Kuo (ne) patrauklus gyvenimas Lietuvos pakrašty?

Atsiminimai. Ri
Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka

Kuo (ne) patrauklus gyvenimas Lietuvos pakrašty?

Agnė Veličkaitė

Ignalinos r. Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazija, III klasė

Globalizacijai apimant vis daugiau pasaulio kampelių, daugybė žmonių palieka kaimus: iš pakraščių traukiasi į didmiesčius, kur gyvenimas esąs žymiai geresnis negu kaimo vidury ar vienkiemyje prie miško. Vieni palieka kaimuose keletą giminaičių, kuriuos galėtų aplankyti laisvadieniais, o štai kiti išsiveža viską. Ir netgi trobą kartais nugriauna, kad nekiltų nostalgija kada netyčia pro šalį važiuojant. Jaunam žmogui kaimą palikti gal ir lengva, tačiau senam – tikrai ne. Manau, senukams išvykimas į miestą neretai reiškia dvasinę mirtį. Tik išsivežantys gal apie tai nepagalvoja. Bet ar tikrai verta taip lėkti į miestą? Juk pamąsčius galima atrasti daugybę pliusų bei minusų tiek mieste, tiek kaime. Tą ir pabandysiu padaryti.

Gyvenu aš kaime, pačiam Lietuvos pakrašty, rytuose. Už kelių kilometrų nuo mano namų – Baltarusija. Savo gyvenimu tikrai nesiskundžiu. Man patinka daug gražios gamtos, negausus eismas. Priešingai nei mieste, čia visad švarus oras, netriukšminga. Kaimynai, tiesa, nekokios reputacijos, tačiau nei pykstamės, nei draugaujam. Tiesiog kaimyniškai sutariame. Pats kaimas taip pat nėra didelis, beveik visi vieni kitus pažįsta. Na, bent jau vyresni žmonės tai tikrai.

Gyvendama čia, tikrai jaučiuosi saugiau nei mieste. Ne tik dėl negausaus eismo, bet ir dėl blogiukų nebuvimo. Iš tiesų, vagių pas mus mažai. O apie žudikus iš viso nėra ką sakyti – jų čia visiškai nėra arba aš jų tiesiog nepažįstu. Bet kuriuo atveju dėl to mums tik ramiau gyventi. Be to, kasdien čia patruliuoja pasieniečių ekipažai, kartkartėmis ir policija pravažiuoja.

Tačiau aklai pasitikėti pasieniečiais ir policija neverta: po vieno jų „naktinio budėjimo“ savo keliuke radau primėtyta alaus butelių… Ir netgi mano nebetikėjimas Kalėdų Seneliu yra labai susijęs su pasieniečiais. Nesusiriša galai? Tuoj susiriš.

Anksčiau Kalėdų laikotarpiu buvo tokia tradicija: pasieniečiai su Kalėdų seneliu važinėjo į tuos namus, kur yra mažų vaikų. Viskas atrodo tikra ir idealu: Kalėdų Senelis, lydimas ginkluotų vyrukų, apžiūri namuose esančią papuoštą eglutę, nusifotografuoja šalia jos su šeimininkais, o tada jau ateina metas pasakyti eilėraštuką ir gauti saldainių (juk tai svarbiausia). Jau tada pradėjau abejoti, ar tikrai šis didelis, barzdotas vyras yra Kalėdų Senelis. Nes vietoj puošnaus raudono dovanų maišo išvydau pilką bulvinį… Na, pamaniau, gal senasis maišas tiesiog suplyšo. Bet, kiek pamenu, tikrasis Kalėdų Senelis tikrai nesinešioja su savimi pistoleto. O būtent jį aš pastebėjau kyšant iš po raudono palto. Su eilėraštukų mokėjimu tada mano reikalai buvo nekokie, bet pasidarė baisu ir spyriotis jau nebenorėjau. Kadangi tikro „Eglutė skarota, eglutė žalia“ nemokėjau, tai išpyškinau laidoje „Komanda“ išgirstą variantą „Eglutė skarota, eglutė žalia, / Padėjau granatą – eglutės nėra“… Tada man buvo penkeri, nelabai supratau, kas ta granata, todėl ir nesupratau, kodėl Santa Klausas su savo sargyba juokėsi ir sakė mano tėvams, kad jie augina teroristę. Taigi saldainių gavau ir buvau labai savimi patenkinta, bet abejonės dėl Kalėdų Senelio tikrumo širdy jau sudygo. Svarsčiau, nejaugi šis ginkluotas diedas pasistato prie mano namo kopėčias, lipa ant stogo ir pro kaminą patenka į vidų?! Ne, negali būti. Matyt, dovanas po eglute padeda mama…

Štai kaip įdomu gali būti gyventi pakraštyje. Argi mieste gyvenantys vaikai patiria tokių nuotykių? Kur jau ten…

Kitas gyvenimo mieste minusas – tu negali sėsti ant dviračio ir palengva susipažinti su apylinkėmis. Miestas – viskas tuo pasakyta: ten viskas ribojama. Šviesoforai, didelis automobilių srautas. O štai kaime – sėdi ant dviračio ir leki, kur tik nori. Niekas tavęs nevaržo, nebent tik blogas oras. Šitaip praleidžiu didelę vasaros atostogų dalį. Važinėju netoli – 12‒15 kilometrų. Tik kartą su broliu sulakstėme apie 46 kilometrus. Jautėmės kaip gyvi lavonai, o viename sode rasti alyviniai obuoliai buvo tikra atgaiva. Tačiau bent jau pamatėme, kaip atrodo kai kurie Ignalinos rajono kaimai ir jų kraštovaizdžiai. Važiuodami automobiliu tikrai tiek visko nepastebime.

Bet kad ir koks kaimas būtų geras, turi jis ir trūkumų. Darbo čia nesurasi, nebent esi ūkininkas arba biržos siuntimu tvarkai savojo kaimo gamtą; artimiausiose parduotuvėse tikrai nerasi visko, ko norėtum; rimtesnio gydymo reikia ieškoti toliau; greitoji pagalba tave pasieks ne taip jau ir greitai, o kviečiant policiją per 112, sujungs su gana toli esančiu policijos komisariatu.

Viską susidėliojus aiškėja, kad gyventi, ko gero, visur yra gerai. Kad ir kur benuvyktume, gerai paieškoję tikrai rasime trūkumų. Juk nebus taip, kad viskas bus idealu, tobula. Tobulų vietų nėra. O galbūt ir yra – gal tobula ir yra būtent tai, kas turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Gyvenamoji vietovė, kaip ir žmogus, turi kažkuo išsiskirti iš kitų. Tik taip gyvenimas tampa savaip įdomus ir turbūt tobulas. Manau, kad turime išmokti įžvelgti tobulumą netobulybėje, ir tada lengviau prisitaikysime prie vienokių ar kitokių gyvenimo sąlygų. Tada ir iš šalies matysis daugiau gyvenimo Lietuvos pakrašty patrauklumo negu nepatrauklumo.

Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka
Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Švelniai rudenėjant

Švelniai rudenėjant

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Švelniai rudenėjant „Meno bangos“ sveikina savo skaitytojus ir džiaugiasi, kad jų nuolat daugėja. Ačiū Jums, mielieji, kad esate su mumis.

Rugsėjis „Meno bangoms“ svarbus, tai bangų gimtadienis, jau vieneri, kai mes esame. Dėkoju savo komandai – Neringai Mikalauskienei, Aurimui Novikovui, Mildai Savickaitei, Rūtai Viskantaitei, Inesai Rinkevičiūtei, Ričardui Šileikai, Arūnui Paslaičiui, kad kartu banguojame ir jau įsisiūbavome.

„Meno bangos“ pasipildė dar viena rubrika – Lietuvos regionų rašytojai, kurią remia Lietuvos kultūros taryba. Tai pasakojimų ciklas apie rašytojus, gyvenančius ir kuriančius ne didmiesčiuose, o įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Mes jų neužmiršome ir norime pristatyti „Meno bangų“ skaitytojams.

Spalio 10 d. 16 val. Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje paminėsime Baltosios lazdelės dieną. Vyks popietė „Sulėkė, suskrido, suplasnojo“, kurioje dalyvaus operos solistas Vladas Bagdonas, pianistė Dovilė Bagdonaitė, poetai Vilija Dumbliauskienė ir Alvydas Valenta, žurnalistas Vytautas Gendvilas. Šį renginį taip pat remia Lietuvos kultūros taryba.

„Meno bangos“ tebelaukia gimnazistų rašinių konkursui „Žvelgiu į Lietuvą“. Būkite su mumis ne tik šį švelnų rudenį, bet ir visais metų laikais…

Malonaus skaitymo linkėdamas,

Marius Kraptavičius

Baleto debiutantams – garbinga premija

Baleto debiutantams – garbinga premija

Beata Baublinskienė

Naująjį 2014–2015 m. sezoną paskelbęs dar pavasarį, šiuo metu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras intensyviai ruošiasi artėjančiam startui. LNOBT baleto trupė jau pradėjo rengtis naujam baleto pastatymui – Piotro Čaikovskio „Spragtukui“, o pirmąją spektaklio repeticiją simboliškai vanikavo Konstatino Stašio premijos teikimas ryškiausiems praeito sezono solistams.

Jau dvyliktus metus teikiama Vilniaus burmistro Konstantino Stašio premija atiteko Grytei Dirmaitei už ryškų debiutą pagrindiniu Gerdos vaidmeniu praeito sezono baleto naujiena tapusiame spektaklyje „Sniego karalienė“ ir Martynui Rimeikiui už augančią profesinę trajektoriją bei įsimintinus choreografinius darbus projekte „Kūrybinis impulsas“.

G. Dirmaitė - Greta balete "Sniego karalienė"
G. Dirmaitė – Greta balete “Sniego karalienė”

 

A. Zuzzalkinas ir M. Miliauskas M. Rimeikio "Belaukiant Godo" (nuotr. M. Aleksos).
A. Zuzzalkinas ir M. Miliauskas M. Rimeikio “Belaukiant Godo” (nuotr. M. Aleksos).
M. Rimeikis - Cose spektaklyje "Karmen" (nuotr. M. Aleksos).
M. Rimeikis – Chose spektaklyje “Karmen” (nuotr. M. Aleksos).

 

Premijų steigėja p. Raminta Kuprevičienė apdovanojimus įteikė baleto trupei po atostogų susirinkus pirmajai repeticijai su meno vadovu Krzysztofu Pastoru ir trupės direktore Rūta Butviliene. Mat trupė jau repetuoja K. Pastoro kuriamą naują baleto „Spragtukas“ pastatymą. Lapkričio 21 d. rampos šviesas išvysiantis spektaklis taps antruoju, kurį K. Pastoras sukuria kaip LNOBT vadovas.

Šį sezoną numatyta M. Rimeikio naujo didesnės apimties veikalo premjera. Debiutinis jaunojo choreografo kūrinys drauge su K. Pastoro bei garsaus Izraelio choreografo Itzikio Galilio vienaveiksmiais baletais sudarys baletų triptiką „Judančios mintys“ (premjera – balandžio 10 d.).

Vis dėlto jaudinančių akimirkų baleto gerbėjams suteikia ne tik premjeros, bet ir repertuariniai spektakliai. Pačioje sezono pradžioje, rugsėjo 25 d., P. Čaikovskio balete „Gulbių ežeras“ pasirodys Olandijos baleto primarijai, visuomet gimtinėje nekantriai laukiama Jurgita Dronina ir Isaacas Hernandezas.

Rugsėjo 18 d. Izraelio filharmonijos orkestro koncertu prasidedantis LNOBT sezonas iki kitų metų gegužės žada 162 renginius. Visas repetuaras skelbiamas teatro tiklalapyje www.opera.lt.

Teatro Raudonojoje fojė jau išblizginti prabangūs šviestuvai, baigiami atnaujinti centriniai laiptai – teatras laukia žiūrovų!

 

 

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje
Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje

Su Palangoje gyvenančia poete, eseiste, lituaniste, bičiule Elena Karnauskaite susirašinėjo Ričardas Šileika (Geležėlė).

Nardau interneto platumose, ieškodamas Šašaičių kaimo (Kretingos raj.), kuriame, užrašyta, esi gimusi. Visažinis google begėdiškai kuklus. Viso labo aptikau, kad Šašaičiuose parduoda 857 arų sklypą už 60 000 litų (17 376 eurų). Paminėtos ir Šašaičių I senosios kapinės, vadinamos Marų kapeliais. Ar Tau gimimo vieta ką nors reiškia? Išsyk išskirtinai prisimenu Nykos-Niliūno Nemeikščius, Jono Meko Semeniškius?

Tos vietos, kuri susijusi su pirmaisiais septyneriais mano gyvenimo metais, jau nėra. Mano atminty Šašaičiai ‒ gyva vieta, dabar ten likusios tik pora sodybų. Kaimynų namus pamažu nutrynė melioracija, kėlimasis į gyvenvietes. Vienas iš ankstyvosios vaikystės prisiminimų, kaip kaimynas, rodos, pavarde Valaitis, persineša jau suaugusią obelį iš melioruojamos sodybos į naują vietą.

Kolūkio talkoje
Kolūkio talkoje

Gyvenom vieni nuo kitų ne per daug nutolę, per kelis šimtus metrų, bet ir ne per arti. Iš trijų pusių miškai, iš ketvirtos – Minija. Ten išmokau plaukti, gaudžiau savo pirmąsias žuvis, karštom vasaros dienom maudydavomės, žiemą slidinėdavom nuo atkalnių. Aplinkiniuose miškuose ir šile, kurį neilgai trukus nusiaubė ne koks cunamis, o ta pati melioracija, buvo pilna grybų. Laisvė būti ir pasaulis, kuriame visko pilna. Savų pavojų taip pat. Žaidimai ne mergaitiški, nes artimiausių kaimynų vaikai ‒ berniukai. Spardydavom kamuolį, mindavom dviračius, šaudėm iš laidynių, ir ne tik. Dabar atrodo tikras stebuklas, bet nė vienas nesusižeidėme, nors kartais iš laidynių lėkdavo ne kaštonai, o gana normalūs akmenys. Negalėčiau pasakyti, kaip Antoine’as de Saint-Exupery, kad atėjau iš vaikystės kaip iš kokios pasakų šalies. Toje menamoje pasakų šalyje vienas įskilimas – užaugau be tėvo. Tėvu vadinau senelį, kurio dabar jau seniai nėra. Senelis buvo apsišvietęs ir nagingas žmogus. Knygas laikau jo pagamintoj knygų lentynoj, tebeturiu jo specialiai man nupintą krepšelį grybams. Senelio kambary ant sienos kabojo iš laikraščio iškirpta ir įrėminta Dariaus ir Girėno nuotrauka. Buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris. Močiutė žemiškesnė, praktiškesnė, matyt, ant jos pečių gulė ir daugiau buities rūpesčių. Namuose būta knygų. Skaityti išmokau pradėjusi lankyti mokyklą. Iš pradžių sekėsi sunkiai, bet vėliau buvau tas vaikas, kuris skaito pasišviesdamas prožektorium po antklode. Labai anksti perskaičiau Čechovą, dar kai ką iš klasikų. Ko gero, tada viską supratau geriau negu dabar.

Su mama ir jaunesne seserimi
Su mama ir jaunesne seserimi

Iš lėto tolkime (iš tikrųjų gi artėkime) Tavo taku tolyn. Man regis, visi mes turėjome svarbiausią mokytoją, labiausią pamoką, geriausią draugą(-ę). Ir ‒ ištikusią pirmąją meilę. Kas, Elena, iš to meto ligi šiolei neprislopusiai ataidi, šviesiai (ar skaudžiai) atšvaituoja?

Ne taip dažnai galvoju apie praeitį, vadinasi, viliuosi, kad dar turiu ateities. Nežinau, ar mes visi turėjome svarbiausią mokytoją, bet mano mokyklos gyvenime tokios mokytojos buvo dvi. Jos abi mokė lietuvių kalbos. Pirmoji būtų dailininkė ir poetė Felicija Stramilaitė, antroji – poetė Bronė Liniauskienė. Ir vienai, ir kitai esu iki šiol dėkinga, kartais jaučiu kaltę, kad neaplankau, per mažai pasidomiu, kaip joms sekasi.

Su draugėmis ir mokytoja
Su draugėmis ir mokytoja

O plačiąja prasme kiekvienas sutiktas gyvenime žmogus yra mokytojas. Vieną iš reikšmingesnių gyvenimo pamokų gavau prieš keletą metų žirgyne, kai mokiausi jodinėti. Reikėjo pabalnoti gana išdykusią kumelaitę vardu Nariga. Kol balnodavai, ji elgdavosi taikiai, bet užmauti kamanas – tikras išbandymas. Man truputį pagelbėjo šalia besisukiojantis dar vienas „studentas“, ir labai tikėjausi, kad kamanas jis uždės, taip ir leidau suprasti pasakydama maždaug taip: „Būtų gerai, kad kamanas užmautų kažkas kitas.“ Ir kokio atsakymo sulaukiau? „Jūs ir būsite tas kažkas kitas.“ Teko Narigą kamanoti pačiai. Dabar, kai stengiuosi išvengti kokio nemalonaus darbo, kartais tenka prisiminti šią žirgyno pamoką – jūs ir būsite tas kažkas kitas.

Raitelė Šventoji Elena
Raitelė Šventoji Elena

Turbūt daugelis pirmąją meilę, dabar labiau norėčiau pavadinti tai įsimylėjimu, patiria mokyklos suole. Manau, meilei reikia subręsti, kitas galbūt tokiam jausmui nesubręsta per visą gyvenimą.

Režisierius Andrejus Tarkovskis (a propos, gimęs irgi balandžio 4 dieną) mintijo: „Psichoanalitikų siūlomas būdas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimų viskam – tai vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Neseniai gavau neįprastą laišką iš vieno gerai žinomo psichoanalitiko, kuris stengiasi paaiškinti man mano kūrybą psichoanalizės metodais. Tokia prieiga prie meninio proceso, prie kūrybos mažų mažiausiai liūdina. Nes kūrybos motyvai ir esmė gerokai sudėtingesni, neapčiuopiamesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą.“

Ką, Tu, Elena, manai apie (savo) vaikystės laiką, (savo) vaikystės įvykius ir įtaką tolesniam (kūrybos) gyvenimui?

Žinoma, kad vaikystėje patirti įvykiai, žmonės, su kuriais susidūrei, formuoja tave, bet, kita vertus, jau daug ką atsineši ateidamas į šį pasaulį. Galbūt galima sakyti, kad viskas užkoduota genuose, o vėliau sutikti žmonės tarsi savotiški reagentai, kurie padeda atskleisti ar išryškinti tam tikras duotybes. Ir čia nemažai lemia tam tikra sėkmė arba nesėkmė. Kodėl su vienu žmogum tik susipažinęs gali kalbėtis beveik apie viską, o kitas, žiūrėk, metų metais sukiojas šalia, bet net pasisveikindami tik linktelit galvą, ir viskas.

Manau, kad vaikystėje tik atsiskleidžia ryškiausios prigimtinės savybės, bet tai nereiškia, kad mūsų gabumai ar talentai tik tada turi išryškėti. Niekai. Kita vertus, kiek yra jaunųjų vunderkindų, kurių žvaigždutė sužiba būtent ankstyvuoju gyvenimo periodu, o paskui užgęsta, ir nors tu ką. Duota tiek, kiek duota.

Net nežinau, ar reikia paaiškinti kūrybos prigimtį. Nesakau, kad nereikia aiškintis, nes ieškodamas priežasčių šį bei tą pradedi suprasti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Bet tik šį bei tą. Kuo daugiau supranti, tuo liūdniau šiame pasauly darosi, tad nenuostabu, kad žmonės labiau linkę skendėti palaimingam nežinojime. Bet čia yra tik šios valandos, šios minutės pasvarstymai. Kai laikas dar kiek pasislinks, pasislinks ir mintis.

Ar prisimeni savo pirmąjį parašytą eilėraštį? Išspausdintą, žinoma, be abejo, kad taip. Grįžtelėk, Elena, į savo PK (pirmosios knygos) periodą. Tekstų sudėliojimas, tinkamiausio pavadinimo paieška, rankraščio pristatymas leidyklai, susitikimas su redaktore. Galų gale ‒ Tavo knygos „Briedė jūroje“ pasirodymas visuose iki vieno Lietuvos knygynuose ir literatūros akiratyje. Padažnėjęs Tavo pulsas ir…

Ar labai nuvilsiu, jei pasakysiu, kad neatsimenu savo pirmojo išspausdinto eilėraščio? Parašytą atsimenu, taip. Bet manau, kad pačius pirmuosius mano eilėraščius išgirdo miško paukščiai, mat kai dar gyvenau tuose mistiniuose Šašaičiuose, kurie dabar jau nunyko, į mokyklą tekdavo eiti bene ketvertą kilometrų. Ryte visi vaikai traukdavome būriu, bet grįždavome skirtingai, nes pamokos baigdavosi nevienodai. Man, pirmokei, kai negalėdavau važiuoti dviračiu, kelias gerokai prailgdavo. Kad būtų ne taip ilgu, dainuodavau. Iš pradžių dainuodavau tas dainas, kur mokėjau, o paskui kurdavau savas. Neatsimenu, ką dainuodavau, bet užtekdavo visai kelionei.

O pirmosios publikacijos ‒ dar mokyklos suole. Be abejo, visų pirma „Moksleivyje“ po filologų konkursų. Ir pirmąją knygą sudariau dar būdama studentė, bet ji pasirodė jau po studijų. Likimas tąkart suvedė su Janina Riškute, ir taip jau atsitiko, kad Janina ir pastarųjų dviejų mano knygų (esė rinkinio „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ ir poezijos knygos „Užpustomi“) redaktorė. Atsimenu, kaip sukau galvą dėl pavadinimo. Apsispręsti padėjo Rolandas Rastauskas. Mąsčiau apie „Agrastų skynėją“, bet Rolandas patarė, kad „Briedė jūroj“ bus geriau. Esu dėkinga jam ne tik už šį, bet ir dar vieną kitą „Briedės jūroj“ periodo patarimą.

Be abejo, kad knygos pasirodymo labai laukiau. Nežinau, gal ir Tu turi išsaugojęs kokį egzempliorių. Bibliografinė retenybė dabar. Paradoksalu, bet yra žmonių, kurie ir dabar tą knygą nori įsigyti, po tiek metų. Viena iš mano seserų sako, kad jai ši knyga patinka labiausiai už visas kitas mano knygas. Na, bet čia kitos priežastys. Kiekviena knyga yra kitokia, o gerumą ar blogumą matuojame, kai susirandame atskaitos taškus. Jie, deja ar laimei, kinta. Tiesą pasakius, jei nekistų, būtų priežastis susirūpinti.

Studijų laikų portretas
Studijų laikų portretas

Studijų metai kiekvieno gyvenime brūkšteli ryškarėžį. Tavo laikas, praleistas Vilniuje, Vilniaus universitete, manding, Elena, taip pat dėliojo Tavo dienų, Tavo potyrių, savivokos ir mąstysenos vektorius. Kokie tuomečiai dalykai buvo svarbūs, inspiraciniai?

Kai bandau mintimis nušokti į studijų metų Vilnių, kokios erdvės vaizduotėje pirmiausia atsiveria? Štai aš, pirmakursė, bandanti susiorientuoti senuosiuose Universiteto rūmuose. Štai biblioteka, kur norimų knygų beveik neįmanoma gauti arba jų neduoda išsinešti namo. Parašiau namo, bet bendrabutis – ne namai. Namais tampa pats miestas, tiksliau ‒ Vilniaus senamiestis. Apie vektorius sunku kalbėti, kur gyvenimas iš esmės tampa labirintiškas, o Ariadnės siūlai daugiau menami, punktyriniai. Kelios draugės, su kuriomis kalbamės apie bet ką ir viską stovėdamos per pertrauką tarp paskaitų eilėje kavos į „Alumnatą“. Kažkuri iš jų gauna iš pažįstamo  Litmenio darbuotojo išganingą žetonėlį ir kurį laiką einame be eilės. Truputį nejauku, bet einame. Prancūzų kalbos lektorius Jeanas Paulis Martinas, su kuriuo žiūrime nouvelle vague filmus, patyliukais klausiantis, ar yra Vilniuje kavinių, kur po stalais neįmontuoti mikrofonai. Tarkovskio ir Felinio filmai. „Hiperbolė“, grojanti studentų šokiams. Draugė, įsimylėjusi „Anties“ gitaristą. Stingdantis šaltis žiemą Saulėtekio bendrabučiuose ir iš pačių studentų suformuota grupė, konfiskuojanti šildytuvus, kai išeiname į paskaitas. Kai kurios iš jų atrodo visiškai beprasmės, formalios, realiai mokomės tik prancūzų kalbos. Be abejo, garsusis M. Martinaičio vadovaujamas Universiteto literatų būrelis, kur į merginas žiūrima labai jau skeptiškai. Mūsų vaikinai filologai, kurie po pirmo kurso, kad ir griebęsi „sanatorinio“ gydymo Vasaros gatvėje, vis tiek beveik visi išeina į armiją. Vienas po kito besikeičiantys sovietiniai lyderiai irgi atnešantys šiokių tokių permainų. Vienas kitas ekskursas į Kauną, kur ryškėja dar kitokio gyvenimo kontūrai. Margas to laiko audinys. Dabar jau daugiau skiautelės, skiautiniai.

Tavo Pasaulio krašte, Galudieniuose, žinoma, veikia kita ritmika ir kiti dažniai negu, lyginsiu, Kretingoje, Druskininkuose, Plungėje, Šiauliuose. Visuotinė unifikuota visuomenės sąmonė fiksuoja Palangos vietą ir laiką tik kaip hedonizmą. Neabejoju, kad daugelis nežino (aš irgi), kur laidojami rezidentai. Trumpalaikiams atvykėliams išvis nesuvokiama, kad čia egzistuoja pilka kasdienybė, klampi buitis, splinas.

Klausiu, Elena, apie kasdienį ėjimą, yrimąsi. Apie žingsniavimą iš Saulėtekio tako, kur Tavo gyvenvietė, iki Jūratės gatvės, kur Tavo darbovietė (Senoji gimnazija). Apie plaukiojimą (ar nardymą) nuo pilkojo metų sezono iki saule purslojančiojo. Kaip Tau pavyksta „pradėti viską iš naujo, su nauju vardu susikurti naują gyvenimo istoriją“ (citata iš „Ievos laiškų iš Galudienių miesto“, p. 8)?

Kiekvienas turime savąjį Pasaulio kraštą ir savuosius Galudienius. Kartais mūsų privačios teritorijos ribojasi, susiliečia ar netgi kuriam laikui persidengia su kitų žmonių gyvenimais. Nežinau, kaip yra geriau. Ir nežinau, kiek pats gali tai valdyti. Sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti. Kartais apsigauni, kartais patiri netikėto atradimo džiaugsmą, bet svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties. Nekalbu apie tuos, kurie netyčia arba tyčia tau svarbiu momentu gali atsirasti šalia. Vis tiek tai ‒ stebėtojo pozicija. Apskritai, kai imiesi stebėtojo vaidmens, žmogaus gyvenimas labai paprastas, daugiau ar mažiau paklūstantis gamtos ritmui, kad ir gyvenant triukšmingiausiame didmiestyje. Gal paradoksalu, bet daugiausia vienišių yra didžiausiose pasaulio sostinėse. Mano pamiltame Berlyne apie 50% žmonių gyvena po vieną. Gali pasirodyti, kad kiek nuklydau nuo klausimo, bet kelias į Pasaulio kraštą tik romantinėje paradigmoje skirtas dviem. Moderno amžiuje, panašu, kad yra kitaip.

Berlyne, prie Sony centro, 2008
Berlyne, prie Sony centro, 2008

Grįžtant prie Galudienių metų ritmo – taip, jis šiek tiek kitoks. Bet, kaip pats pastebėjai, čia irgi esama kapinių, vadinasi, ir čia žmonės mirtingi. Nežinau, kiek vietiniai gyventojai įsitraukia į vasaros hedonizmą. Manau, kad ne per labiausiai. Dažnas palangiškis vasarą dirba, tad pramogoms nelieka kažin kiek laiko, o kartais ir noro leisti vis dėlto sunkokai uždirbamus pinigus. Vasarą mieste nemažai kultūrinio judesio, bet jis gana specifinis, dažnai orientuotas būtent į pramogą, be gilesnio turinio. Tad ar verta tame dalyvauti?

Grįžtant prie „naujų vardų“ ir „naujų gyvenimo istorijų“… Gal tiktų pajuokauti, kad moterys kaip katės turi devynias gyvybes: 3 žaidimams, 3 klaidžiojimams, 3 gyvenimui. Gyvenk, žaisk, keliauk ‒ viskas, ko reikia pilnatvei. Ah, tiesa, įtariu, kad kelias jau išnaudojau.

Štai Tavo kiekviena knyga neskubriai, bet sąžiningai išeina po knygos: „Briedė jūroje“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009), „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012), „Užpustomi“ (2013). Antraštes išvardijau šį mūsų šnekesį skaitysiančiajam (-iajai). Juk kartais net knygų pavadinimai pačių knygų neskaičiusiajam (-jai) šį tą sako, mena ar kurlink (nu)kreipia. Taigi, Elena, Tu puikiai žinai visą Lietuvos literatūros kontekstą ir, be abejonės, tuoki savo nišą. Sakyk, ar Tau gyvybiškai svarbios ir būtinos literatūrinės bendrystės, ar normaliam pulsui palaikyti pakanka, sakysiu, Poetinio Druskininkų rudens dvidienio, mėnesio vertėjų centre Visbyje ar menininkų namuose Arenšope? Ar Tau neišvengiamai yra būtina iš čia ir dabar iššokti į kitą čia ir dabar – vidinei energijai „auginti“ ir telkti?

O kas yra literatūrinė bendrystė? Manau, kad rašymas ‒ vieno žmogaus darbas. Tam reikia ramios vietelės ir šiek tiek laiko. Na, o „vidinę energiją“, kaip Tu įvardijai, gali užauginti ir sutikti žmonės, ir pamatyti nauji kraštai, bet lygiai taip pat gali įkvėpti skaitomos knygos arba debesis, plaukiantis virš galvos.

Maltoje (Gozo sala), 2014
Maltoje (Gozo sala), 2014

Nesureikšminu dalyvavimo literatūrinio gyvenimo kasdienybėje. Be abejo, reikalinga pasisukioti svarbiausiuose festivaliuose ar vieną kitą kartą atiduoti duoklę periodikai, bet tai yra labai takūs momentai, o knygą suvokiu kaip tęstinį faktą. Aišku, pageidautina tam tikra pastanga, kad knyga ir skaitytojas susitiktų. Manau, kad čia jau ne vien autoriaus, bet ir leidėjo, bibliotekininko ar šiaip kultūros žmogaus darbas.

Dar jeigu grįžtume prie „iššokimo“ į kitur klausimo, galėčiau pasakyti, kad kartais pasitvirtina sena tiesa, jog iš toliau geriau matyti. Atsidūrus kitame krašte ir kitokiame laiko tekėjime, tai, kas namie būnant rodėsi be galo svarbu ir reikšminga, gali tapti juokinga ir menka.

Gitana Gugevičiūtė taria, jog Tavo „kūryba – tai subtilus dialogas su Nijolės Miliauskaitės platoniškos vienatvės poezija ar Juditos Vaičiūnaitės kasdienybės estetizacija“. Rimantas Kmita sako, kad Tavo „eilėraščių pasaulis tiesiog persisunkęs kasdienybe, buitimi, nuovargiu, rutina.“ Brigita Speičytė rašo, kad Tavo eilėraščiuose „sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, […] sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkam.“

Manding, šie palyginimai ir apibrėžimai iš tikrųjų yra neprieštaringai įžvalgūs. Kaip Tu pati, eilėraščių autorė, priimi ir vertini kitų statomus aiškinamuosius ženklus savo kūrybos kelyje?

Taip ir įsivaizduoju vieškelį per plyną lauką su stilizuotais kelio ženklais, kur pažymėta „buitis“, „kasdienybė“, „grožis“, „nejaukumas“… O jeigu kalbėtume rimčiau, manau, kad kiekvienam rašančiajam yra svarbu būti pastebėtam. Įtariu, kad meluoja tie, kurie tvirtina kitaip. Ir džiaugiuosi, kai literatūros tyrėjai skaito mano tekstus pastebėdami ir pakilimus, ir nuokalnes. Džiaugiuosi tuo, kad jie dažniausiai „atspėja“ perskaitymo kodus, ir šiuo požiūriu teko nusivilti gal tik kokį kartą. Galbūt galėčiau pridurti, kad be skandinaviško atšiaurumo mano eilėraščiuose esama ir pirmapradžio vitališkumo, ir gyvenimo džiaugsmo, galų gale ironijos ir autoironijos.

O šiaip pirmasis savo kūrinio vertintojas vis dėlto esi tu pats. Šiuo požiūriu esu sau gana reikli. Jei taip nebūtų, mano knygų sąrašas būtų gerokai ilgesnis. Beveik niekada nebegrįžtu prie tų eilėraščių, kurie liko juodraščiuose išleidus knygą. Nelabai suprantu tų žmonių, kurie visai neredaguoja savo tekstų ir paleidžia į pasaulį visa, ką parašę. Apskritai, manau, kad tekstai turi kiek „susigulėti“, kad autorius nuo jų kiek nutoltų, o tada jau yra prasmės sugrįžti prie rankraščio.

Tavo pirmosios knygos pirmame eilėraštyje

 vedlys turi būti aklas

kad nematytų erškėčių

ir negyvų kūnų po kojomis

pirmasis turi būti aklas

kad nematytų kranklių

ir nejaukių savo pėdų

tokių laikinų kai aušta

ir kyla vėjas (juk užpustys)

vedlys turi būti kurčias

kad negirdėtų kaip

skamba laidotuvių varpai

 yra šis kertinis veiksmažodis, pavartotas būsimuoju laiku, po dvidešimt trejų metų štai virtęs esamuoju amžinai neveikiančiuoju (ok! dar ir kokiu veiklutėliu) daugiskaitos dalyviu – Tavo pastarosios poezijos knygos antrašte. Manding, tai toli gražu ir arti gražu neatsitiktiniai ir neįsikalbėti dalykai, jųjų neįmanoma moduliuoti tamtyč. Tai veikiau ne atspindintis, o ataidintis veidrodis. Kaip Tau pačiai sietini, su(si)siejami tiedu laikai, kuriame buvai ir kuriame esi?

Bet juk užpustomi, o ne užpustyti. Nuolatinė rezistencija gali būti labai varginanti, tad visai natūraliai į knygą įsirašo tokie eilėraščiai kaip „Pralaimėjęs“ arba „Čiuožiko diena“. Manau, dramatiškas pasaulio pojūtis susieja šias laiko požiūriu gerokai nutolusias knygas. Galbūt rinkinyje „Briedė jūroj“ ši jausena kai kur kiek per daug išdidinta, knygoje „Užpustomi“ dramatiškumas ,,pritildytas“, ne toks atviras. Jeigu būčiau literatūros kritikė, tokią rašymo manierą siečiau su romantine pasaulėjauta, aišku, jau patyrusia visus įmanomus moderno virsmus.

Kita vertus, skaitytojui, manau, nerūpi jokios klasifikacijos. Arba skaitomas eilėraštis užkabina tavo vidines stygeles, arba ne. Čia jau kalbu kaip skaitytoja. Autentika svarbu, bet dar yra kažkas kita, ir tas „kažkas kita“ arba rezonuoja, arba ne.

Pasaulėjautos prasme dabar labiausiai nutolusi knyga yra „Tiltas iš pelenų“. Bet kalbant apie šį rinkinį kuo puikiausiai atsimenu per vieną iš knygos pristatymų apie ją pasakytus Rolando Rastausko žodžius, kad čia jis atpažino poetės balsą. Manau, kad ,,poetės balsas“ ir sujungia visas mano eilėraščių knygas, o ne tokia Elena Karnauskaitė, kaip konkretus asmuo. Tokios ten beveik ir nėra. Kaip ten su tuo autoriumi? Irgi nušauti? Tik kas tada lieka?

 Mano konservatyvi žiūra niekaip netapatina knygos su bulvių traškučiais, o gydytojo, mokytojo ‒ su griovių kasėju. Pinigai yra konvertuojami į kitus pinigus, bet štai žmogiškoji mąstanti sąmonė, manding, nepripažįsta absoliutinamos lygybės. Klausimą pradėjęs formuluoti tokiom (ne)analogijom, hė, teiraujuosi štai ko. Būdama pilietė, būdama lituanistė, būdama valstybės pripažinta meno kūrėja, sakyk, Elena, ar įmanoma koreguoti bendruomenės kūrimą, kištis į status quo? Kiek galima (galima tikėtis) turėti atsakomybės už bendrabūvio reikalus, (ne)tolerancijos ir (ne)pakantumo čia pat ‒ už slenksčio, už lango, už nugaros – purslojančiam vyksmui? Kiek mokytojas šiuolaikybėje formuoja mokinio suvokimus, kiek pačiam mokiniui svarbu gauti siunčiamus signalus?

Taip paklausta pasijutau tarsi kokia Šatrijos Ragana. Bet ano laiko vertybės ir vertinimai šiai visuomenei nebegalioja arba galioja tik iš dalies. Kartais gana sumaniai bandoma manipuliuoti tarpukario idealizmo atgarsiais, kartais tai suveikia, bet sveikiau būtų pripažinti ir priimti savąjį laiką tokį, koks yra. Su visais privalumais ir trūkumais. Kaip pedagogė labai aiškiai pajutau vieną lūžio momentą – kai knygų vaikus pakeitė tinklo vaikai. Tai įvyko pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu. Kitose pasaulio šalyse tai įvyko anksčiau. Ar pasaulis dėl to sugriuvo? Toli gražu ne.

O bendruomenės kūrimas visada buvo koreguojamas. Mokytojas – valstybės užsakymo vykdytojas. Švietimo sistema – puikus atspindys to, kas vyksta valstybėje ir kokia yra valstybė. Labiausiai skaudina tai, kad pamiršta pagarba mokytojui. Jei galima negerbti mokytojo, tai galima negerbti ir bet kurio kito žmogaus. Tad nėra paskui ko verkti, kad mūsų valstybėje atskiras žmogus nesuvokiamas kaip vertybė. Deklaracijose, popieriuose ‒ taip, realybėje – ne. Galbūt tai iš dalies sovietmečio palikimas, bet gal ir ne.

Čia pajudinome gana sudėtingus klausimus. Mano, kaip atskiro asmens, kaip žmogaus, pozicija labai paprasta. Nemeluoti sau ir kitam. Kartais gali nenorėdamas apsigauti, bet – klysti žmogiška. Tik klystančiu pasilikti kvaila.

Elenos knygų lentyna
Elenos knygų lentyna

Nuotraukos iš Elenos Karnauskaitės asmeninio archyvo. 

Daina Opolskaitė: ,,Neatsakomas klausimas: o kodėl tu rašai?“

Daina Opolskaitė: ,,Neatsakomas klausimas: o kodėl tu rašai?“

Daina Opolskaitė
Daina Opolskaitė Suvalkijos pienėse. 2014

Su Vilkaviškyje gyvenančia rašytoja, Pilviškių gimnazijos mokytoja lituaniste Daina Opolskaite-Kovalčikiene kalbasi Gintarė Adomaitytė.

Grįžkime į tuos metus, kai pasirodė Tavo pirmoji knyga ,,Drožlės“(2000). Tai – novelės. Papasakok apie savo knygą – kaip ilgai ją rašei, kelis kartus dalyvavai Rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos  konkurse? Mažai kam pavyksta PK konkursą laimėti pirmąjį kartą. Turbūt jau mokyklos metais norėjai būti rašytoja?

Iš tikrųjų noveles rašiau vienu mostu – brūkšt, ir yra. Neatsakingai, greitai. Mažai redaguodavau. Pirmosios knygos konkursą laimėjau iš antro karto. Pirmąjį kartą mane „nurungė“ Andrius Jakučiūnas. Mokyklos suole tvirtai žinojau, kad noriu daryti ką nors, kas būtų pravartu žmonėms, visuomenei – jaučiau galinti duoti, o ne imti ir naudotis. Be to, jau tada gana anksti suvokiau tai kaip būdą įminti savo pėdsaką. Buvau iš tų, kurie nenori būti mokomi, o jaučia, kad patys gali mokyti.

drozles

Lyg per miglas prisimenu Tavo knygos pristatymą Rašytojų klube. Regis, buvai  ne viena  – Tu ir poetė Lina Burbaitė? Ir dar jaunosios tapytojos, viena jų – Benigna Kasparavičiūtė. Kokios nuotaikos tuomet Tave valdė, kokių būta vilčių?

Tą vakarą debiutavome trise: tapytoja Benigna Kasparavičiūtė, pirmąją poezijos knygą išleidusi Lina Burbaitė ir aš. Kokios nuotaikos valdė? Labai nekuklios: atrodė, kad visas pasaulis štai guli tau po kojomis, kad viskas vyksta taip, kaip ir turėjo įvykti… Dabar jau seniai nebeišgyvenu tokio jaunatviško maksimalizmo ir tokio pasitikėjimo savimi ir savo kūryba. Beje, mano kolegė „pagal seriją“ Lina kažkur dingo, niekur nebesutinku jos eilėraščių…

Pirmosios knygos pristatymas Vilkaviškio Kultūros rūmuose. Dalyvauja V.Kukulas, V.Girdzijauskas.
Pirmosios knygos pristatymas Vilkaviškio Kultūros rūmuose.
Dalyvauja V.Kukulas, V.Girdzijauskas.

 Jau įpratome Tavo tekstus skaityti ,,Šiaurės Atėnuose“, ,,Literatūroje ir mene“. O ar skaito Tave kolegos mokytojai? Arba rajono kultūros darbuotojai? Ar yra šalia žmonių, kuriuos galime vadinti ,,palaikančia komanda“?

Ar skaito, man sunku pasakyti. Atgarsių mažai. Ko gero, labai retas kuris. Vilkaviškyje, o tuo labiau Pilviškiuose, tokių „Šiaurės Atėnų“ nenusipirksi, nėra nė vienos vietos, kur juos būtų galima gauti. Kai pavargstu nuo „internetinio“ numerio, pati važiuoju į Marijampolę nusipirkti.

Jei dar atviriau – stengiuosi slapukauti. Niekam savo tekstų neperšu, nerodau, nepranešu, kad pasirodė, nekviečiu perskaityti. Kas nori, kam įdomu, tas randa ir perskaito. „Palaikančios komandos“ neturiu. Tarp mokytojų dėl to jaučiuosi tik savesnė, ne kažkokia kitokia. Jau seniai sau pasakiau, kad gyvenu du gyvenimus: kasdienį, mokytojišką, ir literatūros. Beje, tai juntamas asmenybės susiskaldymas, ir manau, kad tai ne kiekvienam lemta patirti…

 Prisimenu Tavo puikią esė ,,Šiaurės Atėnuose“, kurioje prisipažinai, kad esi pašaukta mokytojauti. Skaityti buvo malonu: pašauktųjų niekada nėra daug. Bet juk tas pašaukimas – tai ir išbandymai, ir...

Ta esė buvo stipriai ironizuota, noras pasišaipyti iš savęs ir iš situacijos. Numojau į visus tabu ir nuoga atsistojau prieš veidrodį. Pats tekstas, pasirodo, buvo nemažas sprogimas. Prisimenu, kaip viena kolegė įspraudė ją perskaityti savo vyrui, o tas perskaitęs pasakė: ir kas su tokia gali gyventi? Kad nori – verk ir juokis. Teksto ironija – kietas lukštas, ne kiekvieno ji prakertama, tad ne kiekvienas ir pasieks didžiąsias esmes.

Tačiau turiu prisipažinti, kad ji, toji esė – grūdas, kuris nukrito ir tebedygsta. Niekaip neatsikratau minties, kad ji galėtų išaugti į pedagoginį romaną apie visą mokyklos ir mokytojystės kasdienybę. Žiaurią. Tikrą. Juokingą. Be jokių blizgučių ir pompastikos, kurios apstu pedagoginio gyvenimo išorėje, vien tik dėvint ironijos kaukę… Juk tokios literatūros nėra. Bent jau lietuvių kalba jos neturime. Bet tai būtų labai drąsu. Kitas klausimas, ar tokia knyga būtų išleista? Ko gero, jausčiausi beveik kaip Sruoga, parašęs „Dievų mišką“ – pavojingą kūrinį. Bet ta mintis kažkodėl neduoda man ramybės.

Pirmasis Mokytojos rugsėjis. Su penktokais Žaliojoje 2000 m. rugsėjo 1-ąją.
Pirmasis Mokytojos rugsėjis. Su penktokais Žaliojoje 2000 m. rugsėjo 1-ąją.

Gal dabar pats laikas pakalbėti apie Tavo mokytojus – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ar yra asmenybių, kuriomis žaviesi, gal net bandai sekti?

Esu gan uždaras žmogus, man nelengva bendrauti, todėl dažniausiai renkuosi vienatvę. Dėl tos priežasties netiesioginių mokytojų turiu kur kas daugiau. Iš literatūros išskirčiau tris autoritetus. Pirmiausia Antaną Vaičiulaitį, iš kurio mokiausi žodžio jėgos ir melodikos, neeilinių palyginimų ir raiškos, antrasis – Henrikas Radauskas, kurio poezija man tikroji literatūros meistrystė, o kiekvienas eilėraštis – kaip desertas. Ypač mėgstu (ir garsiai, ir tylomis) skaityti jo „Vienaragį“ ir „Jūrininko iškeliavimą“ – kiekvieną kartą šiurpas pereina… Trečioji yra Charlotte Bronte, sužavėjusi ir savo gyvenimo istorija, ir literatūra. Jos romaną „Džeinė Eir“, pamenu, gavo paskaityti mano močiutė. Tada mokiausi antroje klasėje ir man parūpo ta stora knyga ant šaldytuvo. Dar nesupratau nei tiesioginės kalbos, nei kreipinių, bet ta knyga tapo mano gyvenimo palydove. Dabar ją moku beveik mintinai, ir vis tiek ji guli mano naktinio stalelio stalčiuje. Manau, kad Džeinė Eir mane formavo ir kaip mokytoją. Žaviuosi ir pačia Šarlote Bronte – jos, kaip moters rašytojos, stiprybe ir drąsa sudėtingomis XIX a. Anglijos gyvenimo aplinkybėmis. Iš šiandienės prozos didžiaisiais savo mokytojais pripažįstu Jaroslavą Melniką ir amerikiečių rašytoją Michaelį Cunningamą.

Iš asmenybių, su kuriomis teko bendrauti, noriu nusilenkti rašytojui Juozui Apučiui, tapusiam mano pirmosios knygos krikštatėviu ir studentiškais metais taip skatinusį mane rašyti. Jo asmenybės šviesa ir žodžių teisingumas man iki  šiol nepamirštami.

Girdėjau ne vieną mokytoją besiskundžiantį, kad jei ne mokytojavimas – tai tikrai būtų tapęs rašytoju. Tai ar tikrai tas darbas taip labai trukdo? Tu esi lyg ir įrodymas, kad nelabai… 

Įdomus pastebėjimas. Mokytojystė – iš tiesų labai kategoriška, ji nelinkusi leisti rinktis. Kasdien sakanti: man arba viskas, arba nieko. O kur dar tai, kad mokyklą kasdien turi pasiekti už keturiolikos kilometrų ir dar tai, kad visiems metams uždarė tiltą per Šešupę ir kasryt reikės pėsčiomis per lietų ir sniegą klampoti į kitą pusę, kad pasiektum mokinį… Tokiu gyvenimo atveju supranti, kad mokytojystė pareikalauja ir fizinių jėgų. O juk ir šito sunku rasti laiko minčiai, nuovargis ir emocinis išbalansavimas dažnai parodo, kad be šio darbo tu nieko daugiau negali. Bandau donkichotiškai grumtis, įrodyti sau, kad galiu. Kartais palūžtu. Po to vėl atsistoju. Gerai žinau, kad esu mokytoja. O ar esu rašytoja? To nežinau.

 Gyveni Vilkaviškyje, mokytojauji Pilviškių gimnazijoje. Ar  būna, kad mintimis nuleki į didesnius miestus arba į gimnazijas, kurias vadiname ,,prestižinėmis“?

Keblus ir provokuojantis klausimas. Pirmiausia turbūt reikia prisipažinti, kad esu miesto, kultūros žmogus, bet – paradoksas – gyvenimas lėmė būtent tai, kad tenka dirbti atokiame provincijos miestelyje. Matyt, tai likimo „kodas“, nenoriu jo peržengti. Aiškiai suvokiu, kad dirbdama „prestižinėje“ gimnazijoje dirbčiau kitaip, atsivertų kitos galimybės, galbūt pavyktų net išnaudoti kažkokius savo resursus, kuriuos lyg ir jaučiu turinti, bet… atidžiau apsidairiusi po savo klasę suprantu, kad vaikas, į kurio akis žvelgiu kasdien, yra toks pats ir didmiestyje, ir atokiame miestelyje. Tie patys norai, troškimai, tas pats pasaulio ir gyvenimo pulsas.

Tėviškė. Didieji Šelviai.
Tėviškė. Didieji Šelviai.

Ar turi Vilkaviškis savo gyvenimą būdą, stilių? O Pilviškių miestelis? Ar atitinka minėtų vietų ritmas Tavąjį  gyvensenos ritmą?

 Dabar jau nebeatitinka. Gyvenu daugiau savo, vidiniu, ritmu. Skaitau naujausią literatūrą, kultūrinę spaudą, kad galėčiau jaustis arčiau sostinės kultūrinio gyvenimo. Labiausiai esu išalkusi susitikimų, bendravimo su literatūros žmonėmis. Vilkaviškis su kaupu išpildė mano lūkesčius jaunystės, paauglystės metais, davė daug, nes jame gyveno ir darbavosi ne viena rajono kultūrai svarbi asmenybė. Tik dabar galiu įvertinti ilgametės Viešosios bibliotekos vedėjos Astos Velioniškienės indėlį, kuomet Vilkaviškio rajoną jos nuolatiniais kvietimais lankė poetai, rašytojai, vykdavo naujausių knygų pristatymai, o LRS pirmininką Valentiną Sventicką pažinojau kaip kartkartėmis matomą kaimyną… Kultūros centre aktyviai veikė rajono literatų klubas „Seklyčia“, vėliau įkūręs jaunųjų, moksleivių, filialą. Ten pirmą kartą sutikau Giedrę Kazlauskaitę, prasidėjo mūsų draugystė. Jaunam žmogui to pakako. Jaučiausi auganti visiškai kultūringoje aplinkoje, pasirengusi pakelti sparnus. Su nostalgija prisimenu tuos metus. Šiandien Vilkaviškis kitoks – užgesęs…

Mudvi dažniausiai susitinkame Jaunųjų filologų konkurse, esu vertinusi Tavo mokinių darbus. Ar esi dalyvavusi JFK, kai buvai mokinė? Ką manai apie šiuos konkursus – ką reikėtų keisti, ko atsisakyti? Ar padeda  konkursai tapti rašytoju?

JFK dalyvavau 1997 metais Mažeikiuose būdama 12 klasėje. Tada už prozą gavau III laipsnio diplomą. Manau, kad JFK unikalus, kito tokio nėra. Tai vienintelė TIKRO susitikimo vieta kuriančiam jaunimui. Atmosfera nepasikeitusi: tokia, kokia buvo mano dienomis, tokią jaučiu ją ir dabar.  Ypatinga pajusti tą visišką toleranciją kitam, kito pasauliui ir kūrybai. Deja, konkurso organizacija nėra tobula, trūkumai egzistuoja. Vargina tolimi maršrutai į pačius atokiausius kampelius. Manau, visai vykusi buvo idėja „apsistoti“ Vilniuje. Jaunam žmogui sostinėje visada bus į ką pasidairyti, tuo labiau iš kitų vietovių.

Vilkaviškio geležinkelio stotyje 1997 metų vasarą.
Vilkaviškio geležinkelio stotyje 1997 metų vasarą.

Manau, pats konkursas yra svarbus savęs „pasimatavimas“, kurio negali būti išvengta kūrybos kely. Mane glumina tie jauni kūrėjai, kurie neįvertinti sako: viskas, daugiau iš manęs nė eilutės… Tam tikra prasme konkursas tikrai augina rašytoją.

Klausinėjau, klausinėjau, bet juntu: ne viskas dar pasakyta. Atidžiai klausau Tavo pačios papildymų.

Be atsakymų į šiuos klausimus dar galiu pridėti keletą detalių, kurios gal Jums pasirodys įdomios. Pavyzdžiui: mano dukra pamačiusi mane prie kompiuterio kartais užduoda paprastą, bet neatsakomą klausimą: mama, o kodėl tu rašai? Iš tikrųjų jis be atsakymo…

Trijų kartų giminės moterys. Su močiute ir dukra Ugne 2006 m.
Trijų kartų giminės moterys. Su močiute ir dukra Ugne 2006 m.

Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.

Metai praėję, mokinys išėjęs, o laiškas tebešildo. Kaip keista, kad kažkam gali palikti tokį įspūdį…

Kaip parašyti gerą tekstą, manęs niekas nemokė, jokių patarimų nedavė. Mokyklą literatūroje suradau ir išėjau pati. Tie patarimai, kuriuos šiandien iš tos mokyklos perduodu savo mokiniams – jeigu man kas nors juos būtų davęs, kai mokiausi, įdomu, kiek tai būtų reikšminga? O gal kur kas didesnė meistrystė juos pačiam aptikti?

Pilviškių vidurinėje mokykloje su kolege Violeta Kriščiūniene egzaminų vertinimo metu 2005 m.
Pilviškių vidurinėje mokykloje su kolege Violeta Kriščiūniene
egzaminų vertinimo metu 2005 m.

Nuotraukos iš D. Opolskaitės asmeninio archyvo.

Sugrįžimai Soliaryje ir „Soliario“ sugrįžimai

Sugrįžimai Soliaryje ir „Soliario“ sugrįžimai

Neringa Mikalauskienė

Man buvo vienuolika su puse. Susirgau. Nieko kita neliko, tik gulėti lovoje ir skaityti. Bet visos knygos, kurias turėjau, jau buvo perskaitytos po kelis kartus. Ėmiau niurgzti, kad nuobodu, nėra ką veikti. Tada mama pasirausė po savo knygų lentyną, ištraukė vieną, pavartė: „Čia fantastika, bet tu per maža, ji suaugusiesiems, dar nesuprasi…“ ‒ ir įkišo atgal. Tada atrado kitą ‒ „Harką“ (man, kaip ir daugeliui vaikų, kaip tik buvo prasidėjęs „indėnų periodas“). Vis dėlto, vos tik mama spėjo išeiti į darbą, šokau iš lovos ir pradėjau ieškoti tos ‒ „fantastinės, bet suaugusiesiems“. Neprisiminiau, nei kurioje vietoje ji įkišta (knygos pas mus buvo sudėtos dviem eilėmis), nei kaip atrodo viršelis. Bet priešlapius įsidėmėjau gerai ‒ buvo tamsiai mėlyni.

Sol_prieslapis

Ir štai ‒ Stanislavo Lemo „Soliaris“ jau mano rankose. Knyga, kuri tapo man lemtinga. Kurią kaskart susirasdavau, kai jausdavausi pakliuvusi į keblią situaciją, padėtį be išeities arba ‒ ant permainų slenksčio.

Pirmasis "Soliario" leidimas, "Vaga", 1978
Pirmasis “Soliario” leidimas, “Vaga”, 1978

 

O tuo metu, ant paauglystės slenksčio, mane per knygos puslapius vedė užsispyrimas, kad įveiksiu tekstą, kuris toli gražu nebuvo skirtas vienuolikmečiui vaikui. Net pati įdomiausia man veikėja Harė ‒ devyniolikos! ‒ atrodė beviltiškai sena. O ilgi, išsamūs Soliario planetos tyrinėjimų istorijos aprašymai, smulkus jo fizikinių savybių vardijimas ne visada audrino vaizduotę, nors jau didžiavausi savimi, kad apie astronomiją žinau kur kas daugiau nei mano bendraamžiai (iš Antano Juškos knygos „Saulės šeima“, kurią perskaičiau ignoruodama visas schemas ir formules…). Soliaris veikė kitaip. Keldamas klausimus.

Kodėl planetos, kurioje akivaizdžiai yra protinga gyvybė, žmonės nebenori tyrinėti?

Kodėl, sulaukę „svečių“, t. y. Soliario jiems siųstų protingų būtybių, žemiečiai visais įmanomais būdais stengiasi jų atsikratyti?

Kodėl knygos pasakotojas Krisas Kelvinas vienintelis bando priimti savo „svečią“ ‒ Harę ir netgi pažindina ją su kitais įgulos nariais Snautu ir Sartorijumi? Juos juk taip pat lanko „svečiai“. Kas jie? Kodėl net knygos pabaigoje tai lieka paslaptis?..

Ko jie bijo?

Man, vienuolikmetei, visos jūros, net Soliario okeanas, atrodė iki kelių. Jei tik jie visi nustotų kalbėti užuominomis, gąsdinti vieni kitus, problema būtų išspręsta. Na tai kas, kad „svečių“ tik išorė žmogiška, tai kas, kad jie ‒ tik supaprastintos (apribotos keliais jiems būdingais įpročiais ar posakiais) kopijos tų, kuriuos įgulos nariai kadaise pažinojo ir galbūt mylėjo? Bendraudami „svečiai“ tampa vis labiau savarankiški, tolsta nuo „originalų“ ‒ argi tai nėra svarbiausia? Argi Krisas iš tiesų norėtų, kad Harė liktų tokia, kokią jis ją matė paskutinį kartą Žemėje, prieš savižudybę?

Aha, jis jaučiasi kaltas dėl jos mirties? Bet tai juk būtų proga savo klaidą ištaisyti! Soliaris suteikia dar vieną šansą… o žmogus elgiasi taip pat, nepasimoko. Galbūt tuomet ir aš pirmą kartą suabejojau tais suaugusiaisiais, kuriems išsprūsta: „O, jei dabar galėčiau grįžti į praeitį! Tikrai taip nesielgčiau. Viskas būtų kur kas geriau.“

Taigi „Soliaris“ man tapo parankine knyga, kuri sugrįždavo, ir kas kartą ‒ vis kitaip. Būdama keturiolikos pradėjau lankyti Alytaus fantastikos mėgėjų klubą. Jo pavadinimas ‒ sugalvotas ne mano, o vadovo Stanislovo Sliužinsko ‒ irgi buvo „Soliaris“. Veikiausiai ir jam ta „soliaristika“ rūpėjo labiau nei kitų fantastinių knygų idėjos. Tada sužinojau, kad „Soliario“ autorius Stanislavas Lemas laikomas vienu žymiausių Lenkijos rašytojų fantastų. Aptikau ir kitą lietuviškai išverstą jo knygą ‒ „Grįžus iš žvaigždžių“. Buvo įdomi, bet tokio įspūdžio nepadarė.

Dabar, tapusi literatūros kritike, grįžtu prie „Soliario“ dar kitaip. Į kai kuriuos „kodėl?“ jau galiu atsakyti ‒ bet tai nebus atsakymai, kuriuos suprastų vienuolikmetis vaikas ‒ tam iš tiesų reikalinga patirtis.

Ši knyga nėra apie tai, kaip sudėtinga užmegzti konktaktą su nežemiškomis civilizacijomis, kaip man tada pasirodė. Ji ‒ apie tai, kaip sudėtinga suprasti žmogų ir jo prigimtį. Apie tai, koks silpnas yra žmogus ir kad jis, susidūręs su problema, dažnai yra linkęs pabėgti. Arba sugriauti ‒ keršydamas už jam padarytą žalą. Nors tas, kuris tą žalą padarė, gal net nesuprato, kad daro ką nors blogai. Juk supratę, kad ištirti Soliarį nėra taip paprasta, be to, reikalauja žmonių aukų, žemiečiai paliko ten tik vieną stotį su trim darbuotojais ‒ tiesiog būti planetoje. Ir vis pasigirsta kalbų, kad gal geriausia stotį visiškai likviduoti. Ar tik tai neprimena pasakėčios apie lapę ir vynuoges?.. Jei negali pasiekti ‒ vadinasi, jos dar žalios, taigi užrieti uodegą ir nueini sau. Taip ir žmonijos ambicijos Soliario atžvilgiu buvo užgautos. Nors prieš tą jo okeaną jie tikrai atrodo lyg musės… (…) žmogų, atkakliai studijuojantį visokią soliarianą, pagauna nenugalimas įspūdis, kad jis mato intelektualinių, galbūt genialių konstrukcijų skeveldras, be tvarkos susimaišiusias su padariniais kažkokios begalinės kone beprotiškos paikystės (…); gausėjo teorijų, skelbiančių, kad turime prieš akis produktą degeneracijos, regreso, kuris atėjo po okeano „intelektualinės didybės“ fazės, kad okeanas iš tikrųjų yra naujas padaras ‒ glioma, kuri, atsiradusi senųjų planetos gyventojų kūnuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likučius į amžinai tveriančio, savaime atsinaujinančio, viršląstelinio gaivalo struktūrą. (p. 31). Tačiau nė viena iš tų daugelio hipotezių neatrodė teisinga.

Šiaip ar taip, panašu, kad Soliario okeanas pats vykdo eksperimentus su žmonėmis. Ištraukia iš jų pasąmonės kažkokius fragmentus, materializuoja juos ir stebi ‒ kas bus? O gal jam visai nesvarbu? „Svečiai“ nėra žmonės, jie netgi nėra žmonių kopijos. Tai įgavusios pavidalą pačios tamsiausios, nemaloniausios žmogaus mintys. Vienas iš veikėjų, kibernetikas Snautas, samprotauja: Kas yra normalus žmogus? Toks, kuris nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad apie tai nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių sutinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? (p. 84). Vargu ar kas iš mūsų nori akistatos su bjauriąja, šlykščiąja savo puse. Man rodos, kad turiu tave vis… matyti, ‒ sako Harė Krisui, bet abejinga intonacija, kuria ji ištaria tuos žodžius, nieko neliudija apie jausmus. Galbūt tai galima palyginti su prietaisu, kuris veikia tik įjungtas į energijos šaltinį ‒ žmogų. Tačiau žmogui buvimas kartu su „svečiu“ sukelia pačius įvairiausius jausmus ‒ baimę, pyktį, susierzinimą ir kartu gailestį, užuojautą, švelnumą, netgi meilę… Ar Krisas iš tiesų myli Harę, ar jam tik atrodo taip?

‒ Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų… jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu nė akimirkos nesvyruodamas jos atsikratytum. Tiesa?

‒ Tiesa.

‒ Tai gal ji kaip tik todėl nėra tokia baidyklė?!   

(…)

…ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk! (p. 175).

Nežinia labiausiai sukrečia. Jei tikrai būtų aišku, kad „svečias“ ‒ tik funkcija, instrumentas, įvilktas į žmogišką „rūbą“, būtų lengviau apsispręsti. Dabar veikėjai turi išlaikyti dvigubą moralinį išbandymą. Juk jei atrastum savyje tai, kas pačiam kelia pasibjaurėjimą ‒ pasistengtum to atsikratyti, sunaikinti, tačiau ar gali taip paprastai sunaikinti, kas atrodo kaip žmogus ir netgi pats mano esąs žmogus? „Svečiai“ tiki (bent jau kurį laiką), kad ir yra tie asmenys, kuriuos reprezentuoja. Kas nutinka, kai jie išsiaiškina tiesą? Vėlgi nežinia. Tik iš pokalbių nuotrupų užsimenama, kad žmogui su savo „svečiu“ ilgainiui bendrauti vis sunkiau.

Pasakojama pirmuoju asmeniu ‒ taigi kuriamas subjektyvumo įspūdis. Nebūtinai tiesa yra tai, ką pasakotojas manosi atradęs ar supratęs ir ką bando pateikti kaip tiesą skaitytojui. Be to, tai reiškia, kad veikėjas nebūtinai ras atsakymus kūrinio pabaigoje. Man skaityti „Soliarį“ ‒ tai nuolatos žaisti „katės ir pelės“ žaidimą. Atrodo, jau pačiupau už uodegos, jau pergudravau, bet ‒ išsprūsta. Todėl po metų ar po poros vėl grįžtu ‒ pasitikrinti, ar iš tiesų atsakymų nebuvo.

Drąsiai teigiu tik viena ‒ tai svarbiausia mano gyvenimo knyga. Atrasta pačiu laiku, kai daugiau kaip pusės to, kas joje parašyta, negalėjau suprasti. Atrasta tam, kad galėčiau nuolatos prie jos grįžti.

Stanislavas Lemas „Soliarį“ rašė nuo 1959-ųjų birželio iki 1960-ųjų birželio. 1972-aisiais rusų režisierius Andrejus Tarkovskis pagal jį sukūrė filmą „Soliaris“. Filmas, kaip ir režisierius, tapo kultiniu ‒ tai reiškia, kad daugelis (ypač jaunų) žmonių, kurie ieško atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus, laikė ir tebelaiko garbės reikalu jį pamatyti. Tačiau tai nėra atsakymas, o tik A. Tarkovskio atsakymo versija. Įdomu, kad S. Lemas, pamatęs filmą, pasipiktino, nes, anot jo, režisierius itin akcentavo krikščionių religijos motyvus ‒ filme atsirado Kriso prisiminimų apie tėvą, aliuzijų į sūnaus palaidūno grįžimą. Fantastas ir ateistas S. Lemas „Soliaryje“ mieliau kėlė mokslines hipotezes, net ir apie Dievo buvimą: Tai turėtų būti Dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra Dievas… luošas, kuris visada trokšta daugiau negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sukūrė begalybę, kuri užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu (p. 223).

Kadras iš A. Tarkovskio filmo "Soliaris", 1972

Kadras iš A. Tarkovskio filmo "Soliaris"
Kadrai iš A. Tarkovskio filmo “Soliaris”, 1972

Prisipažinsiu, kai pirmą kartą paauglystėje pažiūrėjau A. Tarkovskio „Soliarį“, pasipiktinau ir aš. Man norėjosi, kad filmas atkartotų knygą. Taip nebuvo. Filmas tarsi gyveno savo gyvenimą. Tačiau vieną ‒ gal net esminį ‒ bruožą išlaikė: prie jo vis norisi sugrįžti ir pasitikrinti, gal šį kartą suprasiu daugiau… Ko nepasakytum apie Steveno Soderbergho „Soliario“ ekranizaciją 2002-aisiais. Netgi sakyčiau taip: jei S. Lemo knygą „Soliaris“ galima būtų palyginti su tikrąja Hare, tai A. Tarkovskio filmas „Soliaris“ būtų toji Harė, kuri Krisą lanko Soliaryje ‒ tarsi kopija, bet tokia, su kurios versija nesutinka pats kūrėjas (S. Lemas). Vis sugrįžtanti. O štai S. Soderbergho filmas lieka tik filmu ‒ kartą pamatei ir užtenka.

Beje, šiemet grįžo ir knyga ‒ pasirodė pakartotas jos leidimas. Seniai reikėjo. Tą naująją knygą ir patarčiau skaityti, nepaisant visų savo sentimentų „Zenito“ serijai ir tik jai būdingai priešlapių grafikai. Vertėja ta pati, Giedrė Juodvalkytė, bet tekstas peržiūrėtas ir atnaujintas Rimvydo Strielkūno: juk per 36 metus, nuo 1978-ųjų, ir kalba šiek tiek pasikeitė. Tad štai koks dabar yra naujasis „Soliario“ rūbas:

Naujasis A. Tarkovskio "Soliario" leidimas, Kitos knygos, 2014
Naujasis A. Tarkovskio “Soliario” leidimas, Kitos knygos, 2014

Ir pabaigai ‒ dar viena iš Soliario išsinešta pamoka: Tačiau pasitraukti ‒ reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi tik vaizduotės sukurtos galimybės, kurią slėpė ateitis.

 

 

 

Albinas Bernotas: „Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus?“

Albinas Bernotas: „Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus?

Albinas Bernotas
Albinas Bernotas

,,Ilgas pašnekesys su trumpų akimirkų stabdytoju“ – taip poetas ir eseistas Albinas Bernotas nutarė pavadinti mudviejų interviu, skirtą ,,Metų“ žurnalui.

Pašnekesio ir tikrai būta ilgo – net labai (į klausimus pašnekovas atsakė raštu). Nieko keista, kad redakcija tekstą kiek patrumpino… O vis dėlto: išbrauktą  pasakojimą apie gyvenimą Labanoro  miške dažnokai prisimindavau.

Ačiū MENO BANGOMS, sutikusioms publikuoti ir tas akimirkas, kuriose alsuote alsuoja Labanoro giria. Ten, Argirdiškėje, Albinas Bernotas apsigyveno 1978 metais – Vilniuje pasirodydavo tik retsykiais.  

Prisiminimai apie Albiną Bernotą (1934–2012) įkvėpė MENO BANGŲ projektą ,,Pokalbiai su regionų rašytojais“. Jį skiriame Albino Bernoto atminimui – šiemet poetui būtų suėję aštuoniasdešimt.  

 Gintarė Adomaitytė     

Kai skaitau Jūsų pasakojimą apie tėviškę, apie mamos ir patėvio bendravimą, juntu: tebesklinda šviesa. Tai – praeitis. O dabar? Ar sutinkate Labanoro girioje žmonių, nuo kurių buvimo šviesiau? Ir – ar praeitis gali nušviesti dabartį, teikti vilčių?

Senosios Lietuvos naikinimo estafetę pokario stribai sėkmingai perdavė melioratoriams, taip sakoma, ir aš tuo tikiu, o kas mėgintų taip sakantiems ir tuo tikintiems prieštarauti, siūlyčiau atvažiuoti į Labanoro miškų kaimelius ir pasidairyti. Deja, pats suprantu, kad toks siūlymas jau beviltiškai pavėluotas, dabar nepriklausomos Lietuvos kaimą siaubiančios negandos visur tos pačios, čia atvažiuoti ir dairytis reikėjo LTSR laikais, prieš kelis gerus dešimtmečius, tada, kai mano gimtoji senų sodybų Suvalkija buvo ką tik paversta Kazachstano stepes primenančiais tyrlaukiais, o atokūs Labanoro girių kaimeliai melioracijos buldozerių gausmą girdėjo tik iš tolo arba visai negirdėjo. Taip, stribų Labanore būta, ir jų siautėta, kaip ir visur kitur, tačiau stribų reikalo tęsėjų, melioratorių, šių tarpumiškių sodžiai laimingai išvengė. Išliko nesubjaurotas peizažas, nenuverstos sodybos, ir – svarbiausia – žmonių galvos ant pečių tvirtai išsilaikė tos pačios – senoviškos, laimingai vis palinkstančios po žema durų stakta žergiant per aukštą slenkstį į protėvių kelioms kartoms statytą netašytų sienojų gryčią. Be abejo, senoviškumas palengvėle nyko ir čia, bet nyko savaime, be triukšmo ir poškėjimo, ne po žlegančiais mašinų vikšrais, o tyliai laiko ardomas – nejučiom, nepastebimai, kasdien, nelabai skausmingai, žmogus gimė ir mirė žiūrėdamas į tas pačias lubas, per visą gyvenimą neką tepasikeitusias – gal kiek labiau įjuodusias, o gal baltais dažais negrabiai pagražintas, bet vis tiek į tas pačias. Tų pačių lubų dvasia, drįsčiau teigti, čia liko gyva po šiai dienai, senimas čia man daug kuo panašus į išmirusį gimtųjų Urvinių senimą, o jaunimui, paaugliams savo elgsena neretai labai vykusiai pasiseka man priminti, koks aš pats buvau prieš pusšimtį metų.

Vaizdas

Taigi, prieš pusšimtį  metų…

Prieš pusšimtį metų lėkiau dviračiu per gilų melioracijos griovį, susivartė permestas lentgalys, praradau pusiausvyrą ir krisdamas susilaužiau raktikaulį. Gydytojas sutvarstęs prisiekė mėnesį ramiai gulėti, bet kaip čia ramiai išgulėsi – tuomet su kaimo saviveiklininkais statėme naują veikalą, gal Žemaitės ,,Marčią“, gal ką kita, tiksliai neprisimenu, pradėjau artistauti dar vidurinės nebaigęs, paskui – per studentiškas atostogas vasarą, pastatėme ne vieną veikalą, stebiuosi tuomete mūsų drąsa, nes kartais imdavomės tokių pjesių, kokių tik didiesiems miestų teatrams pritinka imtis, bet kaimo žmonės nieko geresnio neregėję, karštai plodavo ir laukdavo naujų pastatymų, kaimyninės apylinkės net kviesdavosi į gastroles, tai kaip čia ramiai išgulėsi, ir aš neištvėriau, ir vaikščiojau vakarais į repeticijas, dėl to kaulas sugijo kreivai, pakrypai, sutrumpėjo ranka, į senatvę ją ėmė mausti ir skaudėti. Tačiau kažkodėl, net bemiegėmis naktimis sopant rankai, savo vaikėziško lengvabūdiškumo šiandien labai nekeikiu, nes buvo pašėlęs, nenugalimas noras artistauti, vaidinti kaimo scenoje, o Naujųjų naktį klegančiame persirengėlių būryje per pusnynus bristi iš sodybos į sodybą, belstis į miegančiųjų langus ir pašokusius iš patalo žmones triukšmingai sveikinti su prasidedančiais Naujaisiais metais… Taip mums bešėliojant, kartais prašvisdavo, ir mes nespėdavome apeiti visų sodybų, tad kitą dieną pasipildavo priekaištai: kodėl mus aplenkėte, laukėme visą naktį.

Šiandien tie visi naujametę naktį mūsų, neramuolių naktibaldų, laukdavę Urvinių žmonės jau po žeme, jau po žeme vienas kitas iš buvusių persirengėlių – suodžiais nusitepusių veidus, išverstais kailiniais, su velnio uodega iš virvagalio, su popieriniais karininko antpečiais, su močiutės skrynioje išsaugotais prieškarinių saldainių popieriukais mirguliuojančia, spindinčia karūna – vienas kitas ir iš jų, tada dar tokių jaunų, per nakties pūgą nešusių gražiausius sveikinimus savo gimtiesiems Urviniams, ‒ jau po žeme…

Po žeme, po žeme… Ir po pusšimčio metų toji tiek gražių gyvybių surijusi žemė vėl dosniai prasiveria, kai į žiemiškai snieginą kiemą suguža per Užgavėnes Labanoro girių persirengėliai – vaikai ir jau ne visai vaikai, tokie pat kaip ir mes kadaise – linksmi, įraudusiais pagrimuotais veidukais, su paslaptingais būrimais ir sveikinimais, maža ką tesiskiriančiais nuo tų, kurie naujametę naktį kadaise buvo skirti Urviniams.

Vaizdas (3)

Arba štai dvi nedidelės mergaičiukės, Gintarė ir Kristina, ankstyvą pavasario rytą brenda per tirpstantį miškų sniegą 5 kilometrus pažliugusiais girių keliukais vien dėl to, kad ponui rašytojui įteiktų tris geltonus šalpusnių žiedelius, kažkur saulės atokaitoje lyg per stebuklą taip anksti, vos dar ne žiemą, pražydusius… Lygiai taip ir mudu, du Griškabūdžio mokyklos literatai, tokį pat ankstyvą pavasarį 25 kilometrus bridova per ištvinusius slėsnųjų Zanavykų upelius į Kudirkos Naumiestį, kad pirmąsyk gyvenime pamatytuva gyvus rašytojus – Mozūriūną, Maruką ir Baltakį. Jų nuotraukas knygose, žurnaluose ne kartą buvome regėję, todėl iškart atpažinova juos visus tris, einančius gatve; nedelsdami pasivijova ir staiga praradę bet kokį norą laikytis mokyklinių gražaus elgesio taisyklių, iš paskos sliūkindami labai nemandagiai slapčia su vaikigališku smalsumu klausėvos, ką jie tarpusavy šnekasi: iš to viso jų šnekėjimo iki šiol teliko Vlado Mozūriūno (parašiau ir suabejojau: o gal Algimanto Baltakio?) žodžiai, kai jis, pakėlęs galvą ir žiūrėdamas į netoliese stūksančią bažnyčią tarė: ,,Ar matot, bokštų stogeliai nudažyti raudonai, net ponas Dievas šiandien priverstas taikytis prie valdžios“. Rašytojų trijulė sutartinai ir garsiai nusijuokė – mudu, mokyklos literatai, pirmąsyk gyvenime išgirdova, kaip juokiasi gyvi rašytojai. Paskui sėdėjova parietę permirkusias kojas šaltoje kultūros namų salėje ir išpūtę akis žiūrėjova, ištempę ausis klausėvos – po šiais dienai girdžiu Algimanto Baltakio tada su dideliu užsidegimu skaitomą eilėraštį apie dvaro liepą. O aš Gintarei ir Kristinai už pirmuosius pavasario žiedelius jokio eilėraščio neperskaičiau, bet, kita vertus, čia ne Kudirkos Naumiestis, o ir aš pats ne Baltakis, kurį tą pavasarį išvydau pirmąkart, mes gi, atėjusios mergaičiukės ir aš, jau seniai pažįstami, dažnai matomės, be to, mano Argirdiškėje nėra nė raudonai dažytų bažnyčios bokštų, nebent klevas, rudenį aukštai keliantis savo raudonumą pramaišiui su kitom tautinėm spalvom, taigi, prisiminę Mozūriūno (ar Baltakio?) pajuokavimą, ir mes galėtume po pusės šimtmečio linksmai nusikvatoti beveik iš to paties ir beveik lygiai taip, kaip ir tie, kurių ne vienas jau po žeme…

Po žeme, po žeme… O vis dėlto, nors ir pro sunkias graudulio ūkanas, tarsi tekanti raudona rudenio saulė pasišokinėja širdis, kada tai, kas jau po žeme, ima ir atsikartoja ant žemės, tiesa, atsikartoja ne tais pačiais, o kitais vardais, kitais veidais – tarsi medžių lapai, kasmet vis kiti, o drauge ir tie patys tuo pačiu savo amžinu žalumu ir šlamesiu. Labanoro girių vaikai dar žino, kad medžio negalima nuskriausti, lyg jie būtų girdėję mano seniai mirusios mamos senovišką priesaką ir priminimą, kad medžiui skauda nulaužus šakelę, kad maža žolelė gailiai vaitoja trypiama pikto žmogaus kojų…

Vaizdas (4) 

Priminsiu, kad Albinas Bernotas dėmesingas žolei…

Aš, pagal vienos savo knygos pavadinimą būdamas žolės glostytojas, radęs ir paglostęs retą žolelę, Gintarės vis bėgu klausti, kaip ji vadinasi, Gintarė kartais man pasako net lotynišką žolelės vardą – kaip kokia profesorė! Nors ir ,,profesorė“, bet ji vis pasigenda, kodėl jos tėvelis, Januliškio girininkas Kęstutis Grašys, jai vis rečiau beparneša iš miško ant beržo tošies rašytą kiškelio Baltauodegio laišką… Gintarė jau beveik išaugusi į šaunias pusmerges, tačiau ji labai nenori, kad baigtųsi vaikystės pasaka, dar ji meilytų pasimėgauti tėvo sugalvoto žaidimo poezija, kone tokia pat, kokia ir aš kadaise mėgavausi trokšdamas atitolinti neišvengiamą ir tokį kasdieniškai pilką, buitišką, visokias poezijas griaunantį patėvio užmintos mįslės įminimą (,,Juods puods garbiniuots gale lauko verda, kas?“). Pasirodo, ne tik poezijos kūrimo, bet ir negailestingi jos griovimo darbai (nebūtinai iš piktos valios) prasideda dar vaikystėje, meno gyvastim alsuojanti senoji garbiniuoto puodo metafora juk visam gyvenimui galėjo uždusti po skardinio buities puodo dangčiu. Neatsargių, o kartais piktų rankų ji išdraskoma iš vaiko širdies, kaip ir anais metais tasai juodojo gandro lizdas nuošalioj miško glūdumoj (kalbama, kad tai padarę Pabradės poligono rusų kareiviai), ir šis retas, baugštus paukštis kažin ar kada jau beatskris į Labanoro girią… Gintarė sako žinanti kito reto, nykstančio paukščio lizdą, bet kad tokia nelaimė vėl neatsitiktų, ji niekam to lizdo nerodysianti, gal net tėvams. (…)

Vaizdas (2)

Gintarė laimingesnė už mane, ji žengia gyveniman be orveliškojo plėšrūno padarytų randų dvasioje. Dėl to apie Gintarę tiek daug čia rašau, lyg iš pavydo, kad jai geriau pasisekė, ir ne vien dėl to – pro jos vaikiškai liesą petuką, kai ji bėga miško takeliu, tarsi geriau matau, įsižiūriu ir kitus Labanoro vaikus bei jaunuolius, aš jų prašau atleidimo, kad, skaitydami šias eilutes, jie neras savo vardų, tai kas, kad neras vardų, bet vis tiek ras, atpažins save – Gintarės vardu juk kalbu ir apie juos. (…)

Šiek tiek apie Gintarės šeimą…

Gintarės tėvų – Elytės ir Kęstučio Grašių nedideliame trijų kambarėlių bute stovi didelės įstiklintos knygų spintos, virš durų staktos per visą sieną nuo svorio net  įlinkusi nauja šviežiai nuobliuotų lentų lentyna – spintose knygos jau seniai nebetelpa, kada tik beužeisi, Grašiai šalia jaukiai garuojančio kavos puodelio su meile dėlioja ir ką tik įgytas knygas – Grašių namuose svečio visada laukia vaišės, džiuginančios ne vien skrandį, o ir dvasią, dvasią gal visų pirma, šeimininkai mėgsta pašnekėti apie knygas, kurias jau spėjo perskaityti ir kurias dar tik skaitys, bet iš anotacijų jau šį tą yra girdėję ir dega nekantrumu rasti laisvą valandėlę, kada galės atsiversti pirmuosius puslapius. Auga keturi vaikai – Rūtelė, Martynas, mūsų jau pažįstama Gintarė ir ketverių metukų Daumantas. Šeima beveik senoviškai gausi, litas nesimėto, o… ,,O gavau algą, užėjau į knygyną ir yra – neiškenčiau…“ – dėdamas ant stalo naują knygą, sako Kęstutis. Grašiai gyvena apsivertę knygomis, didi garbė tėvams, kad tarp knygų ir gamtoje auga jų pačių ir gražios gamtos bei knygų auginami tokie gražūs vaikai, čia netrūksta meilės viskam, kas gyva, spausdintas lietuviškas žodis irgi gyvas, jis rado jaukią pastogę Grašių namuose, kaip antai ir tas švelniavilnis smulkiai garbanotas avinėlis, kuris dabar šokinėja aplink knygom apkrautą stalą (grindys blizga kaip ežero ledas, įėjęs pas Gražius visada nusistebi, tiek čia keturkojų įnamių, o namuose tokia švara, tarsi šuneliai ir katės, dabar talkininkaujant dar ir avinėliui, aslą nuolat kruopščiai šlavinėtų savo puriom uodegėlėm!) – susirgo avinėlis, ir vaikai įprašė tėvus, kad šie leistų avinėliui sveikti ne šaltam tvarte, o čia, kur knygų eilės viena po kitos kyla lig lubų ir kur vaikų lovelės, sustatytos keliais aukštais, irgi siekia lubas, ankšta, labai ankšta, bet niekas, kas gyvas, šiuose namuose dėl to nedejuoja, nesiskundžia, net katė, net ir ta, niekieno nepasiklausus, supratingai apsivaikavo ne kur nors nuošaly ant šieno, o ten, kur susiburia vakarais visi, dideli ir maži, ‒ muzika ir diktorių balsais gaudžiančioje televizoriaus dėžėje. Liko gyvas ir povas, vakarui blįstant, nei iš šio, nei iš to staiga įskridęs į aukštos kiemo pušies viršūnę, tupėjo sau ant išsikišusios šakos ir išdidžiai kėlė karališkai karūnuotą savo galvelę į temstantį žvarbų žiemos dangų, aplink pušį lakstė, delnais plojo ir šūkavo vaikai, tačiau povas nė krust, ‒ dabar tu jo, užsispyrėlio, niekaip iš ten neiškrapštysi, numojo ranka Kęstutis, gaila, kad sušals, kai paspirgins naktį speigas, ir plumptels žemėn negyvas, nudribs kaip maišas, o nei plumptelėjimo, nei ką, niekam nematant ir negirdint, pats tamsoje nusileido iš savo aukštybių, kad kitą dieną nuo pat ankstaus ryto girininko kieme džiugintų dangiškai mirguliuojančių plunksnų spindesiu ir pragariškai spigaus balso trimitu.

Dangaus paukštis, o kartu – ir pragaro!

Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus? – klausia jau ne Gintarė Adomaitytė, klausiu pats savęs, šiam ilgam mudviejų pašnekesiui dėdamas paskutinį tašką.

Argirdiškė,

2000 metai,

Pavasaris – vasara ‒ ruduo

 

 

Ar matavotės ,,Auksinį batelį?“

Bronė Buivydaitė Anykščiuose. 1972 metai. Antano Dilio nuotrauka
Bronė Buivydaitė Anykščiuose. 1972 metai. Antano Dilio nuotrauka

 

Ar matavotės ,,Auksinį batelį?“

Gintarė Adomaitytė

Retsykiais pajuntu: ir vėl noriu į muziejų, į tą žalią namelį Anykščiuose. Man svarbu aplankyti rašytojos Bronės Buivydaitės namus. Užeiti ar bent jau apeiti, pajusti šalia tekančio Šaltupio vėsą.

Žaliasis rašytojos namelis
Žaliasis rašytojos namelis

Bronės Buivydaitės gyvenimas traukia: ji – pirmoji Lietuvos moteris, išleidusi poezijos knygą. Tyrų duktė – toks buvo jos slapyvardis. Jaučiu ir švelnią nuoskaudą: Anykščių vyrai klasikai Buivydaitę ir jos namelį šiek tiek ,,stumtelėjo“ – į šešėlį, o gal į paunksnę.

Tyrų duktė. 1923 metai. Palanga
Tyrų duktė. 1923 metai. Palanga

Atidesnio dėmesio rašytoja jau sulaukė šiais metais, sausio mėnesį,  Anykščiuose. Liudvikos ir Didžiulių bibliotekoje buvo surengtas jaukus minėjimas, bažnyčioje aukotos mišios. Vakarą inicijavo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Būtent šis muziejus rūpinasi ir Tyrų dukters žaliuoju nameliu. Tikrai rūpinasi: ekspozicija nedidelė, bet iškalbinga. Jei kas labai nori, gali prisėsti ant Bronės Buivydaitės kėdės, prie jos darbo stalo, kur ilsisi tiek visko patyrusi rašomoji mašinėlė.

Bronės Buivydaitės muziejuje
Bronės Buivydaitės muziejuje

Žaliasis namelis ypač džiugus vasarą: į edukacines stovyklėles renkasi vaikai.

Be abejo, dėmesio rašytoja sulauks ir kitais metais. Štai jos gyvenimo svarbiausios datos: Bronė Buivydaitė gimė 1895 metų gruodžio 8 dieną Svėdasuose, mirė 1984 metų sausio 29 Anykščiuose.

Bronę Buivydaitę myliu seniai: jos knyga ,,Auksinis batelis“ gyvena šalia manęs – nuo pat mažens.

Auksinis_batelis425

Nežinau, kodėl man toks svarbus buvo Bronės Buivydaitės aprašytasis klevelis ant trobelės stogo, kodėl taip žavėjo miestelio vaikų ekskursija į Kauną – gal todėl, kad ir pati tuomet dar gyvenau Kaune, Žaliakalnyje, kur būta ne tik mūrų, bet ir kuo įvairiausių medinukų – kai kurie samanoti, su narsiai klevais ar beržais ant stogų.

Kartu su ,,Auksinio batelio“ keliauninkais baiminausi ropojančio autobuso Parodos kalno viršūnėn. Kas bus, jei nuriedės atbulas žemyn? Beje, kalno pavadinimo rašytoja nemini. Kad Parodos, nutariau aš pati. Juk ne kartą vaikystėje mačiau: mašinos į jį kyla lėtai.

Pamenu, kaip išgyvenau vaiko, pirmą kartą išvykusio į tolimą kelionę, dramą: patraukė Petriukas vagone jį viliojusią rankeną ir traukinį sustabdė. Aš ir dabar, jei tik keliauju traukiniu, visada atkreipiu dėmesį į tą stabdį – ir išnyra atmintyje Petriuko pavidalas – tartum gerasis vaiduoklis.

Visais laikais mėgau vandenį. Tad nieko keista, kad nuolat patekdavau į keblias, net pavojingas situacijas. Išsikapstydavau. Ir ką prisimindavau? Žinoma, Petriuko ir jo draugo Antanėlio nesėkmingą pasiplaukiojimą ant rąsto pavasariniame patvinusiame tvenkinyje, mokyklos pašonėje.

Tas Buivydaitės Petriukas – iš anų, Smetonos laikų. Anais ir rašytas, išleistas. Tačiau retsykiais atrodo kaip iš dabarties anekdotų: gero, vien tik gero norėdamas, Petriukas vis padaro ką nors ne taip. O gal ir klystu. Gal nė kiek nepanašus. Anekdotuose subtilumo nė lašo. ,,Auksinis batelis“ – jautri knyga. Skaitančiam vaikui rūpės Petriuko nuotykiai, kartais tragikomiški, bet visada ‒ gyvenmiški. Anekdotų Petriukui neleista išaugti – jis visada liks vaikystėje. ,,Auksinio batelio“ Petriukas tampa Petru, šauniu amatininku batsiuviu. Jis įkūnija savo svajonę – pasiuva mamai dailius batelius.

O suaugusiam? Kaip atrodo šių dienų suaugusiam žmogui vaikystės knyga?

O suaugęs žmogus skaitydamas ,,Auksinį batelį“ tikrai atras Petriuko motinos – vandens nešėjos, skalbėjos, padienės darbininkės išmintį, jos gebėjimą atleisti – be žodžių.

Vartydama 1957 metais išleistą ,,Auksinį batelį“, pasijuntu keistai laiminga. Tai mano gimimo metai. Abi – aš ir knyga – esame bendraamžės. Privalau prisipažinti: greičiausiai mane viliojo ne tik tekstas. Ne mažiau ir V. Banio iliustracijos.

Žinote ką? Imsiu ir viešai pasilinkėsiu tokio dailininko savosioms knygoms.

Gražiausią pasakojimą apie Bronę Buivydaitę išgirdau ne Anykščiuose. Vilniuje. Ankstyvą rytą. Žiemą. Lietuvos radijo koridoriuje. Kai planavome su kolege Alma pavasarinę kelionę pas Buivydaitę. O buvo tai senokai – kaip seniai tai buvo! – pačioje amžių sandūroje…

,,Aš ją prisimenu“ – įsiterpė į mudviejų į pokalbį moteris. ,,Nuo vaikystės. Atostogavau Anykščiuose pas tetą. Buivydaitė augino karališkąsias lelijas. Ir ji pati man atrodė… tokia… karališkoji lelija. Graži.“

Su Alma į Anykščius patraukėme ankstų pavasarį. Mums pasisekė: sutikome bibliotekininkę Rožę Klimašauskaitę. Ji, itin gerai pažinojusi rašytoją, mitą atsuko tieson. Ne karališkos lelijos ten augo. Paprastos. Jas vadina švento Juozapo lelijomis…

Aš ir dabar prisimenu, kaip nerimo bažnyčios varpai vėjuotą šeštadienį Anykščiuose, aną balandį, jo tryliktą dieną, sniego lopinius šen ten saugojusią. Sakytum, ir jie dalyvavo pokalbyje.

Ponia Rožė trylika metų dirbo Bronės Buivydaitės sekretore. Pusdienis – bibliotekoje. Pusdienis – pas rašytoją, netekusią regėjimo. Aklųjų draugija rašto ar mokslo darbus dirbantiems neregiams skirdavo pagalbininką. Dažniausiai jį vadino palydovu ar skaitovu – Vilniuje ar Kaune. Sekretore – Anykščiuose. Dvi inteligentiškos moterys trylika metų tik taip ir kreipėsi viena į kitą: Jūs, rašytoja, Jūs, sekretore.

Rašytoja Bronė Buivydaitė ir jos pagalbininkė bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė
Rašytoja Bronė Buivydaitė ir jos pagalbininkė bibliotekininkė Rožė
Klimašauskaitė

O bičiulystės būta šiltos. Bronė Buivydaitė sekretorei sakiusi: ,,Jūs man – kaip jaunesnė sesuo.“ Laukdavusi.

Ankanti Tyrų duktė prisiminimų sekretorei nediktavo. Pasakojo. Rožė užrašydavo ir perrašydavo – ne vieną kartą. Bronė Buivydaitė nemėgo magnetofono. Šiurena, trukdo… Reikėjo žmogaus.

Vyras – istorikas Juozas Mičiulis – ilgai iš Sibiro tremties lauktas ir pagaliau sulauktas – Anykščių pensininkų šokių kolektyve susišoko su kita. Žmonai, trumpam iškeliavusiai lankyti draugės į Panevėžį, paliko atsisveikinimo raštelį. Nelauktai netikėtai grįžo: pasiimti pamiršto paso.

,,Juozas buvo geras žmogus“. Taip tvirtino sekretorei rašytoja.

Sekretorei rašytoja patardavo: kaip auginti ankstyvąsias morkas, puoselėti gėles. Žinojo ką sako. Buvo patyrusi daržininkė.

Garbingas premijas pelniusi rašytoja, mokytoja iš pašaukimo, pokario Anykščiuose prekiavo. Geležinkelio stotyje, turguje.

Daržovėmis.

Ne siela. Ne sąžine. Ne vaikystės svajonėmis.

Pas Bronę Buivydaitę svečiuojasi poetai Antanas Drilingas ir Algimantas Baltakis. Fotografavo Juozas Baltušis. 1973 metai
Pas Bronę Buivydaitę svečiuojasi poetai Antanas Drilingas ir Algimantas Baltakis. Fotografavo Juozas Baltušis. 1973 metai

 

Rašytojo Antano Vienuolio autografas
Rašytojo Antano Vienuolio autografas

MENO BANGOS dėkoja Antano Baranausko ir Antano  Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojams už dosniai atvertus archyvus.

 

 

Rašau apie tai, ką suprantu

Rašau apie tai, ką suprantu

Su rašytoja Une Kaunaite kalbasi Marius Kraptavičius

Unė Kaunaitė
Unė Kaunaitė

Une, papasakokite apie savo vaikystę, Jus supusius artimus žmones.

Perpasakosiu, o ne pasakosiu – juk dažniausiai vaikystės neprisimename, tik sukuriame iš nuolat kartojamų artimųjų pasakojimų. Buvau žmonių vaikas, susirasdavau „draugų“ bet kur, net parduotuvėje, per penkias minutes. Kiauras dienas leisdavau žaisdama su draugais kieme ar senelių kaime. Bet netrūko ir knygų – nuvažiavusi pas senelius kasdien eidavau į biblioteką ir imdavau po knygą ar dvi, bibliotekininkė netikėjo, kad knygas iš tiesų perskaitau.

Mokykliniai metai… Kokie jie?

Dvylikos gyvenimo metų niekaip nepavyktų suspausti į kelias eilutes. Dabar ryškiausiai išlikę gimnazijos metai Vilniaus Licėjuje. Etikos ir menų mokytojas Ričardas Jankauskas mėgsta Licėjų vadinti „šiltnamiu“, toks jis ir buvo. Tobula erdvė augti, supamai motyvuotų, kuriančių ir tave palaikančių žmonių. Tik reikėjo nepamiršti, kad už „šiltnamio“ sienų egzistuoja realus pasaulis. Tuos ketverius metus prisimenu su nostalgija – kai kurie nė praeiti pro savo mokyklas nenori, o man visada reikia užsukti.

Kas Jūsų mokytojai, kokie?

Tuos, kuriuos prisimenu pirmus, norisi vadinti Mokytojais didžiąja raide. Visų pirma – Mokytoja Vilija Dailidienė, arba rašytoja Vilė Vėl. Ji dėstė lietuvių literatūrą paskutinėse dvejose mokyklos klasėse, bet ne literatūros žinios lieka su tavimi visą gyvenimą. Lieka žmogaus idėjos, vertybinės nuostatos, motiniškas rūpestis. Sako, Mokytojas ateina į tavo gyvenimą tada, kai iki jo „priaugi“ – gal taip „priiaugau“ kaip tik tuo metu, nes susikalbėjome, ji vis dar yra pirmoji mano kūrinių skaitytoja. Atsimenu visas savo lietuvių kalbos mokytojas, ypač Laurą Jančienę – tada dar Žuramskaitę – kuriai buvome pirmoji laida. Ji užkrėsdavo juoku, kalbėdavo su mumis kaip su lygiais. Įsiminė griežta, bet teisinga matematikė Anna Mažulienė, tuomet Černevič. Jau minėtas Ričardas Jankauskas, apie jį sklando legendos visoje Lietuvoje, jo išsakytas mintis, ypač vertybines nuostatas, atsimenu iki šiandien. Taip pat mano auklėtojas, matematikos Mokytojas Antanas Skūpas. Jis šaltais žiemos vakarais virdavo mums arbatą, grodavo akordeonu, bet kartu nedvejodamas po vandens srove kišo lietuvių kalbos sąsiuvinius, kurie ne laiku atsidurdavo ant suolo, mokė be vadovėlių ir niekada neįspėdavo apie kontrolinius… Visų Mokytojų neišvardysiu, jų be galo daug, bet visus atsimenu ir esu jiems dėkinga.

Papasakokite apie pirmuosius bandymus rašyti…

Rašau, kiek save pamenu, ir kompiuteris prigrūstas begalės pradėtų, bet nebaigtų kūrinių. Pirmą kartą viešai savo kūrybą ėmiau publikuoti rašyk.lt – trumpas pasakas ir istorijas vaikams. Laikiausi nuostatos, kurios stengiuosi neišsižadėti ir šiandien: rašyti reikia apie tai, ką supranti. Be abejo, rašydamas tik apie išgyventus įvykius save apribotum, tad patyrimas neprivalo būti pirminis, bet paauglystėje apie suaugusiųjų gyvenimą nerašiau. Nuo devintos klasės ėmiau dalyvauti jaunųjų filologų konkursuose, taip kasmet mano kūriniai ėmė ilgėti – nuo vieno puslapio novelių iki apsakymų, apysakos, pagaliau romano. Dabar jau ilgiuosi sugebėjimo rašyti trumpai, glaustai – šiandien tarp lituanistų vis garsiau išreiškiamas trumpojo pasakojimo žanro rašytojų trūkumas. Gal kada dar teks grįžti…

Kokios perskaitytos knygos Jums išliko reikšmingos?

Knygų tiek daug, kad sunku išskirti keletą. Iš vaikystės su savimi išsinešiau Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, Januszo Korczako „Karalių Motiejuką Pirmąjį“, lietuvių pasakas, Astridos Lindgren personažus. Paauglystėje kartu su Šerloku narpliojau bylas. Knygų lentynoje iki šiol stovi 10+ serijos knygos: „Be šeimos“, „Trys seserys“ – jų begalės. Vėliau sekė Erichas Marija Remarkas, Džekas Londonas, Hermannas Hessė, ypač „Stiklo karoliukų žaidimas“, Kurto Vonneguto knygos, Alberto Camus „Svetimas“, Jerome’o Salingerio apsakymai ir apysakos, Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Lietuvių kūryba – Antano Škėmos „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“, istorinės knygos, kaip Dalios Grinevičiūtės „Amžino įšalo žemėje“. Negaliu nepaminėti ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikos darbų.

Savo pirmąjį romaną ,,Sudie, rytojau“ rašėte dar gimnazistė, tačiau nepasirinkote lituanistikos studijų, palikote mylimą Vilnių. Kodėl?

Tai nebuvo lengvas pasirinkimas. Bet vyliausi, kad rašyti galėsiu visada – kad ir ką studijuočiau. Dar daugiau – kitokio pasaulio patirtis galėsiu pritaikyti kūryboje. Bent kol kas atrodo, kad ši mintis pasitvirtino.

sudie, rytojau_2

Kokios naujos patirtys studijuojant psichologiją ir socialinę antropologiją Škotijoje?

Įsiminė ne tik galimybė dirbti su savo srities specialistais, kurių vardus atrandi vadovėliuose, bet tai, kad dėstytojai bendrauja su studentais lyg su lygiais, vertina tavo nuomonę. Jau nuo pirmųjų metų dirbau psichologijos laboratorijoje, Lietuvoje to nebūčiau galėjusi padaryti. Apskritai studijos užsienyje buvo vertingos dėl skirtingų kultūrų pažinimo, kad ir dažnai šie žodžiai dabar kartojami. Vargu, ar būčiau iš tiesų suvokusi socialinę antropologiją, jei nebūčiau studijavusi svetur. Tik kai pats kasdieninėje aplinkoje patiri kultūrinius skirtumus, gali patikėti, kaip žmonės gyvena Amazonės džiunglėse.

Ar dažnai tariate „Sveikas, liūdesy“, ilgėdamasi savojo Vilniaus?

Reikėtų klausti būtuoju laiku, nes studijos baigtos, Vilniaus ilgėtis nebereikia – prieš porą mėnesių su lagaminais parkeliavau namo, sunkiai apsakyčiau, kaip tuo džiaugiuosi. Bet liūdėti per daug neteko. Studijos buvo įdomios, kaip ir žmonės aplink, todėl laikas prabėgdavo nė nepastebint. Kita vertus, buvau dažnas svečias Lietuvoje, draugai juokėsi, kad mato mane dažniau nei esančius Vilniuje.

Greitai Unės Kaunaitės debiutante nebegalėsime vadinti. Jūsų nauja knyga (jau antroji) ,,Žmonės iš Alkapės“ gavo Lietuvos kultūros tarybos paramą. Gal praskleisite paslapties šydą ,,Meno bangų“ skaitytojams. Ar tai romanas? Kas ta Alkapė?

Taip, tai romanas. Dar nenoriu pasakyti per daug, bet Alkapė… Alkapė yra nedidelė šalis Europoje, iš kurios į Didžiąją Britaniją studijuoti ir gyventi atkeliauja jauni žmonės. Visa kita kol kas paliksiu tiems, kurie romaną ims į rankas…

Ačiū už pokalbį.

 

Su kolegomis rašytojais, Metų knygų autoriais, ant Vilniaus knygų mugės pakylos. Iš kairės į dešinę: Kristina Gudonytė, Nomeda Marčėnaitė, Kęstutis Kasparavičius, Renata Šerelytė, Vilė Vėl, Unė Kaunaitė, Rimvydas Stankevičius.
Su kolegomis rašytojais, Metų knygų autoriais, ant Vilniaus knygų mugės pakylos. Iš kairės į dešinę: Kristina Gudonytė, Nomeda Marčėnaitė, Kęstutis Kasparavičius, Renata Šerelytė, Vilė Vėl, Unė Kaunaitė, Rimvydas Stankevičius.

 

Susitikimas su skaitytojais Širvintose
Susitikimas su skaitytojais Širvintose

Nuotraukos iš asmeninio Unės Kaunaitės archyvo.

 

Liesti, pažinti, suprasti žmogų

Liesti, pažinti, suprasti žmogų

Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas
Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas

Grimo dailininkę Ūlą Pakalniškytę kalbina Marius Kraptavičius

Gerbiama Ūla, papasakokite apie savo vaikystę, kur gimėte, augote, kokie žmonės Jus supo?

Gimiau ir augau Vilniuje, lankiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Visada svajojau apie sceną – ji man buvo paslaptinga, net mistiška. Lankiau pantomimą.

Tačiau nesate scenoje – tapote lyg ir nematoma…

Susieti savo gyvenimą su scena – vadinasi rinktis aktoriaus specialybę, tačiau scenos magija mane šiek tiek įbaimino. Maniau, kad ryškūs prožektoriai ne man. Pantomima yra tylus menas. O studijuoti aktorinį meną Lietuvoje buvo galima tik kalbamąjį… Svajonę užgniaužiau. Visai netyčia išgirdau, kad atidaroma privati mokykla, kurioje dėstomas teatrinis, televizijos, kino grimas, kitaip tariant, grimo dizainas. Man tai skambėjo įdomiai.

Turbūt tai buvo Giedrės Fledžinskienės aukštesnioji dizaino mokykla?

Taip, tai buvo Giedrės Fledžinskienės mokykla. Aš ten įstojau, pradėjau mokytis ir supratau, kad reikalinga dar ir praktika. Grimas – tokia profesija, kurios skaitydamas knygas neišmoksi. Turi liesti žmogų, pažinti žmogų, suprasti žmogų, o dar ir pažinti vaidmenį, suvokti, kaip artistas įeina į vaidmenį, kaip jis iš jo išeina. Tai tiesiog gyvas mokslas ir gyvas menas. Tad besimokydama pirmuosius metus pati tos praktikos ėmiau ieškotis, eidavau į Jaunimo teatrą pas grimeres ir tenai pasimokiau, pasižiūrėjau ‒ kas, kaip. Netrukus radosi grimerės vieta Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Besimokydama pradėjau ten dirbti. Tai buvo prieš penkiolika metų. O mokykla buvo ką tik įsikūrusi, mes gavome pačią šviežiausią informaciją, juk Lietuvoje lig tol tokios specialybės nebuvo.

Ar greitai apsipratote teatre?

Įsisukau greitai. Gavau ten tą tikrąją praktiką bei man svarbią informaciją. Aišku, klysdavau, bet bandžiau aktorių, solistų padedama tobulėti. Aš Gierės Fledžinskienės mokyklos nebaigiau, ten man buvo per brangu. O mokytis dar norėjau… Ėjau papildomai studijuoti kosmetologiją Aukštesniojoje technologijos mokykloje. Higieninės ir dekoratyvinės kosmetikos specialistė – taip skamba mano specialybė. Įgijau didžiulį pliusą, nes turiu medicininių žinių, kurios visada praverčia. Artistas yra gyvas organizmas, svarbu pažinti jo odą, odos reakcijas. Ir ne tik. Artistu reikia rūpintis.

Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas

Aktoriai – savotiški Jūsų konsultantai?

Svarbiausia ne teptuką paimti, ne brūkšnys juo ir ne dryžis, pirmiausia yra komunikacija. Susipažįstu su aktoriumi, paklausiu, kas jam patinka, kaip jis jaučia spalvą – tą ar kitą; kaip dirbo kiti grimeriai, kas jam patiko, kas ne. Tada ieškomas kompromisas, kad nesugadintum personažo ir nepakenktum aktoriui, nesugadintum jo nuotaikos. Grimo skyrius – tai paskutinis žingsnis einant į sceną. Tai yra ta oazė, kur artistas palieka save kaip žmogų ir išeina kaip personažas. Čia yra ta vieta, kur tvyro labai daug emocijų. Artistai yra žmonės, ateina su savais džiaugsmais, savais rūpesčiais. Kartais būna blogos nuotaikos, o privalo vaidinti linksmą personažą. Tyli parama, grimas artistą nuramina, paruošia jį vaidmeniui. Gal visa tai ir nulėmė, kad aš pasirinkau tokį darbą.

Papasakokite, kokie Jūsų pirmieji grimo bandymai, koks tas pirmasis grimo teptukas, kokie tai buvo vaidmenys?

Pradėjau dirbti eiline grimere. Solistus paprastai grimuoja pagrindinės grimerės. O man teko dirbti su masėmis, t. y. su choru, su kordebaletu, su mimansu. Ta gausybė  žmonių, kuriuos reikia išleisti į sceną, pribloškia. Tu galvoje privalai susikurti schemą, kaip padaryti grimą, dar pabendrauti su žmogum ir jausti laiką – viską būtina spėti. Tokia eilinės grimerės mokykla labai vertinga. Tada įgiji profesinio įdirbio pamokas. Atsiranda pojūtis, užtenka dviejų štrichų, kad išreikštum tai, ką nori.

Tai ar patiriate tą mokyklos metais išsvajotą teatro magiją?Gal darbo krūvis ją slopina?

Kiekis, turiu omeny darbą, mane stimuliuoja, verčia būti profesionale ir išlaikyti aukštai pakeltą kartelę. Tai neleidžia užsnūsti. Teatras yra toks organizmas, kad niekada nežinai, ko gali laukti, kas gali įvykti, nutikti: kokios tyko emocijos, kokie netikėtumai. Teatras visiškai nematematinis dalykas, iš anksto nenuspėjamas. Ar  kostiumas įplyšo, ar pirštas išniro – visko nutinka. Tie visi trikdžiai grūdina. Turiu tam tikrą laiką, tam tikras ribas ir privalau gebėti laviruoti.

Buvo ir sunkių spektaklių, kur į sceną išeina šimtas artistų, o privalau spėti kažkokiu brūkštelėjimu įnešti savo indėlį.

Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas

Man, kaip žiūrovui, grimuotojo darbas labiausiai matyti vaikiškuose spektakliuose: „Bruknelėje“, „Čipoline“…

,,Paimam ir tepliojame“ – yra toks sarkastiškas mano kolegų pasakymas… Bet daug kam nežinoma, kad ne tik ,,tepliojame“ – mes dirbame ir su plaukais, arba aktoriaus, arba su perukais. Teatre perukų yra per du tūkstančius, jie reikalauja priežiūros: plovimo, paruošimo, pritaikymo prie žmogaus galvos dydžio, veido formos, o juk būtina atsižvelgti į spektaklio dailininko pageidavimus.

 Spektaklį kuria visa komanda: režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas, šviesų dailininkas. Kaip bendradarbiaujate?

Vadovauja pastatymų dalis, visi tarsi mozaiką iš atskirų dalelių lipdo kūrinį – spektaklį. Spektaklio dailininkas atneša eskizus ir tada su atskirais padaliniais, t. y. kosiumų siuvėjais, butaforais, grimeriais dirba atskirai, kurdamas tą visumą, aptaria įvairias detales, tarkim, su kepurininkėm, kurios gamina spektakliui kepures. Arba kokia turėtų būti karūnėlė, o pas mus ateina ir aiškina, kaip ta karūnėlė turėtų būti prisegta. Grimeriai irgi aktyviai dalyvauja, ypač paskutinę savaitę iki premjeros. Tuomet yra bandomas grimas, juk į premjerą artistas neišeis su neapgalvotu grimu, jis išbandomas: kaip dera su apšvietimu, kostiumu, aktoriaus savijauta, ar jam patogu, tarkim, su tuo peruku? Tad paskutinėse repeticijose dalyvaujame ir mes. Vyksta bandymai: trynimai, valymai, keitimai. Grimeriai ateina ne tik tada, kai vyksta sepktaklis. Jei ir nevyksta, mes turime paruošti, išplauti, sušukuoti perukus, paruošti priklijuojamas barzdas, blakstienas, ūsus. Tie ūseliai ilgai nelaiko, tenka juos taisyti, artistas juk negali vienam vaidmeniui augintis savo ūsus, o kitam nusiskusti. Taigi, mes gyvename kartu su aktoriais. Mūsų darbas turi daugybę niuansų, kurių žiūrovas nepastebės. Galbūt to ir nereikia. Mes, grimeriai, irgi gyvename teatro gyvenimą: jo emocijomis, jo problemomis. Manau, kad teatre ir nėra tokių žmonių – atėjau ir išėjau. Teatras, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra šeima. Tik tada, kai tu jautiesi tos šeimos rate, jos nariys, dirbi prasmingai.

Juntama, kad esate savo lėkštėje, bet ar jaučiatės laiminga dirbdama čia, Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

Taip, esu savo lėkštėje. O laiminga nelaiminga… Emocijų būta visokių. Norėtųsi, kad Lietuvos teatrai gyventų geriau, kad nesijaustume ubagais su tomis savo emocijomis.

Sakykite, į gastroles vykstate kartu su trupe?

Mūsų skyriuje darbuotojai pasiskirstę į dvi grupes: į grimeres ir į šukuotojas. Daugiausia dirba moterų šukuotojų, tad į gastroles vykstame dažniausiai dvi. Gastrolėse dirbame daugiausia su solistais, visi kiti grimą dedasi patys, nes to aktyvaus darbo prieš spektaklį tik dvi valandos. Žinoma, be dėmesio nepaliekame ir kitų.

Kaip atrodo mūsų teatras lyginant su kitais?

Nesinori šnekėti apie mūsų teatro finansinę padėtį. Atlygiai, aišku, maži, darbo sąlygos pakenčiamos. Manau, kad esu išsiugdžiusi meninį skonį, tad galiu pasakyti:  mūsų tiek dainininkai, tiek šokėjai yra aukšto lygio. Tiesiog juos reikia skatinti, remti ir nepaleisti iš Lietuvos. Tas pats yra ir su tuo nematomu teatro kolektyvu: mes esame tvirti ir išmanantys.

Praktikavotės ir Maskvoje. Kaip sekėsi?

Sulaukiau netikėto pasiūlymo iš Maskvos, iš „Mosfilmo“. Studijai reikėjo grimerės dideliam istoriniam filmui apie dvidešimtojo amžiaus pradžios politikus Staliną, Beriją bei apie jų asmeninio gydytojo šeimą ir jos istoriją. Filmas vadinosi „Maskvos saga“ pagal Vasilijaus Aksionovo romaną, jo režisierius Dimitrijus Barševskis. Tai Rusijos vyriausybės remiamas projektas, kuriame vaidino daug Rusijos kino žvaigždžių: Ina Čiurikova, Jurij Solomin, Aleksandr Balujev, Kristina Orbakaitė, Aleksej Makarov, Olga Budina, Ilja Noskov, Dmitrij Haratjan ir dar daug kitų.

Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą"
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”

Tai buvo neišsenkama galimybė mokytis, tobulėti, susipažinti su aukščiausio lygio profesionalais, naujausiomis technologijomis. Kaip padaryrti senesnį ar jaunesnį personažą, kaip tai išlaikyti, kaip parodyti. Teatras turbūt šiuo atveju yra grubesnis negu kinas. Kinas – tai gryna juvelyrika. Ten įgijau ypatingos profesinės patirties. Grimerės buvome keturios, apimtys didžiulės. Kūrėme grimą istorinėms asmenybėms, atspindintį tą laikotarpį: karininkams, politbiuro darbuotojams. Grimas turėjo būti labai preciziškas, režisierius buvo itin reiklus detalėms. Mes turėjome talmudus informacijos apie to meto šukuosenas, aksesuarus, autentiškumo buvo labai griežtai žiūrima. Rusai myli savo istoriją ir labai kruopščiai ją atkuria. Ten iš tikrųjų patobulėjau, buvau ir vertinama, ir mylima.

Grimere_2

 Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą"
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”

Tačiau nelikote Rusijoje, o gal kilo tokių minčių?

Teko padirbėti ne tik Rusijoje, dalyvavau projekte ir Azerbaidžane, iš viso išvykusi buvau dvejus su puse metų. Pirmasis filmas kuriamas buvo pusantrų metų, tai labai ilgas laikas, šiandien filmai sukuriami per du tris mėnesius. Tas filmas buvo kino romanas, panašiai kaip „Septyniolika pavasario akimirkų“. Komanda labai įvairialypė: ir iš Bulgarijos, iš Baltarusijos, Ukrainos, aš – iš Lietuvos. Visi kažkaip įsiklausėme vieni į kitus ir dirbti sekėsi gerai.

Grįžti visada norėjau. Iš teatro išėjau taip spontaniškai, drastiškai, nes norėjosi patirčių, norėjosi tobulėti. Bet, matyt, mano kraujyje yra to patriotizmo, norisi tos Lietuvos, tos žalios erdvės… Grįžusi nežinojau, kur dėsiuosi. O į teatrą grąžino  operos primadona Sigutė Stonytė. Mane gatvėje pasigavo, sako: ,,Tu turi čia būti, tavęs teatre reikia“.

Po kelių dienų paskambino tuometis generalinio direktoriaus pavaduotojas Minderis, pakvietė pokalbiui ir po jo aš tapau grimo dailininke, šio skyriaus vedėja.

Šis darbas įdomus, kūrybiškas, nėra režimo nuo aštuonių ryto iki penkių, dirbame iki išnaktų, per šventes, galbūt kenčia asmeninis gyvenimas, bet ir čia yra gyvenimas.

 Ačiū už pokalbį.

 

 

 

Nuotraukos iš asmeninio Ūlos Pakalniškytės archyvo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU