų tikroji jo šeimininkė. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės sumanymą: visose iliustracijose yra tik šuo, jokių kitų veikėjų, daiktų ar namų. Dar esama letenų pėdsakų. Tarsi Benamis lydėtų ne tik Kelę, bet ir skaitytoją. Būtent skaitytojui duota suprasti, kaip palengva keičiasi veikėjų tarpusavio santykiai: ne tik mezgasi naujos draugystės, bet ir tėtis pagaliau ima ieškoti ryšio su dukra. Vėlgi leidžiama suprasti, kad mokykloje pasitaiko visko. Formaliai, pagal taisykles dirbanti specialiųjų poreikių mokinių ugdymo mokytoja ponia Bruks Kelei pasitikėjimo nekelia. „Kurį laiką po mamos mirties ji leisdavo man sėdėti su ja ir piešti. Sakė, kad galiu kalbėti apie viską, ką tik noriu. Bet dažniausiai šnekėdavo ji ir paprastai gana mįslingai“ (p. 20). Tokių neigiamų bendravimo su šia specialiste patirčių kupina Kelė iš anksto nusiteikusi šiauštis ir prieš siūlomą psichiatrės pagalbą. Tačiau daktarė Kolborn atvirkščiai ‒ labai natūraliai ir kartu išmintingai sugeba rasti kontaktą su Kele, o skaitytojui, ypač jaunajam, tai galimybė per literatūrinę situaciją pažvelgti į psichiatro darbą: būna, kad tokia pagalba išties reikalinga, bet žodis „psichiatras“ kelia išankstinį priešiškumą (kaip iš pradžių apibūdina Kelė ‒ „Kitą dieną turėjau susitikti su piktąja ragana daktare Kolburn“, p. 125) ir atbaido net nepradėjus.

Net jei siužeto lygmeny atpažįsti tam tikrą nuspėjamą schemą ‒ kad Kelė imtų kalbėti, autorei neužtenka vien subtiliai keisti artimų žmonių bendravimą, prireikia didelės nelaimės, situacijos, kuomet iškyla grėsmė vaikų gyvybei ‒ visa tai ir logiškai motyvuota, ir jautru. Galbūt veikia tos mistinės plotmės stebuklai ‒ paaiškėja, kad šuo Benamis būtų buvusi paskutinė mamos dovana Kelei, o gal tiesiog palankiai susiklosčiusios aplinkybės, sutapimai, kurie visai tikėtini. Čia laimingos pabaigos lūkesčiai turi būti išpildyti su kaupu ir taip, kad tokia pabaiga patikėtum.

O interviu su knygos autore apie knygos sumanymą ir jos parašymo aplinkybes galima perskaityti čia (beje, vertime veikėjos vardas kitas, tad būtų įdomu atsiversti originalą):

https://www.delfi.lt/veidai/kultura/interviu-su-rasytoja-sarah-lean-apie-drasa-rasyti-lygybe-ir-draugyste.d?id=71373912

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *