Gasparas Aleksa: ,,Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti“

Gasparas Aleksa: ,,Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti“

Gasparas Aleksa. Po antrojo romano, 2002
Gasparas Aleksa. Po antrojo romano, 2002. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Su Veliuonoje gyvenančiu rašytoju Gasparu Aleksa kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius (kalbą stengtasi išlaikyti autentišką).

Gasparai, papasakok apie savo vaikystę, svarbiausius prisiminimus.

Pirmasis nuotykis mano gyvenime vos nesibaigė tragiškai. Krikštijo mane dviejų savaičių amžiaus per Naujuosius metus. Pasak krikšto tėvų Petronėlės Aleksaitės ir Julijono Veličkos, tą dieną snigo ir pustė. Važiuojant į bažnyčią, pasibaidė arkliai ir krikštatėviai išvirto į griovį. Mane vos surado sniege. Gal todėl mano dokumentuose krikšto diena tapo gimimo data. Vardą išrinko mano tėvelis Aleksandras, norėdamas įamžinti brolio Gasparo, politinio kalinio, neseniai (1944-01-06) nukankinto Sibiro lageryje, atminimą.

Pirmieji atsiminimai išplaukia gana iš ankstyvų kūdikystės dienų. Dar ir dabar tebegirdžiu senąsias giesmes kaimynų laidotuvėse ir bažnyčioje, tebematau partizanų išniekintus kūnus Veliuonos miestelyje prie Vytauto Didžiojo paminklo.

Mūsų šeimoje vyravo griežta tvarka. Didelę įtaką mano pasaulėvokai darė močiutė iš mamos pusės Petronėlė Džiaugytė (Višinskienė). Tyliu balsu vakarais, kol užmigdavau, pasakodavo įvairias istorijas. Ji buvo ne tik nuostabi pasakorė, bet ir žolininkė bei burtininkė. Vesdavosi mane į aplinkinius miškus ir pievas rinkti vaistažolių. Jomis gydydavo plaučių ir inkstų uždegimus, širdies aritmiją, neurozes. Močiutė Petronėlė išmanė kūno masažą, kuris labai primena akupresūrą, biologiškai aktyvių kūno taškų stimuliavimą. Ji mano tėtės prašydavo iš medžio išdrožti masažui skirtų keistų įrankių, kuriais masažuodavo kojų ir rankų raumenis bei taškus aplink sąnarius bei stuburą. Iki šiol atsimenu jos pamokymus, kaip tam tikrais judesiais galima padėti žmogui atgauti sveikatą, masažuoti ausis, veidą ir taip keisti augančio kūdikio kūną. Pavyzdžiui, prisimenu jos aiškinimus, ką daryti, kad kūdikio ausys nebūtų atlėpusios, kaip ištiesinti kreivą nosį, ištaisyti atsikišusį krūtinkaulį, ištaisyti šleivas pėdžiukes ir kreivas blauzdas.

Močiutė Petronėlė
Močiutė Petronėlė

Įvairios priežastys skatino kaimynų pavydą mūsų šeimai. Vieni, pavydėdami Tėtei jaunos ir gražios žmonos, nuolat pašiepdavo jį. Kiti, į akis šypsodamiesi, paslapčia tėvą skųsdavo sovietinei valdžiai. Kad ir kaip keista, sovietinė valdžia daugumai veliuoniškių, neišskiriant ir giminaičių, susuko galvas, jose įsiplieskė senas pavydas, atklydęs iš tarpukario Lietuvos, – kodėl Aleksų Aleksandras prasigyveno, atimkim iš jo naujus kalvio instrumentus, pasigamintus padargus, žemės ūkio techniką, suomišką grūdų valymo fuktelį ir t. t.

Tėvas nelyginant sraigė vis giliau grimzdo į tylos kiautą. Vienintelis išsigelbėjimas buvo įvairios politikos žinios iš viso pasaulio. Jas gaudė iš įvairių šaltinių – laikraščių ir radijo. Kaime nelabai turėjo su kuo išsikalbėti, pasidalinti mintimis. Net gilioje senatvėje su tėte buvo įdomu pasišnekėti apie pasaulio įvykius, išgirsti jo svarstymus. Jis žavėjosi tuometiniais politikais JAV prezidentu D. Eizenhaueriu, Vokietijos kancleriu K. Adenaueriu, Prancūzijos prezidentu Š. de Goliu. Atsimenu, kaip jis džiaugėsi J. Stalino mirtimi.

Mama Teofilė rūpinosi namais, gėlių darželiu, išplėtusi akis stebėjosi sovietiniu pasauliu. Menu, kaip vieną žiemos rytą mūsų vienkiemį apsupo stribai, mamai liepė lipti į klėties palėpę, klojime ropštis ant javų prikrautos šalinės, o patys, atkišę šautuvus, kabarojosi iš paskos. Taip jie ieškojo partizanų. Vaikams ‒ man ir broliui Vitalijui ‒ ji buvo griežta. Iš vienkiemio be jos žinios niekur negalėjome išeiti. Saugojo mus nuo blogų įtakų ir nelaimių.

Močiutės švelnumas, motinos jaunatviškas griežtumas ir tėvo teisingumas formavo mano charakterį ir pasaulėžiūrą, išmokė atsakyti už savo veiksmus, išugdė įprotį kantriai dirbti ir ginti tiesą. Tėvas manęs nė karto nėra mušęs, jis buvo ir yra didžiausias mano gyvenimo autoritetas.

Mano tėvas niekada nerūkė, nemėgo svaigalų, fiziškai tvirtas ir aiškaus proto išliko iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Jaunystėje giedojo Veliuonos bažnyčios šv. Cecilijos chore, dalyvavo pirmosiose dainų šventėse. Jis visada didžiavosi esąs lietuvis, turėjo tvirtą pasaulėžiūrą, visą sovietmetį laukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tėtė griežtai smerkė vyrus, kurie šaudė žydus, ir bodėjosi gobšuoliais, išsidalinusiais jų turtą. Nekentė stribų ir sovietinės valdžios pakalikų. Apie visa tai gana dažnai pasišnekėdavome. Per visas okupacijas jis išsaugojo Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, leidinius apie prezidentą Antaną Smetoną ir Nepriklausomybės karų savanorius. Tėvas buvo bebaimis, stiprus ir griežtas vyras. Teisybė jam buvo svarbiausia. Smetonos laikais bylinėjosi su neteisingai jį užsipuolusiu Veliuonos bažnyčios klebonu Polonskiu. Sovietiniais laikais, įsiutintas girto kolchozo pirmininko Varkulevičiaus, griebė jį už kelnių diržo ir, iškėlęs virš galvos, norėjo trenkti į žemę, bet pirmininko sugėrovai išgelbėjo mūsų šeimą nuo nelaimės.

Gerai atsimenu senelį iš tėtės pusės, Petrą (1867–1955). Caro laikais, pasak mano tėvo, jis buvo Veliuonos valsčiaus sūdžia, grojo smuiku, giedojo bažnyčios chore. Atmintyje išliko vaizdas, kaip senelis sekmadieniais pasipuošęs eidavo į bažnyčią. Jis buvo kaimo dabita. Vaikas būdamas nesupratau, kodėl jis į bažnyčią įeina ne taip, kaip visi, o tik pro zakristiją ir meldžiasi lonkose netoli altoriaus. Pasirodo, jis ilgą laiką vykdė Veliuonos bažnyčios maršalkos pareigas ir už tai turėjo šią privilegiją. Man jis buvo labai griežtas, bet vis tiek vieną kartą ,,patikrinau“ jo vaistų spintelę ir paragavau kalio permanganato miltelių. Po to kelias savaites vaikščiojau mėlynu liežuviu ir išplikusia burna.

Kokie buvo mokykliniai metai, pirmieji rašymo bandymai?

Subrendau gana anksti. Prieš išleisdama į pirmąjį mano gyvenime darbą, močiutė Petronėlė surengė egzaminą. Penkiametį nusivedė į sodą ir patiesusi raštuotą lininį rankšluostį, liepė sėstis. Iš drobinio maišelio man tiesiai į rankas iškračiusi keistą gumulą, paliepė: ,,Atmegzk!“ Mažais ir silpnais pirštukais stengiausi išpainioti sukietėjusį mazgą. Vargais negalais išnarpliojau tą sudžiūvusį žarnigalį, primenantį žalčio išnarą. Tai buvo mano gimimo virkštelė, kurią močiutė jau atmegztą pakasė po Veliuonos bažnyčios slenksčiu. Šis burtas turėjo lemti mano ateitį. Bažnyčios pamatai – saugi, niekuomet žmogaus nejudinama žemė, slaptavietė, neleidžianti niekam išsklaidyti senoviško burto.

1_G_A_Veliuonos_vid_m_los_pirmaklasis_1952

Po to iš mamos gavau violetinę dūdelę ir pagyvenusios piemenės tempiamas už rankos išėjau ganyti karvių. Paskui karvių uodegas teko sekioti ir mokantis Veliuonos vidurinėje mokykloje. Vos spėjęs po pamokų parbėgti namo, puldavau ruošti rašto darbų. Visas kitas pamokas mokydavausi Dubinių upelio pievose ir krantuose. Lyg koks pagonių krivaitis ar Pranciškus iš Asyžiaus garsiai aiškindavau savo mokslus karvėms, paukšteliams ir ąžuolams su drebulėmis. Kartais karves ganydavo močiutė Petronėlė. Tada tėvai po pamokų siųsdavo dirbti į kolchozą. Vasaromis su arkline grėbialka grėbdavau dobilus arba su kitais paaugliais kraudavau šieną į kupečius. Rudenį raudavome linus. Kiekvienai šeimai kolchozo laukuose ,,uždėdavo normas“ – ravėti kukurūzus, koksagyzą, runkelius ir pan. Mes, ,,laimingiausi pasaulyje vaikai“, kartu su mama dienų dienas kapstydavomės kolchozo laukuose. Kaimiečiai buvo negailestingi, per javų kūlimus mus, paauglius, versdavo nuo paravinės mašinos paskuigalio nukasti pelus, nuimti iškultus javų šiaudus. Po tokių ,,darbelių“ žemės dulkių debesyse keletą dienų kosėdavau ir spjaudydavau juodomis seilėmis. Matydavau, kaip kolchozo vyrai vogdavo grūdus ir iškeitę juos į samagoną, kur nors pasislėpę gerdavo.

Atmintin įkrito kolchozo pirmininkas Vorobjovas, kuris kalbėdavo tik rusiškai. Brigadininkai nesusišnekėdavo su juo. Atsimenu, kaip jis bandė parodyti, jog taip pat moka dirbti. Tądien kolchozninkai mūsų klojime kūlė rugius. Jis stojo paravinės gerklėn grūsti javus. Tada visi pamatėme iš kelnių kišenės kyšančią pistoleto rankeną.

Visus kaustė baimė. Atsimenu ir kitą įvykį. Vieną dieną Vorobjovas su dviem pakalikais atsirado mūsų kieme. Nieko neklausęs įlindo į mūsų daržinę ir pagriebęs šakę pradėjo iš šalinės lauk versti šiaudus. Kapstėsi net suprakaitavęs, kol pasiekė šalinės dugną ir surado tėtės paslėpto šventinio važio dalis. Pagriebęs spalvotai nudažytą ratą, metė aslon ir pradėjo keiktis. Žiūrėjau pro daržinės sienos plyšį ir nieko nesupratau. Tik atsimenu, kad tą vakarą tėtė ilgai klūpojo šalia lovos ir pusbalsiu meldėsi. Taip prievarta be jokių dokumentų iš mūsų šeimos skundikai ir sovietiniai pakalikai atėmė šventinį važį, šventines šlajukes, arklinę grėbialką, grūdų valymo arbą ir suomišką fuktelį. Net sugriuvus kolchozams, mūsų fuktelį pasisavino vienas iš buvusių kolchozo veikėjų.

Naktimis krūpčiodavome nuo šūvių, dažnai pažadindavo beldimas į langus. Ginkluoti vyrai slankiojo po kaimą, per sovietines šventes padangę nušviesdavo degantys klojimai ir tvartai. Tėtė sakydavo, kad partizanai šitaip keršija už mūsų skriaudas. Tėtę ir kitus vyrus stribai varydavo naktimis saugoti kolchozo turtą. Ką jie galėjo apginti tuščiomis rankomis? Jaunesni vyrai pradėjo vis dažniau girtauti. Mano laimė, kad šalimais vienkiemyje, rašytojo Petro Cvirkos motinos gimtinėje, gyveno šviesūs žmonės. Rašytojo Petro Cvirkos dėdė Juozas Aleksa, mano senelio Petro pusbrolis, vakarais pasikviesdavo į svečius, pasakodavo apie savo sūnėną rašytoją, leisdavo parsinešti namo knygas su jo autografais, mėgdavo garsiai skaityti Haufo pasakas. Atsimenu ir jo dukters Eugenijos paskolintąBrazdžionio poezijos rinktinę ,,Per pasaulį keliauja žmogus“.

Dar vidurinėje keturiolikmetis paskelbiau pirmuosius rašinius rajono laikraštyje.

Kodėl pasirinkai medicinos studijas?

Apie chirurgo specialybę svajojau nuo aštuntos vidurinės mokyklos klasės. 1963 m. baigęs Veliuonos vidurinę mokyklą, įvykdžiau tėtei Aleksandrui duotą pažadą: pradėjau mokytis Kauno medicinos institute. Studentiškas gyvenimas buvo labai žavus. Susipažinau su keistuoliu Salomėjos Nėries sūnumi Sauliumi Buču. Dar ,,Tulpėje“ teko pakvėpuoti prieškarinės „Konrado kavinės“ oru, stebint netoliese sėdinčius senuosius skulptorius Bernardą Bučą, Robertą Antinį ir kitus. Mano eilėraščius išspausdino ,,Kauno tiesa“. Sunkokai verčiausi, stipendija buvo maža, todėl naktimis dirbdavau sanitaru Kauno greitojoje pagalboje. Mus, studentus, mielai skirdavo dirbti reanimacijos arba kardialogijos brigadose. Taip gana anksti susidūriau su sunkiais ligoniais ir dar labiau susižavėjau medicina.

Trečio kurso studentas, Kaunas, 1966
Trečio kurso studentas, Kaunas, 1966

1970 m. pradėjau dirbti Šakiuose chirurgu. Teko daug ir sunkiai dirbti. Dvidešimt penkerių pradėjau vadovauti chirurginiam skyriui, vėliau tapau ortopedinio-traumatologinio skyriaus vadovu. Šakiuose susipažinau su antruoju mano gyvenimo autoritetu, chirurgu Vytautu Purliu. Dirbdamas su šiuo žmogumi išmokau tuo metu pačių naujausių operacijų. Pirmieji Lietuvoje pradėjome klubo endoprotezavimo operacijas. Įgyta unikali patiris Šakiuose vėliau tapo gyvąja romano ,,Adomo broliai ir moterys“ (Vaga, 2001) medžiaga.

Operacija chirurgui – iki pamišimo sunkus darbas: užmiršti ne tik savo vardą, pavardę, vietą, kurioje esi, užmiršti absoliučiai viską – lieka tik tavo rankos, trūkinėjančios kepenys, kurias siuvi, lopai, vėl siuvi, o kraujas teka ir teka, vėl siuvi, vėl plyšta, vėl kraujuoja, kol pagaliau – sustoja kraujavimas ir nustembi: tebestovi prie prakeiktojo operacijų stalo, išsekęs lyg grybas nuo vasaros saulės kaitros ir nekreipdamas dėmesio į svaigstančią galvą, keistą ūžimą ausyse, privalai iki galo pabaigti pradėtą darbą (Ištrauka iš romano,,Adomo broliai ir moterys“, p. 172).

Chirurgas, 1973
Gasparas jau chirurgas, 1973

Chirurgą Vytautą Purlį sovietiniai saugumiečiai išgujo iš Šakių. Nei jo pacientai, išvaduoti nuo mirties ir neįgalumo, nei žmonių meilė ir pagarba, niekas negalėjo išgelbėti gabaus daktaro, – juk jis politinis kalinys, neleistinai grįžęs iš Sibiro. Šis susidorojimas su talentingu ir darbščiu mano chirurgijos mokytoju nepraėjo be pėdsakų. Nejučia artėjo gyvenimo lūžis, į kurį stūmė alinantis chirugo darbas, įvairiapusė visuomeninė veikla. Sunku net suvokti, ar iš tiesų įmanoma tiek dirbti: operacijos, populiarios paskaitos paprastiems žmonėms, moksliniai straipsniai ir pranešimai chirurgų konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Stažuotės Maskvoje, Kijeve, kur susipažinta su chirurgijos garsenybėmis profesoriais A. Poliakovu, F. Bogdanovu, N. Levinecu, akademiku V. Ognevu. O kur veikla šalyje stipriausiame Šakių literatų klube ,,Lygumų šaltinis“. Sulaukęs Kristaus amžiaus, savo kailiu patyriau, kas yra mirtis, kas yra reanimacija. Širdies raumens uždegimas sukėlė ūmų prieširdžių plazdėjimą. Tada ligoninės palatoje atsitiktinai išgirdau gydytojo pokalbį telefonu – kažkas klausė, kada mane laidos…

Nepalaidojo. Susidūrus su mirtimi, nežinia iš kur atsirado dar daugiau jėgų.

Iš drastiškos patirties į mano gyvenimą atėjo poezija. Apie penkerius metus grūmiausi su ligomis, giltinė atsitraukė, bet nuolatos grasino pražudysianti mano svajonę – chirurgiją.

1982 metais prieš mane atsivėrė Vilniaus vartai: pradėjau dirbti Vilniuje VI-oje klinikinėje ligoninėje Dirbtinio inksto skyriuje. Vėliau greta chirurgo darbo dar ėmiau dėstyti chirurgiją ir reanimaciją Vilniaus aukštesniosios medicinos mokyklos studentams. Susipažinau su organų transpantacijos Lietuvoje autoritetu profesoriumi Baliu Dainiu. Teko nemažai jam asistuoti, atliekant inkstų transplantacijas. Šio mano laikotarpio patirtis vėliau pavirto romanu ,,Pusė obuolio Ievai“ (Vaga, 2002).

Budėdamas klinikoje, po vidurnakčio radęs laisvą minutėlę laiko, rašiau pjesę ,,Pakerėtieji“ (Vaga, 1991). Rašydamas daug galvojau apie partizanus, stribus, jų vaikų ir tėvų gyvenimus. 1990 m. dramaturgas Juozas Glinskis, kalbėdamas per Europos radijo laidą, šią pjesę apibūdino kaip pirmąją lietuvių dramą, kurioje ir stribai, ir partizanai pavaizduoti tikroviškai tragiški.

Trupėjo sovietinės santvarkos pamatai ir smarkūs pervartos vėjai pasičiupo mane ir nusinešė į naujo gyvenimo kūrimo darbus. Jau vien ,,Lietuvos aide“, ,,Vilniaus sąjūdyje“ paskelbti straipsnių pavadinimai daug ką pasako: ,,Šventas lenciūgėlis nepriklausomybei“, ,,Minkštuomenės kerai“, ,,Perplaukti raudonąją kloaką“, ,,Medinis arklys Lietuvai“.

Kodėl palikai mediciną?

Medicina man tapo nykiu darbu, nes didmiestyje tarp chirurgų ‒ didžiulė konkurencija. Operuoti neleisdavo. Teko pasirinkti – arba taip ir liksiu asų asistentu, chirurginių kablių laikytoju, kol pats pavirsiu žmogum-kabliu, arba nerti giliau į visuomenės gyvenimą. Iš tiesų man trūko naujų įspūdžių, veiklos. Po Sausio 13 dienos tragedijos, 1991 m. rudenį dalyvavau kuriant pasaulinės organizacijos ,,Tarptautinė amnestija“ grupę Lietuvoje. Tapau šios organizacijos koordinatoriumi Lietuvoje. Mūsų grupė gynė kitų šalių sąžinės kalinius. Rengėme protesto akcijas prie Kinijos, Turkijos ambasadų Vilniuje. Taip susipažinau su rašytoja Jurga Ivanauskaite, keliautoju, fotografu Pauliumi Normantu.

Protestuotojai.
Protestuotojai.

Rašytojas Jonas Mačiukevičius paskatino imtis visiškai naujos veiklos Lietuvoje, kurti neįgalių žmonių medicininės ir socialinės reabilitacijos sistemą. 1992 m. išvykau mokytis į Mičigano universiteto Reabilitacijos kliniką pas profesorių Viljamą Varingą (William Waring). Grįžęs parašiau populiarią knygą ,,Nugalėk save“ (Vaiva, 1995). Ši nauja veikla, atsiradusi po nepriklausomybės atkūrimo, daugeliui gydytojų buvo nesuprantama. Jie šaipėsi iš manęs: kaip tu gali atsisakyti chirurgo karjeros, juk tau šitaip sekėsi? Bet naujos veiklos apžavai buvo stipresni už visas kolegų ir kitų nesusipratėlių patyčias.

Tik poezija manęs neapleido, ji buvo didelis džiaugsmas ir nusiraminimas. Gal ir teisi literatūrologė Dalia Jakaitė, kad iš drastiškos patirties atėjo vėlyva mano poezija: tu kasnakt sušeri save žvėrims / rytais vėl atgyji žmogiškam kūne / keikdamas jį tarytum pasiutusį šunį. Taip gimsta poezijos rinkiniai: ,,Lauk šoko ugnis“ (Vaiva, 1993), ,,Lozoriaus paukščiai“ (Vaiva, 1995), ,,Užkeikti barbarus“ (Vaiva, 1996).

Tai ar dera Tavo skalpelis ir Tavo plunksna?

Jau nebesu chirurgas praktikas, bet mąstau ir elgiuosi kaip chirurgas. Chirurgija įspūdingomis istorijomis mane lig šiolei maitino kaip rašytoją. Pastaruoju metu paviliojo kitos temos. Šių dviejų darbų neįmanoma suderinti. Chirurgija pralaimėjo.

Kaip dabar žvelgi į savo pirmasias publikacijas?

Jos naivios, bet brangios kaip kūdikystėje žengti pirmieji žingsniai…

Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo miestų?

Sulaukęs pensijos, atsisveikinau su visais įmanomais darbais ir įsikūriau Veliuonos miestelyje kartu su žmona rašytoja Violeta Šoblinskaite Aleksa. Reikėjo pasirūpinti ilgaamže savo motina Teofile, sudaryti jai palankias gyvenimo sąlygas.

Grįžęs į vaikystės miestelį skaudžiai nusivyliau, nes ,,sovietinis elitas“ tebevaldė žmonių protus. Gerai suprantu, kad tai, ką kasdien kiekvienas nuveikiame kito žmogaus labui, yra mažutėlytis lašas gyvenimo jūroje. Geri darbai prasideda nuo šypsenos, žodžio, liepsnos pliūpsnio sieloje, kai širdis tarytum išsigąsta ir suspurda po kaklu. Geriems darbams reikia turėti gerą širdį ir tik ji gali atsverti pavydą, užgauliojimus, skundus, šmeižtus. Veliuonoje parašiau naujausią romaną ,,Fabricijus sprogdina arklius“ ir sudariau novelių knygą ,,Žiogas žvirblį medžiojo“. Pakraščių kasdienybė“. Parašiau poezijos knygas ,,Giedantis rupūžys“ ir ,,Prabudimai“. Knygos sulaukė palankaus kritikų dėmesio. Pagal mano eilėraščius kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė sukūrė misteriją ,,Prabudimai“, abu su Violeta parašėme libretą interoperai ,,Meilė be mirties smėlynuose“.

Joninės tėviškėje, 2008
Joninės tėviškėje, 2008
Joninių vainikai plaukia Nemunu, 2008
Joninių vainikai plaukia Nemunu, 2008

Gyvenimas gamtoje man grąžino sveikatą, kūrybinį užsidegimą. Su poetų grupe lankiausi Sakatveloje (Gruzijoje). Tebesižaviu vienos dienos kelione į Paryžių ir piligrimine kelione į Šventąją Žemę.

Šventoji Žemė. Elijo grotoje, 2012
Šventoji Žemė. Elijo grotoje, 2012

 

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau stebiuosi nepaprastu žmogaus kūno trapumu ir laikinumu. Kodėl žmogus be Dievo, net doriausias ir protingiausias, iš tikrųjų tėra tik narvelyje užsidariusi papūgėlė. Bet yra meilė. Ją pažįsta visi – bedieviai ir tikintieji. Jos trokšta gražuolės, tvirtieji ir atstumtieji… Visi žinome, kas yra meilė, bet negalėtume šio fenomeno paaiškinti protingai būtybei, atskridusiai iš kitos galaktikos. Tam prireiktų viso gyvenimo. Juk nėra nieko baisiau už Jėzaus žodžius: ,,Ieškojau, kas manimi pasirūpintų, ir neradau“.

Man visiškai nesvarbu, kur gyventi. Ir ant ledo lyties paliktas, rasčiau ką veikti. Ypač jei šalia būtų mano moteris – Violeta!

Kartu su Violeta. Gasparas - piršlys veliuoniškių vestuvėse, 2012
Kartu su Violeta. Gasparas – piršlys veliuoniškių vestuvėse, 2012

Tavo žvilgsnis į jaunuosius kūrėjus.

Jaunaisiais kūrėjais žaviuosi, patinka jų ieškojimai ir kvailiojimai. Vos spėji apsidairyti ‒ ir nustembi, kiek daug talentingų jaunų žmonių veržiasi į meno ir kultūros pasaulį.

Ką šiuo metu rašai?

Šią vasarą ne rašiau, bet lentas tašiau, kaliau ir langus restauravau. Rašau labai sunkiai. Tai turėtų būti keistokas romanas sąlyginiu pavadinimu ,,Daktaras Oskaras Rausas ir mažutėliai“.

Ruduo tėviškėje.
Ruduo tėviškėje.

Mano fotogtrafijų paroda ,,Nesibaigianti kelionė. Šventoji Žemė“ tebekeliauja po Lietuvą. Šiemet su Violeta užsidegėme įkurti muziejų, tai naujausia mūsų avantiūra. Veliuonoje skolon įsigijome apleistą namą, be jokių projektų ir valdiškų ar kokių nors europinių fondų, pastato patalpas bičiuliams padedant suremontavome. Dabar sukame galvas, kaip įteisinti muziejų ,,ArsTerra“, kuriame menininko našlė Violeta Šimulyienė su dukromis Ula ir Rusne įrengė menininko Šarūno Šimulyno memorialinį kambarį. Rugjūčio mėnesį organizavome plenerą ,,Veliuona 2014“. Jame dalyvavo dešimt tapytojų. Visą savaitę mūsų namuose kiekvieną vakarą vyko kultūros renginiai. ,,ArsTerra“ muziejuje šiuo metu eksponuojami plenero dalyvių darbai. Muziejų lanko ekskursijos, joms reikia skirti dėmesį. Rugsėjo mėnesį mūsų muziejų aplankė vestuvininkai, trisdešimt trys žydai ‒ būsimieji skulptoriai su dėstytojais iš Izraelio, „Veliuonos novelės 2014“ rašytojai. Tokia mūsų ir bičiulių kultūros labdara žmonėms.

Nesvarbu, kur gyvena rašytojas, svarbiau, ar jis dalina kultūrą žmonėms. Gal susigės valdžia? Bet… nebetikiu.

Nepaprastos bato kelionės

Lukas Arlauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lukas Arlauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš, Lukas Arlauskas, gimiau Šilutėje 1999 06 06. Čia ir gyvenu. Kai tik pravėriau Žibų pradinės mokyklos duris, mano kelias vesdavo tiesiai į biblioteką. Labai mėgau skaityti knygas. Iš pradžių skaičiau pasakas, vėliau – nuotykines, fantastines. Dabar skaitau įvairaus žanro kūrinius. Man skaitymas padeda sukaupti kūrybines mintis. Jau pradinėje mokykloje pradėjau kurti trumpas pasakas, įvairius pasakojimus. Kai pradėjau mokytis Šilutės Martyno Jankaus pagrindinėje mokykloje, mokytoja Dalia Agintienė dar penktoje klasėje paskatino mane kurti. Parašiau dvi pasakas: ,,Klevo pasaka“ ir ,,Nepaprastos bato kelionės“. Vėliau sukūriau nuotykių apysaką „Nepaprasti draugų nuotykiai“ ir 45-jame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse laimėjau trečią vietą. Aštuntoje klasėje parašiau fantastinę apysaką ,,Pabaisų  klyksmas“ ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje respublikiniame moksleivių kūrybos konkurse buvau apdovanotas laureato diplomu. Bandau įvairius žanrus. Mokyklos nelankau, mokausi namuose, dėl cerebrinio paralyžiaus nerašau ranka, reikalingas kompiuteris, bet vaikštau, galiu lankytis bibliotekose, todėl lieka daugiau laiko skaitymui ir kūrybai.

Nuo šių metų rugsėjo mokausi Šilutės Vydūno gimnazijos pirmoje klasėje.

Siunčiu svetainei www.menobangos.lt pasaką ,,Nepaprastos bato kelionės“, kuri nėra publikuota, skelbta tik mokyklos ribose.

NEPAPRASTOS BATO KELIONĖS

Batsiuvys

Šalia nedidelio miestelio, vadinamo Helburgu, stovėjo menka trobelytė. Vakarais joje šviesdavo žiburėlis. Ten gyveno jaunas batsiuvys Bobas, jo žmona Trepsė, kuri trypdavo kojomis aslą, vos tik kas nepasisekdavo, tad jos vardas atitiko jos gyvenimo būdą. Jiedu augino dukrą Selę ir sūnų Arną. Batsiuvys pelnydavosi duonos vien tik iš batų taisymo.

Buvo nepriteklius. Vieną dieną batsiuvys įsigijo naują odai siūti mašiną. Nuo tada batsiuvys Bobas ėmėsi siūti naujus batus. Kokių batų jo trobelėje rasdavai: su užtrauktukais, su raišteliais, užsegamų, mediniais padais, odinių ir kitokių, o batsiuvys kaip užsiėmęs, taip užsiėmęs. Dalį pinigų jis išleisdavo savo būtiniems įrankiams: siūlams, odai, tad dažnai būdavo alkanas ir sušalęs. Miesto gyventojai gerai pažinojo batsiuvį ir jiems patiko Bobo siuvami batai. Kasdien jis gaudavo daug užsakymų iš miesto gyventojų. Vieni norėdavo naujų batų, kiti norėdavo, kad batsiuvys juos sutaisytų. Dėl užsakymų gyventojai braudavosi vieni pro kitus. Kai kurie netgi susimušdavo dėl vietos eilėje. Mat batsiuvys pasiūdavo gerus batus, o priėmimo dieną griežtai nustatė trečiadienį.

Bet vieną lemtingą dieną atėjo miesto meras, nešinas kiauru batu, ir tarė:

‒ Jeigu sugebėsi per savaitę sutaisyti šį batą, ‒ parodė meras į savo kiaurą batą, ‒ dosniai atsilyginsiu. Po savaitės susirinkimas, tad nenoriu būti kiauru batu.

Batsiuvys  ‑  pažvelgė į batą ir atsakė:

‒ Gal ir būtų įmanoma sutaisyti.

Tada paėmė batą iš mero ir jį atidžiai apžiūrėjo. Galiausiai tarė:

‒ Ateikit, tarkim, šeštadienį.

‒ Puiku, ‒ tarė meras ir apsisukęs išėjo.

O batsiuvys griebėsi darbo. Dirbo visą dieną ir naktį. Net pats nustebo, kad priešaušriu batas buvo sutaisytas. „Na, truputį nusnūsiu, o paskui nunešiu batą merui“, – pamanė. Po kelių valandų, kai jau buvo išaušę, batsiuvys atsikėlė, pasiėmė batą ir iškeliavo pas merą.

Miestelis buvo gražus. Pavasaris tik įpusėjęs, bet gatvės jau skambėjo nuo paukščių balsų. Tačiau čia buvo ir klastingų paukščių. Eisi kur nors neapdairiai, o varna grybšt kepurę ‒ ir nebeturi jos ant galvos. Miestelio vidury stovėjo nedidukas fontanėlis, kuris taip pat puošė miestą.

Štai keletas draugų eidami šnekėjosi apie garsųjį batsiuvį:

‒ Remigijau, va, kokius man gerus batus pasiuvo. Jeigu tavieji suplyšo, eik pas Bobą. Jis yra geriausias batsiuvys, kokį man teko matyti. Bet eik pas jį tik trečiadieniais, nes jis kitą dieną neįsileis.

‒ Nejaugi? – nustebo Remigijus. ‒ Klausyk, Rimantai, o gal jis ir naujus batus siuva?

‒ Aišku, ir man buvo pasiuvęs, va kokius, ‒ Rimantas pakėlė koją, ‒ pasiuvo juos prieš keletą metų ir šie batai dar net nemano prakiurti.

‒ Oi, bėgu namo, ‒ žvilgtelėjęs į laikrodį, pasakė Remigijus, ‒ turiu pabaigti išdirbti jaučio odą.

‒ Remigijau, ar galėsi man parduoti odos? Mat aš esu knygrišys.

Bet Remigijus neišgirdo, nes buvo toli, susitiko Bobą, pasilabino ir nubėgo, o Bobas nuėjo pas merą.

Mero namas buvo aukštas. Bobas pasibeldė į duris. Jas atidarė mero žmona.

‒ Laba diena. Atnešiau merui batą. Pasakiau jam ateiti šeštadienį, bet pabaigiau gerokai anksčiau.

‒ Aš nežinojau, kad jūs atnešate batus į namus.

‒ Tik tuomet, kai pabaigiu anksčiau nei pasakau.

‒ Užeikite trumpam.

‒ Aš turiu skubėti į savo dirbtuvę.

‒ Na, tada paimkite šį vokelį, bet neatplėškite tol, kol nepareisite į savo namus.

Bobas padėkojo ir nuskubėjo namo, nes jo ten laukė dar daug darbų.

Parėjęs pasikvietė Trepsę ir jiedu kartu atplėšė voką. Ten buvo gausu pinigų. „Po paraliais, – pamanė Bobas, ‒ čia tiek pinigų, kad mums užteks jų iki kitų metų, jei taupysime, tai gal ir ilgiau. Suremontuosiu namą, tada kelias savaites atsotogausiu…“

Bobą iš svajų pažadino Trepsės balsas.

‒ Tai dosniai mus apdovanojo, ‒ džiūgavo ji.

‒ Palauk. Aš manau, kad reikėtų merui pasiūti dar vienus batus už jo gerumą. Meras dažnai susitinka su visuomene ir jo batai visuomet turi blizgėti, – pareiškė Bobas.

‒ Tu teisingai sakai.

Bobas griebėsi darbo. Jam padėjo Trepsė. Palaukit, o kaip Trepsė galėjo jam padėti? Ogi ji paduodavo reikalingus daiktus. Po kiek laiko batai buvo baigti. Jie buvo gražūs, su raišteliais, rudi, blizgantys.

Kitą dieną Bobas su Trepse nuėjo pas merą, padėkojo už pinigus ir padovanojo merui naujus batus.

 

Kodėl mokyklose tampoma už ausų?

 

Bobo vaikai Arnas ir Selė ėjo į miestelio pagrindinio ugdymo mokyklą. Batsiuvys savo vaikus taip mylėjo, jog mokslo metų pradžioje pasiuvo jiems naujus batus. Selės batai buvo be auliukų, su raišteliais, juodi. Mergaitė buvo penktokė, tad Bobas ant bato viršutinės dalies išraitė didelį 5. Arnas buvo šeštokas. Jo batai buvo be auliukų, žemi.

O dabar, po nuobodžių apmąstymų apie batus, paklausykite linksmos istorijos.

Vieną dieną, gal trečiadienį, per muzikos pamoką, Arnas staiga išsitraukė knygą „Jodinėjimo vadovas“ ir, radęs kažkokią dainelę, uždainavo. Nesijuokite ‒ taip tikrai buvo. Mokytojas su mokiniais tuo metu grojo dūdelėmis, bet išgirdo ir tyliai priėjęs timptelėjo Arnui už ausies ir subaubė:

‒ Kur esi? Manai, laukuose?

‒ A? Atsiprašau… – sumurmėjo Arnas.

Tada Arno batas pasirodė stebuklingas ‒ mokytojui įspyrė taip, kad tas net sustaugė, greičiau iš pykčio negu iš skausmo. Arno laimei, nuskambėjo skambutis ir vaikai išgarmėjo į kiemą. Arnas per tą pertrauką apžiūrėjo savo batą ir nejučia paklausė

‒ Kodėl tu jam įspyrei?

‒ O kam jis tau tampė už ausies? – klausimu į klausimą atsakė batas.

‒ Tu kalbi? – net išsižiojo Arnas. ‒ Reikės pasakyti tėvui, juk jis tave sukūrė.

‒ Gali sakyti, bet tik neleptelk, kad įspyriau į koją mokytojui, ‒ perspėjo Arno batas.

‒ O koks tavo vardas? – pasidomėjo Arnas.

‒ Na, savo vardo nežinau, bet tikiu, kad tuoj jį sužinosiu, ‒ šyptelėjo batas, ‒ o dabar aukis mane ant kojos ir maunam namo, kol tavo mokytojas nepradėjo vytis.

Taip taip, į kiemą išbildėjo mokytojas. Žandai išsipūtę, veidas paraudonavęs kaip pomidoro, perkreiptas iš pykčio.

‒ Na, palauk, Arnai, ‒ bumbėjo sau po nosimi artėdamas, ‒ dabar tau klius.

‒ BĖGAM! – riktelėjo Arnas batui, kuris tuoj pat atsidūrė ant berniuko kojos.

‒ Ak, tu dar nori bėgti?! – šūktelėjo mokytojas ir pradėjo vytis.

Helburgo gatvelės buvo siauros, bet visai tinkamos bėgti.

Štai Trūkumų gatvė, kuri pasižymėjo įtrūkusiais šaligatviais, nepakenčiamais gyventojais ir kitokiais trūkumais.

Mokytojas nebuvo toks greitas kaip Arnas. Skirtingai nei berniukas, jis kliuvinėjo, buvo baisiai nerangus, o kartais ir gatvės žmonės aprėkdavo, kam vejasi berniuką.

‒ Pusproti, eik geriau ir geresnį darbą susirask.

Staiga mokytojas suklupo ir gerokai pavargo, traukdamas koją iš skylės.

O Arnas skuodė kaip kiškis. Jis artėjo prie kryžkelės. Vienas šaligatvis vedė į Arno namus. Kitas taip pat, tik aplinkiniais keliais, o trečias vedė į Knygrišių gatvę.

‒ Suk į namų pusę, ‒ Arnas išgirdo bato balsą.

Namai buvo netoli. Vos tik užvėrė namų duris, jį pasitiko tėvas Bobas.

‒ Kodėl toks pavargęs?

‒ Vėliau. Noriu pristatyti tau mūsų naują šeimos narį.

‒ Ir kas tai būtų? – pasidomėjo batsiuvys.

‒ Mano batas.

‒ Labas, ‒ riktelėjo batas ant Arno kojos, ‒ visų pirma noriu sužinoti savo vardą.

‒ Trepse, ‒ pašaukė Bobas, ‒ ateik čionai ir atsinešk vardų sąrašą.

Trepsė atsinešė knygą ir batui suteikė vardą Batytis. Tada batas paklausė Bobo:

‒ Kodėl mokykloje tampoma už ausų?

‒ Ogi todėl, kad vaikai neklauso mokytojų.

‒ O ar labai skauda?

‒ Truputį taip.

Tai pasakęs Bobas liepė Trepsei virti pietus, o pats nuėjo darbuotis.

Pirmoji Batyčio kelionė

Po pietų Arnas paruošė namų darbus ir, apsiavęs batą Batytį, išbėgo į lauką papliurpti su draugais, pažaisti futbolą ir taip toliau. Batytis pirmą kartą ėjo į aikštę.

‒ Ar jie manęs nenuskriaus? ‒ nerimavo Batytis.

‒ Neeee, jie nenuskriaus mano įbrolio, ‒ nutęsė Arnas.

‒ Ką tu veiki toje aikštėje? – susidomėjo Batytis.

‒ Naaaaa… nemoku paaiškinti, ‒ pasakė Arnas, ‒ pamatysi.

Aikštė buvo didelė, plati. Joje laisvai galėjai bėgioti, žaisti futbolą, krepšinį. Aikštėje laukė keli draugai.

‒ Kur tiek ilgai buvai? – paklausė vienas.

‒ Namų darbus ruošiau, ‒ nė nemirktelėjęs atsakė Arnas.

‒ Matyt, daug uždavė, ‒ pasakė kitas.

‒ Negailestingai daug, ‒ atsakė Arnas.

‒ Na, ar mes čia pliurpti atėjom? – paklausė trečias, ‒ čiumpam kamuolį ir žaidžiam.

‒ Gerai, ‒ pritarė kiti.

Tada jie paėmė kamuolį ir pradėjo žaisti futbolą. Daugiausia įvarčių vis įmušdavo Arnas. Draugai nesuprato, kodėl. Pats Arnas tai suprato ir šypsojosi, bet neišsidavė, kad turi stebuklingą batą.

Artėjo vakaras, tad Arnas turėjo skubėti namo. Atsisveikinęs kikendamas parėjo namo. Pavalgė vakarienę ir, pažiūrėjęs mėgstamą serialą, su Batyčiu nuėjo miegoti.

Kitą dieną atsitiko štai kas.

Per geografijos pamoką mokytoja paklausė, kur auga palmės.

‒ Nežinau, ‒ atsakė Arnas.

‒ Ką reiškia „nežinau“? Juk mokėmės praeitą pamoką. Ar ne, mokiniai?

‒ Taip, ‒ visi tarė.

‒ Sakyk, kad palmės auga egzotiškuose kraštuose, ‒ sufleravo Batytis.

‒ KAS TEN VISKĄ PASAKINĖJA? – riktelėjo įpykusi mokytoja, ‒ KAŽKAS PO STALU?

‒ O jūs pasilenkit ir pamatysit, ‒ pasakė Arnas, ‒ kai kas ant mano bato.

Mokytoja pasilenkė, o Batytis tik krimst į nosį. Staiga Batytis pradėjo didėti ir, padidėjęs iki reikiamo dydžio, išskrido pro langą kartu su Arnu.

Oras pasitaikė puikus. Arnas paklausė:

‒ Kur tu mane neši?

‒ Ten, kur palmės auga.

‒ Taip toli?

‒ Man visai netoli, ‒ atšovė Batytis.

‒ Į Afriką tau netoli?

‒ Ne.

‒ Tad skrendam. Gal suspėsim iki pietų.

Taip kalbėdamiesi jie nuskrido į Afriką.

‒ O kaip mums sužinoti, kur esame? – paklausė Batytis.

‒ Mes nusipirksime žemėlapį. Jei kalbėsime angliškai, jie mus supras, ‒ pasakė Arnas.

Kaip tarė, taip ir padarė.

Po kelių minučių Arnas sugrįžo nešinas žemėlapiu ir pasakė:

‒ Jei galime kliautis šiuo žemėlapiu, tai mes esame Egipte.

‒ Tai einam apžiūrėti garsiųjų piramidžių, o palmes pamatysim vėliau. Bet mes neturim daug laiko, tad turim paskubėti, ‒ pasakė Batytis.

Arnas neatsakė ir nužygiavo prie piramidžių.

Piramidės iš toli atrodė labai mažos, bet priartėjus ‒ kaip dangoraižiai.

‒ Čia Gizos piramidės, o toji didžiausioji yra Cheopso piramidė, ‒ pasakė Arnas.

‒ O kas jas pastatė? – susidomėjo Batytis.

‒ Jas pastatė egiptiečių vergai. Tai buvo labai senais laikais. Piramidės buvo statomos faraonams. Tada nebuvo tokių įmantrių įrankių, kokius turim dabar. Piramides sudaro didžiuliai akmenys, kurie sveria ne mažiau kaip 500 kilogramų. Juos vergai turėjo užvilkti į viršų, nubėgti žemyn ir vilkti kitus akmenis. Vieną akmenį vilko ne du ir ne trys vergai, o kokie du tuzinai. Darbą prižiūrėdavo prižiūrėtojas, nuo kurio vergai gaudavo „beržinės košės“, jeigu blogai dirbdavo.

‒ Oho, ‒ nustebo Batytis, ‒ aš norėčiau pakilti virš piramidžių, bet nėra laiko, skubėkime prie palmių.

Arnas įsilipo į batą ir jie pakilo.

Batytis sustojo prie pirmos palmės. Bananai buvo sunokę, tad Arnas norėjo paimti vieną kitą kekę.

‒ Norėčiau bananų, bet bijau aukščio, ‒ tarė Arnas.

‒ Niekis, aš tave pakelsiu, ‒ pasiūlė Batytis.

Batytis pakilo ir Arnas nuskynė dvi didžiules kekes. Kekėse buvo po aštuonis didelius bananus.

‒ O dabar – namo, ‒ Arnas džiaugėsi, kad parskris su lauktuvėmis.

Batytis pritardamas pakilo ir jie nuskrido į namų pusę.

Kai parskrido, buvo gana vėlu, tad Bobas paklausė:

‒ Kur tu buvai?

Arnas ėmė ir papasakojo visą istoriją.

‒ O jums visiems paėmiau lauktuvių, ‒ baigęs pasakojimą tarė Arnas ir iš kuprinės ištraukė bananų kekes.

‒ Oho, ‒ tarstelėjo Bobas, ‒ nemokami dideli bananai. Už tokius parduotuvėje reikėtų mokėti kokius dvidešimt litų, nes jie baisiai sunkūs, turbūt abi kekės kartu sveria penkis kilogramus. Na, gerai, ‒ atsiduso jis, ‒ einam vakarienės.

‒ O kas vakarienei? – paklausė Arnas.

‒ Kiaušinienė, ‒ atsakė Trepsė.

Visi buvo laimingi ir patenkinti Arno žygiu į Afriką, o kaip žinia, kai esi laimingas, ir maistas yra skanus.

Kelionė į Helburgo miškelį

Baigėsi mokslo metai. Atėjo vasara. Bobas nusprendė pailsėti. Tad jis sugalvojo su Trepse, Arnu, Sele ir Batyčiu iškeliauti į Helburgo mišką. Jį visai neseniai norėjo sunaikinti, bet kažkas įrodė, jog tai – brangus žemės lopinėlis.

Taigi Bobas pasakė:

‒ Mes iškeliaujam prie miško trejetui dienų.

‒ Pala pala, juk tu tik juokauji? – nustebo Trepsė.

‒ Oi ne, aš kalbu rimtai, ‒ pasakė Bobas, ‒ ech, jau seniai beatostogavau. Vaikai, jau rytoj iškeliaujam į mišką..

‒ Valio! – riktelėjo Arnas, Selė ir Batytis.

‒ Pasiimkit meškeres, porą dubenių, sulčiaspaudę ir… porą puodų, ‒ kiek pagalvojęs pasakė Bobas, ‒ tris dienas valgysim tik žuvį, vaisius, uogas ir gersim arba vandenį iš tyro šaltinio arba spausim iš vaisių ir uogų sultis. Gyvūnų nemedžiosim. Taip pat reikėtų pasiimti dvi palapines. Vienoje miegos Batytis, Arnas ir Selė, o kitoje – aš su Trepse.

Visi tik pakratė galvas ir nuskubėjo ruoštis būsimai kelionei. Greitai viskas buvo sukrauta į turistines kuprines.

Kitą dieną visi atsikėlė labai anksti, tik Batytis norėjo ilgiau pasnausti. Arnas, Selė, Trepsė ir Bobas papusryčiavo ir tada pakėlė iš lovos Batytį. Batytis niurzgėdamas pakilo ir užmovė save ant Arno kojos.

Po kelių minučių Bobas, Trepsė, Arnas, Selė ir Batytis jau žygiavo per miestą. Mat miškas buvo už miesto. Keletas žmonių smalsiai nužvelgė Bobą ir jo šeimą ir paklausė:

‒ Kur keliaujat?

‒ Į mišką truputį atsikvėpti nuo darbų, ‒ visiems atsakė Bobas.

Keliaudami Bobas ir kiti traukė dainas taip garsiai, kad kai kurie žmonės atsisukdavo ir pritardavo.

Po kiek laiko jie priėjo miško pakraštį. Ten ganėsi stirnos. Bobas ramiai pasakė:

‒ Čia ir įsikurkime.

Vaikai ėmė statyti savo palapinę, o Bobas su Trepse ‒ savo. Kai viskas buvo įrengta, Bobas tarė:

‒ Dabar mums reikia laužavietės, tad reikia ir akmenų.

‒ Prisirinkime akmenų, ‒ pabaigė Bobo mintį Trepsė.

Vaikai tik linktelėjo ir išbėgo jų ieškoti.

Batytis Arnui tarė:

‒ Šit nemažas akmuo.

Arnas paėmė ir įsidėjo akmenį į užantį.

‒ Ten irgi nemažas akmuo, ‒ Batytis parodė į kažkokį ritulį.

Arnas priėjo, pasilenkė ir norėjo pasiimti, bet vos prisilietęs pajuto, kad tai yra spygliai.

‒ Kvaily neraliuotas! – rėkė Arnas ant bato. ‒ Kaip galėjai parodyti vietoj akmens ežį?

‒ Ką aš galėjau žinoti? ‒ suniurnėjo Batytis.

Selė, stebėdama šią parodiją, kvatojosi, bet neilgai, nes ant medžio, prie kurio stovėjo Arnas, pastebėjo gyvatę. Šūktelėjo:

‒ Arnai, bėk!

‒ Ką? – apdujęs nuo pykčio tarstelėjo Arnas, bet, pastebėjęs besirangančią gyvatę, nieko nelaukęs spruko šalin. Pabėgėjęs keletą žingsnių, sustojo, sumurmėjo kažką panosėje ir toliau ieškojo akmenų.

‒ Aš matau didoką akmenį ten, ‒ Selė pakėlė pirštą.

‒ Tai eik ir paimk. Nenoriu vėl susibadyti rankos, ‒ Arnas išsitraukė nosinę ir ėmė šluostyti ištryškusį kraują.

Selė kuo ramiausiai nuėjo ir paėmė akmenį.

‒ Dar kiek akmenų ir galėsim grįžti, ‒ tarė ji Arnui.

‒ Mhm,‒ suniurzgė Arnas.

Staiga iš krūmų iššoko zuikis, tiksliau zuikiukas. Jis prišokavo prie Arno ir ėmė prašyti:

‒ Priimk mane į savo draugiją. Mane tėvai išmetė iš namų ir nežinau, kur eiti.

Arnas pagalvojęs pasakė:

‒ Na, gerai. O koks tavo vardas?

‒ Mane gali vadinti Pupiumi, nes mane tėvai taip pavadino.

‒ Gerai, Pupiau, ar gali mums parodyti akmenų?

‒ Aišku! – šūktelėjo Pupius, ‒ šiame miške yra daug tokių akmenų. Bet kiek jums reikia?

‒ Mums reikia šešių, o turim tik du.

‒ Du? Aš tavo rankoje tematau tik vieną.

‒ Mano sesuo turi dar vieną.

‒ O kur ji? – Pupius nustebo.

‒ O kas ten? – Arnas pašaipiu žvilgsniu parodė į Selę.

‒ Ak, koks aš žioplys, ‒ Pupius visai nusiminė.

‒ Na gerai, užteks pliurpalų, eime ieškoti akmenų, ‒ tarė Selė, iki tol tylėjusi.

Pupius ir Arnas iškart užčiaupė srėbtuves, bet eidami vėl ėmė plepėti:

‒ Aš turiu stebuklingą… – Arnas pradėjo pasakoti.

‒ Ar tu kada baigsi? – nutraukė jį Selė.

‒ Gerai jau gerai. Papasakosiu vėliau.

‒ Aš matau akmenį, ‒ staiga tarė Pupius.

Jis greitai nušokavo prie akmens ir, smarkiai spausdamas jį letenėlėse, sugrįžo. Arnas paėmė ir įsidėjo į užantį.

Eidami jie pastebėjo keletą šakų, kurias taip pat paėmė.

Greitai visi akmenys buvo surinkti ir vaikai laimingai keliavo atgal kartu su Pupiumi ir Batyčiu. Pakeliui jie rado grybų: baravykų, lepšių, ir viską kimšo į kišenes, užančius ir visur, kur tik tilpo, tad, sugrįžę į laikinąją stovyklą, turėjo daug maisto, šakelių.

Bobas sugrįžusius vaikus pasveikino ir paklausė:

‒ Čia triušis?

‒ Mūsų naujas šeimos narys. Jo vardas Pupius ir jis moka kalbėti.

‒ Ką gi, sveikas, Pupiau. Man įdomu, ką tu ėdi?

‒ Ogi žolę, ‒ išpyškino Pupius.

‒ Na, manau, vaikams nebus sunku paieškoti truputį šviežios žolės.

‒ Čia, netoli miško, žolės užtektinai, ‒ tarė Pupius.

‒ Dabar mes rinksim uogas, o jūs galit pailsėti.

‒ Aš tik truputį pavargau, ‒ tarė Arnas.

‒ Gal nori su mumis parankioti uogų, jeigu taip, a? – įdėmiai nužvelgęs, pasakė Bobas.

‒ Oi ne, nenoriu, ‒ Arno veidas tučtuojau persimainė ir jis nuplumpino į palapinę.

‒ Na, tada mes iškeliaujam. Būkit malonūs vienas kitam, ‒ pasakė Bobas Pupiui, Batyčiui ir Selei. ‒ Ar girdėjai, Arnai?

‒ Girdėjau girdėjau, ‒ atsklido Arno balsas iš palapinės.

‒ Gerai, trumpam išsiskiriame, ‒ tarė Bobas vaikams ir su Trepse nužygiavo rinkti uogų.

Selė, Pupius ir Batytis įsitaisė palapinėje ir Selė paklausė:

‒ Kodėl tu toks niurzglys?

‒ O kodėl jūs visi sugadinot dieną, išskyrus Pupių? – klausimu į klausimą atšovė Arnas. ‒ Jeigu nebūčiau susibadęs rankos, tai dabar rankiočiau uogas. Tiek to. Einam pažaisti?

‒ Einam, ‒ pritarė Selė, Batytis ir Pupius.

Taigi vaikai žaidė tol, kol parėjo Bobas su Trepse. Jie grįžo nešini pilnais puodais uogų. Kai jie parėjo, buvo gana vėlu, tad teko uždegti laužą. Susėdę vaikai ėmė pasakoti savo nuotykius, paskui tėvai papasakojo, kad jie sutiko lapę, išgirdo stuksenant genį, o grįžtant juos „užpuolė“ daug drugelių. Per visus pasakojimus suspėjo išvirti grybai, vėliau Trepsė iš vieno puodo uogų išspaudė daug sulčių. Dar truputį pasėdėję ir paplepėję, vaikai ir tėvai nuėjo miegoti, o Batytis ir Pupius visą naktį kuždėjosi.

Kitą dieną vaikai ir tėvai tik žaidė, nes visko turėjo. Tik Arnas ir Bobas nuėjo pažvejoti, nes pietums norėjosi skanios žuvienės.

Žvejyba pasisekė, jie pagavo net keturias lydekas. Parnešę laimikį, jie nuėjo pailsėti. Vaikai ypač laukė vakaro prie laužo, nes tai turėjo būti juokų vakaras. Tėvai visaip šmaikštavo, pasakojo juokingus atsitikimus. Taip pat buvo užvesta diskusija: kas yra geriausias komikas? Vaikai iškart pasisakė už Rovaną Atkinsoną, o tėvai – už Adamą Sandlerį. Taigi diena prabėgo greitai.

O dabar paklausykite juokingiausio nuotykio, kurį jie patyrė trečią dieną.

Vaikai išėjo rinkti uogų į mišką. Taigi priėjo prie arčiausio krūmo, nukrėtė uogų, kiek tilpo, ir pasiklydo. Nusprendė eiti viena kryptimi. Paskui pasuko į kairę. Ir išėjo iš miško. Vaikai ėmė šaukti:

‒ Mama!

Jie nepastebėjo, kad yra savo palapinės kairėje pusėje ir kad iš ten atskuba Trepsė. Ji paklausė:

‒ Kas atsitiko?

‒ Mes pasiklydome.

‒ Nepaklydot. Pažiūrėkit į kairę pusę.

Vaikai suprato apsirikę ir, sugrįžę į laikiną stovyklą, viską papasakojo Bobui, kuris juokėsi susiriesdamas. Praėjus juoko priepuoliui, jis pasakė vaikams:

‒ Laikas krautis daiktus. Kitą kartą aplankysime kitas vietas.

Vaikai nieko neatsakę ėmė krautis daiktus. Po kelių minučių jie jau keliavo atgal į savo varganą trobelę. Bobas, sugrįžęs namo kartu su vaikais, Pupiumi, Batyčiu ir Trepse, pasakė:

‒ Tai buvo nemokama kelionė.

‒ Bet labai gera, ‒ atsakė Arnas.

Visi pritarė.

Kelionė pas dėdę Praną

 

Kitą rytą Bobas pasakė:

‒ Kadangi dar atostogauju, nuvažiuosime pas mano brolį Praną. Pasisamdysime vairuotoją, kad mus nuvežtų. Tai išgirdęs Arnas suniurzgė:

‒ Ko mums ten? Kad vėl tas dėdės mažvaikis tampytų man ausis.

Arnui nepatiko dėdės Prano vaikas Marius. Mat jis tampydavo Arnui už ausų ir kitaip erzindavo. Tai prisiminus, Arną supurtydavo baisi įtūžio banga.

‒ Na, manau, Marius bus protingesnis, ‒ pasakė Bobas.

‒ Duok, Dieve, kad taip ir būtų.

‒ O aš? – riktelėjo Pupius. ‒ Ar mane paliksite?

‒ Ne, ‒ atsakė Bobas, ‒ aną naktį girdėjom, kaip tu kalbėjaisi su Batyčiu.

Vaikai tuo metu nuėjo persirengti. Arnas apsiavė stebuklingą batą ir į rankas paėmė Pupių. Jie po kelių minučių buvo pasiruošę, bet užtat teko laukti tėvų. Trepsė išėjo pasidabinusi gražiausia suknele, o Bobas apsimovė paprastus džinsus ir marškinius. Trepsė išsitraukė telefoną ir paskambino autobusiuko vairuotojui Derekui. Derekas įsėdo į autobusiuką ir atpūškavo iki batsiuvio namų. Visi greitai sulipo laipteliais ir patogiai įsitaisė plačiose sėdynėse. Arnas tuoj pat užmigo ir ėmė sapnuoti, kaip baudžia Marių už jo piktadarystes, kaip Marius verkdamas prašo atleidimo, bet Arnas neatleidžia…

‒ Arnai, pabusk, ‒ nuskambėjo kažkoks balsas Arno ausyse ir atplėšė akis. Tai buvo Trepsė.

‒ Kas yra? – Arnas suniurzgė.

‒ Jau atvažiavom.

‒ Taip staigiai?

‒ Gal tau ir staigiai, bet mes važiavom valandą laiko.

Arnas buvo dar neišsibudinęs, tad jam sunkiai sekėsi atsistoti ir paeiti.

‒ Arnai, atrodai taip, tarsi būtum gerokai prisiliuobęs, ‒ tarė Selė.

‒ Prisi… koks? – Arnas pasižiūrėjo į ją.

‒ Prisiliuobęs, ‒ pakartojo Selė.

‒ Ką tai reiškia? – kaip koks pirmokas paklausė Arnas.

‒ Prisiliuobęs reiškia prisigėręs, ‒ kantriai paaiškino Selė.

Arnas susiraukė ir išsvirduliavo iš autobuso.

Dėdės kiemas buvo didelis ir visiškai nepanašus į batsiuvio Bobo kiemą, tai labiausiai piktino Arną. „Jeigu jis išgalėjo nusipirkti tokį didelį sklypą, tai kodėl jie mums negalėtų išmesti tūkstantį kitą?“ – galvojo jis.

„O jų vaikas – caca, lialia, – Arnas patylom sukikeno. ‒ Dabar aš jam parodysiu, kur vėžiai žiemoja.“

Dėdė Pranas tuo metu žvalgėsi pro langą ir, pastebėjęs brolio šeimą, išėjo pasitikti. Jo laikysena buvo gana išdidi, tad Arnas Selei šnipštelėjo:

‒ Žiū, koksai ponas mat. Tik sau ir tam kvailiui Mariui. Kitiems jis šykštus.

‒ Arnai, dabar ne laikas apšnekėti kitus, ‒ atsakė Selė.

Staiga atsidarė durys ir pro jas išbildėjo Marius.

‒ Nieko nepasikeitęs, rupūžė.

Tuo metu dėdė Pranas, Trepsė ir Bobas nuplumpino į Prano namus.

‒ Mariau, pažaiskime slėpynių, ‒ pasakė Arnas.

‒ Na, gerai. Kas slepiasi?

‒ Aš ir Selė.

Taigi Marius ėmė skaičiuoti, o Arnas, Selė ir Batytis nubėgo už namo.

‒ Batyti, padidėk, ‒ tarė Arnas batui.

Bet Batytis tik nušoko ir kažką sumurmėjo. Staiga Arnas ir Selė ėmė augti, kol išaugo aukštesni už namą. Tada Batytis pats padidėjo ir užšoko Arnui ant kojos.

‒ Nežinojau, kad tu tai moki, ‒ nugriaudėjo Arno balsas per visus kiemus.

‒ Aš šitą išmokau iš savo brolio Batono, kuris yra ant kitos tavo kojos.

Batas, kuris buvo ant dešinės Arno kojos (Batytis buvo ant kairės), nušoko ir sududeno:

‒ Aš esu Batonas, šeimininke.

Tuo metu iš už kampo išlindo Marius ir, pastebėjęs padidėjusį Arną, išsigando.

‒ Gaudykit jį, ‒ įsakė Arnas Batyčiui ir Batonui.

Jie nieko nesakę pradėjo gaudyti Marių. Prasidėjo siaubingos gaudynės. Marius greitai neteko jėgų, tad batai jį pačiupo ir atnešė Arnui. Šis paėmė Marių į savo delną ir jam tarė:

‒ Netikša Mariau, ar žinai, su kuo turi reikalų?

‒ N-ne, ‒ išsigandęs išstenėjo Marius.

‒ Tai va, nebeerzink manęs. Aš galiu bet kuriuo metu vėl padidėti. O dabar bėk.

Arnas paleido Marių ir paprašė Batyčio ir Batono:

‒ Sumažinkit mane iki įprasto dydžio.

Batytis ir Batonas sumažino Arną ir Selę, kuri į nieką nesikišo, o paskui patys sumažėjo ir užšoko Arnui ant kojų.

‒ O dabar einam pas dėdę į namus.

‒ Tu turi stebuklingus batus? – nedrąsiai paklausė Marius.

‒ Taip, jie man daug kur naudingi.

Batai ant Arno kojų nusišypsojo.

‒ Jie moka kalbėti, ‒ pasakė Arnas, ę ar ne taip?

‒ Taip, ‒ atsakė batai vienu balsu.

Kai vaikai įėjo į dėdės priebutį, Arno batai nušoko nuo kojų, nusivalė ir nusekė paskui.

Virtuvėje šeimininkavo dėdės Prano žmona Snežana. Ji šūktelėjo praeinantiems vaikams:

‒ Laba diena.

Vaikai jai mandagiai atsakė ir nuėjo į svetainę, kur sėdėjo Bobas, Trepsė, Pupius ir Pranas.

‒ Sveiki, vaikai. Bobas mane supažindino su jūsų kiškiu. Jis nuostabus.

‒ Dabar valgysim pietus, ‒ pasakė Snežana, ‒ tad maloniai prašome sėsti prie stalo.

Pietums buvo ukrainietiški barščiai, o Pupiui buvo duotas didelis kopūsto lapas…

Popietę visi praleido smagiai.

Vakare Trepsė paskambino Derekui, kad atvažiuotų. Po pusvalandžio jis jau buvo dėdės Prano kieme. Bobas, Trepsė, Pupius, Batytis ir Batonas sulipo į autobusą. Visi buvo pavargę, tad iškart užmigo. Visi sapnavo gražius sapnus.

Staiga visi atsibudo nuo ratų cypimo ir nuo staigaus stabdymo. Trepsė paklausė Dereko:

‒ Kas čia buvo?

Derekas tirtėdamas pakėlė pirštą. Trepsė pasižiūrėjo pro langą. Ji pamatė porą šernų, kurie vedėsi keturis šerniukus per kelią. Derekas palaukė, kol visi praeis ir tada paspaudė akceleratorių ir nuvažiavo toliau.

Kai jie parvažiavo, buvo labai vėlu, tad krito į lovas miegoti nieko nebesakę. Arnas buvo toks pavargęs, kad užmigo su drabužiais. Bet jis žinojo, kad ši kelionė buvo tokia pat nuostabi, kaip ir ankstesnės.

 

Dėdės Jano žvejyba

 

Bobas turėjo dar vieną brolį Janą, kuris gyveno netoli jo namų. Jis turėjo kuklų butuką. Bobas pas jį dažnai užeidavo paplepėti, skanios vaistažolių arbatos pagurkšnoti. Janas buvo dar jaunas, dvidešimt aštuonerių metų, bet daug ką žinodavo. Kartais savo žiniomis pranokdavo vyresnį brolį batsiuvį. Vaikinas neretai duodavo patarimų, kaip siūti batus. Janas augino katiną Princą.

Vieną dieną Janas pasakė:

‒ Aš seniai beragavau žuvies. Važiuojam į žvejybą?

‒ O kur tu nori žvejoti? – paklausė Bobas.

‒ Sakykim, prie Vercečio ežero.

Vercečio ežeras buvo didelis ežeras užmiestyje. Ten plaukiojo daug žuvų, ypač lydekų ir karpių.

Princas, išgirdęs žodį „žuvis“, apsilaižė ir pradėjo murkti.

‒ Matai, ir Princas pasiilgo žuvies, ‒ tarė Janas.

‒ Tai gal šiandien ir einam žvejoti, ‒ pasakė Bobas.

‒ Pavakaryje?

‒ Taip.

‒ Tada susitiksime prie miesto vartų.

Bobas nuskubėjo savo gausiai šeimynai pranešti žinią. Visi apsidžiaugė ir nuskubėjo ruoštis. Iš visų kambarių girdėjosi lalėjimas, kai kur ‒ bildėjimas.

Tuo metu Janas neskubėdamas susiruošė, apsirengė paprasčiausiais drabužiais ir paklausė Princo, kuris trynėsi aplink šeimininką.

‒ Prince, ar tu nori su manim eiti žvejoti?

‒ Miauy, ‒ sukniaukė Princas.

Tada Janas nieko netaręs paėmė ir krepšį, kuriame gulėdavo katinas, kai jiedu kur nors keliaudavo.

Po kelių minučių Janas jau žygiavo siauromis Helburgo gatvelėmis, o Princas, iškišęs galvą, dairėsi. Priėjęs miesto vartus, Janas sustojo:

‒ Čia ir palaukime, ‒ tarė jis Princui.

‒ Miauy, ‒ nekantriai sukniaukė Princas.

Janas nekreipė dėmesio į nekantraujantį Princą ir laukė toliau.

Greitai atėjo Bobas, Trepsė, Arnas, Selė, Pupius, Batytis ir Batonas. Žodžiu, susirinko visa šeimynėlė.

Pasisveikinę visi nukeliavo prie Vercečio ežero, išsitraukė meškeres ir ėmė žvejoti. Nežvejojo tik Pupius, Princas ir Arno batai. Jie atokiai susėdo ir ėmė pliurpti apie viską.

Staiga Janas, traukdamas laimikį, neatsilaikė ir įkrito į vandenį ir aptaškė visus. Tada Batytis ir Batonas, kaip susitarę, padidėjo, puolė į vandenį ir išgelbėjo Janą.

Visi jį pasitiko kikendami. Net Princas, visada santūrus ir alkanas, raitėsi iš juoko. Janas niurzgėdamas nuėjo šalin nuo kranto ir atsigulė ant šiltos žolės.

Vaikai toliau sėkmingai žvejojo. Po gero pusvalandžio žuvų visiems atrodė gana, tad susivyniojo meškeres ir laužavietėje susikūrė laužą. Kai jis atrodė užtektinai įsiliepsnojęs, Bobas ant iešmų pamovė žuvis ir paliko kepti.

Kai žuvis atrodė iškepusi, Bobas nuėmė nuo iešmo ir supjaustė. Visi skaniai pavalgė.

Arnas paklausė Batyčio ir Batono:

‒ O ką jūs valgot? Aš nemačiau jūsų kada nors valgant.

‒ Mes? – abu batai nustebo. ‒ Mes valgom paslapčiom.

Abu batai nusisuko ir ėmė taip knarkti, kad net Princas atėjo pasižiūrėti, kas čia atsitiko. „Gal ir aš truputį numigsiu“, – pamanė Arnas, bet vos tik atsigulė, kaip tyčia, atstypino išdidusis Princas ir ėmė neskaudžiai braižyti nugarą. Arnas jį nuvijo ir toliau sau miegojo. Bet, neilgai trukus, jį pažadino Bobas, sakydamas, kad jau reikia eiti namo, nes miesto sargai greitai uždarysią vartus. Arnas pašoko, apsiavė batus ir padėjo tėvams viską sutvarkyti. Tada paėmė ant rankų Pupių ir paskui kitus nuskubėjo namo.

Ir štai jie vėl žygiuoja skurdžiomis miesto gatvelėmis. Greitai priėjo kryžkelę, prie kurios Bobas su Janu gražiai atsisveikino ir pažadėjo būtinai sugalvoti įdomią turistinę kelionę.

Parėję namo, visi susėdo laukdami, kol Bobas pasidalins įspūdžiais apie kelionę. Bobas tarė:

‒ Man ši kelionė patiko. Kaip jums?

‒ Oi, neklausk, ‒ atsiliepė visi ir nusikvatojo.

Panelės Kurpaitės ir Batyčio vestuvės

 

Vieną gražų vakarą į duris kažkas pasibeldė. Arnas nuskubėjo priimti vėlyvo svečio, bet už durų nieko nebuvo.

‒ Sveikas, ‒ iš apačios atsklido lipšnus balsas.

Arnas nustebęs žvilgtelėjo apačion. Ant slenksčio stovėjo daili kurpaitė.

‒ Aš pas Batytį, ‒ tarė ji.

Tuo metu atšlepsėjo Batytis. Jis nudžiugo, pamatęs kurpaitę. Jie linksmai pasitrynė nosimis. Tada Batytis tarė:

‒ Arnai, čia yra kurpaitė Batytė.

‒ Bet kurgi jūs susipažinot? – paklausė Arnas.

‒ Labai seniai.

Tada kurpaitė ir Batytis, susikabinę už rankyčių, nušokavo į Arno kambarį.

„Kokie jie laimingi, ‒ pamanė Arnas, ‒ jiedu burkuoja kaip kokie balandėliai“

Šitaip jam bemintijant, nusiminęs priėjo Batonas ir paklausė:

‒ Kodėl aš negaliu turėti antros pusės kaip Batytis?

‒ Ateis laikas, ir tu turėsi, ‒ nuramino Arnas Batoną.

‒ Tikrai? – juodos Batono akys sužibėjo.

‒ Tikrai, ‒ patikino Arnas.

Staiga nuo laiptų kūlversčiom nubildėjo Batytis, jo veide švietė džiaugsminga šypsena.

‒ Aš vesiu, ‒ džiūgavo jis.

‒ Kada? – paklausė Arnas ir Batonas.

‒ Po mėnesio, ‒ išdidžiai atšovė Batytis.

‒ Oi, ne, aš jam niekada nebūsiu lygus, ‒ visai nusiminė Batonas.

‒ Na na, nenusimink, ‒ bandė guosti Batytis.

Bet Batonas, atrodo, nė nemėgino tvardytis. Jis pradėjo verkti ir pasislėpė už Bobo krėslo. Bobas atsistojo ir paėmęs verkiantį Batoną, paklausė:

‒ Kas atsitiko?

‒ Batytis veda, o aš taip ir liksiu senas batas, ‒ proverksmiais atsakė Batonas.

‒ Batytis veda? Argi batai gali vesti? – Bobas griebėsi už galvos, o Batonas skaudžiai žnegtelėjo į Bobo krėslą.

‒ Aišku, kad gali, ‒ Batytis atsakė gana išdidžiai, ‒ tik batus suveda bato-vyro savininkas ir mums nereikia jokių žiedų, ‒ paslaptingai žvilgtelėjęs į Arną, pridūrė Batytis.

Batonas dar tebekūkčiojo:

‒ Kai jis ves, mane paliks vieną.

Tuo metu nuo laiptų nulipo panelė Batytė. Ji grakščiai šokinėjo nuo laiptelio ant laiptelio. Pagaliau atsidūrusi ant tvirto grindinio, ji paklausė Batyčio:

‒ Kur gyvensime po vestuvių?

Batytis, pagalvojęs, atsakė:

‒ Šiuose namuose.

‒ Puiku, ‒ riktelėjo Batonas. Jis labai džiaugėsi.

Staiga iš virtuvės atbėgo Trepsė. Ji šaukė:

‒ Aš viską girdėjau. Gal galėsiu pasiūti suknelę?

Trepsė buvo šauni siuvėja, nors nesivertė siuvimu.

‒ Būtų puiku, ‒ pasakė Batytė.

Tai išgirdusi, Trepsė čiupo ruletę ir išmatavo Batytės kūnelį. Paaiškėjo, kad reikės labai smulkios suknelės.

Po kelių dienų suknelė buvo pasiūta, o per tą laiką Batytė viešėjo pas Arną. Batonas neilgai trukus susidraugavo su Batyte ir po kelių valandų jiedu drąsiai šnekučiavosi.

Neišvengiamai greitai artėjo Batyčio vestuvių diena. Visi joms ruošėsi. Bobas pasikvietė brolius į „savo kūrinio vestuves“.

Pagaliau atėjo toji diena, kada turėjo įvykti Batyčio vestuvės. Diena išaušo graži. Jaudinosi ne tik jaunieji, bet ir pats Arnas. Juk jam reikės pabūti už kunigą.

Mišios buvo ilgos, todėl jų neaprašysime, pasakysim tik tiek, kad jos buvo gražios. Štai paskutiniai Arno žodžiai:

‒ Skelbiu jus vyru ir žmona.

Po mišių svečiai susirinko prie šventinio stalo ir šventė tęsėsi iki vėlumos.

Po vestuvių Batytis ir Batytė ilgai ir laimingai gyveno batsiuvio Bobo namuose.

 

 

Pašnekėjimai

 

Kavinė. Ričardo Šileikos nuotrauka
Kavinė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Pašnekėjimai

Julija Božičko, Trakų r. Rūdiškių gimnazijos IV klasė

 

Veiksmas vyksta gatvėje. Tebūnie kokiame mielame Vilniaus senamiesčio kampelyje.

Virgis lėtai žengia. Žūtbūt negalima atsistoti ant dviejų akmenukų vienu metu. Vienai kojai skirtas tik vienas, todėl reikia laikytis taisyklių. Matyt, dėl tokio požiūrio ir žengia jis lėtai, o ne guviai, grakščiai ar sparčiai. Kaip visada – nunarinęs galvą, sukišęs rankas giliai į kišenes. Skrybėlės priekis kiek nuleistas. Labai paprasta. Tam, kad niekas nematytų akių. Jos išduoda viską: baimę, neapykantą, meilę, rūpestį, džiaugsmą, širdgėlą, laimę. Vis dar lėtai žengia Virgis – mąstytojas nuo pat gimimo, ramios sielos žmogus. Tik staiga it strėlė į jį kažkas atsitrenkia, bemaž nuskina. Tai ne kas kitas kaip Antanas. Stiprus vyras iš prigimties. Ūkiškas ir mylintis save patį. Nė vienas nesitikėjo tokio susidūrimo. Skaudaus susidūrimo. O tada – bum! Abu girdėjo, kad kažkas trečias nukrito ant žemės. Bet kas tai?

Tai knyga. Paprasto žmogaus paprastai parašyta knyga. Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“. Pamatęs ją plūduriuojančią baloje Virgis net už širdies susigriebė. Atsargiai pas(i)ėmė:

– Vargeli, na ir nelaimėlė. Šitokį šedevrą, šitokį šedevrą…

– Jūs nesijaudinkit, ponas. Nieko tokio. Išdžiovinsiu. Man svarbu po spinta ją gerai pakišti, nes vienas šonas pakrypęs. Čia storis kaip tik bus, – ramina Antanas.

– Kaip tai nieko baisaus? Jūs gal neskaitėte, kad taip ramiai kalbat? – paklausė Virgis taisydamasis paltą.

– Skaičiau dar mokykloj. Nepatiko.

– Ne, taip nedaroma. Grįžęs namo tučtuojau perskaitykite. O po spinta galite lentą kokią padėti.

– Jūs gal juokaujat, ponas? Neturiu laiko. Ir tikrai tvirtai sakau – man šita knyga nepatinka, – irzliai atrėžė Antanas.

– Gėda turėtų būti. Jūs net neatsiprašėte, kad šitaip mane pastūmėte, o dabar dar drįstate priekaištus priekaištėlius sakyti tokiam didžiam autoriui.

– Atleiskit už tai, kad taip nemandagiai sugadinau jūsų pasivaikščiojimą. Bet, patikėkit manimi, tai tikrai nutiko visai netyčia.

– Tiek to. Kodėl, sakykit, Jūsų šita knyga nevilioja?

– Labai paprasta, ponas. Aš juk ne darželinukas, kad pasakas skaityčiau. Jau tada buvau jai per didelis.

– Klystate, tamsta. Manau, kad net ir tada Jūs dar buvote per mažas.

– Man jau ūsai žėlė, – pasididžiuodamas išpyškino Antanas.

– Oi, – nusijuokė Virgis. – Tai dar nieko nereiškia. Sakykite, ar turite vaikų?

– Taip. Berniuką. Jam dvylika.

– Spėju, norite, kad jis užaugtų protingas ir išsilavinęs? – mįslingai šypsodamasis paklausė Virgis.

– Dar klausiat, ponas. Tai aišku.

– Taigi. O gerumas ir nuoširdumas juk kaip tik nuo tokių knygų atsiranda. Kur žmogiškosios vertybės. Tada, daug sužinojęs, ir Jūsų senatvėje nepaliks.

– Tai ką dabar? Nepaliks ir taip.

– Dievo keliai nežinomi. Skaitykit kartu su sūnumi. Dar prisiminsit mane.

– Na gerai, ponas. Pažiūrėsim. Bet ne dėl Jūsų, dėl savo vaiko tai darysiu, ‒ kiek nepatikliai pasakė Antanas.

– Žinoma, žinoma… ‒ su šypsenėle lūpose ir pinčukais akyse atsakė Virgis.

Nusileidęs skrybėlę nužingsniavo toliau. Antanas irgi. Tik šįkart lėčiau, it mąstydamas nuėjo.

Virgis vis dar stengėsi neužminti dviejų akmenukų. Gatvėje telkšojo bala.

***

‒ Vis mąsčiau, o kodėl žemė apvali?

‒ Taip lengviau arti. Tik švyt švyt. Greičiau pavyksta… Dievas pagalvojo apie mus, nabagus. Tik švyt švyt. Ir suarta. Supranti?

‒ Ubage tu! Pamiršai tuos visus likusius, kurie nearia. Ką, klausyk, jie tuomet daro? Jeigu, kaip sakai, žemė tik ariantiems.

‒ Tą ir daro. Juk vanduo irgi tik geriantiems, o miegas – miegantiems.

‒ Nesuprantu.

‒ O aš nesistebiu. Juk protas irgi tik mąstantiems. Kaip sunku tau turėtų būti.

‒ Sakei kažką?

‒ Gražus oras.

‒ Be galo! Einu, suarsiu šiandien žemę. Pati prašosi.

***

(Tik tarp tėvo ir motinos taip būna.)

M: tėvai, žiūrėk, jau saulė šiandien šilčiau atrodo.

T: bėgsi tuoj, lakštingala mano, į daržą. Ravėsi, net žiežirbos lakstys.

M: eik geriau pas vištas sutvarkyk. Tai nežinia kelinta diena jau trepsi savo šūduose. Jau ir kiaušinių taip nebededa.

T: kalasi žolė po truputį. Greit turės daugiau ko lesti, tai ir kiaušinių padaugės.

M: šūdo nuo to nė kiek nesumažės.

T: boba, su tavim vien tik bėdos.

M: tėvai, gana tau ėsti. Nors pavasaris, bet derlius tai tik rudenį nuimsma.

T: aš tą kiaulę užauginau, aš jos lašinius ir glostysiu tarp dantų.

Ruduo. Ričardo Šileikos nuotrauka
Ruduo. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Kuo (ne) patrauklus gyvenimas Lietuvos pakrašty?

Atsiminimai. Ri
Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka

Kuo (ne) patrauklus gyvenimas Lietuvos pakrašty?

Agnė Veličkaitė

Ignalinos r. Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazija, III klasė

Globalizacijai apimant vis daugiau pasaulio kampelių, daugybė žmonių palieka kaimus: iš pakraščių traukiasi į didmiesčius, kur gyvenimas esąs žymiai geresnis negu kaimo vidury ar vienkiemyje prie miško. Vieni palieka kaimuose keletą giminaičių, kuriuos galėtų aplankyti laisvadieniais, o štai kiti išsiveža viską. Ir netgi trobą kartais nugriauna, kad nekiltų nostalgija kada netyčia pro šalį važiuojant. Jaunam žmogui kaimą palikti gal ir lengva, tačiau senam – tikrai ne. Manau, senukams išvykimas į miestą neretai reiškia dvasinę mirtį. Tik išsivežantys gal apie tai nepagalvoja. Bet ar tikrai verta taip lėkti į miestą? Juk pamąsčius galima atrasti daugybę pliusų bei minusų tiek mieste, tiek kaime. Tą ir pabandysiu padaryti.

Gyvenu aš kaime, pačiam Lietuvos pakrašty, rytuose. Už kelių kilometrų nuo mano namų – Baltarusija. Savo gyvenimu tikrai nesiskundžiu. Man patinka daug gražios gamtos, negausus eismas. Priešingai nei mieste, čia visad švarus oras, netriukšminga. Kaimynai, tiesa, nekokios reputacijos, tačiau nei pykstamės, nei draugaujam. Tiesiog kaimyniškai sutariame. Pats kaimas taip pat nėra didelis, beveik visi vieni kitus pažįsta. Na, bent jau vyresni žmonės tai tikrai.

Gyvendama čia, tikrai jaučiuosi saugiau nei mieste. Ne tik dėl negausaus eismo, bet ir dėl blogiukų nebuvimo. Iš tiesų, vagių pas mus mažai. O apie žudikus iš viso nėra ką sakyti – jų čia visiškai nėra arba aš jų tiesiog nepažįstu. Bet kuriuo atveju dėl to mums tik ramiau gyventi. Be to, kasdien čia patruliuoja pasieniečių ekipažai, kartkartėmis ir policija pravažiuoja.

Tačiau aklai pasitikėti pasieniečiais ir policija neverta: po vieno jų „naktinio budėjimo“ savo keliuke radau primėtyta alaus butelių… Ir netgi mano nebetikėjimas Kalėdų Seneliu yra labai susijęs su pasieniečiais. Nesusiriša galai? Tuoj susiriš.

Anksčiau Kalėdų laikotarpiu buvo tokia tradicija: pasieniečiai su Kalėdų seneliu važinėjo į tuos namus, kur yra mažų vaikų. Viskas atrodo tikra ir idealu: Kalėdų Senelis, lydimas ginkluotų vyrukų, apžiūri namuose esančią papuoštą eglutę, nusifotografuoja šalia jos su šeimininkais, o tada jau ateina metas pasakyti eilėraštuką ir gauti saldainių (juk tai svarbiausia). Jau tada pradėjau abejoti, ar tikrai šis didelis, barzdotas vyras yra Kalėdų Senelis. Nes vietoj puošnaus raudono dovanų maišo išvydau pilką bulvinį… Na, pamaniau, gal senasis maišas tiesiog suplyšo. Bet, kiek pamenu, tikrasis Kalėdų Senelis tikrai nesinešioja su savimi pistoleto. O būtent jį aš pastebėjau kyšant iš po raudono palto. Su eilėraštukų mokėjimu tada mano reikalai buvo nekokie, bet pasidarė baisu ir spyriotis jau nebenorėjau. Kadangi tikro „Eglutė skarota, eglutė žalia“ nemokėjau, tai išpyškinau laidoje „Komanda“ išgirstą variantą „Eglutė skarota, eglutė žalia, / Padėjau granatą – eglutės nėra“… Tada man buvo penkeri, nelabai supratau, kas ta granata, todėl ir nesupratau, kodėl Santa Klausas su savo sargyba juokėsi ir sakė mano tėvams, kad jie augina teroristę. Taigi saldainių gavau ir buvau labai savimi patenkinta, bet abejonės dėl Kalėdų Senelio tikrumo širdy jau sudygo. Svarsčiau, nejaugi šis ginkluotas diedas pasistato prie mano namo kopėčias, lipa ant stogo ir pro kaminą patenka į vidų?! Ne, negali būti. Matyt, dovanas po eglute padeda mama…

Štai kaip įdomu gali būti gyventi pakraštyje. Argi mieste gyvenantys vaikai patiria tokių nuotykių? Kur jau ten…

Kitas gyvenimo mieste minusas – tu negali sėsti ant dviračio ir palengva susipažinti su apylinkėmis. Miestas – viskas tuo pasakyta: ten viskas ribojama. Šviesoforai, didelis automobilių srautas. O štai kaime – sėdi ant dviračio ir leki, kur tik nori. Niekas tavęs nevaržo, nebent tik blogas oras. Šitaip praleidžiu didelę vasaros atostogų dalį. Važinėju netoli – 12‒15 kilometrų. Tik kartą su broliu sulakstėme apie 46 kilometrus. Jautėmės kaip gyvi lavonai, o viename sode rasti alyviniai obuoliai buvo tikra atgaiva. Tačiau bent jau pamatėme, kaip atrodo kai kurie Ignalinos rajono kaimai ir jų kraštovaizdžiai. Važiuodami automobiliu tikrai tiek visko nepastebime.

Bet kad ir koks kaimas būtų geras, turi jis ir trūkumų. Darbo čia nesurasi, nebent esi ūkininkas arba biržos siuntimu tvarkai savojo kaimo gamtą; artimiausiose parduotuvėse tikrai nerasi visko, ko norėtum; rimtesnio gydymo reikia ieškoti toliau; greitoji pagalba tave pasieks ne taip jau ir greitai, o kviečiant policiją per 112, sujungs su gana toli esančiu policijos komisariatu.

Viską susidėliojus aiškėja, kad gyventi, ko gero, visur yra gerai. Kad ir kur benuvyktume, gerai paieškoję tikrai rasime trūkumų. Juk nebus taip, kad viskas bus idealu, tobula. Tobulų vietų nėra. O galbūt ir yra – gal tobula ir yra būtent tai, kas turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Gyvenamoji vietovė, kaip ir žmogus, turi kažkuo išsiskirti iš kitų. Tik taip gyvenimas tampa savaip įdomus ir turbūt tobulas. Manau, kad turime išmokti įžvelgti tobulumą netobulybėje, ir tada lengviau prisitaikysime prie vienokių ar kitokių gyvenimo sąlygų. Tada ir iš šalies matysis daugiau gyvenimo Lietuvos pakrašty patrauklumo negu nepatrauklumo.

Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka
Atsiminimai. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Švelniai rudenėjant

Švelniai rudenėjant

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Švelniai rudenėjant „Meno bangos“ sveikina savo skaitytojus ir džiaugiasi, kad jų nuolat daugėja. Ačiū Jums, mielieji, kad esate su mumis.

Rugsėjis „Meno bangoms“ svarbus, tai bangų gimtadienis, jau vieneri, kai mes esame. Dėkoju savo komandai – Neringai Mikalauskienei, Aurimui Novikovui, Mildai Savickaitei, Rūtai Viskantaitei, Inesai Rinkevičiūtei, Ričardui Šileikai, Arūnui Paslaičiui, kad kartu banguojame ir jau įsisiūbavome.

„Meno bangos“ pasipildė dar viena rubrika – Lietuvos regionų rašytojai, kurią remia Lietuvos kultūros taryba. Tai pasakojimų ciklas apie rašytojus, gyvenančius ir kuriančius ne didmiesčiuose, o įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Mes jų neužmiršome ir norime pristatyti „Meno bangų“ skaitytojams.

Spalio 10 d. 16 val. Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje paminėsime Baltosios lazdelės dieną. Vyks popietė „Sulėkė, suskrido, suplasnojo“, kurioje dalyvaus operos solistas Vladas Bagdonas, pianistė Dovilė Bagdonaitė, poetai Vilija Dumbliauskienė ir Alvydas Valenta, žurnalistas Vytautas Gendvilas. Šį renginį taip pat remia Lietuvos kultūros taryba.

„Meno bangos“ tebelaukia gimnazistų rašinių konkursui „Žvelgiu į Lietuvą“. Būkite su mumis ne tik šį švelnų rudenį, bet ir visais metų laikais…

Malonaus skaitymo linkėdamas,

Marius Kraptavičius

Baleto debiutantams – garbinga premija

Baleto debiutantams – garbinga premija

Beata Baublinskienė

Naująjį 2014–2015 m. sezoną paskelbęs dar pavasarį, šiuo metu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras intensyviai ruošiasi artėjančiam startui. LNOBT baleto trupė jau pradėjo rengtis naujam baleto pastatymui – Piotro Čaikovskio „Spragtukui“, o pirmąją spektaklio repeticiją simboliškai vanikavo Konstatino Stašio premijos teikimas ryškiausiems praeito sezono solistams.

Jau dvyliktus metus teikiama Vilniaus burmistro Konstantino Stašio premija atiteko Grytei Dirmaitei už ryškų debiutą pagrindiniu Gerdos vaidmeniu praeito sezono baleto naujiena tapusiame spektaklyje „Sniego karalienė“ ir Martynui Rimeikiui už augančią profesinę trajektoriją bei įsimintinus choreografinius darbus projekte „Kūrybinis impulsas“.

G. Dirmaitė - Greta balete "Sniego karalienė"
G. Dirmaitė – Greta balete “Sniego karalienė”

 

A. Zuzzalkinas ir M. Miliauskas M. Rimeikio "Belaukiant Godo" (nuotr. M. Aleksos).
A. Zuzzalkinas ir M. Miliauskas M. Rimeikio “Belaukiant Godo” (nuotr. M. Aleksos).
M. Rimeikis - Cose spektaklyje "Karmen" (nuotr. M. Aleksos).
M. Rimeikis – Chose spektaklyje “Karmen” (nuotr. M. Aleksos).

 

Premijų steigėja p. Raminta Kuprevičienė apdovanojimus įteikė baleto trupei po atostogų susirinkus pirmajai repeticijai su meno vadovu Krzysztofu Pastoru ir trupės direktore Rūta Butviliene. Mat trupė jau repetuoja K. Pastoro kuriamą naują baleto „Spragtukas“ pastatymą. Lapkričio 21 d. rampos šviesas išvysiantis spektaklis taps antruoju, kurį K. Pastoras sukuria kaip LNOBT vadovas.

Šį sezoną numatyta M. Rimeikio naujo didesnės apimties veikalo premjera. Debiutinis jaunojo choreografo kūrinys drauge su K. Pastoro bei garsaus Izraelio choreografo Itzikio Galilio vienaveiksmiais baletais sudarys baletų triptiką „Judančios mintys“ (premjera – balandžio 10 d.).

Vis dėlto jaudinančių akimirkų baleto gerbėjams suteikia ne tik premjeros, bet ir repertuariniai spektakliai. Pačioje sezono pradžioje, rugsėjo 25 d., P. Čaikovskio balete „Gulbių ežeras“ pasirodys Olandijos baleto primarijai, visuomet gimtinėje nekantriai laukiama Jurgita Dronina ir Isaacas Hernandezas.

Rugsėjo 18 d. Izraelio filharmonijos orkestro koncertu prasidedantis LNOBT sezonas iki kitų metų gegužės žada 162 renginius. Visas repetuaras skelbiamas teatro tiklalapyje www.opera.lt.

Teatro Raudonojoje fojė jau išblizginti prabangūs šviestuvai, baigiami atnaujinti centriniai laiptai – teatras laukia žiūrovų!

 

 

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje
Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje

Su Palangoje gyvenančia poete, eseiste, lituaniste, bičiule Elena Karnauskaite susirašinėjo Ričardas Šileika (Geležėlė).

Nardau interneto platumose, ieškodamas Šašaičių kaimo (Kretingos raj.), kuriame, užrašyta, esi gimusi. Visažinis google begėdiškai kuklus. Viso labo aptikau, kad Šašaičiuose parduoda 857 arų sklypą už 60 000 litų (17 376 eurų). Paminėtos ir Šašaičių I senosios kapinės, vadinamos Marų kapeliais. Ar Tau gimimo vieta ką nors reiškia? Išsyk išskirtinai prisimenu Nykos-Niliūno Nemeikščius, Jono Meko Semeniškius?

Tos vietos, kuri susijusi su pirmaisiais septyneriais mano gyvenimo metais, jau nėra. Mano atminty Šašaičiai ‒ gyva vieta, dabar ten likusios tik pora sodybų. Kaimynų namus pamažu nutrynė melioracija, kėlimasis į gyvenvietes. Vienas iš ankstyvosios vaikystės prisiminimų, kaip kaimynas, rodos, pavarde Valaitis, persineša jau suaugusią obelį iš melioruojamos sodybos į naują vietą.

Kolūkio talkoje
Kolūkio talkoje

Gyvenom vieni nuo kitų ne per daug nutolę, per kelis šimtus metrų, bet ir ne per arti. Iš trijų pusių miškai, iš ketvirtos – Minija. Ten išmokau plaukti, gaudžiau savo pirmąsias žuvis, karštom vasaros dienom maudydavomės, žiemą slidinėdavom nuo atkalnių. Aplinkiniuose miškuose ir šile, kurį neilgai trukus nusiaubė ne koks cunamis, o ta pati melioracija, buvo pilna grybų. Laisvė būti ir pasaulis, kuriame visko pilna. Savų pavojų taip pat. Žaidimai ne mergaitiški, nes artimiausių kaimynų vaikai ‒ berniukai. Spardydavom kamuolį, mindavom dviračius, šaudėm iš laidynių, ir ne tik. Dabar atrodo tikras stebuklas, bet nė vienas nesusižeidėme, nors kartais iš laidynių lėkdavo ne kaštonai, o gana normalūs akmenys. Negalėčiau pasakyti, kaip Antoine’as de Saint-Exupery, kad atėjau iš vaikystės kaip iš kokios pasakų šalies. Toje menamoje pasakų šalyje vienas įskilimas – užaugau be tėvo. Tėvu vadinau senelį, kurio dabar jau seniai nėra. Senelis buvo apsišvietęs ir nagingas žmogus. Knygas laikau jo pagamintoj knygų lentynoj, tebeturiu jo specialiai man nupintą krepšelį grybams. Senelio kambary ant sienos kabojo iš laikraščio iškirpta ir įrėminta Dariaus ir Girėno nuotrauka. Buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris. Močiutė žemiškesnė, praktiškesnė, matyt, ant jos pečių gulė ir daugiau buities rūpesčių. Namuose būta knygų. Skaityti išmokau pradėjusi lankyti mokyklą. Iš pradžių sekėsi sunkiai, bet vėliau buvau tas vaikas, kuris skaito pasišviesdamas prožektorium po antklode. Labai anksti perskaičiau Čechovą, dar kai ką iš klasikų. Ko gero, tada viską supratau geriau negu dabar.

Su mama ir jaunesne seserimi
Su mama ir jaunesne seserimi

Iš lėto tolkime (iš tikrųjų gi artėkime) Tavo taku tolyn. Man regis, visi mes turėjome svarbiausią mokytoją, labiausią pamoką, geriausią draugą(-ę). Ir ‒ ištikusią pirmąją meilę. Kas, Elena, iš to meto ligi šiolei neprislopusiai ataidi, šviesiai (ar skaudžiai) atšvaituoja?

Ne taip dažnai galvoju apie praeitį, vadinasi, viliuosi, kad dar turiu ateities. Nežinau, ar mes visi turėjome svarbiausią mokytoją, bet mano mokyklos gyvenime tokios mokytojos buvo dvi. Jos abi mokė lietuvių kalbos. Pirmoji būtų dailininkė ir poetė Felicija Stramilaitė, antroji – poetė Bronė Liniauskienė. Ir vienai, ir kitai esu iki šiol dėkinga, kartais jaučiu kaltę, kad neaplankau, per mažai pasidomiu, kaip joms sekasi.

Su draugėmis ir mokytoja
Su draugėmis ir mokytoja

O plačiąja prasme kiekvienas sutiktas gyvenime žmogus yra mokytojas. Vieną iš reikšmingesnių gyvenimo pamokų gavau prieš keletą metų žirgyne, kai mokiausi jodinėti. Reikėjo pabalnoti gana išdykusią kumelaitę vardu Nariga. Kol balnodavai, ji elgdavosi taikiai, bet užmauti kamanas – tikras išbandymas. Man truputį pagelbėjo šalia besisukiojantis dar vienas „studentas“, ir labai tikėjausi, kad kamanas jis uždės, taip ir leidau suprasti pasakydama maždaug taip: „Būtų gerai, kad kamanas užmautų kažkas kitas.“ Ir kokio atsakymo sulaukiau? „Jūs ir būsite tas kažkas kitas.“ Teko Narigą kamanoti pačiai. Dabar, kai stengiuosi išvengti kokio nemalonaus darbo, kartais tenka prisiminti šią žirgyno pamoką – jūs ir būsite tas kažkas kitas.

Raitelė Šventoji Elena
Raitelė Šventoji Elena

Turbūt daugelis pirmąją meilę, dabar labiau norėčiau pavadinti tai įsimylėjimu, patiria mokyklos suole. Manau, meilei reikia subręsti, kitas galbūt tokiam jausmui nesubręsta per visą gyvenimą.

Režisierius Andrejus Tarkovskis (a propos, gimęs irgi balandžio 4 dieną) mintijo: „Psichoanalitikų siūlomas būdas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimų viskam – tai vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Neseniai gavau neįprastą laišką iš vieno gerai žinomo psichoanalitiko, kuris stengiasi paaiškinti man mano kūrybą psichoanalizės metodais. Tokia prieiga prie meninio proceso, prie kūrybos mažų mažiausiai liūdina. Nes kūrybos motyvai ir esmė gerokai sudėtingesni, neapčiuopiamesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą.“

Ką, Tu, Elena, manai apie (savo) vaikystės laiką, (savo) vaikystės įvykius ir įtaką tolesniam (kūrybos) gyvenimui?

Žinoma, kad vaikystėje patirti įvykiai, žmonės, su kuriais susidūrei, formuoja tave, bet, kita vertus, jau daug ką atsineši ateidamas į šį pasaulį. Galbūt galima sakyti, kad viskas užkoduota genuose, o vėliau sutikti žmonės tarsi savotiški reagentai, kurie padeda atskleisti ar išryškinti tam tikras duotybes. Ir čia nemažai lemia tam tikra sėkmė arba nesėkmė. Kodėl su vienu žmogum tik susipažinęs gali kalbėtis beveik apie viską, o kitas, žiūrėk, metų metais sukiojas šalia, bet net pasisveikindami tik linktelit galvą, ir viskas.

Manau, kad vaikystėje tik atsiskleidžia ryškiausios prigimtinės savybės, bet tai nereiškia, kad mūsų gabumai ar talentai tik tada turi išryškėti. Niekai. Kita vertus, kiek yra jaunųjų vunderkindų, kurių žvaigždutė sužiba būtent ankstyvuoju gyvenimo periodu, o paskui užgęsta, ir nors tu ką. Duota tiek, kiek duota.

Net nežinau, ar reikia paaiškinti kūrybos prigimtį. Nesakau, kad nereikia aiškintis, nes ieškodamas priežasčių šį bei tą pradedi suprasti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Bet tik šį bei tą. Kuo daugiau supranti, tuo liūdniau šiame pasauly darosi, tad nenuostabu, kad žmonės labiau linkę skendėti palaimingam nežinojime. Bet čia yra tik šios valandos, šios minutės pasvarstymai. Kai laikas dar kiek pasislinks, pasislinks ir mintis.

Ar prisimeni savo pirmąjį parašytą eilėraštį? Išspausdintą, žinoma, be abejo, kad taip. Grįžtelėk, Elena, į savo PK (pirmosios knygos) periodą. Tekstų sudėliojimas, tinkamiausio pavadinimo paieška, rankraščio pristatymas leidyklai, susitikimas su redaktore. Galų gale ‒ Tavo knygos „Briedė jūroje“ pasirodymas visuose iki vieno Lietuvos knygynuose ir literatūros akiratyje. Padažnėjęs Tavo pulsas ir…

Ar labai nuvilsiu, jei pasakysiu, kad neatsimenu savo pirmojo išspausdinto eilėraščio? Parašytą atsimenu, taip. Bet manau, kad pačius pirmuosius mano eilėraščius išgirdo miško paukščiai, mat kai dar gyvenau tuose mistiniuose Šašaičiuose, kurie dabar jau nunyko, į mokyklą tekdavo eiti bene ketvertą kilometrų. Ryte visi vaikai traukdavome būriu, bet grįždavome skirtingai, nes pamokos baigdavosi nevienodai. Man, pirmokei, kai negalėdavau važiuoti dviračiu, kelias gerokai prailgdavo. Kad būtų ne taip ilgu, dainuodavau. Iš pradžių dainuodavau tas dainas, kur mokėjau, o paskui kurdavau savas. Neatsimenu, ką dainuodavau, bet užtekdavo visai kelionei.

O pirmosios publikacijos ‒ dar mokyklos suole. Be abejo, visų pirma „Moksleivyje“ po filologų konkursų. Ir pirmąją knygą sudariau dar būdama studentė, bet ji pasirodė jau po studijų. Likimas tąkart suvedė su Janina Riškute, ir taip jau atsitiko, kad Janina ir pastarųjų dviejų mano knygų (esė rinkinio „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ ir poezijos knygos „Užpustomi“) redaktorė. Atsimenu, kaip sukau galvą dėl pavadinimo. Apsispręsti padėjo Rolandas Rastauskas. Mąsčiau apie „Agrastų skynėją“, bet Rolandas patarė, kad „Briedė jūroj“ bus geriau. Esu dėkinga jam ne tik už šį, bet ir dar vieną kitą „Briedės jūroj“ periodo patarimą.

Be abejo, kad knygos pasirodymo labai laukiau. Nežinau, gal ir Tu turi išsaugojęs kokį egzempliorių. Bibliografinė retenybė dabar. Paradoksalu, bet yra žmonių, kurie ir dabar tą knygą nori įsigyti, po tiek metų. Viena iš mano seserų sako, kad jai ši knyga patinka labiausiai už visas kitas mano knygas. Na, bet čia kitos priežastys. Kiekviena knyga yra kitokia, o gerumą ar blogumą matuojame, kai susirandame atskaitos taškus. Jie, deja ar laimei, kinta. Tiesą pasakius, jei nekistų, būtų priežastis susirūpinti.

Studijų laikų portretas
Studijų laikų portretas

Studijų metai kiekvieno gyvenime brūkšteli ryškarėžį. Tavo laikas, praleistas Vilniuje, Vilniaus universitete, manding, Elena, taip pat dėliojo Tavo dienų, Tavo potyrių, savivokos ir mąstysenos vektorius. Kokie tuomečiai dalykai buvo svarbūs, inspiraciniai?

Kai bandau mintimis nušokti į studijų metų Vilnių, kokios erdvės vaizduotėje pirmiausia atsiveria? Štai aš, pirmakursė, bandanti susiorientuoti senuosiuose Universiteto rūmuose. Štai biblioteka, kur norimų knygų beveik neįmanoma gauti arba jų neduoda išsinešti namo. Parašiau namo, bet bendrabutis – ne namai. Namais tampa pats miestas, tiksliau ‒ Vilniaus senamiestis. Apie vektorius sunku kalbėti, kur gyvenimas iš esmės tampa labirintiškas, o Ariadnės siūlai daugiau menami, punktyriniai. Kelios draugės, su kuriomis kalbamės apie bet ką ir viską stovėdamos per pertrauką tarp paskaitų eilėje kavos į „Alumnatą“. Kažkuri iš jų gauna iš pažįstamo  Litmenio darbuotojo išganingą žetonėlį ir kurį laiką einame be eilės. Truputį nejauku, bet einame. Prancūzų kalbos lektorius Jeanas Paulis Martinas, su kuriuo žiūrime nouvelle vague filmus, patyliukais klausiantis, ar yra Vilniuje kavinių, kur po stalais neįmontuoti mikrofonai. Tarkovskio ir Felinio filmai. „Hiperbolė“, grojanti studentų šokiams. Draugė, įsimylėjusi „Anties“ gitaristą. Stingdantis šaltis žiemą Saulėtekio bendrabučiuose ir iš pačių studentų suformuota grupė, konfiskuojanti šildytuvus, kai išeiname į paskaitas. Kai kurios iš jų atrodo visiškai beprasmės, formalios, realiai mokomės tik prancūzų kalbos. Be abejo, garsusis M. Martinaičio vadovaujamas Universiteto literatų būrelis, kur į merginas žiūrima labai jau skeptiškai. Mūsų vaikinai filologai, kurie po pirmo kurso, kad ir griebęsi „sanatorinio“ gydymo Vasaros gatvėje, vis tiek beveik visi išeina į armiją. Vienas po kito besikeičiantys sovietiniai lyderiai irgi atnešantys šiokių tokių permainų. Vienas kitas ekskursas į Kauną, kur ryškėja dar kitokio gyvenimo kontūrai. Margas to laiko audinys. Dabar jau daugiau skiautelės, skiautiniai.

Tavo Pasaulio krašte, Galudieniuose, žinoma, veikia kita ritmika ir kiti dažniai negu, lyginsiu, Kretingoje, Druskininkuose, Plungėje, Šiauliuose. Visuotinė unifikuota visuomenės sąmonė fiksuoja Palangos vietą ir laiką tik kaip hedonizmą. Neabejoju, kad daugelis nežino (aš irgi), kur laidojami rezidentai. Trumpalaikiams atvykėliams išvis nesuvokiama, kad čia egzistuoja pilka kasdienybė, klampi buitis, splinas.

Klausiu, Elena, apie kasdienį ėjimą, yrimąsi. Apie žingsniavimą iš Saulėtekio tako, kur Tavo gyvenvietė, iki Jūratės gatvės, kur Tavo darbovietė (Senoji gimnazija). Apie plaukiojimą (ar nardymą) nuo pilkojo metų sezono iki saule purslojančiojo. Kaip Tau pavyksta „pradėti viską iš naujo, su nauju vardu susikurti naują gyvenimo istoriją“ (citata iš „Ievos laiškų iš Galudienių miesto“, p. 8)?

Kiekvienas turime savąjį Pasaulio kraštą ir savuosius Galudienius. Kartais mūsų privačios teritorijos ribojasi, susiliečia ar netgi kuriam laikui persidengia su kitų žmonių gyvenimais. Nežinau, kaip yra geriau. Ir nežinau, kiek pats gali tai valdyti. Sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti. Kartais apsigauni, kartais patiri netikėto atradimo džiaugsmą, bet svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties. Nekalbu apie tuos, kurie netyčia arba tyčia tau svarbiu momentu gali atsirasti šalia. Vis tiek tai ‒ stebėtojo pozicija. Apskritai, kai imiesi stebėtojo vaidmens, žmogaus gyvenimas labai paprastas, daugiau ar mažiau paklūstantis gamtos ritmui, kad ir gyvenant triukšmingiausiame didmiestyje. Gal paradoksalu, bet daugiausia vienišių yra didžiausiose pasaulio sostinėse. Mano pamiltame Berlyne apie 50% žmonių gyvena po vieną. Gali pasirodyti, kad kiek nuklydau nuo klausimo, bet kelias į Pasaulio kraštą tik romantinėje paradigmoje skirtas dviem. Moderno amžiuje, panašu, kad yra kitaip.

Berlyne, prie Sony centro, 2008
Berlyne, prie Sony centro, 2008

Grįžtant prie Galudienių metų ritmo – taip, jis šiek tiek kitoks. Bet, kaip pats pastebėjai, čia irgi esama kapinių, vadinasi, ir čia žmonės mirtingi. Nežinau, kiek vietiniai gyventojai įsitraukia į vasaros hedonizmą. Manau, kad ne per labiausiai. Dažnas palangiškis vasarą dirba, tad pramogoms nelieka kažin kiek laiko, o kartais ir noro leisti vis dėlto sunkokai uždirbamus pinigus. Vasarą mieste nemažai kultūrinio judesio, bet jis gana specifinis, dažnai orientuotas būtent į pramogą, be gilesnio turinio. Tad ar verta tame dalyvauti?

Grįžtant prie „naujų vardų“ ir „naujų gyvenimo istorijų“… Gal tiktų pajuokauti, kad moterys kaip katės turi devynias gyvybes: 3 žaidimams, 3 klaidžiojimams, 3 gyvenimui. Gyvenk, žaisk, keliauk ‒ viskas, ko reikia pilnatvei. Ah, tiesa, įtariu, kad kelias jau išnaudojau.

Štai Tavo kiekviena knyga neskubriai, bet sąžiningai išeina po knygos: „Briedė jūroje“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009), „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012), „Užpustomi“ (2013). Antraštes išvardijau šį mūsų šnekesį skaitysiančiajam (-iajai). Juk kartais net knygų pavadinimai pačių knygų neskaičiusiajam (-jai) šį tą sako, mena ar kurlink (nu)kreipia. Taigi, Elena, Tu puikiai žinai visą Lietuvos literatūros kontekstą ir, be abejonės, tuoki savo nišą. Sakyk, ar Tau gyvybiškai svarbios ir būtinos literatūrinės bendrystės, ar normaliam pulsui palaikyti pakanka, sakysiu, Poetinio Druskininkų rudens dvidienio, mėnesio vertėjų centre Visbyje ar menininkų namuose Arenšope? Ar Tau neišvengiamai yra būtina iš čia ir dabar iššokti į kitą čia ir dabar – vidinei energijai „auginti“ ir telkti?

O kas yra literatūrinė bendrystė? Manau, kad rašymas ‒ vieno žmogaus darbas. Tam reikia ramios vietelės ir šiek tiek laiko. Na, o „vidinę energiją“, kaip Tu įvardijai, gali užauginti ir sutikti žmonės, ir pamatyti nauji kraštai, bet lygiai taip pat gali įkvėpti skaitomos knygos arba debesis, plaukiantis virš galvos.

Maltoje (Gozo sala), 2014
Maltoje (Gozo sala), 2014

Nesureikšminu dalyvavimo literatūrinio gyvenimo kasdienybėje. Be abejo, reikalinga pasisukioti svarbiausiuose festivaliuose ar vieną kitą kartą atiduoti duoklę periodikai, bet tai yra labai takūs momentai, o knygą suvokiu kaip tęstinį faktą. Aišku, pageidautina tam tikra pastanga, kad knyga ir skaitytojas susitiktų. Manau, kad čia jau ne vien autoriaus, bet ir leidėjo, bibliotekininko ar šiaip kultūros žmogaus darbas.

Dar jeigu grįžtume prie „iššokimo“ į kitur klausimo, galėčiau pasakyti, kad kartais pasitvirtina sena tiesa, jog iš toliau geriau matyti. Atsidūrus kitame krašte ir kitokiame laiko tekėjime, tai, kas namie būnant rodėsi be galo svarbu ir reikšminga, gali tapti juokinga ir menka.

Gitana Gugevičiūtė taria, jog Tavo „kūryba – tai subtilus dialogas su Nijolės Miliauskaitės platoniškos vienatvės poezija ar Juditos Vaičiūnaitės kasdienybės estetizacija“. Rimantas Kmita sako, kad Tavo „eilėraščių pasaulis tiesiog persisunkęs kasdienybe, buitimi, nuovargiu, rutina.“ Brigita Speičytė rašo, kad Tavo eilėraščiuose „sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, […] sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkam.“

Manding, šie palyginimai ir apibrėžimai iš tikrųjų yra neprieštaringai įžvalgūs. Kaip Tu pati, eilėraščių autorė, priimi ir vertini kitų statomus aiškinamuosius ženklus savo kūrybos kelyje?

Taip ir įsivaizduoju vieškelį per plyną lauką su stilizuotais kelio ženklais, kur pažymėta „buitis“, „kasdienybė“, „grožis“, „nejaukumas“… O jeigu kalbėtume rimčiau, manau, kad kiekvienam rašančiajam yra svarbu būti pastebėtam. Įtariu, kad meluoja tie, kurie tvirtina kitaip. Ir džiaugiuosi, kai literatūros tyrėjai skaito mano tekstus pastebėdami ir pakilimus, ir nuokalnes. Džiaugiuosi tuo, kad jie dažniausiai „atspėja“ perskaitymo kodus, ir šiuo požiūriu teko nusivilti gal tik kokį kartą. Galbūt galėčiau pridurti, kad be skandinaviško atšiaurumo mano eilėraščiuose esama ir pirmapradžio vitališkumo, ir gyvenimo džiaugsmo, galų gale ironijos ir autoironijos.

O šiaip pirmasis savo kūrinio vertintojas vis dėlto esi tu pats. Šiuo požiūriu esu sau gana reikli. Jei taip nebūtų, mano knygų sąrašas būtų gerokai ilgesnis. Beveik niekada nebegrįžtu prie tų eilėraščių, kurie liko juodraščiuose išleidus knygą. Nelabai suprantu tų žmonių, kurie visai neredaguoja savo tekstų ir paleidžia į pasaulį visa, ką parašę. Apskritai, manau, kad tekstai turi kiek „susigulėti“, kad autorius nuo jų kiek nutoltų, o tada jau yra prasmės sugrįžti prie rankraščio.

Tavo pirmosios knygos pirmame eilėraštyje

 vedlys turi būti aklas

kad nematytų erškėčių

ir negyvų kūnų po kojomis

pirmasis turi būti aklas

kad nematytų kranklių

ir nejaukių savo pėdų

tokių laikinų kai aušta

ir kyla vėjas (juk užpustys)

vedlys turi būti kurčias

kad negirdėtų kaip

skamba laidotuvių varpai

 yra šis kertinis veiksmažodis, pavartotas būsimuoju laiku, po dvidešimt trejų metų štai virtęs esamuoju amžinai neveikiančiuoju (ok! dar ir kokiu veiklutėliu) daugiskaitos dalyviu – Tavo pastarosios poezijos knygos antrašte. Manding, tai toli gražu ir arti gražu neatsitiktiniai ir neįsikalbėti dalykai, jųjų neįmanoma moduliuoti tamtyč. Tai veikiau ne atspindintis, o ataidintis veidrodis. Kaip Tau pačiai sietini, su(si)siejami tiedu laikai, kuriame buvai ir kuriame esi?

Bet juk užpustomi, o ne užpustyti. Nuolatinė rezistencija gali būti labai varginanti, tad visai natūraliai į knygą įsirašo tokie eilėraščiai kaip „Pralaimėjęs“ arba „Čiuožiko diena“. Manau, dramatiškas pasaulio pojūtis susieja šias laiko požiūriu gerokai nutolusias knygas. Galbūt rinkinyje „Briedė jūroj“ ši jausena kai kur kiek per daug išdidinta, knygoje „Užpustomi“ dramatiškumas ,,pritildytas“, ne toks atviras. Jeigu būčiau literatūros kritikė, tokią rašymo manierą siečiau su romantine pasaulėjauta, aišku, jau patyrusia visus įmanomus moderno virsmus.

Kita vertus, skaitytojui, manau, nerūpi jokios klasifikacijos. Arba skaitomas eilėraštis užkabina tavo vidines stygeles, arba ne. Čia jau kalbu kaip skaitytoja. Autentika svarbu, bet dar yra kažkas kita, ir tas „kažkas kita“ arba rezonuoja, arba ne.

Pasaulėjautos prasme dabar labiausiai nutolusi knyga yra „Tiltas iš pelenų“. Bet kalbant apie šį rinkinį kuo puikiausiai atsimenu per vieną iš knygos pristatymų apie ją pasakytus Rolando Rastausko žodžius, kad čia jis atpažino poetės balsą. Manau, kad ,,poetės balsas“ ir sujungia visas mano eilėraščių knygas, o ne tokia Elena Karnauskaitė, kaip konkretus asmuo. Tokios ten beveik ir nėra. Kaip ten su tuo autoriumi? Irgi nušauti? Tik kas tada lieka?

 Mano konservatyvi žiūra niekaip netapatina knygos su bulvių traškučiais, o gydytojo, mokytojo ‒ su griovių kasėju. Pinigai yra konvertuojami į kitus pinigus, bet štai žmogiškoji mąstanti sąmonė, manding, nepripažįsta absoliutinamos lygybės. Klausimą pradėjęs formuluoti tokiom (ne)analogijom, hė, teiraujuosi štai ko. Būdama pilietė, būdama lituanistė, būdama valstybės pripažinta meno kūrėja, sakyk, Elena, ar įmanoma koreguoti bendruomenės kūrimą, kištis į status quo? Kiek galima (galima tikėtis) turėti atsakomybės už bendrabūvio reikalus, (ne)tolerancijos ir (ne)pakantumo čia pat ‒ už slenksčio, už lango, už nugaros – purslojančiam vyksmui? Kiek mokytojas šiuolaikybėje formuoja mokinio suvokimus, kiek pačiam mokiniui svarbu gauti siunčiamus signalus?

Taip paklausta pasijutau tarsi kokia Šatrijos Ragana. Bet ano laiko vertybės ir vertinimai šiai visuomenei nebegalioja arba galioja tik iš dalies. Kartais gana sumaniai bandoma manipuliuoti tarpukario idealizmo atgarsiais, kartais tai suveikia, bet sveikiau būtų pripažinti ir priimti savąjį laiką tokį, koks yra. Su visais privalumais ir trūkumais. Kaip pedagogė labai aiškiai pajutau vieną lūžio momentą – kai knygų vaikus pakeitė tinklo vaikai. Tai įvyko pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu. Kitose pasaulio šalyse tai įvyko anksčiau. Ar pasaulis dėl to sugriuvo? Toli gražu ne.

O bendruomenės kūrimas visada buvo koreguojamas. Mokytojas – valstybės užsakymo vykdytojas. Švietimo sistema – puikus atspindys to, kas vyksta valstybėje ir kokia yra valstybė. Labiausiai skaudina tai, kad pamiršta pagarba mokytojui. Jei galima negerbti mokytojo, tai galima negerbti ir bet kurio kito žmogaus. Tad nėra paskui ko verkti, kad mūsų valstybėje atskiras žmogus nesuvokiamas kaip vertybė. Deklaracijose, popieriuose ‒ taip, realybėje – ne. Galbūt tai iš dalies sovietmečio palikimas, bet gal ir ne.

Čia pajudinome gana sudėtingus klausimus. Mano, kaip atskiro asmens, kaip žmogaus, pozicija labai paprasta. Nemeluoti sau ir kitam. Kartais gali nenorėdamas apsigauti, bet – klysti žmogiška. Tik klystančiu pasilikti kvaila.

Elenos knygų lentyna
Elenos knygų lentyna

Nuotraukos iš Elenos Karnauskaitės asmeninio archyvo. 

Daina Opolskaitė: ,,Neatsakomas klausimas: o kodėl tu rašai?“

Daina Opolskaitė: ,,Neatsakomas klausimas: o kodėl tu rašai?“

Daina Opolskaitė
Daina Opolskaitė Suvalkijos pienėse. 2014

Su Vilkaviškyje gyvenančia rašytoja, Pilviškių gimnazijos mokytoja lituaniste Daina Opolskaite-Kovalčikiene kalbasi Gintarė Adomaitytė.

Grįžkime į tuos metus, kai pasirodė Tavo pirmoji knyga ,,Drožlės“(2000). Tai – novelės. Papasakok apie savo knygą – kaip ilgai ją rašei, kelis kartus dalyvavai Rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos  konkurse? Mažai kam pavyksta PK konkursą laimėti pirmąjį kartą. Turbūt jau mokyklos metais norėjai būti rašytoja?

Iš tikrųjų noveles rašiau vienu mostu – brūkšt, ir yra. Neatsakingai, greitai. Mažai redaguodavau. Pirmosios knygos konkursą laimėjau iš antro karto. Pirmąjį kartą mane „nurungė“ Andrius Jakučiūnas. Mokyklos suole tvirtai žinojau, kad noriu daryti ką nors, kas būtų pravartu žmonėms, visuomenei – jaučiau galinti duoti, o ne imti ir naudotis. Be to, jau tada gana anksti suvokiau tai kaip būdą įminti savo pėdsaką. Buvau iš tų, kurie nenori būti mokomi, o jaučia, kad patys gali mokyti.

drozles

Lyg per miglas prisimenu Tavo knygos pristatymą Rašytojų klube. Regis, buvai  ne viena  – Tu ir poetė Lina Burbaitė? Ir dar jaunosios tapytojos, viena jų – Benigna Kasparavičiūtė. Kokios nuotaikos tuomet Tave valdė, kokių būta vilčių?

Tą vakarą debiutavome trise: tapytoja Benigna Kasparavičiūtė, pirmąją poezijos knygą išleidusi Lina Burbaitė ir aš. Kokios nuotaikos valdė? Labai nekuklios: atrodė, kad visas pasaulis štai guli tau po kojomis, kad viskas vyksta taip, kaip ir turėjo įvykti… Dabar jau seniai nebeišgyvenu tokio jaunatviško maksimalizmo ir tokio pasitikėjimo savimi ir savo kūryba. Beje, mano kolegė „pagal seriją“ Lina kažkur dingo, niekur nebesutinku jos eilėraščių…

Pirmosios knygos pristatymas Vilkaviškio Kultūros rūmuose. Dalyvauja V.Kukulas, V.Girdzijauskas.
Pirmosios knygos pristatymas Vilkaviškio Kultūros rūmuose.
Dalyvauja V.Kukulas, V.Girdzijauskas.

 Jau įpratome Tavo tekstus skaityti ,,Šiaurės Atėnuose“, ,,Literatūroje ir mene“. O ar skaito Tave kolegos mokytojai? Arba rajono kultūros darbuotojai? Ar yra šalia žmonių, kuriuos galime vadinti ,,palaikančia komanda“?

Ar skaito, man sunku pasakyti. Atgarsių mažai. Ko gero, labai retas kuris. Vilkaviškyje, o tuo labiau Pilviškiuose, tokių „Šiaurės Atėnų“ nenusipirksi, nėra nė vienos vietos, kur juos būtų galima gauti. Kai pavargstu nuo „internetinio“ numerio, pati važiuoju į Marijampolę nusipirkti.

Jei dar atviriau – stengiuosi slapukauti. Niekam savo tekstų neperšu, nerodau, nepranešu, kad pasirodė, nekviečiu perskaityti. Kas nori, kam įdomu, tas randa ir perskaito. „Palaikančios komandos“ neturiu. Tarp mokytojų dėl to jaučiuosi tik savesnė, ne kažkokia kitokia. Jau seniai sau pasakiau, kad gyvenu du gyvenimus: kasdienį, mokytojišką, ir literatūros. Beje, tai juntamas asmenybės susiskaldymas, ir manau, kad tai ne kiekvienam lemta patirti…

 Prisimenu Tavo puikią esė ,,Šiaurės Atėnuose“, kurioje prisipažinai, kad esi pašaukta mokytojauti. Skaityti buvo malonu: pašauktųjų niekada nėra daug. Bet juk tas pašaukimas – tai ir išbandymai, ir...

Ta esė buvo stipriai ironizuota, noras pasišaipyti iš savęs ir iš situacijos. Numojau į visus tabu ir nuoga atsistojau prieš veidrodį. Pats tekstas, pasirodo, buvo nemažas sprogimas. Prisimenu, kaip viena kolegė įspraudė ją perskaityti savo vyrui, o tas perskaitęs pasakė: ir kas su tokia gali gyventi? Kad nori – verk ir juokis. Teksto ironija – kietas lukštas, ne kiekvieno ji prakertama, tad ne kiekvienas ir pasieks didžiąsias esmes.

Tačiau turiu prisipažinti, kad ji, toji esė – grūdas, kuris nukrito ir tebedygsta. Niekaip neatsikratau minties, kad ji galėtų išaugti į pedagoginį romaną apie visą mokyklos ir mokytojystės kasdienybę. Žiaurią. Tikrą. Juokingą. Be jokių blizgučių ir pompastikos, kurios apstu pedagoginio gyvenimo išorėje, vien tik dėvint ironijos kaukę… Juk tokios literatūros nėra. Bent jau lietuvių kalba jos neturime. Bet tai būtų labai drąsu. Kitas klausimas, ar tokia knyga būtų išleista? Ko gero, jausčiausi beveik kaip Sruoga, parašęs „Dievų mišką“ – pavojingą kūrinį. Bet ta mintis kažkodėl neduoda man ramybės.

Pirmasis Mokytojos rugsėjis. Su penktokais Žaliojoje 2000 m. rugsėjo 1-ąją.
Pirmasis Mokytojos rugsėjis. Su penktokais Žaliojoje 2000 m. rugsėjo 1-ąją.

Gal dabar pats laikas pakalbėti apie Tavo mokytojus – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ar yra asmenybių, kuriomis žaviesi, gal net bandai sekti?

Esu gan uždaras žmogus, man nelengva bendrauti, todėl dažniausiai renkuosi vienatvę. Dėl tos priežasties netiesioginių mokytojų turiu kur kas daugiau. Iš literatūros išskirčiau tris autoritetus. Pirmiausia Antaną Vaičiulaitį, iš kurio mokiausi žodžio jėgos ir melodikos, neeilinių palyginimų ir raiškos, antrasis – Henrikas Radauskas, kurio poezija man tikroji literatūros meistrystė, o kiekvienas eilėraštis – kaip desertas. Ypač mėgstu (ir garsiai, ir tylomis) skaityti jo „Vienaragį“ ir „Jūrininko iškeliavimą“ – kiekvieną kartą šiurpas pereina… Trečioji yra Charlotte Bronte, sužavėjusi ir savo gyvenimo istorija, ir literatūra. Jos romaną „Džeinė Eir“, pamenu, gavo paskaityti mano močiutė. Tada mokiausi antroje klasėje ir man parūpo ta stora knyga ant šaldytuvo. Dar nesupratau nei tiesioginės kalbos, nei kreipinių, bet ta knyga tapo mano gyvenimo palydove. Dabar ją moku beveik mintinai, ir vis tiek ji guli mano naktinio stalelio stalčiuje. Manau, kad Džeinė Eir mane formavo ir kaip mokytoją. Žaviuosi ir pačia Šarlote Bronte – jos, kaip moters rašytojos, stiprybe ir drąsa sudėtingomis XIX a. Anglijos gyvenimo aplinkybėmis. Iš šiandienės prozos didžiaisiais savo mokytojais pripažįstu Jaroslavą Melniką ir amerikiečių rašytoją Michaelį Cunningamą.

Iš asmenybių, su kuriomis teko bendrauti, noriu nusilenkti rašytojui Juozui Apučiui, tapusiam mano pirmosios knygos krikštatėviu ir studentiškais metais taip skatinusį mane rašyti. Jo asmenybės šviesa ir žodžių teisingumas man iki  šiol nepamirštami.

Girdėjau ne vieną mokytoją besiskundžiantį, kad jei ne mokytojavimas – tai tikrai būtų tapęs rašytoju. Tai ar tikrai tas darbas taip labai trukdo? Tu esi lyg ir įrodymas, kad nelabai… 

Įdomus pastebėjimas. Mokytojystė – iš tiesų labai kategoriška, ji nelinkusi leisti rinktis. Kasdien sakanti: man arba viskas, arba nieko. O kur dar tai, kad mokyklą kasdien turi pasiekti už keturiolikos kilometrų ir dar tai, kad visiems metams uždarė tiltą per Šešupę ir kasryt reikės pėsčiomis per lietų ir sniegą klampoti į kitą pusę, kad pasiektum mokinį… Tokiu gyvenimo atveju supranti, kad mokytojystė pareikalauja ir fizinių jėgų. O juk ir šito sunku rasti laiko minčiai, nuovargis ir emocinis išbalansavimas dažnai parodo, kad be šio darbo tu nieko daugiau negali. Bandau donkichotiškai grumtis, įrodyti sau, kad galiu. Kartais palūžtu. Po to vėl atsistoju. Gerai žinau, kad esu mokytoja. O ar esu rašytoja? To nežinau.

 Gyveni Vilkaviškyje, mokytojauji Pilviškių gimnazijoje. Ar  būna, kad mintimis nuleki į didesnius miestus arba į gimnazijas, kurias vadiname ,,prestižinėmis“?

Keblus ir provokuojantis klausimas. Pirmiausia turbūt reikia prisipažinti, kad esu miesto, kultūros žmogus, bet – paradoksas – gyvenimas lėmė būtent tai, kad tenka dirbti atokiame provincijos miestelyje. Matyt, tai likimo „kodas“, nenoriu jo peržengti. Aiškiai suvokiu, kad dirbdama „prestižinėje“ gimnazijoje dirbčiau kitaip, atsivertų kitos galimybės, galbūt pavyktų net išnaudoti kažkokius savo resursus, kuriuos lyg ir jaučiu turinti, bet… atidžiau apsidairiusi po savo klasę suprantu, kad vaikas, į kurio akis žvelgiu kasdien, yra toks pats ir didmiestyje, ir atokiame miestelyje. Tie patys norai, troškimai, tas pats pasaulio ir gyvenimo pulsas.

Tėviškė. Didieji Šelviai.
Tėviškė. Didieji Šelviai.

Ar turi Vilkaviškis savo gyvenimą būdą, stilių? O Pilviškių miestelis? Ar atitinka minėtų vietų ritmas Tavąjį  gyvensenos ritmą?

 Dabar jau nebeatitinka. Gyvenu daugiau savo, vidiniu, ritmu. Skaitau naujausią literatūrą, kultūrinę spaudą, kad galėčiau jaustis arčiau sostinės kultūrinio gyvenimo. Labiausiai esu išalkusi susitikimų, bendravimo su literatūros žmonėmis. Vilkaviškis su kaupu išpildė mano lūkesčius jaunystės, paauglystės metais, davė daug, nes jame gyveno ir darbavosi ne viena rajono kultūrai svarbi asmenybė. Tik dabar galiu įvertinti ilgametės Viešosios bibliotekos vedėjos Astos Velioniškienės indėlį, kuomet Vilkaviškio rajoną jos nuolatiniais kvietimais lankė poetai, rašytojai, vykdavo naujausių knygų pristatymai, o LRS pirmininką Valentiną Sventicką pažinojau kaip kartkartėmis matomą kaimyną… Kultūros centre aktyviai veikė rajono literatų klubas „Seklyčia“, vėliau įkūręs jaunųjų, moksleivių, filialą. Ten pirmą kartą sutikau Giedrę Kazlauskaitę, prasidėjo mūsų draugystė. Jaunam žmogui to pakako. Jaučiausi auganti visiškai kultūringoje aplinkoje, pasirengusi pakelti sparnus. Su nostalgija prisimenu tuos metus. Šiandien Vilkaviškis kitoks – užgesęs…

Mudvi dažniausiai susitinkame Jaunųjų filologų konkurse, esu vertinusi Tavo mokinių darbus. Ar esi dalyvavusi JFK, kai buvai mokinė? Ką manai apie šiuos konkursus – ką reikėtų keisti, ko atsisakyti? Ar padeda  konkursai tapti rašytoju?

JFK dalyvavau 1997 metais Mažeikiuose būdama 12 klasėje. Tada už prozą gavau III laipsnio diplomą. Manau, kad JFK unikalus, kito tokio nėra. Tai vienintelė TIKRO susitikimo vieta kuriančiam jaunimui. Atmosfera nepasikeitusi: tokia, kokia buvo mano dienomis, tokią jaučiu ją ir dabar.  Ypatinga pajusti tą visišką toleranciją kitam, kito pasauliui ir kūrybai. Deja, konkurso organizacija nėra tobula, trūkumai egzistuoja. Vargina tolimi maršrutai į pačius atokiausius kampelius. Manau, visai vykusi buvo idėja „apsistoti“ Vilniuje. Jaunam žmogui sostinėje visada bus į ką pasidairyti, tuo labiau iš kitų vietovių.

Vilkaviškio geležinkelio stotyje 1997 metų vasarą.
Vilkaviškio geležinkelio stotyje 1997 metų vasarą.

Manau, pats konkursas yra svarbus savęs „pasimatavimas“, kurio negali būti išvengta kūrybos kely. Mane glumina tie jauni kūrėjai, kurie neįvertinti sako: viskas, daugiau iš manęs nė eilutės… Tam tikra prasme konkursas tikrai augina rašytoją.

Klausinėjau, klausinėjau, bet juntu: ne viskas dar pasakyta. Atidžiai klausau Tavo pačios papildymų.

Be atsakymų į šiuos klausimus dar galiu pridėti keletą detalių, kurios gal Jums pasirodys įdomios. Pavyzdžiui: mano dukra pamačiusi mane prie kompiuterio kartais užduoda paprastą, bet neatsakomą klausimą: mama, o kodėl tu rašai? Iš tikrųjų jis be atsakymo…

Trijų kartų giminės moterys. Su močiute ir dukra Ugne 2006 m.
Trijų kartų giminės moterys. Su močiute ir dukra Ugne 2006 m.

Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.

Metai praėję, mokinys išėjęs, o laiškas tebešildo. Kaip keista, kad kažkam gali palikti tokį įspūdį…

Kaip parašyti gerą tekstą, manęs niekas nemokė, jokių patarimų nedavė. Mokyklą literatūroje suradau ir išėjau pati. Tie patarimai, kuriuos šiandien iš tos mokyklos perduodu savo mokiniams – jeigu man kas nors juos būtų davęs, kai mokiausi, įdomu, kiek tai būtų reikšminga? O gal kur kas didesnė meistrystė juos pačiam aptikti?

Pilviškių vidurinėje mokykloje su kolege Violeta Kriščiūniene egzaminų vertinimo metu 2005 m.
Pilviškių vidurinėje mokykloje su kolege Violeta Kriščiūniene
egzaminų vertinimo metu 2005 m.

Nuotraukos iš D. Opolskaitės asmeninio archyvo.

Sugrįžimai Soliaryje ir „Soliario“ sugrįžimai

Sugrįžimai Soliaryje ir „Soliario“ sugrįžimai

Neringa Mikalauskienė

Man buvo vienuolika su puse. Susirgau. Nieko kita neliko, tik gulėti lovoje ir skaityti. Bet visos knygos, kurias turėjau, jau buvo perskaitytos po kelis kartus. Ėmiau niurgzti, kad nuobodu, nėra ką veikti. Tada mama pasirausė po savo knygų lentyną, ištraukė vieną, pavartė: „Čia fantastika, bet tu per maža, ji suaugusiesiems, dar nesuprasi…“ ‒ ir įkišo atgal. Tada atrado kitą ‒ „Harką“ (man, kaip ir daugeliui vaikų, kaip tik buvo prasidėjęs „indėnų periodas“). Vis dėlto, vos tik mama spėjo išeiti į darbą, šokau iš lovos ir pradėjau ieškoti tos ‒ „fantastinės, bet suaugusiesiems“. Neprisiminiau, nei kurioje vietoje ji įkišta (knygos pas mus buvo sudėtos dviem eilėmis), nei kaip atrodo viršelis. Bet priešlapius įsidėmėjau gerai ‒ buvo tamsiai mėlyni.

Sol_prieslapis

Ir štai ‒ Stanislavo Lemo „Soliaris“ jau mano rankose. Knyga, kuri tapo man lemtinga. Kurią kaskart susirasdavau, kai jausdavausi pakliuvusi į keblią situaciją, padėtį be išeities arba ‒ ant permainų slenksčio.

Pirmasis "Soliario" leidimas, "Vaga", 1978
Pirmasis “Soliario” leidimas, “Vaga”, 1978

 

O tuo metu, ant paauglystės slenksčio, mane per knygos puslapius vedė užsispyrimas, kad įveiksiu tekstą, kuris toli gražu nebuvo skirtas vienuolikmečiui vaikui. Net pati įdomiausia man veikėja Harė ‒ devyniolikos! ‒ atrodė beviltiškai sena. O ilgi, išsamūs Soliario planetos tyrinėjimų istorijos aprašymai, smulkus jo fizikinių savybių vardijimas ne visada audrino vaizduotę, nors jau didžiavausi savimi, kad apie astronomiją žinau kur kas daugiau nei mano bendraamžiai (iš Antano Juškos knygos „Saulės šeima“, kurią perskaičiau ignoruodama visas schemas ir formules…). Soliaris veikė kitaip. Keldamas klausimus.

Kodėl planetos, kurioje akivaizdžiai yra protinga gyvybė, žmonės nebenori tyrinėti?

Kodėl, sulaukę „svečių“, t. y. Soliario jiems siųstų protingų būtybių, žemiečiai visais įmanomais būdais stengiasi jų atsikratyti?

Kodėl knygos pasakotojas Krisas Kelvinas vienintelis bando priimti savo „svečią“ ‒ Harę ir netgi pažindina ją su kitais įgulos nariais Snautu ir Sartorijumi? Juos juk taip pat lanko „svečiai“. Kas jie? Kodėl net knygos pabaigoje tai lieka paslaptis?..

Ko jie bijo?

Man, vienuolikmetei, visos jūros, net Soliario okeanas, atrodė iki kelių. Jei tik jie visi nustotų kalbėti užuominomis, gąsdinti vieni kitus, problema būtų išspręsta. Na tai kas, kad „svečių“ tik išorė žmogiška, tai kas, kad jie ‒ tik supaprastintos (apribotos keliais jiems būdingais įpročiais ar posakiais) kopijos tų, kuriuos įgulos nariai kadaise pažinojo ir galbūt mylėjo? Bendraudami „svečiai“ tampa vis labiau savarankiški, tolsta nuo „originalų“ ‒ argi tai nėra svarbiausia? Argi Krisas iš tiesų norėtų, kad Harė liktų tokia, kokią jis ją matė paskutinį kartą Žemėje, prieš savižudybę?

Aha, jis jaučiasi kaltas dėl jos mirties? Bet tai juk būtų proga savo klaidą ištaisyti! Soliaris suteikia dar vieną šansą… o žmogus elgiasi taip pat, nepasimoko. Galbūt tuomet ir aš pirmą kartą suabejojau tais suaugusiaisiais, kuriems išsprūsta: „O, jei dabar galėčiau grįžti į praeitį! Tikrai taip nesielgčiau. Viskas būtų kur kas geriau.“

Taigi „Soliaris“ man tapo parankine knyga, kuri sugrįždavo, ir kas kartą ‒ vis kitaip. Būdama keturiolikos pradėjau lankyti Alytaus fantastikos mėgėjų klubą. Jo pavadinimas ‒ sugalvotas ne mano, o vadovo Stanislovo Sliužinsko ‒ irgi buvo „Soliaris“. Veikiausiai ir jam ta „soliaristika“ rūpėjo labiau nei kitų fantastinių knygų idėjos. Tada sužinojau, kad „Soliario“ autorius Stanislavas Lemas laikomas vienu žymiausių Lenkijos rašytojų fantastų. Aptikau ir kitą lietuviškai išverstą jo knygą ‒ „Grįžus iš žvaigždžių“. Buvo įdomi, bet tokio įspūdžio nepadarė.

Dabar, tapusi literatūros kritike, grįžtu prie „Soliario“ dar kitaip. Į kai kuriuos „kodėl?“ jau galiu atsakyti ‒ bet tai nebus atsakymai, kuriuos suprastų vienuolikmetis vaikas ‒ tam iš tiesų reikalinga patirtis.

Ši knyga nėra apie tai, kaip sudėtinga užmegzti konktaktą su nežemiškomis civilizacijomis, kaip man tada pasirodė. Ji ‒ apie tai, kaip sudėtinga suprasti žmogų ir jo prigimtį. Apie tai, koks silpnas yra žmogus ir kad jis, susidūręs su problema, dažnai yra linkęs pabėgti. Arba sugriauti ‒ keršydamas už jam padarytą žalą. Nors tas, kuris tą žalą padarė, gal net nesuprato, kad daro ką nors blogai. Juk supratę, kad ištirti Soliarį nėra taip paprasta, be to, reikalauja žmonių aukų, žemiečiai paliko ten tik vieną stotį su trim darbuotojais ‒ tiesiog būti planetoje. Ir vis pasigirsta kalbų, kad gal geriausia stotį visiškai likviduoti. Ar tik tai neprimena pasakėčios apie lapę ir vynuoges?.. Jei negali pasiekti ‒ vadinasi, jos dar žalios, taigi užrieti uodegą ir nueini sau. Taip ir žmonijos ambicijos Soliario atžvilgiu buvo užgautos. Nors prieš tą jo okeaną jie tikrai atrodo lyg musės… (…) žmogų, atkakliai studijuojantį visokią soliarianą, pagauna nenugalimas įspūdis, kad jis mato intelektualinių, galbūt genialių konstrukcijų skeveldras, be tvarkos susimaišiusias su padariniais kažkokios begalinės kone beprotiškos paikystės (…); gausėjo teorijų, skelbiančių, kad turime prieš akis produktą degeneracijos, regreso, kuris atėjo po okeano „intelektualinės didybės“ fazės, kad okeanas iš tikrųjų yra naujas padaras ‒ glioma, kuri, atsiradusi senųjų planetos gyventojų kūnuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likučius į amžinai tveriančio, savaime atsinaujinančio, viršląstelinio gaivalo struktūrą. (p. 31). Tačiau nė viena iš tų daugelio hipotezių neatrodė teisinga.

Šiaip ar taip, panašu, kad Soliario okeanas pats vykdo eksperimentus su žmonėmis. Ištraukia iš jų pasąmonės kažkokius fragmentus, materializuoja juos ir stebi ‒ kas bus? O gal jam visai nesvarbu? „Svečiai“ nėra žmonės, jie netgi nėra žmonių kopijos. Tai įgavusios pavidalą pačios tamsiausios, nemaloniausios žmogaus mintys. Vienas iš veikėjų, kibernetikas Snautas, samprotauja: Kas yra normalus žmogus? Toks, kuris nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad apie tai nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių sutinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? (p. 84). Vargu ar kas iš mūsų nori akistatos su bjauriąja, šlykščiąja savo puse. Man rodos, kad turiu tave vis… matyti, ‒ sako Harė Krisui, bet abejinga intonacija, kuria ji ištaria tuos žodžius, nieko neliudija apie jausmus. Galbūt tai galima palyginti su prietaisu, kuris veikia tik įjungtas į energijos šaltinį ‒ žmogų. Tačiau žmogui buvimas kartu su „svečiu“ sukelia pačius įvairiausius jausmus ‒ baimę, pyktį, susierzinimą ir kartu gailestį, užuojautą, švelnumą, netgi meilę… Ar Krisas iš tiesų myli Harę, ar jam tik atrodo taip?

‒ Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų… jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu nė akimirkos nesvyruodamas jos atsikratytum. Tiesa?

‒ Tiesa.

‒ Tai gal ji kaip tik todėl nėra tokia baidyklė?!   

(…)

…ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk! (p. 175).

Nežinia labiausiai sukrečia. Jei tikrai būtų aišku, kad „svečias“ ‒ tik funkcija, instrumentas, įvilktas į žmogišką „rūbą“, būtų lengviau apsispręsti. Dabar veikėjai turi išlaikyti dvigubą moralinį išbandymą. Juk jei atrastum savyje tai, kas pačiam kelia pasibjaurėjimą ‒ pasistengtum to atsikratyti, sunaikinti, tačiau ar gali taip paprastai sunaikinti, kas atrodo kaip žmogus ir netgi pats mano esąs žmogus? „Svečiai“ tiki (bent jau kurį laiką), kad ir yra tie asmenys, kuriuos reprezentuoja. Kas nutinka, kai jie išsiaiškina tiesą? Vėlgi nežinia. Tik iš pokalbių nuotrupų užsimenama, kad žmogui su savo „svečiu“ ilgainiui bendrauti vis sunkiau.

Pasakojama pirmuoju asmeniu ‒ taigi kuriamas subjektyvumo įspūdis. Nebūtinai tiesa yra tai, ką pasakotojas manosi atradęs ar supratęs ir ką bando pateikti kaip tiesą skaitytojui. Be to, tai reiškia, kad veikėjas nebūtinai ras atsakymus kūrinio pabaigoje. Man skaityti „Soliarį“ ‒ tai nuolatos žaisti „katės ir pelės“ žaidimą. Atrodo, jau pačiupau už uodegos, jau pergudravau, bet ‒ išsprūsta. Todėl po metų ar po poros vėl grįžtu ‒ pasitikrinti, ar iš tiesų atsakymų nebuvo.

Drąsiai teigiu tik viena ‒ tai svarbiausia mano gyvenimo knyga. Atrasta pačiu laiku, kai daugiau kaip pusės to, kas joje parašyta, negalėjau suprasti. Atrasta tam, kad galėčiau nuolatos prie jos grįžti.

Stanislavas Lemas „Soliarį“ rašė nuo 1959-ųjų birželio iki 1960-ųjų birželio. 1972-aisiais rusų režisierius Andrejus Tarkovskis pagal jį sukūrė filmą „Soliaris“. Filmas, kaip ir režisierius, tapo kultiniu ‒ tai reiškia, kad daugelis (ypač jaunų) žmonių, kurie ieško atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus, laikė ir tebelaiko garbės reikalu jį pamatyti. Tačiau tai nėra atsakymas, o tik A. Tarkovskio atsakymo versija. Įdomu, kad S. Lemas, pamatęs filmą, pasipiktino, nes, anot jo, režisierius itin akcentavo krikščionių religijos motyvus ‒ filme atsirado Kriso prisiminimų apie tėvą, aliuzijų į sūnaus palaidūno grįžimą. Fantastas ir ateistas S. Lemas „Soliaryje“ mieliau kėlė mokslines hipotezes, net ir apie Dievo buvimą: Tai turėtų būti Dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra Dievas… luošas, kuris visada trokšta daugiau negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sukūrė begalybę, kuri užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu (p. 223).

Kadras iš A. Tarkovskio filmo "Soliaris", 1972

Kadras iš A. Tarkovskio filmo "Soliaris"
Kadrai iš A. Tarkovskio filmo “Soliaris”, 1972

Prisipažinsiu, kai pirmą kartą paauglystėje pažiūrėjau A. Tarkovskio „Soliarį“, pasipiktinau ir aš. Man norėjosi, kad filmas atkartotų knygą. Taip nebuvo. Filmas tarsi gyveno savo gyvenimą. Tačiau vieną ‒ gal net esminį ‒ bruožą išlaikė: prie jo vis norisi sugrįžti ir pasitikrinti, gal šį kartą suprasiu daugiau… Ko nepasakytum apie Steveno Soderbergho „Soliario“ ekranizaciją 2002-aisiais. Netgi sakyčiau taip: jei S. Lemo knygą „Soliaris“ galima būtų palyginti su tikrąja Hare, tai A. Tarkovskio filmas „Soliaris“ būtų toji Harė, kuri Krisą lanko Soliaryje ‒ tarsi kopija, bet tokia, su kurios versija nesutinka pats kūrėjas (S. Lemas). Vis sugrįžtanti. O štai S. Soderbergho filmas lieka tik filmu ‒ kartą pamatei ir užtenka.

Beje, šiemet grįžo ir knyga ‒ pasirodė pakartotas jos leidimas. Seniai reikėjo. Tą naująją knygą ir patarčiau skaityti, nepaisant visų savo sentimentų „Zenito“ serijai ir tik jai būdingai priešlapių grafikai. Vertėja ta pati, Giedrė Juodvalkytė, bet tekstas peržiūrėtas ir atnaujintas Rimvydo Strielkūno: juk per 36 metus, nuo 1978-ųjų, ir kalba šiek tiek pasikeitė. Tad štai koks dabar yra naujasis „Soliario“ rūbas:

Naujasis A. Tarkovskio "Soliario" leidimas, Kitos knygos, 2014
Naujasis A. Tarkovskio “Soliario” leidimas, Kitos knygos, 2014

Ir pabaigai ‒ dar viena iš Soliario išsinešta pamoka: Tačiau pasitraukti ‒ reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi tik vaizduotės sukurtos galimybės, kurią slėpė ateitis.

 

 

 

Albinas Bernotas: „Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus?“

Albinas Bernotas: „Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus?

Albinas Bernotas
Albinas Bernotas

,,Ilgas pašnekesys su trumpų akimirkų stabdytoju“ – taip poetas ir eseistas Albinas Bernotas nutarė pavadinti mudviejų interviu, skirtą ,,Metų“ žurnalui.

Pašnekesio ir tikrai būta ilgo – net labai (į klausimus pašnekovas atsakė raštu). Nieko keista, kad redakcija tekstą kiek patrumpino… O vis dėlto: išbrauktą  pasakojimą apie gyvenimą Labanoro  miške dažnokai prisimindavau.

Ačiū MENO BANGOMS, sutikusioms publikuoti ir tas akimirkas, kuriose alsuote alsuoja Labanoro giria. Ten, Argirdiškėje, Albinas Bernotas apsigyveno 1978 metais – Vilniuje pasirodydavo tik retsykiais.  

Prisiminimai apie Albiną Bernotą (1934–2012) įkvėpė MENO BANGŲ projektą ,,Pokalbiai su regionų rašytojais“. Jį skiriame Albino Bernoto atminimui – šiemet poetui būtų suėję aštuoniasdešimt.  

 Gintarė Adomaitytė     

Kai skaitau Jūsų pasakojimą apie tėviškę, apie mamos ir patėvio bendravimą, juntu: tebesklinda šviesa. Tai – praeitis. O dabar? Ar sutinkate Labanoro girioje žmonių, nuo kurių buvimo šviesiau? Ir – ar praeitis gali nušviesti dabartį, teikti vilčių?

Senosios Lietuvos naikinimo estafetę pokario stribai sėkmingai perdavė melioratoriams, taip sakoma, ir aš tuo tikiu, o kas mėgintų taip sakantiems ir tuo tikintiems prieštarauti, siūlyčiau atvažiuoti į Labanoro miškų kaimelius ir pasidairyti. Deja, pats suprantu, kad toks siūlymas jau beviltiškai pavėluotas, dabar nepriklausomos Lietuvos kaimą siaubiančios negandos visur tos pačios, čia atvažiuoti ir dairytis reikėjo LTSR laikais, prieš kelis gerus dešimtmečius, tada, kai mano gimtoji senų sodybų Suvalkija buvo ką tik paversta Kazachstano stepes primenančiais tyrlaukiais, o atokūs Labanoro girių kaimeliai melioracijos buldozerių gausmą girdėjo tik iš tolo arba visai negirdėjo. Taip, stribų Labanore būta, ir jų siautėta, kaip ir visur kitur, tačiau stribų reikalo tęsėjų, melioratorių, šių tarpumiškių sodžiai laimingai išvengė. Išliko nesubjaurotas peizažas, nenuverstos sodybos, ir – svarbiausia – žmonių galvos ant pečių tvirtai išsilaikė tos pačios – senoviškos, laimingai vis palinkstančios po žema durų stakta žergiant per aukštą slenkstį į protėvių kelioms kartoms statytą netašytų sienojų gryčią. Be abejo, senoviškumas palengvėle nyko ir čia, bet nyko savaime, be triukšmo ir poškėjimo, ne po žlegančiais mašinų vikšrais, o tyliai laiko ardomas – nejučiom, nepastebimai, kasdien, nelabai skausmingai, žmogus gimė ir mirė žiūrėdamas į tas pačias lubas, per visą gyvenimą neką tepasikeitusias – gal kiek labiau įjuodusias, o gal baltais dažais negrabiai pagražintas, bet vis tiek į tas pačias. Tų pačių lubų dvasia, drįsčiau teigti, čia liko gyva po šiai dienai, senimas čia man daug kuo panašus į išmirusį gimtųjų Urvinių senimą, o jaunimui, paaugliams savo elgsena neretai labai vykusiai pasiseka man priminti, koks aš pats buvau prieš pusšimtį metų.

Vaizdas

Taigi, prieš pusšimtį  metų…

Prieš pusšimtį metų lėkiau dviračiu per gilų melioracijos griovį, susivartė permestas lentgalys, praradau pusiausvyrą ir krisdamas susilaužiau raktikaulį. Gydytojas sutvarstęs prisiekė mėnesį ramiai gulėti, bet kaip čia ramiai išgulėsi – tuomet su kaimo saviveiklininkais statėme naują veikalą, gal Žemaitės ,,Marčią“, gal ką kita, tiksliai neprisimenu, pradėjau artistauti dar vidurinės nebaigęs, paskui – per studentiškas atostogas vasarą, pastatėme ne vieną veikalą, stebiuosi tuomete mūsų drąsa, nes kartais imdavomės tokių pjesių, kokių tik didiesiems miestų teatrams pritinka imtis, bet kaimo žmonės nieko geresnio neregėję, karštai plodavo ir laukdavo naujų pastatymų, kaimyninės apylinkės net kviesdavosi į gastroles, tai kaip čia ramiai išgulėsi, ir aš neištvėriau, ir vaikščiojau vakarais į repeticijas, dėl to kaulas sugijo kreivai, pakrypai, sutrumpėjo ranka, į senatvę ją ėmė mausti ir skaudėti. Tačiau kažkodėl, net bemiegėmis naktimis sopant rankai, savo vaikėziško lengvabūdiškumo šiandien labai nekeikiu, nes buvo pašėlęs, nenugalimas noras artistauti, vaidinti kaimo scenoje, o Naujųjų naktį klegančiame persirengėlių būryje per pusnynus bristi iš sodybos į sodybą, belstis į miegančiųjų langus ir pašokusius iš patalo žmones triukšmingai sveikinti su prasidedančiais Naujaisiais metais… Taip mums bešėliojant, kartais prašvisdavo, ir mes nespėdavome apeiti visų sodybų, tad kitą dieną pasipildavo priekaištai: kodėl mus aplenkėte, laukėme visą naktį.

Šiandien tie visi naujametę naktį mūsų, neramuolių naktibaldų, laukdavę Urvinių žmonės jau po žeme, jau po žeme vienas kitas iš buvusių persirengėlių – suodžiais nusitepusių veidus, išverstais kailiniais, su velnio uodega iš virvagalio, su popieriniais karininko antpečiais, su močiutės skrynioje išsaugotais prieškarinių saldainių popieriukais mirguliuojančia, spindinčia karūna – vienas kitas ir iš jų, tada dar tokių jaunų, per nakties pūgą nešusių gražiausius sveikinimus savo gimtiesiems Urviniams, ‒ jau po žeme…

Po žeme, po žeme… Ir po pusšimčio metų toji tiek gražių gyvybių surijusi žemė vėl dosniai prasiveria, kai į žiemiškai snieginą kiemą suguža per Užgavėnes Labanoro girių persirengėliai – vaikai ir jau ne visai vaikai, tokie pat kaip ir mes kadaise – linksmi, įraudusiais pagrimuotais veidukais, su paslaptingais būrimais ir sveikinimais, maža ką tesiskiriančiais nuo tų, kurie naujametę naktį kadaise buvo skirti Urviniams.

Vaizdas (3)

Arba štai dvi nedidelės mergaičiukės, Gintarė ir Kristina, ankstyvą pavasario rytą brenda per tirpstantį miškų sniegą 5 kilometrus pažliugusiais girių keliukais vien dėl to, kad ponui rašytojui įteiktų tris geltonus šalpusnių žiedelius, kažkur saulės atokaitoje lyg per stebuklą taip anksti, vos dar ne žiemą, pražydusius… Lygiai taip ir mudu, du Griškabūdžio mokyklos literatai, tokį pat ankstyvą pavasarį 25 kilometrus bridova per ištvinusius slėsnųjų Zanavykų upelius į Kudirkos Naumiestį, kad pirmąsyk gyvenime pamatytuva gyvus rašytojus – Mozūriūną, Maruką ir Baltakį. Jų nuotraukas knygose, žurnaluose ne kartą buvome regėję, todėl iškart atpažinova juos visus tris, einančius gatve; nedelsdami pasivijova ir staiga praradę bet kokį norą laikytis mokyklinių gražaus elgesio taisyklių, iš paskos sliūkindami labai nemandagiai slapčia su vaikigališku smalsumu klausėvos, ką jie tarpusavy šnekasi: iš to viso jų šnekėjimo iki šiol teliko Vlado Mozūriūno (parašiau ir suabejojau: o gal Algimanto Baltakio?) žodžiai, kai jis, pakėlęs galvą ir žiūrėdamas į netoliese stūksančią bažnyčią tarė: ,,Ar matot, bokštų stogeliai nudažyti raudonai, net ponas Dievas šiandien priverstas taikytis prie valdžios“. Rašytojų trijulė sutartinai ir garsiai nusijuokė – mudu, mokyklos literatai, pirmąsyk gyvenime išgirdova, kaip juokiasi gyvi rašytojai. Paskui sėdėjova parietę permirkusias kojas šaltoje kultūros namų salėje ir išpūtę akis žiūrėjova, ištempę ausis klausėvos – po šiais dienai girdžiu Algimanto Baltakio tada su dideliu užsidegimu skaitomą eilėraštį apie dvaro liepą. O aš Gintarei ir Kristinai už pirmuosius pavasario žiedelius jokio eilėraščio neperskaičiau, bet, kita vertus, čia ne Kudirkos Naumiestis, o ir aš pats ne Baltakis, kurį tą pavasarį išvydau pirmąkart, mes gi, atėjusios mergaičiukės ir aš, jau seniai pažįstami, dažnai matomės, be to, mano Argirdiškėje nėra nė raudonai dažytų bažnyčios bokštų, nebent klevas, rudenį aukštai keliantis savo raudonumą pramaišiui su kitom tautinėm spalvom, taigi, prisiminę Mozūriūno (ar Baltakio?) pajuokavimą, ir mes galėtume po pusės šimtmečio linksmai nusikvatoti beveik iš to paties ir beveik lygiai taip, kaip ir tie, kurių ne vienas jau po žeme…

Po žeme, po žeme… O vis dėlto, nors ir pro sunkias graudulio ūkanas, tarsi tekanti raudona rudenio saulė pasišokinėja širdis, kada tai, kas jau po žeme, ima ir atsikartoja ant žemės, tiesa, atsikartoja ne tais pačiais, o kitais vardais, kitais veidais – tarsi medžių lapai, kasmet vis kiti, o drauge ir tie patys tuo pačiu savo amžinu žalumu ir šlamesiu. Labanoro girių vaikai dar žino, kad medžio negalima nuskriausti, lyg jie būtų girdėję mano seniai mirusios mamos senovišką priesaką ir priminimą, kad medžiui skauda nulaužus šakelę, kad maža žolelė gailiai vaitoja trypiama pikto žmogaus kojų…

Vaizdas (4) 

Priminsiu, kad Albinas Bernotas dėmesingas žolei…

Aš, pagal vienos savo knygos pavadinimą būdamas žolės glostytojas, radęs ir paglostęs retą žolelę, Gintarės vis bėgu klausti, kaip ji vadinasi, Gintarė kartais man pasako net lotynišką žolelės vardą – kaip kokia profesorė! Nors ir ,,profesorė“, bet ji vis pasigenda, kodėl jos tėvelis, Januliškio girininkas Kęstutis Grašys, jai vis rečiau beparneša iš miško ant beržo tošies rašytą kiškelio Baltauodegio laišką… Gintarė jau beveik išaugusi į šaunias pusmerges, tačiau ji labai nenori, kad baigtųsi vaikystės pasaka, dar ji meilytų pasimėgauti tėvo sugalvoto žaidimo poezija, kone tokia pat, kokia ir aš kadaise mėgavausi trokšdamas atitolinti neišvengiamą ir tokį kasdieniškai pilką, buitišką, visokias poezijas griaunantį patėvio užmintos mįslės įminimą (,,Juods puods garbiniuots gale lauko verda, kas?“). Pasirodo, ne tik poezijos kūrimo, bet ir negailestingi jos griovimo darbai (nebūtinai iš piktos valios) prasideda dar vaikystėje, meno gyvastim alsuojanti senoji garbiniuoto puodo metafora juk visam gyvenimui galėjo uždusti po skardinio buities puodo dangčiu. Neatsargių, o kartais piktų rankų ji išdraskoma iš vaiko širdies, kaip ir anais metais tasai juodojo gandro lizdas nuošalioj miško glūdumoj (kalbama, kad tai padarę Pabradės poligono rusų kareiviai), ir šis retas, baugštus paukštis kažin ar kada jau beatskris į Labanoro girią… Gintarė sako žinanti kito reto, nykstančio paukščio lizdą, bet kad tokia nelaimė vėl neatsitiktų, ji niekam to lizdo nerodysianti, gal net tėvams. (…)

Vaizdas (2)

Gintarė laimingesnė už mane, ji žengia gyveniman be orveliškojo plėšrūno padarytų randų dvasioje. Dėl to apie Gintarę tiek daug čia rašau, lyg iš pavydo, kad jai geriau pasisekė, ir ne vien dėl to – pro jos vaikiškai liesą petuką, kai ji bėga miško takeliu, tarsi geriau matau, įsižiūriu ir kitus Labanoro vaikus bei jaunuolius, aš jų prašau atleidimo, kad, skaitydami šias eilutes, jie neras savo vardų, tai kas, kad neras vardų, bet vis tiek ras, atpažins save – Gintarės vardu juk kalbu ir apie juos. (…)

Šiek tiek apie Gintarės šeimą…

Gintarės tėvų – Elytės ir Kęstučio Grašių nedideliame trijų kambarėlių bute stovi didelės įstiklintos knygų spintos, virš durų staktos per visą sieną nuo svorio net  įlinkusi nauja šviežiai nuobliuotų lentų lentyna – spintose knygos jau seniai nebetelpa, kada tik beužeisi, Grašiai šalia jaukiai garuojančio kavos puodelio su meile dėlioja ir ką tik įgytas knygas – Grašių namuose svečio visada laukia vaišės, džiuginančios ne vien skrandį, o ir dvasią, dvasią gal visų pirma, šeimininkai mėgsta pašnekėti apie knygas, kurias jau spėjo perskaityti ir kurias dar tik skaitys, bet iš anotacijų jau šį tą yra girdėję ir dega nekantrumu rasti laisvą valandėlę, kada galės atsiversti pirmuosius puslapius. Auga keturi vaikai – Rūtelė, Martynas, mūsų jau pažįstama Gintarė ir ketverių metukų Daumantas. Šeima beveik senoviškai gausi, litas nesimėto, o… ,,O gavau algą, užėjau į knygyną ir yra – neiškenčiau…“ – dėdamas ant stalo naują knygą, sako Kęstutis. Grašiai gyvena apsivertę knygomis, didi garbė tėvams, kad tarp knygų ir gamtoje auga jų pačių ir gražios gamtos bei knygų auginami tokie gražūs vaikai, čia netrūksta meilės viskam, kas gyva, spausdintas lietuviškas žodis irgi gyvas, jis rado jaukią pastogę Grašių namuose, kaip antai ir tas švelniavilnis smulkiai garbanotas avinėlis, kuris dabar šokinėja aplink knygom apkrautą stalą (grindys blizga kaip ežero ledas, įėjęs pas Gražius visada nusistebi, tiek čia keturkojų įnamių, o namuose tokia švara, tarsi šuneliai ir katės, dabar talkininkaujant dar ir avinėliui, aslą nuolat kruopščiai šlavinėtų savo puriom uodegėlėm!) – susirgo avinėlis, ir vaikai įprašė tėvus, kad šie leistų avinėliui sveikti ne šaltam tvarte, o čia, kur knygų eilės viena po kitos kyla lig lubų ir kur vaikų lovelės, sustatytos keliais aukštais, irgi siekia lubas, ankšta, labai ankšta, bet niekas, kas gyvas, šiuose namuose dėl to nedejuoja, nesiskundžia, net katė, net ir ta, niekieno nepasiklausus, supratingai apsivaikavo ne kur nors nuošaly ant šieno, o ten, kur susiburia vakarais visi, dideli ir maži, ‒ muzika ir diktorių balsais gaudžiančioje televizoriaus dėžėje. Liko gyvas ir povas, vakarui blįstant, nei iš šio, nei iš to staiga įskridęs į aukštos kiemo pušies viršūnę, tupėjo sau ant išsikišusios šakos ir išdidžiai kėlė karališkai karūnuotą savo galvelę į temstantį žvarbų žiemos dangų, aplink pušį lakstė, delnais plojo ir šūkavo vaikai, tačiau povas nė krust, ‒ dabar tu jo, užsispyrėlio, niekaip iš ten neiškrapštysi, numojo ranka Kęstutis, gaila, kad sušals, kai paspirgins naktį speigas, ir plumptels žemėn negyvas, nudribs kaip maišas, o nei plumptelėjimo, nei ką, niekam nematant ir negirdint, pats tamsoje nusileido iš savo aukštybių, kad kitą dieną nuo pat ankstaus ryto girininko kieme džiugintų dangiškai mirguliuojančių plunksnų spindesiu ir pragariškai spigaus balso trimitu.

Dangaus paukštis, o kartu – ir pragaro!

Ir kažin ko čia daugiau – pragaro ar dangaus? – klausia jau ne Gintarė Adomaitytė, klausiu pats savęs, šiam ilgam mudviejų pašnekesiui dėdamas paskutinį tašką.

Argirdiškė,

2000 metai,

Pavasaris – vasara ‒ ruduo

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU