Žvelgiu į Lietuvą

Lietuvos gimnazistai kviečiami dalyvauti rašinių konkurse „Žvelgiu į Lietuvą“. Esminiai kriterijai: turtinga ir vaizdi kalba; savitas stilius ir požiūris; plati tolerancijos skalė; gebėjimas kūrybiškai remtis literatūros ir istorijos šaltiniais. Rašinio apimtis iki 12.000 spaudos ženklų su tarpais.

Rašinius konkursui siųsti el.adresu: menobangos@gmail.com iki 2014 m. lapkričio 1d. Nurodyti savo adresą, mokyklą (gimnaziją), konsultavusį mokytoją ir klasę.

Algimantas Čekuolis: „Tikros knygos tos, kurias pagimdė gyvenimas“

Algimantas Čekuolis: „Tikros knygos tos, kurias pagimdė gyvenimas“

2014-06-06

Inesos Rinkevičiūtės nuotrauka
Inesos Rinkevičiūtės nuotrauka

Pilnutėlėje salėje, sulaikę kvapą ir gaudydami kiekvieną rašytojo, žurnalisto, laidų vedėjo ir keliautojo Algimanto Čekuolio žodį, į naujausios jo knygos pristatymą vienas po kito rinkosi skaitytojai. Susirinkusiems uždavęs retorinį klausimą, rašytojas praskleidė autobiografinės knygos „Generolo Sena Karvė istorija“ paslapties šydą, privertęs visus suklusti dar labiau: „Atsibodo atsiloti teigiantiems: „Tu buvai KGB agentas, tu buvai KGB majoras…“ Jei Sovietų Sąjungoje dirbai užsienyje, tai jau esi pateptas raudonu aliejuku?“.

Anot A. Čekuolio, jis niekada nebuvo „stukačius“, niekada neišdavė Lietuvos. Jis netgi niekada rimtai negalvojo pasilikti Vakaruose: „Ar galite įsivaizduoti Lietuvos rašytoją be publikos?“.

Dar leidyklos dažais kvepiančią knygą publicistas pristatė ne kaip kūrinį apie jį patį (neslėpdamas saviironijos sakė, kad vienas asmuo nevertas tiek „skeryčiotis“), bet kaip nepagražintą istoriją apie Lietuvą, nuo vaikystės atsispindėjusią jame.

generolo-sena-karve

Knygos idėją rašytojas mezgė ne vieną dešimtmetį. Trumpa ištrauka, nuskambėjusi pristatymo metu, leido suprasti, kad naujajame A. Čekuolio kūrinyje nemažai asmeninio gyvenimo detalių, intriguojančių faktų. Bet jis neskubėjo atskleisti visų kortų, paragino perskaityti knygą ir patiems išsiaiškinti pavadinime dominuojančio slapyvardžio Sena Karvė reikšmę.

„Klausiat kodėl rašau? Kodėl kasmet nauja knyga? Pirma, nežinau, kiek man dar liko. Antra, sovietmečiu turėjau pusiau tylėti. Prireikė 60 metų, kad galėčiau garsiai kalbėti. Dabar džiaugiuosi, jog galiu viską išsakyti,“ – tai, iš kur kyla idėjos naujoms knygoms, aiškino plunksnos brolis.

algimantas-cekuolis-Mūsų-slaptieji

Kasmet vis augantį rašytojo skaitytojų ratą patvirtino didžiulė eilė, po knygos pristatymo laukianti autoriaus parašo. Praėjo daugiau negu valanda, kol žmonių minia pamažu ištirpo ir A. Čekuolis sutiko pasidalinti mintimis apie skaitymą, knygas ir rašymą.

cekuolis_faktai_ir_sypsenos

Kūryba gimsta auštant

Anot žurnalisto, televizija, internetas niekuomet neišstums knygų – niekas nenugalės malonumo skaityti, kartu su knygų personažais dalyvauti pačiuose įvykių sūkuriuose. Televizijos žiūrėjimas – tai tik „sukramtyto kotleto valgymas“, nuo kurio niekada nepavargsi, negausi skaitymo suteikiamo malonumo.

„Kad taptum rašytoju, pirmiausia turi perprasti skaitytojo vaidmenį. Jei skaitymas tampa malonumu, ranka pati veržiasi marginti popieriaus lapą. Rašytojas turi mylėti, nekęsti, sąmoningai, išmintingai atsidurti sudėtingose situacijose, kad pajaustų gyvenimo skonį ir galėtų jį perteikti kitiems,“ – tvirtindamas, kad plunksną valdantis žmogus nėra Dievo išrinktasis, o įgūdžių įgauna tik praktikuodamasis, teigė nemažai pasaulyje matęs Lietuvos intelektualas.

A. Čekuolis pasakojo ilgai ieškojęs savito kalbos stiliaus. Esą anksčiau rašydavo naktį, tyloje, bet tuomet blogai jausdavosi dieną. Galiausiai jis kūrybai pasirinko aušrą.

„Tai klajonių po rūką laikotarpis, kai pusiau snaudi, vis dar plūduriuoji sapne. Supratau, kad tuomet verta sėsti ir užrašyti atplaukusias mintis. Keliuosi apie 7 val. ir rašau iki 12-13 val.,“ – tai, jog rašo tik ranka, nes nemėgsta kompiuterio, spausdinimo mašinėlės klavišų kaukšėjimo, atskleidė publicistas. Be to, taip, anot jo, mintis suspėja bėgti paskui ranką.

Labiausiai vertina klasiką

Prie rašytojo vienas po kito tiesdami knygas ir prašydami parašo prieidavo skaitytojai. A. Čekuolis kantriai kiekvieno išklausydavo, priešlapyje įrašydavo dedikacijas. Širdį jam vis glostė žodžiai: „Mano tėtis, mano draugė, mano senelis turi visas jūsų knygas ir ši bus dovana į sukauptą kolekciją“.

Literato manymu, kiekvienas savo namų bibliotekoje turėtų turėti bent vieną jo knygą, ypač paskutinio laikotarpio. Kodėl? Nes reikia vertinti gerą literatūrą, kuri teisinga, kuri sujaudina savo tikrumu, kurioje atpažįstamas gyvenimas. Pasak A. Čekuolio, išliekamąją vertę turi tik tos knygos, kurias pagimdė gyvenimas, o ne noras parodyti save ar pilti pilį iš tabako dūmų.

Skaitymą rašytojas lygino su skrydžiu į kosmosą. „Jeigu literatūra gera, skaitydamas aš užsimirštu, tampu knygos dalimi, sutinku naujus žmones, atveriu kitokį gyvenimą,“ – teigė jis.

Labiausiai grožinės publicistikos autoriui patinka klasikinė literatūra. Pavyzdžiui, anglų rašytojo Čarlzo Dikenso (Charles Dickens), rusų – Levo Tolstojaus, Antono Čechovo, prancūzų – Gi de Mopasano (Guy de Maupassant) kūryba. Kodėl klasika, o ne moderni literatūra?

„Mėgstu ir modernią, bet tos, kuri rūpintųsi gyvenimu, nedaug. Vienas geriausių moderniosios literatūros pavyzdžių, anglo Frederiko Forsaito (Frederickas Forsythas) kūryba. Nors jis rašo detektyvinius romanus, bet jie gyvenimiški, patraukia aštriu siužetu. F. Forsaitas – siužeto ir personažų kūrimo meistras,“ – mano A. Čekuolis.

Mėgstamiausi rašytojo lietuvių autoriai – Vincas Mykolaitis – Putinas, Kristijonas Donelaitis ir Antanas Baranauskas. K. Donelaičio kūryboje A. Čekuolis mato to laikmečio Prūsiją, o V. Mykolaitis – Putinas jį žavi tuo, kad savo kūryboje remiasi gyvenimo biografija, realybe, gan gražiai apeina primityvius seksualinius klausimus.Už A. Baranausko žurnalistas tikino matąs patį poetą, įvairialypį charakterį – kleboną, vyskupą.

Skaitant reikia susivaldyti

A. Čekuolis prisipažino, jog skaityti jam labai patinka, bet negali šiuo malonumu mėgautis labai dažnai: „Skaitymas – kaip alkoholio vartojimas ar skanėstų valgymas – laikui bėgant užsikemši“.

Keliautojo namuose – dvi didelės knygų spintos. Jis tikino dažnai tarp jų pasirausiantis, dar kartą perverčiantis patinkančias knygas, kurių, kartas nuo karto vis atsiduriančių jo rankose, apie 20-30.

„Knyga, ištraukiama iš spintos, lyg drabužis. Kurią paimsi į rankas, priklauso nuo oro: ar lietus, ar šaltis, ar sniegas tą dieną bus už lango. Jos man – gyvi daiktai, turintys savo istoriją. A. Čechovo kūryba, o labiausiai apsakymai, man tinka visada – nepriklausomai nuo nuotaikos ar oro. Aš netgi prisilaikau, kad per dažnai netraukčiau jo iš lentynos, jog nenusivalkiotų,“ – savo skaitymo įpročius atskleidė A. Čekuolis.

Maloniausia skaityti angliškai

Vyras tvirtino, kad knygas skaito tik originalo kalba. Anot jo, išversti knygą taip, kad ji prilygtų originaliai versijai – labai sunku. Vertėjas turi būti autoriaus konkurentas: nesilaikyti aklai teksto, bet ir nepabėgti nuo jo. Jis privalo žinoti epochos, apie kurią rašoma kūrinyje, realybę.

„Yra daug dalykų, kurie nepasiduoda verčiami. Pavyzdžiui, kaip išversti „dead man’s chest“? „Numirėlio krūtinė“? Vienoje knygoje vertėjas rašo: „Keturiasdešimt vyrų ant numirėlio krūtinės“. Tai vertėjo, kuris tobulai žino anglų kalbą, bet nežino XVIII a. pab. burlaivių epochos terminologijos ir papročių, kvailystė. „Dead man’s chest“ – senų laivų užpakalinis tiltelis,“ – vertimo niuansus atskleidė rašytojas.

A. Čekuolio teigimu, maloniausia jam skaityti anglų kalba – galbūt dėlto, kad ji žodinga, geriausiai perteikia įvairias emocijas. Žurnalistas tvirtino, kad, pavyzdžiui, prancūzų kalboje oficialiai pripažinta 76 tūkst., o anglų kalboje – virš 1 mln. žodžių. Joje kiekvienai situacijai ar daiktui apibūdinti skirta keletas išsireiškimų ir kiekvienas iš jų suteikia tekstui vis kitokį šešėlį.

Beletristo teigimu, literatūroje jis vertina gyvenimo tikrumą. O kas jam svarbiausia pačiame gyvenime? „Jausti džiaugsmą. Jis gali būti dėl šimtų dalykų. Knygos pristatymas man buvo didelis džiaugsmas, eilė, laukianti parašo, ištroškus – vyno stiklas, taip pat šiltas, gilus apkabinimas – yra daugybė džiaugsmo rūšių,“ – sakė jis.

Inesa Rinkevičiūtė

Kaip aš įsimylėjau po alyvos krūmu

Kaip aš įsimylėjau po alyvų krūmu
Birutės Žemaitytės nuotrauka

Kaip aš įsimylėjau po alyvos krūmu

Gintarė Adomaitytė

2014-05-21

Man šešeri

Tėvas mane sodinasi ant kelių. Važiuojame, važiuojame… Jis beria žodžius. Atkartoju:

–  Paryžius, Londonas, Berlynas…

Miestų daug. Visi negali būti stebuklingi. Bet vienas – toks. Kai  sakai Vilnius, burnoje saldu. Akyse  bokštai. Ir kailiniai.

–  Vilnius – tai kailiniai. Kaunas – rankovė.

Taip sakęs senelis, tėvo tėvas Juozas. Jo niekada nemačiau: pražuvo Brazilijoje. Nieko nemačiau iš tėvo giminės… Kai atvežė mano mažą tėvą iš kaimo į Kauną, į aklųjų mokyklą, tai ir paliko.

Netoli mūsų namų – kaštonų parkas. Parke – baltas rūmas. Ir parke, ir rūme žaidžia akli vaikai. Tėvas juos moko muzikos. Kadaise ten žaidė ir jis…

Rūmo skambus pavadinimas: Aklųjų institutas. Čia mano neregys tėvas patyrė laimę. Tą dieną, kai pirštais perskaitė pirmąją raidę: A. Savo raidę. Jis – Antanas Adomaitis. Aklųjų raštu A – vienas taškas. Vienas gumbas, iššokęs storame popieriuje. Tą raštą sumanė prancūzas. Jo pavardė Brailis.

Laimę tėvas patyrė darsyk. Į kaštonų parką atėjo skautės. Skaityti akliesiems. Brailio knygų, taškuotų gumbuotų, skaitomų pirštais, anais laikais beveik nebuvo. Jų ir dabar stinga; jas, storesnes už storas, sudėtinga lentynose talpinti…

Viena skaitovių skaučių – mano mama. Jos raidė lietuvių abėcėlėje paskutinė: Ž. Živilė. Trys taškai…

– Jei kada sumanysiu tekėti už aklo, veškite mane į beprotnamį, – taip savo mamai sakė dvylikametė Živilė.

Živilė už Antano ištekėjo po dvidešimties metų. Blaivesnio proto žmogaus, nei mano mama, nesu sutikusi.

Man aštuoneri

Daužosi, plakasi, laukan išlėks mano širdis.

– Atsisveikinkite su Gintare. Ji išvažiuoja į Vilnių, – sako   antrokams mokytoja.

Tai aš – aš! – važiuoju į Vilnių.

Iš Kauno Žaliakalnio važiuoju į Vilniaus Antakalnį.

Iš medinės mokyklėlės į naujovišką, didelę mokyklą.

Vilniuje vėl laukan šoka širdis: nesusikalbu.

Kiemo draugės kalba rusų kalba. Tatjana, Tasia, Nataša… Jos visos šnairuoja į mane. Kur ne… Neištaria mano vardo. To vardo, kuris turi istoriją… Ilgai jį man rinko visa giminė. Norėjo lietuviško. Lietuviškiausio.

Tai tik dabar, knygų prisiskaičiusi, žinau: ten, kur kalba angliškai, būčiau Ember. Bet man tik aštuoneri. Dar naiviai tikiu: gintaro galima rasti tik Lietuvoje. Tik…

Vilniaus kieme auga alyvos krūmas, o po alyva – suoliukas. Čia ir apsigyvenu. Ne su vaikais. Su knygomis.

Netoliese teka Neris. Į mano Kauną teka, kur daugiau… Prie Neries žalias medinis namelis.Visai kaip Žaliakalnyje. Namelyje kvapnu. Tai – bilbioteka. Beveik kas dieną iš jos tempiuosi knygas.

Meilė/ Štai kas mane ištinka po alyva ant suoliuko pavasarį. Skaitau

Janušo Korčako knygą ,,Karalius Motiejukas Pirmasis”.

korcakas_karalius-motiejukaspirmasis

Įsimyliu nuskriaustą vaiką karalių. Ir… žmogų, apie jį parašiusį. Pirmajame knygos puslapyje rašytojo nuotrauka. Ne suaugusio… Rašytojas pats sumanė, kad knygai tinka jo vaikystės atvaizdas.

Gal kam ir pasiseka išsaugoti savo meilę visą gyvenimą. Iki mirties. Man ne. Niekada. Lieka tik prisiminimai… Privalau meilę, tą Motiejuką,  grąžinti bibliotekai. Nešu ją priglaudusi glėbyje. Ją ir dar šūsnį knygų.

Prieš mane eina pora, Jis ir Ji. Artistai. Žmonės, kuriuos tiek kartų mačiau per televizorių.

Ir ne tik.

Vilniuje tėvai jau ne mokytojai. Jie dirba leidykloje. Tėvas rūpinasi tomis taškuotomis, gumbuotomis knygomis. Kurias aklieji skaito rankomis… Mama – garsinėmis. Kurių aklieji klauso…

Jis ir Ji kartais ateina į mamos studiją. Įskaityti knygų į juostą. Sukasi magnetofonai, o aplink juos sukasi daili šviesiaplaukė. Mama sėdi kaip prikalta. Ji budriai klauso, ar graži artistų lietuvių kalba. Mano mama gali – toks jos darbas – skaitymą stabdyti. Taisyti… Jį ir Ją, tuos aktorius, stabdo retai. Maža to: Jos šiltą balsą mano aklas tėvas myli.

Nekeista, kad artistus pamačiusi išmėtau knygas. Keista, kad Jis ir Ji,  suaugę žmonės, mergiūkštės knygas renka. Gražina ir Eduardas pakelia nuo Vilniaus šaligatvio mano meilę. Mano Motiejuką.

 

Man… penkiasdešimt ir…

Po langu klega vaikai. Lietuviškai. Rusiškai. Lenkiškai. Susiklega. Geras triukšmas: jis man padeda rašyti knygas. Bet…

Vilnietiškos žydų tarmės nebeišgirsiu. Buvau šeštokė, kai į Izraelį iš Lietuvos patraukė mano miesto žydai.

–  Mira Šleimovič, ar Vilnių dar pameni? – retsykiais sakau nežinia kur esančiai suolo draugei.

Jei tik einu Antakalnyje pro jos buvusį namą…

Kas patyrė, kaip sunku būti klasėje naujoku, suvoks, kodėl man svarbi Mira. Ji mane pakvietė kartu sėdėti.

Prirašiau knygų apie rašytojus. Net tris. Apie tuos, kuriuos mylėjau vaikystėje. Netikiu knygomis, kuriose nėra meilės. Netikiu žmonėmis, kurie niekada nemylėjo.

Tikiu alyvos krūmu. Suoliuku. Ir dabar, Motiejuko (arba meilės…) pasiilgusi, ant jo prisėdu.

Tikiu bibliotekomis. Jos kvepia taip svaigiai, kaip Vilniaus ruduo.

Gal net svaigiau už rudenį.

Apie klasikinę filologiją istorijos fakulteto valgykloje

Apie klasikinę filologiją istorijos fakulteto valgykloje

 Pokalbis su Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studentu Tomu Rikliumi

Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje
Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje

Tomas – jaunuolis iš Vilkaviškio, atradęs klasikinę literatūrą dvylikos metų, pirmąjį individualų renginį suorganizavęs šeštoje klasėje ir niekada neatsisakantis pavakaroti su daininke Etta James. Kalbamės apie mokyklos laikus ir studentiškuosius kuluarus.
Nors iš pirmo žvilgsnio Tomas panašus į tą, kuris nemėgsta kalbėti apie savo raidą, nes yra itin ciniškas ir išdidus – tąkart ilgai ir smagiai šnekėjomės. Atsimindami didžiausias gėdas scenoje ir mažiausius stebuklus širdyje.
Tomai, papasakok apie savo vaikystę. Kokią tu ją atsimeni ir kokį tave vaikystėje atsimena artimiausieji? (Ilga pauzė, trumpa šypsena).

Buvau geras ir ramus vaikas. Namo grįždavau laiku, pamokėlės visada būdavo paruoštos. Dideliais darbais neužsiiminėjau – tuomet leidau sau ramiai augti. Piešdavau ir rašydavau…  O giminė mane atsimena kaip baltą varną. Kodėl? Išsiaškinsi vėliau.
Būdamas tokių metų jau rašei? Juk dar tik pradinės klasės.. Daugelis net žodžio be klaidos nesurezga.

Taip. Pradėjau rašyti savo pirmąją knygą būdamas pradinėse klasėse. Tai buvo fantastinio pobūdžio knyga – apie neegizstuojančią ir vargiai galėsiančią egzistuoti valstybę. Bet rašymo procese supratau, kad visgi ta knyga man nepatinka, todėl nusprendžiau daugiau jos nebetęsti ir ji liko nebaigta (juokiasi).
O apie tolesnį periodą ir paauglystę? Būdamas 12-14 pradėjau skaityti tokius veikalus kaip „Ana Karenina“, „Raitelis be galvos“, graikų mitus, Ovidijaus „Metamorfozes“. Pradėjo patikti egiptiečių kultūra – patinka dar ir dabar. Buvau smalsus, o tos didžiulės, namus gaubiančios  knygos ilgainiui apgaubė ir mane.
Visą laiką ir buvai tokių brandžių knygų apsupty?

Na taip, knygos, klasikinė literatūra mane lydi nuo pat mažens iki dabar. Bet apturėjau ir pankiškąjį etapą. Na žinai: kaukolės, žiogeliai, kerzai. Manau, kad tai buvo savotiškas maištavimas prieš „namų gyvenimą“ – norėjau kažko daugiau.. Tik nežinau ko… Turėjau labai gerą auklėtoją, kuri pastebėjo didžiąją dalį mano gabumų. Tada prasidėjo pažintis su scena: renginių organizavimu bei vedimu, vaidinimu, dainavimu. Dalyvauta daugybėje olimpiadų, skaitovų konkursų. Tie konkursai, kur daugelis talentingų vaikų dalyvauja – na žinai –  buvau eilinis talentingas vaikas (juokiasi). Su renginiais, beje, susipažinau jau pradinėse klasėse, o būdamas šeštokas surengiau pirmąjį savo individualų renginį su primityviu scenarijumi (aišku, viską viena akimi kontroliavo mokytojai). Laikui bėgant taip ir perėmiau didžiąją dalį mokyklos renginių – kai kurie net negalėjo įvykti be mano žinios. Kol (kaip ir daugeliui) scena ir plojimai tapo savotišku narkotiku.

Minėjai, kad scena kaip narkotikas. O kaip sekėsi mokytis – brandos egzaminai? 

Na kaip pati matai, mokytis sekėsi gerai, nes įstojau į klasikinės filologijos specialybę, dabar esu trečiame kurse. Tai viena brangiausių studijų pakraipų Vilniaus universitete. Baigiau mokyklą „raudonu diplomu“… Nors, tiesą sakant, labai ilgai svarsčiau kur tęsti mokslus. Norėjau būti teisininku, traukė ir tebetraukia medicinos mokslai, žurnalistika, leidyba. O dabartines studijas (klasikinę filologiją) įvardinčiau kaip netikėtą likimo posūkį, dovaną, dėl kurios nesigailiu.  Juk galiu pažinti savo itin mėgstamą antikos kultūrą, kurioje daug istorijos – labai mėgstu istoriją.

Studijų metai. Dabartis. Plačiau apie tai: ką veiki, kuo užsiimi?

Visų pirma studijuoju – tai atima ganėtinai daug laiko, nes nemėgstu būti paskutinis – kitų vietų, išskyrus pirmą, man nėra. Antrame semestre – pusė metų studijų Briuselyje pagal Erasmus programą. Noras pirmauti, sakyčiau, gal romėniškosios filosofijos atsipindys. Matyt, kuriame nors iš praeitų gyvenimų buvau romėnas (juokiasi). Aktyviai dirbu studentų atstovybėje – esu marketingo srities koordinatorius, taip pat organizuoju įvairius renginius fakultete. Asmenine iniciatyva esu režisavęs Antigonę (pagal senovinį modelį), šis mano darbas buvo gerai įvertintas.

Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje
Tomas Riklius Klasikų asociacijos renginyje

Ar viską stengiesi atlikti kaip senovės graikai?

Nesistengiu daryti lygiai taip pat kaip darė graikai, bet ir šiuolaikinti per daug nemėgstu. Manau, svarbu išlaikyti ribą tarp šių dviejų pasaulių – antikinio ir dabartinio. Ieškojau kito kampo, kaip atskleisti pačią istorijos tėkmę bei veikėjus. Tiesą sakant, taip elgiuosi ir gyvenime – manau, labai svarbu nubrėžti ribą tarp scenos ir tikrojo pasaulio, nors kartais tai nepavyksta net man (juokiasi). Dvejus metus iš eilės buvau vokalistu kasmetinėje Matematikos ir informatikos fakulteto studentų rengiamoje Midi Roko operoje. Kartais šiaip „pabekinu“ kokioje nors grupėje kai paprašo – aišku, tik toje grupėje, kuri man patinka. Labai mėgstu būti ant scenos, ir kas be ko – dėmesį. Tada tiesiog švyčiu (juokiasi). Pati scena man yra sakrali erdvė – niekada į ją nelipu išgėręs ir stengiuosi netransliuoti publikai susikaupusių problemų. Kaip ir kiekvienas mūsų – aš taip pat slepiuosi po kaukėmis. Tai tarsi psichologinė apsauga. Man asmeniškai kaukės užsidėjimas leidžia analizuoti žmogų ir rasti jo Achilo kulną. Moku įtikinti. Galiu „parduoti“ bet kokią idėją. Visada man pavestus darbus stengiuosi atlikti puikiai. Man labai svarbu kokybė, juk niekada nebūna „gerai ir greitai“ – būna tik „arba gerai – arba greitai“. Nors iš pažiūros esu ciniškas individualistas – mėgstu bendradarbiauti, bet labai svarbu, kad parteneris lygiai taip pat siektų kokybės, maksimumo kaip ir aš. Esu karjeros žmogus, ir pats tikriausias darboholikas. Jeigu kada nors sugalvosiu kurti šeimą… Na tai bus tikrai negreitai ir tik tada, kai tvirtai stovėsiu ant kojų.
Kaip matau, myli sceną ir artistišką gyvenimą. O be viso to – ką dar myli? (juokiasi garsiai)

Ne, ne, Milda… Jokios moters neturiu. Kaip jau minėjau, esu karjeristas – prie darbų gausos kartais sunku prisitaikyti net sau pačiam, o ką jau kalbėti apie merginą.  Ir tiesiog… Aš nejaučiu poreikio meilei. Nesu šiltų jausmų šalininkas. Taip nebūna? – būna. Dažniausiai ką jaučiu, tai nebent prisirišimą prie žmogaus, nors neslėpsiu – kartą kibirkštėlė buvo… (šypsosi)
Tavęs pilna visur. O klasikinė kultūra ir dabarties džiunglės tarsi savotiškas priešpastatymas viena kitai. Kaip su tuo sugyveni?

Iš renginių pusės – visada ieškau priėjimo prie publikos. Privalu rasti kontaktą su žmonėmis. Dažnai stebiu ir analizuoju, pagal tai improvizuoju. Kadangi antikinė kultūra didžiajai daliai lietuvių yra svetima – tenka ieškoti to paties Achilo kulno, jei  nori parodyti kaip žydėjo tuomečiai mąstytojai bei jų idėjos. Bet prisipažinsiu – žiedų kvapą (kad ir kaip stengtųsi) pavyksta užuosti ne kiekvienam… Save įvardinčiau stebėtoju – tik pamatęs galiu pradėti veikti, turiu susipažinti su erdve, žmonėmis. Manau, kad kūrinys ir autorius –  tai du skirtingi dalykai, todėl savęs su savo darbais netapatinu. O apie kultūrų gretinimą… Man labai patinka Tarantino filmai, nes juose įžvelgiu ovidiškuosius, romėniškuosius dalykus. Didieji mąstytojai (netgi keletas šiuolaikinių) visada ėjo ir tebeeina prieš visuomenę, bando būti už jos ribų – o manyje pankavimas dar nėra iki galo pasibaigęs (juokiasi). Labai mėgstu kraštutinius jausmus,  na, o jei nepatiriu – tai suvadinu – visai kaip graikiškame teatre. Kartais net norisi tą kraštutinumą ir vėl pakartoti – tada jaučiuosi įžengęs į rezervatą, kuriame būti negalima.
Tavęs klausantis atrodo,kad esi tarsi šiuolaikinis riteris, kavalierius – vis dar atsimenantis ir praktikuojantis tradiciją. O kaip yra iš tiesų, ar esi konservatorius ar ..?

Na, esu… senos tvarkos žmogus. Patriarchas, bet kartu ir reformatorius, labai mėgstu revoliucijas, tik ne socialistines (juokiasi). Labai nemėgstu kai man vadovauja, nebent vadovavimas yra išties geras – tada galiu pilnai atsiduoti. Tikriausiai paklausi, ar turiu idealą – ne, neturiu. Gyvenu savo gyvenimą ir patariu tai daryti kitiems. Iš kūrybinės pusės – kaip jau minėjau – visada ieškau kitokio priėjimo prie žmogaus ir idėjos įvykdymo, bet esu įsitikinęs, kad viskas šiame pasauly jau panaudota. Turiu subjektyvų požiūrį į naujoves – naujų idėjų nėra. Esu už tradiciją, kurią galima interpretuoti skirtingais rakursais. Juk norint laužyti nusistovėjusias taisykles – privalu jas žinoti.
O dabar laikas dar daugiau pasijuokti. Papasakok atsiminimą, kuris Tomą Riklių verčia nostalgiškai nusišypsoti. (Tomas ilgai galvoja, šypsosi)

Vis dėlto tokių yra… Yra tokių dalykų kuriuose net aš sugebėjau pasiekti netobulumo viršūnę (abu juokiamės). Aišku, viskas vyko kai buvau pradinėse klasėse… Vaidinau boružiuką ir visą spektaklio laiką prabuvau atsegtu kelnių klynu, kol galiausiai už kažko užkliuvęs plojausi ant žemės pačiame vaidinimo įkaršty, bet paskui mano nugriuvimas tapo spektaklio dalimi ir visada tekdavo „pagulėti ant žemės“ – būtent tada ir išmokau griūti. Ir dar, atsimenu, buvo vienas atvejis gėdingas. Vėl griuvau – tik tąkart būdamas septyniolikos ar šešiolikos. Tuo metu Vilkaviškio kultūros namuose vyko filmų vakarai, ir aš kaip vadovas eidamas per sceną sugebėjau visiems matant galingai tėkštis ant žemės. Tada norėjosi sulįsti skradžiai žemėn iš gėdos, bet dabar atsiminus – juokinga.
Ilgai mąsčiau kokį klausimą užduoti pabaigai. Bet paprašysiu plinkėti… Palinkėti sau.

Būti geriausiam – (tai pasakęs plačiai šypteli, nutyla ir taria) ir toliau…

Ačiū už pokalbį

Milda Savickaitė

Laura Gedgaudaitė

Laura Gedgaudaitė 

Laura Gedgaudaitė
Laura Gedgaudaitė

Apie save kalbėti nemėgstu. Gimiau ir gyvenu Klaipėdoje. Esu diplomuota vaistininkė, klasikinės muzikos dainininkė ir pedagogė, šiuo metu vargonuoju ir vadovauju bažnytiniam chorui. Antrasis – muzikos pedagogo diplomas jau beveik rankose. Vadovaujuos principu, kad geriausias darbas tas, kurį  dirbant siela džiūgauja, o visa kita ateina savaime.

Pasaka apie pražuvėlį Ferdinandą

Vieną rytą Varnų Pušyje kilo baisus triukšmas. Nelaba žinia sklido žaibo greitumu, perduodama pagyvenusių kūmučių, jaunų plepučių, rimtų vyrų ir neapsiplunksnavusios jaunuomenės balsais:

– Dingo!

– Ferdinandas dingo!

– Senio Kruko sūnus!

Visi gentainiai kaip įmanydami guodė senąjį varną Kruką, sakydami, kad jaunas valiūkas Ferdinandas atsiras, – juk visai tikėtina, kad jis kur nors pramogauja, o gal tiesiog leidžia laiką su gražuole sužadėtine. Bet Krukas gerai pažinojo savo sūnų – išmintingą ir ne vėjavaikį įpėdinį, kuris labiau panėšėjo į mokslininką, nei į plevėsą pramogautoją. Jis jokiu būdu negalėjo šiaip sau dingti. Ferdinando sužadėtinė varnelė Nelė irgi nieko nežinojo, o išgirdusi nelabąją naujieną pratrūko raudoti. Jiedu vos prieš savaitę iškilmingai paskelbė apie sužadėtuves ir jau kūrė ateities planus, svajose regėdami save amžinai kartu – varge ir džiaugsme, sparnas sparnan.

– Ne, – kūkčiojo Nelė. – Ne, ne, ne! Jis negalėjo šiaip sau dingti.

– Ne, – pritarė senasis Krukas, – jis negalėjo mūsų šiaip sau palikti.

Varnų Pušyje gyvenimas sulėtėjo. Nutilo garsūs ginčai ir nenuoramų varniukų klegesys, lizduose įsivyravo keista laukimo nuotaika. Šėlsmo apimtas jaunimas taikėsi išsprukti kuo toliau nuo namų, kad suaugėliams neužkliūtų prie visuotinio liūdesio nederanti linksmybė. Senis Krukas užsisklendė savyje ir atrodė senesnis, nei buvo iš tikrųjų. O gedulingai nusiteikusi Nelė, tupėdama pačioje pušies viršūnėje, nenuleido akių nuo horizonto ir maldaudama kuždėjo:

– Grįžk, Ferdinandai, labai prašau…

Bėgo dienos. Varnų bendruomenė pamažu nusiramino. Netrukus beveik niekas nebeprisiminė gražuolio Ferdinando, o akylos senolės suskato ieškoti Nelei naujo sužadėtinio. Bet ši pareiškė:

– Jūs nebetikite, kad jis grįš, o aš tikiu ir skrisiu jo ieškoti. Aš jį rasiu!

– Nelaimingas vaike, – lingavo galvomis senos varnos. – Kur gi tu jo ieškosi?

– Visur: girioje, paupyje, palaukėje. Visame pasaulyje, jei prireiks!

Ir Nelė, nesiklausydama griežtų genties atkalbinėjimų, prašymų, įsakymų, pamokymų ir net grasinimų, išplasnojo. Ji skrido ir skrido per girią, kol pasiekė šviesią laukymę. Saulės spinduliai lietė jos juodas plunksnas, glostė sielvarto iškankintą galvą. Nelė pasijuto tokia bejėgė, kad, nutūpusi ant beržo šakos, pravirko.

– Kas čia rauda? – pasigirdo energingas čirkštelėjimas.

Pakėlusi ašarotas akis Nelė išvydo visom plunksnom pasišiaušusį žvirblį.

– Kas? – vėl sučirškė žvirblis. – Kas drįso jus nuskriausti, žavioji panele?

Varnelė šyptelėjo – narsuolis žvirblis atrodė pasiruošęs nugalėti visus jos skriaudėjus.

– Ačiū tau, žvirbli, – tarė ji paprastai, – mano vardas Nelė.

– Žvirblių generolas Čirškis, panele, – prisistatė žvirblis. – Tęskite.

– Generolas? – Nelė visai pralinksmėjo. – O kur tavo kariuomenė?

– Kariuomenė visada pasiruošusi! – Čirškis dar labiau pasišiaušė.

Ir šaižiai suriko:

– Vyrrrrai, rrrrikiuot!

Nelė neteko žado, išvydusi Čirškio kariuomenę, lekiančią iš krūmų. Žvirbliai skriejo lyg kulkos, užlaužę sparnus smigo žemyn ir vėl kilo aukštyn, net oras švilpė. Per akimirką ant beržo šakų išsirikiavo darnios gretos, karingai papūtusios žandus, išdidžiai atstačiusios krūtines.

– Rrrramiai! – sukomandavo generolas, o paskui pasisuko į Nelę:

– Panele varnele, rrrraportuokit!

– Ką daryti? – pasimetė Nelė.

Čirškis nekantriai paaiškino:

– Nagi pasakokit, kas jums nutiko ir ko čia taip raudate ant šakos.

Susijaudinusiai varnai nebeliko nieko kito, kaip tik žvirblių kuopai prisistatyti ir papasakoti apie pražuvėlį Ferdinandą. Išklausęs pasakojimą, generolas reikšmingai krenkštelėjo ir pasakė:

– Varnele Nele, mes pasiruošę padėti. Specialusis žvalgybos būrys tučtuojau pradės paieškos operaciją ir dar saulei nenusileidus išžvalgys visą girią, pamiškes bei upės slėnį. Manau, kad neilgai trukus turėsime pirmuosius žvalgybos rezultatus, kuriais remdamiesi planuosime tolimesnę strategiją. Vyrai, pirrrrmyn!

Ir vyrai išskrido. O Nelė, nors ir ne viską suprato, ką generolas Čirškis kalbėjo, bet jautė jam neapsakomą dėkingumą. Juk jis, skirtingai nuo jos giminaičių varnų, nesuabejojo, kad Ferdinando reikia ieškoti.

Vakarėjant grįžo pirmieji žvalgai. Jų pranešimai buvo trumpi. Iš nepatenkintos Čirškio išraiškos Nelė sprendė, kad gerų naujienų nėra. Generolas piktai nuvarė žvalgus į krūmus miegoti. Tik visai sutemus parsirado būrelis žvirblių, žvalgiusių upės pakrantę. Jie buvo susijaudinę ir neramiai čirškavo vienas per kitą, bet generolo griežtai sudrausti nutilo. Vienas prikimęs žvalgas pradėjo šifruota kalba berti žinias:

– Raportuoju! Upės saloje prinoko obuoliai. Didelė katė pagavo juodą peliuką. Teritorijoje stebimas kviečių lingavimas, nors kitos katės miega žiemos miegu. Sėkmės atveju būtų daug šermukšnių uogų, bet naktimis šviečia mėnulis. Baigiau!

– Priimta, – atsakė Čirškis. – Laisvai.

Ir atsisukęs į iš nuostabos akimis klapsinčią varną, paaiškino:

– Ten, upėje, yra sala, kurioje gyvena žuvėdros. Baltos, įžūlios ir plėšrios! Visa sala priklauso tik joms ir svetimų jos neprisileidžia. Sargybiniai saugo pakrantes, kruopščiai stebi kiekvieną prašalaitį, skrendantį ar plaukiantį pro šalį. Todėl patekti į salą labai sunku. Žuvėdras valdo karalienė – balta kaip sniegas ir nuožmi kaip katė, ant viršugalvio ji nešioja juodą karūnėlę, o jos kojos raudonos lyg šermukšnio uogos. Ją vadina Baltaja Valdove. Tai štai, Baltoji Valdovė jau senokai dairosi sau tinkamo jaunikio, kuris nebūtinai turi būti protingas, geras pašnekovas ar puikus bičiulis – ne! – svarbiausia, kad jis savo išvaizda derėtų prie Valdovės šalto grožio ir nuolankiai vykdytų jos užgaidas. Atrodo, kad tavasis Ferdinandas krito jai į akį, todėl žuvėdros jį ir pagrobė.

– Ką dabar daryti? – suvapėjo Nelė.

– Vykdysime gelbėjimo operaciją! – kaip visada žvaliai atsakė Čirškis. – Bet kol kas reikia nusnūsti ir atgauti jėgas. Žengte marš į krūmus miegoti!

Kitą rytą varnelė Nelė pabudo labai anksti. Pasirąžiusi, ji pakedeno plunksnas ir smalsiai apsidairė, akimis ieškodama Čirškio ir jo kariuomenės. Bet aplinkui buvo visiškai tylu, nesimatė nė vieno žvirblio. Nelė sunerimusi pašaukė:

– Generole Čirški!

Niekas neatsiliepė.

– Žvirbliukai? – dar labiau sunerimo varnelė, bet tuoj pat prisiminė ir pasitaisė:

– Vyrrrrai?

Deja, nepasigirdo joks garselis. Supratusi, kad liko viena, Nelė išsigando.

– Ką gi aš dabar darysiu? – garsiai svarstė ji. – Žvirbliai dingo, tarsi jų čia niekada ir nebuvo. Gal generolas Čirškis išsigando karo su žuvėdromis ir pabėgo su visa savo kariauna? O gal naktį jiems kas nors negero nutiko? O gal aš viską tik susapnavau? Vargšas Ferdinandas, kaip aš jį viena išvaduosiu?

Staiga Nelė surimtėjo ir pati sau įsakė:

– Gana žliumbti! Jei Ferdinandą tikrai pagrobė Baltoji Valdovė, turiu jį gelbėti. O jei nepavyks išgelbėti, tai bent pasiduosiu žuvėdroms į nelaisvę ir vis tiek būsiu kartu su juo. Kaip ten sakė Čirškis? – Pirrrrmyn!

Ir Nelė nuplasnojo upės link.

Paupys buvo gausiai apžėlęs tankiais žilvičiais, aukšta žole ir dilgėlėmis. Varnelė priskrido prie pat vandens ir nutūpė. Iš ten kuo puikiausiai matėsi žuvėdrų sala – ji pūpsojo upės vagos viduryje it kokia pokaičio prigulusi vandenų pabaisa, ant kurios plikos kukšteros knibždėjo nesuskaitoma daugybė baltaplunksnių, raudonkojų, juodagalvių, aštriasnapių, skvarbiaakių, greitasparnių, skeltauodegių, lenktanagių, šaižiabalsių, žuviaėdžių paukščių. Suaugę skrajūnai kilo ir leidosi, leidosi ir kilo, vartėsi ore, sklandė žydroje padangėje, o pamatę grobį smigo į vandenį lyg baltos strėlės. Tuo tarpu įvairaus amžiaus jaunikliai, nuo mažutėlių, ką tik išsiritusių iš kiaušinių, iki neišvaizdžių, išstypusių paauglių, bėginėjo po salą ir, užvertę galvas, šaižiai klykavo, cirpsėjo, gugeno, juokėsi, keldami neapsakomą triukšmą.

– Vargšas Ferdinandas, – sužnibždėjo Nelė. – Kaip aš jį rasiu šitame turguje?

Ji dvejojo ir tūpčiojo ant kranto, nesiryždama skristi į salą. Staiga saloje kažkas įvyko. Padangių sklandytojai ir žuvų gaudytojai skubiai tūpė ant žemės, pakrikę jaunikliai iš visų pakraščių skuodė į vieną didelį būrį, o kiaušinius sergstinčios mamos vieningai į kažką sužiuro. Triukšmas ir klegesys ūmai nutilo, paukščiai kiek prasiskyrė, padarydami taką, ir susijaudinusi varnelė išvydo juo žengiančią nuostabiai gražią žuvėdrą.

– Baltoji Valdovė, – suprato Nelė.

Salos gyventojai, sveikindami Valdovę, sukėlė tokį baisų triukšmą, kad skardeno visas paupys. Baltoji Valdovė išdidžiai žengė taku tarp susižavėjusių paukščių, grakščiai linkčiojo dailią galvą su juodų plunksnų karūnėle ant viršugalvio ir kartkartėmis skėsčiojo baltais it sniegas sparnais. Prie vandens ji sustojo, glaudžiai apsupta gąsdinančios išvaizdos sargybinių būrio, ir atsisukusi į savo pavaldinius sustingo.

Varnelė Nelė, bijodama ką nors pražiopsoti, nusprendė pagarbiu atstumu apskristi salą, kad galėtų viską matyti iš oro. Vos tik ji pakilo, saloje vėl prasidėjo judėjimas. Baltų plunksnų apsuptyje pasirodė juodas siluetas, kuris artinosi prie laukiančios Valdovės, ir Nelė viską suprato:

– Ferdinandai! – sukliko ji. – Neik ten, Ferdinandai!

Žuvėdrų keliamas triukšmas buvo toks stiprus, kad Ferdinandas jos neišgirdo. Jis lėtai priėjo prie Baltosios Valdovės ir atsistojo šalia – pavargęs, nebylus ir kurčias visuotinei linksmybei. Liūdesio perkreiptas Ferdinandas atrodė visiška priešingybė laime trykštančiai Valdovei, tačiau ji į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio. Svarbiausia, kad jo juodos plunksnos atrodė labai gražiai šalia jos švytinčio baltumo! Džiaugsmingi paukščių balsai, sveikinantys porą, dar sustiprėjo. Tik Nelė nebeištvėrė – nėrė į patį žuvėdrų tirštumą, pripuolė prie Ferdinando ir įsispraudė tarp jo ir Baltosios Valdovės.

– Skrisk greičiau, Ferdinandai, – skubiai sušuko varnelė.

– Nele? Čia tu? – tarsi iš sapno pabudęs murmėjo Ferdinandas.

– Aš! Aš, Ferdinandai! Greičiau, skriskim iš čia! – karštligiškai ragino Nelė.

Ir nespėjus žuvėdroms susigaudyti, kas įvyko, jiedu pakilo į orą. Plasnodami iš visų jėgų jie skrido virš upės, girdėdami, kaip už jų nugarų vis stiprėja atsitokėjusių žuvėdrų klyksmai. Nelė kone alpo iš siaubo, pagalvojusi, kas bus, jei žuvėdros juodu pasivys. O Ferdinandas, tiek ilgai kentęs Baltosios Valdovės nelaisvę, degė troškimu žūtbūt pasprukti. Todėl jau jis ragino jėgas beprarandančią sužadėtinę:

– Pasistenk, mieloji, mums pavyks! Turime pasiekti mišką – ten jos nebegalės mūsų vytis.

Bet Nelė, iškankinta neramių ieškojimų, išsekinta susijaudinimo ir išvarginta alinančio lėkimo, tik sušnibždėjo:

– Skrisk, Ferdinandai, gelbėkis! Aš nebegaliu…

Ir ji lyg akmuo krito žemyn, į pievą, plytinčią už pakrantės žilvityno. Ferdinandas matė, kaip grėsmingai artėja persekiotojų būrys. Jis akimirką padvejojo, po to nusileido prie Nelės, priglaudė ją po sparnu ir tarė:

– Mūsų daugiau niekas neišskirs. Jei teks žūti – žūsim kartu.

Keletą ilgų akimirkų jie žiūrėjo vienas į kitą, laukdami žiaurių žuvėdrų antpuolio. Netrukus dangus aptemo nuo plazdančių sparnų – nelaimė buvo visai arti.

– Vyrrrrai, visu greičiu pirrrrmyn! – nelauktai pasigirdo pažįstamas čirškimas. – Varrrrnos, atakuokuojam!

Tik tada bėgliai pamatė, kad ore plazda ne tik balti sparnai. Didžiulis būrys varnų, karingai pašiaušusių plunksnas ir grėsmingai pražiojusių snapus pasitiko nieko neįtariančias žuvėdras. Užvirė baisi kova. Visur skraidžiojo plunksnos ir aidėjo karo šūkiai.

– Skutamuoju skrrrridimu pirrrrmyn! – vėl nuskambėjo griežta komanda.

Žvirbliai lyg kulkos skriejo žuvėdroms virš galvų, nepraleisdami progų kepštelėti aštriais nagučiais ar užkliūti plėšriai užlaužtais sparneliais.

Suglumusios žuvėdros pakriko. Jos traukėsi iš kautynių lauko, šiurpiai klykdamos vartėsi ore ir skubiai plasnojo savo salos link. Netrukus nebesimatė nė vieno balto sparno, tik ant žemės mėtėsi daugybė plunksnų. Varnoms taip pat nemenkai kliuvo, daugelis buvo smarkiai apipešiotos, bet niekur nesigirdėjo nė menkiausios aimanos. Atvirkščiai, visų akyse švietė pergalės džiaugsmas ir didžiavimasis savo narsa.

Nelė ir Ferdinandas, pačiame mūšio įkarštyje tyliai pasitraukę į saugią vietą, dabar sukiojosi tarp gentainių ir su didžiausiu dėkingumu sveikino kiekvieną kovos dalyvį. Kai visi šiek tiek nurimo, Nelė paklausė:

– Mieli išgelbėtojai, kokiu stebuklingu būdu jūs atsiradote čia būtent tada, kai labiausiai reikėjo?

– Mus atsivedė generolas Čirškis, – atsakė vienas varnas ir staiga lyg susigėdęs nuleido galvą. – Dar saulei netekėjus jis atskrido į Varnų Pušį su visa savo kariuomene ir ėmė mus gėdinti, kad nė vienas nesuskubome tau, Nele, į pagalbą. Juk mes buvome nusprendę, kad Ferdinandą pačiupo koks bastūnas katinas arba pašovė medžiotojai, todėl rūpintis jo likimu atrodė kvaila ir beprasmiška. O Čirškis buvo tvirtai įsitikinęs, kad Ferdinandą pagrobė žuvėdros. Jis įtikino mus, kad turime skristi ir stoti į kovą, nes vien žvirblių karinių oro pajėgų esą per maža. Kaip jis sakė, taip ir atsitiko – štai kodėl mes čia!

Nelė klausėsi užgniaužus kvapą. Po to sušuko:

– O kur generolas Čirškis? Turime jam iš visos širdies padėkoti!

– Vyrrrrai! – pasigirdo iš krūmų. – Demonstruojame skutamąjį skrrrridimą!

Ore sušvilpė sparnai ir virš varnų pralėkė smagūs Čirškio kariai, sparnais bemaž siekdami, bet nė plunksnele neužkliudydami joms galvų. Varnos aikčiojo iš susižavėjimo, o žvirbliai darniomis gretomis išsirikiavo ant žolės.

–  Lygiuot! Rrrramiai! – sukomandavo generolas ir galantiškai linktelėjo Nelei:

– Mieloji varnele Nele, generolas Čirškis ir jo armija – visada jūsų paslaugoms!

Žvirbliai pritariamai sučirškė.

– Vyrrrrai! Jaunuosius Nelę ir Ferdinandą – paaaagerbt!

Šaunioji armija išsitempė it styga ir visi kaip vienas sušuko:

–  Valio! Valio! Valio!

–  Valio! Valio! Valio! – pritarė varnos.

– Valioooo! – draugiškai užbaigė visi kartu.

Dar niekada Varnų Pušyje nebuvo taip linksma, kaip tą vakarą, kai varnelė Nelė ir pražuvėlis Ferdinandas atšoko savo vestuves.

Senasis Krukas slapčia nubraukė džiaugsmo ašarą, o po to, kai su šauniuoju generolu Čirškiu išgėrė šlakelį alaus, jo tėviškai laimei nieko nebetrūko.

Gustė Cibulskytė

Gustė Cibulskytė

Gustė Cibulskytė
Gustė Cibulskytė

Aš – Gustė Cibulskytė – vienuoliktos klasės moksleivė iš Garliavos Jonučių vidurinės. Pradėjau rašyti tik praeitų metų rudenį, o eilėraščiai padeda man išreikšti save. Turbūt juose atsiskleidžia ir kiti mano hobiai – dailė, fotografija ir muzika. Mano kūryba yra tai, kas sukasi mano galvoje ir leidžia pabėgti nuo pasaulio, kuriame kartais nesinori būti.

Nuo redakcijos: Gustė Cibulskytė Jaunųjų filologų konkurse Ignalinoje (2014) pelnė apdovanojimą už gerą poeziją.

keturiasdešimt keturi saulėlydžiai

drugelis, prismeigtas prie stendo vonia, sklidina kruvino vandens moteris, plūduriuojanti jame, užmerktomis akimis ir pabalusiomis lūpomis atšalusi kava įskilusiame puodelyje lyg veidrodyje atspindinčiame Prahos peizažą sena, sulaistytais lapais knyga atverstu 53-iuoju puslapiu nuo skaitymo ir saulės nublukusiomis raidėmis besimėtanti ant žemės lėkštelė su cigarečių nuorūkomis dirbtinio šilko chalatas (tiesiai iš Kinijos) su skyle rankovėje bei keliais nuirusiais siūlais ir juodas skausmas įsigėręs į sienas nuo kurių trupa tinkas ir atsiminimai


man patikai dar ir tada, kai tavęs nežinojau

 tiek daug skausmo

tarpupirščiuos

 

pirštų vieta yra

tarp kitų pirštų

 

skauda, kai nėra tavęs

 

kai yra tarpų

bet nėra pirštų


***

 

aš, tu ir jis

 viską gelbsti tik garsas žodžiai vieninteliai neleidžia mėlynai virvei smaugti manojo kaklo
nupjauk ją

arba

nudažyk raudonai

 

kiek nedaug tereikia, kad

nužudyčiau tave mintyse

tūkstantį kartų

ir prikelčiau

kad vėl galėtum

būti šalia

 

nereikalingi klausimai

į kuriuos žinai atsakymus

kartais būna tokie reikalingi

tokie reikšmingi

 

o viskas veda

ten

kur nėra išėjimo

nėra pasirinkimo

 

lifto durys atsidaro

užsidaro

aukštyn

žemyn

aukštyn

žemyn

 

žinau ko nori tu

ir ko nori jis

 

gal tiesiog abu

duokit man ramybę

 

gerai?

 

***

trūksta

 

nusipirkau dangų

kad visada turėčiau gerą dieną

nusipirkau laiką

kad man jo niekad netrūktų

nusipirkau gyvenimą

kad galėčiau su juo daryti ką noriu

nusipirkau paukštį

kad skrisčiau

nusipirkau kalnus

vandenynus

džiungles

savanas

dykumas

ledynus

kad viską turėčiau šalia savęs

kad nereiktų keliauti

nusipirkau laimę

kad nereikėtų ieškoti

nusipirkau tamsą

kad nesislėptų joje pabaisos

nusipirkau žmones

kad kurčiau savą spektaklį

dabar man tereikia pragaro

kad būčiau užtikrinta

jog ten nepateksiu

bet velnias man jo neparduoda.

 

*** 

tarytum muzikantas

elfiškais žingsniais

groji gatvės plytelėmis

o mėnuo lyg žibintas

nušviečia sidabrinį kelią

kurgi Tu eisi?

juk visos gatvės

turi savo pabaigą

o mes kaip gatvės

kurioms padėti gali tik

raganos

arba

genetika 

 

o kaip aš noriu mėlynių…

 

patikėtum

jog man šešiasdešimt ketveri

gyvenu trobelėje

nedidelėje miško proskynoje

laisvalaikiu renku mėlynes

į pintinę

kuri visada kvepia vėju?..

 

o gal vėjas kvepia pintine?


Migdolų kvapas

 

seno daugiabučio

ketvirtajame aukšte

sucypsėjo apdulkėjęs pridusęs skambutis

pagyvenusi ponia

duris pravėrė po septynių minučių

senam paštininkui

laikančiam rankose didelį paketą

lengvą it plunksnelė

papuoštą dideliu neskoningu kaspinu

violetinės spalvos

 

viduje nebuvo nieko

ponia jo net neišpakavo

bet paštininkui davė porą monetų

ir nuoširdžiai padėkojo

 

trisdešimt devintasis numeris

 

keli dešimtmečiai atgal

ir keliai punktyrais nebuvo išpaišyti

ir saulė nešvietė

tiltas stovėjo savo vietoje

o autobusai vežė visur

tik ne namo

 

tuščiose gatvėse

tarp tuščių veidų

stovėjai šalia manęs

ir juokeis

nors mūsų ten neturėjo būti
kelyje

 

autobuso durys girgždėdamos atsidaro

ir cypdamos užsitrenkia

į viešąjį transportą

šiaip ne taip įšleivojusią

išlavintą ausį

pasiekia

radijo plyšavimas

abejingi keleiviai

skaito tos dienos pasaulio žinias

apie sniegą Italijoje

o už apdulkėjusių langų

lauke

nepaliaujamai lyja

 

ruduo

 

lietus

krištolinėmis šukėmis

perveria sproginėjančią širdį

ji sustoja

akimirksniui

 

alsuoji

rožių žiedlapiais

akinančiai tamsiame

kambaryje

kuriame nėra grotų

vietoj langų

yra tik dūžtančio

lietaus melodija

ir

į odą įsismelkusios rožės

 

kitas pasaulis

 

mes esame tokie patys kaip ir mūsų šešėliai

tylūs šešėliai

tačiau labai ryškūs saulėkaitoje

ir nematomi kituose šešėliuose

tamsūs šešėliai

nesunaikinami šešėliai

juodesnio

didesnė nuodėmė

tik angelai neturi šešėlio

ir tik jis paverčia mus gyvais
serenada

lyg kosėjanti varna

po mano langu

bandei pataikyti į ritmą
***

 

plonytis kraujo upelis bėga į kaklo duobutę degina odą
žvilgsnis duria labiau nei smailiausias peilis
net saulė aršiai kanda savo spinduliais
o tu bijai prisiliest nes viskas subyrės į šipulius

 

angelų tarpe

 

jis sėdėjo ant debesies ir žvejojo paukščius
pietryčių vėjas tarei ir srovė ištirpdė tavo atspindį
mes nebesikalbėjome buvo baisu vien pažvelgti į akis
jis palietė jos ranką ir dangų pervėrė žaibai
daugiau niekada niekada niekada niekada
pritariamai linktelėjo liepos tačiau aš tik pagalvojau.
***

 

elektra įkraunami

tinkluose susipainioję žmonės

sulipę į vieną

palikti atskirai

skanesnis kąsnelis

anksčiausiai suvalgomas

pasirinkimo nėra

gamybos proceso nepakeisi

recepto taip pat

ir viskas priklauso tik nuo virėjo rankos

bei tinkle lipnumo

iš kurio dar gali išsilaisvinti.

Giedrė Salyklytė

Giedrė Salyklytė

Giedrė Salyklytė
Giedrė Salyklytė

Gyvenu Lazdijų rajono kaime, mokausi šio miesto gimnazijoje. Nors ir gyvenu kaime, bet elgiuosi visai nekaimiškai. Per dienas sėdžiu ir kuriu: poeziją ar šiaip bet ką, kas tik šauna į galvą.

Kuriu nuo pat pradinių klasių. Iš pat pradžių mano visi kūriniai buvo tik kaip namų darbai – ko norėdavo mokytoja, tą ir parašydavau. Pati sau pradėjau nuo septintos klasės. Niekam nerodžiau savo kūrybos. Bijojau. Niekas net nežinojo, kad aš paslapčia rašydavau.

Rudenį pakeičiau mokyklą. Naujoji mokytoja iš karto pasakė, kad ieško ką nors kuriančių vaikų. Su baime parodžiau jai kai kurias savo pasakas. Nemaniau, kad taip gali būti, bet pasakos mokytojai patiko.

O po to… viskas vyko taip greitai, kad dar neatsipeikėju: iš karto įveikiau mokyklinį ir rajoninį Jaunųjų filologų konkurso etapus, net buvau pakviesta į respublikinį. O labiausiai negaliu patikėti tuo, kad ten laimėjau!

Dabar stengiuosi įveikti savo baimes ir rodyti žmonėms, ką sukūriau. Norėčiau palinkėti visiems kūrybingiems žmonėms to paties.

Seniai seniai Auliniuose – tokioje karalystėje, ne batuose – gyveno karalius Bonakadas. Jis buvo didelis garbėtroška, jam stigo išminties ir dėl to jis nuolat  patekdavo į keistas ir kurioziškas situacijas. Apie keletą iš jų dabar jums papasakosiu.

 

Kaip Bonakadas gelbėjo princesę nuo drakono

Buvo vėsi, ūkanota diena. Bonakadas su savo dvidešimt devynių geriausių draugų palyda jojo iš medžioklės. Staiga iš kito miško pasigirdo riksmas. Nustebęs karalius sustojo ir rankos mostu sustabdė visą palydą.

– Kas čia buvo? – paklausė jis.

– Manau, tai riksmas, – atsakė tas, į kurį karalius žiūrėjo.

– Aš žinau, kad riksmas! Man rūpi, kas šaukė. Jokime pasižiūrėti!

– Nemanau, kad turime teisę be jokios priežasties joti į kitą karalystę, – įsiterpė Bonakado įbrolis Beleras.

– Žinoma, kad turime! Ką jie man padarys! – kupinas pasitikėjimo savimi pasakė karalius. – Be to, gali būti, kad ten kažkas papuolė į bėdą. Jei atvyksiu padėti pirmas, būsiu didvyris! Nagi, jojam!

– O kaip elniai, Jūsų Didenybe? – susirūpino ministras, rodydamas į sumedžiotus gyvūnus.

– Ai, numeskit juos čia, – abejingai mestelėjo karalius. –  Susirinksime grįždami.

Po kelių minučių Bonakadas jau stovėjo Narcizų karalystės dvaro menėje. Jį pasitiko tos karalystės valdovas – Gvazdikėlis XCIX. Jis pasakė:

– Kokia staigmena! Kaimynas karalius Bonakadas! Kas Jus paskatino šiai kelionei iš Aulinių karalystės?

– Medžiojau. Išgirdau riksmą, – atsakė Bonakadas. – Palikau sumedžiotus elnius ir atskubėjau čia.

– Elniai! – sušuko Gvazdikėlis XCIX. – Tai štai dėl ko pusė mano valstiečių lėkte nulėkė į mišką ir dabar ten mušasi! Neišmokiau jų gražiai dalintis radybomis. Mano klaida. O dėl riksmo… Na, ten rėkalojo mano žmona. Išsigando pamačiusi drakoną.

– Ką!? – pasipiktino Bonakadas. – Jūsų valstiečiai vagia mano elnius!?

Gvazdikėlis XCIX abejingai patraukė pečiais.

– Ir, po galais, kokį dar drakoną minėjote?

– Taip taip. Buvo atskridęs čia toks drakonas. Čiupo mano dukrą ir išskrido.

– Drakonas pagrobė princesę Orchidėją!? Tai kodėl Jūs nieko nedarote?

– O ką aš galiu padaryti? – pradėjo teisintis Gvazdikėlis XCIX. – Vis tiek norėjau sūnaus…

– O aš galiu! – sušuko Bonakadas ir išlėkęs iš rūmų liepė palydai sugaudyti jo elnius vagiančius valstiečius, o pats sėdo ant žirgo ir nujojo ten, kur, jo manymu, galėjo slėptis drakonas.

Kelias buvo nelengvas: ant tako – akmenys, prieš akis – rūkas, o aplinkui po kojomis pynėsi kaip kiškiai vis lakstantys valstiečiai, prisikišę užančius elnių.

Pagaliau varginanti kelionė baigėsi ir Bonakadas stovėjo prie įėjimo į vieną iš keleto tamsių urvų. Iš šio, rodės, smelkėsi drakono tvaikas ir girdėjosi jo alsavimas. Sukaupęs savy visą drąsą, karalius ruošėsi pulti. Jis išsitraukė kardą ir įlėkė urvan šaukdamas ,,Mirtis drakonui!“, bet bėgdamas užkliuvo už grumsto, krito ir susimušė koją. O tada jis sušuko tai, ko aš, būdamas padorus žmogus, geriau čia neminėsiu.

Taigi Bonakadas gulėjo negalėdamas atsikelti ir meldėsi, kad tik būtų ne į tą urvą įlėkęs. Deja, jis pataikė ten, kur reikia, nes pasigirdo riaumojimas. Iš tamsos išniro žalia galva, ilgas kaklas, spygliuota nugara, storos kojos, pasimatė didžiulė uodega. Nieks nežino, kuo tai būtų pasibaigę, jei iš tamsos nebūtų atsklidęs įsakymas:

– Diki, nesiartink prie to maniako!

– Gerai, – atsakė drakonas ir taikiai pasitraukė į šalį.

Bonakadas prisimerkęs įsižiūrėjo ir pamatė iš urvo gilumos ateinančią princesę Orchidėją.

– Princese, – prabilo jis, -aš atjojau tavęs išgelbėti.

– Tikrai? Tai kodėl guli?

– Ai, geriau nepasakosiu… – susigėdo Bonakadas.

– Visi jūs tokie! – atsiduso princesė. – Pirmiausia puolat kažką gelbėti, o paskui tenka gelbėti jus pačius. Ir nuo ko tu mane norėjai gelbėti?

– Oi, net nežinau… – sutriko Bonakadas ir susikaupęs pasakė gana, kaip jam atrodė, ramiu balsu. – Tai gal nuo DRAKONO!?

– Nuo Dikio? Kas čia per nesąmonės? Jis visiškai nepavojingas. Tik skraido sau, ir tiek. Bet ne! Jums, vyrams, Dikis visada yra pabaisa, kurią reikia nužudyti. Įmanytumėt, įrašytumėt vargšus drakonus į pavojingų veislių sąrašą kaip kokius šunis! Gerai, kad jie turi stiprų užnugarį – mus, princeses feministes!

– Tai drakonas tavęs negrobė? – pasitikslino karalius.

– Žinoma, kad ne.

– Tai gal tu apie tai papasakok savo tėvams.

– Gal ir turėčiau… – šiek tiek paabejojo princesė Orchidėja.

Truputį egzistencialistiškai pamąsčiusi ji atsisveikino su drakonu, nunešė Bonakadą iki jo žirgo, užsodino, atsisėdo pati ir nujojo į rūmus. Ten viską viską papasakojo tėvams. Gvazdikėlis XCIX įdėmiai klausėsi ir, princesei baigus kalbėti, pasakė:

– Vieno dalyko vis dar nesupratau: tai kaip gi Jūs, Bonakadai, susižeidėte koją?

– Ai, nesvarbu!..

Kai drakonas sau gražiai žaidė su princese rūmų kieme, o Bonakado koja jau buvo sugipsuota, jis iškeliavo namo. Vakare, sėdėdamas prie Trikampio stalo kartu su savo dvidešimt devyniais draugais, jis papasakojo štai ką:

– Taigi aš įlekiu į rūmus, o ten – karalius verkia, savo dukrą praradęs. Ją, pasirodo, drakonas pagrobė. Aš iškart apie nieką negalvodamas lekiu į jo urvą kalno viršūnėje. Kelias ilgas, visur tik drakono paspęsti spąstai, tačiau aš nesunkiai juos įveikiu. Pasiekęs urvą, išsitraukiu kardą ir puolu vidun. O jau koks drakonas baisus! O jau dvokia! Devynios galvos, šaudančios ugnies kamuoliais, milžiniški kirviai, kyšantys jam iš nugaros… Ir vis taikosi į mane, ir vis į mane!.. Kovojau ilgai. Kai jau buvau nukirtęs aštuonias galvas, pavargau ir didvyriškai nusprendžiau bėgti. Čiupau princesę ir šokau nuo uolos. Truputį susižeidžiau koją, bet, laimei, princesė liko sveika. Vargais negalais pargabenau ją į rūmus. Karalius taip džiaugėsi, kad net pasamdė privačius gydytojus man koją sugipsuoti, nors jos tada jau neskaudėjo. Ir ką gi jie būtų darę be manęs – drąsiausio karaliaus Bonakado!

Dvidešimt devyni karaliaus Bonakado draugai šypsojosi.

 

Kaip Bonakadas sučiupo nusikaltėlius

– Turbūt visi žinote, kas bus kitą savaitę? – šiais žodžiais Bonakadas pradėjo Trikampio stalo susirinkimą.

Tyla. Karalius neiškentė ir sušuko:

– Taigi mano gimtadienis! Kaip galėjote pamiršti!? Juk turėsite surengti vakarėlį!

– Bet, Jūsų Didenybe, Jūsų gimtadienio vakarėlį mes jau buvome surengę prieš du mėnesius.

– Na ne, tai buvo mano gimtadienio vakarėlio repeticijos! Gimtadienio vakarėlis turi būti tūkstantį, ne, milijoną kartų geresnis! Paskirstysiu darbus: jūs, – parodė į sėdinčius kairėje vyrus, – rūpinsitės kvietimais visiems, kuriuos pažįstu. Jūs, – dūrė pirštu į vyrus, sėdinčius dešinėje, – pasirūpinsite maistu. O jūs, – Bonakadas pažiūrėjo priešais save, – turėsite viską papuošti.

– Kaip tai viską?

– Na, rūmų menę, karališką sodą, rūmų vartus, visas gatves – viską!

– Bet kaip mes iki kitos savaitės spėsime?

– Tai ne mano rūpestis! Turėjote anksčiau prisiminti mano gimtadienį ir pradėti ruoštis. Jūsų vietoje aš jau dabar pradėčiau ką nors daryti, o ne sėdėčiau ir klausyčiau, kaip man pats karalius pamokslauja. Skaičiuoju iki dviejų. Jei tada dar sėdėsite čia, nukaposiu galvas!  Vienas…

Tuoj pat buvo pradėta ruoštis Bonakado gimtadieniui.

Po savaitės, kai tebuvo likusi valanda iki vakarėlio, krūmuose šalia vieškelio į Aulinių karaliaus dvarą tupėjo ir tarėsi grupelė plėšikų.

– Supratot planą? – paklausė vienas iš jų, matyt, vyriausias.

– Tai kad nežinau… – pralemeno kitas, matyt, bailiausias. – Nejaugi karalius nežinos, ką pasikvietė į puotą?

– Baik! – drąsino jį pirmasis. – Karalius prisikvietė tiek daug svečių, kad net neatkreips dėmesio į mus.

– Vadas teisus, – pritarė storulis. – Be to, ten bus tiek daug maisto, tiek gė…

– Tau tai neturėtų rūpėti! – nukirto vadas. – Tu būsi vežėjas.

– Kokia neteisybė!.. – subliuvo storulis ir nurijo karčią ašarą.

– Dabar ne tai svarbu. Nepamirškite plano: pamatom ką nors atvažiuojant, sustabdom, vagiam drabužius, sėdam į karietą ir varom į rūmus. Ir nepamirškit svarbiausio: vagiam tik tai, ko nesimatytų pasikišus po drabužiais! Aišku?

– Aišku.

Pasirodžius pirmai karietai, plėšikai su ginklais rankose iššoko iš krūmų, išvarė žmones iš karietos, juos surišo, nurengė, patys apsirengė jų drabužiais ir nudardėjo į rūmus.

– Planas koreguojamas, – kelyje įspėjo vadas. – Vežėjo drabužiai labai ankšti, todėl jie tiko bailiui. O dabar apsižiūrėkime, kas mes tokie!

Vadas iš kišenės išsitraukė kvietimą ir pradėjo skaityti.

– Aha… Taigi aš esu Drabužių karalystės valdovas Šalikas III, o tu, – atsisuko į storulį, – mano žmona Skrybėlina.

– Fe!.. Ar būtinai turiu būti moteris?

– Būtinai! Tik tau tiko tos dručkės drabužiai.

– Atvažiavom, – nutraukė jų pokalbį bailusis vežėjas.

Plėšikai išsirito iš karietos, iš daiktadėžių išsiėmė dovanas ir prisakė vežėjui laukti ir, jei tik prireiks, būti pasiruošusiam nešti kudašių.

Eidamas į menę vadas skaudžiai kumštelėjo storulį alkūne:

– Neapsiėsk! Žinok: kuo mažiau vietos užims pilvas, tuo daugiau vietos liks grobiui.

Vakarėlio įkarštyje Bonakadas linksmai kalbėjosi su Trikampio stalo draugais:

– Tai pats šauniausias mano gimtadienio vakarėlis! Džiaugiuosi, kad paskyriau jus organizatoriais. Muzika puiki, maistas nuostabus, o visi indai ir stalo įrankiai – iš gryno aukso! Net nežinojau, kad jie mėtėsi sandėliuke. Tiesa, svečių gal kiek per daug… Pusės iš jų niekada nebuvau matęs. O Šalikas III iš viso neatpažįstamas! Kažin kas jam nutiko nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės?

Staiga į rūmų menę neestetiškai įsiveržė pusnuogis vyras ir sušuko:

– Mus apiplėšė! Skelbkit plėšikų paiešką!

– O kas tu toks? – paklausė Bonakadas.

– Šalikas III!

Visų žvilgsniai nukrypo į apsišaukėlius plėšikus, kurių vienam iš po sijono tuo metu žemėn džangželėjo šakutė. Plėšikai susižvalgė ir, nežinodami, ką daryti, šoko pro vėdinimui paliktą atdarą langą kaip tik ten, kur buvo pastatyti aviliai su karaliui dovanų atvežtomis užjūrio bitėmis.

Bonakadas baimės iškreiptu veidu prilėkė prie lango ir gailiai sušuko:

– O, mano užjūrio bitės! Jie sugadino mano bičių žudikių avilius! Tuoj pat juos suimkite!

Deja, nieko imti jau nebereikėjo: po bičiulystės su bitėmis plėšikai greitosios pagalbos karučiais buvo gabenami tiesiai į špitolę, kur sutinę kaip rąstai prariogsojo du mėnesius.

Ak, tiesa, jūs dar nežinote, kaip baigėsi bailiajam vežėjui. Jei prisimenate, į rūmų menę įsiveržė tik Šalikas III. Jo menkai apsirengusi žmona ir tikrasis vežėjas užtiko apsimetėlį bemiegantį su vadelėmis rankose. Moteriškė šoko ant niekšo ir jį prislėgusi laikė, kol vežėjas atsiėmė savo drabužius, o paskui abu jį tomis vadelėmis surišo.

Ilgai buvo ginčytasi, kur – Auliniuose ar Drabužiuose – surengti plėšikams teismą. Galop buvo nutarta, kad Auliniuose, nes ten nusikaltėliai buvo sučiupti, o Bonakadas visus įtikino, kad didžiausią žalą patyrė būtent jis: jo gimtadienis buvo sugadintas, auksiniai stalo įrankiai pabuvojo vyrui po sijonu, o užjūrio bitės kurį laiką neturėjo namų, todėl buvo priverstos gyventi dvare ir bičiuliautis su dvariškiais.

Kai plėšikai atitino, įvyko teismas. Karalius Bonakadas, pasitaręs su savo patarėjais, gavo tokį patarimą: bausmė lai būna humaniška – tegul mato Drabužių karalystės žmonės, kokie Auliniai teisingi! Taigi už karietos vagystę ir Šaliko III bei Šalikienės išrengimą – vienas mėnuo viešojo (ne karališkojo!) tualeto valymo. Kaip matote, bailiui pasisekė – jam tai buvo visa bausmė. Tačiau kiti du, atsimenate, dar prisidirbo rūmuose!.. Už stalo įrankius jie gavo metus kalėjimo, už apgadintus užjūrio bičių avilius – dar penkerius metus, o po viso to už baisiausią nusikaltimą – karališkojo gimtadienio sugadinimą – juos dvidešimčiai metų pažadėta ištremti į Sniego karalystę lopyti meškoms kailinių.

Šio nuotykio moralas toks: geriau jau nenorėk svečiuotis pas Bonakadą.

 

Kaip atsirado Bonakado brėžiniai

– Jūsų Didenybe, pas jus atvyko šaukliai iš Pupų karalystės!

– Puiku! Įleiskite juos!

Į menę įsirideno du uždusę, riebūs tipai. Kadangi jie buvo labai uždusę, tai kalbėjo pasikeisdami:

– Gerbiamas…

– Karaliau Bonakadai…

– Jūs esate…

– Kviečiamas į…

– Princo Pupelijaus…

– Vestuves…

– Kurios įvyks kitą…

– Antradienį…

– Pupų karalystėje.

Baigę šį sakinį, dručkiai apsisuko ir, sunkiai vilkdami kojas, išėjo. Bonakadas nusistebėjo:

– Matai, kaip žmones nupeni Pupų karalystėje! Tikri pūstapilviai! Tik reikėjo nulipti nuo žirgų, o jie jau ir nusigalavo – kone užduso visai! Ir ar tik ne paskutinį kvapą išleido?..

Vakare Bonakadas sušaukė Trikampio stalo draugus ir aptarė šį reikalą.

– Ar derėtų mums ten keliauti? Juk aš niekada nesu buvęs toje karalystėje! Mes net nepalaikome diplomatiškų santykių su Pupomis.

– Su kaimyninėmis karalystėmis reikia palaikyti visokius santykius, – išsakė savo nuomonę užsienio reikalų ministras. – Pupų karalystės valdovas kažkada lankėsi Auliniuose. Jeigu ten nuvyksime, karalius supras, kad jo nepamiršome ir įsigysime puikų sąjungininką, jeigu kas nors mums paskelbtų karą.

– Puikiai sugalvota! – nušvito Bonakadas. – O gal kartais kuris iš jūsų žino, su kuo tuokiasi princas Pupelijus?

– Girdėjome,  kad su princese Orchidėja.

– Su ta keistuole iš Narcizų karalystės, kuriai patinka drakonai?

– Taip, su ta pačia!

– Tai, pasirodo, ir Pupų karalystėje žmonėms proto pagailėta! – nusistebėjo Bonakadas. Tuomet atsistojo, iškėlė ranką ir paskelbė:

– Ruoškitės – antradienį išjojame!

Taigi antradienį trisdešimt Trikampio stalo draugų patraukė į Pupų karalystę. Bonakadas jojo priekyje, rodydamas visiems kelią. Bejodamas mąstė: ,,Kurioje, po galais, pusėje ta Pupų karalystė yra?” Bet negi dabar atsisuksi ir garsiai klausi?

Netikėtai kelias išsišakojo į dvi atšakas. Bonakadas nusprendė joti dešiniąja, vedančia į miško gilumą. Jau suko žirgą, bet vienas iš svitos jį pristabdė:

– Palauk, man atrodo, kad reikia sukti į kairę.

– Kas čia vadovauja: tu ar aš? – supyko Bonakadas ir nujojo dešiniuoju taku. Visi nusekė paskui jį.

Ėjo laikas, pradėjo temti, o Trikampio stalo draugai dar nebuvo išjoję iš miško.

– Sakiau, kad reikia sukti kairėn, – papriekaištavo vienas iš svitos.

– Tylėk, Belerai! – suriko Bonakadas. – Ir kodėl aš tave priėmiau į Trikampio stalo draugiją? Dar keli metrai, ir miškas baigsis.

Iš tikrųjų Bonakadui Beleras visai nepatiko. Jis visada į Bonakadą kreipdavosi vardu, nuolat jam prieštaravo, ir, kas labiausiai Bonakadą siutino, visada būdavo teisus. Dėl viso šito Bonakadas jo nekentė, bet vis dėlto turėjo jį priimti į Trikampio stalo draugiją, nes…

– Kaip tai kodėl? Juk aš – tavo brolis!

– Pirma, ne brolis, o įbrolis. Ir antra, jei mano tėtė nebūtų vedęs tavo mamos, tu negalėtum kvėpuoti karališku oru, matyti karališkų vaizdų ir girdėti karališkų garsų! Aišku tau?

Beleras nutilo ir daugiau neprasižiojo. Jam pasidarė aišku.

Šiek tiek pajoję keliauninkai pamatė namelį ant vištos kojelės. Bonakadas sustojo, apžiūrėjo trobelę ir pasakė:

– Tokios lūšnos kaip gyvas nesu matęs. Turbūt mes jau Pupų karalystėje.

– Manau, mums reikėtų nešdintis iš čia, – įspėjo Beleras.

– O aš manau, kad bailiams nereikėjo kelti kojos iš dvaro! – atšovė Bonakadas. – Taigi aišku, kad tuoj pasieksime tikslą. Tereikia prajoti šią architektūros klaidą ir tada…

Staiga trobelė sujudėjo. Vištos koja susirietė, trobelė nusileido, iš jos išėjo pikta  emancipuota  sena ragana. Ji piktu žvilgsniu nužvelgė atklydėlius ir paklausė Bonakado:

– Kaip tu pavadinai mano unikalų meno kūrinį?

– Architektūros klaida! – riktelėjo supykęs Bonakadas. – Tu neleidai man sakinio užbaigti, todėl manau, kad esi ne tik sena ragana, bet dar ir kurčia kaip siena! Kas tau leido kreiptis į mane ,,tu”? Kaip tu manai, kas aš toks?

– O kaip tu manai, kas aš tokia? – sužaibavo akimis sena ragana, išsitraukė iš meniškai išpašytų džinsų kišenės saują kažkokių dulkių, papūtė visiems į akis ir kaip niekur nieko nupėdino į savo trobelę.

Vyrai apsidairė ir pamatė, kad pavirto balandžiais! Bonakadas paniekos kupinu žvilgsniu atsisuko į užsienio reikalų ministrą ir pasakė:

– Žinoma, žinoma! Paklausykim tavęs ir jokim į Pupų karalystę: užsitikrinsime saugumą, rasim sąjungininkų… Pažiūrėk, kuo per tave visi  pavirtome!

– Bonakadai, baik! – sušuko Beleras. – Visi žino, kad kaltas tu. Jojai ne į tą pusę!

– Dar pažiūrėsim! – sušuko Bonakadas ir purptelėjo į viršų. Visi nusekė paskui jį.

Iš aukštybių atsivėrė nuostabus vaizdas: miškai, upės, kalnai. Matėsi ir aplinkinės karalystės. Bonakadas džiaugėsi, kad jo karalystė buvo pati didžiausia. Tačiau visiems rūpėjo ne tai. Visi žvalgėsi, kurgi ta Pupų karalystė. Ir pamatė: ji tikrai buvo kairėje pusėje.

– Na? – Beleras pasižiūrėjo į Bonakadą reikšmingu žvilgsniu.

– Belerai,- ramiai ištarė Bonakadas, – kai grįšime namo, primink man, kad nukirsčiau tau galvą.

Beleras nutilo. Vienas balandis sušuko:

– Žiūrėkit! Ten – gerosios burtininkės trobelė! Ji galės mus atkerėti!

Visi balandžiai nuplasnojo trobelės link. Ir jiems pasisekė – toje trobelėje tikrai gyveno geroji burtininkė. Ji greitai sumojo, kas nutiko keliauninkams, ir atvertė juos į žmones.

Vienas iš svitos paklausė:

– Ar vis dar josime į Pupų karalystę?

Bonakadas pagalvojo ir pasakė:

– Ne. Geriau grįžkime namo. Rytoj nujosime pas Gvazdikėlį XCIX švęsti vestuvių. Koks skirtumas, ar švęsime jaunikio pusėje, ar nuotakos!  Narcizuose irgi turi būti vestuvės – juk karalius tekina vienturtę dukterį! Kas su manimi sutinka?

Visi sutiko. Beleras kraipė galvą ir nesakė nieko.

Kitą dieną visiems grįžus iš tuščio karaliaus Gvazdikėlio XCIX dvaro (mat narciziškiai šventė vestuves Pupose), Bonakadas sušaukė Trikampio stalo susirinkimą ir paskelbė:

– Visa, kas nutiko mums bekeliaujant į Pupų karalystę ir grįžus iš jos, liks tarp mūsų, ir šią paslaptį mes nusinešime į kapus. Visi sutinkate?

– Taip, Jūsų Didenybe!

– Be to, kai buvau balandis, iš viršaus labai aiškiai mačiau mūsų karalystės panoramą – labai gražus vaizdas. Manau, reikia sukurti brėžinius, kad niekas daugiau niekada niekur nepasiklystų ir pavadinti juos Bonakado brėžiniais. Šitokiu būdu aš pateksiu į istoriją!

– Bonakadai, – neištvėręs įsiterpė Beleras, – tokie brėžiniai jau yra – juos visi vadina žemėlapiais.

– Gerai, kad priminei! – įgėlė Bonakadas. – Jau būčiau pamiršęs, kad turiu tau nukirsti galvą!

– Baik, Bonakadai! Juk aš – tavo brolis!

– Gerai jau… – nusileido Bonakadas. – Šį kartą liksi gyvas. Bet žiūrėk, kad daugiau tokių nesąmonių nebūtų!

– Kokių nesąmonių?

– Na, kad… Štai tu ir vėl pradedi! Tiesiog tylėk!

– To tai jau nebus. Turi gi kažkas tave…

– Ai, tiek to – taukšk sau į sveikatą! Vis tiek bus taip, kaip aš sakau!

 

Kaip Bonakadas sutiko savo meilę

Bonakadas liūdnas. Mirė pats svarbiausias karalystėje žmogus – jo senasis virėjas. Taigi karalius sėdėjo ir it koks žlugtas mirko ašarose, o mirusio virėjo giminaičiai jį guodė kaip įmanydami.

– Kodėl? – verkė Bonakadas. – Kodėl jis? Kodėl taip anksti? Jam tik šimtas metų! Kur aš kitą tokį gausiu? Jam dar nebuvo laikas išeiti, o man – jį prarasti…

– Neverkite, Jūsų Didenybe, – guodė virėjo mama. – Visiems ateina laikas iškeliauti.

– Bet kodėl jis? Kur aš dabar rasiu gerą virėją? Nukirsiu galvą tam, kas kaltas dėl jo mirties! Kaip virėjas mirė?

– Jis maudėsi ežere, išlipo ant kranto ir švariai numirė.

– Aišku! Kaltas ežeras! Nusausinkite tą kvailą balą! Tegul supras, kaip aš jaučiuosi! Ir uždrauskite visiems karalystės virėjams maudytis! Negaliu leisti, kad dar kada nors pasikartotų tokia tragedija. O dabar – vykdykit!

Suglumę mirusiojo giminaičiai traukydami pečiais išėjo iš dvaro. Karalius atsistojo ir pasižiūrėjo į veidrodį. Vaizdas buvo nekoks: suglamžytas veidas, rožinės akys, varvanti nosis. Bonakadas sukvietė dvidešimt devynis savo draugus prie Trikampio stalo ir paskelbė ekstra pranešimą:

– Aš, jūsų valdovas – nors šiaip turėčiau valdyti ne tik jus, bet ir visą pasaulį – didžiai gerbiamas karalius Bonakadas, skelbiu prestižinį konkursą: raskit man virėją! Laimės tas, kuris pirmas atves pas mane žmogų, mokantį gaminti maistą taip skaniai kaip… Koks buvo jo vardas? Ai, tiek to – nesvarbu! Tiesiog suraskit man puikų virėją. Laimėtojas gaus… Paskui sugalvosiu! Tuo ir užbaigiu šį itin svarbų Trikampio stalo susirinkimą.

– Bet, Jūsų Didenybe, – paklausė ministras, – kur mums jo ieškoti?

– Kur tik norit! Tiesiog suraskit man virėją! Leidžiu jums imti ką tik norite iš mano kariuomenės ir žirgyno. Ieškokite nors ir po visą pasaulį, bet suraskit man virėją. Ir geriau paskubėkit, nes jau noriu valgyti. Skaičiuoju iki…

– O ką reikės daryti, jei staiga kils karas? – susirūpino užsienio reikalų ministras.

– Pasakyk, kad priešas palauktų, nes visa mano kariuomenė ieško man virėjo! Nejaugi viską turiu galvoti pats! Vienas…

Visi karaliaus draugai žaibo greitumu išlėkė ieškoti virėjo. Jie, žinoma, suprato, kad laimės tas, kuris virėją suras greičiausiai, todėl net nesivargino niekur toli keliauti. Jie susirado pažįstamų rekomenduotus savo karalystės virėjus ir grįžo su jais į pilį.

– Pradėkime konkursą ,,Kas taps mano virėju”,- paskelbė Bonakadas. – Laimės tas, kuris geriausiai pagamins mano mėgstamiausią patiekalą. Pradėkit! – ir išėjo.

Bonakadas buvo sumanus. Duodamas tokią užduotį, jis išbandė ne tik konkurso dalyvius, bet ir savo draugus: tikrino, ar jie žino, ką labiausiai jų karalius mėgsta.

Po dviejų valandų Bonakadas grįžo. Pasirodo, tik penki iš dvidešimt devynių jo draugų žinojo, kad mėgstamiausias jo patiekalas – cepelinai. Bet jie negali būti įdaryti visiems įprastu įdaru – mėsa! Bonakadas vertino išradingumą, todėl ketino įdarbinti virėją, išradingiausiai įdariusį cepelinus.

Atsipjovęs pirmojo cepelino Bonakadas net pašoko iš pykčio:

– Kas čia dabar!? Tegu šitos bjaurasties autorius tuojau pat nešdinasi iš mano pilies! O su jį suradusiu draugu reikės rimtai pasikalbėti.

Atrodo, vienas iš draugų buvo pamiršęs, kad karališkųjų cepelinų negalima įdaryti mėsa. Taigi konkurse liko keturi dalyviai.

Prapjovęs antrąjį cepeliną ir pamatęs įdarą karalius tik susitąsė ir vos neapsivėmė:

– Kas čia per šlykštus kraujas!?

– Tai uogienė, Jūsų Didenybe, – drebančiu balsu pralemeno virėjas.

– Kaip aš, po galais, valgysiu cepelinus su uogiene!? Pralaimėjai! Lauk iš čia!

Taigi dar vienu virėju buvo atsikratyta. Liko trys.

Bonakadas prapjovė trečiąjį cepeliną ir pakėlė pykčio kupinas akis į virėją:

– Gal tu nori mane nužudyti!?

– Visai ne, Jūsų Didenybe. Aš tik…

– Įdėjai į cepeliną kiaušinį, kuriuo lengvai galėjau užspringti! Greičiau dink iš čia, kol dar turi nuosavą galvą ant koto!

Štai ir trečias virėjas išlėkė iš pilies. Bonakadas nusivylė. Tikriausiai visame pasaulyje neliko tokio nuostabaus, išradingo ir nepavojingo sveikatai virėjo kaip tas, kurio vardo Bonakadas nežinojo… Jis atsipjovė ketvirto cepelino. Truputį pažiūrėjo, pagalvojo ir pakėlė galvą:

– Na, oro įdaras nėra labai originalus sumanymas, bet kol kas tai – geriausias variantas. Tu turi daug vilties tapti mano virėju.

Beliko penktasis cepelinas. Bonakadas jo atsipjovė ir, vos tik pamatė, kas viduje, pašoko iš džiaugsmo:

– Tai nuostabiausias dalykas, kokį tik esu matęs! Cepelinas, įdarytas pienu su silke! Tai bent skanumas! Tu priimtas!

Bonakadas pakėlė akis, kad galėtų apžiūrėti savo naująjį virėją, bet vos tik jį pamatė, siaubas sukaustė jo veidą.

– Bet juk tu – moteris! – sušuko jis pasibaisėjęs.

– Tai kas? Negaliu dėl to būti virėja?

– Tai aišku, kad ne! Virėjai gali būti tik vyrai. Tavo, moterie, vieta namuose, o ne mano dvare!

Moteris supykusi paliko dvarą. Bonakadas atsisuko į vienintelį likusį virėją ir pasakė:

– Sveikinu! Nuo šiol tu – mano naujasis virėjas! Eik ir virk.

Vakare karalius žiūrėjo spektaklį. Jis turėjo nuosavą teatro trupę, kuri kiekvieną vakarą suvaidindavo ką nors juokingo. Aktoriai buvo labai išradingi. Jie kasdien sugalvodavo po tokį įspūdingą vaidinimą, kad…

Na, gerai, nemeluosiu: trupė nebuvo išradinga, o vaidinimai – nieko verti. Aktoriai visai neturėjo smegenų ir kiekvieną vakarą vaidindavo tai, kas tą dieną įvykdavo pilyje. Bonakadas jiems nenukapojo galvų tik todėl, kad įbrolis Beleras įtikino jį aktorius esant protiškai neįgaliais.

Spėkit, ką aktoriai sugalvojo vaidinti šįvakar? Teisingai! Jie vaidino konkursą ,,Kas taps mano virėju”. Tiesa, aktoriai konkurso pavadinimą pakeitė į ,,Kas bus kitas mauduolis”. Taigi pirmiausia įėjo vyrukas su milžiniška karūna ant galvos bei šakute ir peiliu rankose. Jis suko ratus apie staliukus su cepelinų maketais. Sustojęs prie vieno staliuko jis šakute prismeigė cepeliną ir atsikando jo. Pusė atkąsto cepelino dar liko ant šakutės, taigi Bonakadas pamatė, kad tai – cepelino su mėsa kopija. Aktorius, vaidinantis karalių, spjovė sukramtytą cepeliną į publiką, tėškė kitą jo pusę su visa šakute ,,virėjui” į veidą ir išvarė iš pilies. Toliau buvo cepelino su uogiene eilė. ,,Karalius” atsipjovė cepelino, pakramtė, nurijo ir… fontanu privėmė tiesiai ant grindų. Bonakadui buvo įdomu, kaip jie tai padaro.

Vienas aktorius vaidino susijaudinusį tarną, kuris bėgo padėti ,,karaliui”, paslydo ant ,,vėmalų”, tėškėsi į juos ir dar ,,karalių” nusitraukė su savimi. Tam tarnui ir to cepelino virėjui tuojau kartoniniu kirviu buvo nukirstos galvos. Bonakadas sutiko, kad tai teisinga, todėl plojo.

Paskui ,,karalius” atsipjovė cepelino, kuriame turėjo būti kiaušinis. Pamačiusiam tą kiaušinį ,,karaliui” net akys iššoko tikrąja šių žodžių prasme – ant galvos jam su spyruoklėmis buvo pritaisytos netikros akys! Tai bent triukas! ,,Karalius” nuteisė ,,virėją” mirties bausme: privertė suvalgyti cepeliną. ,,Virėjas” jo atsikando, užspringo ir krito negyvas. Liko tik du virėjai, kurių vienas buvo su moters peruku. ,,Karalius” dūrė pirštu į aktorių be peruko ir sušuko : ,,Tu laimėjai! “. ,,Moteris” pasakė  ,, Bet Jūs net neparagavote, ką pagaminau! “. ,,O kam? ” – paklausė ,,karalius”. –  ,,Tavęs vis tiek nepriimsiu. Tu juk moteris”. ,,Moteris” apsiverkė ir išbėgo…

Bonakadas tik dabar, stebėdamas save iš šalies, suprato, kaip kiauliškai pasielgė. Juk ta moteris buvo jauna ir daili: apvalutė it cukrinė bandelė su razinomis, lūpos sudėtos širdele, baltos rankos, tik keliose vietose įpjauti putlūs pirštai, gražiai sviestu sutepti plaukai… Jis tuojau pat pasikvietė tarną ir pasakė:

– Sužinok, kur gyvena ta virėja, ir atvesk ją čia.

– Dabar?

– Tai aišku, kad dabar!

– Bet juk dabar dešimta vakaro!

– Vienas…

Tarnas tuoj pat nuskuodė ieškoti virėjos. Po valandos grįžo su mergina. Bonakadas, į ją pažiūrėjęs, pagalvojo: ,,Ar ji nebuvo storesnė? Ir ar tik jos plaukai nebuvo labiau sviestu sutepti?”

– Jūsų Didenybe, – pradėjo teisintis tarnas, – Jūsų pageidaujama virėja nesiteikė čia atvykti, todėl atvedžiau jos seserį.

– Kaip tai nesiteikė atvykti!? – įsiuto Bonakadas. – Juk aš aiškiai pa…

– Ji pasakė, kad jos vieta namuose, o ne dvare, – nutraukė jį mergina, – todėl, jeigu tau taip reikia su ja susitikti, pats pas ją ir važiuok.

– Pagarbiau kalbėk su karalium! – sušuko Bonakadas.

– Pagarbiau kalbėk su moterimis! – sušuko mergina.

– Tu mane tuoj supykdysi!.. – it žaltys sušnypštė Bonakadas.

– Tu mane jau supykdei!  – it gyvatė atšnypštė mergina.

Bonakadas suprato, kad toliau su ja ginčytis beprasmiška – juk ji moteris. Taigi jis tiesiog pasikinkė žirgus, sėdo į karietą, nuvažiavo pas tą virėją ir jos atsiprašė. Virėja jam atleido ir sutiko pas jį dirbti.

Turbūt jums kilo klausimas: tai kurgi ta Bonakado meilė, apie kurią buvo užsiminta pavadinime. Na, sakiau tik tai, kad jis ją sutiks. Jis ją ir sutiko. Tai ko jūs dar norite?

Kaip Bonakadas vos neprarado galvos

Buvo juoda naktis. Bonakadas miegojo. Staiga pasigirdo garsus beldimas į jo miegamojo duris. Pabudęs Bonakadas sušuko:

– Pasirodyk, kad galėčiau nukirsti galvą!

Pro duris įbėgo baimės ištiktas tarnas ir sušuko:

– Jūsų Didenybe, rūmai dega!

– Ką!? – negalėjo patikėti Bonakadas. – Kaip tu drįsti tokiais pokštais man trukdyti miegą!?

– Ne, Jūsų Didenybe, rūmai iš tikrųjų dega! Reikia bėgti!

Pagaliau Bonakadas patikėjo ir ištiktas panikos iššoko iš lovos.

– Kodėl anksčiau neperspėjai!? Turiu apsirengti! Juk nebėgsiu pasikaišęs naktinius marškinius!

Kol Bonakadas rausėsi savo drabužių spintoje, tarnas atidarė langą, čiupo karalių ir kartu su  juo įšoko į karališkąją kūdrą, kurios vandeniu tuo metu buvo gesinamas gaisras.

Daug žalos nebuvo patirta. Rūmai apdegė tik iš išorės. Nesudegė jokios brangenybės.

Rytą Bonakadas sušaukė Trikampio stalo susirinkimą ir pradėjo jį tokiais žodžiais:

– Nors visi žinote, kad aš esu puikus žmogus ir nuostabus valdovas, bet, pasirodo, ir aš turiu priešų. Naktį kažkas – akivaizdžiai nevisprotis – sugalvojo padegti mano rūmus. Jūs privalote išsiaiškinti, kas tai padarė.

– Bet, Jūsų Didenybe, ar tai ne policijos darbas?

– Policija tegul padeda paprastiems žmonėms, – pasakė Bonakadas. – Kai kalbame apie mane, policija esate jūs.

– Bet nė vienas iš mūsų nemoka tirti nusikaltimų.

– Jei aš pasakau, kad jūs esate policija, tai reiškia, kad jūs esate policija! – įsiuto Bonakadas.-Noriu, kad iki vakaro kiekvienas iš jūsų atvestų bent po vieną įtariamąjį. O jei manęs neklausysit, tai tada: vienas…

Trikampio stalo draugai tuoj pat puolė ieškoti nusikaltėlio.

Vakare Bonakadas įtūžęs rėkė ant savo draugų:

– Kaip jūs galėjot nesučiupti nusikaltėlio!? Juk daviau jums visą dieną! Visiems galvas nukaposiu!

– Liaukis, Bonakadai, – bandė teisintis Beleras. – Mes visi čia esame valdyti šalį, o ne tirti nusikaltimus. Jei nori išsiaiškinti tiesą, samdykis tyrėjus.

– Ir tik dabar man tai sakai!? – dar labiau įsiuto Bonakadas. – Ar bent įsivaizduoji, kur dabar gali būti tas nusikaltėlis!?

– Taip, ir todėl iš pat pradžių nusamdžiau tyrėjus, – atsakė Beleras ir sušuko : – Įeikit!

Menėje pasirodė du juodus apsiaustus apsivilkę vyrai. Bonakadas puolė į paniką:

– Belerai, ką čia darai? Pašaliniai negali dalyvauti Trikampio stalo susirinkimuose! Ką čia veikia šitie chalatuočiai!?

– Tai – profesionalūs tyrėjai, kuriuos nusamdžiau, – pristatė atėjūnus Beleras. – Iksas ir Nulis gali ištirti bet kokį nusikaltimą.

– Tikiuosi, nusikaltėlį jau sučiupote? – Bonakadas kreipėsi į tyrėjus.

– Dar tik renkame įkalčius, Jūsų Didenybe, – atsakė vienas jų.

– Bet jau numanome, kas galėtų būti kaltas, – pridėjo kitas. – Mums derėtų su jumis pasi…

– Puiku! Paskelbsite viską rytoj! – nudžiugo Bonakadas. – O jūs, – atsisuko į savo draugus, – pasirūpinkite, kad kuo daugiau žmonių girdėtų tyrėjų išvadas ir mano nuosprendį. Tai bent renginys karalystėje bus!

– Palauk, Bonakadai, – įsiterpė Beleras, – ar tu tikrai nori sugėdinti žmogų prieš visą karalystę?

– Tai žinoma! Jis to nusipelnė! Tegu visi žino, koks mulkis padeginėja namus! Gerai, visi išsiskirstykit! Susirinkimas baigtas!

Prieš miegą Bonakadas vaikščiojo pirmyn atgal po savo kambarį ir rinko bausmę nusikaltėliui.

– Turėtų būti humaniška bausmė, – svarstė jis. – Įsakysiu padegti jo namą!

– Ne! – sušuko Beleras. – O kas, jei jis turi šeimą?

– Tai tada šeima turėjo jį atkalbėti nuo mano rūmų padegimo! – pasakė Bonakadas. –  Sugalvojau! Padegsime jį patį!

– Bonakadai! – sušuko Beleras. – Baik tu su ta piromanija!

– Aš čia karalius! Neįsakinėk man!

– Esu tikras, kad jei žmonėms būtų leista rinktis, jie karaliumi išrinktų mane.

– Baik tu su tomis savo filosofinėmis nesąmonėmis, – atlaidžiai pasakė Bonakadas. – Juk žinai, kad žmonės niekada negalės rinkti sau valdžios. Karalių jie gauna dovanų iki gyvos galvos!

– Na, taip… Bet nors nesiek nusikaltėlį bausti ugnimi.

– Tai ką man su juo reikės daryti, – susierzino Bonakadas, – jei nė viena mano siūlyta bausmė tau nepatinka!?

– Žinai, – pasakė Beleras, – kartais pažeminimas visos karalystės akivaizdoje jau yra pakankama bausmė.

– Juk negaliu tiesiog visiems paskelbti, kas yra nusikaltėlis, ir jį paleisti! Be to, tik paviešinimo gali ir neužtekti. Ištremsiu jį! Kur nors…

– Ne!

– Žinai, Belerai, tu man visiškai nepadedi, – nusprendė Bonakadas. – Nešdinkis iš mano kambario, o bausmę aš galvosiu pats.

Kitos dienos popietę visi karalystės gyventojai susirinko į rūmų kiemą, kurio viduryje buvo pastatyta milžiniška statinė. Gal nuo alaus. Bonakadas užlipo ant jos ir pradėjo kalbą:

– Brangūs mano valstiečiai! Šiandien susirinkome čia mano vardu paskelbti nuosprendžio niekšui, turėjusiam įžūlumo padegti mano rūmus. Te visi pamato, kuo baigiasi padegėjų gyvenimas!

Bonakadas reikšmingai nutilo. Visi aplinkui irgi tylėjo. Beleras, supratęs, ko Bonakadas nori, pradėjo ploti. Tada pradėjo ploti ir kiti Trikampio stalo draugai, o po jų – ir visi valstiečiai.

Bonakadas stovėjo patenkintas: šypsojosi, kol plojimai nutilo. Po to vėl pradėjo kalbėti:

– Dabar kviečiu ant pakylos tyrėjus Iksą ir Igreką…

– Nulį! – sušnabždėjo Beleras.

– Hm, Iksą ir Nulį, kurie paskelbs, kas yra nusikaltėlis. Ropškitės!

Tyrėjai užlipo ant statinės. Bonakadas iškėlė ranką, kurioje buvo vokas.

– Šiame voke yra nuosprendis nusikaltėliui, – paskelbė jis. – Nuosprendį po nusikaltėlio paviešinimo perskaitys Iksas, – pasakė Bonakadas ir padavė voką vienam tyrėjui. Tam, kuris stovėjo arčiau.

– Jūsų Didenybe, aš – Nulis, o ne Iksas, – pasakė voką gavęs tyrėjas.

– Tada tu skaitysi nuosprendį! – sušuko susierzinęs Bonakadas. – O Iksas tegu paskelbia visiems nusikaltėlio vardą.

Tyrėjas Iksas atsikrenkštė.

– Pirmiausia, jei leisite, papasakosiu apie visus rastus įkalčius.

– Gerai, laiko mes turim!

– Pirmiausia mano ir Nulio dėmesį atkreipė vaško pėdsakai, – pradėjo kalbėti Iksas. – Iškart tapo aišku, kad nusikaltimo įrankis – žvakė.

– Ką!? – apstulbo Bonakadas. – Kas per mulkis padeginėja namus žvakėmis!?

– Leiskite pabaigti, – pasakė Iksas. – Taigi žinojome kuo, tačiau nežinojome, kas, kaip ir kodėl. Pradėjome dairytis kitų įkalčių ir ten, kur buvo pastatyta žvakė ir įsiplieskė gaisras, radome batų pėdsakų.

Minia suošė. Patenkintas tyrėjas Iksas atsikrenkštė vėl.

– Tikrinome kiekvieną rastą batą, kiekvieną batų porą ir nusikaltėlio batus radome… Spėkite kur?

Tyrėjui Iksui patiko minios dėmesys, todėl jis kaip tikras retorikos specialistas intrigavo toliau.

– Tikrai neatspėsite! Ogi rūmuose!

– Ne, to negali būti, – pralemeno Bonakadas. – Nejaugi mane norėjo sunaikinti vienas mano draugelių? Dabar tai tam niekšui bus šakės!

– Taigi išsiaiškinome, – tęsė Iksas, – kad nusikaltėlio avėti batai priklauso… Atspėkite kam?

– Sakyk greičiau nervų netąsęs! – riktelėjo Bonakadas.

– Ogi karaliui Bonakadui.

Minia nuščiuvo. Pasigirdo pavieniai aikčiojimai. Visi sužiuro į Bonakadą. Jis patas kelias sekundes stovėjo tylėdamas, o po to, supratęs, kas nutiko, pasipiktino:

– Ką!? Nusikaltėlis avėjo mano batus!?

– Ne, Jūsų Didenybe, – ramiai atsakė Iksas. – Tai Jūs esate nusikaltėlis. Apklausėme keletą rūmų gyventojų ir išsiaiškinome, kad užvakar vakare Jūs ėjote pasivaikščioti pasišviesdamas žvake. Bevaikščiodamas sutikote vieną pažįstamą ir užsikalbėjote, o paskui kartu su juo grįžote į rūmus pamiršęs, kad palikote žvakę ant karališkosios skiedrų krūvos.

– O dabar skaitau nuosprendį… – paskelbė Nulis.

Bonakadas pabalo. Nulis atplėšė voką:

– Karaliaus Bonakado vardu Jo didenybė pats save nuteisia mėnesį valyti karališkąją išvietę.

– Ką!? Taip negalima! – sušuko Bonakadas. – Aš juk karalius!

Sargybiniams teko nukelti rėkiantį ir besispardantį Bonakadą nuo statinės ir nunešti į rūmus.

– Tai kaip bausmė? – vakare paklausė Beleras Bonakado.

– Belerai, – ramiai atsakė Bonakadas, – aš tave nudėsiu. Tu viską žinojai, ar ne?

– Tai žinoma! – švytėjo įbrolis. –  Juk tyrėjai dirbo man.

– Ir tu parašei šitą nuosprendį?

– Taip. Puikiai susitvarkiau, ar ne?

– Kodėl!? – supyko Bonakadas. – Galėjai sugalvoti bet kokią bausmę, o parinkai tokią, kad…      Net negaliu sakyti to garsiai! Kodėl nevykdei maniškės bausmės?

– Nes buvau tikras; niekas nėra vertas to, ką tu ten parašei, – atsakė Beleras ir padavė Bonakadui nepraplėštą voką.

– Net nepažiūrėjai, kas ten?

– Nenoriu to nė žinoti! – pasakė Beleras, apsisuko, ištarė ,,Nėra už ką!“ ir išėjo.

– Aš tau nedėkojau! – šūktelėjo Bonakadas įbroliui pavymui.

– Apsimesiu, kad padėkojai dar kartą! – jau iš kiemo sušuko Beleras.

Bonakadas atplėšė voką, ištraukė lapelį ir pažiūrėjo į savo ranka parašytus žodžius: ,,Nukirsti galvą“. Jis suplėšė lapelį, užsimovė gumines pirštines ir apsiginklavęs šepečiais, kibirais bei maišeliais su chlorkalkėmis nukrypavo vykdyti bausmės.

 

Gabrielius Zaveckas

Gabrielius Zaveckas

Gabrielius Zaveckas

Esu Gabrielius Zaveckas iš nedidelio provincijos miestelio – Kybartų. Šiuo metu mokausi Kristijono Donelaičio gimnazijos antroje klasėje. Kad ir kaip neprotingai nuskambėtų džiaugiuosi, kad esu provincialas – jaučiu didelį malonumą gyvendamas ramioje aplinkoje.

Pradėjau kurti nuo penktos klasės. Žinoma, toji kūryba buvo tokia, kokios ir galima tikėtis iš mažo mokinuko – paprasčiausiai surimuoti sakiniai ir vienas kitas vaizdingesnis posakis ar palyginimas. Kūriau labiau ne iš idėjos, o, galima sakyti, iš pareigos (mokytoja liepė). Dabar, sakyčiau, rašau fragmentiškai – kartais keletą mėnesių neatsiranda jokios minties, o kartais per vieną savaitę atiduodu visų metų „duoklę“.

Patinka esė žanras. Kaip atrandu temų? Ogi įvairiai. Kartais įkvepia nauji potyriai

(publicistinė TV laida, pokalbis su senu žmogumi, bendraamžiais). Na, o kartais mėgstu pažvelgti į senus dalykus naujai. Kad ir į K. Donelaitį. Mano rašymo stiliaus nuolatinė palydovė – ironija. Dar net nežinau – gerai tai ar blogai. Bent jau nenuobodu man pačiam.

Kristijonas Donelaitis – poetas iš neturėjimo ką veikti?

„Kristijonas Donelaitis – poetas iš neturėjimo ką veikti.“ Tokia frazė papiktintų devyniasdešimt procentų kalbininkų, lietuvių kalbos mokytojų, daugybę kitų intelektualių žmonių ir šiaip keistuolių. Visgi ją pateikiau. Kodėl apskritai kilo tokia mintis? Paaiškinimas paprastas – mūsų, lietuvių, grožinės literatūros pradininko biografija.

Sakysiu atvirai ir tiesiai – sėdus rašyti esė apie Kristijoną Donelaitį, elementaru yra susipažinti su jo kūryba ir biografija. Taigi, įsijungęs „Microsoft Word“, iš karto atverčiu ir Google bei „Vikipediją“. Žinoma, prieš tai perskaitau garsiausią lietuvių tautos šviesulio kūrinį „Metai“, išverstą netgi į vienuolika kalbų (ar tai tik nebus į daugiausiai užsienių kalbų išverstas tuometinis lietuviškas kūrinys?). Bet kol kas palikime „Metus“ ramybėje. Susikoncentruokime į biografiją ir veiklą.

Poeto gyvenimas buvo, rodos, niekuo per daug neišsiskiriantis: gimė, mokėsi, tapo evangelikų liuteronų kunigu. Vis dėlto verta paminėti: dirbo muzikos mokytoju (parašiau būtent „muzikos“, netgi dar kartą pasitikrinau „Vikipedijoje“), choro vadovu, vėliau – netgi mokyklos vadovu, kodiniu XVIII a. pavadinimu dar žinomas kaip mokyklos „rektorius“. Galiausiai buvo paskirtas Tolminkiemio klebonu. Bet ir čia „neišsiteko“ tik kunigu. Pastatė našlių namus, kleboniją, įkūrė mokyklą ir atstatė Tolminkiemio bažnyčią.

Tarp kitko, jeigu dar nežinote, Kristijonas Donelaitis buvo ne tik chorvedys, savotiškas valdininkas ar „statybininkų brigadininkas“, bet ir poetas (supraskite, ironija). Būtent ši sritis ir buvo sunkiausia: parapijos plotas labai didelis, du trečdaliai parapijiečių – vokiečiai ir tik vienas trečdalis – lietuviai. Tuo metu gana jaunas klebonas nesutarė su vietos valdžia. Buitiniai dalykai – parapijos administravimas ir klebonijos ūkio reikalai – taip pat darė savo. Negana to, Tolminkiemio 1756 m. neaplenkė ir Septynerių metų karas. Rodos, prastos sąlygos žmogui, ir šiaip visuomeniškai aktyviam, atsiduoti kūrybai. Bet pavartosiu širdžiai mielą suvalkietišką žodį: Donelaitis neužsiciklino, nebuvo, kaip pats pasakytų, „glūpas šūdvabalis“, ir vis tiek kūrė. Palengva, iš lėto, bet kūrė. Ir sukūrė. Sukūrė ne šiaip ką, o lietuvių grožinės literatūros pradmenis. Grožinės, nes tai nebuvo nei kronika, nei diplomatinis laiškas, nei žemėlapis, nei alfabetas. Pradmenis, nes jo pasakėčios ir „Metai“ buvo pirmieji lietuviški tokio pobūdžio kūriniai. Na, kodėl „lietuvių“ ir kodėl „literatūros“ – neaiškinsiu. Elementaru, berods, ir taip.

Dabar grįžkime prie tos intriguojančios frazės – „poetas iš neturėjimo ką veikti“. Taip, veikti jam nebuvo ką (supraskite, vėl ironija…). Tačiau, bent jau bevartant tą patį „Vikipedijos“ biografijos variantą, nepanašu, kad jis būtų pats labai susidomėjęs ar pasišventęs kūrybai. Jam tai buvo vienas iš daugelio prasmingų užsiėmimų, tačiau, rodos, ne daugiau. Aišku, „Vikipedija“ dažniausiai būna labai šabloniškas ir informatyvus informacijos šaltinis. Pagaliau, nežinia, kaip ten buvo iš tiesų. Bet nesigilinkime į filosofiją. Manau, daugelis sutiktų, kad kūryba Kristijonui Donelaičiui nebuvo tokia svarbi, kaip, pavyzdžiui, Vytautui Mačerniui, Jonui Mačiuliui ( taip mandrai imsiu ir nepavadinsiu Maironiu), Salomėjai Nėriai. Galbūt jis tiesiog buvo hiperaktyvus, visur spėjantis žmogus, ir truputį „atliekančio“ laiko nusprendė panaudoti būtent kūrybai, taigi, išeitų, kūrė iš neturėjimo ką veikti. Mūsų grožinės literatūros pradininko labiausiai giriamas kūrinys „Metai“ taip pat savotiškas. Hegzametru parašytą tekstą sunku skaityti ir suprasti. Dar sunkiau, kai jame daug senovinių, mūsų akim žiūrint, šiurkščių ir netaisyklingų žodžių, tokių kaip „glūpas“, „vėžlybas“, „kakalys“, „pečenka“, ir, labiausiai šį kūrinį skaičiusių paauglių pamėgtas, „šūdvabalis“. Atrodo, tarsi visa poema neturėtų kažkokio „kabliuko“, kuris sudomintų ar turėtų itin didelę meninę prasmę. Paprasčiausi buitiniai žodžiai, parašyti „antikvariniu“ šiurkščios kalbos hegzametru.

Vėlgi mintis iš serijos „atviri prisipažinimai“: turime pastraipą, kritikuojančią Donelaitį, tradiciškai reikia pastraipos, jį giriančios… Pradžiai – kontraargumentai argumentams prieš Tolminkiemio kleboną. Hegzametras, nors labai savotiškas kūrybos būdas, vertas pagarbos. Juo kūrusių rašytojų nėra daug. Dažnam šiek tiek apsišvietusiam šių laikų lietuvininkui būrui žinomi du: Homeras (savo Iliada ir Odisėja) ir tas pats Kristijonas ( nesakysiu kuo, nes negražiai skambės per dažnai vartojamas žodis). Vadinasi, Donelaitis turėjo retą talentą rašyti hegzametru, ir gal net dar retesnį ryžtą ir drąsą pradėti rašyti hegzametru. O ta „darkyta“ ir „šiurkšti“ kalba tais laikais buvo įprasta. Dabar, iš vienos pusės žvelgiant, tokia kalba parašytą kūrinį sunku skaityti ir suprasti, o iš kitos – įdomu. Naudinga. Savotiška tautosaka. Intriguoja savo vaizduotėje atkurti kasdienę XVIII amžiaus būrų kalbą. Galbūt šis kūrinys netgi turi įtakos istorikams. Dar vienas reikšmingas elementas – pamokymai ir moralai. Retas valstietis baudžiavos laikais girdėjo tokių patarimų. Tokių, kurių daugelį gyvenime galima pritaikyti ir šiomis dienomis. Bet turbūt svarbiausias Kristijono kūrybos nuopelnas – mostas tolesnei lietuvių literatūrai. Jeigu ne Donelaičio kūryba, ką žinia, gal dabar neturėtume nei vaizdingų peizažų, skatinančių mūsų vaizduotės galias, nei psichologinių romanų, nei šypseną veide keliančių satyrų. Gal ir Vinco Kudirkos parašytos „Tautiškos giesmės“ nebūtų. Arba literatūros lobynai būtų nusitęsę kokiais dviem šimtais metų į priekį.

Taigi, ar eiti su plakatais prie Seimo rūmų ir reikalauti iš Rusijos nusipirkti Tolminkiemį, ar prie Švietimo ministerijos skųstis, kokį bereikalingą „brudą“ grūda į vaikų galvas – spręsti lieka kiekvienam asmeniškai.

Vytautas Vyšniauskas

Vytautas Vyšniauskas

Vytautas Vyšniauskas
Vytautas Vyšniauskas

Buvo metas,  kai pieštukas atliko mediumo vaidmenį mano gyvenime. Vėliau krepšinio kamuolys, paskiausiai – rašiklis. Paraleliai baigiau keletą mokyklų Kelmės krašte, dabar, berods, studijuoju filosofiją Vilniaus universitete. Labiausiai save atradau per praradimus. Nūnai gyvenu kaip tik atradimų metą (pavyzdžiui, astrofizikos). Savo didesnius tekstus – ir čia publikuojamus – sunešiojau tarsi senų batų porą, tegu ir atsilaupusią, bet gerą vidujai. Išaugau iš jų, nebetelpu. Tačiau jie visada liks mano atminties partneriai.

Nuo redakcijos: Vytautas Vyšniauskas mokosi Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje, IIIa klasėje. Jaunųjų filologų konkurse Pasvalyje ( 2012 metai) pelnė apdovanojimą už gerą eseistiką, po metų Šilutėje apdovanotas JFK paskatinimo raštu. Konsultavusi mokytoja lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Valerija Puišienė.
 

Tarp autobuso stotelių…

Kasdien kaip į kokią mėsmalę braunamės į mažytį autobusiuką, kuriame nuolat būna keliais, dešimtim ar net visa penkiolika daugiau žmonių negu sėdimų vietų. Vos įlindus į mėsmalę, piktas mėsininkas, sėdintis prie apskrito peilio, užrėkia: „Du penkiasdešimt! MOKI!“ Taip ir plėšia vargšą mokinuką, kuris išvargęs po sunkios dienos ir dar laukęs autobuso pusantros valandos, tenori nemokamai nuvažiuoti į mokyklą ar vakare grįžti iš jos.

Bet yra šis tas ir linksmesnio šitoj kasdienybėj. Jeigu jau susiklosto taip, kad važiuoji į antrą pamoką, t.y. su autobusu, kuris atrieda po aštuonių valandų dvidešimt šešios minutės, gali ir rytinę mankštą padaryti – truputį nervus prasitampyti. Mat jei ateini kiek anksčiau, tai autobusas vėluoja penkias, dešimt, o kartais – labai kartais – ir dvidešimt minučių. Kas belieka – lauki. O jei susivėlini, tai kaip tyčia jis bus atidardėjęs anksčiau ir tepamatai jo dūmais apsklidusį pasturgalį.

Daug gyvenimo sutelpa autobuse, tiksliau – minty, kuri gimsta jame, pamačius kažką pro langą, nugirdus kokį nors pašnekesį ar stebint žmones. O kartais nereikia nieko nei pamatyti, nei išgirsti – užtenka prisiminti, pajausti, įsivaizduoti ar net svajoti, kad subrandintum mintį, kurią vėliau gali išsakyti žodžiais ar rašalu išlieti ant popieriaus. Tos dvidešimt kelionės minučių yra mano turtas, mano meditacija, mano laikas. Tik mano…Taip gimė šis mano dienoraštis…

Rugsėjo 5, pirmadienis

 Ėch, beskubėdamas autobusan įlapnojau į balą. Balti bateliai aplipo purvu. Bandžiau juos nuvalyti užkėlęs koją ant šiukšlių dėžės krašto. Šalia plepėjosi dvi moterėlės, mat viena vakar meldėsi bažnyčioje, o kita džiaugėsi, kad anūkėlė ims lankyti tikybos pamokas, bus doras žmogus. Bešokdamas į pražiotus autobuso nasrus pamiršau nešvarius batus, o mintys ėmė suktis apie tai, kaip aš žemesnėse klasėse mokiausi religinių tiesų. Dievaži, tai viena dažniausių temų besitrainiojančių mano galvoje! 

Man atrodo, kad tos vaikams grūdamos tiesos ne visada teisingos, juk gyvenime nėra tokios tiesos, kurios negalėtum paversti melu…

Kad ir ko mokytumėmės, turime mokytis ne tik to, bet ir apie tai. Deja, beveik visada tai užmirštama, todėl mokomasi tiktais to. Mokytis Dievo – tas pats kaip žmogaus, konkrečios asmenybės. Tačiau mes matome tik viešąją to žmogaus pusę. Žinome, kaip jis elgiasi, kada yra visų matomas, kokia kalbėjimo maniera, veido išraiška, judesiai. Susidarome tam tikrą vaizdą ir pirmą įspūdį. Tačiau priėję prie išvaizdaus vaikino, pamatome, kad jis tikras egoistas, neišmanėlis ir kad jam visiškai nusispjaut ant visų, išskyrus save. Kita vertus – matome Kvazimodo (Viktoro Hugo „Paryžiaus katedros“ herojus) prototipą. Tiesiog baisūnas! Bet priėjęs arčiau užkalbini jį ir tuoj pat supranti, jog tai tauriausios širdies žmogus, kokį tik galėtum įsivaizduoti. Taip pat yra ir su Dievu.

Visi mano žiną jį. Tačiau žino tik jo viešąją pusę, nors ir tos daugelis nesuvokia. O koks esti iš tikrųjų – šiandien religingieji fanatikai apie tai išmano mažiausiai. Nes jiems viskas, kas aukščiau jų, yra šventa. Religija – tai jos mes mokėmės mokykloje. Visos taisyklės, maldos, įsakymai, draudimai ir pareigos – visa sukurta religijos. O kur Dievas? Dievas yra virš visko – aukščiausias viešpatis.

Mokykloje apie Dievą išmokau tikrai daug. Bet ar tai naudinga? Turbūt taip. Tačiau ar reikia tuo gyvenime vadovautis? Ko gero, ne. Reikia vadovautis žmogiškumu, kurio religijoje netrūksta, tačiau ten taip pat pilna užslėpto – o dabar jau ir atvirai demonstruojamo – laisvo mąstymo menkinimo. Ne, religija yra bejėgė, jeigu žmogus jai nepasiduoda. Turintys tvirtą nuomonę visada bus aukščiau tų, kurie aklai pasiduoda religijos sugalvotam fanatizmui, kuriam turbūt prieštarautų net pats Dievas.

Bijojau, tikrai bijojau Dievo. Kaskart, kai kažką padarydavau blogo – nusikeikdavau, kažką stumtelėdavau, galiausiai – sutraiškydavau skruzdėlę, aš gailėdavausi ir melsdavausi. Ne dėl to, ką padariau, bet už tai, kad to nebedaryčiau.

Mokykloje mokiausi, namuose meldžiausi, o gatvėje „nusidėdavau“. Kartais išsiskirdavau iš bendraamžių savo pomėgiais, užsiėmimais, tačiau nebuvau išskirtinai kitoks negu tipiški, pilką aurą turintys, paaugliai (deja, jų labai daug). Dažnai kasdieniame gyvenime klysdavau.

,,Nusidėdavau“. Nusidėdavau tais poelgiais, kuriuos nuodėmėmis vadindavo religijos taisyklės. Tuomet iš nieko nebuvau pasišaipęs. Tiesą sakant, šaipydavosi iš manęs. Ir aš net nenutuokiu, kodėl. Bet taip buvo. Pamenu, antroje klasėje su vienu mokinuku atsisėdau į tą patį suolą, iš priekinio suolo berniukas pašaipiai ir nustebęs pasakė sėdinčiam su manimi: „Tu su juo sėdėsi?..“ Ketverius metus įvairiais laiko tarpais buvau pašaipos objektu, kuriuo nebūdavau tik tuomet, kai kam nors iš manęs prisireikdavo to, ką galiu padaryti tik aš – kažką nupiešti, sugalvoti, pasakyti ar parašyti arba… duoti atsikąsti bandelės…

Mokykloje Dievo studijos neprasideda ir nesibaigia. Ne. Jos vyksta visą gyvenimą. Mūsų gyvenimas yra didžiulė mokykla, kurioje visos gyvos būtybės ko nors nuolat mokosi. Ne tik mokslo, bet ir gyvenimo. Mokosi tėvynės, darbo, sąžiningumo ir atsakingumo, mokosi – žmogaus. Žmogaus tokio, koks galėtume būti kiekvienas, bet, deja, nesame. Taip pat mokomės ir Dievo. Visą gyvenimą…

Na, štai laikas jau ir išlipti, įdomu, kaip seksis mažajai anūkėlei mokytis ir ieškoti savojo Dievo… 

Rugsėjo 14, trečiadienis

Jau antra savaitė, kaip aš keliauju į mokyklą autobusu, mat prieš tris mėnesius baigiau savo mažą dešimtmetę kaimo mokyklėlę ir dabar aš jau gimnazistas. Šiandien kažkaip širdį gnybtelėjo, kai mano autobusas  pralenkė būrelį pirmokėlių, kurie kaip žvirbliukai striksėjo į mano buvusią mokyklą.

O kada aš ten pirmą kartą žengiau? Prieš vienuolika rugsėjų.. Sakyčiau – nuostabūs metai ten praleisti, tačiau tokie jie buvo ne visad, o tik pastarieji. Bet koks dabar skirtumas? Juk dėl to, kas buvo, – ir gero, ir blogo – aš tapau savimi. Kaip verkiau tądien, kai baigiau mokyklą ir, parėjęs namo, rašiau dienoraštį.  Tas pilkas sąsiuvinis ir dabar guli slapčiausioje kuprinės kišenėje. Slapčiom jį išsitraukiu  ir, nors pro langą į akis įkyriai švitina ryški saulė, atsiverčiu 2011 metų gegužės trisdešimt pirmosios dienos įrašą ir pasileidžiu akimis per jį.

Vaikas prasideda moters įsčiose. Mokykloje jis suauga. Tuomet, po mokyklos, prasideda naujas, kitoks gyvenimas. Mokykla – kelias iš vaikystės, kuris per paauglystę veda į suaugusiųjų pasaulį.

Šiandien yra mano ir devynių (deja, tik devynių) mano bendražygių gyvenimo pradžios pabaiga. Man nelengva kalbėti, sunku sulaikyti ašaras, tik rašyti nesunku. Rankos nedreba, kojos irgi tvirtai laiko. Širdis tiktai dreba!

Būtent iš jos ašarų pavidalu veržiasi didelis AŠ. Ši diena yra viena laimingiausių ir taip pat – liūdniausių mano gyvenime. Tiek daug man suteikė ši mokykla, ir tiek daug netekau ją baigdamas. Visos neapykantos ir antipatijos, kurias kai kada kam nors jaučiau, dabar iš manęs ištekėjo kartu su ašaromis – išgaravusios jos pakils į dangų ir išsisklaidys jo mėlynėje.

Vaikštau po savo namus ir jaučiu, jog kažkas ne taip. Atrodo, lyg nebūčiau namie. Vos prieš keletą valandų pasibaigė mano išleistuvės, nors dar galutinai ir neišsiskyriau su savo mokykla, bet jau ilgiuosi antrųjų namų.

Tačiau gyvenimas eina toliau, tad ir aš turiu eiti. Negaliu stovėti vietoje ir leisti jam pralenkti, palikus mane užnugaryje. Aš turiu eiti priekyje ir tempti gyvenimo naštą paskui save, o ne atvirkščiai. 

Užverčiu dienoraštį ir mąstau, kuo aš tapau per tuos nugyventus metus. Šiandien aš eisiu į filosofijos pamoką, jau gavome užduotį – pristatyti save, tik kalbėti ne apie savo biografiją, nuveiktus darbus, bet apie tai, koks aš esu. Užduotis verčianti susimąstyti. O ką šiandien per filosofijos pamoką pasakysiu aš?

Kas aš esu? Paprastas atsakymas – Vytautas. O daugiau? – žmogus, paauglys, moksleivis… Individas? Ne, – ne šitai turiu omenyje. Aš esu, visų pirma, aš. O kas yra „aš“? Kiekvienas gyvas sutvėrimas turi savąjį „aš“. Gyvūnuose sunku tai įžvelgti, nes jie visi panašūs. O kaip žmonės?

Visi žmonės, kad ir kokie panašūs bebūtų, yra skirtingi. Ir atvirkščiai – kad ir kokie skirtingi bebūtų, visi jie panašūs. Daugelis žmonių – ko gero ir kiekvienas iš jų – jaučiasi kitoks – protingesnis, ar stipresnis,  galbūt turtingesnis, gal gražesnis? Ir nesiginčykim, nes jie yra teisūs. Kiekvienas žmogus yra savitas, unikalus.

O ką galėčiau pasakyti apie save?.. Kadaise, ne tokioje jau ir tolimoje praeityje, ir aš išdidžiai pareikšdavau: aš esu kitoks! O ką sakau dabar? Dabar sakau: aš nesu „toks“. Žodžiu „tokie“ apibūdinu visus žmones, kurie ne gyvena, o tik egzistuoja. Tai tuos, kurie neturi savo nuomonės, nemąsto savo galva, neatskiria, ką patys nori daryti, o ko – ne. Tai visi tie, kurie yra „pilkosios minios“ nariai. O „pilkoji minia“ – tai visuma tų žmonių, kurie bijo būti unikalūs, ne tokie kaip visi. „Tokie“ žmonės gers alkoholinius gėrimus, jei jiems pasiūlys. Bet ne todėl, kad jiems tai patiktų, o todėl, kad nepasirodytų kitokie – nenormalūs ar nevyriški. Jie gers ir didžiuosis tuo, nors iš tikro geria tik bijodami išsiskirti iš gaujos. Dėl to, ką pasakys bendraminčiai. O jų bendraminčiai yra tie, kurie neturi minčių. Turi tik nusistovėjusius stereotipus, kurių laikosi nežinia dėl ko. Per šventę reikia išgerti – geria. Pasijuokti iš neturtingo reikia – juokiasi. Nusispjauti gatvėje, iškošti porą keiksmažodžių ir spoksoti merginoms į tam tikras vietas – priimtina, „vyriška“, todėl tie, kurie taip nedaro – nenormalūs. Tokie žmonės stengiasi parodyti savo „normalumą“ šitais būdais.

O kodėl aš apskritai pradėjau apie juos kalbėti, jei mano tikslas – papasakoti apie save? Todėl, kad tik apibūdindamas tokius žmones, koks pats nesu, galėsiu pasakyti, koks esu.

Norėdamas atsakyti, kas aš esu, pirma turiu papasakoti, koks esu. O tai susideda iš nesuskaičiuojamos daugybės dalykų. Keletą jų pabandysiu surasti. Pirmiausia – požiūris į gyvenimą ir jo prasmę.

Kas yra pasaulis, kas yra žmogus tame pasaulyje, kokia žmogaus buvimo žemėje prasmė? Atsakymus galiu surasti du: visa tai yra beprasmiška arba turi tokią didžiulę prasmę, jog tai prasmingiau už pačią prasmę, kurią bandyti suvokti yra beveik neįmanoma. Manau, tinkamas pasakymas – žmogaus gyvenimas yra beprasmis. Tačiau reikia nepamiršti pridėti tai, be ko šis pasakymas būtų tuščias, tai – žmogus yra prasmingas. Gyvenimas yra beprasmis, o žmogus – prasmingas. Todėl, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui tokią prasmę, kokią suteikia pats. Jei šito nedaro, jo gyvenimas remiasi tuštumu – nebuvimu būtyje.

Ilgą laiką bandžiau aiškintis, kokia gi manojo gyvenimo prasmė? Tačiau nebedarau to, nes tai bergždžias užsiėmimas. Kodėl? Todėl, kad pats žmogaus buvimas jau yra prasmė. O kaip ji realizuojama, žmogus gali sužinoti tik nugyvenęs ilgą gyvenimą. Tačiau ir tai ne visi sužino, ką padarė gyvenime gero, ką blogo, o ko nepadarė, nors galėjo. Galiausiai pats bandymas aiškintis gyvenimo prasmę jau yra jo prasmė.

Nors proto subrendimu jau seniai žengiau suaugusiųjų pasaulin, kuriame netrūksta nesuaugusių suaugusiųjų, tačiau esu viso labo tik besiformuojantis jaunuolis. Mačiau per savo trumpą gyvenimą užtektinai, jog suprasčiau daugybę dalykų, kuriuos suprasti kitiems neužtenka ir viso gyvenimo. Tačiau man lygiai taip pat dar neaišku daugybė dalykų, kuriuos žmonija mano suprantanti.

Mąstyti man reiškia gyventi. O žodis „mąstyti“ nereiškia žinoti daugybę dalykų. Nieko panašaus. Mąstyti – suprasti ar bent jau bandyti suprasti tai, kas neaišku, arba tai, kas aišku, bet tas aiškumas netenkina mąstančiojo. Mano supratimu, svarbiausia, ką žmogus turi, tai mąstymas ir požiūris į gyvenimą. Toli gražu, ne žinios svarbiausia. Tačiau aš kalbu apie gyvenimą kaip žmogaus, o ne tam tikros profesijos specialisto, kuriam, žinoma, reikalingos žinios.

Svarbus žmogaus požiūris į priešingos lyties asmenį; į vargingesnį ar turtingesnį žmogų; į draugystę ir meilę; į šeimą; į mokslą; į sportą; į darbą; į religiją; į žmogaus egzistencijos sampratą; į būties buvimą; tiesiog į viską, kas ne tik yra konkretu, bet ir į viską, ko negalima apibrėžti. Kaip, pavyzdžiui, Dievas. Jis yra nebūdamas ir jo nėra jam būnant. Tai ne daiktas, ne žmogus. Tai galbūt net ne dvasia. Dievas yra toks, kokį kiekvienas žmogus pats susikuria. Aš linkęs tikėti, kad yra kažkokia aukštesnioji galia, tačiau ji, toli gražu, nėra visagalė. Bet – pati galingiausia. O gal tai iš tikrųjų tik iš aklos baimės kilęs noras, jog būtų kažkas, kas atsakingas už mūsų veiksmus? Daug laiko apie tai galvoju…

Dažnai mąstau… Tai yra tas dalykas, kurį darau kiekvieną dieną. Kad ir mokykla: kai mokiniai juokauja, laksto, dūksta, ką darau aš? Stoviu prie sienos, rodos, surūgęs ir, iš pažiūros, nieko neveikiu. O aš mąstau. Tyrinėju ir analizuoju kiekvieną žmogų, jo elgesį, kalbėseną, mąstymą. Darau išvadas ir stengiuosi pažinti pats save per kitus.

Aš vis dėlto linkęs manyti, kad turiu kažkokią misiją šitame gyvenime. Nežinau, ar yra kitoks gyvenimas, bet tikiu, o tiksliau – tikiuosi. Visos teorijos, neturinčios įrodymų, yra tik teorijos. Kiekvienas atsirenka, kuo tikėti, o kuo – ne. Tad tos teorijos, kuriomis tikima, tikintiesiems ja yra teisingos, o tos, kuriomis netiki – neteisingos. O kitiems priešingai – pastarosios teorijos teisingos, o pirmosios – klaidingos. Ir visi tikintys ir netikintys tomis teorijomis yra teisūs sau ir neteisūs vieni kitiems. Jeigu kuria nors teorija ima tikėti daugiau žmonių, dar nereiškia, jog ji teisinga. Ji tik priimtiniausia. Tačiau yra daugybė tikinčiųjų teorijomis, kurių net nebando suprasti. Tik dėl to, jog tiki kiti.

Nemėgstu žmonių, kurie pritaria daugumai. Ne todėl, kad dėl to ta dauguma plečiasi, bet už tai, jog jie neturi nuomonės, nes jų nuomonė – vienoda. Tiesiog tuščias pritarimas tam, ko daugiausiai, jog nepasirodytum keistas. O aš niekada nepritariu niekam, jeigu nėra dėl ko. Visada turiu savo nuomonę, nesvarbu, bloga ji ar gera, bet ji – mano, ir aš ją turiu. Tiesiog esu savimi, o ne apsimetinėju kažkuo. Ir būti savimi yra daug įdomiau nei būti daugumos dalele.

Vis dėlto į tą klausimą, kas aš esu, atsakyti dar negaliu. Galiu pasakyti, kad nesu nei tas, nei anas, nes esu savimi, nes esu AŠ. Pasaulis ir gyvenimas – tai keliai, kuriais einu. Ir bus matyti – ar aš apsidrabstysiu purvais, ar tuos kelius apvalysiu…

Autobusas užspringsta besiveržiančiais iš jo žmonėmis, aš irgi skubu, kad tik neužmirščiau to, apie ką mąsčiau, juk šiandien pirmoji filosofijos pamoka. Įdomu, ar mane supras naujieji bendraklasiai?

Spalio 13, ketvirtadienis

 Šiandien autobuse neįprastai tylu, šalia manęs snūduriuoja senukas, matyt, anksti kėlėsi apšerti gyvulius, o dabar skuba į miestelį, gal pas gydytoją. Žvilgteliu pro langą, ant kalvelės į dangų šauna blizgantis bažnyčios bokštas. Jis priminė, ką veikiau prieš aštuonerius metus. Nepatikėsite, tai buvo savanoriškos pareigos, kurias atlikdamas klaupkoj (taip pas mus vadina suolą bažnyčioje), neklūpėjau priešais bažnyčios altorių. O, taip – aš buvau pats šalia jo, kai patarnavau mišioms, šventai tikėdamas, jog tai mano pareiga, kurią vykdyti ­­– garbė.

Iš tų laikų įsiminė ne vienas epizodas, kuris vėstančio spalio vidury iš atminties rūsio atslinko į šviesiausias mano minčių padanges. 

Artėjo vakaras. Mudu su broliu ėjome į bažnyčią. Visą kelią mintyse džiūgavau, kad man teks garbė paduoti kunigui rankšluostėlį toje vietoje, kai jis, nusiplovęs rankas švęstu vandeniu, turi jas nusišluostyti. Visas mišias aš laukiau to momento. Ir kai jis atėjo, viską padariau taip, lyg būčiau buvęs senbuvis. Aš toks ir buvau mišiose, tačiau šiose apeigose dar buvau naujokas. Kiek vėliau patyriau daug džiaugsmo, kai pasiuvo naujas kamžas.

Buvo matuojami patarnaujančiųjų dydžiai, kad tiktų atskirai kiekvienam. Taip jau išėjo, kad man ir dar vienam berniukui teko ta pati kamža. Pasiuvo tik vieną, nes mūsų dydžiai vienodi. Vieną kartą ją vilkėti tekdavo jam, kitą – man. Jos nebuvo paprastos, nevilkėdavome per kiekvienas mišias. Tiesą sakant, aš buvau apsivilkęs tik kartą ar du. Jos buvo skirtos specialioms progoms, šventėms ar religinėms apeigoms.

Laikui bėgant atlikti įvairias pareigas tekdavo vis dažniau. Žinoma, aš būčiau norėjęs tai daryti kiekvieną kartą, tačiau tai pasitaikydavo tikrai retai. Bet – pasitaikydavo. Ne taip, kaip seniau, kada reikėjo pusmetį ar daugiau laukti, kol pirmą kartą man bus patikėta kažką veikti, o ne stovėti, sėdėti, klūpėti ir melstis netoli kunigo, greta kitų patarnaujančių vaikų.

Vėliau vienas jaunas seminarijos studentas, kilęs iš tos pačios parapijos, vesdavo mišias kartu su mūsų klebonu. Čia, matyt, atliko praktiką. Nebuvo nė vieno patarnaujančiojo, kuriam jis būtų nepatikęs. Toks linksmas ir įdomus, su juo visada buvo galima pasikalbėti apie bet ką, o svarbiausia – visada mus suprasdavo.

Kaskart ruošiantis mišioms, kol rinkdavosi žmonės, o klebonas eidavo klausytis išpažinčių, mes tokiame kambarėlyje bažnyčioje, visai prie altoriaus, kalbėdavomės, dalindavomės įspūdžiais iš kasdienybės, juokdavomės, pasakodavome įvairias istorijas, nevengdavome kalbėti ir apie patį Dievą, pajuokauti, jog jis nubaus už tą ar aną, – mums buvo tikrai linksma ir įdomu. Kartais, nors ir retai, tikrai norisi grįžti į tuos laikus.

Kadangi mano mama buvo tikybos mokytoja, bendravo su tuo kunigu, tai jis kartais užsukdavo pas mus į svečius. Mes kalbėdavomės. Iš tų pokalbių aš visiškai nieko nebeatsimenu, bet tada klausydavausi liežuvį išleidęs. Juk šiaip ar taip kunigas yra truputį kitoks žmogus. Jis toks pats, tik jo padėtis bendruomenėje ypatinga. Kai ką duodanti, kai ką atimanti iš gyvenimo.

Galbūt nuskambės keistai, bet aš buvau sužavėtas kunigo darbo. Niekada neturėjau rimtesnių planų tapti juo, bet minčių apie tai buvo. Aš negalvojau, nesvajojau ir neplanavau, bet keletą kartų tokia mintis buvo užėjusi. Kelis kartus net žaidžiau namie: įsivaizdavau, jog esu kunigas, prieš mane stovintis stalas – altorius, o už lango esančios pusnys – žmonės, susirinkę melstis. Visos mišių eigos neatsimindavau, bet žinojau nemažai. Daugumą tų žodžių sakydavau, įsivaizduodavau esąs kunigas, vedantis mišias, tarkim, Kalėdų proga, o susirinkę žmonės mane girdėdavo ir klausydavosi, kai kažką pasakydavau. Buvo įdomu… Tas savo pareigas aš galėčiau pavadinti dar vienu kąsniu, kurį sugebėjau atkąsti ir pajusti visai kitokį gyvenimo skonį…

Kažkur toli liko bažnyčios bokštas, bet, žinau, mano širdy jis dar ilgai spindės…

Spalio 25, antradienis

 Šiandien man liūdna… Artėja Vėlinės… Dar labiau prislėgė etikos pamoka, kuri buvo lyg ir skirta šiai progai. Važiuodamas namo, žvelgdamas pro niūrų autobuso langą (kaip dainoje „Langas“, kurios klausėmės per tą pačią etikos pamoką) ir matydamas vėjuje besiplaikstančius auksinius lapus bei nuplikusias šakas į dangų iškėlusius medžius prie kelio, svarsčiau apie artimiausią žmogų, kurio jau neturiu… 

Žmogus, kuriuo pasitikėjau ir tikėjau, kurį mylėjau ir turėjau, kurio gailėjau ir gedėjau – mano tėvas Vaclovas Vyšniauskas. Jis buvo tas, su kuriuo man patiko kalbėtis, juoktis, žaisti ir… Dabar negaliu pabaigti šito sakinio. Būtent šią akimirką ausyse suskambo Andrea Bocelli ir Sarah Brightman daina „Time To Say Goodbye“ (liet.: Laikas tarti sudie). Kokie tinkami žodžiai: laikas tarti sudie… Ir tas laikas, deja, atėjo anksčiau, negu baigiasi žmogaus gyvenimas.

Gyventi ir egzistuoti – du skirtingi dalykai. Mano tėvo gyvenimo ugnis pradėjo blėsti, turbūt ir visiškai išblėso, nors jis pats dar egzistavo. Alkoholis – tai jis pakišo koją ir nebeleido jam toliau žengti į gyvenimą. Viskas sustojo vietoje, o vėliau ir kristi žemyn pradėjo.

Gyvenimas nėra sunkus, nėra lengvas, jis neturi nei spalvos, nei svorio, nei jokios melodijos. Užtat visa tai turi žmogus, kuris pats ir suteikia visus šiuos dalykus savo gyvenimui. Taip pat galima duoti tai ir kito žmogaus, o dar geriau – žmonių gyvenimams.

Vaclovas užsikrovė sunkų gyvenimą, nudažė jį tamsia spalva ir užgrojo liūdna, nuobodžia ir monotoniška melodija. Deja, to svorio panešti jis nepajėgė. Tačiau tas sunkumas pasireiškė lengvumu. Lengvumu, kuris toks sunkus, kad jį pakelti galėtų nebent Dievas. Tačiau kiekvienas žmogus savo gyvenimo naštą turi tempti pats. Našta – nevienoda. Ji sunkėja arba lengvėja. Kurį laiką gali būti ir tokia pati. Nors ją užkrauti arba nuimti gali ir kiti, tačiau daugiausiai priklauso nuo paties žmogaus.

Ir ką gi aš turiu omenyje, sakydamas, jog sunkumas pasireiškia lengvumu? Ogi tai, jog mano tėvas galėjo pasirinkti, ką jam daryti. Tai buvo lengva. Tačiau norint pasirinkti, reikia rinktis. O to daryti jis nenorėjo. Tai buvo sunkiausia. Galbūt buvo noras norėti, tačiau pačio norėjimo – nė kvapo.

Aš bijojau savo tėvo – skaudžiai tai pripažįstu. Tačiau yra šiek tiek kitaip. Bijojau ne jo, o to, kuo jis pavirsdavo. Ir tai nebūdavo jis, tai būdavo kitas žmogus (jeigu tai, kuo jis virsdavo, galima vadinti žmogumi).

Buvo prošvaisčių, kada Vaclovas kurį laiką negerdavo. Buvo periodų, trunkančių porą savaičių, kada nė dienos nebuvo blaivus. Buvo nepastovių dienų, kai maišydavosi girtuokliavimai su išsiblaivymais. Tos blaivios akimirkos tai, dėl ko aš jausdavausi laimingas. Nes tais kartais aš gaudavau ramybę, nereikėdavo nieko bijoti, nereikėdavo jaudintis. Tačiau tai mažiau svarbu. Nes svarbiausia, ką aš gaudavau – tėvą. Tokį, koks turi būti. Su kuriuo galiu pasikalbėti apie bet ką, pasijuokti, pažaisti. Ar net nieko nedaryti, bet žinoti, jog jį turiu. Giliai atminty įstrigęs vaizdas – aš sėdžiu ir tyliai piešiu, kartais žvilgtelėdamas dešinėn. O ten – miegančio mano tėvo veidas – toks šviesus, toks gražus… O po tuo veidu, viduje – jis, Vaclovas. Ne alkoholio paveiktas girtuoklis, nesiorientuojantis aplinkoje, o jis – tikrų tikriausias tėtis.

Tos akimirkos, kai jis buvo blaivus, – nuostabios. Tačiau jos, deja, buvo retos. Kasdien darėsi vis trumpesnės. Nes tėvas gėrė vis daugiau ir dažniau. Ir dabar jau tenka grįžti prie seniau minėtų žodžių: laikas tarti sudie… Ta akimirka, kai reikės ištarti šiuos žodžius, artėjo nenumaldomai. Būtent tų žodžių neištariau, tačiau tėvas slydo iš mano gyvenimo. Tolo nuo manęs, ir aš vis labiau jo netekau. To, kurį galėjau mylėti labiau už savo gyvenimą…

Sunkiai lipu iš autobuso, žinau, po kelių dienų suksiu kitu takeliu kapinių link, uždegsiu žvakelę – prisiminsiu tik tas akimirkas, kai tu, tėve, buvai su manimi…

Lapkričio 11, penktadienis

Gyvenimo pamokos privedė prie kitokio požiūrio, supratimo, norų ir kitokio žmogiškumo. Pirmiausiai tai paveikė mano požiūrį į religiją, kuria pradėjau labiau domėtis nei vadovautis, o galiausiai ir visiškai pasinėriau į jos tyrimą, nes vadovavimasis gali privesti tiktais prie neišmanymo ir tuštumo. Laimingi jaučiasi to nesuprantantys, tačiau supratus būna labai skaudu. O dar skaudžiau, kai žinai, jog tai nepasikeis. Bandysi keisti – gali galvą po kirviu padėti. Ne keisti reikia, o bandyti padaryti taip, jog kiti norėtų keisti ir keistis, nes juk vienas lauke – ne karys, du – ne trys, o trys – jau mažas būrys.

Ne per seniausiai buvo pasibaigusios rudens atostogos. Važiuodamas į mokyklą autobusu, kaip ir kiekvieną rytą, pro didelį langą žvelgiau į vis niūresnę tamsą (o man iš tiesų tamsa patinka!). Už nugaros sėdėjo dvi mano bendraamžės merginos. Jos kalbėjosi apie šiandien madingus ir joms patinkančius drabužius. Nugirdau, kaip kažkuri pasakė, jog nori kažkokių ypatingų batų ir nebegali be jų gyventi.

Aš susimąsčiau: be ko iš tikrųjų žmogus negalėtų gyventi? Žinoma, kiekvienas vis kitus dalykus išvardytų, tačiau apskritai, įdomu, be ko jis neišgyventų? 

Be ko žmogus negali gyventi? – klausimas, kuriam rastume šimtus paprasčiausių ir banaliausių atsakymų, kaip antai: be oro, be maisto, be vandens… Žinoma, be viso to joks žmogus neišgyventų, nes tai būtina, norint palaikyti gyvybę. Bet aš norėčiau pakalbėti apie kitokius, mano supratimu, aukštesnius dalykus, be kurių žmogus negalėtų išlikti žmogumi, taigi – neišgyventų.

Tad sakau, kad žmogus negali gyventi be savęs, be kito žmogus ir be nelaimių. Galbūt keistas mano pasirinkimas įvardyti būtent šituos dalykus. Galiu tik pridurti, kad iš jų susideda asmuo.

Kaip suprasti – žmogus negali gyventi be savęs? Žmonės iš tiesų yra labai skirtingi. Kiekvienas atskiras asmuo turi kažką bendro, ką turi visi, bet taip pat  turi ir kažką savito. Būtent tas savitumas ir kuria žmogų. Jeigu visi būtume vienodi, tuomet pasaulyje gyventų ne daugiau kaip septyni milijardai žmonių, o daugiau kaip septyni milijardai (kažkokio matavimo vieneto) žmogaus.

Tam, kad būtų galima būti savimi, kad būtų galima būti žmogumi, reikia kito žmogaus, kuris taip pat būtų savimi, bet nebūtų pastarojo kopija. Žmogus žmogui reikalingas tam, kad žmogus būtų žmogumi. Nepaprastai pasijunti, kai kitam gali papasakoti kažką, ko tas nežino. Pats didingiausias jausmas pasaulyje, kai gali būti savimi, kai supranti, jog esi ne vienas, ir, tuo labiau, kai žinai, jog esi kažkam reikalingas. Be šito žmogus būtų tik bereikšmė būtybė tuščiame pasaulyje.

Keista, bet žmogus labiausiai pasijaučia žmogumi, kai ištinka kokia nelaimė.

Kaip jau spėjau įsitikinti, dažniausiai laimingiausi būna tie, kurie kažkada patyrė daug nelaimių. Juk nelaimė padeda suvokti laimę.Tik tada, kai žmogus išklausytas, suprastas ir įvertintas – tada, kai žmogus laimingas, – jis nori, gali ir jaučia, jog turi gyventi. Tada jis ir gyvena…

Staiga mano mintį nutraukė atsivėrusios autobuso durys. Pakėliau akis – juk tai mano stotelė! Aha, šįkart viskas nutrūko taip nelaiku, nieko, matyt, dar teks pagyventi, pamąstyti, šio to patirti, kad sužinočiau, ko iš tiesų reikia žmogui…

Lapkričio 22, antradienis

Kiek daugiau nei po savaitės aš vėl grįžau prie nutrūkusių minčių. Taigi aš nesu nei mokslininkas, nei prietaringas žmogus, tačiau žmogiškumas ir protas veda mane pirmyn. Be ko gi aš negalėčiau gyventi?

Ar aš galėčiau išgyventi be Dievo,– be savo Dievo? Be to, kuris galbūt man padeda, baudžia, tačiau nėra atsakingas už autobuso variklio veiklą ar lietų, kuris kaip tyčia šiandien pliaupia. Toks klausimas kilo šią popietę, kai autobuse pamačiau savo buvusią tikybos mokytoją. Neseniai ir per filosofijos pamokas buvome kažką panašaus kalbėję… Turėjau laiko pasvarstyti, ar galėčiau išgyventi be savo Dievo, tačiau svarbiau – koks gi tas mano Dievas?

Dievas – aukščiausioji visagalė esybė, visatos kūrėjas ir valdovas, išpažįstamas krikščionių ir judėjų religijose – štai tokį Dievo apibrėžimą kartą radau terminų žodyne. Bet ar verta juo pasikliauti? Juo labiau – ar racionalu juo vadovautis? Drąsiai tvirtinu: ne! Tada kas, mano nuomone, yra Dievas? Koks ir kur? Ir ar iš viso jis egzistuoja?

Jeigu aš mąstau, reiškia, egzistuoju – vadinasi, egzistuoja ir mano Dievas. Per savo trumpą gyvenimą aš ieškojau jo, ir jis buvo visoks. Rodos, jau rasdavau, bet staiga gyvenimas apsiversdavo aukštyn kojomis, ir Dievo – kaip nebūta. Tačiau vėliau ir vėl jį atrasdavau. Šiandien žodis „Dievas“ man nesiasocijuoja su visagale dangiška būtybe. Man tai yra mano paties sąžinė, kuri sustabdo, kad kažko nepadaryčiau, arba atvirkščiai – stumia į priekį, kad daryčiau kažką. Galbūt blogas mano supratimas, jeigu Dievas nėra toks, kokį aš manau jį esant. Tačiau tada dar blogesnis jis pats, nes aš gi esu „menkas žmogelis, nesuprantąs jo didybės“. Deja, visais laikais religija, švelniai tariant, trukdė žmonėms suvokti Dievą.

Kartą vienoje vidurinėje mokykloje vienuoliktokams vesti tikybos pamokos atvyko du piligrimų organizacijos nariai. Žinoma, jie gerai apmokyti paveikti nemąslaus ir besikeikiančio jaunimo jausmus ir protą, pavartodami šiek tiek žargono ir vaidindami, jog puikiai juos supranta, siekė jiems įskiepyti bent dalelę religijos ir „gerumo“. Štai turbūt pati skambiausia vieno iš jų frazė: „Vyras ištikimas žmonai bus tik dviejais atvejais – kai jis religingas krikščionis arba visiškas lochas.“ Mano supratimu, pagal jį, visi ištikimi iš likusių dviejų su puse milijardo nekrikščioniškų vyrų pasaulyje yra lochai. Aš šituo žodžiu galėčiau apibūdinti nebent tuos pralobėlius, kurie siekia prietaringų žmonių pinigines religijos dėka visiškai išsunkti iki paskutinio cento. Būtent todėl ir, galima sakyti, visiškai nelankau bažnyčios. Dievas su ja asociacijų man turi tikrai mažokai. Religija neretai padaro daugiau žalos nei naudos.

Mano Dievas yra geresnis už religijų dievus. Kuo? Tuo, jog jis neparsiduoda hierarchams – iš jo verslas nedaromas. Užtat jo dėka mano gyvenimas nukreipiamas tinkama linkme. Keičiuosi aš, keičiasi ir jis. Šiandien mano Dievas nėra kitoks, negu buvo vakar ar užvakar, bet galbūt kitoks jis bus rytoj…

Mano Dievas iš esmės yra mano vidinis aš. Ne aš gyvenu Dievo sukurtame pasaulyje, o labiau Dievas gyvena manyje. Einu autobuso durų link, nes artėja mano mokykla – reikia lipti. Ir tik to Dievo manyje dėka aš dabar praleidžiu senyvą moterėlę prie durų pirmą, o pats lipu tik po jos.

Gruodžio 20, antradienis

Autobuse šįkart ramu, nedaug žmonių, nes važiuoju į antrą pamoką. Tyliai groja radijas kalėdines melodijas, net keista, šį kartą nerėžia ausies nuvalkiotos dainos – matyt, subtilesnis vairuotojas pakliuvo…

Kas yra Kalėdos? – stebuklų išsipildymo metas, – sako žmonės. Jeigu taip, kodėl pernai stebuklų išsipildymo metu Nerijus taip ir negavo savo išsvajotos kojos, kad galėtų pats prieiti prie Kalėdų eglės? O kaip Eglutė? Mažoji mergaitė taip nori kasmet nors trumpam pamatyti savo bendravardį medį, šventiškai papuoštą ir mirgantį gražiausiomis spalvomis. Šarūnas norėtų paklausyti dainų „Tyli naktis“ ir „Skamba varpeliai“, bet, deja, negali. Žygimantas taip pat trokšta per Kūčias ne tik šprotų dėžutės, bet ir ko nors daugiau. Žinoma, jis gali vaikščioti, viską mato ir girdi. Bet juk kiekvienas gyvena pagal savo galimybes. Kad ir aš.

Kiekvienais metais laukdavau Kalėdų. Atminty vaizduojasi, kad taip ir pralaukdavau jų net tada, kai jau ateidavo ir praeidavo. Išaušdavo sausio pirmosios rytas. Pabudęs galvodavau: buvo pernai Kalėdos ar nebuvo? Vienintelė paguoda būdavo televizorius. Prie juodos, radiaciją generuojančios dėžės galėdavau pajusti šventišką dvasią. Bet ilgainiui ir tai išnyko –matydamas tą patį keletą metų gali pasigauti nebent psichozę. Neliko nieko kito, kaip pasinerti kompiuterinių žaidimų pasaulin. Bet tai psichiką veikia ne ką mažiau. Tačiau anksčiau būdavo kitaip…

Praeity Kalėdoms norėdavau blaivaus tėčio. Tą dovaną dažnai gaudavau. Ne visada, bet dažnai. Kitų dovanų lyg ir būdavo, bet ne tiek ir daug.

Ir štai artėja jau šeštosios Kalėdos, kada tarp mano norimų dovanų nebėra blaivaus tėčio. Ne tik blaivaus, bet ir apskritai jo jau nebėra šitam pasauly. Gerai pamenu paskutines šventes, kurios dar buvo tokios, kokias aprašiau savo pačiame pirmajame eilėraštyje:

Kalėdos – tai gražiausia metų šventė,

Kada prie Kūčių stalo tėvas pasilenkia.

Tas eilėraštis seniau buvo išspausdintas mokyklos laikraštuke, kurį neseniai radau vieno stalčiaus kamputyje.. Tačiau tik šios dvi eilutės yra iš tiesų prasmingos. Kada paskutinį kartą tėvas pasilenkė prie Kūčių stalo, labai gerai pamenu, jis verkė, lyg nujausdamas, jog tai paskutinės jo Kalėdos.

Po to viskas klostėsi kitaip. Keletą metų šventes praleisdavau prie kompiuterio. Per paskutines Kūčias, kuriose dar brolis buvo šalia (jis jau antri metai kaip bando kabintis į gyvenimą anapus Lamanšo sąsiaurio) labiausiai atmintin įstrigęs vaizdinys, kaip mudu bandome iškapstyti jo automobilį iš pusnies. Kiek pamenu, po to sėdėjau visą dieną niūriu veidu virtuvėje. Rodos, pasąmonėje nujaučiau, jog tai paskutinės Kalėdos su juo.

O kaip buvo pernai? Gruodžio 25 dieną praleidau diskusijų forume. O Kūčias ir antrąją Kalėdų dieną kasiau sniegą, kurio storis vietomis siekė metrą. Bekasdamas pastebėjau, jog kaimynų anūkė daro tą patį…

Visą dieną šypsojausi, nes tąkart nesijaučiau vienišas. Kad ir kaip kvailai beskambėtų, tačiau tos Kalėdos, ko gero, buvo geriausios mano gyvenime. Aš kasiau sniegą, žinodamas, jog ne vienas tai darau. Man to pakako, kad būčiau laimingas.

Ir štai vėl prabėgo metai. Kokios bus šios Kalėdos? Sniego kasti turbūt neteks. Argi ne juokinga? – per Kalėdas planuoju kasti sniegą. Užtat ir mėgstu sakyti, jog mano gyvenimas – viena didžiulė elegija, tarp kurios eilučių pasitaiko humoreskų ir epigramų. Epigramos trumpos, bet jų daug. Ypač šiemet. Namie besitęsia remontai nuo pat birželio mėnesio, neprisimenu, kada paskutinį kartą namie valgiau prie normalaus stalo. Namai ne per seniausiai atrodė kaip po naftos gamyklos sprogimo, kai buvo pakeista krosnis. Gyvename vos ne karo sąlygomis. Maža to, mano draugė turi sveikatos problemų, tačiau į kalbas apie gydytojus nesileidžia. O dar artėjant šventėms susirgo šuo, su kuriuo kartu užaugau. Jam vienuolika metų. Dabar, atrodo, vargšeliui dar ir protas pasimaišė. Tikiuosi, neteks jo užmigdyti. Tačiau Kalėdinę elegiją dar įmanoma praskaidrinti džiugia melodija.

Tereikia dviejų dalykų. Visų pirma, norėčiau, kad kuo mažiau būtų vienišų žmonių, koks keletą metų buvau aš. O antra, norėčiau, kad kuo daugiau žmonių per šventes apsieitų be alkoholio, kuris pražudė mano tėvą. Kai girdžiu žodį „alkoholis“, ties skiemeniu „ho“ jis įstringa gerklėje ir vimdo mane. Turbūt todėl ir esu nusistatęs prieš jį.

Tai tokie mano norai, bet turbūt paprieštarausit: kokios šventės be alkoholio? Teatsakysiu viena: galima jį vartoti, bet nėra būtina. Beje, žmogus, jau neįsivaizduojantis švenčių be taurelės ar butelio, yra vadinamas socialiniu alkoholiku. O būnant tokiam, ilgainiui ir vienišu galima tapti. Galbūt atrodau kaip pamokslaujantis ir nuobodus tipas. Tegul. Gal toks ir esu. Tačiau dvasiška vienatvė ir depresija yra blogiausios sesės, kokias tik esu turėjęs. Tikiuosi, jūs, žmonės, kuriuos matau ir kurių – ne, jų nesutiksit. Linksmų švenčių jums!

Išlipdamas iš autobuso prisiminiau, kad manęs laukia šventinė lietuvių kalbos pamoka, reikėjo kažką malonaus paruošti savo bendraklasiams, ilgai negalėjau sugalvoti, ką aš darysiu, dabar jau žinau – tiesiog pasidalinsiu šiomis mintimis su draugais, žinau – jie mane supras…

P.S.: O sniego per šias Kalėdas nebuvo…

Sausio 9, pirmadienis

Taip baigėsi 2011 metai. Karalius mirė, tegyvuoja karalius! Prasidėjo nauji, 2012.

Pirmą kartą metuose sėdėjau autobuse. Buvau truputį uždusęs, nes į jį  vos spėjau, kadangi buvo sunku atsikelti, tai teko greitai bėgti, pro burną ir nosį ryjant šaltą orą. Naujų minčių, idėjų ar prisiminimų šįkart man nekilo. Tiesiog mąsčiau apie praėjusius metus.

Staiga sucypė autobuso stabdžiai, ir besislėpdamas savo mintyse, nepajutau, kaip likau vienas priešais savo mokyklą. Aš ir pastatas, mokinys ir mokykla, gyventojas ir gyvenimas – tai mano kasdienybės pagrindas.

Kasryt lipu į autobusą, kasdien – iš jo. Taip eina mano dienos, o juose – mano mintys. Ne visas jas išsakiau, nes nebuvo laiko. Užtektinai jo niekada ir nebus. Juk visko išsakyti negalima, nes tada iš žmogaus liks tik tuščias indas, į kurį jau nieko nebeįpilsi.

Kol yra minčių, – išsakytų ir neišsakytų – tol aš gyvenu. Mintys niekad nesibaigia kaip ir būtis, į kurią ateiname, ir iš kurios išeiname, bet ji pati – lieka. Kaip ir autobusas – ar į jį įlipame, ar iš jo išlipame, jis vis tiek važiuoja sau toliau. Ir gyvenimas – nuo ryto ligi vakaro, nuo vakaro ligi ryto tęsiasi, tik ne visada jame dalyvaujame. Ir autobusu važiuojame ne visada.

O dabar gerai apsidairykime, nes lieka vienas klaustukas – ar visi mes į tinkamą autobusą įlipome?.. Senų metų pabaiga ir naujų pradžia – pats metas apie tai pamąstyti. Dabartinę savo stotelę jau pasiekiau. Lipu laiptais, tuoj pat gimnazijos durys, bet prieš jas atidarydamas minutėlei stabteliu pagalvoti: įdomu, kokie metai manęs laukia ir kokių staigmenų pateiks ši diena…

2011 – 2012

Gintarė Aukselytė

Gintarė Aukselytė

Gintarė Aukselytė
Gintarė Aukselytė

Pasitaiko tokių žmonių. Nemėgstančių kalbėti apie save, besimėgaujančių faktu, kad apie juos nėra daug informacijos, bet giliai smegenyse trokštančių, kad pasaulis juos pažintų ir priimtų kaip draugus. Tokia esu ir aš, Gintãrė Aukselytė, nestabilios psichikos kaimo vaikas(mužikėlis). Šiuo metu blaškausi nerasdama sau vietos, kartais stengiuosi tą vietą rasti savo rašliavose, darže, šiltnamyje, Žagarės laukuose ir kanaluose. Kol kas esu jauna, bet skristi nemėgstu – bijau (ir tingiu) skleisti sparnus. Šiuo metu mokausi Vilniaus Universiteto gamtos mokslų fakultete, baigiau Joniškio „Aušros“ gimnaziją. Netikiu horoskopais, bet gimiau per Jurgines.

Gyvenimas pagal gyvenimą

Garsiai teliūškavo šiltas alus stiklainyje. Taip jau būna – bijai, kad atims, stengies kuo tyliau, o išeina dar garsiau nei įprasta.

Ar bent taip atrodo.

Bet kokiu atveju, tas garsas susipynęs su gudriais žingsniais keliavo gatve. Pro lūpas neprasiveržė nė viena aimana, nė vienas garsesnis supūkšėjimas, atsikvėpimas.

Visai kaip žiurkės bėgtų nuotėkų vamzdžiais.

Atkelia lentą, lenda į skylę. Per nuotrupas, gružus ir baisingas dulkes aklai iriasi į priekį. Ne pirmą kartą jau taip – žino, kad reikia nebijoti ir tiesiog eiti tiesiai – šviesa, ankščiau ar vėliau, atsiras.

Na, gal ne šviesa, bet iš visiškos tamsos išlindus į prieblandą matyti tikrai daugiau…

Aplinkui lyg drebantys aviliai guli žmonės. Susisupę į dvokiančias milines karts nuo karto išleidžia kažkiek dujų, bet tai vienintelis įrodymas, kad jie gyvi. Kaskart pažvelgus į tuos kukulius jie atrodo taip pat ir nekelia visiškai jokių emocijų.

Nepaisant to, ieško vieno ypatingo kukulio.

O, tėvas!

Paspiria, paniurko.

Lyg drugelis iš savo palaimingo kokono išsirita žmogus.

– Atnešiau,- sušnypščia mergaitė vis dar niurkydama tėvą,- einam, kelkis.

Abu dūlina į kampą.

Prapuola didelėj skudurų krūvoj.

Mergaitė lėtai iš užančio ištraukia stiklainį šilto alaus, kelis gabalėlius lašinių ir pusę riekės duonos. Pamačiusi tėvo žvilgsnį sutrina rankomis, tačiau susizgribusi, kad pritraukti žmonių dėmesį šitoj vietoj būtų savižudybė, pasitenkina išdidžia karo generolo šypsena.

Po šios netikėtai turtingos vakarienės susipylęs alų tėvas pralinksmėja. Dabar jau ir mergaitė pavirto į dukrą, ir škurliai nebesmirdėjo.

– Alus! Pasaulio gelbėtojas! Davė apinys viskam džiaugsmą ir gyvenimą… gyvybę. Ko čia vėpsai, moterška? Haaa, sakysi Dievulis davė tau gyvybę? Nežvairuok, jei nebūčiau buvęs girtas kaip šlepkė tada, kažin ar sėdėtum čia visa laiminga dabar.

– Sakei jau,- atsiliepia dukra kišdama po skvernu tuščią stiklainį,- alus tai dievas, dievas tai alus ir nieko čia nepakeisi.

– Taip taip! – ploja rankom tėvas pamiršęs apie kokonus už nugaros,- Laisvas yra girtas žmogus – bjaurus, toks menkas ir trapus. Vo, mūsų visuomenė dabar sėdi už savo brangių telikų ir apsimeta stipriais. Kokie suvaržyti…

– Sakei jau,- vėl atsiliepia mažytė,- ir išlaisvins visus alkoholis ir visi būsim negražūs, ir pasaulis bus vėl laisvas ir motina gamta atsigaus.

Visur tyla, visur gražu ir tėvo plikė pasidengia rūpesčio klostėmis. Jau žino mergaitė kas bus – “iš kur vogei, ar buvai išpažinties, kada prauseisi”… Tradicinė litanija tėvui prablaivėjus.

– Kas lūpą praskėlė? – atsidūsta tėvas.

– Šiukšlininkas,- rūščiai atsiliepė mergiūkštė,- buvo ten konteinery dar visai nieko batai, aš jau kad čiupsiu, tas man kad žiebs! Aš sakau jam:”Kur tu tuos batus dėsi?” Jis sako, kad aš jo žmonai piniginę nudžioviau, tai jis mane dabar mane konteinery užrakins. Bandė pastvert mane, bet aš susimečiau šmutkes, pasiėmiau tuos batus, uždariau jį konteinery ir dar piniginę pavogiau.

– O kaip ištikrųjų buvo? – nusijuokia tėvas žinodamas, kad šiukšlininkas neturi nei piniginės, nei žmonos, kuri galėtų turėti piniginę.

– Ai, pas atmatas prisitryniau…

– Taip tau ir reikia. Tu geresnė nei jie, velniai griebtų. Bet dabar… pasižiūrėk į save. Purvina, pridaužyta, dar ir suskė – kiek dabar tau metų?

– Aštuoni…

– Vo, jau aštuoni, visa pana jau. Tu jau per didelė, kad vaikščiotum kaip sutrė. Tu gailesčio nebekeli, tu jau šlykšti. Pasivok gerus rūbus, įsirišk kaspiną, kitą mėnesį gal Motiejus išsiris, galėsit vogt ligi valiai – koks jis kalbininkas! Tai vat, per tą laiką dirvą pasidaryk.

– Mane medžioja,- suburbėjo mergaitė.

– Motina atkuto, ką? – nusikvatojo tėvas,- tai varyk, nežinau, į kitą miestą kuriam laikui, kol apsiramins. Ir nebevok tu iš jos, matai, kad be širdies žmogus.

– O iš ko vogt? Užkniso.-ėmė ašaroti dukra,- Visi be širdies, nėra iš ko vogt.

– Kiek tau galima sakyt? Geras vagis visada ras iš ko pavogt.

Ima ristis žmonės. Maurodami ir visaip raivydamiesi, čiepsėdami jie leidžia savo galūnes iš kokono bailiai liesdami prišnerkštas grindis. Paleidę į orą galingą tūrį dujų jie bando atsimerkti ir ištiesia savo viltingas akis į geradarį pasaulį. Mergiukė nusišluosto ašaras, pabučiuoja tėvą ir išlenda iš skarmalų krūvos. Lyg gyvačiukė išlaviruoja pro evoliucionuojančius žmones ir leidžiasi į tamsą…

Išlindusi į gatvę kurį laiką bėga autobusų stoties, lenda po suolais prie bomžų, kad neiškristų iš konteksto.

Laikas planui.

***

Eina gatve, link vitrinų. Pažvelgusi į save turi pripažinti – gailesčio ji seniai nebekelia, ir niekas išmaldos jai jau nebeduos. Kažkaip ir nemandagu prašyti atrodo… Žinojo, kad vogti iš gimtinės būtų labai sudėtinga – visuose kampuose varvančiais nasrais laukia pedagogai ir trokšta ją prausti, mokyti ir kitaip linksmintis. Ne, per daug pavojinga.

Sėda į autobusą. Susiraito po sėdyne ir sunkiai susilaiko nepūkšėjusi – vos telpa. Pirmąkart susidūrusi su šia problema ji leidžiasi į filosofinius apmąstymus, tokius kaip “laikas bėga”, “kažkada būsiu didelė” ar “greit niekur nebetilpsiu”. Mintis nutraukia kontrolieriai – medžioja zuikius. Laimikis šiandien gausus – dvi ruso pasiilgusios pensininkės, kurioms rusas mokėjo, kad jos autobusiu važiuotų, trys varvanosiai paaugliai atsikalbinėjantys ir kenčiantys dėl per gero gyvenimo ir baisiai raudonas studentas, kuriam šiandien pasibaigė mėnesinis bilietas. Nedaug trūko, kad mūsų pažįstamas po sėdyne gulintis keleivis garsiai reikštų pasipiktinimą. Iš tiesų, to betrūko… Jeigu visi nepirks bilietų, kontrolierė ir autobuso vairuotojas neturės pinigų, gal net autobuso nebebus, o tada ji negalės važiuoti ko nors apvogti ar tiesiog vogti iš keleivių.

Su minia išslydusi į stotelę mergiukė leidžiasi ieškoti kito į tolimą vietą vežančio autobuso. Kelis kartus netyčia parvažiavo atgal – nemoka skaityti. Susirūpinusi, kad grįžtant atgal nežinos į kurį autobusą lipti leidosi nakvynės namų link.

– Laba diena, – prieš piktą reveransą padarė mergaitė, – galima į vonios kambarį?

– Žinoma žinoma,- linktelėjo moteris ir įleido ją, – tu neskubėk.

Mergiukė žinojo, kad dabar moteris springdama lekia prie telefono, skambina į vaikų teisių apsaugos tarnybą. Bet nieko, kol jie atvažiuos, ji jau bus nusipraususi. Užrakino duris, jas net užrėmė, mėgavosi pašiltintomis vonios grindimis. Maudėsi.

Prieš rankų džiovintuvą sušildė plaukus ir jos rūpestingai išskalbtus rūbus. Užsliuogė ant kriauklės, atidarė mažytes langines. Pasidžiaugusi, kad viską kas jai reikalinga pasiekia, pradėjo brautis pro langą laukan. Pirmas aukštas – pasisekė, bet langinės mažos, prakeiktai mažos, o panelė didesnė nei įprastai. Užstrigusi mergiukė netyčia išsinėrė iš savo drabužių ir skaudžiai žnektelėjo žemėn. Nukritusi apsižiūrėjo – visai nieko, galima kentėti, bet drabužiai  – problema. Kelnės, batai ir palaidinė liko, tačiau striukytė ir megztinis liko viduj. Velnias!

Jau lapkritis, ji kels įtarimą taip apsirengusi – niekas ja nepatikės! Tuoj atvažiuos jos gynėjai ir ji nebepabėgs, gal net pas motiną grąžins, kas tada? Drabužių nepasiimsi. Šalta.

Spjovusi į viską bėga miestan. Pakampiais, pakampiais. Niekad čia nebuvo, nejauku gal, bet viskas absoliučiai miestiška, orientuotis nesunku. Parduotuvės pačiame linksmume, vogti būtų gal ir lengva, jei ne modernios etiketės. Lekia į škurlinyką, pasipuošia, vos išnešia kudašių. Neprofesionaliai, neprofesionaliai čia – vaikų teisių apsaugos tarnyba tikriausiai jos jau ieško, o ji paliko pėdsakus. Į bet kokį tašką nesinori lėkti, ji švari, kokia galimybė prisivogti visko!

Kad taip Motiejus čia būtų, tikrai ją išsuktų…

***

Grąžino pas motiną. O varge…

Kaip kad tėvas pasakytų – ,, tu, katyt, nepatyrus.” Gerai, nepatyrus ji, bet kaip Motiejų pagavo? Mįslė mįsliausia. Abu aprengti, pavalgydinti ir prirakinti prie radiatoriaus.

– Ką tėvas pasakys? – keikėsi Motiejus.

– O ko jis gali pasakyt? Idiotai, mes, idiotai… – ašaroja mergiukė.

– Tik nebliauk… Pabėgsima kažkaip, bet nežinau kaip greitai. Sako, užsienin vešis…

Užsienin? NE. NE NE NE. Vežti juos į užsienį mergei reiškė viską mesti. O ir Motiejus, jam daug pasiekti lemta… Jis net gražus būtų buvęs jeigu ne degtine užverkti jo akių vokai.

– NEBLIAUK SAKIAU,- riktelėjo Motiejus ir sužvangėjo jo antrankiai,- pabėgsim. GIRDI? PABĖGSIMA.

Tyla, ji neatsako. Mergiukei sudreba širdis pagalvojus, kad mamytė čia. Motiejus bandė atsitraukt nuo sesers, bet prie vieno radiatoriaus jie prirakinti. Paauglys nebesusivaldo ir laisva ranka griebia Mariją. Abu verkia, abu rauda, abu nori pabėgti iš šio pasaulio, bet tuo pačiu metu ir myli jį, myli motiną, myli tėvą, myli du to pačio poliaus magnetus stumiančius vienas kitą.

Sutraška grindys.

Ateina motina.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU