Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Pasidalyti muzika“
Su pianiste susirašinėjo Rita Nomicaitė
Į kokius dalykus siūlytumei atkreipti dėmesį, klausantis pianisto?
Siūlyčiau klausytis ne pianisto, bet muzikos, kurią jis groja. Pianistas, kaip ir bet kuris kitas atlikėjas, į sceną eina pasidalyti muzika – sukurta ir užrašyta kompozitoriaus ir mūsų, atlikėjų, perskaityta, perprasta, išjausta bei įkūnijama. O publika ateina muzikos klausytis ir patirti įvairiausių jos sukeliamų jausminių ir vaizdinių asociacijų. Kadangi mes esame visi skirtingi, tad kitokia yra ir kiekvieno atlikėjo interpretacija, kurią kiekvienas klausytojas taip pat priima savaip. Taigi muzika kaskart skamba vis kitaip ir niekada nesikartoja, ji ir yra svarbiausias koncerto „veikėjas“. O į atlikėją dėmesys dažniausiai nukrypsta tada, kai girdima muzika „nepagauna“ – tuomet jau ne tiek klausomasi, kiek žiūrima ir analizuojama, kas ir kaip ir kodėl…
Kuo, Tavo manymu, labiausiai skiriasi to paties kūrinio, bet skirtingų pianistų interpretacijos?
Kiekviena kūrinio interpretacija pirmiausia priklauso nuo to, koks žmogus yra jį atliekantis pianistas, nuo daugybės įvairių individualių savybių ir gebėjimų: temperamento, mąstymo būdo, techninio pasiruošimo, jautrumo, sugebėjimo girdėti ir išryškinti sąskambius ir harmonijas, nuo jo fizinės jėgos, vaizduotės turtingumo… Nėra identiškų žmonių, tad ir kiekviena to paties kūrinio interpretacija kuo nors skirsis. Netgi tas pats pianistas keliskart atlikdamas tą patį kūrinį kiekvienąkart pagros jį šiek tiek kitaip. Kaip neįmanoma įbristi į tą pačią upę, taip ir muzikos kūrinio gyvas žmogus negali pagroti lygiai taip pat.
Fryderyko Franciszeko Chopino gimtadieniui kovo 2 d. „Organum“ salone Vilniuje parengei grandiozinės programos rečitalį. Įtraukei keletą didžiųjų kūrinių: net dvi balades (Nr. 1 g-moll ir Nr. 4 f-moll), du scherzi (b-moll, cis-moll), polonezus gis-moll ir As-dur. Greta to, nupleveno trys noktiurnai iš 9-ojo opuso.
Išryškinai rafinuotų grožybių – šešėlių, atobalsių, įvairių – ryžtingų ir nedrąsių, meilių ir dramatiškų – melodinių duetų. Tuos antruosius balsus, slaptąsias melodijas pianistai skleidžia savaip ir vis kitaip. Matyt, natose jos ir užrašytos tik užuominomis, t.y. nepažymėtos akcentais, ritmu ar panašiai? Ar galime sakyti, kad jų pajautimas yra viena iš meninių užduočių interpretuojant Chopiną?
Gal ne tiek užduotis, kiek poreikis – juk būtent tie pasažuose slypintys melodijos ar boso linijos garsai, kuriuos kiekvienas gali „išsirinkti“ ir parodyti savaip, ir suteikia Chopino muzikai daugiamatiškumą: melodiniai pobalsiai – polifoninį dialogą, kai keli balsai persipindami paryškina, suintensyvina reiškiamą emociją, užlaikytieji bosai – harmonijos spalvą ir gelmę, kurių muzikinis audinys iš dvimačio (melodija ir akompanimentas) išsiplečia į beribę skambančią erdvę. Kiekvienas toks atradimas ‒ stebuklas, kuriuo labai džiaugiesi, gėriesi ir nori, kad tai išgirstų visi.
Esi rečitalius paskyrusi vien Chopino baladėms (jų yra keturios), scherzo (jų taip pat keturi); ar šiame gimtadienio rečitalyje kurį nors kūrinį grojai pirmą kartą?
Šio gimtadienio rečitalio programą pasirinkau iš jau grotų kūrinių. O rečitalius dar esu paskyrusi ir F. Chopino valsams, ir polonezams.
Kuo remdamasi sudarei tokią programą? Ji atspindi Chopino mąstysenos įvairovę, atsiradusią tiek iš kūrinių žanro taisyklių, tiek keičiantis kalbėsenai. Gal to ir siekei? Ar vieno bei kito opuso įtraukimas kėlė ir asmeninių profesinių tikslų?
Sudarydama programą visada galvoju, kaip kūriniai derės tarpusavy, bandau sukurti vientisą tonacinę-emocinę seką. Žinoma, atsižvelgiu ir į „fizinio išlikimo“ momentus, tačiau ne jie svarbiausi. Šiai programai norėjau pasirinkti stambesnės formos kūrinius ir tuos, kurie arčiausiai širdies – taip joje atsirado baladės, scherzi ir polonezai. Man atrodė, kad tarp jų intensyvaus dramatizmo turėtų tikti noktiurnai, suteiksiantys klausytojams lyrinio atokvėpio akimirkų.
Jau ne vienerius metus savo koncertus pati ir komentuoji. Grojant įsigilinus į muziką, paprastai nėra lengva pereiti prie žodinės kalbos. Tačiau Tau tas, rodos, net patinka?
Iš pradžių tikrai buvo nelengva „persijunginėti“ iš grojimo į kalbą, bet, kaip sakoma, jei nori, tai nieko nėra neįmanoma. O komentuoti norėjosi tam, kad klausytojai lengviau pasijungtų į tas skambesio ar asociacijų bangas, su kuriomis man siejasi atliekamas kūrinys.
Kaip iš gausybės rago pilasi Tavo enciklopedinės žinios, jos derinamos su literatūrinėmis asociacijomis.
„Užpilti“ klausytoją informacija nėra mano tikslas. Nors kartais taip norisi pasidalyti kokia nors įdomia istorija, kad išslystų iš laiko ribų. Manau, kad į koncertą žmonės ateina ne sužinoti, o patirti. Man pačiai muzika dažniausiai asocijuojasi su įvairiais vaizdiniais ir asociacijomis – vizualinėmis ir emocinėmis. Bet visi esame skirtingi tiek pasaulio, tiek savęs pačių ar savo patyrimų suvokimu. Tad labiausiai norisi užuominomis švelniai išprovokuoti klausytojus girdimą muziką susieti su savo pačių jausmų ar patirties asociacijomis. Ir nebūtinai jos turi būti aiškiai suvoktos ar įvardytos. Jos – tarsi slaptažodis, kuriuo „atrakinama“ ir atsiveria muzikos grožiui kiekviena siela.
Ar komentarus taikai kokiai nors publikos grupei? Turi daug gerbėjų rašytojų, keletas buvo ir šiame koncerte. Dažnai papuoši renginius Rašytojų sąjungoje ir vykstančius kitose salėse, neseniai, regis, koncertavai Vilniaus rotušėje?
Kalbu tai publikai, kuri tuo metu yra salėje ir omeny dažniausiai turiu žmogiškąsias, o ne profesines klausytojų savybes. Žinoma, kai koncertas ar paskaita vyksta muzikos mokyklose, tada mano pasakojimai specifiškesni.
Vienas gražiausių ir sudėtingiausių tiek interpretavimo, tiek klausymosi prasme Chopino kūrinių – Ketvirtoji baladė.
Dauguma Chopino kūrinių yra gan sudėtingi tuo, kad jis nemėgo „klonuoti“ savo muzikos – jei tema ar melodija nuskamba ir po to grįžta, tai kiekvienas kartojimas yra kitoks – nuo nežymiai pakeisto ritmo ar akordo varianto akompanimente iki visiško temos faktūros, ritmikos, melodikos, tempo ar net dermės pakeitimo. Būtent šis nuolatinis variavimas ir suteikia Chopino muzikai improvizaciškumo, kuris jaučiamas kiek grojant, tiek ir klausant. Ketvirtoji baladė, ko gero, ryškiausiai atskleidžia šį kompozitoriaus bruožą – tema, pirmąkart pasirodžiusi kaip dėl nedrąsos ar abejonių trūkinėjantis pasakojimas, patiria keletą audringų ir „tyliųjų“ kulminacijų, kol išsilieja galingu viską nušluojančiu srautu…
Tie galingi srautai, aistrų sūkuriai, romantiški ilgesiai yra turbūt patraukliausias, klausytojų lengviausiai patiriamas Chopino kalbėsenos bruožas. Veržlumas yra ryškiausia Tavo interpretacijos savybė, todėl kiek teko girdėti, Tavo perteikiama Chopino muzika skamba intensyviai. Jausmų polėkis atveriamas taip pat Tavo meninės prigimties impulsyvumu, kuris gražiai siejasi su minėta Chopino imprivizacijos dvasia.
Su pedagoginėmis institucijomis susisaistę muzikantai vasarą „atostogauja“, keldami sparnus koncertuoti. Jau ne pirmi metai (dažniausiai) vasaromis koncertuoji Lenkijoje. Ir ne su ansambliais, betviena pati! Primink, prašom, kaip su Lenkija užsimerzgė Tavo profesinė draugystė?
Pirmiausia pažintį su Lenkija pradėjau „neakivaizdžiai“: per televiziją, knygas ir Chopino kūrinius. Kadangi užaugau Kaune, turėjom galimybę matyti Lenkijos televizijos pirmąją programą (TVP 1), o ten – ir filmai, ir serialai, kuriuos žiūrėdavome visa šeima. Taip pramokau suprasti, kas šnekama lenkiškai. Šias žinias patobulinau skaitydama – Mama jau mano vaikystėje buvo sukaupusi nemažą mūsų namų bibliotekos dalį lenkų kalba, daugiausia knygų, kurios į lietuvių kalbą dar nebuvo verstos. Pirmoji mano knyga buvo „Vinetu“. Pamenu, kiekvieną pirmojo puslapio žodį sąžiningai verčiau su žodynu, bet paskui jau „pagavo“ siužetas, tad perskaičiau visus tomus ir tęsinius vos ne vienu atsikvėpimu. Chopino kūrinius pradėjau atrasti Juozo Naujalio mokykloje – pirmoji pažintis buvo, kiek pamenu, noktiurnas ir etiudai, su kuriais susipažinti padėjo mokytoja Rymantė Šerkšnytė. Tačiau rimčiau Chopino muzika patraukė jau baigus Lietuvos muzikos akademiją – pajutau, kad mane„kabina“ šio kompozitoriaus muzika ir panorau daugiau jos groti ir geriau suprasti. Ir tuomet pasitaikė proga pasirodyti žymiai šopenistei Barbarai Hesse-Bukowskai, kuri savo namuose Varšuvoje išklausiusi mano grojamus Chopino kūrinius pasakė, kad priims mane į savo klasę. Beliko gauti stipendiją ir pagroti stojamajame egzamine, ir taip prasidėjo mano reali pažintis su Lenkija, jos žmonėmis ir publika. Pravertė ir Lietuvoje įgyti grojimo įgūdžiai, ir „Vinetu“ bei daugybė kitų lenkų kalba perskaitytų knygų.
2011 m. Šviesė Čepliauskaitė apdovanota Lenkijos Respublikos garbės ženklu „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai (Zasłużony dla Kultury Polskiej).
Šviesė yra išleidusi ne vieną kompaktinę plokštelę, muzikuodama solo ir su ansambliais:
„F.Chopin. Valsai“ (solo);
„Kanklių spalvos“ (su kanklininke Kristina Kupryte):
„Mykolas Kleopas Oginskis: kūryba ir gyvenimas“ (su aktore Virginija Kochanskyte ir dainininke Giedre Zeicaite) – M. K. Oginskio kūriniai fortepijonui bei romansai balsui ir fortepijonui;
„Chopin LT“ – lietuvių kompozitorių kūriniai ir juos įkvėpę F. Chopino opusai (solo);
„SENSIBILE“ (su fleitiste V.iktorija Zabrodaite) – prancūzų kompozitorių kūriniai.
Nuo š. m. kovo Šviesę galime išgirsti radijo bangomis – su Mariumi Šinkūnu ji pradėjo vesti Lietuvos radijo laidą „Pakeliui su klasika“, penktadieniais nuo 16 val. 30 min.
Taip pat Šviesė Čepliauskaitė yra Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos akademijos docentė.