Petras Rakštikas ir jo tezės

Petras Rak
Petras Rakštikas obliuoja

1.

Priklausomai nuo to, kokiomis akimis žiūri į gyvenimą, jis yra – arba rojus, arba skaistykla, arba pragaras

2.

Mano artimiausi draugai yra grybai, žuvys, parkeris, molis ir biblioteka

3.

Be nuostabos, džiaugsmo, kuris ateina kuriant, nieko įdomesnio ir neteko sutikti po šia saule.

(Visos trys Petro Rakštiko tezės tebūnie šio pokalbio antraštėmis)

Su rašytoju, menininku, pedagogu, grybautoju ir meškeriotoju Petru Rakštiku internetu bendravo Ričardas Šileika (Geležėlė)

Laikas – mūsų, kiek mes jį „nusaviname“ ir „suvaldome“. O vietos taip pat labai efemerinės. Čia, kur stoviu, manau ir sakau, jog tai mano vieta. Bet vos kokiu susimanytu reikaliuku žengteliu dešinėn ar kairėn, žvilgt, „mano“ vieta tuštuoja, arba ‒ jau užimta kito, manančio, kad tai jojo vieta.

Tikiu, kad žmogui, o ypač menininkui, gyvenamoji (esamoji) vieta visgi lemia tam tikrų svarbių, esminių impulsų. Sakyk, Petrai, kaip Tu sukiesi (ar jau valia pridurti savuosiuose?) Kuršėnuose? Ar Tave jie suka? Juk esi šiauliškis. Jeigu taip, tad kokie tie vietos regimieji, kokie tie vietos neregimieji akstinai, Tave verčiantys vis nerimti (ar podraug rimuotis)?

Pradžioje sava vieta buvo mama, lova, kambarys, paskui ‒ kiemas. Po to ‒ gatvė, klasė, mokykla, rajonas, stadionas, sporto salė, dailės mokykla. Pamenu, stovėjau prieš savo klasę, o matematikos mokytojas pravarde Dramblys su Hitlerio ūsais mane kvailiu, asilu ir dar bjauriau vadino. Nuo to laiko likau kurčias ir aklas jo šlovinamai algebrai ir mintyse be perstojo deklamavau eilėraštį, sukurtą bendraklasių jo šlubai eisenai atminti ,,rublis dvidešimt penki, rublis dvidešimt penki“. Baigiamojoje klasėje savi vaikinai išmokė groti gitara ,,Slade“, ,,Led Zeppelin“, ,,Deep purple“ daineles. Tai labai stipriai veikė mano matematikos žinias ir padarė neišdildomą įspūdį Drambliui, kurio kabinetas buvo po mokyklos aktų sale, ten su draugais lavinau savo muzikinius gabumus labai garsiai bumbindamas bosine gitara. Mano mokyklos baigiamuosius egzaminus vainikavo pataisa iš algebros. Tų metų rudenį turėjau puikią galimybę aplankyti Afganistano kalnus ir kaip pirmo atskyrio dziudo imtynininkas sustiprinti armijos gretas. Gerbdamas musulmonų papročius, apie kuriuos buvau girdėjęs Dramblio nutampyta ausimi, įstojau į Šiaulių profesinę technikos mokyklą. Po metų jau mokėjau tekinti. Raudonas diplomas leido toliau tobulinti mokslus. Nerizikavau stoti į VDA (Vilniaus dailės akademiją), nes neišlaikius konkurso per stojamuosius egzaminus laukė neišvengiama galimybė susikauti su Afganistano kariais. Sėkmingai įstojau ir po penkių tobulėjimo metų iš ŠPI (Šiaulių pedagoginio instituto) išėjau su piešimo, braižybos, darbų mokytojo diplomu kišenėje. Trečią kartą išvengiau tarnybos armijoje, pasirinkdamas mokytojo darbą provincijoje ligi 27 metų. Dirbau vietoj tais metais į Anapilį išėjusio mokytojo, poeto Juozo Ruzgio. Mokiau vaikus drožti, braižyti, piešti. Net istorijos mokiau penktokus, šeštokus ir aštuntokus. Tobulėjau pats savo akyse. Mokiausi iš Kuršėnų medžio drožėjo Turausko amato gudrybių. Mokiausi prie ežero klausyti lakštingalų, varnų, direktoriaus, vėjo ošimo ir švietimo skyriaus inspektorių. Kolegių klausiausi už sienos ir šalia, ant pagalvės, mokytojų name, vadinamu Pasakų trobele. Ten parašiau pirmuosius savo eilėraščius, tekstus. Savi pasirodė. Savu laiku, savoje vietoje savaip nuskambėjo. Patiko.

Tėvas Pranas kerpa savo sūnų Petrą namų (Šiauliai, Ragainės gatvė 50) kieme. Fotografavo Ričardas Šileika. 2003 metų rugpjūtis
Tėvas Pranas kerpa savo sūnų Petrą namų (Šiauliai, Ragainės gatvė 50) kieme. Fotografavo Ričardas Šileika. 2003 metų rugpjūtis

TOLIAU PARAŠYSIU, KAI GRĮŠIU IŠ ŽVEJYBOS. SU SŪNUMI VARYSIM Į TĄ EŽERĄ.

Tai va, pagavom dvylika keptuvių raudžių ir plakiukų. Labai skanu prie alaus.

…Tais metais profesorius Aloyzas Toleikis paprašė padėti nulieti gipsines formas nuo savo naujos skulptūros. Tris dienas padirbėjęs įtikinau jį, jog esu gero staliaus sūnus, tai jis mane priėmė dirbti ūkio darbų meistru į ŠU. Po metų jau mokiau studentus piešti, nepamiršdamas savo pagrindinių pareigų ‒ dėti spynas, taisyti baldus ir t.t. Buvę dėstytojai tapo kolegomis.

Profesorius Aloyzas Toleikis ir Petras Rakštikas. 2011 metai. Fotogravo Vilmantas Dambrauskas
Profesorius Aloyzas Toleikis ir Petras Rakštikas. 2011 metai. Fotogravo Vilmantas Dambrauskas

Pasidariau Šiaulių bohemos gerbėju, greitai tapau ir aktyviu jos nariu. Kelis dešimtmečius ropščiausi į žvaigždyną. Pradžioje patiko, paskui pasidarė nuobodu. Parodų atidarymai kartojosi nepataisomai vienodi, įkyrūs, kol supratau, kad jie net man nereikalingi. Ateina laikas, kai supranti, jog kūryba reikalinga tik tau. Žiūrovai lyg aukšlės prie slieko puola vertinti, demonstruoti savo išmintį. Nuo to darosi liūdna. Kartais juokinga. Be nuostabos, džiaugsmo, kuris ateina kuriant, nieko įdomesnio ir neteko sutikti po šia saule. Ilgainiui Šiaulių bohema nuseno, jaunimas sulindo į internetą. Stebina, kad neteko sutikti menininkų, kurie aktyviai skaito knygas. Be knygos žmogus užsidaro amato stiklainyje. Tada ateina nuobodulys ir žmogus pradeda pūti palaimintoje miesčionies būtyje. Grįžtu prie klausimo. Man sava vieta yra ten, kur esu. Šiandien Kuršėnai, ryt ‒ nežinia kas. Nejaučiu jokio poreikio kurti kažkam. Ačiū Dievui, nesu populiarus, perkamas kūrėjas. Gyvenu iš mokytojo, dėstytojo atlyginimų ir darau tik tai, kas man įdomu. Mano artimiausi draugai yra grybai, žuvys, parkeris, molis ir biblioteka. Nesibaigianti eilė mokytojų ateina su naujomis knygomis. Nekeliu sau tikslo ‒ žadinti miesčionišką būtį, todėl Kuršėnuose neorganizuoju kultūrinės revoliucijos. Pasirinkau vienišiaus, stebėtojo kelią.

RAŠAU IR GALVOJU ‒ KAM VISA TA RAŠLIAVA……..

Taigi, Rakštikas menininkas podraug yra Rakštikas pedagogas. Dėstytojauji (sakyk, kiek metų?) Šiaulių universiteto Dailės fakultete, o dargi kelerius metus mokai vaikus ir Kuršėnų dailės mokykloje. Man rūpi esminiai mokytojo ir mokinio santykiai. Ar įmanoma ko nors išmokyti? Ar mokydamas taip pat mokaisi? O ką Tu savo gyvenimo suole išvardytumei kaip mokytojus? Iš ko ir būtent ko mokaisi dabar?

ŠU (Šiaulių universiteto) Menų fakultete dirbu trisdešimt dvejus metus. Kuršėnų vaikų meno mokykloje skulptūros mokau jau aštuonerius metus. Jei besimokantis nori mokytis, tai ir išmoksta. Mokydamas kitus visuomet mokaisi ir pats. Kiekvienas mokinys vis kitoks žmogus ir prie jo tenka taikytis. Taip pat ir mokinių grupės labai skirtingos. Mokytojo pareiga ‒ mokyti. Mane irgi mokė. Pamiršau, ko. Per daug mokytojų aplink. Jaunystėje rimti atrodę, man senstant suvaikėjo, naujų atsirado. Mokausi iš meistrų. Daugiausia iš knygų. Mokausi turiningai ir įdomiai leisti laiką. Labiausiai patinka stumdyti durnių su grybais, su fotoaparatu, su knyga savaitgaliais ir tą veiklą derinti su piešimu, lipdymu. Šiemet nieko neparašiau, nes piešiasi. Man tai patinka. Gyvenu šia diena. Saugau maišą su išmoktais dalykais, bet negaliu niekam jų rodyti, nes kai atrišiu, bijau, kad išsilakstys kaip zuikiai. O jei rimtai, tai tame maiše nieko nėra. Tuštybių tuštybė. Gyvenimas moko garbingai numirti, kad raportas aukščiausiajam nesibaigtų vienu sakiniu ,,labas, čia aš, Petras“.

NESIRAŠO MAN KAS SAVAITĘ PO KLAUSIMĖLĮ… LABAI JAU VALDIŠKAS REIKALAS VISA TAI.

Druskininkų Girios aido muziejuje tūptelėjusi trijulė Petras Rakštikas, Andrius Mosiejus ir Ričardas Šileika. 2003 metų liepos 31 diena. Fotografavo Ričardas Šileika.
Druskininkų Girios aido muziejuje tūptelėjusi trijulė Petras Rakštikas, Andrius Mosiejus ir Ričardas Šileika. 2003 metų liepos 31 diena. Fotografavo Ričardas Šileika.

Įdomus yra meno žmonių keliažanrystės fenomenas. Kai vienas artojas aria išsyk dvi vagas. Kam duota, tam bus dar pridėta? Tokių tandeminių asmenybių kultūroje nėra reta. Kokios pavardės greitosiomis stryktelėjo manon galvon, ‒ tai Mikalojus Vilutis, Gvidas Latakas, Alis Balbierius, Julius Keleras,Robertas Antinis.Tu, Petrai, taip pat esi apdovanotas ne vienu talentu. Sakyk, kaip tai atsitiko – juk savo kūrybą pradėjai kaip dailininkas, o vėlėliau ėmei rašyti eilėraščius ir tekstus. Ar rašytojystė Tau radosi kaip „meno maisto papildas“, ar tai buvo naujų neišvengiamų paieškų rezultatas?

Nuobodulys, kasdienybės banalūs triukšmai, naujų patirčių geismas verčia gyventi aktyviai. Daug skaitau. Galiu neskaityti, galiu piešti, drožti, vaikytis moteris, tapyti, žvejoti, groti gitara, fotografuoti, mokyti vaikus lipdyti, studentus piešti. Galiu nepiešti, galiu rašyti, o kai nesirašo ‒ grybauti. Negaliu žiūrėti televizijos, klausyti radijo, vartyti lietuviškų žurnalų, laikraščių, net pastorėjusių Šiaurės Atėnų nebevartau. Baisiuosi lietuviško popso melodijomis, tekstais ir jų vartotojais. Galiu prisidėti prie jų, bet gėda sakyti ‒ nežinau, nuo kurio galo pradėti. Kai nesidirba ‒ nerimauju, kad atsėlina nuobodulys. Kadangi esu nepataisomas cholerikas, Beždžionės metais gimęs Šaulys, todėl ilgai nerimauti nemoku. Pernai daug rašiau. Išsisėmiau. Nyku save tiražuoti. Šiemet piešiu. Bandau vis kitokį linijų pasaulio variantą sukurti. Noriu pats save nustebinti. Pradėjau bėgioti ‒ liemuo plonėja lėtai, bet rutina stiprina dienotvarkę. Kartais stebiuosi savo aktyvumu, bet kai žiūriu į rimtus meistrus, matau, koks lėtas, silpnas esu ir dar smarkiau spaudžiu greičio pedalą. Azartas. O gal mano gyvenimo programuotojas bus kokį mygtuką senovėje nuspaudęs…

PRIDEDAMAME PIEŠINYJE PAVAIZDAVAU, KAIP PIRŠTUKAI IR PIRŠTUKĖS PEILIU GRYBĄ PJAUNA. ANTRAME PIEŠINYJE – RŪKORIUS IR JO DŪMAI

Pirštukai ir pirštukės.
P. Rakštikas “Kaip pirštukai ir pirštukės peiliu grybą pjauna”

 

Rūkorius ir jo dūmai.
P. Rakštikas “Rūkorius ir jo dūmai”

O kokie Tavo santykiai su užsakomaisiais dalykais? Omenyje turiu, kai Tau pasiūlo už tam tikrą pinigų sumą išdrožti, nupiešti, nulipdyti. Jokių kaprizų dėl to neturi?

Užsakomų darbų turėjau tik praeitame amžiuje. Dirbu pedagogo darbą dviejose vietose. Mano poreikiams užtenka. Esu laisvas nuo užsakovų sumanymų, skonio ir jų dailės etalonų. Niekam labai nesisiūlau, tai ir perkamas nesu. Kuriu, kad man patinka. Nerandu savyje nė lašelio prekeivio kraujo. Tam pašaukimo reikia, tuščio pilvo, didelių ambicijų. Vienas kitas susigundo mano grafikos darbeliais, o šiaip ‒ viską išdovanoju, kai per daug susikaupia.

Štai pastarajame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime kalbėta, kad rašytojai turėtų labiau ir aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, stipriau reikšti savo pilietinę poziciją. Ką šia tema pasakytų Petras Rakštikas?

Visuomeninis gyvenimas? Miglotas pasakymas. Bene turėčiau lipti ant kubilo su tekstais? Labai kvailai jaučiuosi prieš publiką. Ypač su tekstais. Kam įdomu, paskaito. Užteko kelių knygos pristatymų ir vidinė signalizacija užblokavo visus mano ratus. Vengiu prekybos centrų, turgaus, paplūdimių, masinių renginių. Man ten negera. Matyt, jau senatvės požymiai, o gal autistas darausi.Vilniuje yra būrys rašytojų, kuriems patinka viešai pristatyti savo kūrybą. Anais laikais menas priklausė liaudžiai. Šiandien ‒ vartotojams. Meno vartotojų, ypač literatūros, nėra daug likusioje nuo Vilniaus Lietuvoje.

Vis dėlto, manding, dažnam menininkui neišvengiamai ir būtinai privali vienystė, buvimas tik su savimi (kad tik tokiu būdu būtų su visu pasauliu ir visata). Tačiau daugeliui taip pat labai reikalinga ir svarbi kokybiška komunikacija, tarpusavio mainai, minčių ir idėjų apykaita. Sakyk, Petrai, ar nestingi bendrystės su savo luomo nariais? O gal Tau kaip tik įdomesnis gatvės ir laukų, paukščių ir žuvų gyvenimas? Gal Tau geriausi bendrininkai yra tie, kuriuos pats renkiesi – knygos, filmai, muzika?

Pasidalink, Petrai, su šį šnekesį skaitysiančiaisiais savo vartojamais skaitomo, klausomo, žiūrimo adresatais.

Tarpusavio mainai, idėjų, minčių komunikacija persikėlė į internetą. Pigu, paprasta, greitai. O jei rimtai, tai interneto šiukšlynuose niekas manęs nebestebina. Dominuoja pasikartojimų pasikartojimai arba formalizmas. Labai gero daug negali ir neturi būti. Tuomet vidutinybė ir jos tveriamos pakuros taps retenybe ‒ vertybe. Nepriklausau jokiam luomui, tad ir bendravimo stokos nejaučiu. Žmoguje yra visas pasaulis ir jame visuomet yra ką atrasti. Šią vasarą sukūriau naują piešinių ciklą. Paneigiau savo ankstesnįjį aš. Pasikeičiau. To ir siekiau. Galų gale jaučiuosi išsisėmęs ir laukiu naujų mokslo metų. Pailsėsiu nuo piešimo. Ilsėtis yra būtina. Net nuo meno. Būna dienų, kai negaliu klausyti muzikos ‒ mėgaujuosi žiogų cirpimu ir vaikų klyksmais kieme. Nekenčiu šį mėnesį filmų. Mėgaujuosi S. Becketu ir R. al Galidi knyga ,,Autistas ir pašto balandis“. Knygų, filmų ir muzikos rekomenduoti negalima. Kiekvienam savo. Kas mažai vartoja, tam daug ir nereikia. Kaip su degtine. Vienus ji įkvepia, o likusius kvailina.

Esi tapytojas, grafikas, skulptorius. O, regis, nepriklausai jokiai vizualiųjų menų organizacijai. Nebent žiopsotojų pro langą. Bet užtat kišenėje turi Lietuvos rašytojų sąjungos bilietą. Kodėl taip nusprendei? Čia koks nors vizginimas, ar kas?

Buvau tapytojas. Paskutinė darbų paroda ‒ 2012 metais. Praeitame amžiuje aktyviai drožiau iš medžio. Pasaulyje tokių daug. Grafikos darbus man atspaudžia meistras. Nematau reikalo dokumentu įrodyti, kad ką nors sukūriau. Rašytojų sąjungos bilietas rodo mano senoką foto. Narystė sąjungoje man garantuoja kvietimą į suvažiavimą ir sveikinimą su Naujaisiais metais. Laukiu pedagogo pensijos. Neturiu jokių iliuzijų, kad galėsiu pragyventi iš piešinių, tekstų.

Obeliuose, menininko Rimvydo Pupelio sodybos sode, rašytas Petro Rakštiko prašymas priimti jį į Lietuvos rašytojų sąjungą 2006 05 12. Tačiau prašymas buvo nelauktai pašlapintas lietaus, todėl jį teko perrašyti iš naujo.
Obeliuose, menininko Rimvydo Pupelio sodybos sode, rašytas Petro Rakštiko prašymas priimti jį į Lietuvos rašytojų sąjungą 2006 05 12. Tačiau prašymas buvo nelauktai pašlapintas lietaus, todėl jį teko perrašyti iš naujo.

 

Su vyresniuoju broliu Povilu Trakų pilies, kurioje 2015-ųjų vasarą atidaryta autorinė Petro grafikos paroda „Bamba“, vidaus kiemelyje. 2015 metų liepos 17-ąją. Fotografavo Ričardas Šileika
Su vyresniuoju broliu Povilu Trakų pilies, kurioje 2015-ųjų vasarą atidaryta autorinė Petro grafikos paroda „Bamba“, vidaus kiemelyje. 2015 metų liepos 17-ąją. Fotografavo Ričardas Šileika

Esame iš vienos šaikos, kuriai neegzistuoja televizorius. Bet štai į internetą nespjauni. Esi ir socialiniame tinkle prisirišęs, tiesa? Ką gero (iš)knisi tose platybėse?

Socialiniame tinkle randu žmonių veiklos pėdsakų. Labai retai įdomių, dažnai juokingų, dažniausiai ‒ banalių. Tai šiokia tokia solidarumo iliuzija. Erzina amato ubagų įžūlumas, išdabintas rafinuotų meno tyrėjų. Menas tampa susitarimo reikalu. Dažnai paprasta avantiūra, eksperimentu. Biznis yra biznis, nors ir nieko neverta prekė ‒ reikalas. Kuria kūrėjų minios, stengiasi, prakaituoja, nors malkos šlapios, ugnies nėra, arba nėra ką kūrenti, net ne šilta, nekalbant apie karšta, o periasi, vantomis mojuoja… Demokratija. Neužčiaupsi nebylio ‒ į teismą paduos bandantį. Teisėjas uždirbs ‒ kaltas liksi. O teisybė šiandien irgi prekė. Net ne deficitas, nes niekas nežino, kuo ją pamatuoti. Žaidimas vardan žaidimo. Svarbu etiketė. Ja daugelis tiki.

Dabar ant kiekvieno kampo apstu demokratijos. Kuomet stengiantis ko neįžeisti (tiksliau – kad nesusilaukti grasinimo teismu) nepaneigiama teisybe ar esamu faktu, sakoma „galimai“. Tokia šiuolaikybė, kai beveik nusitrynusios ribos tarp dora ir nedora, kai uodega per veidus vizgina puošnusis dekadansas. Kas Tau, rašytojau ir dailininke Rakštikai, yra tabu? Kas šventa turėtų būti bent jau kultūros žmogui?

Šventa yra autentiška ugnis žmoguje. Jei jos turi ‒ kuria, jei neturi ‒ žaidžia, kad turi. Kas yra kas ‒ kiekvienas atsirenka pagal savo kriterijus.

Tabu. Jei tavo kūrinys kažką jaudina, matyt, turi tos ugnies. Jei ne ‒ viskas aišku. Man tabu ‒ reklama. Iš dvasios atėjęs, ten ir nuteka žmogus. Tik energiją praturtina savo buvimu arba ne. Labai intymus klausimas. Taip. Pėdsakai dingsta. Prapuola kūriniai. Lieka tik kūrimo akimirkos džiaugsmas.

Štai nevalingai mano rankosna stryktelėjo kaži kada jau skaityti Jono Meko „Laiškai iš Niekur“. Citata iš 116 puslapio „A, sėdžiu dabar, vėlai šią naktį, ir galvoju, kas yra tikrai svarbu, šiandieną ar bet kada. A, tai tie Rojaus gabaliukai, tie nedideli fragmentai, tiktai jie yra svarbu. Ir tik mes, priklauso nuo mūsų pačių, tiktai mes galim apsaugot ir išlaikyt tuos Rojaus gabaliukus ir augint juos, ir puoselėt, kad jie augtų ir žydėtų. Ne, ne, Rojus dar nėra visai prarastas: jis yra mūsų širdyse“ timptelėjo liežuvį galų gale paklausti Tavęs apie meilę, apie viltį, apie tikėjimą. Ir, žinoma, apie mirtį.

Jei netiki, tai abejoji. Jei abejoji, esi neapsisprendęs, nežinantis, ką daryti. Kai nežinai, ką daryti ‒ neturi tikslo. Neturi tikslo, neturi ir prasmės. O kas yra prasmė? Nežinau. Apie gyvenimo prasmę, tikslus daug galvojau, kalbėjau jaunystėje. Jaunystė buvo ir praėjo. Daug kas buvo planuota, bet neįvyko. Gyvenimas nusišvilpė į mano planus. Įvyko labai daug kas, kas visai nebuvo planuota. Lieka tik džiaugtis tuo, kas įvyko, ir linksmai švilpauti į tai, kas nesudygo planų lysvėse. Mokytojas privalo rašyti planus. Ne sau. Geras mokytojas mokosi ir kitus moko. Planai reikalingi mokytojo prižiūrėtojams. Dabar esu čia ir kiekvieną rytą pabudęs džiaugiuosi, kad esu. Dieną dirbu privalomus darbus, o jei tokių nėra ‒ prisigalvoju neprivalomų: valau langus, tikiuosi, kad čiurliai tuojau jų neapdergs. Fotografuoju ir tikiuosi ,,pagauti“ kadrą. Dedu viltis, kad paslapčių pievoje pasiseks palaižyti atradimo medaus. Be jų gyvenimas būtų nykių pasikartojimų eilė. Žemė sukasi apie saulę su meile. Mokslininkai to dar neįrodė, todėl tyli tuo klausimu. Kartais su meile, kartais su viltimi ir tikslingu tikėjimu dairausi į moteris. Mėnulis sukasi apie žemę, ir tikiuosi, kad jo tamsiojoje pusėje įsikūrę ateiviai žmonėms kompiuterį dovanojo neturėdami piktų kėslų. Kasdien dedu viltis ant vienos svarstyklių lėkštės, o savo pastangas ‒ ant kitos. Jei nesimuliuoju dirbančio ‒ viltys besvorės. Jei rimtai, tai ko vertos viltys nežinia apie ką, abstraktus, neįvardytas tikėjimas? Priklausomai nuo to, kokiomis akimis žiūri į gyvenimą, jis yra arba rojus, arba skaistykla, arba pragaras. Tikiu, jog esu Visumos (Dievo) dalis, ir viskas, ką darau, skirta jam. Kuo numiręs jį praturtinsiu, tuo labiau jį pagerbsiu. Mirtis man ‒ darbo laiko pabaiga. Po to ‒ paslaptis. Į ją ir einu. Kiekvieną vakarą mirštu. Kiekvieną rytą prisikeliu. Ne nuo manęs tai priklauso. Tai, ar dėsiu viltis į prisikėlimą, ar tikėsiu, kad rytoj prisikelsiu, mirčiai nusišvilpt. Ji padarys savo darbą, aš baigsiu savus. Manau, kad mirtis dirba su didele meile ir atsakingumu, nes neteko girdėti, kad ji būtų suklydusi. Verta dėmesio jos meilė.

Šiauliškės Dalios Staponkutės autografas kolegai rašytojui Petrui Rakštikui. Esė rinktinėje „Lietumi prieš saulę“.
Šiauliškės Dalios Staponkutės autografas kolegai rašytojui Petrui Rakštikui. Esė rinktinėje „Lietumi prieš saulę“.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *