Palūšės miškuose sutiktoji arba Dalios dalia

Scan0002

Palūšės miškuose sutiktoji arba Dalios dalia

Gintarė Adomaitytė

Palūšės miškuose sutiktoji – taip galiu vadinti žurnalistę Dalią Savickaitę, perfrazuodama jos knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ (leidykla „Indra“, 2017) pavadinimą.

Anais laikais, dar XX amžiuje, mėgau vasaroti Palūšėje, šalia Aukštaitijos nacionalinio parko būstinės. Dalios negalėjai nepastebėti – jos energija ir temperamentas bangavo beveik kaip Lūšių ežeras audrotą dieną. Dalia anaiptol nebuvo vasarotoja. Aukštaitijos nacionaliniame parke ji dirbo kultūrologe.

Pasakoti apie Dalios dalią sudėtinga. Nelauktai netikėtai – štai žodžiai, tinkami jos biografijai. Taigi, nelauktai netikėtai ji paliko parką ir daugybę savo idėjų, tapo Visagino savivaldybės kultūros skyriaus darbuotoja. Nelauktai netikėtai liko bedarbe, bet neilgam. Nelauktai netikėtai ji tapo laikraščio ,,Utenos apskrities žinios“ žurnaliste, ja tebedirba ir dabar. Dalia ‒ ir respublikinių dienraščių autorė. Nelauktai netikėtai pasirodo jos knyga – tartum liudijimas, kad Dalios Savickaitės rašymai prasmingi, verti išlikti ilgam.

Džiugu minėti, kad svetainei www.menobangos.lt įsibanguoti savo rašiniais padėjo Dalios dukra Milda Savickaitė – dabar jau diplomuota kultūros istorikė ir antropologė. Būtent Mildai dažniausiai leista ir lemta tapti knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ pristatymų vedėja.

Apie knygą tuoj pasakosiu išsamiau, o kol kas noriu priminti neseną, tik pernykštę istoriją. Ignalinos viešojoje bibliotekoje vyko projektas „Mano dienoraščio puslapiai“.  Žmonės, kuriems rūpi ir rašymas, ir skaitymas, dalyvavo literatūrinėse dirbtuvėse, klausėsi edukatorių rašytojos Birutės Jonuškaitės, poetų Nijolės Daujotytės, Valdo Daškevičiaus. Didžiajai  daliai projekto literatų labiausiai rūpėjo poezija, bet Dalia, ta mūsų Dalia… „O publicistika?!“ – ji nuolat teiravosi atvykusių edukatorių.

Dalia Savickaitė. Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo.
Dalia Savickaitė. Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo.

„Paskutine paskata ruošti leidinį tapo rašytojos Birutės Jonuškaitės paskaita. Lyg aidas atsikartojo Nepriklausomybės Akto signataro prof. Česlovo Kudabos žodžiai. Rašytoja susirinkusius kvietė rašyti apie šalia esančius, fiksuoti reikškinius, sociokultūrinius aplinkos elementus. Tai – vertinga informacija rytoj gyvensiantiems, tai skatina žmones pamilti save ir supančius“ – taip knygos įžangoje rašo Dalia.

O knygoje – per penkiasdešimt Aukštaitijos žmonių portretų. Nuo Didžiasalio – iki Anykščių, nuo Molėtų – iki Zarasų. Viename leidinyje kuo gražiausiai sutaria Meironių gyventoja bibliotekininkė Laima Banienė, Ginučių verslininkas Valdas Gaidelis, Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas, Linkmenyse apsigyvenusi žymioji aktorė Irena Kriauzaitė, ignalinietis gamtininkas Bronius Šablevičius ir… deja, anapilin jau iškeliavę profesorius Česlovas Kudaba, anykštėnų režisierų Germanavičių pora.

Antroji knygos dalis – pasakojimai apie įdomias Aukštaitijos vietas, įsimenančius renginius. Pabaigai – gardumynas: rašinys „Žiaurumą ar darną kuria masonai“. Išsamus pasakojimas kuria knygos intrigą: autorė rėmėsi daugybe šaltinių, bet kelia ir savo versijas, o pasakojimo centre – senasis Dūkšto dvaras, jo savininkų ir svečių istorijos.

Knygos leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos respublikos kultūros ministerija, jos pasirodymas sietinas su Ignalinos viešosios bibliotekos projektu „Rytų Lietuvos X faktoriai (žmonės, renginiai, objektai) – turiningai valstybės šimtmečio šventei“.

Svarbu minėti, kad pirmoji Dalios specialybė – bibliotekininkė. Palei geležinkelį, Dūkšte,  nedidelėje bibliotekoje, savo karjerą pradėjo anaiptol ne Aukštaitijos dukra. Dalia Savickaitė didžiuojasi esanti mažalietuve, vieną po kitos gali berti įdomias istorijas apie gimtąjį pamarį ir pajūrį.

Istorijos apie Ignalinos kraštą byra dar smagiau. Kartą kitą su Dalia išsirengusi į kelionę, negalėjau atsistebėti: kiek ji gali pasakoti apie kiekvieną miškelį ar mišką, kalnelį ar piliakalnį, kaip vardija ledynmečius, kiek sodybų ir jų gyventojų yra aplankiusi.

Mielagėnų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Mielagėnų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Viena mūsų kelionių – liepos pradžioje į Mielagėnus. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje – mišios už sveikatą praradusius ir jiems padedančius. Tik po to ilgokas, išsamus Dalios knygos pristatymas. „Atsimenu, kaip į šią bažnyčią iš savo kaimo eidavau basa“ – sakė viena iš knygos personažių Česlava Pimpienė (Visagino Česlovo Sasnausko muzikos mokyklos direktorė). Negalėjai nepastebėti, kaip žaidžia vasaros spinduliai jos aukštakulnėse elegantiškose „lakierkose“. Dar labiau dėmesį traukė į bažnyčią užbėgantys, palei klebono Marijono Savicko kojas besiglaustantys šunėkai. Bažnyčia atverta ir jiems. O kas tas žmogus, kukliai stovintis bažnyčios prieangyje ir taip šiltai pasauliui – viskam kas čia, Mielagėnuose, vyksta – besišypsantis?

Gera kompanija. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Gera kompanija. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Jis – chorvedys Petras Puošiūnas, Mielagėnų bažnyčios vargoninkės  Valentinos Sinkevič mokytojas, ilgametis „Varpo“ choro dirigentas, dabar jau chorą „padovanojęs“ Jurijui Kalcui.

Dalia Savickaitė savo knygoje apie Valentiną Sinkevič pasakoja: „Dainuojanti mergaitė niūnavo visur, bet reikėjo apsispręsti ir dėl tolesnių mokslų. Norėjosi muzikos, bet natų visai nepažįsta, nei muzikos teorijos, nei istorijos, bet… noras didžiulis. Matyt, buvo lemta, nes choro „Varpas“ vadovas Petras Pošiūnas atvažiavo pas uošvienę į Bernotus. Sužinojęs merginos norą pasikvietė pas save ir dvi savaites prieš stojamuosius į LMTA „kalė“ jai į galvą būtiniausius stojimui dalykus. Kažką „įkalė“, bet vėl gelbėjo gamtos dovanotas balsas. (…). Įveikė dėstytojų abejones ir eilinį kartą įrodė – kas turi būti, taip ir bus“.

Mielagėnuose tą dieną  ‒  ir vyrų choro „Varpas” koncertas. Juk suprantame, kad žymųjį chorą į Mielagėnus išvioliojo ne kas kitas, tik Dalia Savickaitė.

„Jūs tokie gaivūs, nors mūsų koncerto laukėte ilgai” – publiką gyrė dirigentas Jurijus Kalcas. Pilnutėlė bažnyčia plojimais ir šūksniai bravo gyrė chorą…

Ta diena Mielagėnuose buvo ilga. Gaila, bet privalėjau grįžti namo. Neišgirdau, nepamačiau Poezijos naktigonės – kasmetės Mielagėnų miestelio šventės.

Vakaronės belaukiant. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Vakaronės belaukiant. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Šias eilutes rašau jau rugpjūtyje, jau rudeniop. Ką tik grįžau iš Linkmenų, kur apie Dalios Savickaitės knygą kalbėta kitaip. Susitikome bendruomenės centre, buvusioje vidurinėje mokykloje. Nei mokytojų, nei mokinių tame baltame pastate senokai nėra. Yra seniūnija, paštas, biblioteka, kultūros centras, sporto salė.

Turėjau laiko paklaidžioti viena po Linkmenis: miestelį, kurį tarpukariu perpjovė demarkacinė linija. Paklaidžiojau ir po didžiulį, aidintį buvusios mokyklos  pastatą.  Prašyte prašosi tas namas, kad į jį ilgesniam laikui atvyktų dailininkų komanda: spalvintų, gyvintų, smagintų sienas, apgyvendintų skulptūras ar… Iš kur man žinoti ką? Tikrai žinau, kad Ignalinos kraštas šaukiasi to, ką patyriau savaitę viešėdama Anykščiuose: rašytojų rezidencijų, dailininkų plenerų, menų inkubatorių.

Jaukioje Linkmenų  salėje apie Dalios Savickaitės knygą kalbėtasi kitaip nei bažnyčioje: kokios sienos, toks ir pokalbis. Dalia priminė, kad Linkmenis galima vadinti metalistų miestu: čia būta rūdos kasyklų ir liejyklų, dabar čia gyvena net keturi kalviai, čia vienintelis Lietuvoje plaktukų muziejus, įkurtas „Indros” leidyklos savininko Antano Kibicko.

"Indros leidyba" Mielagėnų bažnyčioje. E. Ostašenkovo nuotrauka.
“Indros leidyba” Mielagėnų bažnyčioje. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Linkmenyse klausiausi „Bijūnų” dueto. Vienas iš tų  bijūnėlių – Algis Gaižutis, kadaise kūręs Ginučių malūno muziejų, rinkęs jam senąją techniką.

Klausiausi ir Rimanto Klimo, kankliuojančio, dainuojančio miškininko. Dzūkiškas pasakas sekė Mielagėnuose įsikūręs dizaineris Mindaugas Milinavičius, o dūdmaišiu senoms Rimanto ir Mindaugo dainoms pritarė žemaitis Jonas Srėbalius.

Dizaineris Mindaugas Milinavičius seka pasakas. E. Ostašenkovo nuotrauka
Dizaineris Mindaugas Milinavičius seka pasakas. E. Ostašenkovo nuotrauka

Aptarėme dar vieną knygą. Tai ‒ „Ažvinčių kraštas”, kurios labui padirbėjo daugybė žmonių: kas tapo mecenatais, kas rinkdamas medžiagą leido dienas mūsų valstybės archyvuose, kas dalinosi savo namuose išsaugotomis nuotraukomis, prisiminimais. Knygos autorių daug, tačiau sudarytoją Dalią Savickaitę tikrai galime vadinti šios knygos motina, o įkvėpėją Rimantą Klimą – tėvu.

Scan0001

Tą penktadienį Linkmenyse mes niekur neskubėjome. Mes tik jautėme, kad neskuba ir vasara, tykiai  žingsniuodama pietų pusėn Aukštaitijos miškais.

Poetė tverečėnė Rima Skunčikienė Daliai dovanojo eilėraštį, o Valentina Sinkevič – pluoštą dainų. Jos abi išvyko rytų pusėn. Rima į gimtąjį Tverečių, Valentina – į Didžiasalį, kuriame moko muzikos. „Jei vaikai dainuoja sopranu, tai aišku: jų mokytojas taip pat   sopranas. Jei altu – mokytojas altas. Jei vaikai baubia, tai suprantame: per muzikos pamokas jie mokėsi aritmetikos” – taip pasakoja Mielagėnų vargonininkė, Didžiasalio „Ryto” gimnazijos muzikos mokytoja Valentina Sinkevič.

Ar žinojote, kad jos krašte saulė pateka anksčiausiai? Kai Vilnius nyra iš sutemų, Didžiasalyje jau šviesu.

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *