Ugnė Tumosaitė. Sapnas ar realybė?

Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka
Ugnė Tumosaitė. Roko Zauero nuotrauka

Ugnė Tumosaitė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos dešimtokė, apie save sako taip: „Esu tik žmogus, nuolat bandantis atrasti save, tačiau knygos, filmai, kūryba ‒ neatsiejamos mano būties dalys. Menas jau ilgą laiką turi svarbų vaidmenį mano gyvenime. Ir manau, kad jis mane lydės visada.“

O „Meno bangų“ skaitytojams siūlome jos recenziją, kuri Lietuvos kino centro konkurse „Jaunasis kino kritikas“ 16‒18 metų amžiaus kategorijoje laimėjo pirmąją vietą.

Filmo "Pradžia" plakatas
Filmo “Pradžia” plakatas

Sapnas ar realybė?

Britų režisieriaus, rašytojo ir prodiuserio Christopherio Nolano filmas ,,Pradžia“ („Inception“, 2010) iki šiol yra vienas iš stipriausių mistinės fantastikos žanro darbų. Įkvėptas sąmoningų sapnų idėjos, Ch. Nolanas parašė filmo scenarijų, bet laukė dar devynerius metus, nes nusprendė, kad jam reikia daugiau patirties (dėl šio filmo perteikimo sudėtingumo). Jis projektą atidėjo ir iki 2009 m. dirbo su filmais „Betmenas: pradžia“ (2005), „Prestižas“ (2006) ir „Tamsos riteris“ (2008). K. Nolano filmas ,,Memento“ (2000) turbūt buvo tik apšilimas, kur vyro su trumpalaikiu atminties praradimu istorija buvo pasakojama nuo pabaigos. Jei ,,Memento“ žiūrovus vedžiojo po žmogaus atmintį, tai ši kino juosta verčia pasinerti į painų sapnų labirintą, kuris vis labiau verčia abejoti realybe. Gal šis filmas ‒ tik dar vienas mūsų sapnas?

Pagrindinis veikėjas, Leonardo Di Caprio įkūnytas Domas Kobas vagia informaciją iš aukų proto per sapnus. Paskutinis darbas, kurį gauna Kobas, kad galėtų atgauti savo senąjį gyvenimą ir aplankyti vaikus, yra įdėti idėją (sunaikinti savo tėvo verslą) į Roberto Fišerio (akt. Cillianas Murphy᾽is) protą. Kobo suburtos komandos dėka Fišeris patenka į kolektyvinį keturių sluoksnių sapną. Niekas nepasikeistų, jei ir papasakočiau jums, kaip viskas baigėsi. Daugelis įdomių filmų turi nuviliančią pabaigą, bet ne ,,Pradžia“. Tačiau šio filmo esmė – pats procesas. Kaip mes keliaujame ir interpretuojame sapnus, kuriuose atsispindi realybė ar kurie kažkam jau tapę realybe? Pabaigoje esame palikti su savo mintimis. Ar tai, ką matėme, buvo tikra? Gal tai tik dar vienas Kobo sapnas? O gal Kobas ‒ tik mūsų pasąmonės projekcija?

Šiai istorijai perteikti buvo pasitelktas kompozitoriaus Hanso Zimmerio sukurtas garso takelis, kuris buvo įkvėptas Edith Piaf dainos ,,Non, Je Ne Regrette Rien“, kuri taip pat panaudota kaip siužeto priemonė. Kaip ir filmas, daina kalba, kokį efektą pasąmonei turi situacija, kai nepaleidžiame prisiminimų apie meilę. Domas jaučiasi atsakingas dėl žmonos mirties. Tai labai paveikia visas jo gyvenimo sritis, pavyzdžiui, trukdo ramiai miegoti, neleidžia blaiviai mąstyti ar net žlugdo darbus su sapnais. Įdomu tai, kad žodžiai ,,Ni le bien qu᾽on m᾽a fait ni le mal“, kurie reiškia „Aš nesigailiu nei gero, kas padaryta man, nei blogo“, dviprasmiški, nes Kobo žmonos vardas – Mal. Daina taip pat kalba apie susitaikymą su praeitimi ir padarytomis klaidomis, tai ir matome paskutinėje filmo scenoje. Pats garso takelis suteikia veiksmui gyvybės ir labai atitinka vyraujančias nuotaikas ir jausmus, yra toks pat daugiasluoksnis kaip filmas apie sapnus ir patys nagrinėjami sapnai.

Kadras iš filmo "Pardžia"
Kadras iš filmo “Pardžia”

Taip pat labai reikšminga Wally᾽io Pfisterio kinematografija. Kiekvienam sapno sluoksniui buvo parinkta tam tikra spalvų paletė, buvo filmuota net šešiose šalyse, pradedant Tokijumi ir baigiant Kanada. Pirmajam sluoksniui pasirinkta metalinė pilka ir mėlyna spalvos, kurios puikiai tinka šaltam, lietingam, kupinam veiksmo ir adrenalino miestui. Mėlyna simbolizuoja mąstymą ir protą, o pilka ‒ tarpininkavimą ir neapibrėžtumą, tai glaudžiai susiję su sapno tematika. Antrajam, kuriame yra viena iš įsimintiniausių filmo scenų, kur rodomas viešbučio koridorius be gravitacijos, ‒ šilta oranžinė ir geltona. Jas galima interpretuoti kaip melo, godumo, pinigų, pavydo spalvas, nes bandoma sukurti iliuziją Roberto mintyse. Trečiajam, kadangi viskas vyksta poliarinėje dykumoje, apsuptoje kalnų, parinkta balta ir pilka. Trečiasis sluoksnis ‒ tas, kuriame ir įvyksta pagrindinis darbas, idėjos atsiradimas Fišerio pasąmonėje, o balta ‒ artima absoliutui, pradžiai spalva. Ji nuostabiai atspindi idėjos gimimą ir įsitvirtinimą. ,,Limbo“ (žemiausias sluoksnis) atspindi Kobo pasąmonę. Apleistos gatvės, griūvantys pastatai ‒ jo naštos ir agonijos vizualizacija. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą jausmą, tampa labai įsimintinas ir unikalus. Sugrįžę į kurį nors sluoksnį iškart galime atskirti, kur esame. Taip parinktos veiksmo vietų spalvų paletės papildo pateikiamas idėjas savo simbolinėmis prasmėmis.

,,Pradžia“ ‒ filmas, prikaustantis prie ekrano ir paliekantis vietos pamąstymams, turintis ne tik nuostabią kinematografiją, garso takelį, bet ir idomią istoriją. Jis ne tik pateisino visus mano lūkesčius, bet ir tapo vienu iš mėgstamiausių filmų. Jį tikrai rekomenduočiau tiems, kuriems patiko tokie filmai kaip ,,Matrica“, ,,Tarp žvaigždžių“ ar ,,Kuždesių sala“.

Kadras iš filmo "Pradžia"
Kadras iš filmo “Pradžia”

 

 

 

Gabrielius Zaveckas. Sapalionės apie rašymo procesą

Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuo metu studijuoju politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad Jaunųjų filologų konkursai turbūt yra mano pirmasis Alma mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius iškeverzoti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Norėčiau palinkėti, kad ,,Meno bangų“ skaitytojai dalintųsi savo arba bičiulių kūryba, turinčia konkretų tikslą. Kūryba dėl kūrybos nekuria, tik demonstruojasi.
Gabrielius Zaveckas

 Sapalionės apie rašymo procesą

Stilius yra rašytojo veidas. Imago animi vultus est[1]. Kai kurie kūrėjai paperka skaitytoją ne tiek savo tekstų turiniu, kiek stiliumi: Fiodoras Dostojevskis, Jerome᾽as Davidas Salingeris, Arthuras Conanas Doyle᾽as ir Honoré de Balzacas; Antanas Škėma, Romualdas Granauskas, Salomėja Nėris ir Sigitas Parulskis. Šie ir daugelis kitų autorių gali būti atpažinti pagal savo stilių, išplėšus pavienę ištrauką iš kurio nors jų kūrinio. Vieni žavi žodynu, antri ‒ humoru, treti ‒ sakinio struktūra, ketvirti gali įsiteikti rimu.

Tokioje pačioje lervos stadijoje kaip aš esančių rašytojų diskusijoje yra tekę aiškintis, kuri pozicija teisinga: ar „Noriu, kad mane skaitytų“, ar „Man visiškai nerūpi, ką apie mane galvos“. Drįstu teigti, kad viena nuomonė neprieštarauja kitai. Nesvarbu, rūpi ar nerūpi, geras stilius ceteris paribus[2] yra geriau negu jokio stiliaus arba netikęs stilius. Ne dėl to, kad glosto autoriaus savimeilę. Visų pirma, geras stilius parodo autoriaus įgūdžius, nes stilius yra įdirbis. Tiesa, kūrėjas gali turėti talentą būti imlus kitų rašytojų stiliui ir skaitydamas gerokai lengviau šlifuoti savąjį, bet ne daugiau. Visų antra, geras stilius yra patrauklesnis skaitytojui: tiek turtingesnį sąvokų rezervuarą turinčiam, tiek „biednesniam“. Kūrėjas gali kurti ir nenorėti dalintis savo kūriniu, tačiau nemanau, kad tada jis bus tikras kūrėjas. Galbūt vertas kūrėjo vardo, bet tikrai ne rašytojo. Todėl ir geras stilius, įrodantis skaitytojui rašytojo įdirbį, turėtų būti siekiamybė.

Citavimas yra reiškinys, juokingas eseistui, skausmingas studentui, problemiškas tyrėjui. Ne veltui sakoma „omnia dicta fortiora si dicta Latina[3]“. Šiaip jau, rašantys žmonės cituoja dėl kelių priežasčių:

1) jie yra egocentriški niekšeliai, trokštantys pademonstruoti savo erudiciją. Nurodžius citatą, pademonstruojama, kad skaitytas pripažinto autoriaus kūrinys, pasirodoma besidominčiu literatūra, kultūra, mokslu ar visuomeniniais reikalais… arba bent jau, kad į paieškos laukelį buvo įrašyta „quotes about …“;

2) pacitavus žinomą autorių, argumentas įgauna šiokio tokio svorio. Išties tai dažna citavimo priežastis tiek tarp kūrybos padangės linkui stryksinčių „žvirbliukų“, tiek tarp išdidžiai joje skrajojančių erelių. Pirmiesiems reikia remtis autoritetu, kad jų pasisakymai būtų pastebėti ir/ar nebūtų nušvilpiami, antrieji kartais tai daro iš įpročio, nes nebemoka kalbėti kitaip, kaip tik polemizuodami su kitų mintimis, o kartais (tiesa, ir tarp naujokų pasitaiko) todėl, kad tikrai yra itin apsiskaitę ir remdamiesi kitų mintimis paprasčiausiai vengia daugiažodžiauti ir išradinėti dviratį.

3) kilnaus noro „mestelti“ aliuziją į tekstą, kurį autorius nuoširdžiai linki perskaityti savo rašomo teksto skaitytojams. Autorius atlieka savotiškai šviečiamąją misiją ‒ „jeigu turėjo įtakos man ir aš cituoju, vadinasi, tikiu, kad turės geros įtakos ir kitiems“.

Visa tai gagendamas jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dėl stiliaus verta aukoti turinį. Stilius tėra priemonė turiniui „ištransliuoti“. Gal išimtis tik tam tikra poezija. Bet čia ir laikas baigti šį apsidairymą horizonte.

[1] Veidas — sielos veidrodis (Ciceronas, „De Oratore“, III, 59).

[2] Kitoms sąlygoms esant vienodoms.

[3] Viskas, kas pasakyta lotyniškai, skamba įspūdingiau.

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Zvirinskio virselis

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Neringa Mikalauskienė

Tadas Žvirinskis, Sunki knyga, Vilnius: Romuva, 2018.

Tadas Žvirinskis ‒ aštuonių knygų autorius (šešios iš jų ‒ poezijos), Jimo Morrisono poezijos rinkinio vertėjas, visai neseniai pristatė naują savo eilėraščių rinkinį „Sunki knyga“. Paradoksu pasitinkama iš pat pradžių: pavadinta „Sunki knyga“, bet kaip daiktas ji atrodo plona ir lengva. Tačiau ši knyga vienu prisėdimu neperskaitoma, taigi paliekama galimybė įsimesti ją į rankinę, ar krepšį, imti į kelionę ir skaityti „dozuojant“ (čia norisi priminti, kad ankstesnioji T. Žvirinskio eilėraščių knyga vadinasi „Užrašai ant receptų“, bet dienos tekstų dozę jums teks nusistatyti patiems, mat vaistininkas ir poetas nėra „du viename“: poetas, dėliodamas tekstus į rinkinį, jų nedozavo, t. y. neišskirstė į skyrius, o paleido tekėti lyg gaivališką upę ‒ vienu bendru srautu.

Rinkinyje tekstų įvairovė didžiulė. Tad pirmoji mintis skaitant: būtų mano valia, iš šios vienos knygos padaryčiau tris: vieną ‒ nerimuotų tekstų, kitą ‒ sonetų, o trečioji būtų poema „Post mortem“ ‒ čia matome savitą žvilgsnį į Vilniaus atsiradimo legendą, magiškojo realizmo jungtį tarp mitinio laiko ir dabarties, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo realijų. Išleista atskira knyga, išlaikius balansą tarp teksto ir iliustracijų, ji tikrai galėtų patekti į kasmet Kultūros ministerijos organizuojamo „Knygos meno“ konkursą.

Tačiau tokiai knygai ‒ tirštai tekstų ‒ labai tinka minimalistinis dizainas ir Daivos Kairevičiūtės iliustracijos: jos pasitarnauja lyg savotiškos pauzės ar atokvėpio salelės, kurių tikrai reikia, kai skyrių nėra.

Apie ką ši „Sunki knyga“?

Ogi apie viską. Iš pirmo žvilgsnio ‒ toks kratinukas: kasdienybė, meilės‒nemeilės, susitikimai ir išsiskyrimai, apmąstymai apie savo vietą pasaulyje ir ironiškas žvilgsnis į save kaip kūrėją („pavargęs poetas, dirbantis pardavėju, neberanda ramybės“). Galėčiau diskutuoti su autoriaus „Pratarmėje“ išsakyta mintimi, kad „knyga „sunkiai „įsipaišo“ į šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą“. „Įsipaišo“ lengvai. Visi užkabina panašias temas, permąsto savo santykį su kūryba, bet vis tiek knieti apie tai kurti eilėraščius. Štai T. Žvirinskio „Ad majorem amoris gloriam“ jau ne vieno poeto ironizuotas meilės santykis su savimi:

Didesnei meilės garbei susirenka

Dar didesnis garbėtroškų būrys ‒ poetai

Tauriais veidais, pakylėtomis povyzomis

Baltosiomis eilėmis ir rimuotu žodžiu

Deklaruoja ištikimybę jausmui,

Kurį labiausiai puoselėja mylimiausiems

Žmonėms, tai yra sau.

 

Ecce amor!

(p.  26)

T. Žvirinskį, kaip ir daugelį, gelbsti ironija. Man atrodo svarbu tai, kad jis turi savitą stilių, kurį atpažinčiau nerimuotuose tekstuose, ypač tuose, kuriuose perteikiama kasdienybės rutina. Nemažai eilėraščių ‒ įvykis, mini siužetas. Žavi paradoksai, sugebėjimas netikėtai „apversti“ situaciją: nuo pašaipaus kalbėjimo apie banalią, „nesušukuotą“ kasdienybę pereiti prie egzistencinio lygmens ‒ pavyzdžiui, atrodo ironiška, kad alkoholio pardavėja reikalauja asmens dokumentą rodyti pusamžį vyriškį, tačiau paaiškėja, kad ten jis „Stebėtinai panašus į jos / Mirusį / Vaiką“ („Pusamžio diedo girti pasvarstymai“, p. 53). Taigi daugelio eilėraščių pabaigoje autorius sugeba pakreipti mintį netikėta linkme, padaryti išvadą, kurios skaitytojas vargu ar laukė (tokie yra „Mano kanarėlė“, „Panašus į drugelį“, „Lapės jaukinimas“).

O pasiutusi lapė pušynėlyje už pusantro kilometro

Nuo aprašomos juodųjų rekolekcijų vietos

Jau ruošis išbėgti į kelią

Pasitikt savo Mažojo Princo,

Žmonių kalba besivadinančio

 

Volkswagen Passat.

                                   („Lapės jaukinimas“, p. 22)

Autorius dažnai mezga dialogą su atpažįstama Europos literatūros ir filosofijos tradicija. Pavyzdžiui, „Itin filosofinio eilėraščio“ situacija: Dievas su Nyče „iš mirties lošė kortomis mane“ (nors populiarioji Nyčės idėja „Dievas mirė“ čia nepaminima, bet užtenka, kad ji yra skaitytojo atmintyje). Taigi norint mėgautis visomis vienam tekstui suteiktomis prasmėmis, reikia atitinkamo išsilavinimo. Ypač skaitant eilėraščius, kurių pagrindas yra humoras su filosofiniu prieskoniu („Visi šventi“, „Eksperimentas“, „Naujas kovas, nauja kova“, „Velnio mėšlas“).

Galima būtų svarstyti, kas slegia labiau ‒ ar toji kasdienė rutina, ar tekstuose vis kuriuo nors pavidalu iškylantis gyvenimo dramatizmas. Jeigu slegia. Vėlgi matyčiau čia paradoksą ‒ akistata su mirtimi, perkeista kūrybos, nėra nei slegianti, nei bauginanti:

Aš esu baltas debesis,

Pagautas žalios tavo ežero akies,

Kurios gylis masina pasilikti.

Kaip skaniai kvepia tik ką

Mirusi žolė, pakirsta

Baltai blykčiojančių ašmenų!

Kaip gera gyventi, kai mirtis

Ypač arti. Taip arti,

Kad net ginkmedžio lapas

Sulimpa su knygos lapu ‒

Nebeatplėši.

(„Žalia balta“, p. 78)

„Žalia balta“ ir keli kiti tekstai ‒ „Saulės žynių atnašavimas“, „Besprogstant šviesai“, „Nuojauta“, „Danties rovimas“ ‒ tarsi kviečia stabtelėti, minėtoje kasdienybės rutinoje įžvelgti stebuklą. Arba kare, budint šalia pastato, kuriame kadaise būta bibliotekos, pastebėti ant pirštinės nutūpusią snaigę („Karo poetas“). Galbūt ir nėra didelis atradimas pastebėti ‒ „Mes gyvename ant protėvių kaulų“ (p. 70), tačiau tolesnės eilutės, galinčios tapti netgi sentencija, vėlgi pristabdo nuolatinį žmogaus bėgimą per gyvenimą: „Mes bandome pakeisti pasaulį, / Kuris per lėtas pakeisti mus“ („Evilangelija“, p. 70).

Prie tų, lyriškųjų tekstų, priskirčiau ir du knygoje esančius sonetų ciklus ‒ „Sonetų pavainikis“ ir „Pagyvenę sonetai“. „Sonetų pavainikis“ irgi prašosi atskiro leidinio (arba bent jau skyriaus). Sužaista žodžių prasmėmis: „sonetų vainikas“ tampa „sonetų pavainikiu“, viena vertus, galbūt ironizuojant šiuolaikinio žmogaus norą įsirašyti į petrarkiškojo soneto tradiciją (būtent šį modelį, du ketureiliai, du trieiliai, perima T. Žvirinskis, o tradiciją sugriauna tik 15-uoju: tai dvieilis, skambantis kaip apibendrinimas), kita vertus ‒ „pavainikio“ vaiko metafora tinkama nusakyti ryšio su mylimąja neteisėtumui, nuolatos skambančiam išsiskyrimo leitmotyvui. Jeigu einame dar giliau ‒ galima kalbėti ir apie žmogaus, kaip pasaulio pavainikio, jauseną, kai ateina suvokimas, kad esi čia užklydęs laikinai ‒ „tiktai akimirką iš rūko / Prie numeruotų durų kambariuko“ (p. 36). Tačiau vėlgi akistata su tokiu laikinumu išryškina tai, kas vertingiausia (ir čia nuo sonetų vėl einu paskirų tekstų link): T. Žvirinskio kūryboje man atrodo ypač svarbus tėvo ir vaikų ryšys, buvimas ir šalia vaiko, ir kartu su juo. Kasdienė situacija ‒ dukters pieninio danties išrovimas, tampa apibendrintu pamąstymu apie pasaulį ir praeinantį laiką:

Viskas artėja atomazgos link, Veikiausiai ji bus atominė. Ir nebeliks nei Miesto, Nei Pasaulio, Tik mažas pieninis dantukas Skardinėje dėžutėje – Tobulas paminklas Tobulo laiko pabaigai.

(p. 72)

O koks yra tas tobulas laikas? Veikiausiai ‒ vaikystė, ištakos, metų tėkmė, jungianti istoriją (vėlgi primenu poemą „Post mortem“) ir dabartį, mitinį laiką, kuriame Dievas ir Nyčė žaidžia kortomis „iš mirties“ ‒ taikiniu pasirinkę eilėraščių subjektą, ir eilėraščių subjekto laikas „čia ir dabar“, taikliausiai perteikiamas paskutiniu rinkinio dvieiliu „Pabaigos žodis“:

Nėra jokios pabaigos tam,

Kuris neregėjo pradžių pradžios.

(p. 95)

Čia pamąstymui. Jei mintis ‒ ne per sunki.

 

Visavertė kino būtis: Abdellatif Kechiche

"Mektoub, My Love: Canto Uno" afiša.
“Mektoub, My Love: Canto Uno” afiša.

Visavertė kino būtis: Abdellatif Kechiche

Karolis Baublys

Tunise gimęs prancūzų režisierius Abdellatifas Kechiche᾽as garsėja tuo, kad kiekvienas jo filmas virsta netikėtu ir absoliučiu triumfu, sujungiančiu subtilius meninius ieškojimus ir reiklius populiariojo kino iššūkius (drama Grūdo paslaptis (La Graine et le Mulet; 2007) ne tik triumfavo Venecijos kino festivalyje ir Cezarių apdovanojimuose, bet ir sugebėjo į Prancūzijos kino sales sutraukti milijoną žiūrovų!). Naujasis Abdellatifo Kechiche᾽o kino projektas – kinematografinis diptikas Mektoub is Mektoub, kurio pirmoji dalis ‒ Mektoub, My Love: Canto Uno – tai laisva François Bégaudeau romano Žaizda (La Blessure, la vraie; 2011) adaptacija. Pirminis režisieriaus sumanymas buvo sukurti kinematografinę vienos šeimos sagą, kreipiant išskirtinį dėmesį į koduotą socialinį mikrokosmosą. Režisierius neslepia, kad diptikas gali virsti triptiku, kuriame kiekviena dalis, kurdama visumą, sykiu išlaikys jai vienai būdingą reikšmių sistemą.

Pirmoji kinematografinio diptiko Mektoub is Mektoub dalis – Mektoub, My Love: Canto Uno ‒ tai himnas jaunystei, natūraliam ir gaivališkam kūno grožiui, apšviestam ir savotiškai sakralizuotam vasariškos saulės šviesos. Kechicho kuriama jaunystė, ‒ impulsyvi, drąsi, smalsi ir vėjavaikiška, ‒ pralenkia meno grožį ir sutaurina būtį. Pasakojimas nuolat balansuoja tarp lengvo flirto ir meilės, subtilių kūno vilionių ir atviro suvedžiojimo. Tokiu būdu režisierius kuria žmogiškąjį mikrokosmosą, tarpstantį konkretų, medžiagišką pavidalą įgijusioje dioniziškoje dabartyje.

Suvedžiotojas Tony'is (Salimas Kechiouche'as)
Suvedžiotojas Tony’is (Salimas Kechiouche’as)

Dionizo viliones filme atvirai įkūnija suvedžiotojas Tony᾽is (iš Alžyro kilęs prancūzų aktorius Salimas Kechiouche᾽as). Jo priešingybė (savotiškas taurusis Apolonas) – drovus introvertas Aminas (Shaïnas Boumedine᾽as), atvykęs iš Paryžiaus į Prancūzijos pietus praleisti vasaros motinos namuose.  Čia jaunuolis sutinka geriausią draugę Ophélie (Ophélie Bau), įsimyli blondinę Céline (Lou Luttiau). Tokiu būdu filmas struktūruojamas dviejų kardinaliai priešingų veikėjų – Amino ir Tony᾽io – paveikslais, kuriančiais įtampą ir dinamiką. Jaunuoliai priešingi ne tik charakteriais ar gyvenimo būdu, bet ir mėgstama veikla: Tony᾽is – prabangaus restoranų tinklo vadovas, tipiškas komersantas, o Aminas – jautrus svajotojas, mylintis meną (rašantis kino scenarijus, fotografuojantis). Tunizietiškas restoranas, vietinis baras, naktinė diskoteka, paplūdimys tampa erdvėmis, kuriose skleidžiasi trumpalaikis jaunystės grožis.

Drovus pagrindinis filmo veikėjas Aminas (Shaïnas Boumedine'as), savotiškas režisieriaus alter ego.
Drovus pagrindinis filmo veikėjas Aminas (Shaïnas Boumedine’as), savotiškas režisieriaus alter ego.

Iš pažiūros filmas gali pasirodyti labai paprastas, tačiau po tariamu lengvumu slepiasi komplikuoti socialiniai santykiai, dažnai vedantys į skausmingus išgyvenimus, dramatiškus išbandymus, prigimtinį individo žiaurumą (Tony᾽is, iš pradžių vadinęs Charlotte savo gyvenimo moterimi, lyg niekur nieko ją meta, juk ji – eilinė naivi auka, lengvabūdiškai pametusi dėl jo galvą kaip daugelis jį supančių moterų…). Kechiche᾽as savo personažų neteisia, nepamokslauja, jis tiesiog leidžia jiems gyventi tikrąja to žodžio prasme: kiekvienas personažas turi teisę suklysti, liūdėti ir juoktis, siekti laimės ir harmonijos tiek su savimi, tiek su jį supančia aplinka.

Mektoub, My Love: Canto Uno atskleidžia bendriausius Abdellatifo Kechiche᾽o kino kalbai būdingus požymius: itin ilgas scenas, kuriančias natūralaus gyvenimo iliuziją, natūralizmą, ryškinantį žmogiškosios prigimties gaivališkumą, aktorius mėgėjus, vaidinančius eilinius, niekuo neišsiskiriančius asmenis, kasdienius, dažnai pabrėžtinai bereikšmius dialogus, kurie, nors sukonstruoti itin preciziškai, paradoksaliu būdu kuria improvizuoto dialogo įspūdį. Atkreiptinas dėmesys į savitą režisieriaus darbą su aktoriais. Kechiche᾽as leidžia filmo aktoriams ne tiek vaidinti, kiek tiesiog būti, gyventi ekrane. Tokiu būdu aktorius nejučia tampa personažu.

Šviesa - visur esantis ir visa aprėpiantis filmo elementas, dieviškosios dimensijos liudytojas.
Šviesa – visur esantis ir visa aprėpiantis filmo elementas, dieviškosios dimensijos liudytojas.

Filmas pradedamas ilgai trunkančia natūralistine meilės scena, kurioje drovusis Aminas ryškinamas kaip stebėtojas (vojeristas). Iš tiesų jis ir lieka stebėtojas viso filmo metu, savotiškai pakeisdamas beasmenę kameros akį. Tačiau Kechiche’o natūralizmas subtilus, tai veikiau mėginimas kino kalba priartėti prie kūno kaip dievybės sampratos, perimtos iš senovės graikų mitologijos. Jaunus kūnus glostanti saulės šviesa įgyja daugiaprasmių dimensijų: per šviesos sampratą jungiamas Naujasis Testamentas ir Koranas, dabartis, esanti čia, šią akimirką, ir vos juntama amžinybė.

Aminas (Shaïn Boumedine) ir jo geriausia draugė Ophélie (Ophélie Bau) saulėtame pajūryje.
Aminas (Shaïn Boumedine) ir jo geriausia draugė Ophélie (Ophélie Bau) saulėtame pajūryje.

Mektoub, My Love: Canto Uno – tai poezijos, harmonijos ir natūralaus gyvenimo su visais jį lydinčiais išbandymais kupinas filmas, iškeliantis būtinybę mylėti žmogų ir pasaulį kaip nepakeičiamą vertybę. Kūnų grožis, skendintis vasaros šviesoje, meilės troškimas, ryškėjantis iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškame flirte, gaivališkas juslingumas, vedantis pažinimo link, draugystė, raminanti pasimetusius personažus, kuria žmogiškąjį mikrokosmosą, kuris Abdellatifo Kechiche᾽o talento dėka virsta visaverte kino būtimi.

 

Adomas Zubė. hikikomori

Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.
Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.

Esu Adomas Zubė. Visus savo metus gyvenu Klaipėdoje, bet kai taksi vairuotojas manęs paklausia, ar aš vietinis, imu abejoti. Kita vertus, tikiu, kad gyvenu šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, tik daugiau stebiu negu veikiu. Tačiau žmogus negali būti stebėtojas, taigi jau šešerius metus vedu ir prodiusuoju radijo laidą (pastaraisiais ­­– tinklalaidę, podkastą) „Racijos“, dirbu portalo „Yra Racijos“ redaktoriumi, kaip žurnalistas rašau į kultūrinę spaudą. Jau nebepamenu dienos, kai nereikėtų ko nors rašyti, tačiau ačiū Dievui, kad kartais kai ką parašyti dar ir norisi. Taigi sekmadienio naktimis, kai visi nutyla, prisėdu ir rašau.

MENO BANGOS sveikina Adomą Zubę (Klaipėdos Vydūno gimnazija), Jaunųjų Filologų konkurse laimėjusį du aukso medalius – už eseistiką ir už vertimą iš anglų kalbos. Publikuojame jo eseistiką.

Adomas ZUBĖ

hikikomori

Turbūt jau dešimt. Šitą kavinę, kur visada sėdžiu vienas ir dirbu, uždaro. „O gal dar neuždaro“, ‒ mano akyse, tikiu, sužvilga kokia nors liepsnelė, ‒ ,,juk ką tik pro duris įėjo moteris“. Jos niekas nevaro lauk, vadinasi, dar bent valandą galėsiu būti čia. Ji valytoja. Ji liepia man pakelti kojas, kai nuo pirmo brūkštelėjimo pajuodusį grindų skudurą veda ten, kur dar visai neseniai buvo mano pėdos. Skuduras juodas, nes visą dieną lijo. Visą dieną – nuo ryto iki vakaro – nė menkiausios prošvaistės. Štai ir dabar, supratęs, kad jau laikas eiti iš čia, kad visgi aš paskutinis, ieškau būdų, kaip skarą kuo tiksliau paversti vandens nepraleidžiančiu gobtuvu. Niekaip negaliu prisiminti to burtažodžio iš „Hario Poterio“.

„Buvo puiki diena“, ‒ galvoju eidamas žemyn gatve, o tai gana pavojinga, nes senieji pastatai neturi lietvamzdžių, tad vanduo tiesiai stogo kraštu krinta ant tokią valandą taip retų praeivių pakaušių, o jei kas iš keleto dar drįsta pakelti žvilgsnį į tamsų dangų, jam šalta ir negailestinga čiurkšle iš veido rievių skaudžiai išplaunamos dulkės.

„There is one scene where it is kind of raining, the light is pouring down, it evokes us like a rain or snow. Sometimes I feel like a cold rain ‒ it makes me like a melancholic or sad, or sometimes not at all, it helps me, somehow, it’s like a, it is washing away things inside of myself“[1], ‒ kažkokia japonė vis kliūdama sako man tiesiai į ausį. „Oi, čia labai geras montažas, super, kaip artima, man lyja ant galvos, ausyse lyja, o ir kalba apie lietų – trimatė metafora“, ‒ neatsistebiu aš savo kolegės dramaturginių sinopsių jungimo menu. Šiandien lietus man nieko nesako, yra šalta, yra darbo ‒ pagaliu įsijungiau savo garso pasakojimą, važiuodamas autobusu užbaigsiu jo redakciją. „Oi, kaip gerai čia pasakiau“, ‒ mano vidinis „aš“ džiaugiasi klausydamas ne savo parašytų tekstų. Mano balsas mano galvoje kalbėjimo greitumu ‒ „kaip puikiai įskaičiau, visai natūraliai“ ‒ man sako, kad štai Japonijoje yra tokių žmonių, „milijonas! super, kaip čia aktualu“, kurie dirba dirba ir vieną sekundę ima ir atsijungia nuo viso pasaulio, vieną sykį grįžta namo, įšliurina į savo kambarį, „čia juk lygiai kaip ir aš!“, ir iš ten nebeišeina metus, o kartais ‒ dvylika. Motinos jiems neša pieną, jie motinoms ‒ šiukšles. „Tai socialinė savižudybė“, ‒ girdžiu, kaip griežtai virpa kolegės kalbintos sociologės lūpos, čia ‒ penkta minutė, dvylikta sekundė. Mėgstu spėlioti, dažniausiai neatspėju, bet vis tikiu, kad kada nors pavyks savo atsitiktine intuicija abstulbinti kolegą.

Autobuso stotelės keičiasi greičiau nei pasakojimo potemės, šitą reikia užsirašyti: „didesnis tempo ritmas, per ilgi kadrai, ypač ‒ sociologės“. Man negali būti neįdomu. Man nėra neįdomu. „Koks čia geras tekstas, kiek daug visokiausių kietų intertekstų“, ‒ mąstau išgirdęs, kaip sakau „aš rašau, kad Statkevičius ir vėl apsilankė „Pajacuose“, nors norėčiau rašyti švietėjišką straipsnį portalams, šviesti tamsuolius apie dailę, meną ir teatrą, vis tiek svaidausi visais pavadinimais, vardais, pavardėmis, neskaitytų knygų autoriais, norėčiau rašyti apie šviesą ir pakantumą, verkčiau stebėdamas išnykstančią Sonios nugarą, o Ismenės klyksmas perskrostų mane kiaurai.“ Šito bent pusę parašiau ir aš ‒ ten, kur iki Sonios. „Baltijos stotelė“, ‒ tiesiai į ausį, net garsiau už mano paties monologus, trimituoja Jūrų muziejaus direktorė.

Aš įskaityčiau stoteles geriau. Kodėl manęs niekas nežino, kodėl niekas nežino mano iškalbos, balso, mano socialinio jautrumo, mano balso, mano veido, mano balso, kodėl niekas nesižvalgo, sėdėdamas su manimi tame pačiame autobuse?

Jau kone pamiršau išlipti. Kuprinę privėrė autobuso durys: „Atsiprašau, ponas vairuotojau, čia mano kuprinė prispausta, išleiskite mane!“ – nepasakau, nes neišdrįstu. Bet ponas vairuotojas supratingas – pastebėjęs nesusipratimą, pats atidaro duris. Žalienės „aštuntas!“ palydėtas, „tik paklausykite, kaip gražiai nuaidi jos balsas, atsimušdamas į žalią prekybos centro sieną“, einu atmintinai žinomu keliu – galėčiau eiti užsimerkęs, kone taip ir einu – jis visai neapšviestas. „Kokį gerą klausimą uždaviau, taip taikliai ir profesionaliai!“ – mintimis grįžtu į vietą aš. Tame klausime buvo kažkas apie darboholizmo kultūrą ir nežmonišką konkurenciją – galiu tik empatiškai perprasti šias temas: ryt iš ryto nuo šešių turiu kitą susitikimą, kuriam dar reikės krūvos pasiruošimo, o iki tol – pora darbinių tekstų apie statkevičius pajacuose. „Sergam modernių miestų ligomis“, – vėl džiaugiuosi aš išgirdęs savo balsą, sakantį protingai sukonstruotą sakinį. „Žinai, man jau bloga nuo savo balso“, ‒ kažkada esu sakęs vienai kolegei radijuje. „Nesąmonė, nebūna bloga nuo savo balso, juk jį visą laiką neišvengiamai girdi“, – turbūt atsakė ji. O ką daryti, kai jį girdi net ir tada, kai tyli? Ką daryti, kai jis ir realybėje ima kalbėti tokiais suktais ir poetiškai protingais sakiniais kaip darbe? „Tu nebemoki pasakyti normalaus sakinio, ‒ man sakė, ‒ vis koks nors tarptautinis žodis arba ta baisi darbinė intonacija“. Kad ir kiek tada bandžiau, vis išėjo netikroviškai.

Aš esu garso banga, manyje nebeliko manęs, manyje nebeliko žmogaus. Teliko radijo laidų vedėjas, montuotojas, dar kas nors. Ir nė vienas iš šitų iš tikrųjų nesu.

Ir būtent akimirką (akimirka prieš tai buvau išgirdęs triukšmą, sklindantį iš namo, pro kurio šalį einu, ir nusprendęs, kad tai – greičiausiai smurto artimoje aplinkoje atvejis, apie kuriuos visai neseniai kalbėjau eteryje, kaupiausi pirmą kartą gyvenime kviesti policiją) išgirdau griežtus žingsnius. Žinote, yra toks žaidimas, kur iš nugaros atbėga ir apsikabina, uždengia akis ir sako: „Spėk, kas čia“? Žinote, jau norėjau atsakyti. Žinote, manęs niekas neklausė. Žinote, tik po dviejų mirksnių supratau, kad guliu baloje, kad iš manęs liko tik paltas. Lietus kartais melancholiškas, o kartais – nuplauna.

Po to dvi savaites sėdėjau namuose – kaip tie hikikomoriai, apie kuriuos sau pasakojau tą vakarą – bijojau išeiti. Bijojau dar kartą susidurti su realybe, kurios maniausi nesant. Man buvo daug saugiau slėptis už mikrofono, šaltinių, BBC dokumentikų nei durtis akis akin su ja. Atrodo, paskutinis sakinys, kurį girdėjau tada, buvo „mums kartais sunku suvokti, bet jie neturi fizinių jėgų išeiti iš kambario“. Vėliau tas sakinys bus pakeistas kabuki ritmu – juk taip daug mažiau banalu, tai daugiabriaunė metafora.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

[1]„[Spektaklyje] yra tokia scena, kurioje lyg lyja ‒ šviesa krinta žemyn, panašiai kaip lietus ar sniegas. Kartais jaučiu šaltą lietų, tada jaučiuosi melancholiška ar liūdna, o kartais – visai ne, kartais jis man padeda, kažkaip jis mane viduje nuplauna“ (angl.)

Erotinė fotografija kaip laisvės forma: šiandieninio Tuniso prieštaravimai

Provokuojanti Mehdi Ben Attia drama "Vyrų meilė" (2017).
Provokuojanti Mehdi Ben Attia drama “Vyrų meilė” (2017).

Erotinė fotografija kaip laisvės forma: šiandieninio Tuniso prieštaravimai

Karolis Baublys

Vyrų meilė (L’Amour des hommes; 2017) – tai jau trečias ilgo metro Tuniso režisieriaus Mehdi Ben Attia filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina prancūzų aktorė Hafsia Herzi, išgarsėjusi ir Lietuvoje rodytoje Abdellatifo Kechiche᾽o dramoje Grūdo paslaptis (La Graine et le Mulet; 2007). Drama Vyrų meilė – tai pasakojimas apie šių dienų Tunise gyvenančią jauną moterį Amel (Hafsia Herzi), kuri po vyro mirties mėgina iš naujo atrasti gyvenimo skonį, atsiduodama vienintelei savo aistrai – fotografijai. Apdovanota įgimtu provokatorės talentu, Amel fotografuoja apnuogintus vyrų kūnus, mesdama įššūkį konservatyvioms musulmonų tradicijoms.

Filmas, apversdamas tradicinius galios santykius, iškelia moters menininkės šių dienų Tuniso visuomenėje klausimą: moteris čia – aktyvi, dominuojanti, o vyrai tėra pasyvūs geismo objektai. Amel nesidrovi stebėti vyrų taip, kaip vyrai stebi moteris. Ji renkasi vyrus, duoda jiems nurodymus, o vyrai tik vykdo jos dažnai provokuojančius įgeidžius (užsirūko, nusivelka marškinėlius, nusimauna kelnes, liečia savo kūną…). Fotografė puikiai suvokia savo idėjos novatoriškumą ir riziką: moteris, kurianti erotines vyrų nuotraukas, ‒ šito Tunise dar nėra buvę! Jos pasirinkti modeliai, ‒ marginalai, gyvenantys gatvėje, ‒ dažnai turi įveikti vidinį barjerą, paklusdami emancipuotiems Amel nurodymams.

Viena iš meniškiausių filmo scenų demonstruoja pirmąją erotinę Amel fotosesiją, kuomet jauna moteris vieno iš savo mirusio vyro draugų paprašo būti jos modeliu. Jaunuolis, atėjęs į Amel patėvio namus, lėtai, kone droviai apsinuogina, suteikdamas epizodui subtilaus erotizmo. Žiūrovui nejučia kyla klausimas, ar ši scena išties skirta fotografijai. Galbūt fotografavimas tėra pretekstas fiziniam suartėjimui? Kaip pastebi prancūzų kino apžvalgininkė Murielle Joudet, kiekvienas fotosesijos epizodas, nejučia nutrindamas ribas tarp apsinuoginimo kaip modelio prisiimtos pareigos (meno lygmens) ir įžangos į kūnišką suartėjimą (realybės lygmens), baigiasi tam tikru sutrukdymu (sugrįžta patėvis; modelis, nesuvaldęs instinktų, peržengia jam leistinas ribas…). Amel geismas filme – tai darbo įrankis, suteikiantis galimybę kurti ir būti laisva.

Fotografė Amel (Hafsia Herzi) pridega cigaretę savo pirmajam modeliui.
Fotografė Amel (Hafsia Herzi) pridega cigaretę savo pirmajam modeliui.

Išraiškos laisvė – vienintelė didžioji filmo vertybė, įgyjanti niuansuotų prasmių: ji leidžia pagrindinei filmo veikėjai išsilaisvinti iš praeityje patirto skausmo ir atrasti save kaip menininkę, sykiu stumdama Amel į vienatvę (filmo pabaigoje pagrindinė veikėja nutaria nutraukti santykius su nauju mylimuoju, norėdama išsaugoti savo nepriklausomybę). Būti laisvai svarbiau nei atsiduoti vyrui, šitaip rizikuojant tapti tradicine vaikais ir šeimos gerove tesirūpinančia musulmonų moterimi.

Kamera, filmuodama skurdžius ir ištaigingus kvartalus, vargšų ir turtuolių namus, mėgina parodyti šiandieninį Tunisą draskančius prieštaravimus, įtampą tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų, nesutaikomą priešpriešą tarp tradicijų ir modernių šiuolaikinių pažiūrų. Personažų aprangos lygmenyje akivaizdžiai norėta išryškinti pagrindinės veikėjos žavesį ir eleganciją (Hafsia Herzi dėvimos margaspalvės suknelės kaskart suteikia vis kitą nuotaiką, išryškina vis kitus prasminius akcentus, dinamizuoja gana monotonišką veiksmą). Pasak prancūzų kino apžvalgininkės Anne Diatkine, vestimentarinis (aprangos) kodas virsta vizualia metafora, ryškinančia herojės emancipaciją. Amel – laisva moteris, niekad netapsianti tipiška Tuniso musulmone, priklausoma nuo vyro.

Filmas "Vyrų meilė", demonstruodamas scenas iš kasdienio gatvės gyvenimo, stengiasi išryškinti šiandieninio Tuniso prieštaravimus.
Filmas “Vyrų meilė”, demonstruodamas scenas iš kasdienio gatvės gyvenimo, stengiasi išryškinti šiandieninio Tuniso prieštaravimus.

Atskiro dėmesio verta ambivalentiška Amel patėvio Taïebo (Raouf Ben Amor) figūra: viena vertus, jis tampa Amel mecenatu, leidžia jai gyventi gražiausiame jo buto kambaryje, būdamas progresyvių kairiųjų pažiūrų, skatina ją kurti ir provokuoti, kita vertus, jame grumiasi globėjo ir geidžiančio vyro pradai (nesuvaldęs maskulinistinių instinktų, jis mėgina fiziškai suartėti su Amel). Tačiau Mehdi Ben Attia filme nė vienas iš personažų nėra teisiamas, kiekvienam paliekama teisė pasirinkti ir gyventi pagal savo paties valią.

Drama Vyrų meilė kiekviename lygmenyje kuria ambivalentiškas reikšmes, pabrėždama individo teisę gyventi taip, kaip jis mano esant teisinga. Paradoksaliai ryškinama mintis, jog konservatyviame šių dienų Tunise kurianti moteris gali atrasti savo vietą, išsaugodama išraiškos laisvę ir dvasinę nepriklausomybę. Amel – ryškiausias tokios moters pavyzdys, įtikinamai perteiktas gaivališka ir natūralia Hafsia Herzi vaidyba.

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Jaunųjų filologų konkurso logotipas
Jaunųjų filologų konkurso logotipas

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Aistė Gintautaitė

Šimtas du mokiniai iš visos Lietuvos balandžio 5 dieną susitiks Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: čia vyks Jaunųjų filologų konkurso atidarymo iškilmės. Vėliau tris dienas jaunieji filologai kartu su žymiais kūrėjais pasiners į savo darbų nagrinėjimą Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje.

Jau penkiasdešimtą kartą jaunieji filologai sulekia į vieną būrį. Prieš dešimt metų jubiliejinį konkursą glaudė Vilniaus universitetas, vėliau grįžta prie senųjų tradicijų – kasmet susitikti vis kitame mieste. Kai kurie jaunieji filologai tebesaugo pernykščius prisiminimus apie sambūrį Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje, kiti vertinimo komisijos dėmesio dėmesio sulaukė tik šiemet.

Į konkurso atidarymo iškilmes pakviestas jo pirmasis organizatorius – Vytautas Jakelaitis. Laukiami svečiai rašytojai Vytautas Bubnys, Algimantas Zurba, poetas Jonas Liniauskas, ne kartą buvę Jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos pirmininkais. Svarbu minėti, kad šį konkursą sumanė ir laimino poetas Justinas Marcinkevičius.

Tapti konkurso dalyviu nėra paprasta. Finalo dalyviai atrenkami iš pradžių savo mokyklose, vėliau ‒ rajonuose ar miestuose. Svarbiausias paskutinis etapas: reikli komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šį kartą sulaukta 191 darbo.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos rašinių, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik siekti apdovanojimo. Svarbus bendravimas su vertinimo komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas nuosekliai analizuojamas, moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai.

Mokinių laukia įdomi programa: Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje jaunieji filologai bus pakviesti stebėti švedų filmą ,,Ledo drakonas“, vyks ekskursija į Valdovų rūmus. Vilniaus gyventojai bei svečiai turės retą progą susipažinti su visos Lietuvos jaunosios kartos kūryba: balandžio 6 dieną 19 valandą Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai) vyks literatūros vakaras. Tikėtina, kad nemenką publikos dalį sudarys ne tik jaunuomenė, bet ir brandžios kūrėjos bei kūrėjai, kadaise patys patyrę augimo nerimą Jaunųjų filologų konkurse, dabar jau tapę Lietuvos rašytojų sąjungos narėmis ir nariais.

Tautosakos sekcija konkurse jauniausia. Į ją ne kartą rinkosi ne tik vyresniųjų klasių gimnazistai, bet ir septintokai, aštuntokai iš pagrindinių mokyklų, kartais net labai nuošalių. Jų veikla prasminga ‒ konkursui pateiktus darbus glaudžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Konkurse prieš keletą metų atgimė vertimų sekcija. Šiais metais savo bandymus atsiuntė gimnazistai, verčiantys ne tik iš populiariosios anglų, bet ir iš prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų kalbų. Į konkursą atvyksta dvidešimt keturi jaunieji vertėjai.

Įprasta, kad gausaus antplūdžio sulaukia poezijos sekcija, tačiau į respublikinį etapą kviečiama menka panorusių dalis: šiemet dalyvaus dvidešimt penki jaunieji poetai

Savaime aišku, kad rašytojais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai tampa paženklinti savita žyme: jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui.

„Mane visada traukė jaunuomenės eseistika ir publicistika. Konkurso dalyviai yra atviri, juntamas jų nuoširdus noras stebėti pasaulį ir jį keisti, ‒ sako rašytoja Gintarė Adomaitytė, dirbusi vertinimo komisijoje du dešimtmečius. – Jie moka bendrauti, nori gilintis į bendraamžių rašinius, juos aptarti. Stiprių rašinių būta visais laikais, tačiau konkurso dalyvių elgesys labai pasikeitė. Džiugu, kad jaunoji karta sugeba diskutuoti kur kas kultūringiau nei vyresni man pažįstami žmonės.“

Net trys publicistikos bei eseistikos sekcijos dalyviai dalyvaus ir kitų sekcijų veiklose. Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija) ir Linas Daugėla (Kretingos Pranciškonų gimnazija) skubės į savo poezijos aptarimą. Vertimą iš anglų kalbos pateikė Adomas Zubė (Klaipėdos Vydūno gimnazija).

Po penkis moksleivius į konkursą atvyksta iš Skuodo, Jurbarko, Kauno rajonų. Gausiausia Vilniaus miesto delegacija – penkiolika gimnazistų.

Jauniausia konkurso dalyvė – poetė Mūza Olimpija Svetickaitė (Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokykla, VII klasė). Ji noriai publikuoja savo eiles svetainėje www.menobangos.lt. Ši svetainė, žurnalas ,,Pašvaistė“, moksleivių skaitymai ,,Augame kartu su eilėraščiu“ Poezijos pavasaryje, Jaunųjų filologų konkursai – tai laukas, kuriame bręsta būsimi poetai, rašytojai, kalbininkai, tautosakos rinkėjai, literatūros kritikai, vertėjai. Auga žmonės, mėgstantys skaityti, gebantys įvertinti tai, kas parašyta kitų.

Plačiau apie konkursą nuo balandžio 10 dienos galėsite skaityti svetainėse www.skaitymometai.lt, www.menobangos.lt .

Vertinimo komisijos nariai viešai paskelbiami tik konkurso atidarymo dieną, bet svetainės www.menobangos.lt archyve – pernykštė vertintojų nuotrauka Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos salėje. Sprendžiant iš smagios nuotaikos, tie žmonės nei pikti, nei baisūs. Tikėkime, kad komisija šypsosis ir šiemet.

Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo
Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo

 

Apie drąsą žinoti: įkvepianti Marijos Kiuri istorija

Vokiškas filmo "Marie Curie" afišos variantas.
Vokiškas filmo “Marie Curie” afišos variantas.

Apie drąsą žinoti: įkvepianti Marijos Kiuri istorija

Karolis Baublys

Pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelė moteris, apdovanota šiuo prizu du kartus (pirmąjį sykį – už nuopelnus fizikos srityje, antrąjį sykį ‒ už laimėjimus chemijos sferoje), Marija Kiuri (Marie Curie; 1867‒1934) – tai XX amžiaus moteris-legenda, kurstanti vaizduotę, įkvepianti moksliniam pašaukimui, skatinanti siekti užsibrėžtų tikslų ir nenumaldomai bei aistringai dirbti. Jos moksliniai tyrimai apie radiaciją, naujų cheminių elementų – polonio ir radžio ‒ atradimas sukrėtė to meto visuomenę ir tikrąja to žodžio prasme pakeitė pasaulį. Biografinė lenkų, prancūzų ir vokiečių drama Marija Kiuri (Marie Curie; 2016), režisuota Marie-Noëlle Sehr, atskleidžia šią turtingą asmenybę ne tik kaip talentingą mokslininkę, bet ir kaip jautrią, subtilią moterį, priverstą kovoti už savo vietą konservatyviame vyrų pasaulyje.

Marie Curie (lenkų aktorė Karolina Gruszka) ir ją globojantis supratingas vyras Pierre Curie (prancūzų aktorius Charlesas Berlingas).
Marie Curie (lenkų aktorė Karolina Gruszka) ir ją globojantis supratingas vyras Pierre Curie (prancūzų aktorius Charlesas Berlingas).

Pirmieji filmo epizodai atskleidžia darnius, draugyste, tarpusavio supratimu ir abipuse pagalba grįstus poros santykius: Marijos Kiuri ir jos vyro Pjero Kiuri (Pierre Curie) bendravimas galėtų būti puikus pavyzdys tiems vyrams ir moterims, kurių ego yra aukščiau bet ko ir kurie nepajėgia gerbti Kito, sukurti harmonija grįsto ryšio. Daug teigiamų emocijų sukelia epizodas Stokholme 1903 m., kuomet, sakydamas padėkos kalbą Nobelio premijos komisijai, Pjeras Kiuri (prancūzų aktorius Charlesas Berlingas) didžiausius nuopelnus priskiria ne sau, o žmonai.

Pjerui Kiuri mirus nelaimingo atsitikimo metu (vykęs epizodas, kuriam melancholijos teikia pliaupiantis lietus), Marija Kiuri, įkūnyta lenkų aktorės Karolinos Gruszkos, priversta viena tęsti jųdviejų pradėtus darbus. Giliai paslėpusi liūdesį ir vienatvę, užsimiršimo ieškanti alinančiame moksliniame darbe, Marija Kiuri nelengvai, bet užtikrintai skinasi kelią konservatyvioje to meto prancūzų akademinėje bendruomenėje (filmas ypač įtaigiai atskleidžia visuomenę kaip giliai patriarchalinę, antifeministinę ir ksenofobišką). Neilgai trukus talentingai mokslininkei pavyksta tapti pirmąja moterimi, dėstančia Paryžiaus Sorbonos universitete.

Legendinė pirmoji Marie Curie paskaita Paryžiaus Sorbonos universitete 1906-ųjų lapkričio 5 dieną.
Legendinė pirmoji Marie Curie paskaita Paryžiaus Sorbonos universitete 1906-ųjų lapkričio 5 dieną.
Marie Curie kartu su savo studentais.
Marie Curie kartu su savo studentais.

Filmas itin gražus vizualiai: vokiečių režisierei Marie-Noëlle Sehr subtiliomis vizualinėmis metaforomis (žaidimu spalva, apšvietimu, tempu) pavyksta perteikti niuansuotas pagrindinės veikėjos būsenas (liūdesį, ilgesį, vienatvę, skausmą). Besikartojantys gėlių ir veidrodinių atspindžių motyvai atskleidžia daugialypę, skaudžiai skilusią pagrindinės veikėjos asmenybę – žiūrovai regi gilią prarają tarp to, kaip ją įsivaizduoja konservatyvūs kolegos mokslininkai, ir to, kokia ji yra iš tiesų. Praraja tarp visuomeninio ir asmeninio gyvenimo padidėja Marijai Kiuri vėl iš naujo pamilus ‒ po ilgus metus trukusio gedulo ji prisiriša prie kolegos fiziko Paulio Langevino (belgų aktorius Ariehas Worthalteris). Deja, istorijai nelemta baigtis laimingai, ir tai aišku jau nuo pat pradžių: Paulis Langevinas – vedęs vyras, turintis vaikų, tad jųdviejų su Marija ryšys tampa vienu didžiausių to laikmečio Europos skandalų.

Ramybės akimirka šalia mylimojo Paul Langevin (belgų aktorius Ariehas Worthalteris).
Ramybės akimirka šalia mylimojo Paul Langevin (belgų aktorius Ariehas Worthalteris).

Paulio Langevino personažas motyvuotai ambivalentiškas: viena vertus, Marija Kiuri jam patinka savo kitoniškumu, nepralenkiama erudicija, giliai paslėptu jautrumu, kita vertus, jis atskleidžiamas kaip gana atviras donžuanas, neslepiantis simpatijų patrauklioms moterims. Skaudžia tiesa dvelkia kartūs Paulio žmonos žodžiai Marijai: „Nemanyk, kad esi išrinktoji. Nesi pirmoji, nebūsi ir paskutinė“.

Biografinė drama Marija Kiuri stipri daugiaplaniškumu: kiekvienas žiūrovas joje ras tą aspektą, kuris jam artimiausias (jei sinefilas filmą regės kaip puikų vizualinės estetikos laimėjimą, tai namų šeimininkė sielosis dėl dramatiško, prieštaravimais ir nenuilstančia kova grįsto jautrios moters gyvenimo). Daugiaplanis ir pačios pagrindinės veikėjos paveikslas: ištikima žmona, talentinga mokslininkė, aistringa meilužė, kovotoja už savo kaip moters vietą (vis dar) giliai patriarchaliniame pasaulyje. Neabejotina, kad daugeliui moterų ir merginų filme įkūnyta Marija Kiuri sužadins pašaukimą tapti mokslininke ir įrodyti moters, kaip intelektualės, pranašumą šių dienų visuomenėje.

Tarptautinis fizikų kongresas 1911-ųjų lapkritį, kuomet Marie Curie turėjo garbės susipažinti su Albertu Einsteinu (nuotraukoje - pirmas iš dešinės, įkūnytas lenkų aktoriaus Piotro Głowackio).
Tarptautinis fizikų kongresas 1911-ųjų lapkritį, kuomet Marie Curie turėjo garbės susipažinti su Albertu Einsteinu (nuotraukoje – pirmas iš dešinės, įkūnytas lenkų aktoriaus Piotro Głowackio).

Pašėlęs pramoginis prancūzų kinas: Yann Gozlan

Filmo "Burn Out" afiša.
Filmo “Burn Out” afiša.

Pašėlęs pramoginis prancūzų kinas: Yann Gozlan

Karolis Baublys

Sukūręs du trilerius, pačioje šių metų pradžioje, sausio 3 d., prancūzų režisierius Yannas Gozlanas kino teatrų žiūrovams pristatė trečią kūrinį – veiksmo filmą Burn Out. Yannas Gozlanas nusipelno pagarbos vien dėl drąsos ir kūrybinių ambicijų: kurti žanrinį kiną Prancūzijoje – nelengva užduotis (jį sunku prodiusuoti dėl finansų stygiaus). Kaip galima spręsti iš anglakalbio naujojo filmo pavadinimo (angliškas pavadinimas – retas reiškinys etnocentriškumu pasižyminčioje prancūzų kultūroje), daug žadantis režisierius orientuojasi į užsienio žiūrovą ir tarptautinę kino rinką. Vietinė (prancūzų) kino kritika, vertindama antrąjį Yanno Gozlano filmą Idealus vyras (Un homme idéal; 2015), nebuvo nuolaidi ‒ kino žurnalistas Aurélienas Ferenczi scenarijuje aptiko nekoherentiškų įvykių. Kaip galėtume vertinti naująjį režisieriaus kūrinį Burn Out?

Pagrindinis filmo veikėjas Tony (François Civil), pasiruošęs motociklų lenktynėms.
Pagrindinis filmo veikėjas Tony (François Civil), pasiruošęs motociklų lenktynėms.

Šį sykį prancūzų režisierius visa galva pasineria į veiksmo filmui būdingos atmosferos kūrimą: jau nuo pirmųjų kadrų Burn Out įtampa žiūrovus prikausto prie kėdžių. Paprastai pašėlęs ritmas ir žiūrovo nepaleidžianti įtampa nėra stipriausi šiandieninio prancūzų kino bruožai, tad tokia pabrėžtinai įnirtinga pasakojimo eiga nustebina. Filme pasakojama apie 26-erių metų Tony (François Civil), pusę dienos dirbantį nelengvą krovėjo darbą, o likusį laiką skiriantį savo didžiajai aistrai – motociklų lenktynėms. Jo buvusiai mylimajai, sūnaus motinai Leylai (Manon Azem), įsivėlus į narkotikų prekeivių konfliktą ir įsiskolinus 50 000 eurų, Tony nusprendžia padėti – nuo šiol kiekvieną naktį jis privalo pristatyti nelegalų krovinį iš Olandijos į Prancūziją vietiniams mafijozams. Kelias ilgas, o Tony turi dvi valandas užduočiai įvykdyti. Čia ir prasideda velniškos lenktynės su policininkais ar gatvės bandziūgomis, suteikiančios žiūrovui gerą adrenalino dozę. Istorija galėtų baigtis itin niūriai, tačiau iš aklavietės Tony išgelbsti jo vaikystės draugas Moussa (Narcisse Mame) ‒ juodaodžių banditų grupės vadeiva.

 Tony (François Civil) pro stiklą stebi savo buvusią mylimąją Leylą.
Tony (François Civil) pro stiklą stebi savo buvusią mylimąją Leylą.

Žvelgdami į šį filmą atidžiai ir kritiškai, galėtume režisieriui prikišti stipriai suveržtos kino dramaturgijos ir psichologiškai motyvuotų charakterių stygių. Pavyzdžiui, taip ir lieka neaišku, kodėl Tony išsiskyrė su savo mylimąja Leyla. Vieno jųdviejų dialogo metu Leylos sviedžiama frazė, esą Tony visuomet rūpinosi tik savimi, o jo galvoje – vieni motociklai, mažai ką paaiškina ir lieka miglota. Tačiau akivaizdu, kad režisieriui ne tai rūpėjo. Didžiausias jo dėmesys buvo sutelktas į grynąjį veiksmą, atsisakant „mirusio laiko“ ir Tony paverčiant idealiu action hero.

Filmo techninė komanda nusipelno didelio įvertinimo už visapusišką, milimetrais niuansuotą filmo garsą. Garsiniai sprendimai išties stebina įvairove, išradingumu, rafinuotais niuansais. Filmo garsinis audinys niuansuojamas kiekvieno epizodo metu, preciziškai keičiant garso amplitudę: žiūrovas turi galimybę išgirsti, kaip keičiasi pagrindinio personažo garso percepcija, užsidėjus motociklininko šalmą, prisirijus narkotikų ar žiauriai sumuštam. Garsas atskleidžia supantį pasaulį kaip girdimą Tony, tokiu būdu techniškai jį pristatant kaip pagrindinį veikėją (ar istorijos lėmėją), nuo kurio pojūčių priklauso kino naratyvas.

 Tony po pavojingos ir nutrūktgalviškos nakties.
Tony po pavojingos ir nutrūktgalviškos nakties.

Yannas Gozlanas nenori kurti kino, izoliuoto nuo publikos, nuo visuomenės, kuri kuria ir atspindi šiuolaikinį pasaulį, kad ir koks niūrus, ciniškas ar neteisingas jis būtų. Pramoga nėra vien nerūpestingas laisvalaikio leidimo būdas, tai – tam tikra meno percepcijos forma, kuomet, užuot vertinus kritiškai, negatyviai, atstūmus kūrinį, menu mėgaujamasi, gardžiuojamasi visomis juslėmis. Tad užuot snobiškai atmetus Burn Out, siūlau pasiduoti pagundai, atsiduoti giliai užslėptiems vujaristiniams polinkiams ir pasinerti į nutrūktgalviškus vizualinius ir audityvinius malonumus, kuriuos žiūrovui dovanoja pramoginis prancūzų kinas.

Prarastojo Rojaus mitas pagal Lucą Guadagnino

Filmo "Vadink mane savo vardu" afiša Prancūzijos kino teatruose.
Filmo “Vadink mane savo vardu” afiša Prancūzijos kino teatruose.

Prarastojo Rojaus mitas pagal Lucą Guadagnino

Karolis Baublys

Yra kūrinių (knygų, filmų), kurie mus sukrečia nesugrąžinamai, perveria iki sunkiai apibūdinamų gelmių, iki mūsų buvimo pasaulyje tragizmo. Vienas iš tokių kūrinių – italų režisieriaus Luca Guadagnino drama Vadink mane savo vardu (Call Me by Your Name; 2017). Kaip reta teigiamo prancūzų kino kritikų įvertinimo sulaukęs filmas pasakoja apie palengva gimstančius jausmus tarp 17-ečio paauglio Elio, išsilavinusio, inteligentiško vaikino, kilusio iš intelektualų šeimos, turinčio rimtų gabumų muzikai (jį įkūnija natūralumu išsiskiriantis Timothée Chalamet), ir jauno mokslininko Oliverio (Armie Hammer), patrauklaus, vyriško, sportiško doktoranto, atvykusio iš Amerikos į Italiją pas savo archeologijos ir meno istorijos profesorių poną Perlmaną, Elio tėvą. Ir intelektualus, ir fiziškai akį traukiantis Oliveris, atitinkantis senovės graikų idealą – kalokagatiją,  nejučia ima žadinti vis dar tyro Elio geismus. Šešios savaitės gaivališkos gamtos apsuptyje virsta atskiru gyvenimu, sujungusiu du likimus ne tik vienai vasarai, bet ir visiems laikams.

Mylimieji - Elio (Timothée Chalamet) ir Oliveris (Armie Hammer) - skaidraus vasaros dangaus fone.
Mylimieji – Elio (Timothée Chalamet) ir Oliveris (Armie Hammer) – skaidraus vasaros dangaus fone.

Vertas dėmesio kritiškas ir kūrybiškas filmo scenaristo Jameso Ivory᾽io darbas su literatūriniu šaltiniu – to paties pavadinimo André Acimano romanu, išleistu 2007 metais. Jei romane istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš jau suaugusio Elio perspektyvos, kuris po daugelio metų prisimena ilgam jį sukrėtusią lemtingiausią savo gyvenimo vasarą, tai filme atsisakoma pasakotojo figūrą įkūnijančio balso už kadro, kaip ir pačios reminiscencijos idėjos, veiksmą tiesiogiai perkeliant į 1983-ųjų Šiaurės Italiją. Tokiu būdu André Acimano knygą struktūruojantis prisiminimas filme virsta dabartimi, išgyvenama čia ir dabar. Režisieriui, italų neorealizmui būdinga maniera pasitelkusiam tų metų muziką, aprangą, dekoro detales, pavyko įtikinamai perteikti laikmečio dvasią, išreikšti autentiškas personažų jausenas.

Įdėmus, švelniai melancholiškas Elio (Timothée Chalamet) žvilgsnis.
Įdėmus, švelniai melancholiškas Elio (Timothée Chalamet) žvilgsnis.

Pasakojimas plėtojamas lėtai, skiriant išskirtinį dėmesį įdėmiems, švelniai melancholiškiems Elio žvilgsniams, nukreiptiems į naują svečią, laikinai užėmusį jo kambarį. Bendri pasivaikščiojimai, buvimas šalia, dalijimasis kasdieniais valgiais ir samprotavimais palengva prisodrina XVII amžiaus vilos erdvę sunkiai apčiuopiamu intymumu. Luca Guadagnino pavyko erotizuoti pagrindinius veikėjus supančią Italijos gamtą, skendinčią akinančioje vasaros šviesoje. Tai – jaunystės laikas, skirtas mylėti, savitu būdu atkuriantis Prarastojo Rojaus mitą. Kartu tai – laikas prieš ŽIV epidemiją, kuomet LGBT asmenys tikėjo galėsiantys be papildomų komplikacijų įtikinti visuomenę gebėjimu mylėti.

Pirmas Elio ir Oliverio pasivaikščiojimas po apylinkes, šviečiant kaitriai itališkos vasaros saulei.
Pirmas Elio ir Oliverio pasivaikščiojimas po apylinkes, šviečiant kaitriai itališkos vasaros saulei.

Vadink mane savo vardu – tai išjaustas, išgyventas filmas, kuriantis itin intymų santykį su žiūrovu, kuris nejučia panardinamas į savo paties praeitį, ‒ tą akimirką, kai lydimi įdėmių žvilgsnių ir iškalbingai skaudžios tylos nejučia gimsta jausmai. Dialogų filme nedaug, žodis talpus, tarpstantis erdvėje, kur tyla išreiskia tai, ko žodžiais išreikšti neįmanoma. Kaip teigia prancūzų kino apžvalgininkė Constance Jamet, Vadink mane savo vardu toli pralenkia tipišką karingą queer kiną: tai ‒ universali istorija apie meilės misteriją, apie būtinybę gyventi ir jausti. Filmas pakeri itin subtilia pasakojimo maniera (kartkartėmis primenančia  Luchino Visconti estetiką), kurioje nėra nei perdėto sentimentalumo, nei pompastiško dramatizmo. Žiūrovas stebi natūralią jausmų raidą, sužavinčią išmintingu paprastumu, trapiu grožiu, jautrumu.

Filmo pavadinimas – nuoroda į vieną iš poetiškiausių – Elio ir Oliverio fizinio suartėjimo – scenų, kuomet Oliveris tyliai sušnabžda mylimajam: „Vadink mane savo vardu, ir aš tave vadinsiu savuoju“. Tokiu būdu Oliveris tapo Elio, o Elio – Oliveriu. Kuomet paskutinėje scenoje, žiemai pakeitus vasarą, po ilgos tylos Elio sulaukia Oliverio skambučio ir neištvėręs pavadina mylimajį savo vardu, Oliveris po gilaus atodūsio kaip patvirtinimą vis dar egzistuojantiems jausmams, pabrėždamas kiekvieną žodį, prisipažįsta: „Oliveri… Aš viską prisimenu…“ Gyvenimo vaga tvarko įvykius kaip nori, tačiau ji nepajėgi nugramzdinti į užmarštį to, kas buvo gražiausia, ‒ du žmones netikėtai susiejusių jausmų vieną saulėtą vasarą.

Oliveris ir Elio prieš atsargų prisipažinimą meilėje, apgaubti ryškios vasaros šviesos.
Oliveris ir Elio prieš atsargų prisipažinimą meilėje, apgaubti ryškios vasaros šviesos.

Išminties, savotiškos stoiškos dvasios istorijai suteikia išsilavinusių Elio tėvų – poliglotės motinos (Amira Casar) ir kiekvieną žodį pasveriančio, įžvalgaus, apsiskaičiusio tėvo (Michael Stuhlbarg) paveikslai. Tad ir pats Elio, užaugęs meną mylinčių intelektualų šeimoje, ryškinamas kaip jautrus eruditas, laisvai kalbantis trimis kalbomis (anglų, prancūzų ir italų), išmanantis istoriją, acheologiją, muzikologiją.

Bene meniškiausia ir labiausiai sukrečianti ‒ paskutinioji filmo scena, kuomet kamera ilgai fiksuoja palengva drėkstantį instrospektyvų Elio žvilgsnį stambiu planu, apgaubtą švelnios liepsnojančio  židinio šviesos. Elio yra čia ir dabar sykiu būdamas ten, kadaise. Sukuriamas įspūdis lyg filmas baigtųsi ties ta vieta, kur prasideda knyga – André Acimano romanas, kuriame pagrindinis veikėjas, praėjus daugeliui metų, prisimena jį sukrėtusios vasaros išgyvenimus.

Vadink mane savo vardu – tai svajinga ir karti pirmosios meilės istorija, iškelianti universalias žmogiškąjį tragizmą apibūdinančias kategorijas: atrasti, mylėti, prarasti. Ne viskas gyvenime klostosi taip, kaip mes norėtume, tačiau, kaip teigia Elio tėvas, reikia išmokti branginti tai, kas mums nutinka gražiausio, ir neleisti skausmui užvaldyti širdies. Ir labai subtilus, ir inteligentiškas, ir išmintingas filmas. Gražus kaip pirmoji meilė.

Paskutinysis filmo kadras, fiksuojantis drėkstantį introspektyvų Elio žvilgsnį. Židinio liepsnos atšvaitai virš veido metaforiškai įkūnija praėjusios vasaros prisiminimus.
Paskutinysis filmo kadras, fiksuojantis drėkstantį introspektyvų Elio žvilgsnį. Židinio liepsnos atšvaitai virš veido metaforiškai įkūnija praėjusios vasaros prisiminimus.

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU