Pašėlęs pramoginis prancūzų kinas: Yann Gozlan

Filmo "Burn Out" afiša.
Filmo “Burn Out” afiša.

Pašėlęs pramoginis prancūzų kinas: Yann Gozlan

Karolis Baublys

Sukūręs du trilerius, pačioje šių metų pradžioje, sausio 3 d., prancūzų režisierius Yannas Gozlanas kino teatrų žiūrovams pristatė trečią kūrinį – veiksmo filmą Burn Out. Yannas Gozlanas nusipelno pagarbos vien dėl drąsos ir kūrybinių ambicijų: kurti žanrinį kiną Prancūzijoje – nelengva užduotis (jį sunku prodiusuoti dėl finansų stygiaus). Kaip galima spręsti iš anglakalbio naujojo filmo pavadinimo (angliškas pavadinimas – retas reiškinys etnocentriškumu pasižyminčioje prancūzų kultūroje), daug žadantis režisierius orientuojasi į užsienio žiūrovą ir tarptautinę kino rinką. Vietinė (prancūzų) kino kritika, vertindama antrąjį Yanno Gozlano filmą Idealus vyras (Un homme idéal; 2015), nebuvo nuolaidi ‒ kino žurnalistas Aurélienas Ferenczi scenarijuje aptiko nekoherentiškų įvykių. Kaip galėtume vertinti naująjį režisieriaus kūrinį Burn Out?

Pagrindinis filmo veikėjas Tony (François Civil), pasiruošęs motociklų lenktynėms.
Pagrindinis filmo veikėjas Tony (François Civil), pasiruošęs motociklų lenktynėms.

Šį sykį prancūzų režisierius visa galva pasineria į veiksmo filmui būdingos atmosferos kūrimą: jau nuo pirmųjų kadrų Burn Out įtampa žiūrovus prikausto prie kėdžių. Paprastai pašėlęs ritmas ir žiūrovo nepaleidžianti įtampa nėra stipriausi šiandieninio prancūzų kino bruožai, tad tokia pabrėžtinai įnirtinga pasakojimo eiga nustebina. Filme pasakojama apie 26-erių metų Tony (François Civil), pusę dienos dirbantį nelengvą krovėjo darbą, o likusį laiką skiriantį savo didžiajai aistrai – motociklų lenktynėms. Jo buvusiai mylimajai, sūnaus motinai Leylai (Manon Azem), įsivėlus į narkotikų prekeivių konfliktą ir įsiskolinus 50 000 eurų, Tony nusprendžia padėti – nuo šiol kiekvieną naktį jis privalo pristatyti nelegalų krovinį iš Olandijos į Prancūziją vietiniams mafijozams. Kelias ilgas, o Tony turi dvi valandas užduočiai įvykdyti. Čia ir prasideda velniškos lenktynės su policininkais ar gatvės bandziūgomis, suteikiančios žiūrovui gerą adrenalino dozę. Istorija galėtų baigtis itin niūriai, tačiau iš aklavietės Tony išgelbsti jo vaikystės draugas Moussa (Narcisse Mame) ‒ juodaodžių banditų grupės vadeiva.

 Tony (François Civil) pro stiklą stebi savo buvusią mylimąją Leylą.
Tony (François Civil) pro stiklą stebi savo buvusią mylimąją Leylą.

Žvelgdami į šį filmą atidžiai ir kritiškai, galėtume režisieriui prikišti stipriai suveržtos kino dramaturgijos ir psichologiškai motyvuotų charakterių stygių. Pavyzdžiui, taip ir lieka neaišku, kodėl Tony išsiskyrė su savo mylimąja Leyla. Vieno jųdviejų dialogo metu Leylos sviedžiama frazė, esą Tony visuomet rūpinosi tik savimi, o jo galvoje – vieni motociklai, mažai ką paaiškina ir lieka miglota. Tačiau akivaizdu, kad režisieriui ne tai rūpėjo. Didžiausias jo dėmesys buvo sutelktas į grynąjį veiksmą, atsisakant „mirusio laiko“ ir Tony paverčiant idealiu action hero.

Filmo techninė komanda nusipelno didelio įvertinimo už visapusišką, milimetrais niuansuotą filmo garsą. Garsiniai sprendimai išties stebina įvairove, išradingumu, rafinuotais niuansais. Filmo garsinis audinys niuansuojamas kiekvieno epizodo metu, preciziškai keičiant garso amplitudę: žiūrovas turi galimybę išgirsti, kaip keičiasi pagrindinio personažo garso percepcija, užsidėjus motociklininko šalmą, prisirijus narkotikų ar žiauriai sumuštam. Garsas atskleidžia supantį pasaulį kaip girdimą Tony, tokiu būdu techniškai jį pristatant kaip pagrindinį veikėją (ar istorijos lėmėją), nuo kurio pojūčių priklauso kino naratyvas.

 Tony po pavojingos ir nutrūktgalviškos nakties.
Tony po pavojingos ir nutrūktgalviškos nakties.

Yannas Gozlanas nenori kurti kino, izoliuoto nuo publikos, nuo visuomenės, kuri kuria ir atspindi šiuolaikinį pasaulį, kad ir koks niūrus, ciniškas ar neteisingas jis būtų. Pramoga nėra vien nerūpestingas laisvalaikio leidimo būdas, tai – tam tikra meno percepcijos forma, kuomet, užuot vertinus kritiškai, negatyviai, atstūmus kūrinį, menu mėgaujamasi, gardžiuojamasi visomis juslėmis. Tad užuot snobiškai atmetus Burn Out, siūlau pasiduoti pagundai, atsiduoti giliai užslėptiems vujaristiniams polinkiams ir pasinerti į nutrūktgalviškus vizualinius ir audityvinius malonumus, kuriuos žiūrovui dovanoja pramoginis prancūzų kinas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *