Ar matavotės ,,Auksinį batelį?“

Bronė Buivydaitė Anykščiuose. 1972 metai. Antano Dilio nuotrauka
Bronė Buivydaitė Anykščiuose. 1972 metai. Antano Dilio nuotrauka

 

Ar matavotės ,,Auksinį batelį?“

Gintarė Adomaitytė

Retsykiais pajuntu: ir vėl noriu į muziejų, į tą žalią namelį Anykščiuose. Man svarbu aplankyti rašytojos Bronės Buivydaitės namus. Užeiti ar bent jau apeiti, pajusti šalia tekančio Šaltupio vėsą.

Žaliasis rašytojos namelis
Žaliasis rašytojos namelis

Bronės Buivydaitės gyvenimas traukia: ji – pirmoji Lietuvos moteris, išleidusi poezijos knygą. Tyrų duktė – toks buvo jos slapyvardis. Jaučiu ir švelnią nuoskaudą: Anykščių vyrai klasikai Buivydaitę ir jos namelį šiek tiek ,,stumtelėjo“ – į šešėlį, o gal į paunksnę.

Tyrų duktė. 1923 metai. Palanga
Tyrų duktė. 1923 metai. Palanga

Atidesnio dėmesio rašytoja jau sulaukė šiais metais, sausio mėnesį,  Anykščiuose. Liudvikos ir Didžiulių bibliotekoje buvo surengtas jaukus minėjimas, bažnyčioje aukotos mišios. Vakarą inicijavo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Būtent šis muziejus rūpinasi ir Tyrų dukters žaliuoju nameliu. Tikrai rūpinasi: ekspozicija nedidelė, bet iškalbinga. Jei kas labai nori, gali prisėsti ant Bronės Buivydaitės kėdės, prie jos darbo stalo, kur ilsisi tiek visko patyrusi rašomoji mašinėlė.

Bronės Buivydaitės muziejuje
Bronės Buivydaitės muziejuje

Žaliasis namelis ypač džiugus vasarą: į edukacines stovyklėles renkasi vaikai.

Be abejo, dėmesio rašytoja sulauks ir kitais metais. Štai jos gyvenimo svarbiausios datos: Bronė Buivydaitė gimė 1895 metų gruodžio 8 dieną Svėdasuose, mirė 1984 metų sausio 29 Anykščiuose.

Bronę Buivydaitę myliu seniai: jos knyga ,,Auksinis batelis“ gyvena šalia manęs – nuo pat mažens.

Auksinis_batelis425

Nežinau, kodėl man toks svarbus buvo Bronės Buivydaitės aprašytasis klevelis ant trobelės stogo, kodėl taip žavėjo miestelio vaikų ekskursija į Kauną – gal todėl, kad ir pati tuomet dar gyvenau Kaune, Žaliakalnyje, kur būta ne tik mūrų, bet ir kuo įvairiausių medinukų – kai kurie samanoti, su narsiai klevais ar beržais ant stogų.

Kartu su ,,Auksinio batelio“ keliauninkais baiminausi ropojančio autobuso Parodos kalno viršūnėn. Kas bus, jei nuriedės atbulas žemyn? Beje, kalno pavadinimo rašytoja nemini. Kad Parodos, nutariau aš pati. Juk ne kartą vaikystėje mačiau: mašinos į jį kyla lėtai.

Pamenu, kaip išgyvenau vaiko, pirmą kartą išvykusio į tolimą kelionę, dramą: patraukė Petriukas vagone jį viliojusią rankeną ir traukinį sustabdė. Aš ir dabar, jei tik keliauju traukiniu, visada atkreipiu dėmesį į tą stabdį – ir išnyra atmintyje Petriuko pavidalas – tartum gerasis vaiduoklis.

Visais laikais mėgau vandenį. Tad nieko keista, kad nuolat patekdavau į keblias, net pavojingas situacijas. Išsikapstydavau. Ir ką prisimindavau? Žinoma, Petriuko ir jo draugo Antanėlio nesėkmingą pasiplaukiojimą ant rąsto pavasariniame patvinusiame tvenkinyje, mokyklos pašonėje.

Tas Buivydaitės Petriukas – iš anų, Smetonos laikų. Anais ir rašytas, išleistas. Tačiau retsykiais atrodo kaip iš dabarties anekdotų: gero, vien tik gero norėdamas, Petriukas vis padaro ką nors ne taip. O gal ir klystu. Gal nė kiek nepanašus. Anekdotuose subtilumo nė lašo. ,,Auksinis batelis“ – jautri knyga. Skaitančiam vaikui rūpės Petriuko nuotykiai, kartais tragikomiški, bet visada ‒ gyvenmiški. Anekdotų Petriukui neleista išaugti – jis visada liks vaikystėje. ,,Auksinio batelio“ Petriukas tampa Petru, šauniu amatininku batsiuviu. Jis įkūnija savo svajonę – pasiuva mamai dailius batelius.

O suaugusiam? Kaip atrodo šių dienų suaugusiam žmogui vaikystės knyga?

O suaugęs žmogus skaitydamas ,,Auksinį batelį“ tikrai atras Petriuko motinos – vandens nešėjos, skalbėjos, padienės darbininkės išmintį, jos gebėjimą atleisti – be žodžių.

Vartydama 1957 metais išleistą ,,Auksinį batelį“, pasijuntu keistai laiminga. Tai mano gimimo metai. Abi – aš ir knyga – esame bendraamžės. Privalau prisipažinti: greičiausiai mane viliojo ne tik tekstas. Ne mažiau ir V. Banio iliustracijos.

Žinote ką? Imsiu ir viešai pasilinkėsiu tokio dailininko savosioms knygoms.

Gražiausią pasakojimą apie Bronę Buivydaitę išgirdau ne Anykščiuose. Vilniuje. Ankstyvą rytą. Žiemą. Lietuvos radijo koridoriuje. Kai planavome su kolege Alma pavasarinę kelionę pas Buivydaitę. O buvo tai senokai – kaip seniai tai buvo! – pačioje amžių sandūroje…

,,Aš ją prisimenu“ – įsiterpė į mudviejų į pokalbį moteris. ,,Nuo vaikystės. Atostogavau Anykščiuose pas tetą. Buivydaitė augino karališkąsias lelijas. Ir ji pati man atrodė… tokia… karališkoji lelija. Graži.“

Su Alma į Anykščius patraukėme ankstų pavasarį. Mums pasisekė: sutikome bibliotekininkę Rožę Klimašauskaitę. Ji, itin gerai pažinojusi rašytoją, mitą atsuko tieson. Ne karališkos lelijos ten augo. Paprastos. Jas vadina švento Juozapo lelijomis…

Aš ir dabar prisimenu, kaip nerimo bažnyčios varpai vėjuotą šeštadienį Anykščiuose, aną balandį, jo tryliktą dieną, sniego lopinius šen ten saugojusią. Sakytum, ir jie dalyvavo pokalbyje.

Ponia Rožė trylika metų dirbo Bronės Buivydaitės sekretore. Pusdienis – bibliotekoje. Pusdienis – pas rašytoją, netekusią regėjimo. Aklųjų draugija rašto ar mokslo darbus dirbantiems neregiams skirdavo pagalbininką. Dažniausiai jį vadino palydovu ar skaitovu – Vilniuje ar Kaune. Sekretore – Anykščiuose. Dvi inteligentiškos moterys trylika metų tik taip ir kreipėsi viena į kitą: Jūs, rašytoja, Jūs, sekretore.

Rašytoja Bronė Buivydaitė ir jos pagalbininkė bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė
Rašytoja Bronė Buivydaitė ir jos pagalbininkė bibliotekininkė Rožė
Klimašauskaitė

O bičiulystės būta šiltos. Bronė Buivydaitė sekretorei sakiusi: ,,Jūs man – kaip jaunesnė sesuo.“ Laukdavusi.

Ankanti Tyrų duktė prisiminimų sekretorei nediktavo. Pasakojo. Rožė užrašydavo ir perrašydavo – ne vieną kartą. Bronė Buivydaitė nemėgo magnetofono. Šiurena, trukdo… Reikėjo žmogaus.

Vyras – istorikas Juozas Mičiulis – ilgai iš Sibiro tremties lauktas ir pagaliau sulauktas – Anykščių pensininkų šokių kolektyve susišoko su kita. Žmonai, trumpam iškeliavusiai lankyti draugės į Panevėžį, paliko atsisveikinimo raštelį. Nelauktai netikėtai grįžo: pasiimti pamiršto paso.

,,Juozas buvo geras žmogus“. Taip tvirtino sekretorei rašytoja.

Sekretorei rašytoja patardavo: kaip auginti ankstyvąsias morkas, puoselėti gėles. Žinojo ką sako. Buvo patyrusi daržininkė.

Garbingas premijas pelniusi rašytoja, mokytoja iš pašaukimo, pokario Anykščiuose prekiavo. Geležinkelio stotyje, turguje.

Daržovėmis.

Ne siela. Ne sąžine. Ne vaikystės svajonėmis.

Pas Bronę Buivydaitę svečiuojasi poetai Antanas Drilingas ir Algimantas Baltakis. Fotografavo Juozas Baltušis. 1973 metai
Pas Bronę Buivydaitę svečiuojasi poetai Antanas Drilingas ir Algimantas Baltakis. Fotografavo Juozas Baltušis. 1973 metai

 

Rašytojo Antano Vienuolio autografas
Rašytojo Antano Vienuolio autografas

MENO BANGOS dėkoja Antano Baranausko ir Antano  Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojams už dosniai atvertus archyvus.

 

 

Rašau apie tai, ką suprantu

Rašau apie tai, ką suprantu

Su rašytoja Une Kaunaite kalbasi Marius Kraptavičius

Unė Kaunaitė
Unė Kaunaitė

Une, papasakokite apie savo vaikystę, Jus supusius artimus žmones.

Perpasakosiu, o ne pasakosiu – juk dažniausiai vaikystės neprisimename, tik sukuriame iš nuolat kartojamų artimųjų pasakojimų. Buvau žmonių vaikas, susirasdavau „draugų“ bet kur, net parduotuvėje, per penkias minutes. Kiauras dienas leisdavau žaisdama su draugais kieme ar senelių kaime. Bet netrūko ir knygų – nuvažiavusi pas senelius kasdien eidavau į biblioteką ir imdavau po knygą ar dvi, bibliotekininkė netikėjo, kad knygas iš tiesų perskaitau.

Mokykliniai metai… Kokie jie?

Dvylikos gyvenimo metų niekaip nepavyktų suspausti į kelias eilutes. Dabar ryškiausiai išlikę gimnazijos metai Vilniaus Licėjuje. Etikos ir menų mokytojas Ričardas Jankauskas mėgsta Licėjų vadinti „šiltnamiu“, toks jis ir buvo. Tobula erdvė augti, supamai motyvuotų, kuriančių ir tave palaikančių žmonių. Tik reikėjo nepamiršti, kad už „šiltnamio“ sienų egzistuoja realus pasaulis. Tuos ketverius metus prisimenu su nostalgija – kai kurie nė praeiti pro savo mokyklas nenori, o man visada reikia užsukti.

Kas Jūsų mokytojai, kokie?

Tuos, kuriuos prisimenu pirmus, norisi vadinti Mokytojais didžiąja raide. Visų pirma – Mokytoja Vilija Dailidienė, arba rašytoja Vilė Vėl. Ji dėstė lietuvių literatūrą paskutinėse dvejose mokyklos klasėse, bet ne literatūros žinios lieka su tavimi visą gyvenimą. Lieka žmogaus idėjos, vertybinės nuostatos, motiniškas rūpestis. Sako, Mokytojas ateina į tavo gyvenimą tada, kai iki jo „priaugi“ – gal taip „priiaugau“ kaip tik tuo metu, nes susikalbėjome, ji vis dar yra pirmoji mano kūrinių skaitytoja. Atsimenu visas savo lietuvių kalbos mokytojas, ypač Laurą Jančienę – tada dar Žuramskaitę – kuriai buvome pirmoji laida. Ji užkrėsdavo juoku, kalbėdavo su mumis kaip su lygiais. Įsiminė griežta, bet teisinga matematikė Anna Mažulienė, tuomet Černevič. Jau minėtas Ričardas Jankauskas, apie jį sklando legendos visoje Lietuvoje, jo išsakytas mintis, ypač vertybines nuostatas, atsimenu iki šiandien. Taip pat mano auklėtojas, matematikos Mokytojas Antanas Skūpas. Jis šaltais žiemos vakarais virdavo mums arbatą, grodavo akordeonu, bet kartu nedvejodamas po vandens srove kišo lietuvių kalbos sąsiuvinius, kurie ne laiku atsidurdavo ant suolo, mokė be vadovėlių ir niekada neįspėdavo apie kontrolinius… Visų Mokytojų neišvardysiu, jų be galo daug, bet visus atsimenu ir esu jiems dėkinga.

Papasakokite apie pirmuosius bandymus rašyti…

Rašau, kiek save pamenu, ir kompiuteris prigrūstas begalės pradėtų, bet nebaigtų kūrinių. Pirmą kartą viešai savo kūrybą ėmiau publikuoti rašyk.lt – trumpas pasakas ir istorijas vaikams. Laikiausi nuostatos, kurios stengiuosi neišsižadėti ir šiandien: rašyti reikia apie tai, ką supranti. Be abejo, rašydamas tik apie išgyventus įvykius save apribotum, tad patyrimas neprivalo būti pirminis, bet paauglystėje apie suaugusiųjų gyvenimą nerašiau. Nuo devintos klasės ėmiau dalyvauti jaunųjų filologų konkursuose, taip kasmet mano kūriniai ėmė ilgėti – nuo vieno puslapio novelių iki apsakymų, apysakos, pagaliau romano. Dabar jau ilgiuosi sugebėjimo rašyti trumpai, glaustai – šiandien tarp lituanistų vis garsiau išreiškiamas trumpojo pasakojimo žanro rašytojų trūkumas. Gal kada dar teks grįžti…

Kokios perskaitytos knygos Jums išliko reikšmingos?

Knygų tiek daug, kad sunku išskirti keletą. Iš vaikystės su savimi išsinešiau Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, Januszo Korczako „Karalių Motiejuką Pirmąjį“, lietuvių pasakas, Astridos Lindgren personažus. Paauglystėje kartu su Šerloku narpliojau bylas. Knygų lentynoje iki šiol stovi 10+ serijos knygos: „Be šeimos“, „Trys seserys“ – jų begalės. Vėliau sekė Erichas Marija Remarkas, Džekas Londonas, Hermannas Hessė, ypač „Stiklo karoliukų žaidimas“, Kurto Vonneguto knygos, Alberto Camus „Svetimas“, Jerome’o Salingerio apsakymai ir apysakos, Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Lietuvių kūryba – Antano Škėmos „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“, istorinės knygos, kaip Dalios Grinevičiūtės „Amžino įšalo žemėje“. Negaliu nepaminėti ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikos darbų.

Savo pirmąjį romaną ,,Sudie, rytojau“ rašėte dar gimnazistė, tačiau nepasirinkote lituanistikos studijų, palikote mylimą Vilnių. Kodėl?

Tai nebuvo lengvas pasirinkimas. Bet vyliausi, kad rašyti galėsiu visada – kad ir ką studijuočiau. Dar daugiau – kitokio pasaulio patirtis galėsiu pritaikyti kūryboje. Bent kol kas atrodo, kad ši mintis pasitvirtino.

sudie, rytojau_2

Kokios naujos patirtys studijuojant psichologiją ir socialinę antropologiją Škotijoje?

Įsiminė ne tik galimybė dirbti su savo srities specialistais, kurių vardus atrandi vadovėliuose, bet tai, kad dėstytojai bendrauja su studentais lyg su lygiais, vertina tavo nuomonę. Jau nuo pirmųjų metų dirbau psichologijos laboratorijoje, Lietuvoje to nebūčiau galėjusi padaryti. Apskritai studijos užsienyje buvo vertingos dėl skirtingų kultūrų pažinimo, kad ir dažnai šie žodžiai dabar kartojami. Vargu, ar būčiau iš tiesų suvokusi socialinę antropologiją, jei nebūčiau studijavusi svetur. Tik kai pats kasdieninėje aplinkoje patiri kultūrinius skirtumus, gali patikėti, kaip žmonės gyvena Amazonės džiunglėse.

Ar dažnai tariate „Sveikas, liūdesy“, ilgėdamasi savojo Vilniaus?

Reikėtų klausti būtuoju laiku, nes studijos baigtos, Vilniaus ilgėtis nebereikia – prieš porą mėnesių su lagaminais parkeliavau namo, sunkiai apsakyčiau, kaip tuo džiaugiuosi. Bet liūdėti per daug neteko. Studijos buvo įdomios, kaip ir žmonės aplink, todėl laikas prabėgdavo nė nepastebint. Kita vertus, buvau dažnas svečias Lietuvoje, draugai juokėsi, kad mato mane dažniau nei esančius Vilniuje.

Greitai Unės Kaunaitės debiutante nebegalėsime vadinti. Jūsų nauja knyga (jau antroji) ,,Žmonės iš Alkapės“ gavo Lietuvos kultūros tarybos paramą. Gal praskleisite paslapties šydą ,,Meno bangų“ skaitytojams. Ar tai romanas? Kas ta Alkapė?

Taip, tai romanas. Dar nenoriu pasakyti per daug, bet Alkapė… Alkapė yra nedidelė šalis Europoje, iš kurios į Didžiąją Britaniją studijuoti ir gyventi atkeliauja jauni žmonės. Visa kita kol kas paliksiu tiems, kurie romaną ims į rankas…

Ačiū už pokalbį.

 

Su kolegomis rašytojais, Metų knygų autoriais, ant Vilniaus knygų mugės pakylos. Iš kairės į dešinę: Kristina Gudonytė, Nomeda Marčėnaitė, Kęstutis Kasparavičius, Renata Šerelytė, Vilė Vėl, Unė Kaunaitė, Rimvydas Stankevičius.
Su kolegomis rašytojais, Metų knygų autoriais, ant Vilniaus knygų mugės pakylos. Iš kairės į dešinę: Kristina Gudonytė, Nomeda Marčėnaitė, Kęstutis Kasparavičius, Renata Šerelytė, Vilė Vėl, Unė Kaunaitė, Rimvydas Stankevičius.

 

Susitikimas su skaitytojais Širvintose
Susitikimas su skaitytojais Širvintose

Nuotraukos iš asmeninio Unės Kaunaitės archyvo.

 

Liesti, pažinti, suprasti žmogų

Liesti, pažinti, suprasti žmogų

Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas
Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas

Grimo dailininkę Ūlą Pakalniškytę kalbina Marius Kraptavičius

Gerbiama Ūla, papasakokite apie savo vaikystę, kur gimėte, augote, kokie žmonės Jus supo?

Gimiau ir augau Vilniuje, lankiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Visada svajojau apie sceną – ji man buvo paslaptinga, net mistiška. Lankiau pantomimą.

Tačiau nesate scenoje – tapote lyg ir nematoma…

Susieti savo gyvenimą su scena – vadinasi rinktis aktoriaus specialybę, tačiau scenos magija mane šiek tiek įbaimino. Maniau, kad ryškūs prožektoriai ne man. Pantomima yra tylus menas. O studijuoti aktorinį meną Lietuvoje buvo galima tik kalbamąjį… Svajonę užgniaužiau. Visai netyčia išgirdau, kad atidaroma privati mokykla, kurioje dėstomas teatrinis, televizijos, kino grimas, kitaip tariant, grimo dizainas. Man tai skambėjo įdomiai.

Turbūt tai buvo Giedrės Fledžinskienės aukštesnioji dizaino mokykla?

Taip, tai buvo Giedrės Fledžinskienės mokykla. Aš ten įstojau, pradėjau mokytis ir supratau, kad reikalinga dar ir praktika. Grimas – tokia profesija, kurios skaitydamas knygas neišmoksi. Turi liesti žmogų, pažinti žmogų, suprasti žmogų, o dar ir pažinti vaidmenį, suvokti, kaip artistas įeina į vaidmenį, kaip jis iš jo išeina. Tai tiesiog gyvas mokslas ir gyvas menas. Tad besimokydama pirmuosius metus pati tos praktikos ėmiau ieškotis, eidavau į Jaunimo teatrą pas grimeres ir tenai pasimokiau, pasižiūrėjau ‒ kas, kaip. Netrukus radosi grimerės vieta Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Besimokydama pradėjau ten dirbti. Tai buvo prieš penkiolika metų. O mokykla buvo ką tik įsikūrusi, mes gavome pačią šviežiausią informaciją, juk Lietuvoje lig tol tokios specialybės nebuvo.

Ar greitai apsipratote teatre?

Įsisukau greitai. Gavau ten tą tikrąją praktiką bei man svarbią informaciją. Aišku, klysdavau, bet bandžiau aktorių, solistų padedama tobulėti. Aš Gierės Fledžinskienės mokyklos nebaigiau, ten man buvo per brangu. O mokytis dar norėjau… Ėjau papildomai studijuoti kosmetologiją Aukštesniojoje technologijos mokykloje. Higieninės ir dekoratyvinės kosmetikos specialistė – taip skamba mano specialybė. Įgijau didžiulį pliusą, nes turiu medicininių žinių, kurios visada praverčia. Artistas yra gyvas organizmas, svarbu pažinti jo odą, odos reakcijas. Ir ne tik. Artistu reikia rūpintis.

Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas

Aktoriai – savotiški Jūsų konsultantai?

Svarbiausia ne teptuką paimti, ne brūkšnys juo ir ne dryžis, pirmiausia yra komunikacija. Susipažįstu su aktoriumi, paklausiu, kas jam patinka, kaip jis jaučia spalvą – tą ar kitą; kaip dirbo kiti grimeriai, kas jam patiko, kas ne. Tada ieškomas kompromisas, kad nesugadintum personažo ir nepakenktum aktoriui, nesugadintum jo nuotaikos. Grimo skyrius – tai paskutinis žingsnis einant į sceną. Tai yra ta oazė, kur artistas palieka save kaip žmogų ir išeina kaip personažas. Čia yra ta vieta, kur tvyro labai daug emocijų. Artistai yra žmonės, ateina su savais džiaugsmais, savais rūpesčiais. Kartais būna blogos nuotaikos, o privalo vaidinti linksmą personažą. Tyli parama, grimas artistą nuramina, paruošia jį vaidmeniui. Gal visa tai ir nulėmė, kad aš pasirinkau tokį darbą.

Papasakokite, kokie Jūsų pirmieji grimo bandymai, koks tas pirmasis grimo teptukas, kokie tai buvo vaidmenys?

Pradėjau dirbti eiline grimere. Solistus paprastai grimuoja pagrindinės grimerės. O man teko dirbti su masėmis, t. y. su choru, su kordebaletu, su mimansu. Ta gausybė  žmonių, kuriuos reikia išleisti į sceną, pribloškia. Tu galvoje privalai susikurti schemą, kaip padaryti grimą, dar pabendrauti su žmogum ir jausti laiką – viską būtina spėti. Tokia eilinės grimerės mokykla labai vertinga. Tada įgiji profesinio įdirbio pamokas. Atsiranda pojūtis, užtenka dviejų štrichų, kad išreikštum tai, ką nori.

Tai ar patiriate tą mokyklos metais išsvajotą teatro magiją?Gal darbo krūvis ją slopina?

Kiekis, turiu omeny darbą, mane stimuliuoja, verčia būti profesionale ir išlaikyti aukštai pakeltą kartelę. Tai neleidžia užsnūsti. Teatras yra toks organizmas, kad niekada nežinai, ko gali laukti, kas gali įvykti, nutikti: kokios tyko emocijos, kokie netikėtumai. Teatras visiškai nematematinis dalykas, iš anksto nenuspėjamas. Ar  kostiumas įplyšo, ar pirštas išniro – visko nutinka. Tie visi trikdžiai grūdina. Turiu tam tikrą laiką, tam tikras ribas ir privalau gebėti laviruoti.

Buvo ir sunkių spektaklių, kur į sceną išeina šimtas artistų, o privalau spėti kažkokiu brūkštelėjimu įnešti savo indėlį.

Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas

Man, kaip žiūrovui, grimuotojo darbas labiausiai matyti vaikiškuose spektakliuose: „Bruknelėje“, „Čipoline“…

,,Paimam ir tepliojame“ – yra toks sarkastiškas mano kolegų pasakymas… Bet daug kam nežinoma, kad ne tik ,,tepliojame“ – mes dirbame ir su plaukais, arba aktoriaus, arba su perukais. Teatre perukų yra per du tūkstančius, jie reikalauja priežiūros: plovimo, paruošimo, pritaikymo prie žmogaus galvos dydžio, veido formos, o juk būtina atsižvelgti į spektaklio dailininko pageidavimus.

 Spektaklį kuria visa komanda: režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas, šviesų dailininkas. Kaip bendradarbiaujate?

Vadovauja pastatymų dalis, visi tarsi mozaiką iš atskirų dalelių lipdo kūrinį – spektaklį. Spektaklio dailininkas atneša eskizus ir tada su atskirais padaliniais, t. y. kosiumų siuvėjais, butaforais, grimeriais dirba atskirai, kurdamas tą visumą, aptaria įvairias detales, tarkim, su kepurininkėm, kurios gamina spektakliui kepures. Arba kokia turėtų būti karūnėlė, o pas mus ateina ir aiškina, kaip ta karūnėlė turėtų būti prisegta. Grimeriai irgi aktyviai dalyvauja, ypač paskutinę savaitę iki premjeros. Tuomet yra bandomas grimas, juk į premjerą artistas neišeis su neapgalvotu grimu, jis išbandomas: kaip dera su apšvietimu, kostiumu, aktoriaus savijauta, ar jam patogu, tarkim, su tuo peruku? Tad paskutinėse repeticijose dalyvaujame ir mes. Vyksta bandymai: trynimai, valymai, keitimai. Grimeriai ateina ne tik tada, kai vyksta sepktaklis. Jei ir nevyksta, mes turime paruošti, išplauti, sušukuoti perukus, paruošti priklijuojamas barzdas, blakstienas, ūsus. Tie ūseliai ilgai nelaiko, tenka juos taisyti, artistas juk negali vienam vaidmeniui augintis savo ūsus, o kitam nusiskusti. Taigi, mes gyvename kartu su aktoriais. Mūsų darbas turi daugybę niuansų, kurių žiūrovas nepastebės. Galbūt to ir nereikia. Mes, grimeriai, irgi gyvename teatro gyvenimą: jo emocijomis, jo problemomis. Manau, kad teatre ir nėra tokių žmonių – atėjau ir išėjau. Teatras, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra šeima. Tik tada, kai tu jautiesi tos šeimos rate, jos nariys, dirbi prasmingai.

Juntama, kad esate savo lėkštėje, bet ar jaučiatės laiminga dirbdama čia, Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

Taip, esu savo lėkštėje. O laiminga nelaiminga… Emocijų būta visokių. Norėtųsi, kad Lietuvos teatrai gyventų geriau, kad nesijaustume ubagais su tomis savo emocijomis.

Sakykite, į gastroles vykstate kartu su trupe?

Mūsų skyriuje darbuotojai pasiskirstę į dvi grupes: į grimeres ir į šukuotojas. Daugiausia dirba moterų šukuotojų, tad į gastroles vykstame dažniausiai dvi. Gastrolėse dirbame daugiausia su solistais, visi kiti grimą dedasi patys, nes to aktyvaus darbo prieš spektaklį tik dvi valandos. Žinoma, be dėmesio nepaliekame ir kitų.

Kaip atrodo mūsų teatras lyginant su kitais?

Nesinori šnekėti apie mūsų teatro finansinę padėtį. Atlygiai, aišku, maži, darbo sąlygos pakenčiamos. Manau, kad esu išsiugdžiusi meninį skonį, tad galiu pasakyti:  mūsų tiek dainininkai, tiek šokėjai yra aukšto lygio. Tiesiog juos reikia skatinti, remti ir nepaleisti iš Lietuvos. Tas pats yra ir su tuo nematomu teatro kolektyvu: mes esame tvirti ir išmanantys.

Praktikavotės ir Maskvoje. Kaip sekėsi?

Sulaukiau netikėto pasiūlymo iš Maskvos, iš „Mosfilmo“. Studijai reikėjo grimerės dideliam istoriniam filmui apie dvidešimtojo amžiaus pradžios politikus Staliną, Beriją bei apie jų asmeninio gydytojo šeimą ir jos istoriją. Filmas vadinosi „Maskvos saga“ pagal Vasilijaus Aksionovo romaną, jo režisierius Dimitrijus Barševskis. Tai Rusijos vyriausybės remiamas projektas, kuriame vaidino daug Rusijos kino žvaigždžių: Ina Čiurikova, Jurij Solomin, Aleksandr Balujev, Kristina Orbakaitė, Aleksej Makarov, Olga Budina, Ilja Noskov, Dmitrij Haratjan ir dar daug kitų.

Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą"
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”

Tai buvo neišsenkama galimybė mokytis, tobulėti, susipažinti su aukščiausio lygio profesionalais, naujausiomis technologijomis. Kaip padaryrti senesnį ar jaunesnį personažą, kaip tai išlaikyti, kaip parodyti. Teatras turbūt šiuo atveju yra grubesnis negu kinas. Kinas – tai gryna juvelyrika. Ten įgijau ypatingos profesinės patirties. Grimerės buvome keturios, apimtys didžiulės. Kūrėme grimą istorinėms asmenybėms, atspindintį tą laikotarpį: karininkams, politbiuro darbuotojams. Grimas turėjo būti labai preciziškas, režisierius buvo itin reiklus detalėms. Mes turėjome talmudus informacijos apie to meto šukuosenas, aksesuarus, autentiškumo buvo labai griežtai žiūrima. Rusai myli savo istoriją ir labai kruopščiai ją atkuria. Ten iš tikrųjų patobulėjau, buvau ir vertinama, ir mylima.

Grimere_2

 Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą"
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”

Tačiau nelikote Rusijoje, o gal kilo tokių minčių?

Teko padirbėti ne tik Rusijoje, dalyvavau projekte ir Azerbaidžane, iš viso išvykusi buvau dvejus su puse metų. Pirmasis filmas kuriamas buvo pusantrų metų, tai labai ilgas laikas, šiandien filmai sukuriami per du tris mėnesius. Tas filmas buvo kino romanas, panašiai kaip „Septyniolika pavasario akimirkų“. Komanda labai įvairialypė: ir iš Bulgarijos, iš Baltarusijos, Ukrainos, aš – iš Lietuvos. Visi kažkaip įsiklausėme vieni į kitus ir dirbti sekėsi gerai.

Grįžti visada norėjau. Iš teatro išėjau taip spontaniškai, drastiškai, nes norėjosi patirčių, norėjosi tobulėti. Bet, matyt, mano kraujyje yra to patriotizmo, norisi tos Lietuvos, tos žalios erdvės… Grįžusi nežinojau, kur dėsiuosi. O į teatrą grąžino  operos primadona Sigutė Stonytė. Mane gatvėje pasigavo, sako: ,,Tu turi čia būti, tavęs teatre reikia“.

Po kelių dienų paskambino tuometis generalinio direktoriaus pavaduotojas Minderis, pakvietė pokalbiui ir po jo aš tapau grimo dailininke, šio skyriaus vedėja.

Šis darbas įdomus, kūrybiškas, nėra režimo nuo aštuonių ryto iki penkių, dirbame iki išnaktų, per šventes, galbūt kenčia asmeninis gyvenimas, bet ir čia yra gyvenimas.

 Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Nuotraukos iš asmeninio Ūlos Pakalniškytės archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo

Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo

Milda Savickaitė

knygų lentyna2

Sako, kad namai – tvirtovė. Pagaliau ir aš, grįžusi po visų gastroliavimų, galiu taip sakyti – ir visai nesvarbu, kad grįžau tik trumpam… Salsvas cigarečių, maisto ir mamos kvepalų kvapas tiesiog užburia. Kaskart, žengdama pirmą žingsnį per slenkstį, stengiuosi įkvėpti kuo daugiau – rūšiuoju atsiminimus įsigėrusius sienose, valgau akimis seniai matytus takelius… Ir visada visada tuos tris jau mano išvardytus kvapus veja ir ketvirtasis. Jis toks savas, nepastebimas, išsiilgtas – pagrindinis namų akcentas. Tikriausiai net ir draugai be jo neįsivaizduoja mūsų šeimos.

Nustebsite, nes tai – knygos. Daugybė knygų. Visas dviejų aukštų kambarys pilnas tyliai nutūpusių knygų. Ir jame be galo tikra… Atsisėdi ir kvėpuoji įvairiomis istorijomis, ragauji atsiminimus, bandai atspėti ateitį. Bandai akimis suskaityti ir suskaičiuoti visas gražuoles, bet pačios akys nenorom ima lakstyti nuo vieno lentynos kampo prie kito. Paimi vieną – atrodo, kad skaitysi, bet iškart akis užkliūna už kitos, atrodo geresnės, ir taip istorija kartojasi begalę kartų… Kartojasi, kartojasi, kartojasi kol… ateina knygų karalienė Mama. Visas perskaičiusi, surinkusi, surūšiavusi. Ir biblioteką papildanti vis kitokiomis – naujomis, populiaromis (ne tik tą kambario patalpą, bet asmeninę – širdies biblioteką). Ji lengvai atranda tinkamiausią, nes jaučia vidinę žmogaus būseną ir poreikius it kokia laumė. Esame skirtingos, Mama ir aš. Ji  – skaitymo dievaitė. Aš savaime dievaitė, nes vardas taip sako… O knygas prižiūrime abi.

 

Iš visos didelės Mamos kauptos bibliotekos geriausiai atsimenu dvi knygas. Tai – Hermannas Hesse, „Gertrūda“. Knyga, kurią skaičiau (nebijosiu sumeluoti) apie 20 kartų. Ir kita – Ruvimo Frajermano „Laukinis šuo Dingas arba apysaka apie pirmąją meilę“. Pastaroji yra mano pirmoji perskaityta knyga – na ta, iš rimtesniųjų serijos (atmetant Pelenes, Bembius ir Didžiąsias klasikas, bet mažąsias serijas). Nebuvau (ir nesu) ta skaitytoja numeris vienas, todėl mama labai stengdavosi atrasti ir įtikti su knygomis. Nes, būdavo, paskaitau pradžią ir padedu į šalį. Arba visai neskaitau. Bet Mama žino tą slaptą priėjimą prie atžalos (ir visai nesvarbu, kad tai bus šokolado plytelė arba Kijevo kotletas). Taigi – Mama rado raktą į mano skaitymo skrynelę, nes po apysakos apie šunis ir meilę atsivėrė visos įmanomos skaitymo čakros, ir vienu metu tikrai buvau pasinėrusi į raidžių marias.

Laukinis_Dingas

 

Skaičiau, skaičiau, skaičiau, o Mama džiaugėsi. Ir užėjo į mūsų uostą nelemta audra. Dabar madinga uraganams ir viesulams duoti pavadinimus, tai ir aš savąjį pavadinsiu – manosios negandos vardas Paauglystė. Mama, kaip geras kapitonas, vairo nepaliko, valdžios neapleido, su įgula susitvarkė… Laikui bėgant mūsų padangėje pradėjo švysčioti šviesos ruožai. Tikriausiai tam įtakos turėjo artėjantys brandos egzaminai – ėmiau skaityti dar daugiau. Nors kai pagalvoji – nelabai kur ir dingsi, juk išsilaikyti reikia. Keisčiausia tai, kad kiekvienu dvidešimties metų gyvenimo etapu mane lydėjo Hermannas Hesse. Kuo knyga patraukė mane? Nežinau. Galbūt suviliojo todėl, kad mano senelės vardas Gertrūda. O kai pradėjau… Nebegalėjau atsispirti autoriaus gebėjimui taip gražiai aprašyti senatvę ir per amžius nemirštančią meilę. Skaitai ir junti jaukumą, artimos tampa raidelės.

Gertruda

Dabar dar ir studijuoju kultūros istoriją – manau, galėtume varžytis su filologais ir filosofais, kurie bene daugiausia skaito. Ir labai patinka man tai. Atradau naujai raides, sakinius ir kablelius. O ir Mama džiaugiasi – gali savo biblioteką dažniau panaršyti, nes man studijoms vis įvairesnių knygų prisireikia. Nesiginčysiu – kai kurias skaityti tikra kančia (lai niekas nesupyksta, bet lietuvių ir lenkų bendras šedevras Statutas – tikra katorga), o kai kurias skaitai ir nori, kad nesibaigtų (kad ir Postilė arba Utopija).

Žinau, kad manoji karta niekada nesupras tųjų, kuriems knyga ir raštas buvo drausti. Apie knygnešius nekalbėsiu – pastaruoju metu nuvalkiota tema. Bet į sovietinį periodą pažvelgti norėčiau. Labai keista klausyti Mamos pasakojimų, atrodo nesuprantama: kaip nebuvo galima skaityti to, ko nori? Kaip negalėjo būti tokio knygų pasirinkimo? Kodėl skaitydavo pasislėpę? Atrodo, kad jei iš Mamos atimtum knygą ir raštą – jos pačios nebeliktų. Gal ir tiesa, kad draustas vaisius daug saldesnis… Ir tikrai tiesa, kad bibliotekininkai – didžiausi knygų guru. Šiuolaikiniai knygnešiai, nes… Visi patys žinom – dabar knyga vėl keliauja nežinia kur. Net „antru planu“ to nepavadinčiau. Kaip gali būti smagu skaityti elektroninę knygą?.. Net kompiuterio ekrane skaitydama juntu: kyla  nepasitenkinimas. Nes juk… Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo – tokio kvapo nerasi niekur kitur – jokiame kompiutery ar kokioje nors kitoje elektronikoje. Ir tųjų žmonių, na, sovietinio periodo vaikų, rašto darbai daug gražesni. Nes kai kurių šiuolaikinių menininkų darbų (tiek apčiuopamų, tiek regimų, o ypač ant lapo parašytų) menu nepavadinčiau. Subtilu yra pastatyti kėdę vidury kambario ir tai vadinti instaliacija arba aprašyti tuštinimosi procesą ir tikėtis kokios nors premijos už tai. O kokia didinga ir graži mūsų tėvų (mano Mamos) skaitoma ir rašoma medžiaga! Juk su ja auga vaikai dar ir dabar – tas grožis yra tikras, nedirbtinis, mokantis pats augti, kitus auginti, skatinantis  galvoti ne tik apie save… O su knyga visada smagu – skaitymas padeda stabtelėti. Atsisėdi kambary, uodi namų tylą, aplink dailiai į tave žiūrinčius atsiminimus ir… Nieko daugiau nebereikia. Nebent mamos apkabinimo… Ir to vieno sakinio, kuris (tikriausiai) visiems ir asocijuojasi su namais: ,,Milda (garsiai ištarkite savo vardą), eik valgyt!“

O pabaigai noriu aprašyti dar vieną savo atradimą, kuris įvyko dešimtoje (atrodo, kad dešimtoje) klasėje. Su keliais bendraklasiais, vadove Jolanta Narbutaitiene ir a.a. klasės auklėtoju Petru Mikštu ruošėme kompoziciją ,,Kas perbėgo jus kojom purvinom“ skaitovų konkursui. Tada mokytojas rinko eiliuotą tekstą. Jį skubotai perskaičiusi pamaniau: „Na gerai, suvaidinsiu“. Bet kai pradėjome atidžiai skaityti, supratau: vaidinimas bus gilus… Man teko Gimtosios Kalbos vaidmuo. O kiti buvo „gerieji“, kurie ėjo už knygą ir raštą, arba „blogieji“, kurie pasisakė už tą keistą šiuolaikinę poeziją ir technologijas. Keisčiausia: aiškaus gėrio laimėjimo šioje kompozicijoje nebuvo. Smagu, kad žiūrovui leidome pasirinkti… Ir tikrai niekada nepamiršiu, kaip mes vaidindami net drebėjome nuo sakomų žodžių galios. Po pasirodymo akyse buvo susikaupusios mažos ašarėlės. Nelabai ir kalbėjomės, geras dvidešimt minučių persirenginėdami tylėjome…

gyvasis vanduo2

Ignalinos gimnazistų kompozicija ,,Kas perbėgo jus kojom purvinom“. 2010 metai

logo_srtrf

Kviečiame į Biržus!

TARPTAUTINIS ŠIUOLAIKINĖS LITERATŪROS FORUMAS

Šiaurės vasara. Kūrinys ir jo kalba. Rugpjūčio 22‒24 d.

Biržų krašto muziejus Sėla; Biržai, J.Radvilos g. 3

 

PENKTADIENIS. Rugpjūčio 22-oji

Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

 19.00 Atidarymas. Literatūros skaitymai, autorių pristatymas ir muzika

Skaito: Kornelijus Platelis, Julia Tsimafejeva (Baltarusija), Paulina Pukytė (Lietuva, Didžioji Britanija), Kārlis Vērdiņš (Latvija), Laima Kreivytė

Muzika – Daniel Marques (Brazilija), gitara

22.00 Naktinėjimai. Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

Aurelija Maknytė + Rolandas Rastauskas: Atkarpos, arba Beckettas Biržuose

ŠEŠTADIENIS. Rugpjūčio 23-oji

Muziejus Sėla, Biržų pilies arsenalas

 10.00 val. Seminaras-diskusija. Veda Laima Kreivytė

Kristijonas Donelaitis Ispanijoje. Carmen Caro (Lietuva, Ispanija)

Nuo „Postfašizmo“ iki postfašizmo. Jaroslavas Melnikas

Vertimas kaip kenkimas. Paulina Pukytė (Lietuva, Didžioji Britanija)

11.30–12.00 Pertrauka

12.00 Seminaro-diskusijos tęsinys

Vyriškas moteriškas rašymas. Renata Šerelytė

Kaip rytų europiečiai Londone antis vogė: latviai, lietuviai, bulgarai emigracijoje. Laura Laurušaitė

Latvių poetai egzilėje. Kārlis Vērdiņš (Latvija)

13.30–14.30 Pertrauka

14.30 Seminaro-diskusijos tęsinys

Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba. Jūratė Baranova

Kodėl aš neseku kulinarinių blogų. Jurga Klapatauskaitė

Skaitytojo portretas. Gabrielė Gailiūtė

 16.00–16.30 Pertrauka

16.30 Diskusijos-seminaro tęsinys

Tarp dviejų kalbų – kūrinys ir vertėjas. Kornelijus Platelis

Kitoks Eduardas Mieželaitis. Elena Baliutytė

 18.00–19.30 Pertrauka

19.30 Literatūros skaitymai, autorių pristatymas ir muzika

Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

 Skaito: Aidas Marčėnas, Algerd Bacharevič (Baltarusija), Jaroslavas Melnikas, Andrej Kurkov (Ukraina), Renata Šerelytė

Muzika – Daniel Marques (Brazilija), gitara

22.00 Naktinėjimai. Kęstučio Navako diskoteka SCH©K

SEKMADIENIS. Rugpjūčio 24-oji

Muziejus Sėla, Biržų pilies arsenalas

11.00 Seminaras-diskusija. Veda Laima Kreivytė

Kūrinys ir jo kalbos. Laimantas Jonušys

Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose. Giedra Radvilavičiūtė

Juokingos ir absurdiškos skulptūros. Laima Kreivytė

12. 30 Atsisveikinimo pietūs (ežeras ir jį lydintys asmenys)

 

Apie BALTICA laimę ir DAINŲ ŠVENTĖS džiaugsmą

Apie BALTICA laimę ir DAINŲ ŠVENTĖS džiaugsmą

Milda Savickaitė

Atidarymo koncertas. Dainos namai.
Atidarymo koncertas. Dainos namai.

Tas keistas ir kaskart naujai užgimstantis tapatybės jausmas… Jausmas, kuris  gimsta iš kelių žodžių – BALTICA ir DAINŲ ŠVENTĖ. Šiemet jis sugrįžo dviguba jėga, nes abi šventės vyko tuo pačiu metu (o ir pasakojo beveik tą patį). Dažniausiai esu už tęstinumą. Jo reikia, jei žmogus nori įsišaknyti. Ar patyrėte:  Vilniaus mieste, kaip niekada anksčiau, gyvybe ir atsipalaidavimu ima pulsuoti net gatvės… Ir suvoki: per amžius austos vertybės – dainos, šokiai, gimtoji kalba įtraukia į vieną – į atgimimo giją. Tarptautinis festivalis ,,Baltica“ šiemet vyko dvidešimt septintą kartą birželio 30–liepos 6 dienomis. Jo tema – Laimė. Organizatoriai sako: ,,Laimė yra visą žmogaus gyvenimą, jo veiklas integruojantis principas, suteikiantis vertę. Laimės troškimas, jos ieškojimas yra žmogaus gyvenimo variklis. Viena iš svarbiausių laimės sąlygų – gyventi ir klestėti savo namuose, darnioje šeimoje, paveldėtoje ir nuolat gimstančioje kultūroje, savo Tėvynėje.“ Festivalio svečiai iš Azerbaidžiano, Gruzijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Kroatijos, Šri Lankos, Vengrijos, Baltarusijos ir šeimininkai – lietuviai birželio pabaigoje kalbėjo apie laimę, likimą, dalią… Apie tai, kokiu vardu laimę kviesti, o pasikvietus – kaip laikyti ir nepaleisti. Kaip porą susirasti, o jei radai – kaip žvelgti viena kryptimi. Kiekviena šalis supažindino su tradicijomis, papročiais, apeigomis, burtais. Pasakojo, kaip pasitikti gimstantįjį, kaip santuoką puoselėti. Kokiais būdais namų židinio deivėms pataikauti ir malonę jų gauti… Manau, kad tądien visi rado atsakymą į klausimą: kaip išsaugoti darną ir gerovę? Į Kongresų rūmus susirinko gana daug įvaraus amžiaus žmonių. Koncertą vedė Loreta Sungailienė su padėdėju (šis vertė jos tekstą į anglų kalbą). Viską tarsi viena gija apjungė intarpuose mažųjų atliekami paukščių pamėgdžiojimai (skudučiais ir balsu). Dar kartą įsitikinome, kad latviai ir lietuviai – itin giminingos tautos:  net ir paukščiukai panašia kalba ir panašius dalykus pasakoja.

Estai pažėrė skambių šiaurietiškų dainų: šio kolektyvo repertuare buvo daug suomių ir švedų palikimo. Baltarusiai užbūrė slaviškuoju temperamentu ir dainavimo mandrybėmis. Gruzinai (nors buvo tik trys) sugebėjo prikaustyti žvilgsnį ir nepaleisti jo visą pasirodymą. Vengrai užbūrė šokiais ir trepsėjimais. Ukrainiečiai – gaila, bet… – rauda visus pasveikino… Po giesmės salė plojo atsistojusi, ne vienam ir ašara skruostu riedėjo. O kroatai šiek tiek šokiravo savo tautinio kostiumo daugiasluoksniškumu (gana jiems įžengti į sceną, ir visi pradėjome ploti). Šventę baigė jungtinė (kiek žinau, kviesta iš visos Lietuvos) šeimų daina: į sceną lipo tėveliai su atžalomis ir kartu dainavo. Labai žavingai atrodė, kai mažieji ,,Reketuko“ (Vilniaus mokytojų namų folkloro ansamblis) nariai kvietė šokti nešokančiuosius – kaip draugiškai su jais į sceną lipo užsieniečiai.

Labai džiugu, kad toks gražus, didelis ir ilgaamžis festivalis vis sugrįžta į Lietuvą. O festivalio svečių koncertai birželio 30 dieną nesibaigė – jie pasirodė ir per Dainų šventę (Folkloro dienoje). Smagu, kad lietuviai noriai priima ir kaskart palydi gausiais aplodismentais svečius – bet ir jie, tie svečiai, nelieka skolingi. Semia mūsų kultūros lobius ir džiaugiasi su visa tauta. O dabar šiek tiek apie Dainų šventę. Rašau, kol įspūdžiai neišblėso… Šiemet Dainų šventė puošėsi pavadinimu ,,Čia mano namai“ ir minėjo  devyniasdešimtąsias gyvavimo metines. Visas miestas pilnas tautiniais kostiumais pasipuošusių žmonių, gatvėse nerimo jaunimas ir vaikai, skubantys į repeticijas arba iš jų. Atidarymo koncertas ,,Dainos namai“ vyko liepos 1 dieną Katedros aikštėje. Labai įstabu matyti tautą, gausiai susirinkusią dėl vieno tikslo – dainuoti ir dalintis daina. Nors lyginant su ana švente šiek tiek jėgos atidarymui pritrūko (ne iš vieno žmogaus girdėjau šiokį tokį kritinį vertinimą), bet faktas, kad tai ‒ mūsų, atperka viską. Kitą dieną vyko ansamblių vakaras ,,Krantai Nemunėlio“. Ten keliavome palei Nemuno krantus per visą Lietuvą, o kelionę baigėme Pamary. Džiugu buvo matyti Ansamblių vakare taip šauniai pasirodžiusius ratiliokus – tai Vilniaus universiteto folkloro ansamblio ,,Ratilio“ nariai. Širdį suspaudė šiokie tokie sentimentai, nes ir aš jam priklausiau (nors ir dabar viena koja esu ratiliokė…). Man asmeniškai šis vakaras – pati gražiausia Dainų šventės stotelė, nes čia telpa viskas. Ir grynasis folkloras, ir šokis, daina, instrumentika. O kartu išlaikoma istorijos, pasakojimo, siužeto tėkmė.
Liepos 4 dieną vyko Folkloro diena. Diena, kada širdys atsiveria. Nes folkloras ir yra tai, ką mes turime ir ką kuriame dabar. Daugybė Lietuvos ansamblių (o kartu ir festivalio ,,Baltica“ svečiai) šoko ir šokdino, dainavo ir kvietė dainuoti, muzikavo, kepė duoną, dalijosi naminiais produktais, suvenyrais, pristatė amatus. Visas Bernardinų sodas ir Katedros aikštė bei jos   didžioji scena raibo ir lūžo nuo žmonių gausos, akys mirguliavo nuo raštų, širdys džiaugėsi bendryste. Aplankiau daug kolektyvų – daug dainų išgirdau. Kiekvieno regiono savastį atradau ir išgyvenau iš naujo. Ypač likau sužavėta Klaipėdos folkloro ansamblio ,,Kuršių ainiai“ tautinių kostiumų autentiškumu. Vėlgi mano ratiliokai, o ir kitų universitetų bei kolegijų ansambliai su savimi atsinešė jaunystę ir jėgą.

Bet labiausiai už širdies griebė, kai stebėjau Ignalinos folkloro ansamblio ,,Čiulbutė“ pasirodymą – tai yra ta terpė ir ta mokytoja Sigutė Mudinienė, kuri mane visko ir išmokė (dainuoti, šokti, amatų ir tauraus reiškinio – tarmės). Labai gaila, kad kolektyvas Ignalinoje nepriklauso niekam (t. y. jokiai įstaigai) – o gal kaip tik gerai, kad gali augti ir kurti nevaržomi. Nors linkėčiau ignaliniečiams puoselėti tai, ką kraštiečiai užgyvena. Sigutė teigia: ,,Kožnam žmogeliui mieliausias tas kraštas, katram gimei, augai, kur kožnų kumpelį žingsneliais išmieravai“. Šiuos žodžius teko ir man ištarti pristatant Ignalinos kraštą, kai „Ratilio“ ansamblio narių margumą fiksavo TV laida ,,Labas rytas“. Manau, kad būtent šie šauniosios Sigutės žodžiai labai tinka ir šiųmetei Dainų šventei. Nes juk būtent čia – mūsų namai.

Jaunieji šokėjėliai
Jaunieji šokėjėliai

 

Tautos žiedai
Tautos žiedai

 

Aš jums pagrosiu ir padainuosiu...
Aš jums pagrosiu ir padainuosiu…
Šokame!
Šokame!

Karolinos Pansevič ir Martyno Siruno nuotraukos iš Ansamblių vakaro.

Apie vieno miesto pasakotoją

Apie vieno miesto pasakotoją

Kristina Tamulevičiūtė
Kristina Tamulevičiūtė

 

Kai prieš ketverius metus peržengiau VU Filologijos fakulteto slenkstį ir vėliau šioje rašytojų kalvėje lankiausi kone kasdien, Kristinos Tamulevičiūtės nei vardo, nei veido nežinojau. Gal buvau kiek per jaunas – įsibėgėjus manosioms studijoms šios jaunos autorės fakultete nebebuvo, jau buvo iškėlusi sparnus svetur, ten, kur daugeliui keliauti būtų mažų mažiausiai neįprasta.

K. Tamulevičiūtė – dar vienas pavyzdys, iliustruojantis studijų VU Filologijos fakultete realybę. Čia ateina mėgstantys skaityti, kai kurie ‒ rašyti. Iš čia išeina arba vis dar mėgstantys skaityti arba mokantys kokybiškai rašyti, arba nebepajėgiantys žiūrėti į nei spausdintą, nei sava ranka rašytą tekstą. Tai, ką meniškai ir į literatūrą linkusiai asmenybei suteikia fakulteto sienos, yra išties unikalu. Niekas mūsų nemoko tapti rašytojais, niekas mūsų neskatina eiti literatūros keliu. Patys pasirenkame.

Kristina Tamuleviciute, Pasakojimas apie viena miesta

Šios jaunos ir trečiosios dešimties neįpusėjusios autorės knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“, nori to ar ne, guldomas bent po keliomis lupomis. Pirma – K. Tamulevičiūtė laimėjo pirmosios prozos knygos konkursą, knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjunga. Matyt, kiekvienas jaunas autorius, savo kelią pradedantis po aukštomis sąjungos pastato lubomis, sulaukia ne vieno kritiško žvilgsnio. Ne todėl, kad laimėti pirmosios knygos konkursą yra blogai. Ne. Žvilgsniai krypsta, matyt, todėl, kad norima įsitikinti, ar tikrai knyga buvo verta laimėti, ar ji tikrai literatūriška, ar verta skaitytojo, o gal kandidatai laimėti konkursą tiesiog nebuvo stiprūs? Antra, knygos pavadinimas netiesiogiai asocijuojasi su Charles’o Dickens’o legendiniu „Pasakojimu apie du miestus“. Sudėkime abu šiuos aspektus ir, prieš atsiverčiant knygą, kils nemažai klausimų, į kuriuos, tikėsimės, autorė bus pasiryžusi atsakyti.

K. Tamulevičiūtė, galbūt suprasdama, kad retas lietuvis nusimano apie vieną pagrindinių jos pasakojimo objektų, knygą gan įtaigiai pradeda nuoroda į filmą „Paris, je t`aime“ („Paryžiau, aš tave myliu“, 2006 m.), kurį, galima manyti, didžioji dalis išsilavinusių skaitytojų tikrai yra mačiusi. Pirmajame knygos segmente ar skyriuje pristatomas Sarajevas – vingiais ir giliomis istorijos duobėmis išvagotas miestas, apie kurį lyg ir turėtų būti rezgamas pasakojimas. Jau greitai įsitikiname, kad knyga daugialypė – pasakotoja ne tik pristato bei interpretuoja Sarajevo dabartį, kurią patyrė ar patiria, ir praeitį, kurios nuolaužas smalsiai stebi ir aiškina skaitytojui, bet ir tekstą rezga ganėtinai lengvu dienoraščio tipo pasakojimu. Greičiausiai, jei asmeninių ar fikcinių potyrių šioje plonytėje, net devyniasdešimties puslapių neturinčioje knygelėje, nebūtų, skaityti ją atrodytų neverta. Tiek pat informacijos ir daugiau galima lengvai rasti minutę kitą panaršius internete. K. Tamulevičiūtė, regis, tai suvokia ir savitai Sarajevo interpretacijai prideda unikalų prieskonį – savas ar fiktyvias patirtis ir išgyvenimus, kurie sudaro šio pasakojimo kertinę grandį. Kita, kas žavi šios autorės tekste, yra jos sugebėjimas pastebėti detales, kurios daugeliui nėra matomos. Čia galima ir pacituoti. „Man rodos, Genocido muziejuje Sarajeve esu mačiusi nespalvotą nuotrauką, kur juodai apsivilkusios moterys baltais veidais laiko tuščius dubenis, nenusakomos spalvos. Vienos iš jų palto rankovė baigia nuplyšti ties pečiu (p. 11), „Musulmonų kūnai atgulė kur pakliuvo, karui pasibaigus žuvusiųjų perlaidoti nebuvo galima, nes to neleidžia islamas. Viena bosnių poetė rašė, kad nedrįsta nukelti kojos nuo asfalto ir žengti į žolę, nes nežino, ant kieno kaulų gali atsistoti – žmogaus, katės ar žuvies. Kaulai yra neatsiejama miesto dalis, tai lyg nematomas fasadas – fasadas, kurį skauda“ (p. 44‒45). Tokie žavūs autorės pastebėjimai bent jau mano akyse Sarajevą pavertė išskirtiniu miestu – man, mėgstančiam originalius pastebėjimus apie vieną ar kitą vietą, K. Tamulevičiūtės pasakojimas išsyk tapo spalvingesnis ir sodresnis.

Ar jame stinga spalvų ir sodrumo? Spalvų – ne. Sodrumo – taip. Į tekstą žvelgiant kaip į literatūros kūrinį, kyla klausimų dėl jo tvirtumo. Sveikintina tai, kad kūrinio objektas – daugeliui nepažinus miestas, tačiau nuo Sarajevo dažnai nutolstama, ir pasakotoja imasi analizuoti prisiminimus apie senelę bei prosenelę, kurios su Sarajevu arba nėra susijusios, arba tai nuo skaitytojo yra slepiama. Kyla klausimas – jei tai pasakojimas apie Sarajevą, kodėl gręžiamasi į tėviškę? Jei pasakotoja išdrįstų paaiškinti, kodėl vis grįžta prie tradicinių moteriškosios literatūros bruožų, nuo kurių šiais laikais yra noriai ir sveikintinai tolstama, galbūt skaitymas taptų malonesnis. Jokiu būdu nesakau, kad bloga branginti senelę ar prosenelę. Literatūra, ypač ta, kur objektas yra tiesiogiai nesusijęs su tekste dažnai aprašomomis išėjusiomis kartomis, yra kiek erzinanti ir skatinanti kai kuriuos intarpus praleisti. Gaila, bet būtent šie intarpai išdžiovina „Pasakojimo apie vieną miestą“ žavesį. Galbūt būtų buvę daug taikliau minėtuosius intarpus pakeisti pagrindimu, kodėl pasakotoja ar ir autorė taip domisi aprašoma ir supančia kultūra. Dabar, kai skaitytojas įmetamas į trumputį pasakojimo sūkurį, nejaučiami kūrinio pamatai, aiškiai nematoma kūrinio prasmė. Galbūt autorė to dar išmoks, juk pirmosios knygos retai kada parodo visą autoriaus potencialą. To K. Tamulevičiūtei ir linkiu!

„Pasakojimas apie vieną miestą“ – retas ir žavus bandymas esė žanrą pakreipti savita linkme, šiuokart jį perpinant su kasdienos išgyvenimais bei šuoliais į tai, kas pasakotojos ar ir autorės asmenybėje esti iškiliausia. Kita vertus, knyga taip pat parodo, kad skambus pavadinimas pasiteins ne visada.

 

Aurimas Novikovas

 

 

 

Zarasai: amatų subtilumas

zarasai9

Zarasų krašto muziejuje veikė Zarasų žemės ūkio mokyklos kūrybos darbų paroda ,,Amato subtilumas mokytojo ir mokinio akimis“. Būtent judviejų – jauno ir patirtį turinčio – kūrėjų, dalyvaujančių kūrybos procese, bendradarbiavimas, kūrybinė sanglauda leidžia  atrasti tuos žavius meno klodus.

Mokykla yra surengusi jau ne vieną kūrybos parodą. Jose demonstruoti įvairūs meno darbai, sukurti kūrybingų mokytojų ir jų mokinių. Jau daug metų įvairiose šventėse, parodose daugelį džiugina gražūs metalo, medžio dirbiniai, audiniai, piešiniai, rankdarbiai. Žvakidės puošia Zarasų bažnyčią,  daug meniškų kūrinių rado vietą mokyklos interjere. Pagal specialų projektą pagaminami dirbiniai rengiantis profesinio meistriškumo šventėms ir respublikiniam konkursui-šventei „Žemės vaikai“, respublikiniams renginiams ,,Studijos“ LITEXPO parodų rūmuose Vilniuje.

Zarasai1

Apie meniškų dirbinių gimimą, kūrybos procesą ir kitas dailiųjų amatų paslaptis parodoje ir buvo labai nuoširdžiai šnekama, džiaugiamasi. Pakalbinti tikri kalvystės meistrai – profesijos vyr. mokytojai Aleksandras Tumalovičius ir Vytautas Kruopis – atskleidė nemažai amato subtilybių, bet, kaip įprasta kūrėjams, savo darbą vertino  kukliai. Anot  Aleksandro, dirbti su metalu nesudėtinga, tad šmaikštavo: medžiagos nekainuoja – akmuo iš lauko, metalo strypai, skarda iš metalo laužo… Pakalei, palenkei, pavirinai, padažei – ir kažkas išeina. Rodos, taip paprasta – tik dirbiniai gimsta nepaprasti, žavintys, stebinantys, išmoningi. Tuo tarpu Vytautas, paklaustas, per kiek laiko pagaminama, tarkime, masyvi žvakidė, prisipažino užtrukęs apie pusę metų, be to, ne kiekviena idėja pasiduoda įgyvendinama. Tenka net darbą atidėti, kad sulauktų ,,savojo laiko“, bet nebuvę taip, kad  viskas nueitų visiškai niekais.

Zarasai2

Šie nagingi mokytojai pastebėjo, sudomino, išugdė nemažai mokinių, palinkusių į  metalo kalybą. Apie tai abudu vyrai mintijo panašiai: reikia pasiūlyti, parodyti, patarti, ir jauni žmonės patys pradeda domėtis, savarankiškai bando kurti. Niekada nekritikuoją mokinių, jei jiems nepavyksta, tiki, kad kitą kartą tikrai sumanymas bus įgyvendintas. Tad Andriaus Lizunovo, Leono Levo Tumalovičiaus, Renato Vietrinio metalo dirbiniai (žvakidės, ,,Voras Leonora“, įrankių rinkinys židiniui) parodoje atrodo ne prasčiau  už jų mokytojų kūrinius.

Zarasai3

Jeigu šaunūs profesijos mokytojai ir jų mokiniai mato grožį metale, kuris šiaip yra juodas ir šaltas, bet paliestas rankų virsta ypatingą šviesą ir prasmę skleidžiančiais meno dirbiniais, tai stalių meistro, profesijos vyr. mokytojo Dmitrijaus Kostygovo rankoms paklūsta medis. Kaip pats meistras sako, vis to laiko trūksta, tad gamina daugiau smulkius dirbinius – suvenyrus, nominacijas, arkliukus. O jų oi kaip prireikia, kai mokykla dalyvauja įvairiose šventėse, konkursuose. Į meistrą pagalbos kreipiasi ir kolegos, kai tenka ką nors mokomuosiuose kabinetuose įrengti.

Zarasai4

Profesijos mokytojos metodininkės Danutės Gražienės mokinių Sandros Karlo, Jolantos Kuzmaitės staltiesės, Gintarės Garšanovos, Julijos Žemaitytės, Gintautės Panavaitės ir Ugnės Narkevičiūtės odiniai paukščiai, Vytautės Pupeikytės meniška svečių knyga, Editos Andrijauskaitės papuošalai, Lauros Mocevičiūtės atnaujinta paprasta sena kėdė, Vladislav Krasnov, Fausto Juškėno, G. Garšanovos mediniai žirgeliai ir kiti  darbai džiugina įvairove, išradingumu, spalvingumu. Beje, pastaroji jaunoji menininkė, pasirodo, įvaldžiusi net kelias kūrybos sritis. Parodoje eksponuojami jos paveikslai. Kai mokytoja Ramunė Dainienė paskatino, mergina labai sėkmingai išbandė ir sieninę tapybą.

Zarasai5

A. Tumalovičiaus ir  D. Kostygovo vadovaujami mokiniai Mantas Venslovas, Martynas Pupeikis ir Audrius Valėnas savitai panaudojo akmens ir medžio jungtį, o Kaimo turizmo organizatoriaus ir technikos priežiūros verslo darbuotojo specialybių mokiniai (mokyt. A. Tumalovičius ir mokyt. D. Gražienė) taip pat sukūrė įdomią skirtingų medžiagų dermę – ,,sutupdė“ ant akmenų iš lino padarytus paukščius.

Zarasai7

Traukia akį ir profesijos vyr. mokytojos Janinos Panavienės mokinių Gintautės Panavaitės, Renatos Karlo nertos staltiesėlės,  Lauros Navikaitės, Lauros Mocevičiūtės ir Editos Tuzikaitės skiautinių lovatiesė. O kur dar Svetlanos Sokolovos karpiniai, Lauryno Morozovo graviūros.

Zarasai6

Tautodailininkė Adelė Tumėnienė yra išugdžiusi ne vieną jauną audėją, dailiai austi ji išmokė ir Vilmantę Kruopytę, kuri dabar drauge su  savo mokytoja, garsia audėja, ugdo kitas mokines. Tad Vilmantės bei mokinių Žydrūnės Kurlytės ir Reginos  Chaževskajos rankšluosčiai švytėte švyti  D. Gražienės pagamintose rankšluostinėse.

Parodoje savo darbus eksponuojantys  mokytojai bei  kaimo turizmo organizatoriaus, techninės priežiūros verslo darbuotojo, apdailininko, virėjo ir kitų specialybių mokiniai įrodo, koks įvairus, įdomus yra kūrybos pasaulis, atskleidžia amato žavesį ir subtilumus. Ne veltui parodos atidaryme kalbėjusi mokyklos direktorė Nijolė Guobienė dėkojo muziejui už galimybę surengti parodą, džiaugėsi mokytojų ir mokinių kūryba, pabrėžė jos reikalingumą ugdymo procese, sakė, kad labai lengva organizuoti mokykloje renginius, kai yra tokių kūrybingų mokytojų, kurie geba ir patys kurti grožį, ir mokinius įkvėpti kūrybai.

Zarasai8

Muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė apibendrino renginį, dėkojo parodos autoriams ir įteikė po knygą ,,Rytų Aukštaitijos sakralinė skulptūra“ kaip liaudies meno simbolį.

Parodos atidarymo metu dainų puokštę dovanojo mokyklos šaunūs dainorėliai – Maksimas Gluchovas ir Dovydas Pupeikis, dainavę duetu, bei mergaičių ansamblis (mokyt. Danutė Alaunienė).

Vasilijus Trusovas. Nuotraukos iš asmeninio Vasilijaus Trusovo archyvo

 

Antaninės: nuo knygyno iki…

Čia gyveno vaistininkas bei rašytojas Antanas Žukauskas -Vienuolis
Čia gyveno vaistininkas bei rašytojas Antanas Žukauskas -Vienuolis

Kai šeštokams uždraudė skaityti Giovannio Boccacio  romaną ,,Dekameronas“, juos gelbėjo bendraklasis Valdas Kukulas. Pats parašė meilės romaną – kad keliautų iš rankų į rankas. Jau tuomet Valdas Kupiškio knygyne godžiai pirko knygas, kiekviena jų turėjo savo žymą: pirmoji, antroji…  Buvo tik trylikos, bet asmeninėje bibliotekoje viena prie kitos glaudėsi net vienas šimtas penkios knygos.

Kas nutiko poeto, publicisto, kritiko Valdemaro Kukulo (1959 – 2011) bibliotekai, kauptai nuo vaikystės už paskutiniuosius pinigus?  Už  tuos menkus pinigėlius, skirtus savarankiško paauglio maistui – dažniausiai mėsos konservams?

Apie tai pasakojo Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė Anykščiuose, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Ten per pačias Antanines vyko konferencija ,,Lietuvos rašytojų bibliotekos ir jų likimai“. Ją surengė ir muziejus, ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto knygotyros ir dokumentotyros institutas.

Įdomių pranešimų skaityta daug, tačiau Deimantės (Rašytojų klubo darbuotojos, ,,Metų“ žurnalo stilistės) pasakojimas buvo bene vienintelis, atidžius klausytojus itin ryžtingai nubloškęs į vaikystės ir paauglystės žemę.

Brolių Grimų pasakos – tai pirmoji Valdo Kukulo savarankiškai perskaityta knygą. Vytauto Petkevičiaus knygą ,,Sprindis – Sieksnio vaikas“  tai pat dera vadinti pirmąja: tai nuo jos Valdas pradėjo kaupti asmeninę biblioteką.

O mylimiausias vaikystės kūrinys? Štai jis: Jono Biliūno ,,Kliudžiau“. Prašydavo mamos, kad skaitytų, o beklausydamas verkdavo. Žadėdavo mamai, kad nebeverks, tegu tik skaito… Ji skaitė, o jis – ašarojo.

Mamos – pradinių klasių mokytojos – neteko dar vaikas. Knygas teko skaityti pačiam.

Valdo bibliotekoje 104 – 105 skaitmenimis pažymėtas Kosto Kubilinsko poezijos dvitomis. Jį puošia dedikacija. Tą dvitomį pradedančiajam poetui, mokiniui Valdui Kukului už gražų debiutą padovanojo ir kelis žodžius užrašė jauna poetė Zita Mažeikaitė. Dovana gauta gimtajame Kupiškyje, greičiausiai – Jaunųjų filologų konkurse ar giminingame sambūryje.

Studijų metais Valdas knygų jau nebežymėjo, tačiau  pirko kaip pirkęs. Draugavo su keturiolika metų už jį vyresniu Kupiškio žurnalistu Rimantu Urbonu. Būtent jo namuose ėmė saugoti brangiausias knygas tuoj pat, kai tik pajuto, kad gimtuosiuose biblioteka žūsta: parduodama, dalinama, plėšoma…

Visą gyvenimą Valdas Kukulas rinko ne tik klasikų raštus, poezijos ir prozos pirmuosius ar vėlyvuosius bandymus, literatūrologų darbus, kultūros periodiką. Jam itin svarbi buvo vaikų, paauglių literatūra.

Kodėl?

Ne tik todėl, kad pats kūrė vaikams, ir ne tik kūrė – rašydavo reiklias recenzijas. Gal dėl to, kad riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros – itin trapi. Jei jau knyga yra, tai yra. Astridos Lindgren ,,Broliai Liūtaširdžiai“ tapo jo gyvenimą lydinčiu skaitymu.

Aistė Gintautaitė. Nuotraukos Tautvydo Kontrimavičiaus ir Romos Kišūnaitės

 

Rašytojo Antano Vienuolio asmeninės bibliotekos nuotrauka tapo konferencijos emblema
Rašytojo Antano Vienuolio asmeninės bibliotekos nuotrauka tapo konferencijos emblema
,,Metų“ žurnalo stilistė, Rašytojų klubo renginių organizatorė Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė pasakoja apie Valdą Kukulą
,,Metų“ žurnalo stilistė, Rašytojų klubo renginių organizatorė Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė pasakoja apie Valdą Kukulą
Antaninių vakarą Anykščiuose – poetas Vladas Braziūnas ir jo eilės
Antaninių vakarą Anykščiuose – poetas Vladas Braziūnas ir jo eilės
Valdas Kukulas (pirmas iš dešinės) Rašytojų klube 2004 metais. Iš kairės į dešinę: doc.dr. Kęstutis Urba, hum.m.dr. Loreta Jakonytė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Romos Kišūnaitės nuotrauka
Valdas Kukulas (pirmas iš dešinės) Rašytojų klube 2004 metais. Iš kairės į dešinę: doc.dr. Kęstutis Urba, hum.m.dr. Loreta Jakonytė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Romos Kišūnaitės nuotrauka

 

Kazio Borutos kalnelis: ,,Laisvo vėjo valia”

Poezijos paukštė vėl leidosi ir netoli Kauno – gegužės 23-ąją Jonučių vidurinės mokyklos borutaičiai, vadovaujami šios draugijos pirmininkės, lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Zigritos Petraitienės,  skubėjo į laisvos minties kūrėjo, rašytojo Kazio Borutos sodybą – 50–ojo tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginį – 21-ąjį „Poezijos pavasarėlį“.

Kazio Borutos kalnelyje
Kazio Borutos kalnelyje

Gamta tądien nepagailėjo pavasariškų malonių: sodri medžių žaluma, giedrame danguje spindinti vaiski donelaitiška saulė kiekvieną sielą žadino poetiniam skrydžiui, į kurį susirinko ne tik mūsų, bet ir dar aštuonių Kauno rajono ir šalies mokyklų meninio žodžio mylėtojai, tarp jų ir Kazio Borutos kraštiečiai, Marijampolės savivaldybės Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos atstovai (mokytoja Rita Volteraitienė).

Kaip ir kasmet šventėje dalyvavo K. Borutos šeimos nariai: rašytojo Kazio Borutos duktė, mokslų daktarė Eglė Borutaitė Makariūnienė su vyru habil. m. dr. Kęstučiu Makariūnu, rašytojo sūnėnas Vaidotas Boruta su žmona Regina Borutiene. Jau septintą kartą mūsų poezijos pavasarėlį aplankė Tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ dalyviai: mylima vaikų poetė, garliavietė Zita Gaižauskaitė, VU dėstytoja, Vertimo teorijos ir kalbotyros specialistė Carmen Caro Dugo, šiemet atlikusi tikrą žygdarbį – išvertusi K. Donelaičio „Metus“ į ispanų kalbą, taip pat poetė, prozininkė, publicistė, vertėja Birutė Jonuškaitė, Julius Žėkas – poetas, prozininkas, tarpdisciplininių menų kūrėjas, Saulius Vasiliauskas – poetas, prozininkas, Lietuvių kalbos instituto darbuotojas, Viktorija Gražina Petrošienė, kultūros savaitraščio „Nemunas“ redaktoriaus pavaduotoja, Inga Stepukonienė, VDU literatūrologė, docentė, dabar ir Jonučių vidurinės mokyklos mokytoja.

Malonu, kad į Poezijos šventę atvyko ir garbingi Kauno rajono vadovai, mūsų rėmėjai ir draugai, tarp jų – Kauno rajono švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Brazienė,  Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos Vilhelmina Puskunigienė, Neringa Pakalnytė.

Kęstutis Makariūnas, Eglė Borutaitė -  Makariūnienė, rašytoja Birutė Jonuškaitė, Kristijono Donelaičio vertėja Carmen Caro-Dugo, poetė Zita Gaižauskaitė
Kęstutis Makariūnas, Eglė Borutaitė – Makariūnienė, rašytoja Birutė Jonuškaitė, Kristijono Donelaičio vertėja Carmen Caro-Dugo, poetė Zita Gaižauskaitė

Šventę pradėjo Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos kanklininkių ansamblis ir etnografinis ansamblis „Versmyna“ (vadovės Valė Dervinienė, Birutė Palskienė). 2014 metų poezijos pavasarėlio pradžią paskelbė nuskambėję K. Donelaičio „Metai“ – poemos fragmentą susirinkusiems padeklamavo 11 a klasės mokinys Gytis Pikčilingis, o iškiliojo poeto menines mintis pratęsė 8 b klasės mokinys Aivaras Skorubskis, padeklamavęs K. Borutos eilėraštį „Laisvo vėjo valia“. Ištrauką iš vieno seniausių Europoje poezijos festivalio sumanytojo ir pirmojo ,,Poezijos pavasario” laureato Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ perskaitė Mantas Kudapčenka. Aivaras bei Mantas ir tapo šios poezijos šventės vedėjais.

Į renginio dalyvius maloniai kreipėsi ir jo sumanytoja, mokytoja Zigrita Petraitienė. Ji pacitavo Justino Marcinkevičiaus žodžius iš poemos „Donelaitis“: „Poetas prasideda žemėj“, kuriais, anot mokytojos, galime ir patys pasitikrinti, ko čia suvažiavome, ar mus lydi ne noras suvokti, kad poeto turime ieškoti savy, kad mumyse atsiliepiantys poetų žodžiai yra ir mūsų savastis? Šios mintys š tiesų privertė susimąstyti apie mus jungiančią kultūrinę bendrystę, svarbą puoselėti savyje kūrybiškumo pradmenis.

Borutos namo kiemelyje nuskambėjo iškilmingai sugiedotas borutaičių himnas. Kiek vėliau rašytojo K. Borutos dukra Eglė Makariūnienė, aidint jo pamėgtai lietuvių liaudies dainai „Oi, giria giria“, tradiciškai įžiebė šventės ugnelę. Tai iškilmingosios šventės akimirkos, kurios joje dalyvavusiems amžinai išliks atmintyje.

Jubiliejinį ,,Poezijos pavasarį” borutaičiai ketino pasitikti kartu su kraštiečiu poetu, 1988 metų ,,Poezijos pavasario” laureatu Robertu Keturakiu. Deja, poetas šventėje dalyvauti negalėjo, tačiau erdvę užpildė jo poetinis žodis:

Vis tyliau aš myliu savo protėvių kalbą,

jos žodžius, kuriuos jungia šviesa ir choralas,

man ataidintis iš sidabrinės Sietyno gelmės

ir iš žemės, kuri dvelkia dulkėm kelionių ir šaltinių vėsa.

Poeto R. Keturakio ir K. Borutos kūrybos paraleles nubrėžė literatūrologė Inga Stepukonienė, monografijos „Roberto Keturakio kūryba“ autorė. Po to į dalyvius gražia lietuvių kalba kreipėsi vertėja Carmen Caro–Dugo. Jos atvykimas – vienas įspūdingiausių šventės momentų. Viešnia papasakojo apie savo pasirinkimą į ispanų kalbą išversti K. Donelaičio ,,Metus”, pacitavo vieną jų dalį, leisdama išgirsti, kaip hegzametras skamba mums nepažįstama kalba. Visus apėmė nepakartojamas jausmas – jautėme begalinę svetimos tautos atstovės meilę lietuvių tautai ir kultūrai, mūsų gimtajam žodžiui. Vertėjai talkino poetė Birutė Jonuškaitė. Vėliau savo eilėraščius moksleiviams skaitė Saulius Vasiliauskas, Julius Žėkas. Poetė Zita Gaižauskaitė prisiminė pirmąjį borutaičių ,,Poezijos pavasarėlį”, vykusį prieš 20 metų po mokyklos liepomis, kuriame jai teko dalyvauti, taip pat deklamavo savo kūrybos posmus.

Jauniausi šventės dalyviai
Jauniausi šventės dalyviai

Antroji šventės dalis taip pat suteikė daugybę malonių įspūdžių ir akimirkų. Jos metu paskelbti „Poezijos pavasarėlio 2014“ laureatai. Atvirajame Kauno rajono mokyklų 5–12 klasių mokinių ir mokytojų konkurse, skirtame K. Donelaičio metams ir Borutaičių draugijos 20 – mečiui, šiemet dalyvavo 34 mokiniai ir trys mokytojos. Ypač daug, net 24, buvo 5–7 klasių jaunieji poetai. Dėkojame kraštiečiams R. Keturakiui ir Z. Gaižauskaitei, padėjusiems vertinti kūrybinius bandymus ir išrinkti 2014 metų geriausiuosius. Visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos padėkomis, lankstinukais, o šauniausiųjų kūrėjų laukė Kauno rajono švietimo centro diplomai, lankstinukai, Borutaičių kūrybos almanachas ir kitos knygos.

5–7 klasių grupėje I vietos nugalėtoja už geriausią poeziją tapo Kamilė Teresaitė, Šiaulių r. Kuršėnų Daugėlių pagrindinės mokyklos šeštokė (mokytoja Dalė Janušauskienė). II vieta už labai gerą poeziją skirta dviem Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokiniams: Martynui Matusevičiui (6 c klasė, mokytoja Birutė Jasiukaitienė) ir Evai Kazlauskaitei (5 f klasė, mokytoja Virginija Vasiliauskienė). Už gerą poeziją III vietą laimėjo net trys konkurso dalyviai: Gaivilė Augustinaitė, Garliavos A. Mitkaus vidurinė mokykla (5 klasė, mokytoja Regina Jasukaitienė), Nerija Didžbanytė, Garliavos Jonučių vidurinė mokykla (5 b klasė, mokytoja Dovilė Manukian), ir Gabija Dručiūnaitė, Šlienavos pagrindinė mokykla (6 klasė, mokytoja Alma Golovčicienė).

8 – 12 klasių grupės nugalėtojais paskelbti šie mokiniai: I vieta – BORUTAIČIŲ POEZIJOS PAVASARĖLIO LAUREATŲ LAUREATĖS VARDAS už geriausią poeziją skirtas Gustei Cibulskytei (Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 11 a klasė, mokytoja Zigrita Petraitienė), II vieta – už labai gerą poeziją – Julijai Burkovskijytei (Karmėlavos Balio Buračo gimnazija, 4aG klasė, mokytoja Regina Embrektienė) ir III vieta – už gerą poeziją – Žydrūnei Norkutei (Kauno Rokų vidurinė mokykla, 12 klasė, mokytojas Egidijus Jankūnas).

Kauno r. Švietimo centro Pagyrimo raštais už originalią poeziją apdovanoti dar apdovanoti Ugnė Kriščiūnaitė (Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 8 b klasė, mokytoja Zigrita Petraitienė), Domas Naujokaitis (Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 11 a klasė, mokytoja Zigrita Petraitienė) ir mokytoja Rita Volteraitienė iš Marijampolės sav. Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos.

Specialusis Borutaičių draugijos prizas už eilėraštį, labiausiai atitinkantį K. Donelaičio ar K. Borutos idėjas, skirtas  Kamilei Teresaitei, Kuršėnų sav.  Daugėlių pagrindinės mokyklos mokinei).

Specialieji Borutaičių draugijos prizai už eilėraštį, labiausiai atitinkantį K. Donelaičio ar K. Borutos idėjas, skirti Kamilei Teresaitei iš Kuršėnų, Domui Naujokaičiui iš Jonučių ir Žymantei Saveraitei iš Rokų.

Šventės kulminacija – naujų narių priėmimas į Borutaičių draugiją. Teko įsitikinti, ar jie verti borutaičių šūkio ,,Gyvenk smarkiai“. Surengtos naujų narių krikštynos – jų metu pakrikštytas ir naujasis mokyklos direktorius Jonas Petkevičius.

Šventė paliko neišdildomų įspūdžių visiems: ir svečiams, ir mokytojams, ir mokiniams. Dėkojame jos organizatoriams ir rėmėjams: mokytojai, Borutaičių draugijos pirmininkei Zigritai Petraitienei, sutelkusiai nemaža pastangų, kad ,,Poezijos pavasarėlis” paliestų kiekvieno širdį; nuoširdžiai ačiū Kauno rajono savivaldybės darbuotojams už visokeriopą pagalbą ir paramą.

Ačiū visiems, atvykusiems į Borutos kalnelį. Pasitikusiems ir toliau nešiantiems poetinį – K. Donelaičio, K. Borutos, R. Keturakio, ir jaunųjų kūrėjų žodį – tolyn, per Lietuvą. Per mūsų žemę. Saugantiems mūsų savastį.

Inga Stepukonienė, VDU docentė, Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokytoja

Nuotraukos iš mokytojos Zigritos Petraitienės asmeninio archyvo.

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU