Pašnekėjimai

 

Kavinė. Ričardo Šileikos nuotrauka
Kavinė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Pašnekėjimai

Julija Božičko, Trakų r. Rūdiškių gimnazijos IV klasė

 

Veiksmas vyksta gatvėje. Tebūnie kokiame mielame Vilniaus senamiesčio kampelyje.

Virgis lėtai žengia. Žūtbūt negalima atsistoti ant dviejų akmenukų vienu metu. Vienai kojai skirtas tik vienas, todėl reikia laikytis taisyklių. Matyt, dėl tokio požiūrio ir žengia jis lėtai, o ne guviai, grakščiai ar sparčiai. Kaip visada – nunarinęs galvą, sukišęs rankas giliai į kišenes. Skrybėlės priekis kiek nuleistas. Labai paprasta. Tam, kad niekas nematytų akių. Jos išduoda viską: baimę, neapykantą, meilę, rūpestį, džiaugsmą, širdgėlą, laimę. Vis dar lėtai žengia Virgis – mąstytojas nuo pat gimimo, ramios sielos žmogus. Tik staiga it strėlė į jį kažkas atsitrenkia, bemaž nuskina. Tai ne kas kitas kaip Antanas. Stiprus vyras iš prigimties. Ūkiškas ir mylintis save patį. Nė vienas nesitikėjo tokio susidūrimo. Skaudaus susidūrimo. O tada – bum! Abu girdėjo, kad kažkas trečias nukrito ant žemės. Bet kas tai?

Tai knyga. Paprasto žmogaus paprastai parašyta knyga. Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“. Pamatęs ją plūduriuojančią baloje Virgis net už širdies susigriebė. Atsargiai pas(i)ėmė:

– Vargeli, na ir nelaimėlė. Šitokį šedevrą, šitokį šedevrą…

– Jūs nesijaudinkit, ponas. Nieko tokio. Išdžiovinsiu. Man svarbu po spinta ją gerai pakišti, nes vienas šonas pakrypęs. Čia storis kaip tik bus, – ramina Antanas.

– Kaip tai nieko baisaus? Jūs gal neskaitėte, kad taip ramiai kalbat? – paklausė Virgis taisydamasis paltą.

– Skaičiau dar mokykloj. Nepatiko.

– Ne, taip nedaroma. Grįžęs namo tučtuojau perskaitykite. O po spinta galite lentą kokią padėti.

– Jūs gal juokaujat, ponas? Neturiu laiko. Ir tikrai tvirtai sakau – man šita knyga nepatinka, – irzliai atrėžė Antanas.

– Gėda turėtų būti. Jūs net neatsiprašėte, kad šitaip mane pastūmėte, o dabar dar drįstate priekaištus priekaištėlius sakyti tokiam didžiam autoriui.

– Atleiskit už tai, kad taip nemandagiai sugadinau jūsų pasivaikščiojimą. Bet, patikėkit manimi, tai tikrai nutiko visai netyčia.

– Tiek to. Kodėl, sakykit, Jūsų šita knyga nevilioja?

– Labai paprasta, ponas. Aš juk ne darželinukas, kad pasakas skaityčiau. Jau tada buvau jai per didelis.

– Klystate, tamsta. Manau, kad net ir tada Jūs dar buvote per mažas.

– Man jau ūsai žėlė, – pasididžiuodamas išpyškino Antanas.

– Oi, – nusijuokė Virgis. – Tai dar nieko nereiškia. Sakykite, ar turite vaikų?

– Taip. Berniuką. Jam dvylika.

– Spėju, norite, kad jis užaugtų protingas ir išsilavinęs? – mįslingai šypsodamasis paklausė Virgis.

– Dar klausiat, ponas. Tai aišku.

– Taigi. O gerumas ir nuoširdumas juk kaip tik nuo tokių knygų atsiranda. Kur žmogiškosios vertybės. Tada, daug sužinojęs, ir Jūsų senatvėje nepaliks.

– Tai ką dabar? Nepaliks ir taip.

– Dievo keliai nežinomi. Skaitykit kartu su sūnumi. Dar prisiminsit mane.

– Na gerai, ponas. Pažiūrėsim. Bet ne dėl Jūsų, dėl savo vaiko tai darysiu, ‒ kiek nepatikliai pasakė Antanas.

– Žinoma, žinoma… ‒ su šypsenėle lūpose ir pinčukais akyse atsakė Virgis.

Nusileidęs skrybėlę nužingsniavo toliau. Antanas irgi. Tik šįkart lėčiau, it mąstydamas nuėjo.

Virgis vis dar stengėsi neužminti dviejų akmenukų. Gatvėje telkšojo bala.

***

‒ Vis mąsčiau, o kodėl žemė apvali?

‒ Taip lengviau arti. Tik švyt švyt. Greičiau pavyksta… Dievas pagalvojo apie mus, nabagus. Tik švyt švyt. Ir suarta. Supranti?

‒ Ubage tu! Pamiršai tuos visus likusius, kurie nearia. Ką, klausyk, jie tuomet daro? Jeigu, kaip sakai, žemė tik ariantiems.

‒ Tą ir daro. Juk vanduo irgi tik geriantiems, o miegas – miegantiems.

‒ Nesuprantu.

‒ O aš nesistebiu. Juk protas irgi tik mąstantiems. Kaip sunku tau turėtų būti.

‒ Sakei kažką?

‒ Gražus oras.

‒ Be galo! Einu, suarsiu šiandien žemę. Pati prašosi.

***

(Tik tarp tėvo ir motinos taip būna.)

M: tėvai, žiūrėk, jau saulė šiandien šilčiau atrodo.

T: bėgsi tuoj, lakštingala mano, į daržą. Ravėsi, net žiežirbos lakstys.

M: eik geriau pas vištas sutvarkyk. Tai nežinia kelinta diena jau trepsi savo šūduose. Jau ir kiaušinių taip nebededa.

T: kalasi žolė po truputį. Greit turės daugiau ko lesti, tai ir kiaušinių padaugės.

M: šūdo nuo to nė kiek nesumažės.

T: boba, su tavim vien tik bėdos.

M: tėvai, gana tau ėsti. Nors pavasaris, bet derlius tai tik rudenį nuimsma.

T: aš tą kiaulę užauginau, aš jos lašinius ir glostysiu tarp dantų.

Ruduo. Ričardo Šileikos nuotrauka
Ruduo. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *