Šiapus ir anapus tylos

Aktroė, rašytoja Birutė Mar ir Meno bangų vadovas Marius Kraptavičius. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka
Aktroė, rašytoja Birutė Mar ir Meno bangų vadovas Marius Kraptavičius. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Šiapus ir anapus tylos

Marius Kraptavičius

Ji Ignalinoje (ir ne tik Ignalinoje…) laukiama. Suprasta. Mylima. Rašytoja, aktorė, choreografė, keliautoja.

Kas ji? Žinoma, Birutė Mar.

Būtent Birutė pagelbėjo mums atsisveikinti su 2018 metais šiltai, prasmingai – poetiškai. Atvyko ne viena. Su ja – kompozitorius, profesorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas. Šiek tiek „kalti“, kad renginys įvyko, esame ir mes – VšĮ „Meno bangos“. O „kalčiausia“ kita VšĮ – Naujosios muzikos komunikacijos  centras, paremtas Lietuvos kultūros tarybos. Būtina minėti renginio šeimininkę – Ignalinos  viešąją biblioteką. Ir publiką –  skaitytojų bendruomenę, šį kartą gausiai susirinkusią, mokėjusią stebėti, stebėtis, nustebti.

Visada prieš renginį, kuriuo rūpinuosi, laukiu svečių prie bibliotekos durų ‒ visada. Šį kartą buvo aišku: besidominčių daug, jie viltingai nusiteikę. „Anapus tylos“ – taip Birutė Mar ir kolegos pavadino savo kompoziciją. Norintys patekti į tą anapus šiltai šurmuliavo, klegėjo, džiūgaudami ne tik todėl, kad jų laukia menų fiesta. Ir todėl, kad turi progą susitikti, apsikabinti, pasikeisti dovanomis, palinkėti vieni kitiems šio bei to svarbaus, esminio.

Birutė Mar. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka
Birutė Mar. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Man visai negėda: braukiau ašarą. Ne kartą. Ir ne aš vienas. Suspindėjo, sutvisko Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Donaldo Kajoko poezija. Buvo visko: ir tremtinių Kalėdų giesmė, ir Birutės Mar kelionių pasakojimai, ir naiviai džiugios aukštaitiškos Reginos Katinaitės eilės.

Bet svarbiausia, svarbiausia… Tartum nematomi, bet girdimi popietės atmosferą kūrė Kęstutis Kaupas, Antanas Kučinskas. Jie ir Birutė – susiderinę, susigroję, sutariantys.

Kompozitorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Vytautoi Lekavičiaus nuotrauka
Kompozitorius Antanas Kučinskas, muzikantas Kęstutis Kaupas, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Vytauto Lekavičiaus nuotrauka

Ignalina nemėgsta poezijos? Nesupranta? Nenori?

Taip, kartą kitą Skaitytojų klube  esu girdėjęs itin skeptiškų žodžių, skirtų dabarties kūrėjams. Kita vertus, akivaizdu – Ignalina  mielai neria į meno bangas, jomis svaiginasi.

Nersime. Dar ne kartą. Į modernias, archaiškas, eksperimentines… Vienaip ar kitaip – banguosime.

MENO BANGOS taria ačiū visiems, kartu belaukiantiems įdomaus gyvenimo.

„Dramokratija“ kviečia eksperimentams nemokamose kūrybinėse dirbtuvėse

Dramokratija
Dramokratija

„Dramokratija“ kviečia eksperimentams nemokamose kūrybinėse dirbtuvėse

Eidami į teatrą žmonės dažniausiai puikiai žino ko tikėtis. Jiems puikiai pažįstama antikinių, šekspyriškų, commedia dell’arte, realistinių pjesių forma. Praėjusio amžiaus gale ėmė atsirasti paveikūs dramaturgijos kūriniai, išeinantys už scenos ir teatro apskritai ribų, panaudojus naujausias technines galimybes. Dabar atėjo laikas sukurti lietuvišką pjesės formą – teatrų scenose pasirodo vis daugiau lietuviškos dramaturgijos kūrinių, o kalbas, jog Lietuvoje nėra dramaturgų, keičia tautinės pjesės formos paieškos.

Dramokratija, 2018
Dramokratija, 2018

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“ grįžta ir kviečia iš naujo atrasti rašymą scenai. Šįsyk festivalis jaunuosius dramaturgus drąsins laužyti visas žinomas taisykles ir eksperimentuoti su tekstais teatrui – kuriant santykį su žiūrovais, savą pjesės struktūrą, kalbą ir t.t. 2019 m. jau penktą kartą vyksianti „Dramokratija“ ir ne tik suteikia platformą būti išgirstiems, bet ir skatina tobulinti savo rašymo įgūdžius. Šįsyk festivalis kviečia registruotis į nemokamas kūrybines dirbtuves su švedų dramaturge ir režisiere AnnaLina Hertzlig, kurios vyks festivalio geriausio draugo „Kablio“ erdvėse. Dešimt jaunų ir pradedančių dramaturgų, iki sausio 5 d. el. paštu registracija@dramokratija.lt atsiuntę savo motyvaciją, pjesės idėją ir pirmuosius dešimt pirmosios versijos puslapių, bus atrinkti dalyvauti dirbtuvėse.

Dramokratija, 2018.
Dramokratija, 2018.

Kūrybines dirbtuves vesiančios AnnaLinos Hertzlig darbai yra pasirodę Stokholmo miesto, Karališkajame Švedijos bei Suomijos, Gruzijos ir Baltijos šalių teatrų scenose. Ji dažnai veda tarptautines kūrybines dirbtuves, kuriose itin daug dėmesio skiria šiuolaikinėms pjesėms ir naujoms dramos bei pasirodymų formoms. AnnaLina Hertzlig yra viena iš šiuolaikinės dramaturgijos laboratorijos ir teatro „DramALH“ steigėjų bei vaikų ir jaunimo teatro „jaunoji scena / rytai“ meno vadovė.

Penktasis šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“ vyks 2019 m. balandžio 23–28 dienomis. Kasdienes festivalio naujienas sekite „Dramokratijos“ „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.
Organizatorių nuotraukos

Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“

Soile Isokoski. Asmeninio archyvo nuotrauka
Soile Isokoski. Asmeninio archyvo nuotrauka

Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje viešėjo garsi operos dainininkė, vienas žymiausių Europos lyrinių sopranų, Soile Isokoski. Lapkričio 22‒23 d. viešnia iš Suomijos vedė meistriškumo kursus pradedančioms dainininkėms. Trylikai merginų ji atskleidė stiliaus ir technikos paslaptis, kurias sukaupė dainuodama žymiausiuose Europos operos teatruose ir koncertų salėse, diriguojant tokiems meistrams kaip Zubinas Mehta, Riccardo Muti, Esa-Pekka Salonenas, seras Colinas Davisas, Seiji Ozawa, Valerijus Gergijevas, Pierre’as Boulezas, Danielius Barenboimas ir daugelis kitų. Soile Isokoski vaidmenų sąraše – pagrindinės partijos W. A. Mozarto, R. Strausso, G. Puccini, G. Verdi operose Vienos valstybinėje operoje, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan“ teatruose ir kitur. 2008 m. dainininkei suteiktas vienas garbingiausių klasikos pasaulyje Austrijos Kammersängerin apdovanojimas.

Prieš 5 metus palikusi operos sceną, Soile Isokoski iki šiol koncertuoja kaip dainų („Lieder“) atlikėja ir ypač daug dėmesio skiria pedagoginei veiklai, veda meistriškumo kursus visame pasaulyje.

Solistę kalbina Beata Baublinskienė.

Ar pirmą kartą viešite Vilniuje?

 Jau buvau čia atvykusi prieš pusę metų į virtualią perklausą, kurią kaip projekto „Development Virtual Audition“ dalį surengė jūsų akademija, Danijos karališkoji muzikos akademija ir Oulu taikomųjų menų universitetas; pastarajame dėstau. Klausiausi jaunųjų lietuvių dainininkų. Tuomet ir buvau pakviesta atvykti į Vilnių dar kartą vesti meistriškumo kursų.

Ką galėtumėte pasakyti apie jaunus Lietuvos dainininkus?

 Išgirdau puikių, įvairių tipų balsų. Ką reikėtų lavinti? Pirmiausia, kalbas – tartį, tuomet – įvairios muzikos stiliaus pojūtį. Tačiau, manyčiau, puikiai atliekate savo muziką, taip pat – slaviškos prigimties muziką, kurioje aš nesu labai įgudusi.

Ko mokote meistriškumo kursuose?

 Įvairiai. Jei studentas turi vokalinės technikos problemų, žinoma, taisome jas. Bet negalėčiau sakyti, kad mokau tik kalbos, arba tik kvėpavimo, arba tik stiliaus. Viskas kartu. Pamenu, kai pati buvau studentė, jei mokytojas man pasakydavo keletą taisytinų dalykų, būdavo sėkmė, jei įsimindavau, įstengdavau pasinaudoti bent vienu iš tų patarimų. Reikia kantrybės ir mokyti, ir mokytis. Būnu laiminga, jei mano kursų dalyviai išsineša bent vieną patarimą kaip idėją. Jei nori žinoti viską, informacijos gali rasti internete, bet visai kas kita yra įgyvendinti žinias savo kūnu. Tai sudėtinga.

Soile Isokoski veda meistriškumo kursus. nuotrauka iš LMTA archyvo.
Soile Isokoski veda meistriškumo kursus. nuotrauka iš LMTA archyvo.

Jūsų biografijoje perskaičiau, kad savo muzikinę karjerą pradėjote kaip bažnyčios muzikantė. Ar tai tiesa?

 Mano tėvas buvo pastorius liuteronų bažnyčioje. Tad grojau vargonais ir vadovavau chorui – buvau kantorė. Bet Sibelijaus akademijoje Helsinkyje baigiau solinio dainavimo studijas, vėliau dalyvavau Nacionaliniame konkurse Suomijoje. Tuomet man jau buvo 30 metų. Kaip operos dainininkė buvau jauna, bet kaip atlikėja – nebe. Tačiau nuolat mokiausi. Kai dainavau Grafienę W. A. Mozarto „Figaro vedybose“, lygiagrečiai mokiausi Margaritos (G. Gounod „Faustas“) partiją. Buvau išalkusi žinių, jas tiesiog sugerdavau iš aplinkos. Savo pirmus du vaidmenis sukūriau Helsinkyje, o tada išvykau į Vokietiją, Manheimą, toliau – į Berlyną, Vieną, Hamburgą. Į didžiuosius teatrus. Galėjau uosti jų atmosferą ir mokytis kultūros, stiliaus – visko. Klausiausi kitų dainininkų. Per repeticijas visada sėdėdavome ir klausydavomės, ką režisierius jiems sako ir kaip jie dirba. Deja, mūsų dienomis stebintieji repeticiją sėdi įnikę į savo telefonus, ir – nežinau, ką jie ten mato. Gal filmus? Dėl to tikrai liūdna. Jaunimas turėtų mokytis iš vyresniosios kartos.

Man pasisekė, kad dainavau su senosiomis operos divomis, tokiomis kaip Agnes Baltsa, su Ruggero Raimondi, Ferruccio Furlanetto. Kai Olandijoje sukūriau savo pirmąją Mikaelą (G. Bizet „Karmen“), Karmen dainavo puiki bulgarų dainininkė Nelly Bozhkova – ji mane daug ko išmokė. Ji buvo diva scenoje (buvo Vienos valstybinės operos trupės narė), bet ne gyvenime. Paprastai kuo didesnis dainininkas, tuo didesnė ir asmenybė. Žinoma, yra išimčių. Beje, daugiausia girdime kaip tik apie tuos, kurie kelia rūpesčių, veliasi į skandalus, o daugybė puikių žmonių tarsi lieka šešėlyje.

Dainavote žymiausiose pasaulio operos scenose, diriguojant daugeliui garsiųjų dirigentų. Ar galėtumėte išskirti jums ypač svarbią asmenybę?

 Tai – Zubinas Mehta, ne tik puikus dirigentas, bet ir nepaprasta asmenybė. Vieno pastatymo metu paklausiau jo, kaip turėčiau dainuoti, kokia turėčiau būti scenoje. Jis man tepasakė: „Būk savimi!“.

 Tačiau režisieriai gali turėti labai konkrečią viziją, kuri nebūtinai sutaps su jūsų „buvimu savimi“?

 Paprastai režisieriai, su kuriais dirbau, pateikdavo keletą galimų personažo kūrimo variantų. Visada galėjau rinktis tai, kas man buvo artimiausia. Žinoma, kai kurie režisieriai būna pernelyg išprotėję, radikalūs. Todėl svarbu turėti gera dirigentą, kuriam rūpėtų dainininkai. Tai lyg dainininko ir dirigento suokalbis.

Per visą savo karjerą dainavote ne tik operoje, bet ir iki šiol atliekate dainas – vadinamąjį „Lieder“ repertuarą. Kodėl dainininkui svarbu skirti dėmesio kamerinei muzikai?

 Šios abi sritys daug duoda viena kitai. Atlikdamas „Lieder“ dainininkas turi daug lanksčiau naudoti savo balsą, išgauti daugiau spalvų. Jei dainuojate tik operą, kyla pavojus, kad prasirėksite – gebėsite išgauti tik balso masę be jokių spalvų, be pianissimo.

Įdomu, kad kai Paryžiaus Bastilijos operoje dainavau Dezdemoną (G. Verdi „Otele“), dirigentas Valerijus Gergijevas pirmiausia mums pasakė: „Visa ši opera yra tarsi kamerinė muzika, klausykitės vienas kito.“ Galėjau jį išbučiuoti už šiuos žodžius. Mat buvau pasiruošusi pompastiškam atlikimui su daug garso ir pan. Iš pradžių iš jo žvilgsnio nesupratau, ko jis iš manęs tikisi. Bet jis pasakė: „Nesekite manęs, aš jus seksiu.“ Tai labai atpalaidavo. Taigi net ir operoje yra labai daug kamerinio muzikavimo.

Soile Isokoski. Nuotrauka iš LMTA archyvo.
Soile Isokoski. Nuotrauka iš LMTA archyvo.

Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: Grafienė, Fjordilidžė, Pamina, Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Visos jos tokios“, „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“), Ariadnė, Maršalienė, Grafienė (R. Strausso „Ariadnė iš Naksos“, „Kavalierius su rože“, „Kapričas“), Elza, Eva (R. Wagnerio „Lohengrinas“, „Niurnbergo meisterzingeriai), Amelija (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), Mimi, Liu (G. Puccini „Bohema“, „Turandot“), Rachelė (J. F. Halévy „Žydė“) ir t. t. Kurie iš jų mėgstamiausi, jums ypatingi?  

 Visada dainavau tuos lyrinio soprano vaidmenis, kuriuos mėgau. Žinoma, daugelio ir nesu sudainavusi. Paskutinis mano išmoktas vaidmuo buvo Madam Baterflai G. Puccini operoje. Tai jau nėra lyrinio soprano vaidmuo, labiau skirtas dramatiniam sopranui. Bet man pasisekė, kad gavau galimybę dainuoti šitą partiją.

Žinote, esu išgijusi po vėžio. Mano sesuo mirė nuo šios ligos, o aš išgyvenau. Liga buvo diagnozuota gana anksti, tad man pavyko išsikapanoti. Baterflai dainavau jau po gydymo: fiziškai jaučiausi gana silpnai. Iš tiesų mano pirmasis vaidmuo po gydymo buvo Alisa Ford G. Verdi „Falstafe“: pasirodžiau tokiu „chi chi – cha cha“ amplua, buvo smagu. Bet fiziškai visa energija buvo išsekusi. Tad sudainavau savo paskutinius spektaklius Miuncheno ir Vienos valstybinėse operose ir pasakiau sau „stop!“ Po 25 metų klajonių nutariau sugrįžti namo, į Suomiją. Turiu rūpintis savo 94 metų mama. Dėstau Oulu taikomųjų menų universitete. Esu daugiau ar mažiau pasišventusi pedagogikai ir kol kas man tai teikia malonumą. Jei jausiu, kad negaliu daugiau nieko duoti studentams, sustosiu.

Dainuoti operoje lioviausi prieš 5 metus, bet vis dar rengiu koncertus: gruodį vyks „Lieder“ koncertas Londono „Wigmore Hall“ salėje.

Ką rekomenduotumėte jaunam dainininkui, kuris siekia karjeros?

 Dirbti! Žinoma, reikia turėti balsą, tačiau reikia nuolat dirbti, mokytis.

O ar tarptautinei karjerai užtenka tik darbo, ar reikia, pavyzdžiui, ir gero agento?

 Gera agentūra yra svarbu. Kalbėjau apie tai su jūsų kolegomis. Deja, Lietuvoje, regis, neturite agentūrų – gerų agentūrų, kurios išmanytų balsus, kokio tipo vaidmenis galima siūlyti operos teatrams. Iš tiesų sudėtinga būti vienam, be to, tai vargina: jei turite derinti repeticijų grafikus, honoraro dydį, jums reikia pagalbininko. Nereikia didelės agentūros, užtenka žmogaus, kuris jumis rūpintųsi. Kai kurie dainininkai turi vyrus arba žmonas, kurie užsiima jų vadyba. Jums reikia žmogaus, kuris rūpintųsi jumis, derėtųsi už jus.

O jūs bendradarbiaujate su agentūra?

 Dirbu su nedidele suomių agentūra. Jos paslaugų man daugiau nei pakanka. Aktyvios karjeros metais dainuodavau du-tris pasirodymus – spektaklius ar koncertus – per savaitę! Tai buvo beprotybė, kaip dabar galvoju atsigręždama atgal. Bet su Dievo pagalba kažkaip pavyko! (juokiasi)

Dar vienas svarbus aspektas: nesitikėkite didelių pinigų nuo pat pradžių. Nesilygiuokite į tuos, kurie turi didelį „piarą“. Beje, viešųjų ryšių agentūros yra brangios, tad prieš kreipiantis į jas, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ko tikitės jūs ir ką šios agentūros ketina jums pasiūlyti. Jei tereikia išsiųsti jūsų nuotrauką ar biografiją, tą gali padaryti ir jūsų agentas. O jei savo darbą dirbate gerai, tai jau yra pakankama jūsų viešųjų ryšių kampanija.

Grįžkime prie Zubino Mehtos: jis dirigavo garsųjį trijų tenorų koncertą. Renginys sulaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo numatyti dar du pasirodymai. Bet Zubinas dirigavo tik pirmąjį koncertą. Visi gavo didelius honorarus, bet tada tenorai susirūpino, kad reikia sumokėti ir didžiulius mokesčius. Taigi Zubinas pasakė: man užtenka tiek, kiek yra, o toliau – tikrai ne mano reikalas rūpintis jūsų mokesčiais…

Nebūkite per daug godūs.

Ko dar galėtumėte palinkėti jauniems žmonėms, dainininkams?

 Pabrėžčiau žodį „disciplina“: pirmiausia – darbas, o tada – bet kas kita. Jei tvarkote namus, gaminate valgį, o tik tada dirbate, būsite pavargusi. Jei esate sąžininga savo darbo atžvilgiu, jei išties norite dainuoti, turite lavintis kiekvieną dieną, tarsi tai būtų jūsų tarnyba. Ir tik po to – visa kita. Bet ir nereikia būti desperatiškiems. Jei susiduriate su kliūtimi, kurios negalite įveikti, nemėginkite pramušti sieną galva. Tiesiog palikite tai kuriam laikui, atsitraukite. Kantrybė yra dorybė.

2018 11 27

Siurrealistinio pasaulio kontūrai

V.K. Slavinskas "Pažintis".
V.K. Slavinskas “Pažintis”

Siurrealistinio pasaulio kontūrai

Miglė Munderzbakaitė

Spalio pabaigoje, skambant gerai kauniečiams pažįstamo menininko Gražvydo Kardoko saksofonui, Girstučio kultūros rūmuose buvo pristatyta dailininko Viliaus Ksavero Slavinsko paroda „Naujos vizijos“.

Menininkas yra surengęs daugybę parodų skirtingose ekspozicijų erdvėse: tiek Lietuvoje, tiek užsienyje; šioje parodoje jis lieka ištikimas figūrinei abstrakcijai, kurią plėtodamas vis ieško naujų perspektyvų, būdų – kaip drobės paviršiuje perteikti skirtingą, dažnai keliaprasmį subjektą bei naratyvą

V.K. Slavinsko kūryboje esama ir itin abstrakčių kūrinių, pasitelkiamos įvairios kūrybos technikos, jų samplaikos, tačiau parodoje eksponuojama išskirtinai tapyba, kur dominuoja figūros ‒ veikėjai, dažniausiai į juos tyrinėjantį parodos lankytoją žvelgia en face arba pateikiami profiliu. Kūriniuose gausu įvairių būtybių, kurių vienos lengvai susiejamos su atpažįstamais animalistinio pasaulio atstovais, o kiti personažai ‒ siurrealistiniai.

Kūrinyje „Keistuoliai“ grupelė būtybių glaudžiai susibūrusi viename paveikslo krašte, vienas personažas kiek nutolęs, tačiau visi, atrodytų, mąsliai žvelgia į keistuolį, stovintį prieš juos ir tyrinėjantį šią mizansceną.

Menininko kūryboje svarbus pastebėto momento, konkrečios akimirkos, jos nuotaikos, supančios aplinkos perteikimas. Vienas ryškesnių, pasirinkto abstraktaus subjekto būseną atskleidžiančių darbų, paprastai įvardytas „Nuotaika“. Jame ekspresyviu, net galbūt šiek tiek agresyviu potėpiu perteiktas veikėjo portretas. Veidas, kuriame itin išraiškinga emocija, atrodytų, liudija desperatišką būseną, susipinančią su pykčiu, liūdesiu… Kūrinys kupinas energijos, ypač dinamiškas.

V.K. Slavinskas "Nuotaika"
V.K. Slavinskas “Nuotaika”

„Pažinimas“ – tai kūrinys, galintis apimti įvairias vaizduojamos situacijos interpretacijas.  Dailininko pasirinktame tamsiame fone kyšančios figūros nurodo į sudėtingus pažinimo procesus. Kitame kūrinyje ‒ paukščio figūra: ryškus jos kontūras, užpildantis visą paveikslo erdvę, kuriame potėpiais, spalvomis, dažų faktūra kuriamas sudėtingų, jame slypinčių emocijų, jausenų pojūčio įspūdis.

V.K. Slavinskas "Pažinimas"
V.K. Slavinskas “Pažinimas”

Darbas „Pažintis“ lyg nurodo į neįprastą trijų veikėjų komunikaciją. Centrinė figūra primena mistinį pasakų veikėją, tarsi kokį burtininką su skrybėle. Jis atrodo ramus, net su tam tikra ironiška šypsena, o kitos būtybės šalia ‒ sutrikusios, abejojančios dėl šio pokalbio.

„Miško dvasia“ ‒ ryški, energinga, užtektinai grynų spalvų būtybė. „Apsireiškimas“ ‒  ekspresyviu teptuko mostu reflektuojama chaotiška, netvari ir kartu didinga veikėjų, įsitaisiusių skirtinguose kūrinio kraštuose, būsena.

V.K. Slavinskas. "Apsireiškimas"
V.K. Slavinskas. “Apsireiškimas”

V.K. Slavinsko pasirinktuose eksponuoti darbuose vyrauja realių ir fantastinių būtybių sintezė, kuri komunikuoja tarpusavyje: veikėjams ši komunikacija kartais atrodo įprasta, kartais sudėtinga, komplikuota, kartais dialogas vyksta jaukioje aplinkoje, kartais atmosfera šalta, nepalanki fiksuojamoms būtybėms. Koloritas, drąsus, neretai ekspresyvus teptuko potėpis, tamsus vaizduojamų figūrų kontūras išlieka atpažįstamu V. K. Slavinsko kūrybos ženklu.

 

Paroda eksponuojama Girstučio kultūros rūmuose iki lapkričio 19 d.

Daugiau V.K.Slavinsko kūrybos galima pamatyti menininko internetinėje svetainėje: http://www.artvikas.lt/

 

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

"Begaso" prizas.
“Begaso” prizas.

Kūrybos džiaugsmu dalysis neįgaliųjų teatrai iš Lietuvos ir Lenkijos

Lapkričio 16-ąją, minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) Vilniuje, Menų spaustuvėje, organizuoja tradicinį tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį konkursą „Begaso“ prizui laimėti. Jau devintą kartą vykstantis festivalis šiemet yra skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pažymi: „Neįgaliems žmonėms svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą. Meno kolektyvas neįgaliam žmogui tampa tarsi antra šeima, kurioje jis gauna didžiulę gerų emocijų puokštę.“ Festivalyje dalyvauja įvairias negalias turintys artistai – judėjimo, regos, klausos ir kitas.

Festivalio meno vadovė Snieguolė Dikčiūtė teigia: „Norime mažinti neįgalių žmonių socialinę atskirtį, kelti neįgaliųjų teatrų profesionalumo lygį, formuoti visuomenės pozityvius pokyčius kultūrinėje ir socialinėje srityse bei praplėsti teatro teritorijos ribas.“

Renginį ves aktoriai Darius Rakauskas ir Inga Filipovič, gerą nuotaiką padės kurti džiazo grupė ,,Brave noises“ (kompozitorius ir vadovas Mantvydas Pranulis).

Dėl didžiojo „Begaso“ prizo varžysis 9 teatrai

Vertinimo komisija (pirmininkas – režisierius Vitalijus Liubota iš Ukrainos, nariai – režisierius Januszas Szymanskis iš Lenkijos, aktorė Rasa Kulytė-Polini, choreografė Birutė Banevičiūtė, Kultūros ministerijos atstovė Jolita Bečienė) visas festivalio trupes apdovanos mažomis „Begaso“ skulptūrėlėmis (autorius tautodailininkas Eugenijus Paukštė), o sėkmingiausiai pasirodžiusiajai įteiks didįjį „Begasą“.

Viena įdomiausiai mūsų šalyje „kitokio teatro“ teritorijoje besireiškianti LŽNS muzikinio teatro trupė atliks kompozitorės S. Dikčiūtės misteriją ,,Skambantis miestas“ (rež. Saulė Degutytė). Audiovizualinėse miniatiūrose, kuriose dalyvauja ir profesionalūs menininkai, skambės su Vilniaus miestu susijusių autorių eilės, proza, ištraukos iš įvairaus laikotarpio spaudos leidinių lietuvių, lenkų, jidiš, gudų, rusų kalbomis bei kiekvieno istorinio laikotarpio aplinką atspindintis garsinis fonas.

Misterijos "Skambantis miestas" kūrėjai. J. Banevič nuotrauka
Misterijos “Skambantis miestas” kūrėjai. R. Banevič nuotrauka

Tradiciškai festivalyje vyrauja judesio spektakliai. Vilniaus m. biudžetinės įstaigos dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT parodys spektaklį ,,Barbora ir Augustas“ (rež. Silvijana Bilskytė), VšĮ „Kurčiųjų reabilitacijos centro“ liaudies teatras ,,Mimika“ – spektaklio ,,Barbora Radvilaitė“ ištrauką „Karūna Vilniui“ (rež. Titas Varnas), Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro ,,Plastinės dramos teatriukas“ – pantomimą ,,Šypsena“ (rež. Virginijus Bortkevičius). O festivalyje pirmą kartą dalyvausiantis BĮ neįgaliųjų centras ,,Klaipėdos lakštutė“ – breiko kompoziciją ,,Klaipėdos skulptūros parkas“ (vadovas Artiomas Kazakovcevas). Festivalio svečiai – Lenkijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Ratas“ teatro – šokio grupė ,,Entuziastai“ parodys emocingą spektaklį ,,Vienos meilės istorija“ (vadovė Žaneta Adamek).

Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo
Kūrybos ratas. Neįgaliųjų kūrybinės laboratorijos akimirka. Nuotrauka iš LŽNS archyvo

Žiūrovus į komedijos stichiją panardins Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinės grupės sceninis veikalas ,,Pagyvensime – pamatysime“ pagal A. Tendzegolskio, J. Gimberio, V. Žilinskaitės, ir V.V. Landsbergio humoreskas (vadovas Darius Rakauskas). Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“ suvaidins spektaklį ,,Mūsų gyvenimo jūros ir uostai“ (vadovas Pranas Pliuška).

Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė ,,Palėpė“ suvaidins publicistinį veikalą ,,Renkamės šviesą“ (vadovės Marcelė Balčiūnienė ir Loreta Aukštuolienė).

Įėjimas į renginį – laisvas. Rėmėjai ‒ Lietuvos kultūros taryba, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų neįgaliųjų asociacija ,,LitPolinva“, VšĮ ,,Juodosios keramikos centras“. VšĮ ,,Stalo Teatras“, Vilniaus Žirmūnų gimnazija.

LŽNS informacija

Daugiau informacijos teikia Snieguolė Dikčiūtė (tel. mob. +370 683 19477, sniegamuza@gmail.com)

Gintarė Adomaitytė. Apie Sibirą ir mus

Tai buvo 1989-aisiais
Tai buvo 1989-aisiais

Apie Sibirą ir mus

Arba keli žodžiai, skirti 1989 metų ekspedicijai į Irkutsko sritį

Gintarė Adomaitytė

Kas tie mes? Nesunku apibrėžti. Tai – šešiasdešimt vienas žmogus, tai – suaugusių žmonių ir vyresniųjų klasių mokinių būrys , 1989 metų liepos 23 dieną patraukęs iš Vilniaus į tolimus, neaprėpiamus, nepažįstamus kraštus. Buvome ekspedicijos „Baikalas  89“ nariai; esame tie, kuriems pavyko: mus, būtent mus, pakvietė į   tolimą kelionę; mes, būtent mes, žengėme į apleistas, apžėlusias kapines ir jas tvarkėme; mumyse, būtent mumyse, vyko didysis perversmas. Šiandieną ekspedicijos dalyviai vieningai tvirtina: iš Irkutsko srities grįžomie kitokie, visai kiti žmonės. Buvome toli, neapsakomai toli nuo Lietuvos – tose toliuose būtent ją, mūsų  Lietuvą, atradome.

Ekspedicijos gairelė
Ekspedicijos gairelė

Sibirą keliais žodžiais apibrėžti sunku, gal neįmanoma. Tai – slaptas žodis, girdėtas nuo pat gimimo, bet vyresni nei aš žmonės tardavo jį pažnibždomis. Vis kas nors iš jo grįždavo, o kas nors – likdavo; žinojome, kad kai kurie giminaičiai niekada iš ten  nebegrįš. „Kai aš buvau lageryje…“ – kartais prabildavo mano teta Gražina, bet mažų vaikų akivaizdoje niekas jos istorijų neskatino. Pavyzdžiu laikytas dėdė Rimvydas: jis niekada ir niekam nepasakojo apie lagerį, jis – lietuviško santūrumo įsikūnijimas.

Tai tik žiupsnelis mano giminės istorijos, tiesmukai nė kiek nesusietos su 1989 metų ekspedicija. Šio rašinio tikslas kitas: papasakoti apie tai, kas įvyksta, kai po dvidešimt devynerių metų susitinka ekspedicijos dalyviai. Tie, kurių narsi, sėkminga, gal net beprotiška ar bent rizikinga kelionė padėjo atsirasti gerai žinomai, populiariai akcijai „Misija Sibiras“.

Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė. Tai ji „kalta“, kad 2018 metų spalio 19 dieną į Tuskulėnų ramybės parko memorialinį kompleksą  sugužėjome mes – beveik visi ekspedicijos dalyviai. Atvyko net penkiasdešimt žmonių. Bendrakeleivių paieškos prasidėjo socialiniuose tinkluose. Tereikėjo kelių mėnesių, kad visi – absoliučiai visi keliautojai – būtų suregistruoti, surašyti,  kad mes  vieni su kitais mielai pasidalintume savo „duomenimis“, nepaisydami jokio slaptumo ar perdėto privatumo.

Būtent nuo alytiškių Kazlėnų šeimos savo pasakojimą apie ekspedicijos dalyvius ir pradėsiu. Pamenu visus keturis – inžinierių, patyrusį keliautoją Rimantą Kazlėną, jo žmoną medikę Feliciją Kazlėnienę ir abi jų dukras – Rimantę bei Eglę. Jie buvo aukštesni už mus visomis prasmėmis. Ne tik todėl, kad gamtos apdovanoti didingu ūgiu. Ir todėl, kad gimę (taip atrodė) keliauti, nesibaimindami jokių kliūčių. Juose būta daugiau ramybės, nei turėjome mes. Ištvermės. Inteligencijos. Saiko. Mokėjimo dalintis.  Žinojimo, kodėl vykstame į Sibirą ir kokia mūsų misija.

Tai jie – Felicija ir Rimantas – paasakojo mums apie svarbiausią kelionės tikslą: surasti Manzurkos kaime knygnešio  Juozo Akelaičio (1880‒1949) kapą, jį sutvarkyti ir… parvežti į Lietuvą griūvantį maumedžio kryžių – neapsakomo dydžio, net 70-ties kilogramų svorio. Išgirdome keisčiausią pasaulyje istoriją. Į Irkutso sritį, Manzurkos kaimą, knygnešys caro paliepimu buvo ištremtas 1903-iais – ketveriems metams. 1949 metais ir vėl atsidūrė Manzurkoje – šį kartą jį, stiprų ūkininką, išvežė su šeima. Juozas Akelaitis antrosios tremties neatlaikė – mirė pagyvenęs Manzurkoje keturis mėnesius…

Beieškant kapų
Beieškant kapų

Kryžius tebesaugomas Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje. Jį ant savo pečių nešęs vienas iš vadovų Arvydas Kalėda juokauja: „Juk puiku vežti kryžių pienovežiu, paskiau palikti saugoti Irkutsko obkome, nepatirti  jokių rūpesčių lėktuve Irkutskas-Leningradas…  Labiausiai baiminausi, kad dėl kryžiaus prieštaraus lietuviško traukinio Leningradas-Vilnius darbuotojai ar keleiviai.“

Šiam pasakojimui reikia šiokio tokio vertimo. Obkomas – tai anų laikų plačios teritorijos valdžia, tai – savivaldybės atitikmuo. Leningradas – tai Sankt Peterburgas.

Tą sunkiai lengvą naštą lig šiol ant savo pečių jaučia patyręs žygeivis Antanas Sadeckas. Ir jis nešė kryžių per Leningradą – nuo oro uosto iki geležinkelio stoties, ir jis važiavo su juo vienoje kupe. Dvi vietos buvo skirtos kryžiui, dvi – Antanui Sadeckui ir Arvydui Kalėdai.

Kitais metais, per Antanines, Antanas Sadeckas minės savo 90 metų jubiliejų. Niekada nebuvau pamiršusi – ir nepamiršiu – jo išminties. Kaip jis mokėjo diskutuoti su Sibiro miestų ir miestelių žmonėmis apie viską: laisvę ir baimę, istorijos vingius, tautų savastį. Kaip tykiai ir ramiai, vakarodamas prie laužo,  skleidė žygeivišką filosofiją: turto nereikia nei saugoti, nei branginti – savo sodo namelio jis niekada nerakina.

Ką apie ekspediciją pasakojo anų laikų mokiniai? Jie citavo nuostabias poetes, patyrusias tremtį – Mariną Cvetajevą, Ramutę Skučaitę. Prisiminė rašytoją Juozą  Požėrą – jo knygą „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Kai kurie prisipažino, kad nelabai suprato, kur važiuoja, kodėl, kam. Ilgainiui mokinius pagavo azartas: rasti kuo daugiau lietuvių kapų, kuo gražiau juos sutvarkyti. Azartą lydėjo kiti jausmai,  labiausiai – gėla dėl mirusių ar žuvusių tautiečių. Ir nuostaba: tremtį išgyvenę, Sibire likę lietuviai prisipažino, kad į Lietuvą grįžti nebenori, net nemano. Kai kurie tremtinių palikuonys jau nebemokėjo lietuviškai…

„Rimantas Kazlėnas, Vytautas Griščenka, Juozas Žilys – tai ekspedicijos vadovai, stebintys mus nuo debesėlio“ – sakė Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė. Prisimenu visus…

Kapuose, juos sutvarkius
Kapuose, juos sutvarkius

Vytautas Griščenka, tremtinių lietuvės ir ukrainiečio sūnus, labai norėjo patekti į Olchono salą. Nepavyko… Na, neplaukė tomis dienomis į salą jokie laivai. Bet jis, tas Vytautas, nuošaliame kaime, rado… lėktuvą, parskraidinusį jam patikėtą moksleivių grupę į Irkutską (jei neklystu – būtent į šį miestą, o gal į kitą didesnį centrą). Tereikėjo palaukti, kol įkaušęs  „kukurūzniko“ pilotas išsimiegos, išsiblaivys…

Apie Juozo Žilio lemtį pasakojo jo dukra, ekspedicijos dalyvė, tuomet mokinė, o  dabar – pedagogė  Žydrė Žilytė-Motiejūnienė. Juozas į Zimos miestą buvo ištremtas be tėvų – tik su seserimi ir broliuku. 1989 metais, ekspedicijos metu,  tėvas tremtinys ir jo dukra Zimos mieste rado baraką, kuriame gyventa. Jiedu lankėsi ir miesto archyve, ieškodami žinių apie lietuvius. Nieko, jokių žinių, jokių pėdsakų!

Pokalbis su Zimos gyventojais
Pokalbis su Zimos gyventojais

Ką ekspedicijoje veikiau aš? Buvome spaudos grupė, lakiojanti po miestus, miestelius ir kaimus. Tai –  jau minėtas žygeivis, įdomių knygų autorius Antanas Sadeckas, tuometinės Mažeikių televizijos darbuotojai Janina Bušmaitė-Eidiejienė ir Gintautas Alekna bei dvi rašančios žurnalistės – Virginija Kavaliauskienė-Barštytė ir šių eilučių autorė.

Ką čia slėpti – grįžę iš ekspedicijos ir skubiai pažėrę savo kūrinius, trumpam tapome žvaigždėmis. Janinos ir Gintauto laidos buvo stebimos, mūsų rašiniai skaitomi…

Tą 1989 metų vasarą keliavau ne tik po Sibirą – lankiau Baltarusijos lietuvius Gervėčių parapijoje, svečiavausi Punske ir jo apylinkėse. Visa tai sugulė į vieną ciklą, pavadintą trumpai ir aiškiai: „Lietuviai“. Jo neišsaugojau, bet… reikėtų rasti. Laimei, Vilnius – ne Zima (lietuviškai vadintųsi Žiema), archyvai pas mus saugomi.

Ekspedicijos dalyvių laukia kita kelionė. Sunku atpasakoti, kaip smagiai susitikimo metu į „tribūną“ įžengė vienas jos vadovų Valdas Gervė, pasipuošęs brangiu reliktu – trispalve kepuraite. Tokias visi gavome kelionės pradžioje, bet nedaugelis jas išsaugojo. Kai keliavome po Sibiro platybes, Valdas buvo mokytojas. Dabar jis – kaimo turizmo sodybos „Gervinė“ savininkas. O ta sodyba yra man mieluose Ginučiuose, netoli Ignalinos, kurioje šias eilutes Jums ir rašau. Valdas mus visus  pakvietė į svečius – į žygį po Ignalinos nacionalinį parką 2019 metų birželio pradžioje.

Kelyje
Kelyje

Mes atvyksime. Mes keliausime miškais. Mes pasakosime vieni kitiems nepabaigiamas, neišsenkančias istorijas. Apie buriatų kaimą, kurio gyventojai skudėsi, kad ir jie buvo tremiami – kaip tautos priešai. Apie lietuvių statytus stiprius namus ir darželius palei juos – visai kaip Lietuvos kaime. Apie Sibiro „architektūrą“ – nuo seno kiekviename name būta mažo langelio, prie kurio išorinės palangės  palikdavo žvakę, duonos, degtukų. Kam? Ogi pabėgusiems kaliniams, kad pasistiprintų ir bėgtų dar toliau. Apie pionierių stovyklą, kurioje  apnakvydino spaudos grupę – jaunieji stovyklautojai pavogė iš mūsų kuprinių dešras, bet nesuprato, kad jos valgomos, tad išmėtė pievoje. Apie nuklydusius nežinia kur jaunuosius ekspedicijos dalyvius, bet – laimei – atsiradusius. Apie tai, kad mudvi su Virginija vietos žmonės ne kartą vadino geologėmis – vilkėjome „šturmuotes“, tempėme didžiausias kuprines, o trispalvės kepuraitės jiems tebuvo… tik kepuraitės. Iš kur sibiriečiams žinoti apie Trispalvę?

Apie Irkutsko oro uostą, kuriame apsigyvenome parai ar kitai… Pasiklojome miegmaišius ant grindų ir saldžiai miegojome. Lig šiol prisimenu savo miegmaišio audinio raštą: baltos gėlės mėlyname fone.

Man nebaugu nemigos naktų. Prisimenu tas „gėles“ ir – labanakt…  Nebaugu ir vėsių ežerų: juk prausiausi upėje Zima, juk plaukiojau niekada nesušylančiame Baikale…

Ak taip, tikriausiai svarbu minėti, kad keliavome be mobiliųjų, be kompiuterių ar  kitų nuostabių civilizacijos dovanų – į savanorišką aštuoniolikos dienų  „tremtį“, į praeitį, į istorijos vadovėlį; kasdien, kasnakt gilyn, tik gilyn – į save.

Nuotraukos iš ekspedicijos “Baikalas 89” dalyvių archyvų

 

 

 

 

 

 

 

 

Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…

Vytautas Tamulaitis
Vytautas Tamulaitis

Šventė: Vytautas Tamulaitis, bet ne tik jis…

ir Aidas Jurašius, Neringa Dangvydė, Gintaras Kaltenis

Gintarė Adomaitytė

  • Keli žodžiai apie primirštą, bet nepamirštamą rašytoją

 

Ar jūs žinote, kas yra Vytautas Tamulaitis?

Taip, rašytojas…  Taip, gamtos žinovas ir tylus  filosofas. Daugybės knygų vaikams autorius. Kaip norėčiau narsiai rašyti: augau, brendau kartu su Vytautu Tamulaičiu. Ne, labai gaila, bet ne. Vaikystėje jo neskaičiau. Kita vertus, Vytauto Tamulaičio oru kvėpuoju dabar.  Ir dar kaip…

Šį rudenį mes minime Vytauto Tamulaičio vieną šimtą ir penkerius metus. Jis gimė prie Nemuno Sutkiškiuose (dabar Šakių rajonas), studijavo Kauno universitete, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dirbo redakcijose, 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, apsigyveno Kanadoje. Mirė Toronte 1993 metais. Tai – jo biografijos trupiniai.

O esmė?

Visada šalia manęs, svarbių knygų lentynoje,  glaudžiasi  „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“,   „Vieną kartą“,  „Vasaros pasaka“…  Ir mano mylimiausia, skaityta ir nuskaityta   ‒ „Svirplio muzikanto  kelionės“.

Kažin, ar Lietuvoje rasime daug žmonių, kurie galėtų vadintis tamulaitininkais, tamulaičiukais ar kaip nors panašiai. Bet… mūsų – Vytautui Tamulaičiui ištikimų žmonių  būrys ‒ ramiai ir tykiai auga.

Sugrizimas

  • Keli žodžiai – apie save. Be jokio kuklumo

 

Vaje… Man regis, tuoj pat peržengsiu kuklumo ribas. O nuoširdumo ribos, kur jos?

Tad nekukliai, bet nuoširdžiai pasakoju, kad prieš daugybę metų (XXI amžiaus pradžioje) aš pateikiau savo pasakas Vytauto Tamulaičio konkursui.

Kuo buvau tuo metu?

Buvau niekas. Jau nebe žurnalistė, bet dar ne rašytoja. Rašąs žmogus, pakibęs ore.

Kad jūs žinotumėte, kaip ta netikėtai gauta  Vytauto Tamulaičio premija mane augino ir drąsino.

Kaip prisirišau aš prie Vytauto Tamulaičio – ilgam. Visiems laikams.

 

  • Svarbiausioji žinia – orūs žodžiai apie šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus

 

Gintare, ar tai tu?

Štai ko klausiu savęs, kopdama Mykolo Sluckio kadaise aprašytais „laiptais į dangų“.

Ar tai aš lipu Rašytojų sąjungos rūmų laiptais viršun, kad su kolegomis nutarčiau, kad šiemt skiriama Vytauto Tamulaičio premija?

Neįtikėtina – tikrai aš. Išaugusi, patyrusi, gaL kiek pasenusi, šiek tiek įtakinga, bet visada įsibaiminusi. Turiu savo nuomonę, bet ar apginsiu?

Ginti nereikėjo. Buvome reta komisija, darniai atrinkusi šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatus. Posėdis neužtruko.

Pirmasis lauretas?

Žinoma, Aidas Jurašius. Vienbalsiai. Užbūrė jo knygos : „Pypas ir jo nutikimai“,  dar labiau kita ‒  „Naktis su raktininku: pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“

 

Ką čia slėpsi…

„Pypas ir jo nutikimai“ – meistriškai sukalta knyga. Bet  ji „ne mano“.   Visai ne mano, absoliučiai ne adomaitytška, nemėgstu aš to nonsenso žanro, gal stinga man pačiai šio bei to, kad likčiau ištikima lietuvių autorių nesąmonėnėms.

Pypas

Aido Jurašiaus  raktinininkas  ir tolimo kaimo erdvės pritrenkia. Glumina.  Pribloškia. Nervina.  Jaudina ir išlieka. Kiek daug tekste pagarbos senajai literatūrai, kiek tradicijos paisymo. Kita vertus, kiek jos laužymo ‒ autorius jau taip mums  atsiveria, jau taip juokaudamas išsiduoda, taip… taip…

Naktis_su_Raktininku

…kad man belieka jį pamiršti ir keliauti toliau – pas dar du kitus Vytauto Tamulaičio premijos lauretaus.

Štai Neringa Dangvydė. Štai jos knyga „Vaikas su žvaigžde kaktoje“.  Ir mūsų ‒  Vytauto Tamulaičio konkurso komisijos narių ‒ pagarba  autorei.

Už  viską.

Už sąžiningai, jautriai parašytą  „Vaiką…“,  už jos lituanistinę veiklą, už savanorystę visada ir visur, kai tik prireikia. Už Dangvydės vedlę žvaigždę – neįmanoma spėti, kur ta žvaigždė gabią poetę ir prozininkę nuvilios.

Su_zvaigzde

Belieka minėti raitelį, keliautoją, žurnalistą ir rašytoją Gintarą Kaltenį – jo pažintinę  knygą „Rainiukio Pikselio kelionės po Lietuvos miestus“. Ir jis Vytauto Tamulaičio premijos laureatas. Naujas vardas, nauja pavardė Lietuvos vaikų literatūroje.

Pikselis

O, kad aš galėčiau, kad mokėčiau ar gebėčiau prognozuoti, kas bus, kas įvyks, ką mums ilgainiui parašys šių metų Vytauto Tamulaičio premijos laureatai.

Galbūt nieko neberašys. Niekada.

Baugu tvirtinti, bet drįstu: jie niekada nerašys pigaus šlamšto.

skelbimas_Tamulaičio

Gintarė Adomaitytė. Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Pokalbis "Vaizduotės vitražai" Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka
Pokalbis “Vaizduotės vitražai” Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Organizatorių nuotrauka

Kaip mes sugrįžome į mokyklą

Gintarė Adomaitytė

Ruduo, rugsėjis ir šiek tiek aprūdiję mūsų jausmai.  Keistas ilgesys, perpus su džiugesiu. Mes džiaugiamės, kad nebereikia į mokyklą, bet… Nesvarbu, ar sekėsi mums ten, ar visai nesisekė – lyg ir norėtume gauti naują, baltą popieriaus lapą, į kurį rašytume be klaidų. Šį kartą – tikrai be jų. Eina dienos, atkeliauja spalis, rugsėjo jausmai nurimsta – tos rūdys lyg ir nusitrina. Iki kitų metų. Iki rugsėjo.

Šie keli sentimentalūs įžangos sakiniai – tai atsakymas į klausimą: kodėl ,,Meno bangoms“  kilo noras sukurti projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“? Skamba egoistiškai, bet prisipažįstu: visų pirma tikrai dėl to, kad rugsėjį širdį maustų kiek švelniau.

Kita vertus, ,,Meno bangos“ visada – nuo pat savo gimimo dienos – norėjo ir tebenori banguoti taip, kad Ignalinos krašto gyvenimas būtų prasmingas ir įdomus. Jei kam rūpi,  kiek metų nuo to gimimo praėjo, išdidžiai pasakysiu: penkeri. Lyg ir jubiliejus. Nei iškilmių, nei puotos nebuvo. Nutarėme palaukti  rimtesnės datos… O svajonių projektas ,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ ir įvyko, ir pavyko. Tikrai svajonių, tikrai ilgai lauktas… Paraišką Lietuvos kultūros tarybai teikėme net tris kartus, vis jį patobulindami. Trečiąjį konkursą laimėjome…

Pirmoji  į Ignaliną atidundėjo karšta šio krašto gerbėja vertėja Irena Aleksaitė. Ankstų rugsėjo 4 dienos rytą ji ėmėsi darbo  pačiame rajono pakraštyje – Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje. Mokytoja Nijolė Keraitienė gimnazistų grupei išvardijo naujosios mokytojos oficialius pasiekimus: Jeronimo premija, Metų vertėjo krėslo premija… O Irena Aleksaitė nuoširdžiai prisipažino, kad kelias iki tų pasiekimų buvo ilgas, sunkus – dirbta dienomis ir naktimis, be laisvadienių.

,,Aprėpti neaprėpiama“ – taip vadinosi jos pamoka, kurios pirmojoje dalyje kalbėta apie vertimų istoriją bei vertėjų likimus nuo seniausių laikų. Antrojoje dalyje gimnazistai bandė versti pasiūlytus aforizmus iš rusų į lietuvių kalbą. Tų aforizmo autoriaus… nėra, nors vardas ir pavardė žinomi: Kuzma Prudkovas. Tuo pseudonimu XIX amžiuje dengėsi keli literatai. Keitėsi laikai – aforizmai liko.

Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka
Edukatorės Ignė Zarambaitė, Birutė Jonuškaitė, Neringa Dangvydė Mikalauskienė, Irena Aleksaitė. Organizatorių nuotrauka

Kol Irena Aleksaitė smalsiai dairėsi po atgijusį Didžiasalį, Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje, Mindaugo gimnazijoje mokytojauti pradėjo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Pasak pamokoje dalyvavusių, jos ,,Dzūkiška valanda“ pralėkė greitai. Mokytoja Alina Krinickienė tvirtina, kad rašytojos žodžiai apie gimtosios kalbos ir tarmės svarbą  itin įsimintini  ir pamokantys buvo jos globojamoms literatėms.

Tuo metu, kai Birutė Jonuškaitė dairėsi po Mindaugo gimnaziją, Ignalinoje iš traukinio išlipo rašytoja, vertėja Neringa Dangvydė Mikalauskienė.  Jos misija – mokytojauti ne vaikams, o suaugusiesiems. Neringa Dangvydė kvietė į edukacinį pokalbį „Per šiuolaikinę prancūzų literatūrą – į save“. Mes, besidomintieji, susirinkome Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Iš pradžių panirome į tris Neringos verstas knygas – H. Azoulay, P.-E. Dauzat „Ir pragaras turi orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“ bei H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“, vėliau savęs ieškojome prisimindami prancūzų literatūros klasiką, minėdami asmenines skaitymo patirtis, nešančias ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir nuostabą.

Neringai Ignalinoje baigiant pokalbį, iš vakarų Lietuvos, iš Šilutės, rytų pusėn pajudėjo rašytojos, bibliotekininkės ir futbolo žaidėjos Ignės Zarambaitės automobilis. Kitą dieną Ignė mokytojavo Česlovo Kudabos progimnazijos bibliotekoje – ten nekantriai jos laukė uolių skaitytojų pradinukų būrys. ,,Parašyk man laišką…“ ‒  tokia jų pamokos tema. Gali būti, kad dabar, šią akimirką, kai rašau šias eilutes Jums, netoli manęs, kaimynystėje, Ignalinos vaikai rašo laiškus Ignei.  Juk žadėjo!

Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.
Rašytoja Ignė Zarambaitė ir jos gerbėjos. Organizatorių nuotrauka.

Ignė Zarambaitė neskubėjo išvažiuoti. Vakarop visų edukatorių laukė susitikimas su Ignalinos bendruomene,  taip pat su Didžiasalio ,,Ryto“ bei Švenčionėlių Mindaugo gimnazijų auklėtiniais. „Vaizduotės vitražai“ – tai pokalbis, drąsinantis ir suaugusius, ir jaunus svajoti, fantazuoti…

,,Pravertos durys į  kūrybos pasaulį“ – taip projektą ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ apibūdino mokytoja Nijolė Keraitienė. Noriu  tikėti, kad jokie skersvėjai tų durų niekada neužtrenks.

 

Prakalbinti tėtį tyla

Benamis_virselis

Prakalbinti tėtį tyla

Sarah Lean „Šuo vardu Benamis“ (iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė, iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė), Vilnius, Nieko rimto, 2016

Neringa Mikalauskienė

Tai knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti ir suaugusiesiems. Saros Lean knygos „Šuo vardu Benamis“ veikėja prisistato taip:

„Aš vardu Kelė Luiza Fišer ir nekalbu jau trisdešimt vieną dieną. Kalbėjimas ne visada padeda, kad ir kaip to norėtum. Pagalvokit apie lietų; jis lyja, kai lyja. Kai debesys pasiruošę, kai jie pilni vandens lašelių, tada juos ir paleidžia. Tai jokie ne burtai; tiesiog vanduo grįžta į savo vietą“.

Kodėl mergaitė taip ilgai tyli? Prasidėjo viskas labai paprastai ‒ nuo labdaros akcijos mokykloje: vaikai savanoriai turi ištylėti visą dieną, o už tai kiti jiems aukos pinigų. Pinigai bus skirti slaugos ligoninei. Kelė ‒ iš  tų, kuri kalba neužsičiaupdama. Niekas netiki, kad ji pajėgs. Tačiau mergaitė iššūkį priima. „Tylos diena“ pasibaigia sėkmingai, o Kelė nekalba ir toliau…

Iš pradžių to niekas nepastebi. Ne šiaip niekas ‒ artimiausias žmogus, tėtis. Kelė nutyla, nes ji norėtų pasikalbėti su juo apie svarbiausią dalyką ‒ prieš metus žuvusią mamą. O tėtis tokių pokalbių vengia. Jis liūdi kitaip. Tėčiui atrodo, kad jei atsisakys visko, kas su ja susiję ‒ ir daiktų, ir prisiminimų ‒ nebus taip skaudu. Dabar jie likę tik trise: tėtis, Kelė ir vyresnis brolis Lukas. Jiems tenka persikraustyti į kitą namą, nes tėčiui sunku gyventi senajame, kurį įrengė kartu su mama.

Naujųjų namų pirmame aukšte gyvena aklas ir beveik negirdintis berniukas Semas su mama. Kelė su juo susidraugauja. Jie ima suprasti vienas kitą be žodžių.

„Semas yra pats geriausias draugas, kokį tik galima turėti. Jis tarsi angelas iš kito pasaulio. Kai ėjome nuo ežero, laikydamas už rankos skaitė mano širdį.“ (p. 106).

Kelė pastebi, kad Semo mama ‒ jautri ir gera, bet pernelyg bijo dėl sūnaus, nes jam pasitaiko epilepsijos priepuolių, jis turi silpną širdį. Tad mama vis dar laiko Semą mažu berniuku, yra pernelyg globėjiška, nors Semas jau daug ką gali pats ir yra stipresnis nei atrodo. Tai ‒ dar viena gyvenimo pamoka: jei žmogus turi kokią negalią, jis vis tiek nori būti savarankiškas.

Dar vienas svarbus veikėjas ‒ valkata Džedas. Jis prašo išmaldos kaip artistas, gatvėje žongliruodamas suglamžyto popieriaus kamuoliukais. Dauguma žmonių vadovaujasi stereotipais, kuriuos liudija ir Kelės tėčio požiūris:

„Tėtis sakydavo, kad valkatos turi tokių patgalimybių ir pasirinkimą kaip visi kiti. Mums neleisdavo jiems duoti pinigų. Jie savo noru pasirinko gyvenimą gatvėje. Patys prisidarė problemų ir patys turi jas išsispręsti“ (p. 37).

Vis dėlto Kelė netgi jau nebekalbėdama randa su Džedu bendrą kalbą: jie susikalba akimis ir šypsenomis. „Nežinau, ką mes vienas kitam sakėme, bet tikriausiai kažką gražaus“ (p. 37). Tokio akimirkų grožio persmelktas visas pasakojimas.

Knygoje subtiliai derinamos dvi plotmės: realistinė ir mistinė: Kelei kartais pasirodo mama, nors mergaitė supranta, kad ji mirusi. Vieną dieną šalia mamos atsiranda ir šuo:

„Atsisukusi į mamą išvydau į mane bėgantį milžinišką šunį. Pažvelgiau jam į švelnias rudas akis. Buvo pastatęs ausis, vizgino didelę, lenktą uodegą ir žiūrėjo tiesiai man į akis, tarsi sakydamas: „Tai tu! Noriu būti su tavimi!“

Pamaniau: „Tai šuo, ne vaiduoklis. Jis tikras.“ (p. 26).

Kelė pavadina šunį Benamiu, nes atrodo, kad jis neturi namų. Laikinai šunimi rūpinasi valkata Džedas, tačiau Benamiui labai norisi būti šalia Kelės, tarsi ji būtų tikroji jo šeimininkė. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės sumanymą: visose iliustracijose yra tik šuo, jokių kitų veikėjų, daiktų ar namų. Dar esama letenų pėdsakų. Tarsi Benamis lydėtų ne tik Kelę, bet ir skaitytoją. Būtent skaitytojui duota suprasti, kaip palengva keičiasi veikėjų tarpusavio santykiai: ne tik mezgasi naujos draugystės, bet ir tėtis pagaliau ima ieškoti ryšio su dukra. Vėlgi leidžiama suprasti, kad mokykloje pasitaiko visko. Formaliai, pagal taisykles dirbanti specialiųjų poreikių mokinių ugdymo mokytoja ponia Bruks Kelei pasitikėjimo nekelia. „Kurį laiką po mamos mirties ji leisdavo man sėdėti su ja ir piešti. Sakė, kad galiu kalbėti apie viską, ką tik noriu. Bet dažniausiai šnekėdavo ji ir paprastai gana mįslingai“ (p. 20). Tokių neigiamų bendravimo su šia specialiste patirčių kupina Kelė iš anksto nusiteikusi šiauštis ir prieš siūlomą psichiatrės pagalbą. Tačiau daktarė Kolborn atvirkščiai ‒ labai natūraliai ir kartu išmintingai sugeba rasti kontaktą su Kele, o skaitytojui, ypač jaunajam, tai galimybė per literatūrinę situaciją pažvelgti į psichiatro darbą: būna, kad tokia pagalba išties reikalinga, bet žodis „psichiatras“ kelia išankstinį priešiškumą (kaip iš pradžių apibūdina Kelė ‒ „Kitą dieną turėjau susitikti su piktąja ragana daktare Kolburn“, p. 125) ir atbaido net nepradėjus.

Net jei siužeto lygmeny atpažįsti tam tikrą nuspėjamą schemą ‒ kad Kelė imtų kalbėti, autorei neužtenka vien subtiliai keisti artimų žmonių bendravimą, prireikia didelės nelaimės, situacijos, kuomet iškyla grėsmė vaikų gyvybei ‒ visa tai ir logiškai motyvuota, ir jautru. Galbūt veikia tos mistinės plotmės stebuklai ‒ paaiškėja, kad šuo Benamis būtų buvusi paskutinė mamos dovana Kelei, o gal tiesiog palankiai susiklosčiusios aplinkybės, sutapimai, kurie visai tikėtini. Čia laimingos pabaigos lūkesčiai turi būti išpildyti su kaupu ir taip, kad tokia pabaiga patikėtum.

O interviu su knygos autore apie knygos sumanymą ir jos parašymo aplinkybes galima perskaityti čia (beje, vertime veikėjos vardas kitas, tad būtų įdomu atsiversti originalą):

https://www.delfi.lt/veidai/kultura/interviu-su-rasytoja-sarah-lean-apie-drasa-rasyti-lygybe-ir-draugyste.d?id=71373912

,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“

Būna ir taip... Neringos Dangvydės nuotrauka
Būna ir taip… Neringos Dangvydės nuotrauka

Ignalinos viešoji biblioteka ir VšĮ MENO BANGOS kviečia

Rugsėjo 4 d. 17 val. Edukacinis pokalbis ,,Per prancūzų literatūrą – į save“. Bus aptariamos šios knygos: H. Azoulay, P.-E. Dauzat ,,Ir pragaras turi savo orkestrą“, G. Faye ,,Maža šalis“, H. Cixous ,,Auksas. Mano tėvo laiškai“.

Edukacijai vadovauja vertėja Neringa Mikalauskienė

Rugsėjo 5 d. 17 val. Edukacinis pokalbis ,,Vaizduotės vitražai ir mes“.

Dalyvauja Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, Jeronimo ir Metų vertėjo krėslo laureatė Irena Aleksaitė, literatūrinių premijų laureatės Neringa Dangvydė, Ignė Zarambaitė.

Edukacijai vadovauja rašytoja, svetainės www.menobangos.lt žurnalistė Gintarė Adomaitytė

Šie renginiai – projekto ,,Aš vėl grįžtu į mokyklą“ dalis. Remia Lietuvos kultūros taryba. Projekto partnerės ‒ Ignalinos viešoji biblioteka, laikraštis ,,Nauja vaga“. ­

 

Kultūros svetainė


Lietuvos kultūros taryba 2019 m. skyrė paramą projektui "Literatūrinio gyvenimo atspindžiai kultūtos svetainėje www.menobangos.lt