Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane „Trys vienatvės“

Prisistatymas

Gintarė Repšaitė
Gintarė Repšaitė

Esu Gintarė Rėpšaitė, gimiau 1994 metų birželio 3 dieną. 2001 metais pradėjau lankyti Palangos Smilčių pradinę mokyklą. 2004 metais mano rašinys buvo išspausdintas Palangos vaikų meninių kūrinių ir piešinių  knygoje ,,Mano pasaulis”.  2005 metais pradėjau lankyti Palangos Vlado Jurgučio vidurinę mokyklą. 2009 metais dalyvavau respublikinėje technologijų olimpiadoje. Tų pačių metų rudenį perėjau į Palangos senąją gimnaziją. 2010 metais užėmiau antrą vietą Palangos miesto lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Nuo 2011 metų įsiliejau į mokyklos debatų klubą. 2011 ir 2012 metais dalyvavau respublikiniame Lietuvos moksleivių debatų turnyre anglų kalba, taip pat keliuose parodomuosiuose debatuose. 2012 metais dalyvavau debatų stovykloje,  su komanda patekome į pusfinalį. Taip pat kelis kartus važiavau ir į kitas vasaros stovyklas, kuriose buvo mokoma spręsti socialines, visuomenines problemas, daug dėmesio skirta asmenybės ugdymui. Tačiau pastaruosiuos dvejus metus didžiąją dalį mano vasaros laiko užima darbas. 2012 metais mano rašinys “Valdo Papievio “Eiti” – modernistinės poetikos romanas” respublikiniame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, literatūros mokslo ir kritikos sekcijoje, buvo įvertintas pirmąja vieta. 2013 metais dalyvavau respublikinėje lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Tais pačiais  metais su rašiniu “Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane “Trys vienatvės” vėl tapau respublikinio Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso literatūros mokslo ir kritikos sekcijos laureate. 2013 metais įstojau į Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą, ir studijuoju skandinavistiką.

Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane

„Trys vienatvės“

Romualdas Granauskas – kitoks

Romualdas Granauskas – puikiai Lietuvos skaitytojams pažįstamas prozininkas, dramaturgas. Savo kūrybinį kelią rašytojas pradėjo 1969 metais apsakymų knygele „Medžių viršūnės“. Į lietuvių literatūrą R. Granauskas įėjo kaip unikalus rašytojas, skaitytojus kerintis menine, ritmiška kalba, o jo kūriniai, pasak Audriaus Musteikio, iš lietuvių literatūros istorijos ir su kirviu nebus ištašyti. Literatūrologai J. Sprindytė, M. Martinaitis, V. Kubilius iškelia fundamentalius Granausko kūrybos bruožus: etninę prozos linkmę, jo žemaitiškumą, tautos istorinio laiko problematiką bei ryškiai išreikštą autorystę.

Vis dėlto naujausia R. Granausko knyga – novelių romanas „Trys vienatvės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011) – recenzentų vertinama kontraversiškai. Kūrinį sudaro dešimt novelių, visos jos turi autobiografinį pamatą, išimtis tik paskutinioji novelė „Trys vientavės“ – ji ypatinga. Būtent kūrinyje glūdintis autobiografiškumas ir sukėlė debatų bangą. Rimvydas Stankevičius savo recenzijoje „Šveikas Biliūno rėmuose“ (Respublika.lt, 2011 – 06 – 10) konstatuoja, jog naujoji rašytojo knyga tiek siužetine, tiek stilistine, tiek kompozicine prasme – puiki. Kur kas griežčiau nusiteikęs recenzentas Tomas Marcinkevičius, teigiantis, jog tai, kad knyga išimtinai biografinė, įvilkta tik į dvi personifikuotai gamtiškas noveles pradžioje ir pabaigoje, nėra itin geras ženklas.[1] Kodėl autorius ryžosi skaitytojams pateikti ant autobiografinio pamato konstruojamą kūrinį, sukėlusį tiek daug diskusijų literatūros pasaulyje? Pirmiausia, rašytojas amžiumi artėja prie ribos, kada reikia atsigręžti ir paliudyti tai, kas be jo to nebepadarys. Viename interviu rašytojas, paklaustas apie vaikystėje matytus partizanų kūnus, pririštus virve prie arklio ir tempiamus į bažnyčios kalną, atsako: „Aš suprantu, nes išmirė talentingiausi prozininkai, kurie tai matė. Žinau, kad esu paskutinis. Ir ne kokius sapnus aprašinėsiu, tiesiog tai yra mano pareiga – kiek dar leis jėgos, kiek galiu, kiek gebu, kol neužkalkėjo smegenys, visa tai aprašyti. Kad liktų autentiškas mačiusiojo pasakojimas.“[2] Tokiai pozicijai pritaria ir R. Čičelis: „Mūsų dienomis autobiografijos žanras itin populiarus, nes socialinis ir individo gyvenimas tampa vis chaotiškesnis, todėl didėja autorių noras apmąstyti savo buvimą, santykius su visuomene ir aprašyti įvykius, rasti jų priežastis ir jas racionaliai paaiškinti.“ [3]

Šiandien tampa sunku atskirti romaną ir literatūrinę autobiografiją. Skirtį tarp šių dviejų literatūros žanrų komplikuoja panaši kompozicija, dialogai ir charakterių kūrimas, be to, nemaža dalis romanų šiuolaikinėje literatūroje rašomi pirmuoju asmeniu. Algis Kalėda teigia, jog lietuvių prozos žanrų, visų pirma romano, plėtrą dera suvokti kaip kintantį, gausių individualių variantų prisodrintą, taip pat – bendresnių meninių tendencijų veikiamą raiškos barą. Todėl  nereikėtų stebėtis, kad ir R.Granauskas keičia savo braižą. Jo novelių romanas „Trys vienatvės“ savo kalbos forma, nagrinėjimo objektu, autoriaus situacija, pasakotojo pozicija atitinka autobiografijos reikalavimus. Šiuo rašiniu ir bus siekiama atpažinti autobiografijos bruožus Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ bei aptarti jų paskirtį kūrinyje.

Įvardžio vaidmuo „Trijose vienatvėse“

Autobiografija – individo apie save parašytas tekstas. Vadinasi, įprastai kūrinio pasakotojas arba kalbantysis yra pats autorius, prisimenantis, vertinantis ir analizuojantis savo patirtį. Manifestavimas vienaskaitos pirmuoju asmeniu gali būti pirmasis atskaitos taškas, leidžiantis kūrinį priskirti autobiografijos žanrui. Remdamiesi struktūralisto Emile‘io Benveniste‘o lingvistiniais tyrimais galime teigti, jog literatūroje įvardis „aš“ visada nurodo realų asmenį, kurį kartais (dar esant ir kitiems bruožams) netgi galima sieti su autoriumi. Mokslininkas teigia, jog įvardžiai „aš“ ir „tu“ išreiškia iš tiesų egzistuojančius asmenis („aš“ – tas, kuris kalba, „tu“ – tas, į kurį kreipiamasi). Tuo tarpu įvardžiai „jis“ arba „ji“ gali reikšti nei vieno arba subjektų begalybę, jie yra už „aš“ ir „tu“ komunikacijos ribų, nežymi unikalių asmenų. Skaitydami autobiografiją pirmiausia joje ieškome autentikos, tikrų ir paties autoriaus išgyventų bei dabar pasakojamų akimirkų bei istorijų. Šiuo atveju autoriaus situacija yra itin svarbi: pasakotojas ir autorius turi būti tapatūs. Tai vienas būtinų kriterijų, kuriais pagrįsta autobiografijos steigtis.

Aptarę Emile‘io Benveniste‘o sukurtą įvardžių autentiškumo teoriją, galime daryti išvadą, jog autobiografijos patikimumo pamatas yra pirmojo asmens manifestacija tekste. Pasak literatūros teoretiko Ph. Lejeune‘o, kiti įvardžiai autobiografijoje pasirenkami retai, tik tuomet, kada norima išreikšti pasakotojo didybę arba nusižeminimą. Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ kalbama vienaskaitos pirmuoju asmeniu, išskyrus paskutiniąją novelę, kuri savo kalbėjimo stiliumi išsiskiria iš kitų novelių. Kūrinys pradedamas sakiniu: „Nešvenčiau niekada savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau.“[4] Vėlesnėse novelėse manifestavimas įvardžiu „aš“ išlaikomas: „Aš buvau teroristas,“[5] – prisipažįstama antrojoje novelėje. Kalbėjimas pirmuoju asmeniu pagrindžia autentiškumo egzistavimą tekste bei atveria galimybes autobiografijos steigčiai.

Vis dėlto, nors įvardžio „aš“ vaidmuo autobiografijoje yra itin svarbus, vien kalbos lygmeniu pasikliauti negalima. Literatūroje yra pavyzdžių, kada kūrinys parašytas vienaskaitos pirmuoju asmeniu, nors autobiografinis klodas jame neslypi. Ir atvirkščiai – kuriama pramanyta istorija, fikcija, kurioje kalbama vienaskaitos trečiuoju asmeniu, tačiau autobiografinių sąsajų įžvelgti galima (Vinco Mykolaičio-Putino intelektualinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“, Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“). Manifestavimas tam tikra įvardžio forma gali būti tik stilistinis rašytojo žaidimas, norint pasiekti tinkamiausią išraišką kūriniui, ir nebūtinai reiškia autentikos egzistavimą tekste. Ieškant knygoje autobiografinių bruožų vertėtų pasiremti ir labiau apčiuopiamomis nuorodomis į autoriaus ir pasakotojo tapatybę.

Literatūros teoretikas Ph. Lejeune‘as savo tyrinėjimuose pavartojo naują – autobiografinės sutarties – terminą. Pasak jo, „autoriaus, pasakotojo ir pagrindinio veikėjo tapatumas bei autoriaus vardas ir pavardė teksto pradžioje yra autobiografinės sutarties pagrindas, lemiantis autobiografijos apibrėžtį. Pirmasis kalbėtojo asmuo ir vardas viršelyje leidžia skaitytojui ir autoriui sudaryti autobiografinę sutartį.“ [6] Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ dažnai aptinkami rašytoją identifikuojantys duomenys. Pagrindinio veikėjo (kartu ir pasakotojo) bei autoriaus vardo tapatumas iškyla vaikystės prisiminimuose, dialoguose: „ – Romaldai, einam paveizėti, ką pas Jankauską Alis daro!..“ [7]; „ – Romaldai, ateik!”[8] ; „– Romaldai, buvau šiandien krautuvėj, sutikau Didįjį Alį.“ [9] Kitų personažų kreipimasis į pagrindinį veikėją autoriaus vardu – ne atsitiktinumas. Tai signalizuoja, jog ribos tarp autoriaus, pasakotojo ir veikėjo yra išsitrynusios. Vis dėlto atviriausiai rašytojas atsiskleidžia priešpaskutinėje ( devintojoje) novelėje „Baltas triušis“ (paskutinė autobiografinė novelė knygoje). Atvežus pagrindinį veikėją į psichiatrijos ligoninę, imami pildyti jo tapatybę identifikuojantys dokumentai:  „ – Granauskas. Romualdas. Sūnus Ignaco. <…> Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devinti… Vilniuje… Smėlio gatvė… Rašytojas…“[10] Pagrindinio veikėjo (ir pasakotojo) bei autoriaus vardo, pavardės, gimimo metų, gyvenamosios vietos ir profesijos sutapimas neabejotinai leidžia sudaryti autobiografinę sutartį tarp skaitytojų ir autoriaus. Pasak Lejeune‘o, nors iš pradžių ryšys tarp asmens ir pasakojimo yra įtvirtinamas pirmuoju asmeniu, tačiau būtent vardas yra asmenį ir pasakojimą sujungianti grandis. Remdamasi Lejeune‘o studijomis, Gitana Vanagaitė knygoje „Autobiografijos teorijos metmenys“ konstatuoja, jog bendras tekstinis vardo kriterijus sujungia pirmąjį asmenį ir pasakojimą, patvirtina autoriaus vardo ir istorijos pasakotojo bei personažo identiškumą, nes autobiografinė sutartis būtent ir yra autoriaus-pasakotojo-personažo identiškumo patvirtinimas tekste.

Autobiografijose nagrinėjimo objektas visada yra individualus gyvenimas – asmenybės istorija. Šis literatūros žanras rašytojams suteikia galimybę pažvelgti į save iš šalies, prisiminti, vertinti, analizuoti bei, pasak G. Vanagaitės, koreguoti dažnai skausmingą savo patirtį. Atsirinkdamas įvykius ir nuspręsdamas, kaip juos vaizduoti, autobiografas susikuria savo asmens koncepciją. Romualdas Granauskas knygoje „Trys vienatvės“ save vaizduoja kaip nerimtą, laisvos, meniškos sielos, bet kartu ir kaip jautrią, atsakingą, humanišką asmenybę. Taip aprašyti gyvenimo įvykiai yra verčiami į tekstinę savęs reprezentaciją, kada koks nors papasakotas įvykis, istorija išryškina tam tikrą rašytojo bruožą. Ilgą laiką pasakotoją persekiojantis kaltės jausmas išryškėja novelėje „ Teroristai“. Jauni, ambicingi, ištroškę nuotykių į paauglystę žengiantys vaikai nusprendžia susprogdinti rastą bombą. Tai turėjo tapti didžiuoju jų gyvenimo įvykiu, įrašysiančių paauglius į tikrų vyrų gretas: „Mes dabar ją turėjom, savo didžiąją bombą!..“[11] Bombos sprogdinimas ir tampa vienu iš didžiausių įvykių vaikų gyvenime. Kaip kažkada pasakotojas J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“ pataikė į jautriausias savo širdies gelmes, į sąžinę, taip ir Romualdas Granauskas su draugais vaikystėje pajuto gilų kaltės jausmą, išskyrusį bičiulius: „Po dienos kitos, kai nebebuvo kaime nei emgėbistų, nei Per Bliuską, baimė praėjo, tačiau jos vietą užėmė kitas – kaltės – jausmas. Visi trys jautėmės nekaip: ir Kastis nekaip, ir Algis, ir aš. Ir dėl to staiga iširo mūsų draugystė.“[12] Tačiau rašytojas nesigina nei atsakomybės, nei kaltės jausmo: „Tik aš vienas tebesu paliktas gyventi, nes buvau kalčiausias.“[13] Rašytojas sugrįžta į vaikystę, prisimena tuos įvykius, kurie turėjo didžiausią įtaką jo asmenybės tapsmui, brandino ir ugdė jį kaip humanišką žmogų. Juk, pasak Lejeune‘o, autobiografija nepretenduoja į dokumentalumą, ji labiau telkiasi į vidinius asmens procesus, išgyvenimus, identiteto formavimąsi. Genovaitė Dručkutė knygoje „Autobiografijos teorija ir praktika“ teigia, jog vienas būdų atpažinti autobiografiją – įsitikinti, ar pasakojime vyrauja asmenybės genezė.

Be abejo, knygos kalbantysis „aš“, tapatus autoriui ir pagrindiniam veikėjui, nėra uždara asmenybė. „Aš“ komunikuoja ir su kitais novelių romano veikėjais bei yra jų veikiamas. Dauguma jų vienaip ar kitaip paskatino eiti rašytojo keliu. Itin skaudžią patirtį dėl iširusios šeimos rašytojas išgyveno vaikystėje bei paauglystėje. Gyvenęs su mama ir patėviu (kol pastarąjį saugumiečiai mirtinai nukankino Šilutės lageryje), Romualdas Granauskas po septyniolikos nesimatymo metų gauna iš tėvo kvietimą atvykti gyventi pas jį, mat rašytojas būtinai privaląs baigti vidurinę mokyklą. Atvykęs pas tėvą, R. Granauskas bando  užsiimti literatūrine veikla: „Skaičiau parsineštas knygas ir rašinėjau trumpus apsakymėlius į rajono laikraštį. Maniau, kad tėvui tai patiks, gal jis net ims manimi didžiuotis.“[14]  Rašytojas siekė atgaivinti nutrūkusius ryšius su tėvu, jam vis dar buvo svarbi jo nuomonė. Deja, tėvas tikėjosi, jog sūnus bus jūrų kapitonas, ir jo literatūrinės veiklos bei talento nevertino:     „ – Baik tas savo peckelynes, gyvenime ne iš to duoną valgysi!”[15] Įtempti santykiai su tėvu pastūmėjo rašytoją kurti, įrodyti savąjį „aš“. Ir tik po daugelio metų kūrėjas supranta, kodėl tėvas jį pasikvietė pas save: „Juk pasikvietė mane ne dėl kažkokių ten staiga pabudusių tėviškų jausmų, o todėl, kad pats senatvėj galėtų prieš visus pūstis:

–          O mano sūnus – jūrų kapitonas!..” [16]

Kiti knygos veikėjai( šiuo atveju tėvas) padeda geriau pažinti ir suprasti pasakotoją, jie ne tik papildo šio paveikslą, bet ir daro įtaką tolesniam jo gyvenimui. Literatūros teoretikai teigia, jog autobiografas retai priklauso tik pats nuo savęs ir tokiai situacijai apibūdinti sukūrė savitą terminą – „santykiniai pasakojimai“. Juose pagrindinis veikėjas komunikuoja su kitais personažais bei yra jų veikiamas.

Autobiografijos nereikėtų suprasti kaip visiškai laisvo savo patirties išsakymo, panašaus į savotišką minčių srautą. Literatūrologė S. Smith pabrėžia, jog paties autoriaus psichikoje nuolatos slypi kitoniškumas, Kitas, kuris tampa tam tikra autoritetine instancija arba etikos pagrindu. Kitaip sakant, autobiografijos kalbantysis „aš“ nuolat save analizuoja, vertina moraliniu aspektu. Romualdo Granausko knygos „Trys vienatvės“ pasakotojas, pradėjęs dirbti mokykloje, į save žvelgia kritiškai: „Netinku aš į klasės auklėtojus, per jaunas dar, be patirties, be aukštojo pedagoginio mokslo.“[17] Autoriaus pasąmonėje tūnantis kitoniškumas imponuoja rašytojui, be Kito, nebūtų ir paties kalbančiojo.

Taigi, įvardis „aš“ atveria galimybes autobiografijos klodui plėtotis, patvirtina autoriaus-pasakotojo-personažo identiškumą. Pirmasis asmuo padeda kurti pasakotojo paveikslą, jo gyvenimo istoriją, leidžia autoriui ir skaitytojams sudaryti autobiografinę sutartį.

                               „Trijų vienatvių“ laikas ir pasakotojo atminties galia

 Autobiografijoje visada atsigręžiama į praeitį, todėl šiam literatūros žanrui būdingas retrospektyvus pasakojimas, „kada į laike nutolusį gyvenimą yra žvelgiama iš konkretaus dabarties taško, kada čia ir dabar autorius, kuris autobiografijoje yra ir pasakotojas, ir pagrindinis veikėjas, pasakoja apie save ten ir tada“.[18] Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ retrospekcija kuriama dviem būdais: pasakojant būtuoju laiku arba tiksliai nusakant, kuomet vyko aprašomas įvykis. Didžioji dalis kūrinio pasakojama būtuoju laiku: „Supratau, ką turiu daryti.“[19]; „Ginkluoti mes buvom geriau nei Salantų stribokai.“ [20] ; „Kitą dieną atėjo su manim susipažinti ir Mažasis Alis.“[21]  Be abejo, pasakojimas būtuoju laiku sukuria praeities įvykių vaizdą, pagrindžia atminties susigrąžinimo veiksmą, kas, pasak Lejeune‘o, ir yra retrospekcija.

Vis dėlto kalbėjimas būtuoju laiku visame kūrinyje nėra išlaikomas. Tuomet atsiranda antrasis retrospekcijos kūrimo būdas – tikslus laiko nusakymas: „Labai gerai atsimenu vieną kovo aštuonioliktosios rytą, nors jau praėjo aštuoni mėnesiai.“ [22] Veiksmažodis „atsimenu“ pagrindžia knygoje esantį autobiografinį klodą, atskleidžia, jog įvykiai pasakojami remiantis atmintimi, vadinasi, ir autentiška patirtimi. Į praeitį nukelia jau praėję „aštuoni mėnesiai“. Apskritai, rašytojas yra linkęs noveles pradėti bent apytikslia laiko ir vietos apibrėžtimi. Novelės „Teroristai“ pradžioje rašoma: „Tai buvo labai seniai, tačiau faktas lieka faktu, kurio savo biografijoje jau niekuomet nebegalėsiu nei paneigti, nei nuslėpti.“ [23] Žodis „biografija“ atveria galimybę sudaryti autobiografinę sutartį ir skaitytojus kreipia autobiografiniam skaitymui. Novelės „Dekabristai“ pradžioje skaitytojams taip pat pristatomas erdvėlaikis, trumpai supažindinama su tuometine aprašoma situacija: „ Tą pavasarį man suėjo aštuoniolika metų, gyvenau kaime pas tėvą, važinėjau į Sedą dviračiu, antrus metus mokiaus vienuoliktoj klasėj ir nė per vieną pamoką neturėjau ką veikti.“[24] Visas romanas kuriamas nuoseklia chronologine seka: pradedama vaikystės prisiminimais, baigiama rimto kūrybinio darbo pradžia Vilniuje. Visgi visos novelės tarpusavyje yra susietos, anksčiau papasakoti įvykiai kalbančiojo „nepaleidžia“ ir vėlesnėse novelėse. Novelės „Katinų medžioklės ypatumai“ pradžioje trumpai prisimenamos anksčiau pasakotos istorijos: „Kai tempi ant rogučių bombą, kai tykai muzikantams už nugarų, ar neleis tau pagroti smuiku, ar kai sėdi žydų kapinėse ir žiūri į baltą ožką, – ar gali nors į tą pusę įsivaizduoti, kas tu būsi, kuo tu būsi ir su kuo būsi po kokių, tarkim, dešimties metų?“ [25] Susprogdinta bomba, tempta ant rogučių, grojimas smuiku jaunimo šokiuose, praleistas laikas žydų kapinėse – ankstesnių novelių įvaizdžiai, iš naujo prisimenami pasakotojo. Tai įrodo, jog novelių kalbantysis neabejotinai yra vienas ir tas pats asmuo, susietas tos pačios patirties.

Autobiografijoje retrospekcijos būdu gyvenimo faktai yra rūšiuojami, atrenkami ir organizuojami į rišlų pasakojimą. Čia randasi subjektyvumas. Pasak Smith, autobiografijos autorių stipriai veikia ir jo kūniškumas: „kūnas – tai ta erdvė , kuri ir yra autobiografinio žinojimo vieta ir autoriaus atminties talpykla, nes nuo kūno priklauso, ar autorius atsimins, ar užmirš vieną ar kitą praeities įvykį arba žmogų.“[26] Pasak Genovaitės Dručkutės, autobiografija turi remtis dvejopa faktų atranka: atliekama atminties ir atliekama rašytojo, kuris atrenka atminties atgaivintus faktus. Vadinasi, didelė dalis autobiografijos sėkmės priklauso nuo autoriaus atminties: tam, kad iš gyvenimo faktų būtų konstruojamas rišlus pasakojimas, pirmiausia rašytojas juos turi „susigrąžinti“. Novelių romane „Trys vienatvės“ stebina autoriaus atmintis: prisimenamos menkiausios detalės, smulkmenos: „Atsimenu tą kovo rytą: už Ganyklų tekėjo raudona didelė saulė, aš ėjau į Mosėdį, į mokyklą, o man po kojomis traškėjo ploni žvyrkelio balų ledeliai.“ [27] Smulkmeniškumas autobiografijoje – rizikingas kūrybinis žingsnis, mat itin detalus praeities įvykių vaizdavimas skaitytojams gali sukelti abejonių aprašomų istorijų autentiškumu. Laisvė interpretuoti bei tikėti ar ne palikta skaitytojams, nors pats rašytojas yra teigęs, kad atmintis – jo laimė ir jo nelaimė.

Vis dėlto šimtaprocentinis tikslumas autobiografijoje mažai tikėtinas, nes papasakoti praeities tokios, kokia ji iš tiesų buvo – neįmanoma, todėl randasi deformacijos. „Autobiografijoje kuriamas tik simbolinis gyvenimo vaizdas, kuriam būdingas nepilnumas ir iškreiptumas.“[28] Pasak G. Vanagaitės, patys nepatikimiausi autobiografijoje – dialogai. Bandymas juos rekonstruoti dažniausiai signalizuoja jau iš anksto pasmerktą žlugti norą atkurti ano meto autentiką. Ne itin daug pasitikėjimo kelia ir vaikystės aprašymai, juose pasitaiko daugiausia deformacijų, nes tai – toliausiai laike nutolusi patirtis. Visgi, pasak literatūros tyrinėtojų, autobiografija be vaikystės prisiminimų neįmanoma. Įvykių interpretavimo neišvengia ir Romualdas Granauskas. Panašu, kad viena iš deformacijų kūrinyje – novelėje „Baltas triušis“ rašytojus ištikusi „vizija“. Išleistą iš psichiatrinės ligoninės ir kartu su Dirgėla, Jacinevičium ir Šaveliu išgėrusį „rašalo“, pasakotoją ištinka haliucinacija: „Baltoj vonioj tupėjo baltas triušis ir raudonom akim žiūrėjo į mane!.. Haliucinacija buvo tokia ryški, jog aš net mačiau, kaip triušiui alsuojant juda aukštyn žemyn skelta jo viršutinė lūpa.“[29] Pasirodo, tokia pati vizija buvo ištikusi ir Dirgėlą. Tiesa, novelės pabaigoje paaiškėja, jog kaimynas vonioje iš tiesų laikė dukrai nupirktą triušį, tačiau ši novelės dalis visgi panašėja į fikciją, vaizdų ir įvykių „paryškinimą“. Toks meninis autoriaus sprendimas gali būti aiškinamas ne tik prisiminimų „stygiumi“, kas ir paskatina deformacijų radimąsi tekste, tačiau ir idėjine, filosofine prasme, kurią rašytojas siekia perteikti. Pasakotoją ištikusi haliucinacija po išėjimo iš psichiatrinės ligoninės, kurioje atsidūrė už ideologijai nepaklūstančią ir netarnaujančią kūrybinę veiklą, – neatsitiktinumas. Galbūt šitaip autorius siekia pavaizduoti komunistinio režimo darytą įtaką menininkams, pastangas „susidoroti“ su tais, kurie išdrįsta nenusilenkti ideologijai, atskleisti tuometinę dvasinę ir kūrybinę vergovę. Nuo individualios patirties pereinama prie tuometinio visuomeninio gyvenimo reikalų. Šitaip rašytojas tampa savotišku savo tautos anuometinio gyvenimo reprezentantu: „… kalbantysis ne tik pasakoja apie save, bet įtraukia ir aplinką – tuomečius socialinius, politinius bei meno procesus.“ [30] Panašiai apie autobiografo vaidmenį visuomeniniame gyvenime yra atsiliepęs ir Vytautas Kavolis: „Bet nors autobiografija ir yra, atrodytų, jos autoriaus individualaus gyvenimo aprašymas, joje galima įžiūrėti ir kolektyvines struktūras, įtakojančias individus pasirinkti savo reikšmingąsias pradžias ir pabaigas. Iš kurios nors tautos ar periodo autobiografijų kolekcijos galima išskaityti, kokie ten ir tuomet turėta rėmai savęs supratimui, į kokias koherencijos struktūras individai įsirašydavo.“[31] Taigi, autobiografijos autorius akivaizdžiai prisiliečia prie savo tautos istorijos.

Autobiografijoje praeities įvykiai yra regimi dabarties (sakymo) perspektyvoje, todėl gyvenimo įvykiai dirbtinai susiejami logikos ir racionalumo ryšiais. Rašytojas siekia suteikti praeities įvykiams prasmę, ieško „savo dabartinio „aš“ susiformavimo patvirtinimų praeityje“[32]. Be abejo, prabėgę metai, įgyta patirtis daro brandesnį ir patį pasakotoją: „Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako.“[33] Autobiografijoje rytojaus nežinomybė išnyksta, rašytojas žino, kaip aprašomas įvykis prasidėjo ir kaip baigėsi, todėl tekstas susietas nuoseklumo grandimi: „Tai, ką aš čia dabar pasakoju, nėra svarbiausia. Svarbiausia bus pačioje pabaigoje, bet kitaip aš negaliu prie tos pabaigos prieiti.“ [34] Autentiškų praeities įvykių vaizdavimas dabarties perspektyvoje sukuria visažinį pasakotoją, iš dabarties dimensijos galintį apžvelgti ir įvertinti visą savo gyvenimą: „Dabar, kai galvoju apie praėjusį gyvenimą, tie pirmieji mokytojavimo metai buvo vieninteliai, kai neatsitiko su manim jokios velniavos…“[35] Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ pastebima tam tikra tendencija, atspindinti autoriaus požiūrį ir poziciją. Štai sovietiniams pareigūnams visada baigiasi blogai, jie patenka į komiškas situacijas,  o pats pasakotojas į juos žvelgia su ironiška šypsena, tarsi  menkindamas ir siekdamas pasijuokti iš jų intelektualinio ir dvasinio skurdumo: „Bet nesiruošiau skaityti milicininkams paskaitos apie dedukciją, vis tiek nieko nesupras.“[36] Autobiografijos autorius, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, sąmoningai arba pasąmoningai per savo gyvenimą nubrėžia racionalumo tiesę, priklausomai nuo autoriaus požiūrio, netgi galinčią kiek iškreipti praeitį.

Pasak literatūrologės Smith, autobiografijos autorius ne tiek siekia prasiskverbti į praeitį, kiek, remdamasis ta praeitimi, atrasti savo vietą pasakojimo laiko metu – nustatyti savo kultūrinį, socialinį ir istorinį statusą. Atpažįstame, kad Romualdas Granauskas visada buvo literatūros žmogus: konfliktą su tėvu paskatino aistra rašyti, dirbo Skuodo redakcijoje,  mėgo pirkti ir skaityti knygas: „Ten pirmą kartą aptikau Folknerį, Žoržį Amadu, Hemingvėjų, griebiau aš tą žurnalą abiem rankom, kaip išbadėjęs duonos kepalą.“[37] Iš knygos sužinome, jog rašytojas galėjo pasirinkti ir kitą menininko kelią – tapti muzikantu: „… stipriai buvau pririštas prie dviejų savo aistrų, kurios, lyg kokios dvi virvės, plėšė mane į skirtingas puses. Paskui, jau gerokai vėliau, viena virvė, kuri buvo vadinama Muzika, kažkaip pati padilo ir nutrūko, tačiau antroji, vardu Rašymas, matyt, buvo daug stipriau užveržta, ir nebepaleido visą likusį gyvenimą. Seniai ir nebebandau išsivaduoti.“[38] Pasakotojo prisirišimas prie knygų kartais netgi kelia šypseną, mat paimtas į kariuomenę jis su savimi pasiima ne butelį, kaip dauguma, tačiau knygą: „Vietoj to įsimečiau du pakelius sausainių ir knygą.“[39] Rašytojas, ieškodamas savo dabartinio „aš“ tapsmo šaknų, siekia prisiminti visą savo nueitą kūrybinį kelią bei atsiskleidžia kaip kultūrai ištikimas žmogus.

Žinoma, knygoje aptinkama ir rašytojo socialinę padėtį nusakančių pasakojimų. Kūrinyje pasakotojas vaizduojamas kaip amžinas skurdžius, nemokantis praktiškai tvarkytis. Kūrinio kalbantysis skurdo buvo paženklintas jau vaikystėje: „Iki graudumo menką mūsų turtelį įvežė sunkvežimis į babūnės kiemą, jeigu neskaičiuosim Bukos, žiemmitės karvelės.“[40] Atsidavimas literatūrai skatino rašytojo uošvę žiūrėti į jį nepalankiai: „Aš supratau jos širdį: kaip išėjo, kad jos dukra, viskam tikusi mergina su aukštuoju mokslu, tegavo tokį tinginį, veltėdį ir niekam tikusį vyrą?“[41] Rašytojas negaili sau kritikos: be aukštojo mokslo, be specialybės, jokiam rimtesniam darbui netinkantis, tik vis rašantis ir rašantis. Iškyla ne tik aistra kūrybai, tačiau atsiskleidžia jau anksčiau aptartas Smith kitoniškumo principas, tam tikra moralinė, etinė ir psichologinė prizmė, per kurią autobiografas save vertina.

Itin svarbus kūrinyje istorinis pasakotojo statusas. Jau anksčiau buvo minėta, jog autobiografas tampa ir savotišku savo tautos tuometinio gyvenimo reprezentantu, mat atsiriboti nuo tada vykusių politinių, visuomeninių įvykių itin sunku, ypač kada jie daro įtaką ir paties rašytojo gyvenimui. Autorius – pokario įvykių Lietuvoje bei sovietinės sistemos „veiklos“ liudininkas. Siekis atskleisti tuometinio gyvenimo realybę ir vyravusį absurdą netgi tampa viena priežasčių, skatinusių autorių imtis rašyti autobiografinį kūrinį. Dažnai tekste jaučiama nuoskauda dėl politinės situacijos: „Sėdėjau ir svarsčiau: kaip čia taip išeina, kad mano gyvenimas surištas su pasauliniais įvykiais?“[42] Atsiskleidžia nepasitenkinimas, liūdesys, jog tenka gyventi tokiame šaltame, žiauriame, regis, dehumanizuotame pasaulyje, kuriame žmogaus gyvybė nustoja vertės: „Nejaugi nepataikiau gimti tokiu laiku, kad galėčiau nugyventi savo gyvenimą taikiai ir sava mirtimi numirti?“[43] Baimė dėl rytojaus, dėl visos savo ateities, atimta galimybė pačiam laisvai kurti savo gyvenimą – tokiame pasaulyje gyveno rašytojas, tokį jis siekia perteikti ir skaitytojams. Svarbu tai, kad politizuotas pasakotojo uždarymas į psichiatrinę ligoninę buvo vienas iš didžiausią įtaką jo gyvenimui ir brandai turėjusių įvykių. Atsidūrimas ties kritine egzistencijos riba (pasakotojas itin bijojo, kad ligoninėje jam nesuleistų aminezino ar kokio haloperidolio, nes po tokių injekcijų labai greitai pavirstama į daržovę) priverčia kalbantįjį iš naujo permąstyti savo gyvenimo prioritetus ir vertybes, o bendrąja, platesniąja prasme atskleidžia bendrą sovietinės sistemos siekį sunaikinti jai „neparankius“ ir nepalankius asmenis. Išėjęs iš ligoninės pasakotojas taria: „Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro.“[44] Šis išpažintinis sakinys, kuriuo ir baigiasi autobiografinis pasakojimas knygoje, liudija  sovietinės sistemos darytą įtaką žmogaus gyvenimui, įvarymą į savotišką baimių ir minų lauką, o teoriškai pagrindžia autobiografijos, kaip asmens identiteto formavimosi aprašymo, steigtį.

Taigi, autorius veikia kaip liudininkas, o jo autobiografijoje susipina net kelios kultūrinės tapatybės, leidžiančios suveržti rašytojo patirtį  nuoseklia laiko juosta ir stebinančios rašytojo atminties jėga.

                            Atpažįstame kalbos virtuozą 

Pasak kai kurių literatūros teoretikų, autobiografija yra nei fikcija, nei tikrovė. „Tai – tarpinis žanras, kuriam, remiantis dekonstrukcijos filosofija, būdingas ne siekis atkurti tikrovę, o kaip tik ją išardyti. Geriausia priemonė tai padaryti yra kalba.“ [45] Smith teigia, jog autobiografijos autoriaus tikruosius gyvenimo faktus geriau atskleidžia ne teksto tikroviškumas, o kaip tik nesutapimai – sąmoningas arba pasąmoningas melas. Daug svarbesnis autobiografijoje – autoriaus ir skaitytojo bendravimas, nes tiesa niekada nėra visiškai pažini, tik dalinė. Juk tikros ir visiškos tiesos, kuri glūdi praeityje, atkurti neįmanoma. Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ taip pat randame pasakojimų, kuriuose vaizduojamos istorijos yra „sutirštinamos“. Išlaikydamas tradiciją ironiškai vaizduoti sovietinius pareigūnus, novelėje „Dekabristai“ rašytojas vaizduoja nenusisekusį kalėjimo prižiūrėtojo žygį. Turėjęs prižiūrėti keturių kalinių darbą, policininkas taip prisigeria, jog pats nebegali pareiti net iki savo darbos vietos: „Taip ir vedėm jį šaligatviu iki turgaus aikštės.“[46] Nusprendęs eiti pats, prižiūrėtojas krinta pilvu ant šaligatvio, o jo kepurė nurieda į šoną. Taip keturi kaliniai, lydimi smalsių žvilgsnių, ir parnešė savo prižiūrėtoją atgal į kalėjimą, kuriame jie sutinka viršininką, o patį prižiūrėtoją pasodina į jo vietą, užmovę ant galvos kepurę, tik atbulai. Tokios ironiškai komiškos situacijos greičiausiai kūrinyje yra „sutirštinamos“, siekiant skaitytojams sudaryti stipresnį įspūdį, atskleisti savo nuostatas.

Autobiografijų kūrėjai sąmoningai vengia tiesioginės tikrovės reprezentacijos, todėl kuria metaforas. Pasakodamas apie svarbius savo gyvenimo įvykius, prilygstančius metamorfozei, rašytojas kalba metaforiškai: „Pagaliau atėjo pavasaris ir į Mosėdį, tiktai kas tada galėjo žinoti, kad vėliau jis vadinsis ne Mosėdžio, o Prahos pavasariu? Rodos, tą pavasarį, ne kiek tepadirbęs, ir išėjau iš redakcijos.“[47] Prahos pavasaris, Europos tautų išsivadavimas iš didžiosios valstybės priespausdos, autoriaus paraleliai ir metaforiškai siejamas su perversmu jo paties gyvenime, su dvasiniu ir kūrybiniu išsivadavimu. Rašytojas išsilaisvina iš prievolės dirbdamas žurnalistu rašyti socializmą liaupsinančius straipsnius, prieštaraujančius jo paties nuomonei, įsitikininams ir troškimams, išsilaisvina nuo kamavusių klausimų: „… ką tu darai?.. Kam to reikia?.. Ar visą gyvenimą taip ir darysi?..“ [48] Polinkis į kontempliaciją, savo vidinio, dvasinio gyvenimo sureikšminimas yra būdingas autobiografijai, nes ji yra apmąstymų, savianalizės vaisius, koncentruojantis dėmesį į vidinius asmens išgyvenimus.

Labiausiai metaforiška kūrinyje paskutinioji novelė „Trys vienatvės“, tačiau ji nėra autobiografiška. Matyt, tai vienas svariausių argumentų, kodėl knygos viršelyje nutylėtas tekste slypintis autobiografiškumas. Vis dėlto šią novelę su kitomis sieja bendra tematika. Pirmojoje novelėje „Žiogo apsireiškimas“ atsiradusi mirties tema itin meniškai išvystoma paskutiniojoje novelėje, kurioje pagrindiniai veikėjai – senas vienišas šuo, senas vienišas varnas bei toks pat žmogus. Varno įvaizdį galime aptikti ir kitose novelėse: „Sedos varnos virš turgaus aikštės kažkodėl niekada nepraskrisdavo, gal todėl, kad seniai jau ten nebuvo jokio turgaus, o grindinio akmenis kažkokia moteris dar ir pašluodavo“ [49](novelė „Dekabristai“). Tai – aliuzija į paskutiniąją novelę, kurioje taip pat kalbama apie vienišą, sunkiai maisto randantį varną. Kuklios užuominos leidžia sieti visas kūrinio noveles į bendrą visumą – novelių romaną.

Kitas unikalus rašytojo meninis sprendimas, leidžiantis atsiriboti nuo tiesioginės tikrovės reprezentacijos, – ironija. Ja persmelktas visas tekstas – sovietiniai pareigūnai pašiepiami ironiškai, socialistinis realizmas taip pat vaizduojamas ironiškai: „Sumečiau galvoj, kokie arčiausiai Skuodo kariniai daliniai: Šateikiuose – slapta raketų bazė, tokia slapta, jog net vaikai apie ją žinojo, bet mūsų, partizanų, ten jau tikrai neveš.“ [50] Tokiais atvejais ironiškas kalbėjimo būdas išryškina absurdą, kuriame, pasak paties R. Granausko, anuomet dauguma murkdėsi, kartu neretai tekste pasitaikantis kandus žemaitiškas humoras atskleidžia tekste slypintį autobiografinį klodą. Paties pasakotojo kasdienybėje taip pat nemaža ironijos: „Alis, mano pusbrolis, buvo toks langaris, toks runkelis, kad kito tokio gyvenime nebesu matęs.“ [51] Nevengiama tekste ir autoironijos: „Šiaip ne taip sulaukiau vakaro, praleidau savo pirmąją miestelio valkatos dieną.“ [52]

Semiotikas Algirdas Julius Greimas konstatuoja, kad autobiografijos autorius ne visada siekia papasakoti tiesą, todėl reikia skirti tiesą ir teisingumą. Kas nutinka, jog autobiografijos skaitytojas yra priverstas abejoti, netgi nepasitikėti tekste pasakojamais įvykiais, ten glūdinčiu autentiškumu? Autobiografija – skaitytojams pateiktas dokumentas, tačiau interpretacijos laisvė išlieka. Pasak Smith, rašant šio žanro kūrinį vyskta ypatingas skaitymas – autorius yra priverstas interpretuoti savo praeitį, kad vėliau, jai jau sugulus į tekstą, ją interpretuotų skaitytojai. Pastarieji skaitydami autobiografiją turi savų lūkesčių, kuriais remdamiesi ir suvokia kūrinį.

Visgi didžiausią pasitikėjimą vaizduojamų istorijų autentiškumu sukuria pasakojimas esamuoju laiku. Antrame šio rašinio skyrelyje apie laiką ir atmintį buvo aptarta, jog didžioji dalis Romualdo Granausko novelių romano „Trys vienatvės“ parašyta būtuoju laiku. Šitaip kuriamas retrospektyvus pasakojimas – vienas esminių kriterijų autobiografijos steigčiai. Tačiau galimybė rašyti esamuoju laiku taip pat išlieka. Tuomet skirtis tarp dabartinio ir anuometinio autoriaus pozicijų tarsi išnyksta, o pati praeitis vėl atgyja dabarties dimensijoje. R. Granausko kūrinyje kalbėjimas esamuoju laiku atsiranda natūraliai, įsijautus į pasakojimą, kalbant apie pačiam autoriui itin svarbius dalykus, giliausiai į širdį įstrigusius ir labiausiai nulėmusius tolimesnį jo gyvenimą: „Muzika galutinai pasitraukė iš mano gyvenimo. Kur – nežinojau, bet žinojau, jog niekada nebegrįš. Net radiją užsukdavau, ją išgirdęs, ypač jei grodavo smuikai. Dėl dainavimo – dar nieko: dainuoja – ir lai sau dainuoja, bet pabandyk tu klausytis, kai groja Sarasatę ar Vivaldį… Juk nesu koks mazochistas, jog kasdien šitaip draskyčiau pats sau širdį.“ [53] Kalbant apie vidinius išgyvenimus, praeitis tarsi imama konstruoti dabarties, sakymo, tarpsnyje, o tai, kas buvo ten ir tada, vėl išgyvenama čia ir dabar. Pasak G. Vanagaitės, kai praeitis pasakojama kaip dabartis (gramatinių formų požiūriu), įmanoma sukurti autentiškumo įspūdį. Ne mažiau skaitytojų pasitikėjimą kūriniu kelia ir autoriaus nuoširdumas. Rašytojas, sąmoningai vengdamas neteisingai „informuoti“ skaitytojus, įspėja apie autentiškumo lygį tekste: „O toliau buvo maždaug šitaip.“[54] Autobiografiją nuo romano ir skiria nuoširdus noras pasakyti tiesą. Šitoks rašytojo atvirumas leidžia skaitytojams suformuoti savo lūkesčius ir sužadina jų pasitikėjimą kūriniu.

Esamasis laikas vartojamas ir tada, kada kalbama apie gamtą. Aušra Kazlauskaitė  recenzijoje „R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?“ (Literatūra ir menas, 2011 – 10 – 28) pasigenda knygoje Granausko kūrybai būdingo tik nujaučiamo idealiojo pasaulio, kuriame gamta ir žmogus kalbasi, jaučia vienas kitą, būna vienyje. Vis dėlto nereikėtų taip skubėti vertinti pasakotojo ir gamtos ryšio. Gamta rašytojui imponuoja, kūrinyje nemažas dėmesys skiriamas metų laikui nusakyti, gamtoje vykstantiems procesams aprašyti, vis šmėsteli gamtos peizažai. Knygos kalbantysis yra jautrus gamtai, randa joje ramybę, atramą sunkiu gyvenimo metu: „Tačiau ir jokios knygos skaityti negalėjau, ir savo smuiko neėmiau į rankas, nes nesupratau, nesuvokiau, kas man darosi. Naktį negali užmigti, nors apie nieką, rodos, nei galvoji, nei svajoji. Negali ilgai nusėdėti vienoj vietoj, nes traukia eiti, o kur – nežinai. Pakalnė, kur tiltas per upelį, visa balta nuo ievų žydėjimo, viso Sedos miestelio alyvos – baltos ir violetinės – tuoj išskleis savo kekes, o kai važiuoji plentu – pirmoji beržų žaluma jau tokio neapsakomo virpančio žalumo, jau tokio gležnumo, jog net ima už širdies.“[55] Pasakotojo ištikimybę gamtai, artumą jai atskleidžia ir tai, jog rašytojas svarbius savo gyvenimo pokyčius tapatina su gamtos procesais: „Šalta, bjauri ir tamsi buvo ta žiema, iš viso tepasitaikė tik du atlydžiai. Vienas atlydys buvo pavarde Aputis, o antrasis – Geda.“ [56] Ši citata ne tik pagrindža autobiografijoms būdingą metaforinį patirties vaizdavimą, tačiau ir atskleidžia pasakotojo ir gamtos buvimą vienyje. Nereikėtų tikėtis, jog šioje R. Granausko knygoje žmogaus ir gamtos ryšys bus gija, aplink kurią suksis visas veiksmas; ne tas tikslas, ne tai šįkart norėta pasakyti.

Įdomus rašytojo sprendimas kai kur vartoji būtąjį dažninį laiką: „Čia babūnė pradėdavo verkti ir verkdavo visą valandą. Paskui išeidavo į kiemą, atsisėsdavo dobiliukuose ir sėdėdavo juose, aplinkui paskleidusi savo ilgą sijoną, žiūrėdama, kaip saulė palengva leidžiasi už Ruginio pušynėlio. Kitą savaitę vėl būdavo tas pats.“[57] Tai – tam tikra tekstūrinė apgaulė. Būtasis dažninis laikas ne tik sukuria pasikartojančių įvykių ir laiko tęstinumo įspūdį, tačiau iš dalies gali eliminuoti ir deformacijų radimąsi tekste. Ryškios dabarties sąmonėje išlikusios patirties vaizdavimas būtuoju dažniniu laiku šalina tikslios faktografijos būtinybę ir ryškina susitelkimą į vidinius asmens procesus, išgyvenimus, kurie ir yra itin svarbūs autobiografijoje.

Išvados

Apibendrindami autobiografiją kaip literatūros žanrą, galime teigti, jog tai – retrospektyvus prozos kūrinys, parašytas realaus asmens apie savo paties egzistenciją, telkiant dėmesį į asmenybės formavimosi procesą. Pagal tai autobiografijos steigčiai būtini keturi elementai: kalbos forma (rišlus pasakojimas proza), nagrinėjimo objektas (individualus gyvenimas, asmenybės istorija), autoriaus situacija (autorius ir pasakotojas turi būti tapatūs) bei pasakotojo pozicija (pasakotojas ir pagrindinis veikėjas tapatūs, būtinas retrospektyvinis pasakojimo išeities taškas). Romualdo Granausko novelių romanas „Trys vienatvės“ – retrospektyvi naratyvinė proza, kurioje dėmesys koncentruojamas į asmenį, jo gyvenimą, asmenybės genezę, įtraukiami tuomečiai politiniai, socialiniai ir meno procesai, o manifestacija pirmuoju asmeniu tarsi ištrina ribas tarp autoriaus-pasakotojo-veikėjo. Visus autobiografijai keliamus reikalavimus kūrinys atitinka, išskyrus paskutiniąją novelę. Sunku pasakyti, ar verta dėl to knygos viršelyje slėpti tekste neabejotinai esantį autobiografinį klodą, o kūrinio žanrą nusakyti išmonę patvirtinančiais paantraštės kriterijais. Kita vertus, prisiminkime įžangoje aptartą Algio Kalėdos romano, kaip kintančio prozos žanro, įvardijimą bei komplikuotą romano ir autobiografijos skirtį. Šiandieninei literatūrai būdinga žanrų sintezė, tą savo studijose yra įvardijęs ir Lejeune‘as: „tarp autobiografijos ir autobiografinio romano nėra vidinių skirtumų, kadangi visi metodai, kuriuos autobiografija naudoja kad įtikintų mus pasakojimo autentiškumu, gali būti naudojami romane ir dažniausiai yra panaudojami.“[58] Rašytojai praplečia prozos kūrimo galimybes ir yra linkę naudoti bei derinti įvairias menines priemones, jog pasiektų geriausią rezultatą. Galime tik pasidžiaugti, jog šįkart priemonės pateisino tikslą: pasitelkęs autobiografinį pasakojimą, rašytojas atskleidė istorijos kryžkelėse atsidūrusių žmonių metamorfozę, sunkų savasties išsaugojimo procesą represijų pasaulyje bei virš visų negandų iškėlė humanišką žmogų. Kalbą apie šį kūrinį ir norėtųsi baigti ne aukštomis teorinėmis vingrybėmis, tačiau pasidžiaugti, jog ši knyga jau surado kelią į savo skaitytojų rankas, o autorius mums suteikė galimybę ne tik geriau pažinti jį patį, tačiau dėl gyvų, autentiškų liudijimų geriau pažinti ir savo istoriją, savo praeitį.

Nuo redakcijos: už šį tekstą autorė Jaunųjų filologų konkurse 2012 metais pelnė laureatės vardą.    

Literatūros sąrašas:

  1. Biografija. Granauskas Romualdas. Prieiga per internetą http://www.rasytojai.lt/lt/rasytojai/55-rasytojai/esami-nariai/g/145-granauskas-romualdas
  2. Bukelienė E.N., Juknaitė V., Saulėlydžio senis. V.:Alma littera, 2004.
  3. Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai, 2012. Nr. 3
  4. Daujotytė V., Lietuvių literatūra 11 klasei, V.: Šviesa, 1996.
  5. Dručkutė G. Autobiografijos teorija ir praktika. Literatūra, Vilniaus universitetas, 2004 03 08.
  6. Granauskas R. Trys vienatvės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
  7. Kazlauskaitė A. „Trys vienatvės“ – novelių romanas ar prisiminimai? // Literatūra ir menas, 2011. Prieiga per internetą http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18771
  8. Marcinkevičius T. Granausko neišvengiamumas, 2011. Prieiga per internetą http://www.satenai.lt/?p=10897
  9. Sendrauskaitė L. Mosėdžio upelių santakose, ąžuolynuose – dubenuotieji akmenys. // Šiaurės Atėnai, 2012. Nr. 37 (1103)
  10. Skeivys R. Lietuvių literatūros istorija, XX amžiaus pirmoji pusė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
  11. Stankevičius R. Šveikas Biliūno rėmuose, 2011. Prieiga per internetą http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/sveikas_biliuno_remuose/
  12. Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys. V.: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009.

[1]  Marcinkevičius T .Granausko neišvengiamumas//Šiaurės Atėnai.- 2011. – Nr. 1 (1115). –P. 8.

[2]Sendrauskaitė L.Mosėdžio upelių santakose, ąžuolynuose – dubenuotieji akmenys //Šiaurės Atėnai.- 2012.- Nr.37( 1103)    – P.10.

[3]Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas// Metai.- 2012.-Nr. 3. -P. 66.

[4] Granauskas R. „Trys vienatvės“. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. P. – 5. Vėliau bus cituojama iš to paties leidinio, žymima Ten pat.

[5] Ten pat. –P. 11.

[6]Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas// Metai.-2012 .-Nr.6. -P. 70.

[7] Ten pat. –P. 40.

[8] Ten pat. –P. 45.

[9] Ten pat. –P. 49.

[10] Ten pat. –P. 165.

[11] Ten pat. –P. 17.

[12] Ten pat. –P. 28.

[13] Ten pat. –P. 29.

[14] Ten pat. –P. 50.

[15] Ten pat. –P. 50.

[16] Ten pat. –P. 55-56.

[17] Ten pat. –P. 82.

[18] Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys.- Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009. –P. 43.

[19] Ten pat. –P. 7.

[20] Ten pat. –P. 13.

[21] Ten pat. –P. 36.

[22] Ten pat. –P.6.

[23] Ten pat. –P. 11.

[24] Ten pat. –P. 50.

[25] Ten pat. –P. 72.

[26]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.-Nr.3.-P. 69.

[27] Ten pat. –P. 30.

[28]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.-Nr.3.- P.71.

[29] Ten pat. –P. 171.

[30]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.-2012.-Nr.3. -P.69.

[31] Daujotytė V.Lietuvių literatūra 11 klasei.-Šviesa.- 1996. –P. 261.

[32] Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.- Nr.3. – P. 71.

[33] Ten pat. –P.21.

[34] Ten pat. –P.37.

[35] Ten pat. –P. 74.

[36] Ten pat. –P. 108.

[37] Ten pat. –P. 121.

[38] Ten pat. –P. 101.

[39] Ten pat. –P. 135.

[40] Ten pat. –P. 31.

[41] Ten pat. –P. 149.

[42] Ten pat. –P. 131.

[43] Ten pat. –P. 131.

[44] Ten pat. –P.172.

[45] Čičelis R.Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.-2012.-Nr.3. -P.73.

[46] Ten pat.-P. 70.

[47] Ten pat. –P. 129.

[48] Ten pat.. –P. 128.

[49] Ten pat. –P.50.

[50] Ten pat. –P. 130.

[51] Ten pat. –P.30.

[52] Ten pat. –P. 57.

[53] Ten pat. –P. 128.

[54] Ten pat. –P. 152.

[55] Ten pat. –P. 52.

[56] Ten pat. –P. 129.

[57] Ten pat. –P.34.

[58] Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys.- Vilniaus pedagoginis universitetas.- 2009. –P.42.

Kazio Sajos „Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas

DMnuotraukaKas aš esu?

                      Šiuo metu – dar niekas, bet ateityje žadu pasitaisyti ir kuo nors būti. Vis dar ieškau savęs, bet niekaip nerandu. Apieškojau visur: virtuvėje, po lova, sporto salėje, rašomojo stalo stalčiuose ir net kelissyk patikrinau ar neužkritau  kur už spintos, bet nieko… Ir štai netikėtai atradau save knygų lentynoje, tarp spaustuvės dažais tebekvepiančių ir iki rudumo pageltusių lapų besislapstančią mažą mergaitę, iš smalsumo baigiančią perskaityti visą biblioteką.

Ji, t.y. aš, vadinuosi Dale Miknevičiūte. Kaip turbūt jau supratote, be galo myliu knygas ir trokštu, kad jas lygiai taip pat mylėtų visi. Manau, kad perskaityta knyga būtinai reikia pasidalinti su pasauliu, kad ir kiti apie ją sužinotų, susidomėtų, perskaitytų ir išsakytų savo nuomonę. Būtent dėl to mane galima pavadinti jaunąja recenzente. Neleidžiu, kad rašytojų darbas nueitų perniek.

 

Ką aš veikiu?

                      Mano veiklos sritis gana plati: pradedant grojimu gitara, piešimu ir kitais menais, baigiant kryžiažodžių, sodoku ar kitokių galvosūkių sprendimu. Bet vis dėl to didžiausią aistrą jaučiu skaitymui. Tikriausiai man patinka pats procesas: sekti raides, vieną po kito dėlioti žodžius, jungti į sakinius, suvokti jų prasmę, gilintis į esmę… O knygose tos esmės yra labai daug, todėl pasidaro išties smagu skaityti, praturtinti savo vidinį lobyną ir jaustis protingu žmogumi.

 

Iš kur atsirado meilė knygoms?

                      Čia tikriausiai kalta yra mano močiutė, kuri mane, dar mokyklos nelankančią mergytę, išmokė skaityti, pripratino prie knygos. O kaip žinia, tai, kas priprasta nuo gimimo, įauga į kraują visam gyvenimui.

Prie šio mano įpročio stiprinimo prisidėjo ir mama. Kadangi ji dirba bibliotekininke, tai man užtenka panorėti kokios knygos, ir štai ji jau guli ant stalo visu gražumu, o man belieka tik skaityti.

Didelio paskatinimo sulaukiau ir iš tėčio, kuris pats nebuvo didelis knygų gerbėjas. Kai buvau šešerių, savarankiškai perskaičiau penkiasdešimt knygelių. Šios garbingos sukakties proga tėtis man nupirko tortą Vyšnelė. Pamenu, ne kiek tas tortas buvo skanus, bet kiek saldus džiaugsmas, kad skaitymu pelniau tėčio malonę.

Taigi, galiu drąsiai daryti išvadą, kad meilė knygoms ateina iš šeimos. Jei užaugai su knyga, tuomet gali būti tikras, kad ji lydės tave visur ir visada. Kitaip tariant, įsigijai draugę visam gyvenimui.

 

Nuo redakcijos: Dalė Miknevičiūtė 2008 metais pelnė Metų skaitytojos apdovanojimą. Tuo metu mokėsi Kupiškio r. Alizavos pagrindinėje mokykloje. Šiuo metu ji – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus  gimnazijos trečiaklasė. Publikuojame Dalės recenziją, konkurse ,,Skaitymas – sėkmė ir džiaugsmas“ pelniusią antrą vietą.  

 

Vienatvė ir… viltis 

 

Pirmasis įspūdis. Nestora, vos 96 puslapių knyga. Kazio Sajos „Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas. Taip rašoma ant įdomiai iliustruoto viršelio. Pavadinimas suintriguoja: kas tas „kažkas“, kuris čia yra. Anotacijoje teigiama, kad su šia knyga  rašytojas K. Saja atsisveikina su jaunaisiais skaitytojais, norėdamas palikti jiems paslapties pojūtį, kuris neleidžia užgesti mūsų vilčiai. Nejaugi išties atsisveikinimas?.. Bet, anot paties rašytojo, „nieko bloga, jei dar turėdamas blaivią galvą gali per kokią gražią novelę, per kokį nors pasakojimą tai padaryti“.

Pasakojimas. „Bartas atsibudo keistoj palatoj, kur dūzgė, pipsėjo, aikčiojo kažkokie aparatai. Į nosį jam buvo įstatyti vamzdeliai, kairės rankos ir abiejų kojų jis net negalėjo pajudinti. Visame kūne pajuto skausmą. Dešiniąja ranka užčiuopė savo sutvarstytą galvą, bet jos negalėjo pasukioti – trukdė ant kaklo uždėtas kietas, barškantis įtvaras.

„Mane tikriausiai yra pasigrobę kokie nors ateiviai“, – pamanė jis ir stengės prisiminti, kada ir kaip tai atsitiko.“ O atsitiko baisi nelaimė – autoavarijoje sužalotas Bartas atgavo sąmonę ne kosminiame erdvėlaivyje, bet ligoninėje, reanimacijos palatoje. Ir tik paskui sužinos, kad šios katastrofos metu jis nukentėjo mažiausiai – kartu su juo važiavę patėvis ir motina žuvo. Trylikametis berniukas liko vienas, nepaliaujamai slegiamas kaltės dėl įvykusios tragedijos ir apsuptas sukčių bei išnaudotojų, kurie užuot pagailėję našlaičio gviešiasi naudos sau. Bet vis dar liko viltis surasti tikrąjį tėvą. Tik kaip tai padaryti, jei beveik visiškai jo nepažįsti?

Veikėjai. Knygoje ryškesni vyriški veikėjų paveikslai. Barto palatos draugai – šmaikštusis optimistas Lukas ir niektauza Arnoldas. Agresyvus ir šiurkštus patėvis Tadas Bernaponis, jo darbdavys Pranas Šerepka. Moterys čia truputį nublanksta. Iniciatyvos imasi tik Šerepkos buvusi žmona (apie ją informacijos beveik nėra, ji veikia per kitus asmenis) ir dukra, gražuolė Rusnė, vienu bučiniu sugebanti išgydyti sužeistą Barto sielą.

Problemos. Romanas išryškina šiandieninio gyvenimo problemas: smurtą šeimoje (Barto patėvis, per vestuves užtikrinęs niekada nei pirštu nepaliesti savo žmonos, to ir nepadaro, bet kaip mušimo įrankį panaudoja tai triušiuką, tai katiną…), sukčiavimą (Šerepkos ir jo buvusios žmonos rezgamos intrigos neatsižvelgiant į Barto interesus), apgavystes (pasirodo, net Rusnės bučinys buvo suvaidintas!).

Nors kūrinio tema skaudi ir liūdna, pasakojime daug kurioziškų atvejų. Rodos, pačios paprasčiausios vaikiškos išdaigos gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Prikakoti guminiai patėvio batai atneša didžiulę katastrofą, o kvailiojimas su rimtais parašais išgelbėja visą Barto palikimą. Taip pat gausu linksmų ir vaizdingų frazių: „O tu sau gulėk, bezdėk ir nesikišk!“, „Daktarai nušniojo abi mano kojas… Iki šiol buvau šiek tiek per ilgas, dabar gal būsiu kaip tau per trumpas. Tau teks priprasti.“

Antrasis įspūdis. Iš pradžių pasakojimas žavi sklandumu, lengvu žodžių liejimu. Verčiant lapus akys vis sustoja ties Giedriaus Jonaičio ir Agniaus Tarabildos iliustracijomis, atspindinčiomis gilesnę teksto mintį ir verčiančiomis susimąstyti. Ir tik po to, kai perskaitai viską, pastebi ir aiškiai suvoki vertybes: šeimą, draugystę, meilę, pasitikėjimą… Tai knyga iš GYVENIMO – atspindinti tokią realybę, kokia ji yra.

Šiame romane, kaip ir kituose K. Sajos kūriniuose („Klumpės“, „Kurio nieks nemylėjo“…), jaučiamas paprastumas ir humaniškumas, tvirtas ryšys tarp pagrindinio knygos veikėjo ir paties autoriaus. Pats rašytojas teigia, „beveik visos mano knygos vaikams yra apie nelaimingą vaiką, kurio niekas nemylėjo, apie vaiką, kuris turi įveikti begales sunkumų, ir jis tampa šaunus, jeigu juos įveikia. Mano herojų gyvenimas nėra lengvas.“ Nelengvas, kaip ir paties autoriaus vaikystė. Tai byloja ir knygos pabaigoje išspausdinta atsisveikinimo kalba „Plunksna“, aprėpianti visą rašytojo, dar vaiko, gyvenimą: nuo tamsaus Dėdinos prieškambario ir džiovos iki pirmosios rašalo perteklių sulaikančios plunksnos ir molinio gaidelio, kuriuo galima linksmai pašvilpauti.

                      Ar verta?.. Užversdama paskutinį puslapį susimąstau. Knyga „Čia kažkas yra“ pateko į 2010-ųjų Metų knygos penketuką, tai paskutinis Kazio Sajos, tikro lietuviško žodžio meistro, kūrinys skirtas jaunajai kartai. Be to, čia TIKRAI kažkas yra! Kažkas, kad jaunasis skaitytojas pasijaučia subrendęs, perkopęs iš nerūpestingos vaikystės į rimtą ir sudėtingą suaugusiųjų PASAULĮ. Galų gale tai tiesiog įdomus romanas, neilgas, neatimantis daug laiko skaitymui – nieko neprarasite, o pasiimsite gana daug. Kiek priežasčių perskaityti!.. Ypač, jei patinka nebanalios, intriguojančios, gyvenimiškos istorijos.

Dalė Miknevičiūtė

Rašytojas Kazys Saja. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Apie Kristinos Gudonytės romaną jaunimui Ida iš šešėlių sodo

KristinaGudonyte1Ką reiškia pasakymas ,,užmušti laiką“? Ar būna, kad jį mušate? – štai ko manęs klausė vienas Vidiškių gimnazistas.
– Ne… Nemušu… Net ir laukdama traukinio ar autobuso. Juk kuprinėje beveik visada turiu knygą, – taip jam atsakiau.
Keista ar ne, bet jau senokai skirstau knygas į kelionines ir namines. Idą iš šešėlių sodo kuprinėje užima nedaug vietos, sveria nesunkiai… Kita vertus, ji nėra knygelytė, kurią perskaitai tą pačią akimirką, kai tik atsiverti. To sodo užtenka ilgam. Geras jausmas: paskaitai – užverti puslapį – pamąstai…
Tiesą sakant, į naminių knygų kategoriją Ida iš šešėlių sodo taip pat tinka. Kai už lango lietus, kai debesys niūrūs, kai televizoriuje vien banalybės, skaitymo malonumas neapsakomas.
Taigi, kas ta Ida ir kodėl ji gyvena šešėlių sode?
Prieš pasakodama apie Idą, skubu rašyti kitą vardą: Sofija. Būtent paauglė Sofija yra šios knygos naratorė (pasakotoja). Ji bando rašyti savąją, pirmąją knygą, o kai tik pradeda, jos namus užgriūna neapsakomai svarbūs įvykiai.
Turiu prisipažinti, kad šiek tiek pažįstu knygos autorę Kristiną Gudonytę. Ne kartą ji yra pasakojusi apie savo vaikystę. Kai kas sakytų, neapsakomai laimingą vaikystę ar paauglystę: vaidino, filmavosi, dainavo. Uždirbdavo pinigėlių, buvo įžymi. O ar laiminga? Ar pakeliama jaunam žmogui įvairiadarbė našta?
Tad nieko keista, kad rašytoja (ir režisierė, ir aktorė, ir dailininkė) Kristina Gudonytė jautriais žodžiais tapo pirmūnės pažangūnės, išmintingosios Sofijos portretą. Tai – gabus, mylimas, darbštus vaikas. Jos mama – lietuvių kalbos mokytoja, besigailinti visų nelaimingų, tikinti grožiu bei gėriu. Jos tėvelis – dailininkas restauratorius, nuo visų rūpesčių besislepiąs savo dirbtuvėje. O juk yra ir dėdė – gydytojas psichoterapeutas, ir dėdės draugė Viktorija, rūpestinga gydytoja. Sakytum, saugu ir ramu Sofijos namuose. Yra kam pasipasakoti, pasiguosti.
Ko stinga Sofijai?
Arba: ko Sofijos gyvenime per daug?
Matyt, per daug būrelių ratelių, muzikos pamokų, per daug atsakomybės. Ir tas noras (ar pareiga?) visad būti gerutėle, kuo geriausia – kiek per stiprus.
Kas kita Ida… Nežinia, iš kur tas vaikas atsirado ir kaip. Lyg ir pamestinukė, bet… Kaip įtikinamai ji pasakoja apie gimtąją Bambikio šalį! Net garbingi vyrai patiki, kad tokios esama ir kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją, bandydami paklydėlę Idą grąžinti tėvynėn.
Retsykiais Ida vagiliauja, retsykiais meluoja, retsykiais apsimeta sergančia, viską pamiršusia, retsykiais klajoja tik jai vienai žinomais takais. Kitaip tariant, sunki paauglė, nusipelniusi griežto drausminimo. Kaip manote, ar lengva Sofijai suvokti, kad būtent tokį vaiką imsis globoti jos tėvai, dėdė?
Ta nedorėlė Ida – tik nedrąsi, užguita mergaitė, tik vargšas vaikas, nežinąs, kas ir kodėl jai nutinka. Atrodo, lyg būtų ji iš kito pasaulio, o gal ne tik atrodo, gal Bambikis iš tiesų yra?
Tai toks – maždaug toks – neramus, banguojantis knygos siužetas, neleidžiantis nurimti ir skaitančiajam. Idos rašinys Apie meilę ir amžinybę labiau įgudusiam skaitytojui primena kitą, senokai rašytą kūrinį – Moriso Meterlinko dramą Mėlynoji paukštė. Sakytum, rašytoja (ir aktorė, ir režisierė, ir…) Kristina Gudonytė tęsia belgų dramaturgo tradiciją: primena, kad mūsų visų likimai priklauso ne tik nuo mūsų pačių. Kas pasakys, kiek ir ką lemia žvaigždė, patekėjusi tamsiame danguje tą nakties valandą, kai gimiau aš ar Tu, šias eilutes beskaitantis?
Sodri ir prasminga knygos dalis – abiejų mergaičių klajonės po Vilnių. Iš pradžių požemiais, vėliau senamiesčiu. Kas tai? Sapnas? Svajonė? Išsigalvojimas?
Knygoje esama mistikos. Realybės – taip pat. Realu, kad Sofija pavydi Idai. Ko? Tėvų ir dėdės dėmesio, savaime aišku. Ir ne tik. Dar labiau – Idos laisvės jausti, regėti, girdėti. Sofija tik svajoja nutapyti žydinčias vyšnias. Ida nesvajoja. Nutapo.
Kerštas. Išdavystė. Netektis. Liga. Mirtis. Visa tai rasime knygoje, parašytoje lyg ir švelniais, suprantamais žodžiais, bet įpareigojančioje suvokti griežtą tiesą: kartais gyvenime atsiduriame tartum ant peilio ašmenų. Ar bent jau ant lyno. Vienas klaidingas žingsnelis ir…
Nakties tamsybėje, saulės atokaitoje, šaltoje žvaigždžių šviesoje kiekvienas bandome ieškoti savęs. Ieškome ir knygose. Ida iš šešėlių sodo yra knyga, kur iš paauglių nesišaipoma, jie nežeminami ir nemenkinami.
Ignalinos viešojoje bibliotekoje, susitikime su skaitytojais, Kristina pareiškė, kad jai svetimas, net atgrasus terminas paauglys ar paauglių literatūra. Koks žodis tiktų?

Jaunimo!
Tąsyk pritariau Kristinai, pritariu ir dabar.

Gintarė Adomaitytė

Spalvos mane visada viliojo

Spalvos mane visada viliojo

Pokalbis su Ignalinos kultūros ir sporto centro dailės studijos vadove Nijole Trinkūniene

Nijolė Trinkūnienė
Nijolė Trinkūnienė

Nijole, žinau, kad Tavo kelias į dailės pasaulį nebuvo tiesus, papasakok apie jo vingius.

Gimiau Tribučių kaime, Ignalinos rajone 1966 metais. Lankiau Šiūlėnų pradžios mokyklą trejus metus, o į ketvirtą klasę pradėjau eiti Daugėliškio vidurinėn.

Kiek save menu, piešiau nuo mažumės. Brolis buvo ketveriais metais vyresnis, tai jam pirkdavo daugiau spalvotų pieštukų, o man, jaunesnei, mažesnę dėželę. Tų spalvų aš vis pritrūkdavau. Būdavo, brolis išeina į mokyklą, įlendu į jo stalčių, pasiimu spalvotus pieštukus. Patikdavo ryškios spalvos, tai aš spalvotus pieštukus paseilindavau ir piešdavau, kartais kokį ir nulauždavau. Grįždavo brolis – ir vėl sesės būta… Gaudavau pylos, mane apibara, jis į mokyklą, o aš ‒ vėl savo. Neklusni buvau. Mane spalvos visada viliojo.

Tėvelis anksti mirė, namuose laukė ūkio darbai. Tai fiziškai mane lavino, buvau stipri. Mokyloje gerai bėgau krosą, devintoje klasėje turėjau dalyvauti rajono varžybose. Grįžusi namo mamai sakau, kad turėsiu dalyvauti varžybose, o mama: kokios varžybos, bulvės namuose nekastos!

Buvau ištverminga, matyt, iš tėčio tai paveldėjau, jis buvo – kaip mes tarmiškai sakydavome – cenglas. Treneris prisišnekino ir pradėjau sportuoti. Bet dailė visada buvo šalimais.

O dailės mokytoja buvo Daugėliškio mokykloje?

Dailę man dėstė rusų kalbos mokytoja Zinoveja Luneckienė, nežinau, ar ji turėjo kokį dailės išsilavinimą, bet ji mūsų neužmokė, davė laisvę. Nors sportuodama mažai turėjau laisvo laiko, bet į mokyklos apipavidalinimo komandą visada patekdavau. Kai ateidavo Naujieji metai ar kitos šventės, tai su Diana Nikitina (dabar Semaškienė, Vidiškių gimnazijos direktorės pavaduotoja), Gintautu Mackevičiumi buvome pagrindinė dailininkų trijulė.

Devintoje klasėje aš patekau į mokyklos slidinėjimo rinktinę, po dešimtos jau buvau rajono rinktinėje, o po vienuoliktos klasės į respublikos rinktinę paėmė.

Baigusi mokyklą svarsčiau, kur stoti. Aišku, labai į dailę norėjau, bet tuomet į Dailės institutą labai mažai studentų priimdavo, o dar konkursas – keli žmonės į vietą. Stodavo po trejetą ar ketvertą metų iš eilės, bet tie, kurie finansiškai buvo pasiturintys. O aš to sau negalėjau leisti, turėjau įstoti mokytis, gauti stipendiją ir baigusi dirbti. Žinojau, kad tuomet rinktinės nariams prideda stojimo balų, tai ir patraukiau į kūno kultūrą ir geografiją. Penkerius metus mokiausi, nes dviguba specialybė. Nesigailiu, mokytis buvo labai įdomu, ypač geografiją. O su sportu teko šiek tiek prisistabdyti, nes sporto stovyklos trukdavo po du mėnesius. Atsilikdavau nuo geografijos mokslų, o skolų prisidirbti negalėjau: ką aš namuose pasakysiu?

Baigusi institutą grįžai dirbti į savo kraštą?

Gavau vardinį paskyrimą dirbti geografijos mokytoja. Bet krūvio man nesudarė, tai įsidarbinau Vaikų ir jaunimo turistinėje bazėje, turėjau dar aistrą pakeliauti. Šalia turėjau orientacinio sporto būrelį. Po gausybės reorganizacijų susikūrė Moksleivių namai, kurie ilgokai egzistavo. Slidinėjimo trenerių buvo daug, tai aš treniravau orientacijos sportininkus, ši sporto šaka, nors ir nėra įtraukta į Olimpines žaidynes, buvo tuomet labai populiari, populiari ji ir šiandien. Sekėsi neblogai, ir čempionių turėjau, mergaičių, joms sekėsi geriau nei berniukams.

Kaip pradėjai dirbti dailės mokytoja?

Mokyklose įvedė privalomą dailės dalyką, tuomet pajuto: mokytojų trūksta. Žinojo, kad aš tapau – visada tapiau. Studijų metais užsitapiau net kelionei į Karakumus. Tapiau mažyčius paveikslėlius, užsidirbau šimtą dvidešimt rublių, o pirko ir bendrakursiai, ir šiaip pažįstami. Atvirukus piešiau, pirkti brangu, tai savo kūryba pradžiugindavau artimuosius.

Tuomet, kai pritrūko dailės mokytojų, buvusi mano piešimo mokytoja … Luneckienė, tada jau mokyklos direktorė, prišnekino mane dėstyti. Labai nedrąsu buvo. Viena ‒ pačiai piešti ir tapyti, o kaip vaikui metodiškai paaiškinti? Ar sugebėsiu? Buvo gausios klasės, po penkias, šešias paraleles. Laimė, kad reikėjo ruoštis tik dviem pamokom, penktai ir šeštai klasei. Nuėjau drebančiom kojom. Bet vėliau sužinojau, kad yra dailės mokytojų perkvalifikavimo kursai. Visos studijos buvo tais laikais finansuojamos. Tai ryžausi ir išvažiavau. O nuvykusi galvojau, ką aš čia lig šiol dariau?

Kelinti tai buvo metai?

1995 metai. Studijos neakivaizdinės, bet labai daug namų darbų užduodavo, vykdavo vasarą plenerai. Dėstytojų dauguma buvo iš Dailės instituto.

Tai patekai ten, kur turėjai būti?

Taip. Dėkinga Dievuliui, kad nors aplinkui, bet atvedė mane ten, kur ir turėjau būti. Nors turėjau dvi specialybes, bet iš šios trečios valgau duoną, ir labai gardžią.

Kiek metų Dailės  studijai?

Pavasarį bus dvidešimt metų.

Per tuos metus  kiek iš šios studijos išaugo dailininkų?

Turiu palikuonių daugiau nei dešimt. Anastazija Sosunova, Elena Gruodytė, Sigita Rudytė, Ramutė Burokaitė, Tomas Panavas, Viktorija Dronišinec. Labai jais džiaugiuosi, gražiai bendraujame. Gal būtų smagiau, kad būtų Dailės mokykla. Dabar etapais mokau kompozicijos, piešimo, tapybos, grafikos. Mes ir paveliam, ir su oda dirbame, ir su dailės istorija visą tai siejame, bet tai – epizodais, o kai yra Dailės mokykla, dėstomos atskiros disciplinos. Taip vaikui būtų geriau, jis visapusiškiau lavėtų.

Būtų ir dailės mokyklos pažymėjimas?

Pažymėjimą vaikai gauna ir mūsų studijoje, jo statusas gal ir lygiavertis. Bet nėra dalyko dėstymo tęstinumo, dėstoma atkarpomis.

Pakalbėkime apie  tradicinius studijos renginius.

Pavasarį organizuojame dvi didžiules parodas – viso rajono mokyklų, vaizduojamosios ir taikomosios dailės, ir stengiamės, kad jos abi būtų tuo pačiu metu – vaikai, atvykę iš nuošaliau, vienu važiavimu gali jas aplankyti. Renkam darbus iš viso rajono visus mokslo metus. Tada juos eksponuojame. Tos parodos neturi pavadinimų, tai tarsi ataskaita už visus mokslo metus.

Kokie pasiekimai Dailės studijos narių kitose erdvėse?

Dalyvaujame įvairiuose projektuose – dabar kartu su Vokietijos kolegomis  imamės knygų illiustratorių darbo. Renginyje  „Eilėraščiai languose“ bendradarbiausime su Ignalinos viešąja biblioteka. Rajone vyksta netradicinio meno parodos: jei naudojama tradicinė medžiaga, ją panaudojame netradiciškai, o jei netradicinė medžiaga – priešingai, tradiciškai. Dalyvaujame olimpiadose, gauname diplomų, štai Nastutė Sosunova pirmą ir antrą vietą buvo atvežusi, Asta Alkimavičiūtė antrą vietą yra laimėjusi. Tai aukšti pasiekimai – juk varžomės su dailės mokyklų mokiniais. Išvyksti, pamatai, kuo pats kvėpuoji, palygini, kaip kiti dirba. Taip įgyjame pasitikėjimo, kad mes tikrai neprastesni už kitus.

Ačiū už pokalbį. Kūrybinės sėkmės linkėdamas, sveikinu Tave ir visus mokytojus su  artėjančia profesine švente – Mokytojo diena.

Marius Kraptavičius

Dailės studijoje
Dailės studijoje
Elena Gruodytė, 18 m.
Elena Gruodytė, 18 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU