Apie Kristinos Gudonytės romaną jaunimui Ida iš šešėlių sodo

KristinaGudonyte1Ką reiškia pasakymas ,,užmušti laiką“? Ar būna, kad jį mušate? – štai ko manęs klausė vienas Vidiškių gimnazistas.
– Ne… Nemušu… Net ir laukdama traukinio ar autobuso. Juk kuprinėje beveik visada turiu knygą, – taip jam atsakiau.
Keista ar ne, bet jau senokai skirstau knygas į kelionines ir namines. Idą iš šešėlių sodo kuprinėje užima nedaug vietos, sveria nesunkiai… Kita vertus, ji nėra knygelytė, kurią perskaitai tą pačią akimirką, kai tik atsiverti. To sodo užtenka ilgam. Geras jausmas: paskaitai – užverti puslapį – pamąstai…
Tiesą sakant, į naminių knygų kategoriją Ida iš šešėlių sodo taip pat tinka. Kai už lango lietus, kai debesys niūrūs, kai televizoriuje vien banalybės, skaitymo malonumas neapsakomas.
Taigi, kas ta Ida ir kodėl ji gyvena šešėlių sode?
Prieš pasakodama apie Idą, skubu rašyti kitą vardą: Sofija. Būtent paauglė Sofija yra šios knygos naratorė (pasakotoja). Ji bando rašyti savąją, pirmąją knygą, o kai tik pradeda, jos namus užgriūna neapsakomai svarbūs įvykiai.
Turiu prisipažinti, kad šiek tiek pažįstu knygos autorę Kristiną Gudonytę. Ne kartą ji yra pasakojusi apie savo vaikystę. Kai kas sakytų, neapsakomai laimingą vaikystę ar paauglystę: vaidino, filmavosi, dainavo. Uždirbdavo pinigėlių, buvo įžymi. O ar laiminga? Ar pakeliama jaunam žmogui įvairiadarbė našta?
Tad nieko keista, kad rašytoja (ir režisierė, ir aktorė, ir dailininkė) Kristina Gudonytė jautriais žodžiais tapo pirmūnės pažangūnės, išmintingosios Sofijos portretą. Tai – gabus, mylimas, darbštus vaikas. Jos mama – lietuvių kalbos mokytoja, besigailinti visų nelaimingų, tikinti grožiu bei gėriu. Jos tėvelis – dailininkas restauratorius, nuo visų rūpesčių besislepiąs savo dirbtuvėje. O juk yra ir dėdė – gydytojas psichoterapeutas, ir dėdės draugė Viktorija, rūpestinga gydytoja. Sakytum, saugu ir ramu Sofijos namuose. Yra kam pasipasakoti, pasiguosti.
Ko stinga Sofijai?
Arba: ko Sofijos gyvenime per daug?
Matyt, per daug būrelių ratelių, muzikos pamokų, per daug atsakomybės. Ir tas noras (ar pareiga?) visad būti gerutėle, kuo geriausia – kiek per stiprus.
Kas kita Ida… Nežinia, iš kur tas vaikas atsirado ir kaip. Lyg ir pamestinukė, bet… Kaip įtikinamai ji pasakoja apie gimtąją Bambikio šalį! Net garbingi vyrai patiki, kad tokios esama ir kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją, bandydami paklydėlę Idą grąžinti tėvynėn.
Retsykiais Ida vagiliauja, retsykiais meluoja, retsykiais apsimeta sergančia, viską pamiršusia, retsykiais klajoja tik jai vienai žinomais takais. Kitaip tariant, sunki paauglė, nusipelniusi griežto drausminimo. Kaip manote, ar lengva Sofijai suvokti, kad būtent tokį vaiką imsis globoti jos tėvai, dėdė?
Ta nedorėlė Ida – tik nedrąsi, užguita mergaitė, tik vargšas vaikas, nežinąs, kas ir kodėl jai nutinka. Atrodo, lyg būtų ji iš kito pasaulio, o gal ne tik atrodo, gal Bambikis iš tiesų yra?
Tai toks – maždaug toks – neramus, banguojantis knygos siužetas, neleidžiantis nurimti ir skaitančiajam. Idos rašinys Apie meilę ir amžinybę labiau įgudusiam skaitytojui primena kitą, senokai rašytą kūrinį – Moriso Meterlinko dramą Mėlynoji paukštė. Sakytum, rašytoja (ir aktorė, ir režisierė, ir…) Kristina Gudonytė tęsia belgų dramaturgo tradiciją: primena, kad mūsų visų likimai priklauso ne tik nuo mūsų pačių. Kas pasakys, kiek ir ką lemia žvaigždė, patekėjusi tamsiame danguje tą nakties valandą, kai gimiau aš ar Tu, šias eilutes beskaitantis?
Sodri ir prasminga knygos dalis – abiejų mergaičių klajonės po Vilnių. Iš pradžių požemiais, vėliau senamiesčiu. Kas tai? Sapnas? Svajonė? Išsigalvojimas?
Knygoje esama mistikos. Realybės – taip pat. Realu, kad Sofija pavydi Idai. Ko? Tėvų ir dėdės dėmesio, savaime aišku. Ir ne tik. Dar labiau – Idos laisvės jausti, regėti, girdėti. Sofija tik svajoja nutapyti žydinčias vyšnias. Ida nesvajoja. Nutapo.
Kerštas. Išdavystė. Netektis. Liga. Mirtis. Visa tai rasime knygoje, parašytoje lyg ir švelniais, suprantamais žodžiais, bet įpareigojančioje suvokti griežtą tiesą: kartais gyvenime atsiduriame tartum ant peilio ašmenų. Ar bent jau ant lyno. Vienas klaidingas žingsnelis ir…
Nakties tamsybėje, saulės atokaitoje, šaltoje žvaigždžių šviesoje kiekvienas bandome ieškoti savęs. Ieškome ir knygose. Ida iš šešėlių sodo yra knyga, kur iš paauglių nesišaipoma, jie nežeminami ir nemenkinami.
Ignalinos viešojoje bibliotekoje, susitikime su skaitytojais, Kristina pareiškė, kad jai svetimas, net atgrasus terminas paauglys ar paauglių literatūra. Koks žodis tiktų?

Jaunimo!
Tąsyk pritariau Kristinai, pritariu ir dabar.

Gintarė Adomaitytė

Spalvos mane visada viliojo

Spalvos mane visada viliojo

Pokalbis su Ignalinos kultūros ir sporto centro dailės studijos vadove Nijole Trinkūniene

Nijolė Trinkūnienė
Nijolė Trinkūnienė

Nijole, žinau, kad Tavo kelias į dailės pasaulį nebuvo tiesus, papasakok apie jo vingius.

Gimiau Tribučių kaime, Ignalinos rajone 1966 metais. Lankiau Šiūlėnų pradžios mokyklą trejus metus, o į ketvirtą klasę pradėjau eiti Daugėliškio vidurinėn.

Kiek save menu, piešiau nuo mažumės. Brolis buvo ketveriais metais vyresnis, tai jam pirkdavo daugiau spalvotų pieštukų, o man, jaunesnei, mažesnę dėželę. Tų spalvų aš vis pritrūkdavau. Būdavo, brolis išeina į mokyklą, įlendu į jo stalčių, pasiimu spalvotus pieštukus. Patikdavo ryškios spalvos, tai aš spalvotus pieštukus paseilindavau ir piešdavau, kartais kokį ir nulauždavau. Grįždavo brolis – ir vėl sesės būta… Gaudavau pylos, mane apibara, jis į mokyklą, o aš ‒ vėl savo. Neklusni buvau. Mane spalvos visada viliojo.

Tėvelis anksti mirė, namuose laukė ūkio darbai. Tai fiziškai mane lavino, buvau stipri. Mokyloje gerai bėgau krosą, devintoje klasėje turėjau dalyvauti rajono varžybose. Grįžusi namo mamai sakau, kad turėsiu dalyvauti varžybose, o mama: kokios varžybos, bulvės namuose nekastos!

Buvau ištverminga, matyt, iš tėčio tai paveldėjau, jis buvo – kaip mes tarmiškai sakydavome – cenglas. Treneris prisišnekino ir pradėjau sportuoti. Bet dailė visada buvo šalimais.

O dailės mokytoja buvo Daugėliškio mokykloje?

Dailę man dėstė rusų kalbos mokytoja Zinoveja Luneckienė, nežinau, ar ji turėjo kokį dailės išsilavinimą, bet ji mūsų neužmokė, davė laisvę. Nors sportuodama mažai turėjau laisvo laiko, bet į mokyklos apipavidalinimo komandą visada patekdavau. Kai ateidavo Naujieji metai ar kitos šventės, tai su Diana Nikitina (dabar Semaškienė, Vidiškių gimnazijos direktorės pavaduotoja), Gintautu Mackevičiumi buvome pagrindinė dailininkų trijulė.

Devintoje klasėje aš patekau į mokyklos slidinėjimo rinktinę, po dešimtos jau buvau rajono rinktinėje, o po vienuoliktos klasės į respublikos rinktinę paėmė.

Baigusi mokyklą svarsčiau, kur stoti. Aišku, labai į dailę norėjau, bet tuomet į Dailės institutą labai mažai studentų priimdavo, o dar konkursas – keli žmonės į vietą. Stodavo po trejetą ar ketvertą metų iš eilės, bet tie, kurie finansiškai buvo pasiturintys. O aš to sau negalėjau leisti, turėjau įstoti mokytis, gauti stipendiją ir baigusi dirbti. Žinojau, kad tuomet rinktinės nariams prideda stojimo balų, tai ir patraukiau į kūno kultūrą ir geografiją. Penkerius metus mokiausi, nes dviguba specialybė. Nesigailiu, mokytis buvo labai įdomu, ypač geografiją. O su sportu teko šiek tiek prisistabdyti, nes sporto stovyklos trukdavo po du mėnesius. Atsilikdavau nuo geografijos mokslų, o skolų prisidirbti negalėjau: ką aš namuose pasakysiu?

Baigusi institutą grįžai dirbti į savo kraštą?

Gavau vardinį paskyrimą dirbti geografijos mokytoja. Bet krūvio man nesudarė, tai įsidarbinau Vaikų ir jaunimo turistinėje bazėje, turėjau dar aistrą pakeliauti. Šalia turėjau orientacinio sporto būrelį. Po gausybės reorganizacijų susikūrė Moksleivių namai, kurie ilgokai egzistavo. Slidinėjimo trenerių buvo daug, tai aš treniravau orientacijos sportininkus, ši sporto šaka, nors ir nėra įtraukta į Olimpines žaidynes, buvo tuomet labai populiari, populiari ji ir šiandien. Sekėsi neblogai, ir čempionių turėjau, mergaičių, joms sekėsi geriau nei berniukams.

Kaip pradėjai dirbti dailės mokytoja?

Mokyklose įvedė privalomą dailės dalyką, tuomet pajuto: mokytojų trūksta. Žinojo, kad aš tapau – visada tapiau. Studijų metais užsitapiau net kelionei į Karakumus. Tapiau mažyčius paveikslėlius, užsidirbau šimtą dvidešimt rublių, o pirko ir bendrakursiai, ir šiaip pažįstami. Atvirukus piešiau, pirkti brangu, tai savo kūryba pradžiugindavau artimuosius.

Tuomet, kai pritrūko dailės mokytojų, buvusi mano piešimo mokytoja … Luneckienė, tada jau mokyklos direktorė, prišnekino mane dėstyti. Labai nedrąsu buvo. Viena ‒ pačiai piešti ir tapyti, o kaip vaikui metodiškai paaiškinti? Ar sugebėsiu? Buvo gausios klasės, po penkias, šešias paraleles. Laimė, kad reikėjo ruoštis tik dviem pamokom, penktai ir šeštai klasei. Nuėjau drebančiom kojom. Bet vėliau sužinojau, kad yra dailės mokytojų perkvalifikavimo kursai. Visos studijos buvo tais laikais finansuojamos. Tai ryžausi ir išvažiavau. O nuvykusi galvojau, ką aš čia lig šiol dariau?

Kelinti tai buvo metai?

1995 metai. Studijos neakivaizdinės, bet labai daug namų darbų užduodavo, vykdavo vasarą plenerai. Dėstytojų dauguma buvo iš Dailės instituto.

Tai patekai ten, kur turėjai būti?

Taip. Dėkinga Dievuliui, kad nors aplinkui, bet atvedė mane ten, kur ir turėjau būti. Nors turėjau dvi specialybes, bet iš šios trečios valgau duoną, ir labai gardžią.

Kiek metų Dailės  studijai?

Pavasarį bus dvidešimt metų.

Per tuos metus  kiek iš šios studijos išaugo dailininkų?

Turiu palikuonių daugiau nei dešimt. Anastazija Sosunova, Elena Gruodytė, Sigita Rudytė, Ramutė Burokaitė, Tomas Panavas, Viktorija Dronišinec. Labai jais džiaugiuosi, gražiai bendraujame. Gal būtų smagiau, kad būtų Dailės mokykla. Dabar etapais mokau kompozicijos, piešimo, tapybos, grafikos. Mes ir paveliam, ir su oda dirbame, ir su dailės istorija visą tai siejame, bet tai – epizodais, o kai yra Dailės mokykla, dėstomos atskiros disciplinos. Taip vaikui būtų geriau, jis visapusiškiau lavėtų.

Būtų ir dailės mokyklos pažymėjimas?

Pažymėjimą vaikai gauna ir mūsų studijoje, jo statusas gal ir lygiavertis. Bet nėra dalyko dėstymo tęstinumo, dėstoma atkarpomis.

Pakalbėkime apie  tradicinius studijos renginius.

Pavasarį organizuojame dvi didžiules parodas – viso rajono mokyklų, vaizduojamosios ir taikomosios dailės, ir stengiamės, kad jos abi būtų tuo pačiu metu – vaikai, atvykę iš nuošaliau, vienu važiavimu gali jas aplankyti. Renkam darbus iš viso rajono visus mokslo metus. Tada juos eksponuojame. Tos parodos neturi pavadinimų, tai tarsi ataskaita už visus mokslo metus.

Kokie pasiekimai Dailės studijos narių kitose erdvėse?

Dalyvaujame įvairiuose projektuose – dabar kartu su Vokietijos kolegomis  imamės knygų illiustratorių darbo. Renginyje  „Eilėraščiai languose“ bendradarbiausime su Ignalinos viešąja biblioteka. Rajone vyksta netradicinio meno parodos: jei naudojama tradicinė medžiaga, ją panaudojame netradiciškai, o jei netradicinė medžiaga – priešingai, tradiciškai. Dalyvaujame olimpiadose, gauname diplomų, štai Nastutė Sosunova pirmą ir antrą vietą buvo atvežusi, Asta Alkimavičiūtė antrą vietą yra laimėjusi. Tai aukšti pasiekimai – juk varžomės su dailės mokyklų mokiniais. Išvyksti, pamatai, kuo pats kvėpuoji, palygini, kaip kiti dirba. Taip įgyjame pasitikėjimo, kad mes tikrai neprastesni už kitus.

Ačiū už pokalbį. Kūrybinės sėkmės linkėdamas, sveikinu Tave ir visus mokytojus su  artėjančia profesine švente – Mokytojo diena.

Marius Kraptavičius

Dailės studijoje
Dailės studijoje
Elena Gruodytė, 18 m.
Elena Gruodytė, 18 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU