Petro Panavo gyvenimo keliai ir kūrybiniai nuklydimai

Petras Panavas poezijos šventėje Juknėnuose.
Petras Panavas poezijos šventėje Juknėnuose.

Petro Panavo gyvenimo keliai ir kūrybiniai nuklydimai

Nuo 1972 m. Utenoje gyvenantis poetas, rašytojas, dramaturgas, mokytojas, vienu metu net politikas Petras Panavas pažįstamas ne tik uteniškiams ir jo gimtojo Ignalinos rajono žmonėms. Nuo 1979 m. ‒ Lietuvos rašytojų sąjungos narys, išleidęs keliolika poezijos rinkinių (vieną išvertė iš ukrainiečių kalbos), išspausdino atsiminimų fragmentų apie A. Miškinį, J. Šiožinį, P. Širvį, J. Baltušį, Č. Kudabą, E. Šimkūnaitę. Jo istorinės dramos „Daumantas“ motyvais Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatras pastatė spektaklį. Kūrybos įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Verdenė“, „Birželio sodai“, „Žiemos žodžiai“, įvairius eilėraščių rinkinius ir rinktines. Vieniems jis poetas lyrikas, kitus labiau žavi jo šmaikštus žodis, trečius patraukia jo dokumentinė proza. Prieš kurį laiką šio Utenos krašto šviesuolio atsiminimų publicistikos knyga sukėlė tikrą audrą, nes  Petras Panavas visą gyvenimą drąsiai sako, ką galvoja. Ne mažesnio susidomėjimo sulaukė ir „Utenos Indroje“ praėjusiais metais Valstybės atkūrimo šimtmečiui dedikuota ir tūkstančio egzempliorių tiražu išleista Petro Panavo knyga „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“. Būtent sakmė, o ne dokumentinė apysaka. Brolių Motiejaus, Vinco ir Antano likimai čia tarytum apibendrina mūsų inteligentijos, kilusios iš kaimo, ir visos tautos kančias, viltis, kovas, kelius ir kryžkelius. Pasakojime remtasi konkrečiomis datomis, įvykiais, istorinėmis detalėmis. Žinoma, yra ir sakmėms būdingų mitinių elementų, meninės išmonės detalių bei epizodų. Veiksmas vyksta Juknėnų kaime, Kaune ir Vilniuje, Šveicarijoje ir Sibiro tremtyje, partizanų žeminėje, Kremliuje, Amerikoje. Be brolių Miškinių, sutinkami ir kiti žinomi Lietuvos žmonės bei pasaulinio garso istorinės asmenybės…

Taigi dar kartelį ‒ pasikalbam. Nes yra apie ką.

Nėra abejonės, esate žinomas plačiam skaitančios visuomenės ratui, daugelio mylimas už poetišką, brandų, skalsų ir svarų žodį. Bet gal bent trumpam prisiminkit svarbiausius savo biografijos momentus, įsimintiniausius gyvenimo kelius ir kryžkeles, tai, kas formavo Jus kaip rašytoją.

Šiek tiek gal ir žinomas. Šiek tiek. Ar daugelio mylimas, ar tas mano žodis tikrai poetiškas ir brandus, skalsus ir svarus – reikalas dar miglotas, kaip ir viskas po šiuo dangumi. Bet kažkokį, gana netrumpą, gyvenimą jau nugyvenau, nors vis dar bandau gyventi. Anot Antuano de Sent Egziuperi, visi atėjome iš vaikystės. Gimiau Vingirių kaime, dabartiniame Ignalinos rajone, tada Švenčionių apskrityje, lenkų okupuotame Vilnijos krašte. Tais metais, kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, kai į Lietuvą skrido Darius ir Girėnas. Prisimenu bolševikų atėjimą, po to vokiečių ir vėl bolševikų, pokario metus, gražų mūsų paprastų kaimo žmonių patriotinį nusiteikimą. Mokiausi Paringio pradinėje, Ignalinos vidurinėje, tarnavau sovietinėje armijoje Turkmėnijoje, dirbau Ignalinos ir Daugų kultūros namuose, Cirkliškio žemės ūkio technikume. Dirbdamas neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universitetą, lietuvių kalbą ir literatūrą, nors technikume dėsčiau ir istoriją. Nuo 1972 metų gyvenu Utenoje. Kažką parašiau, prieš 40 metų buvau priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kaip būsimas šioks toks rašytojas ėmiau formuotis turbūt Ignalinos vidurinėje. Mano kūrybinius bandymus gyrė ir labai palaikė šviesaus atminimo mokytoja Aldona Kruopytė.

Didesnę savo gyvenimo dalį esate uteniškis. Šių metų vasarį Jums netgi suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas. Kiek Jumyse liko Ignalinos vaiko? Ką brangaus toje vaikystės ir jaunystės žemėje palikote ar dar tebeturite?

Taip, pagaliau suteikė ir Utenos garbės piliečio vardą, bet vis dar jaučiuosi esąs ignalinskas. Ignalinoje mano šaknys, viso ko pradžia. Be vaikystės regėjimų ir girdėjimų mes būtume niekas. Nebūtų į ką atsiremti.

Petras Panavas. Vaikystė Vingirių kaime
Petras Panavas. Vaikystė Vingirių kaime

Šie metai buvo paskelbti Vietovardžių metais. Jūsų kūryboje jau anksčiau jautriai prisiliesta prie Aukštaitijos krašto kaimų, ežerų, upių vardų. Koks vietovardis Jums gražiausias?

Man visi mano nugyventi metai yra vietovardžių metai. Vaikystėje išgirsti net paprasčiausi gimtojo kampo vietovardžiai šiandien skamba kaip muzika, kaip senoviškos sakmės nuobiros. Peizažinio, lyrinio ar istorinės tematikos eilėraščio aš beveik neįsivaizduoju be kaimo, ežero, upės vardų, tų vardų muzikinio žaismo. O gražiausias vietovardis, ko gero, mano gimtojo kaimo vardas – Vingiriai. Bet visi kiti irgi gražūs, nes juose slypi mūsų praeitis ir mūsų stiprybė.

Gyvenime sutikote daug žmonių, kurie švietė ir dabar tebešviečia visiems Lietuvos žmonėms sava išmintimi, erudicija, kurie svarbūs mums kultūriniu, literatūriniu palikimu. Ką pirmiausia iš tų sutiktų dabar galėtumėte paminėti? Ko iš jų mokėtės ar ką per juos supratote?

Paminėti galėčiau daug ką, bet visų neišvardysi. Nemažai ir gana artimai bendravau su Antanu Miškiniu, gražų ir šviesų įspūdį paliko vieni subtiliausių ir talentingiausių poetų Kazys Bradūnas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Nyka -Niliūnas. Tiesa, pastarąjį buvau sutikęs tik kartą. Mokytis, be abejo, mokiausi, ko ir kaip – šiandien sunku būtų pasakyti.

Po vieno politinio skandalo Lietuvoje labai paplito frazė „aplinka kalta“. Ar Jūsų artimiausia aplinka (šeima, giminės, kaimynai) netrukdė Jums kurti? Ar jautėte ir tebejaučiate Jus globojančias rankas, žvilgsnius, pagalbą?

Tikrai netrukdė. Dėl visko, kas atsitinka mūsų gyvenimuose, kalti dažniausiai mes patys, nors pasitaiko ir kitaip. Retkarčiais. Dėl savo rašymų ir parašymų didelio priešiškumo nejaučiau ir nejaučiu, nors, žinoma, buvo ir skeptikų. Dabar daugelis iš tų skeptikų, atrodo, irgi žiūri palankiai.  Atrodo.

Savo kūrybos kelyje pažėrėte daug prisiminimų. Jūsų žodžio būta ir taiklaus, ir kritiško. Būta net svarstymų, ar tik nepraleista proga patylėti… Ką šiandien apie tai manote? Gal turite minčių ar svajonių dar ką nors iš savo prisiminimų aruodų „paberti“ skaitytojams?

Savo prisiminimuose prirašiau visko. Ne vienoje vietoje galėjau ir patylėti. Vienas kitas pažįstamas, ko gero, liko ir įskaudintas, nors aš nieko nesiruošiau skaudinti. Tiesiog rašiau apie tai, kas buvo, kaip man atrodė, vietomis pahiperbolizuodamas. Bet ant rašančių dažnai užpykstama. Prisiminkime Žemaitę, Ievą Simonaitytę. Atsiminimų, žinoma, dar turiu, ir nemažai. Galima būtų papildyti jau išleistus. Bet visi mano parašymai yra paremti prisiminimais. Taigi ką berašyčiau – viskas iš prisiminimų.

Petras Panavas su tėviškėnais Šiūlėnuose.
Petras Panavas su tėviškėnais Šiūlėnuose.

Esate žinomas ne tik kaip poetas lyrikas, daug kam net geriau pažįstamas kaip šmaikštaus žodžio meistras. Kaip gebate suderinti šias savybes? Iš ko, per ką jas atsinešėte į savo gyvenimą? Humoras – Jūsų gyvenimo džiaugsmo išraiška ar gynyba?

Beveik kiekvieno rašytojo humoras ar jo neturėjimas užkoduotas genuose. Daug kam tai ne tiek gyvenimo džiaugsmo išraiška, kiek gynyba. Man dažnokai – taip pat. Bet gyvenime tiek komiškų ir tragikomiškų istorijų bei situacijų, kad jas apeiti ir jų nematyti tiesiog neįmanoma. Nebent būtum visiškas mizantropas.

Jūsų kūryba labai įvairiapusė. Esate meistras (gal net – didmeistris!) poezijoje, lengvai suvaldote sakinius prozos kūriniuose. Kūrėte ir vaikams. Koks yra Jūsų skaitytojas? Kurlink labiau linksta Jūsų širdis, kuriame žanre jaučiatės stipresnis?

Nesu nei meistras, nei tuo labiau didmeistris, nors sakinį kartais pavyksta suvaldyti ir prozos kūriniuose, bet tai pavyksta daugeliui. Trejetą rinkinukų išleidau ir vaikams. Atrodo, juos paskaito ir vaikai, ir suvaikėję. Koks yra mano skaitytojas? Man pačiam į tai atsakyti būtų sunku.

Tėvai, kad ir dešimt vaikų turintys, jų vardus žino. Paleidote į gyvenimą ne vieną knygą. Ar visus  savo „vaikus“ šiandien galėtumėte pašaukti jiems duotais vardais? Ir kaip su knygom – mylimiausias vyresnėlis ar pagrandukas?

Taip, savo knygų pavadinimus dar prisimenu. Visų pavadinimai, atrodo, neblogai parinkti, bet kas už jų slepiasi – ne man vertinti. Yra turbūt įvairių nuomonių. Šiandien kai ką ir išmesčiau, ir taisyčiau, bet mėtymams ir taisymams, ko gero, nedaug liko laiko. Mylimiausią savo „vaiką“ nurodyti kebloka. Skaitytojas neblogai priėmė sakmę apie poetą Antaną Miškinį ir jo brolius – „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“. O pagrandukas – dažniausiai mylimiausias.

Už kūrybą esate ne kartą apdovanotas premijomis. Kuri iš jų Jums pačiam yra brangiausia ir kodėl? Ką apskritai manote apie premijas?

Esu gavęs ir vieną kitą premiją, nors jomis ir nebuvau lepinamas. Už poezijos rinktinę „Ateini, praeini, nueini“ apturėjau Antano Miškinio premiją, už atsiminimų knygą „Įkvėpimo auka“ Vlado Šlaito. Dar esu gavęs ir ignaliniečių K. ir M. Petrauskų premiją. Dėtis visiškai abejingu premijoms būtų pozavimas, bet vis dėlto ne jos nulemia kūrinio vertę.

Sulaukėte tokio laiko, kai knyga, tam tikra prasme, nėra reiškinys. Jas leidžia visi, kas netingi, kas turi ambicijų ir pinigų. Jus toks literatūros „vislumas“ džiugina ar liūdina? Ambicijų ir pinigų turinčio ‒ nesustabdysi. Tad ką patartumėte skaitytojui, besiblaškančiam tarp jį užgriūvančių knygų?

Liūdnokas reiškinys, kai knygas leidžia „kas netingi“. „Išleidau knygą“ – graži žinia, bet labai dažnai graži tik autoriui. Ir skaitytojui, kuris skaito bet ką, net ir visišką grafomaniją. Bet šia tema diskutuoti nesu linkęs. Gal kai kas ir mus laiko grafomanais.

Ne vieną dešimtmetį esate paskyręs mokytojo darbui. Koks tas patyrimas? Ko mokėte (be literatūros dalykų) vaikus, ko jie Jus išmokė? Kaip vertinate šių dienų mokytojų „bruzdėjimus“, apskritai švietimą Lietuvoje?

Kadaise auklėtoja Aldona Kruopytė paklausė: „Kas iš jūsų norėtų būti mokytoju?“ Atsakiau: „Verčiau jau sargu“. Bet yra sakoma: „Nespjauk į vandenį, nes pačiam gali tekti gerti“. Dabar labai nesigailiu tiek metų atidavęs mokyklai, nors ir nesijaučiu buvęs labai geras mokytojas. Vis dėlto yra ką prisiminti ir man, ir vienas kitas mokinys teigiamai prisimena, pirmiausia todėl, kad įsiminė mano „nukrypimus“ į mūsų tautos istorinę praeitį, apie kurią „anais metais“ buvo stengiamasi patylėti. Mano supratimu, šiandien mokytojai labai jau įsismagino su visokiais reikalavimais, bet patys nesugeba užkirsi kelio net kenksmingiausiam šiandieninių paauglių pomėgiui – rūkymui.

Turite patirties ir politikoje. Kokios to „kurso“ pamokos įsiminė? Ar buvo verta eiti į „tą galerą“?

Šiokią tokią patirtį turiu. Vedžiau pirmąjį Sąjūdžio mitingą Utenoje, triskart buvau išrinktas į rajono tarybą, vieną kadenciją pabuvau mero patarėju, pirmą kartą Valdui Adamkui kandidatuojant į Prezidentus buvau Adamkaus rinkimų štabo vadovas Utenoje. Tokie nukrypimai plečia akiratį, priverčia daug ką iš naujo pasverti. Praverčia ir literatūrinėje kūryboje, atgaivina humoro jausmą.

Petras Panavas veda pirmąjį sąjūdžio mitingą Utenoje.
Petras Panavas veda pirmąjį sąjūdžio mitingą Utenoje.

Ar galėtumėte save įsivaizduoti kokiame nors kitame darbe? Jei nebūtumėte rašytojas ‒ tai kas?

Mokykloje svajojau tapti ir aktorium, ir dailininku. Gal turėjau ir šiokių tokių gabumų. Bet tapau tuo, kas esu.

Ruduo už lango. O Jūsų širdy kas? Kokia šiandien Jūsų diena, kai visas laikas – Jūsų?

Taip, už lango ruduo, širdyje dažnai irgi, nes turiu porimčių širdies problemų. Bet sureguliuoju kraujo spaudimą, oro trūkumą – ir vėl beveik pavasaris. Kartais net atrodo, kad iki šimto pavyks pratempti. Žinau, kad viltis – kvailių motina, bet tikėti kuo nors niekad niekam neuždrausta.

Dėkoju už pokalbį ir dovanas skaitantiems. Linkiu mums visiems gražaus bendravimo per žodį.

Rašytoją Petrą Panavą kalbino Vida Žukauskaitė.

Nuotraukos – iš asmeninio Petro Panavo archyvo.

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *