,,Sunkiausia šiais laikais ne išleisti knygą, o…“

Žydrūnas Drungilas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Žydrūnas Drungilas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

,,Sunkiausia šiais laikais ne išleisti knygą, o…“

Su knygos ,,Kita stotelė“  (išleido leidykla ,,Gelmės“) autoriumi Žydrūnu Drungilu kalbasi Gintarė Adomaitytė

 Tai būna labai retai: susitinka keli žmonės ir pasipasakoja, kuo norėję būti vaikystėje. Vieną vienintelį kartą nutiko taip, kad visi prisipažinome: norėjome būti rašytojais. O tuomet apsidairėme baikščiai – lyg vagys. Kuo norėjai būti, Žydrūnai, kuo tapai?

Liūdnas klausimas. Tarsi turėtume tik vieną alternatyvą, kurią dažniausiai vaikui pasufleruoja suaugusieji. Ir kuri beveik niekada neišsipildo. Laimei, vaikystėje neturėjau užsibrėžęs griežtų planų kuo nors tapti. Na, nebent keliautoju laiku ar naujų žemių atradėju. O parašyti knygą, ir dar su absurdo elementais, kažin ar svajojau, tuo metu daugelis berniukų norėjo būti kosmonautais, vairuotojais, felčeriais.

Iš gyvų rašytojų vaikystėje buvau matęs gal tik Kazį Sają, kuris buvo atvažiavęs į mūsų miestelį, į mamutų medžioklę, t.y. susitikti su skaitytojais.

O klausimą „ką norėtum daryti gyvenime?“ netikėtai išgirdau iš airių-amerikiečių rašytojo Frank’o McCourto, prieš kokį šešetą metų viešėjusio Vilniuje. Tuo metu labai suglumau ir neturėjau ką atsakyti: sumurmėjau kažką neaiškaus. Buvau trumpam grįžęs iš Airijos, kur tuo metu gyvenau ir dirbau nebūtinai tai, ką norėčiau. Tai man pasirodė sunkus klausimas, negi sakysi, kad nori pasinerti į absurdą.

Gimiau tikrąja to žodžio prasme kultūros namuose, kur tėvai buvo gavę kambarį, ten taip pat buvo kino salė ir viešoji biblioteka. Tuose kultūros namuose praleidau kūdikystę, kol paskui persikraustėm į kitą butą. Na, o kiek ūgtelėjęs vis sugrįždavau tiek į biblioteką, tiek ir į kino teatrą, buvau ten dažnas svečias, taigi keliavau laiku ir atradinėjau naujas žemes.

Ten, toje aplinkoje, yra nutikęs vienas Eizenšteino vertas kadras: mamai bedžiaustant skalbinius aš su visu vežimėliu nuo kalniuko dardu žemyn. Mama atsisuka, o manęs nėra. Aš pakalnėje, neapsivertęs, ramiausiai miegu vežimėlyje.

Kelionių aistra neapleido ir vėliau. Sulaukęs 18 metų mamai pareiškiau, kad seksiu tėvo pėdom ir tapsiu jūrininku. Turėjau išklausyti paskaitą apie žemės ir moterų nematančius vyrus, tad nusileidau: įstojau mokytis lietuvių filologijos ir režisūros. Taip vidinės kelionės tapo nuolatine būsena.

Ar kuo nors tapau? Nežinau, sunku su tom etiketėm ir įsivardijimais. Sakykim, tai – procesas,  kelionė, o rezultatas bus paskui, kada nors…

Tiesa, keliauti, kraustytis iš vietos į vietą vis dėlto teko, kas nors pasakytų – blaškytis. Kas žino, gal būčiau buvęs geras jūrininkas.

Sudėtinga Tavęs teirautis apie gyvenimą JAV. Nebuvau jose, neregėjau, o Tu praleidai keletą savo gyvenimo metų. Kiek? Kodėl išvažiavai ir… kodėl grįžai? Ir dar – papasakok apie savo debiutą JAV spaudoje, apie vertėją… 

 Su JAV susiję daug laimingų atsitiktinumų, atradimų. Per Klaipėdos universitetą išvykau tęsti filologijos studijų į Ilinojaus universiteto Baltų ir slavų katedrą. Atvykau jau gerokai po Kolumbo, tad naujų žemių užkariauti nepavyko, bet sutikau labai mielą lietuvių bendruomenę ir savo būsimą žmoną. Čikagoje gyvenantys lietuviai, ypač pokario karta, paliko pačius geriausius prisiminimus. Ten atradau „Akiračius“, „Literatūros lankus“, „Metmenis“, Mockūną, Šilbajorį, Maziliauskienę, Kelertienę, daug daug kitų. JAV iš viso pragyvenau 6 metus, kai viskas pradėjo labai patikti, supratau, kad metas grįžti, kitaip būtų tekę likti, prašytis žalios kortos. Tai tikrai ne mitas – JAV įspūdingų galimybių šalis.

O štai debiutas JAV leidinyje labiau susijęs su Lietuva, nutiko palyginti neseniai. Kai man nelabai sėkmingai sekėsi bendrauti su Lietuvos leidyklomis dėl savo knygos leidimo, prisiminiau, kad pasaulis yra šiek tiek didesnis už Lietuvą. Parašiau bičiulei iš JAV, vertėjai Elizabeth Novickas, kuri labai teigiamai priėmė mano absurdus ir pasakė, kad vienas žurnalas kaip tik ieško medžiagos savo humorui skirtam numeriui. Taip pora mano tekstų atsidūrė World Literature Today žurnale. Tiesiog sėkminga žvaigždžių konsteliacija ir tiek. Vertėja Elizabeth Novickas į anglų kalbą yra išvertusi R. Gavelio „Vilniaus pokerį“, K. Borutos „Baltaragio malūną“, o šiuo metu, kiek žinau, verčia J. Kunčino „Tūlą“ ir P. Cvirkos „Frank Kruk“.

Kartą viename seminare esu skaičiusi pranešimą apie vėlyvus debiutus. Kaip kitaip – juk aš pati vėlyva. Vėlyvumu knygoje prisipažįsti ir Tu. Būtų įdomu sužinoti, kodėl nesiveržei, nesibrovei, gal nesistengei? Ir… kiek turi būti žmogui metų, kad vadintume jo pirmąją knygą vėlyva? Ar gali būti pavėlavusi knyga? Paskubėjusi?

Nesistengiau. Nežinojau, ar turiu ką pasakyti. Ir dabar dar nežinau. Stebėjausi, kokie kūrybingi mano bendraamžiai kolegos. O aš tiesiog laukiau. Tiesa, vienu metu mėginau lįsti į poeziją, bet greitai atšokau.

Skaitydamas gerą romaną žaviuosi autoriaus patirtimi, įtaiga, žodžio meistryste. Nežinau, ar kada pavyktų to pasiekti. Tai sunkus darbas, užpakalio darbas, kaip sakė vienas rašantis žmogus.

O va, Jūsų, Gintare, vardas man įstrigo dar paauglystėje, tuomet į rankas patekdavo daug periodikos, skaičiau „Lietuvos pionierių“ (kur Jūsų tekstų rasdavau), „Jaunimo gretas“, „Švyturį“, „Šluotą“, „Nemuną“, „Mokslą ir gyvenimą“. Tad mano atminty esat jau seniai ir tai gal net svarbiau, negu galutinis produktas – knyga.

Knygai atsirasti niekada nevėlu, bet klausimas: ar visada jos reikia? Filologai, lituanistai žino tą prisakymą: „Jei gali nerašyti – nerašyk“. Bet daugelis sulaužo. Nebūtų nieko baisaus, jei ne kertami miškai. Miškų gaila.

Sunkiausia šiais laikais – ne išleisti knygą, o surasti skaitytoją. Aūū…

DEBDrungilas virselis 1 (1)

Ėmeisi reto, rečiausio Lietuvoje žanro. Rašai savitas humoreskas, nė nemanydamas tipenti klasikų keliais, retsykiais balansuodamas ties fantastinio apsakymo, pasakos riba, retsykiais – parodijuodamas kolegų tekstus arba… arba… Vienaip ar kitaip, eini savo keliu, o man belieka paklausti: kaip einasi?

Sunkiai einasi. Gaudau bangas, jei pavyksta pagauti – užrašau. Nors absurdo aplinkui daug – aprašyti jį baisiai sunku. Be to, yra daug rizikos nuslysti į šalikelę, tokie dalykai visada balansuoja ant lėkštumo ribos.

Komedija yra tarsi žanrų podukra, niekas labai rimtai į ją nežiūri. O absurdas, groteskas – iš viso užribyje. Kai pagalvoji, kam to absurdo iš viso reikia, juk gyvenimas ir taip sunkus. Geriau rašyti apie pilkos spalvos atspalvius.

Pastaruoju metu nemažai galvoju apie tai, kaip naujausios technologijos, mokslo atradimai pakeis mūsų gyvenimą, jį jau ir keičia. Tik visuomenė labai sunkiai priima progresyvias idėjas.

Dažnokai pamąstau, kad tik poetai ir vaikų rašytojai patiria laimę ar nelaimę: jų knygos iliustruojamos, o dėl to iliustravimo pasigirsta ir giesmių, ir raudų. Tavo proza skirta suaugusiems, bet… Kodėl nesibaimini iliustracijų? Ar gali papasakoti daugiau apie knygą iliustravusią Miglę Anušauskaitę? Galų gale, ar tai iliustracijos, ar tekstui tikę piešiniai?

Jau iš pat pradžių nutariau, kad knygai reikia iliustracijų. Kažkodėl manau, kad nerimtiems žanrams toji vizualinė dalis yra labai sveika ‒ nuima tam tikrą krūvį nuo rašytinės knygos dalies, suveikia kaip žaibolaidis. Tačiau, kadangi nesu Kurtas Vonegutas ir piešti nemoku, turėjau ieškoti tų, kas tą sugeba. Bendrauti teko ir su iliustratoriais profesionalais, tačiau man labai patiko Miglės „Šiaurės Atėnams“ piešti literatūriniai komiksai, ten tiek gelmės. Ji sutiko imtis jai pačiai naujo dalyko – rezultatas išėjo labai neblogas, žaismingas. Du debiutai.

Ką patyrei, redaguodamas ,,Šiaurės Atėnus“? Kas keitėsi Tavyje, o kas – Šatėnuose? Ką manai apie Lietuvos kultūros spaudą?

Redaguoti kultūros leidinį – ko gero, vienas smagiausių užsiėmimų filologui. Ne tik susitinki per tekstus su įdomiausiais autoriais, bet ir išmoksti skaityti, kas parašyta. Taip, skaityti tenka mokytis dar, ir dar, ir dar. Šiek tiek baugino tai, kad „Šiaurės Atėnuose“ dirbo tokie grandai kaip Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Parulskis, Saulius Šaltenis, atrodė, kur jau man pavežti tokią didybę. Tačiau jaučiau moralinę paramą tiek iš autorių, tiek iš redaktorių – Jūratės Visockaitės ir Giedrės Kazlauskaitės. Ypač esu dėkingas Alfonsui Andriuškevičiui, jeigu turėčiau kokių autoritetų, jeigu nebūčiau anarchistas, jis man būtų vienas didžiausių.

Manyje keitėsi visas pasaulis, o kas keitėsi Šatėnuose, sunku pasakyti, žinau tik, kad tiražas bent jau per tuos metus nesumažėjo.

Būdama maža valstybė, Lietuva turi vis dar užtektinai daug kultūrinio potencialo, tačiau be kultūros politikos ir aiškesnės rėmimo strategijos, kultūros laikraščiai ir žurnalai nusimarins ir tiek.

Vis dėlto tikiu gražiom metamorfozėm.

Kuo gražiausių metamorfozių linkiu ir Tau, ir veiklą pradedančiai leidyklai ,,Gelmės“. Bus dar tų stočių ir stotelių, tikrai bus. Aš lauksiu. Ir ne tik aš.

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

 Su Tytuvėnuose gyvenančiu rašytoju Vladu Kalvaičiu

kalbasi literatūrologė Kristina Poderytė

 

–  Kokie vaikystės įvykiai labiausiai įsirėžė atmintin?

– Mano vaikystės pirmieji prisiminimai strykčioja prie Radviliškio turgaus aikštės. Jon savo mažučiais langučiais žvelgia pilkas, medinis, su mansarda namas, kuriame gimiau. Antradieniais ir penktadieniais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ūžia turgūs. Iš smuklių į žvaigždėtą dangų be perstojo kyla ūkininkų balsai, susmilkę pypkių dūmuose. Po „Aušros“ cirko kupolu, arenoje, žmogus juodu apsiaustu įnirtingai svaido žvilgančius peilius į gražią, pusnuogę merginą… „subadyti“ trokšdamas. Ši stovi it stabo ištikta… Kietai užsimerkiu, akimirką išnykstu ir tada išgirstu plojimus… Varpeliais užgroja beždžionėlė. Pašeriu dramblį mažais sviestainio gabalėliais. Matau didžiulius narvus su liūtais ir tigrais. Inteligentišką žirafą…

Tėvo siuvykloje
Tėvo siuvykloje

Kartą tėvai nusitempė mane į vieną valsčiaus pastatą. Menkai apšviestos salės scenoje kabojo didžiulė balta paklodė. Ja ėmė bėgioti juodai balti vaizdai. Ne viską supratau, bet sekiau juos nekvėpuodamas. Rodė begarsį filmą apie Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki maldos Alyvų kalnelyje ir nukryžiavimo. Įspūdžio laikas neišdildė.

Vlado motina
Vlado motina

Kokie pirmieji rašymo bandymai?

Rašinėti pradėjau Radviliškio gimnazijoje. Pradžioje – rimuotus humoristinius vaizdelius,  vyresnėse klasėse – humoreskas. Kai kas buvo skelbta sieniniame laikraštyje. Du stori sąsiuviniai mano kūrinių per kratą pateko į KGB rankas. Norėčiau juos dabar pavartyti… Paslėptus proklamacijų tekstus ir politinius eilėraštukus liepiau mamai sudeginti po to, kai mane suėmė.

Vladas jaunystėje
Vladas jaunystėje

Aštuntoje klasėje mūsų buvo šešiolika: trylika vaikinų ir trys merginos. Ilgainiui išsiskyrė trys grupės. Penki, augūs, subrendę, įstojo į komjaunimą. Vienas jų net į mokyklą nešiojosi pistoletą. Dažnai paplekšnodavo sau per šlaunį taip, kad visi matytų, jog ten ne papirosų dėžutė, o tikrų tikriausias ginklas. Kiti trys mėgo išgerti ir pasididžiuoti draugyste su dviem enkavedistais. Šie mokykloje tūnodavo nuo pat metų pradžios. Paslaugūs, dėmesingi – nors prie širdies dėk. Penkios lojalios merginos, šiaip nesikišančios į bernų pašnekesius, šokiuose neatsisakydavo pasisukti su saugumiečiais – kitų tokių inteligentiškų, mandagių, amžinai besišypsančių nerasi visame miestelyje. Iš likusių aštuonių berniokų trys įstojo į pogrindinę organizaciją. Aš pasiūlymą gavau dar septintoje klasėje iš bendrasuolio A. Valiūno. Kartą užsukome į knygyną. Ten padavė lapelį su priesaikos tekstu. Pasirašiau jį, o išėjęs iš knygyno suplėšiau į smulkius gabalėlius. Vėjas juos išdraikė po visą gatvę. Nuolatos iš Valiūno gaudavom pogrindinę spaudą ir kita.

1948 metais dvylika V laidos gimnazistų buvo suimti. Savaitę mus laikė uždarytus medinėse pašiūrėse KGB kieme. Paskui pervežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, apie kurį ir dabar tebesklando gandai.

Su bendraklasiais tremtyje
Su bendraklasiais tremtyje

– Papasakokite įdomiausią lagerio laikų atsitikimą.

Galiu išskirti du labiausiai mane sukrėtusius patyrimus-vizijas, kurias ir aprašiau novelių romane „Sustiprinto režimo barakas“:

„Draugai stūmė jį (vagoną – K. B) iš šonų, aš krūtine prisispaudžiau prie buferio ir įsispyriau į iškilusių pabėgių briaunas. Vagonas pagavo reikiamą pagreitį. Tuo metu išgirdau šūksmą:

– Vladai!

Kažkas stipriai kirto man per kairįjį petį. Ūmai mečiausi į šalį, pakilau į orą, o gal atvirkščiai – pirmiau pakilau į viršų, o paskui – dešinėn, į šoną, ir visu kūnu žnektelėjau ant uolienų, šlako ir žvyro. Tuo metu kurtinantis sankabų ir buferių pliauškesys, lyg koks sprogimas, užgulė ausis. Aptemo akys. Kelias sekundes netekau žado. Kai pravėriau akis ir palengva ėmiau suvokti, kas nutiko, išpylė šaltas prakaitas, kūnas nuėjo pagaugais, širdis nusirito į kulnus…

Pamiršome trečiąjį vagoną! Pasijutęs laisvas, niekieno nesaugomas ir nekontroliuojamas, jis ėmė riedėti. Štai ir guliu patiestas.

Mane apsupo brigados vyrai, Šamilis ir Efendijevas.

– Kas tau nutiko?

– Ko toks išblyškęs?

– Gal iškviesti seselę?

– Ar tu sveikas?

Aš nežinojau, ar visiškai sveikas, bet man nieko neskaudėjo, tik negalėjau ištarti nė žodžio. Liežuvis prikepė prie gomurio, troškino. Gestais parodžiau, kad norėčiau atsigerti. Diadia Miša pakėlė galvą, Odesa prikišo prie burnos gertuvę. Vandens buvo nedaug, todėl jos kaklelis nemaloniai skimbčiojo kliūdamas už dantų. Pamažu širdis atlėgo, kvėpuoti pasidarė lengviau. Pamėginau pasiremti ant alkūnių. Nepavyko. Nepasisekė ir atsistoti, kojos – netvirtos, lyg vatinės. Šeši vyrai ėste ėdė mane akimis, laukdami, kada prabilsiu. Prisiverčiau šyptelėti, įtraukiau oro ir trūkinėjančiu balsu pralemenau:

– Aš… ką tik… mačiau… kaip praskrido… Angelas…

Jie išpūtė akis, nesuprasdami, ar rimtai kalbu, ar juokauju.

Odesa ir Diadia Miša, paėmę už parankių, nuvedė ant suoliuko, prie kontoros:

– Atsipeikėk. Mes baigsim krauti vagonus.“ („Angelas praskrido“)

„Po kelių dienų kojūgalyje girgžtelėjo gultai. Taip kūdikystėje ant lovos krašto vos girdimai prisėsdavo mama ar senelė, kai man pakildavo temperatūra. Jų rankos gydė geriau už visus vaistus ir arbatėles, skleidė ramybę ir viltį. Užmigdamas žinojau, kad rytą prabusiu linksmas ir sveikas. Dabar gerklę gniaužė nerimas. Ilgai priešinausi norui atmerkti akis, bet vokai prasivėrė savaime. Ant gultų krašto sėdėjo Ji, Juodoji Ledi.

– Labai išgąsdinau? – paklausė Ji motiniškai rūpestingai.

– Taip, aš bijau… Jūsų…

– Be reikalo.

– Visi Jūsų bijo…

– Žinau… Bet dirbu savo kasdienį darbą. Kartais, kaip ir visi, pavargstu ir atsisėdu pailsėti. Neilgam, nes netrukus vėl reikia keltis…

– Koks Jūsų darbas?

– Palydžiu išeinančiuosius… Nuvedu ir parodau, kuriuo tuneliu privalo iš čia išeiti…

– Kuriuo tuneliu? Jų daug?

– Devyni. Kiekvienas skirtingos spalvos. Nuo juodo iki balto… Pats sunkiausias ir ilgiausias – juodasis. Trumpiausias ir lengviausias – baltasis…

– Iš kur Jūs žinote, kam kuris tunelis skirtas?

– Tai labai paprasta. Kiekvieno žmogaus siela paskutinį akimirksnį ima ryškiai švytėti. Žmogus nuo pat lopšio iki karsto dorais ir piktais darbais kuria savo širdies šviesą. Jis gali elgtis kaip tinkamas. Bet jo kiekvienas ketinimas ir poelgis sudaro tam tikrą spalvinę gamą. Pats žmogus to nepastebi ir nejaučia, o aš matau. Daug kas nesutinka su manimi. Braunasi prie trumpesnio ir šviesesnio, geltonojo ar žaliojo. O skirtas violetinis ar juodasis… Ginčijasi, raunasi plaukus, įtikinėja, kad gyveno teisingai ir dorai. Jei kur suklydo, – kaltas ne jis – gundytojai: artimieji, draugai, kaimynai… Darė ne iš blogos valios, o kad taip išėjo, nesugebėjo atsispirti… Aš jiems padėti negaliu. Esu tik vykdytoja…

– Ar galite pasakyti, kuriuo tuneliu man reiks… – paklausiau, nugalėjęs didžiulę baimę, bet Ji neleido baigti.

– Tu dar neskubėk. Gulkis ir pasistenk užmigti.

Kritau ant pagalvės, prisitraukiau prie pabarzdės antklodę.“ („Juodoji Ledi“)

Tremtis. Su tėvu Tulune.
Tremtis. Su tėvu Tulune.

– Kaip sekėsi po „Sibiro universitetų“ sugrįžus į tėvynę?

–  Negavau darbo pagal specialybę. Ministerijoje, kadrų skyriuje, pasakė:

– Rusų kalbos mokytojų reikia Trakų ir Vilkaviškio rajonuose.

Pirmiausia nuvažiavau į Trakus. Švietimo skyriaus vedėjas patvirtinęs, kad tikrai reikalingi rusistai, atsivertė mano diplomą, staiga prisimerkė ir tarstelėjęs: „Tuoj sugrįšiu.“ – išbėgo iš kabineto. Iš tiesų – grįžo po kokių 15 minučių. Nepažvelgęs į mane, pareiškė:

– Mes jūsų paslaugų atsisakysime, – ir nusisuko į langą.

Atsisveikinęs išėjau į gatvę, nužvelgiau namą, pro kurio duris buvo įėjęs vedėjas. Rajkomo pastatas. Kilo mintis, kad jame yra ir KGB padalinys. Beveik visuomet taip būdavo.

Grįžus Lietuvon
Grįžus Lietuvon
Po tremties Vilniuje, 1966 m.
Po tremties Vilniuje, 1966 m.

Įsidarbinti padėjo draugai ir pažįstami Vėliučionių spec. mokykloje Nr. 1, t.y. 14‒18 metų amžiaus vaikų, padariusių nedidelius nusižengimus, uždaroje kolonijoje. Bet prieš tai turėjau prisipažinti, kad buvau tremtyje. Vienas LKP narys apie mane sužinojo daugiau – kalėjau, nors pagal to meto įstatymus teistumas amnestija buvo panaikintas. Vėliučionyse dirbau trejus metus. Paskutiniaisiais, savo nelaimei, naujame trijų aukštų name gavau trijų kambarių butą su virtuve. Tai labai nepatiko žmogui, tokiam pat auklėtojui, kaip ir aš, bet komunistui. Jis parašė laišką Saugumo komitetui, kad Vėliučionių mokykloje dalijami nauji butai buvusiems tremtiniams ir kaliniams. Atvažiavo civiliais rūbais apsirengęs majoras, kaip ir visi enkavedistai, labai gražiai, maloniai kalbėjo. Supratau, kad jam reikia žinių apie buvusius tremtinius ir kalinius. Atsakiau, jog reikia apgalvoti. Matyt, per ilgai galvojau, nes po dviejų savaičių majoras išsikvietė mane į KGB rūmus. Pokalbis sukosi apie auklėtojų kontingentą: ką mėgsta, galvoja, skaito, kur susitinka. Kadangi nieko nepasakojau, pasiūlė kelialapį man ir žmonai į „Gintaro“ sanatoriją. Keletą kartų kviestas nepasirodžiau, bene po trijų mėnesių turėjau nuvykti į konspiracinį butą Cvirkos gatvėje Vilniuje. Šneka buvo trumpa. Pasakiau, kad ilsėtis „Gintaro“ sanatorijoje neplanuojame – neturime tiek lėšų, kad su buvusiais tremtiniais ir kaliniais nesusitinku, todėl bendradarbiauti atsisakau. Žodžiu, iš Vėliučionių teko išvykti. Kur? Pas tėvus, kurie nuomojosi butą Tytuvėnuose. Tėvai davė mums vieną kambarį. Kadangi tuomet buvo vasara, su žmona nužingsniavome prie Bridvaišio ežero. Senais, laiko nujuodintais laiptais užlipome į piliakalnį. Žmona atsistojo pačioje viršūnėje, apsidairė ir pareiškė:

– Mes įsikursime čia.

Vladas su žmona
Vladas su žmona

Ji įsidarbino ligoninėje Vaikų skyriaus vedėja. Kadangi mokytojo darbo negavau nei vidurinėje, nei Žemės ūkio technikume, pasukau į durpyną. Pasiūlė dirbti meistru žolės miltų ceche. Taip ir meistravau: vasarą – žolės miltų ceche, rudenį ir žiemą – prie siauruko. Su darbininkais sugyvenau gerai. Planus įvykdydavome visada, todėl durpyno vyr. inžinierius išsiuntė į trijų menesių durpininkystės kursus, pridūręs:

–  Jei gerai baigsi, gausi baro viršininko vietą.

Kursus baigiau vienais penketais. Vyr. inžinierius žodį tesėjo. Tapau trečio durpių gaminimo baro viršininku. Durpyne praėjo septyneri metai. 1970-aisiais pasistačiau namą.

Kartą nusiplūkęs, vėlai po darbo, apie 23 val., grįžtu ir iš tolo matau – visame name plieskia šviesos. Pasitinka žmona ir pirmiausia liepia nusiprausti. Tuomet užlipu į antrą aukštą. Kambaryje sėdi Tytuvėnų žemės ūkio technikumo direktorius Ipolitas Kazlauskas. Abu su žmona pareiškia, kad esu jau parduotas, jokių prieštaravimų nepriims, aš eisiu dirbti administracijos pavaduotoju ūkio reikalams ir dar gausiu pamokų. Išdirbau taip pat apie septynerius metus. Suaugusiųjų vakarinėje mokykloje, konsultaciniame punkte, kuriame kasmet mokydavosi 100‒120 moksleivių, vedėjavau beveik iki pat pensijos, dvejus metus mokytojavau Tytuvėnų vidurinėje mokykloje. 1989 metais išėjau pensijon.

– Kaip dabar žvelgiate į savo patirtį?

– Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos. Perteikiu visa, ką išgyvenau. Į fantazijas įklimpstu tik kurdamas kai kurias noveles.

– Kaip vertinate savo kūrybos kritikus?

– Kritikus vertinu neblogai, nes jie apie mano kūrybą kalba irgi neblogai.

– Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo didžiųjų miestų?

– Yra ir privalumų, ir trūkumų. Per daug sudėtinga dalyvauti renginiuose Kaune ir Vilniuje, bet nuolat skaitau „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“, „Naująją Romuvą“, „Krantus“, „Metus“. Žodžiu, literatūroje šiek tiek nusimanau.

– Ką šiuo metu rašote?

– Papasakoti draugams siužetai užsiguli dvigubai ilgiau negu reikia, todėl vertėtų patylėti.

Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka

Nuotraukos iš asmeninio V. Kalvaičio archyvo.

 

Mūsų tautos jėga

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

 

Mūsų tautos jėga

Erikas Jankūnas

Kauno Saulės gimnazija, III klasė

Lietuva… Graži. Didinga. Išorėje – maža… Viduje – didelė… Išgirdęs jos pavadinimą, jaučiu, jog ji – mano vidinės dvasios reagentas. Reagentas, kuriam nėra jokių sinonimų, jokių formų bei pavidalų. Ką daugiau ji man reiškia? Ar ji tik mano namai? Negalvojęs drąsiai galiu atsakyti: taip, ji – mano namai, kuriuose yra kažkas ypatingo ir nepaprasto; kažkas mielo ir savito. Joje telpa viskas: mano širdis, polėkiai, idėjos bei kiti, mano gyvenimą skatinantys ir stimuliuojantys, dalykai.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Žvelgdamas į Lietuvą, susimąstau – iš kur ji tokia turtinga? Staiga prisimenu didingą jos istoriją, kuri, man, lietuviui, kelia didžiausią susižavėjimą – ji tokia didi, garbinga bei visų neužmiršta. Ne veltui didis mūsų tautos poetas Maironis Lietuvą apdainavo: „Graži tu, mano brangi tėvyne, / Šalis, kur miega kapuos didvyriai: / Ne veltui bočiai tave taip gynė, / Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“. Pripažinsiu, mūsų tautos genotipas slypi Tėvynės istorijos kloduose bei vingiuose, kuriuose, atrodo, buvo gana sunkių egzistencinių momentų, kai mūsų kraštui teko išlaikyti laiko smilčių mestus išbandymus. Lietuvai likimas buvo negailestingas: kadaise buvome labai išdidūs ir galingi, bet vėliau ‒ visiškai paniekinti bei pažeminti. Tik visos šios aplinkybės nepalaužė ir užgrūdino mūsų tautos dvasią – savo identitetą per amžius mes galime apginti tvirtai.

Mąstydamas apie Lietuvą, dažnai pagalvoju apie mūsų gimtąjį žodį – gimtąją kalbą. Jos archajiškumas bei nepaprastas skambumas formavosi ištisus šimtmečius. Prieštaringa kalbos istorija yra glūdžiai susijusi su Lietuvos istorija: lietuvių kalba buvo žeminama ir niekinama; saugoma ir mylima; engiama ir ginama. Mūsų šviesuoliai – Mikalojus Daukša, Martynas Mažvydas, Jonas Jablonskis, Jurgis Bielinis, Motiejus Valančius, dr. Jonas Basanavičius ir daugelis kitų – savo dideliais, kartais net gana rizikingais, darbais gynė mūsų gimtąją kalbą nuo niekingų blogio pirštų tam, kad galėtume šiandien laisvai, be jokių suvaržymų kalbėti savo taip ilgai puoselėjama lietuvių kalba. Mikalojus Daukša, didysis kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, vienoje iš pirmųjų lietuviškų knygų „Postilė“ svarstė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba.“ Šis svarstymas liko aktualus visais šimtmečiais, nes svetimų kalbų invazija jaučiama iki šiol. Žymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savo gerai nemokėti“ – ši mintis yra aktuali ir šiandienos pasaulyje, nes dažnai pasitaiko, jog mieliau vartojame svetimų kalbų skolinius nei savosios kalbos ilgai puoselėtus ir brangintus žodžius.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Ne tik skambi kalba, derlinga žemė bei išmintingi žmonės yra didieji Lietuvos turtai – tarp jų yra ir nepaprasto grožio gamta. Žvelgdamas į manojo krašto, Lietuvos, kraštovaizdį – lygumas, ežerus, daubas bei pelkes – prisimenu mūsų žymaus poeto Antano Baranausko eiles: „Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, / Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: / Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną, / Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų; / Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą.“. Šios eilės jau devynioliktajame amžiuje atskleidė lietuviškos gamtos grožį bei ypatingą jos galią: įėjęs į lietuvių dvasios lopšį – mišką – tu galėjai iš karto pajausti jo gyvasties alsavimą. Iš tiesų, nuo pat pagonybės laikų kiekvienam lietuviui gamta – gyvenimo motina. Visais amžiais mūsų kraštiečiams gamta – gyvenimo harmonijos, išminties bei nepaprastų galių šaltinis, kuris niekada neišsekdavo. Auksinės Lietuvos kopos, žaliuojantys miškai, stūksančios kalvos ir piliakalniai, tyvuliuojantys ežerai bei upės – mūsų krašto veidas, kuris yra be galo unikalus ir toks nepakartojamas bei vienintelis pasaulyje. Joks kraštas, jokia pasaulio vieta negali pasigirti tokiais gamtos turtais, kokius turime mes – lietuviai. Šiandieniniame greitai besikeičiančiame ir besiplečiančiame pasaulyje gamtos svarba yra ypatinga – ji pamažu nyksta ir praranda žmogaus ir gamtos santykio pusiausvyrą.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Šiandieninio pasaulio realijose Lietuva yra didi, tvirta, savų tikslų siekianti šalis. Mes, Lietuvos piliečiai, atrodo, galime dėl savosios šalies nuversti kalnus, padaryti daug mūsų šalį garsinančių darbų. Pripažįstu, jog mes dabartyje – drąsūs, nesustabdomi, idėjų nestokojantys žmonės, kurie turi didelį potencialą kurti darnią Lietuvą. Nors gal ir pernelyg tiesmukiškai, bet drąsiai galiu pareikšti – mūsų tautos, šalies istorija dar nesibaigė – mes tęsiame ją čia ir dabar. Didžiuojuosi, kad galiu pats asmeniškai prisidėti prie bendros lietuviškosios gerovės kūrimo, kuriam galiu atsiduoti visa širdimi, mintimis ir polėkiais. Man ypač džiugu matyti, jog vis dar mes, lietuviai, stengiamės išsaugoti savo tautinę bei kultūrinę dvasią – stengiamės jos nepamiršti.

Dvidešimt pirmasis amžius – Lietuvos žydėjimo ir pilno dvasinio atsiskleidimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu mes, Lietuvos piliečiai, galime visam pasauliui įrodyti, jog mūsų tauta, kuri ištisus šimtmečius klaidžiojo po istorinius labirintus, šiandien yra vieninga kaip niekada. Norėčiau pabrėžti, jog, mes, lietuviai, esame be galo vieningi, nes mūsų tautos jėga – vienybėje!

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Danglaras, Kadrusas ir kompanija, arba ,,Grafą Montekristą“ besklaidant

AKGrafai

Alvydas Valenta

Danglaras, Kadrusas ir kompanija,

 arba ,,Grafą Montekristą“ besklaidant

Bibliotekininkų ir mokytojų teigimu, nors stora, trys tomai, šią knygą
jaunimas skaito iki šiol. Mano vaikystės ir paauglystės laikais ją buvo skaitę daugelis. Daugelis iš tų, kam knyga apskritai buvo vertybė ir kas mokėjo vertinti skaitymo malonumą ar kūrybinės išmonės jėgą. Tai Aleksandre’o  Diumas „Grafas Montekristas“.

Žinoma, vaikystės ir paauglystės knygos gražiausios, įdomiausios,
naudingiausios, kai skaitai jas būdamas vaikas ar paauglys ir dar
labai nedaug žinai apie tave supantį pasaulį, kai priešai visada yra tik priešai, o draugai lieka draugai iki paskutinio atodūsio… Vėliau, aišku, pradedi suprasti, kad pasaulis šiek tiek reliatyvesnis nei tada, kai tau buvo trylika ar keturiolika. Bet ši knyga ‒ ne apie pasaulio ir tikrųjų vertybių reliatyvumą.

Pirmiausia, kalbant apie „Grafą Montekristą“, negalima nepastebėti, kad jis  gerokai išsiskiria tiek iš paties A. Diumas parašytų knygų, tiek ir iš nuotykinės literatūros apskritai. Užtenka atsiversti „Tris muškietininkus“ ar kurią kitą panašaus pobūdžio knygą ir prasideda: dvikovos, nuotykiai, lenktynės su laiku ir su priešais, kas greičiau pasieks reikalingą tikslą ar išsitrauks špagą. Aišku, greičiau pasiekia ir greičiau išsitraukia autoriaus ir skaitytojo mylimas herojus, jis yra stipresnis, greitesnis, drąsesnis, taiklesnis, ir taip be galo. Kažin, ar kas yra suskaičiavęs, kiek, pavyzdžiui, d’Artanjanas vien tik dvikovose paklojo priešų ‒ kokia dešimtis kita susidarytų nesunkiai… O kiti Prancūzijos, Anglijos ar Ispanijos pramuštgalviai?.. Galima nė kiek neabejoti, kai kurie jų, jeigu gyventų šiais laikais, tikrai būtų pripažinti patologiniais nusikaltėliais ar ligoniais ir uždaryti į atitinkamas įstaigas iki gyvos galvos. Suprantama, buvo tokie laikai, kai kraujas liejosi lyg smuklėje papiltas vynas, kai žmogaus gyvybė buvo visiškai nevertinama, tačiau ,,Grafas Montekristas“ buvo kažkas visiškai kita net ir vaiko supratimui apie tai, kas yra drąsa ir bailumas, gėris ir blogis. Nuo pradžios iki galo tą knygą skaičiau kokius du ar tris kartus, dar keletą kartų atskiromis dalimis, kokiam dešimtmečiui pamiršdamas ir vėl grįždamas. Ir kiekvienąkart užduodavau sau klausimą: kas yra tas ,,kažkas kita“? Kodėl apie tą knygą, žiūrėk, ima ir pradeda kalbėti koks nors žilo plauko sulaukęs žmogus?

Nepasakosiu smulkiai knygos siužeto, bet, norint suprasti, apie ką kalbama, keliais sakiniais jį nusakyti reikia. Visos šios istorijos veiksmas vyksta Prancūzijoje, XIX amžiaus antrajame dešimtmetyje, po Napoleono pralaimėjimo. Labai greitai paaiškėja, kad tai svarbu! Grafas Montekristas ‒ tai jaunas jūreivis Edmonas Dantesas, sėkmingai darantis karjerą pas žymų Marselio bankininką, besiruošiantis vesti mylimą merginą. Dviejų bendrininkų ‒ pavydaus laivo buhalterio Danglaro ir mylimosios rankos siekiančio varžovo Fernano ‒ anonimiškai įskųstas kaip Napoleono agentas ir suimtas savo paties vestuvių dieną. Aplinkybės Edmonui klostosi nepalankiai, ir jis be teismo, be apkaltinimo atsiduria valstybiniams nusikaltėliams skirtame kalėjime, Ifo pilies vienutėje. Tiksliau, ten jį ilgiems metams įkalina būsimasis karališkasis prokuroras de Vilforas, gelbėdamas savo reputaciją ir būsimą karjerą. Tikėdamasis ir vildamasis, grūmodamas prieš Dievą ir prieš jį ištikusį likimą, Edmonas čia praleidžia bene keturiolika gražiausių gyvenimo metų. Už sienos, kitoje  vienutėje, sėdi taip pat politinis nusikaltėlis, italų abatas Farija. Kalėjimo administracija jį laiko pamišėliu, nes šis už savo išlaisvinimą siūlo milžiniškus pinigus, sakosi žinąs už šimto mylių paslėptą lobį. Kaliniu niekas netiki. Vieną dieną Edmonas ir abatas išgirsta vienas kitą, pradeda bendrauti, rengiasi pabėgimui, bet šis neįvyksta. Ištiktas antro mirtinos ligos priepuolio, abatas Edmonui atskleidžia nuošalioje negyvenamoje Montekristo saloje užkasto lobio paslaptį ir miršta. Jaunasis jūrininkas, paguldęs mirusį abatą į savo lovą, pats tampa ,,numirėliu“: išnešamas iš kalėjimo vienutės ir, kaip visi negyvėliai, numetamas nuo uolų į jūrą. Bet Edmonas gyvas, jis yra jūrininkas! Kalinys išsigelbsti, kartu su kontrabandininkais nuplaukia į Montekristo salą, ten iš tikrųjų randa lobį, apie kurį jam kalbėjo mirdamas abatas Farija. O tada prasideda ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų vertos istorijos. Auksas, brangieji akmenys, kelionės, nuotykiai, plėšikai, akcijos, čekiai, vekseliai, biržos spekuliacijos, bankai, lyg kortos įgudusio lošėjo rankose į kairę ir į dešinę žarstomi tūkstančiai ar net milijonai. Dar pridėkite gerą porciją rytietiško paslaptingumo, jau minėtą  ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ rūmų prabangą, o kartu ‒ vis labiau artėjančio neišvengiamo finalo nuojautą ‒ koks paauglys galėjo (dabar jau nežinau, ar gali) tokiam išmonės ir realybės kokteiliui atsispirti ir jo neparagauti, o paragavęs ‒ neišgerti iki dugno?

Tačiau ši istorija ‒ ne apie pelenę, virtusią princese, ir ne apie vargšą kalinį, tapusį neregėtų lobių savininku. Edmonas, arba kitaip ‒ Grafas Montekristas, neslepia, kad vienintelis jo gyvenimo tikslas ‒ kerštas tą gyvenimą sugriovusiems žmonėms. Tačiau čia ir stabtelėkime, įsiklausykime, įsiskaitykime: Montekristo kerštas nėra primityvus laukinis jausmas, o greičiau atpildas, kurio kiekvienas anksčiau ar vėliau sulaukiame už šiame pasaulyje atliktus gerus ir blogus darbus. Naujajam grafui užtenka ir pinigų, ir įtakos, ir jam tarnaujančių plėšikų, kad galėtų su jam prasikaltusiais žmonėmis ar jų šeimų nariais susidoroti greitai, lengvai ir paprastai. Taip, grafas pats prisipažįsta, kad greitas kerštas jo visai nevilioja, jis nori, kad jo priešai kentėtų, kaip kad kentėjo jis pats, be teismo, be jokio nuosprendžio ilgiems metams įkalintas Ifo pilies vienutėje. Bet naujasis grafas nėra sadistas, kuriam ilga kitų žmonių kančia teiktų pasitenkinimą. Tai kas tada jis yra? Dangaus įrankis, kurį Dievas pašaukė iš nebūties ir per kurį turi būti įvykdytas teisingumas. Grafas neslepia skepsio žmonių sukurtiems įstatymams, dažnai kur reikia ar net ir kur nereikia demonstruoja savo galią ir pranašumą, bet jis nuolankus Dievo akivaizdoje, akivaizdoje to, kuris iš nebūties prikėlė vargšą kalinį, apipylė jį turtais ir savo malone. Dantesas keršija, bet jo kerštas labiau panašus į dangaus siunčiamą atpildą nei į žmogaus rankomis vykdomą teisingumą. Įvykdęs tai, kas jam skirta, naujasis grafas visai rimtai ketina dingti iš visuomenės, pasitraukti į šešėlį ‒ gal gyventi atsiskyrėlio gyvenimą, gal net jį sąmoningai pabaigti. Bet teisingumas dar neįvykdytas ir apie pasitraukimą iš pasirinkto kelio negalima net galvoti.

Per tą laiką, kol Edmonas sėdėjo kalėjime, kol ruošėsi savajai užduočiai, jo priešai padarė stulbinamą karjerą: buhalteris Danglaras tapo bankininku Danglaru, kareivis Fernanas ‒ generolu de Morseru, Marselio prokuroras de Vilforas ‒ karališkuoju prokuroru. Tik smulkiam niekšeliui Kadrusui nepasisekė, jis tapo smuklininku, o vėliau ‒ nusikaltėliu. Taigi norint atkeršyti tokiems žmonėms, reikia būti tarp jų, tapti vienu iš jų! Knygos veiksmas iš Ifo pilies vienutės ir kontrabandininkų laivų persikelia į Paryžių ‒ į aukštąją visuomenę. Aukštuomenės pobūviai, mandagumo vizitai, operos, gandai, paskalos, vedybų sutartys, pasijodinėjimai, pasivažinėjimai karietomis ir virš viso to pakibęs grėsmės šešėlis. Autorius meistriškai kuria intrigą, supina atskiras siužetines linijas, tarsi netyčia, tarsi atsitiktinai suveda reikalingus žmones. Jau skaitydamas knygą pirmą kartą nujaučiau, kad už to aukštosios visuomenės tuštumo, už tų į kairę ir dešinę žarstomų milijonų, už tų brangakmenių ir rytietiškos prabangos slepiasi kažin kas gilesnio. Ir kiekvienąkart, paėmus „Montekristą“ į rankas, tas jausmas vis stiprėjo. Edmonas, siekdamas savojo tikslo, nepaiso priemonių, jis sąmoningai sukietina savo širdį, demonstruoja aukštuomenės liūto rafinuotumą ir šaltumą, pinigų galią, tačiau tuo pat metu iš tik jam vienam suprantamų ženklų nuolat tikrinasi, ar tikrai yra dangaus įrankis, siųstas nubausti šio pasaulio nedoruosius. Ir net jeigu iš tikrųjų taip, jeigu Dantesas yra įrankis, per kurį turi būti įvykdytas tikrasis teisingumas, jis nėra to teisingumo režisierius ar vyriausiasis teisėjas.

Antai bandžiusiam jį nužudyti pabėgusiam katorgininkui Kadrusui, kurio paties tykoja kitas žmogžudys, jis pareiškia: „Jei grįši namo gyvas ir sveikas, tai žinok, kad Dievas tau atleido, todėl ir aš tau atleidžiu.“

Knygoje yra scenų, kurios sukrečia net ir suaugusį žmogų, žinantį ir suprantantį, kad viskas, kas joje rašoma, yra tik autoriaus vaizduotės žaismas. Viena jų ‒ karališkojo prokuroro de Vilforo septynmečio sūnaus mirtis. Nepalenkiamasis grafas irgi supranta, kad keršydamas ir bausdamas kaltuosius, peržengė leistiną ribą, ir, nors ta šeima, kaip pats sako, yra pasmerkta, bet nekaltieji už kaltuosius vis tiek neturi kentėti. Gal dėl šios priežasties, gal dėl kurios kitos knygos pabaigoje dieviškojo atpildo įrankis vienam iš žmonių, sugriovusių jo gyvenimą ir jo laimę, subankrutavusiam bankininkui Danglarui, prieš daugelį metų parašiusiam lemtingąjį skundą, netikėtai pareiškia: „Atleidžiu, nes pats esu reikalingas atleidimo“. Kad šitaip pasakytų, žmogus turi būti daug supratęs ir daug iškentėjęs, ir nebūtinai tos kančios turi būti fizinės. Kad suprastum tikrąją tų žodžių prasmę, kad skaitydamas juos atpažintum, pats turi būti suvalgęs ne vieną kilogramą druskos ir nuplėšęs ne vieną porą batų. Tačiau, kad pradėtum nujausti, jog visa ši istorija nėra vien istorija apie grafu tapusį jūrininką ir jo priešus, kad ji iš esmės skiriasi nuo „Trijų muškietininkų“ ar „Meksikos įlankos piratų“, nereikia nei labai daug nugyventi, nei labai daug suprasti.

Yra vaikystėje ar paauglystėje skaitytų knygų, kurių, būdamas suaugęs žmogus, negali paimti į rankas ar skaitai su atlaidžia šypsena. Yra ir tokių, kurioms laikas neturi didesnės įtakos. Nesakau, kad „Grafas Montekristas“ ‒ iš pastarųjų. Tenoriu pasakyti, kad retas literatūros ir gyvenimo gurmanas galėtų be virpulio skaityti sceną, kai po daugelio metų Edmonas, jau tapęs garsiuoju grafu Montekristu, susitinka su buvusia sužadėtine, o dabar ‒ ponia de Morser, jos namuose. Arba štai kita scena, kai tas pats Edmonas rengiasi mirtinai dvikovai su buvusios sužadėtinės ir pikčiausio savo priešo sūnumi, ir ši ateina jo maldauti, kad sūnaus nenužudytų.

,,Grafas Montekristas“, priešingai nei daugelis A. Diumas knygų, vis dėlto šio to išmoko.

AKGrafas1kt

 

 

Juokiuosi pro ašaras

Ignalinos apylinkės. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkės. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Juokiuosi pro ašaras

 Justinas Rukas, Ignalinos gimnazija, IV klasė

Žvelgiu į Lietuvą ir juokiuosi pro ašaras… Viskas taip gražu ir purvina. Turime gražią gamtą, kurią per daug saugome. Su Raudonąja knyga lengvai užmuštume žmogų. Su grybais išrauname ir savasties dalelę. Didžiuojamės tuo, kad esame nelaimingiausi. Bent jau norime didžiuotis. Todėl bijome nusišypsoti. Gyvename didelių lūkesčių ir mažos iniciatyvos amžiuje. Kam stengtis, jei dėdė iš Briuselio viską atneš?

Lietuva – lyg prostitutė… Parsiduoda tam, kas pasiūlo daugiau. Teutonai, tada lenkai, rusai. Po keliasdešimt metų laisvės trūkt už vadžių – vėl iš pradžių… Savo noru įstojame į demokratiškiausią sąjungą, atsisakome savos energetikos, prarandame savo valiutą. Juk valstybė gyvuoja tol, kol turi teritoriją, valiutą ir piliečius. Nuo Naujųjų metų liks tik teritorija. Ar ilgam?..

Negera darosi žiūrint į Tėvynę… Akcentuojame patriotiškumą, tačiau iš čia bėgame lyg dalyvaudami šimto metrų rungties finale olimpinėse žaidynėse. Nereikia taip daryti. Juk ne dėl to kovojo Nalšios Daumantas, karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Jonas Basanavičius… Jų seni kaulai jau seniai sutrupėjo nuo vartymosi ankštuose kapuose.

Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Bet ne viskas pas mus blogai. Turime šiokių tokių prošvaisčių. Lietuvaitės… dėl jų iš proto kraustosi visas pasaulis. Visi myli Rytų Europos vaidilutes. Kur daugiau pamatysi tokių mėlynakių, geltonkasių, aptakių merginų, jei ne Lietuvoje? Jos skiriasi nuo vakarų barbių, aukštakulniais kaukšinčių, tuo, kad ištikus bėdai, visada išties savo vyrams pagalbos ranką. Pats Vytautas pabėgo iš kryžininkų nelaisvės apsirengęs mergele. Tai įrodo, kad mūsų moterys yra lyg kunigaikščiai, kurie verti savo padėties visuomenėje.

Užsimerkiu… Įsivaizduoju šviesią Tėvynės ateitį. Laimingi žmonės, stipri ekonomika, iš Rusijos atsiimta Karaliaučiaus sritis. Stipri, vieninga tauta, nebijanti išreikšti savo nuomonę, besivadovaujanti krikščioniškosiomis moralės normomis… Bet tai tik utopija. Nesu tikras, kad mums pavyks ją išsaugoti. Galbūt mano anūkai gyvens nebe Lietuvoje, o Lenkijoje, Rusijoje, Kinijoje… Taip, Kinijoje! Bėgame patys, tačiau nepakeičiamų nėra. Laikas atsimerkti. Pas mus plūste plūsta Azija. Juk mums jau pradeda trūkti darbo jėgos, todėl importuojame ją iš svetimų šalių. Taigi gana svajoti, laikas veikti. Svajonėmis, kad ir kaip norėtųsi, gyvas nebūsi. Reikia dirbti, plušėti „vardan tos Lietuvos“. Jei ir nepavyktų, bent jau galėtume sakyti, jog stengėmės. Šiais laikais nebesvarbus rezultatas. Už viską svarbiau yra procesas. Neši savo kryžių, klumpi, keliesi ir vėl klumpi. Tartum Jėzus. Mūsų – lietuviškasis – Jėzus susirūpinęs, sėdi ant kelmo ir mąsto, kodėl lietuviai tokie pikti, savanaudžiai, nors iš išorės atrodo drovūs ir romūs lyg ėriukai sulaužytomis kojomis. Bijau, kad ilgainiui jau nebe mūsų Rūpintojėliui reikės ganyti šitas avis.

Nemėgstu, kai mus lygina su beždžionėmis. Nors kai kurie ir esame panašūs į jas. Aš manau, kad kilome iš kiaulių. Negalime ir bijome pažvelgti į dangų. Visi bėgame prie lovio lyg prie išganymo. Geidžiame praryti kuo didesnę jovalo, kuris įpiltas tame lovyje, dalį. Problema štai kokia: lovys nedidelis, o mūsų du su puse milijono… Visiems neišdalinsi.

Žvelgiu į Lietuvą. Pakilo margi sakalai, negrįš jie į žemę daugiau… O už mano narvelio sienos sproginėja mėtomi kiaušiniai, Vakarų kultūra ir melsvai juodos svajonės.

Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka

ATĖJO LAIKAS IR MAN PRISIDĖTI

Rytas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Rytas. Ričardo Šileikos nuotrauka

ATĖJO LAIKAS IR MAN PRISIDĖTI

 Lukas Arlauskas, Šilutės Vydūno gimnazija, I g klasė

 

Žiūriu pro langą. Kaštonas, klevas, eglė, pušis, ąžuolas. Privatūs namai ir daugiaaukščiai, mano kvartalo gatvė. Vyrai, moterys, vaikai. Mano kiemo Lietuva. Čia aš gimiau, čia aš užaugau, čia aš mokausi, čia aš gyvenu.

Žmogui yra svarbus savas kraštas, sava gimtinė, sava Tėvynė. Kiekvienas stengiasi ją išsaugoti. Žmogus savo kraštą myli, nes tai ‒ jo pradžia. Neretai jo kraštas būna ir jo pabaiga.

Mes paveldėjome charakterį, pomėgius, tikėjimą, šventes iš savo protėvių, kurie gyveno Lietuvos teritorijoje. Ilgus šimtmečius siekėme laisvės. Lietuviai ‒ tvirta tauta, mokanti suprasti, užjausti ir padėti silpnesniam. Dauguma sako, kad užsienio žmonės atviresni, tačiau, jei žmogus yra tarsi atversta knyga, su juo nebus įdomu bendrauti.

Jau XVI amžiaus literatūroje galima rasti patriotizmo dvasią. Kiekvienam iš mūsų, lietuvių, geriausią pavyzdį rodo LDK didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis. Tai sprendžiame iš Jono Radvano poemos ,,Radviliada“:

Tujai, viltie Lietuvos, atsidavusi mūsų valstybės

saule, kuri ir bėdas, ir pašlijusius reikalus greitai

vėl pataisai ir kuri visomis jėgomis pragaištingo

amžiaus paveikslą mainai. Tu saviškiams padėk ir iškirsdink

mūšy bailius maskviškius, nes tik vienas gali nugalėti ‒

taip aš galvoju ir to, jei neapvilia nuojauta, laukiu.

 

Mikalojus Radvila mylėjo savo Tėvynę, gerbė jos tradicijas, buvo religingas žmogus, geras oratorius. Kad tokių žmonių Lietuvoje daugiau būtų, tai dėl savo Tėvynės padarytų nuostabių dalykų.

Lietuvos žemė patyrusi daug karų ir okupacijų. Jos istorija pilna dar tebekraujuojančių žaizdų. Juk netgi keletą amžių šis vardas iš žemėlapio buvo ištrintas, Lietuva tempė Rusijos imperijos, vėliau SSRS naštą. Ainių žemę per Antrąjį pasaulinį karą mindė ir niokojo sovietai, trypė naciai. Tačiau pokariu Lietuva tapo tiksinčia nepriklausomybės bomba, kuri kada nors turėjo sprogti.

Lietuvos piliečiai, sportininkai, politikai, menininkai buvo tie katalizatoriai. Visi norėjo laisvės ir visi siekė jos kaip įmanydami. Tačiau tik po penkiasdešimties metų sovietų okupacijos Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių sugebėjo pasipriešinti Maskvai. Istorikai naudoja terminą ,,Dainuojanti revoliucija“. Buvo sukurta daug dainų Lietuvos nepriklausomybės tema. Bene labiausiai žinoma  Justino Marcinkevičiaus žodžiais  Eurikos Masytės ,,Laisvė“:

 Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,  

 Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,   

Taip kaip uždaro vakarą naktis,   

O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“.

Tokie kūriniai skatino žmonių patriotiškumą. Dar vienas nepriklausomybės skatintojas buvo Algirdas Kaušpėdas ir jo roko grupė ,,Antis“. Pasiskelbusi ,,perestroikos“ grupe, ,,Antis“ greitai tapo svarbiu reiškiniu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijoje ir prisidėjo prie Sąjūdžio.

.

1989 metais Baltijos šalių nepriklausomybės troškimas išsiveržė. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikabino į vieną 650 kilometrų ilgumo eilę ir sudarė vadinamąjį Baltijos kelią, kuris nusitęsė nuo Vilniaus Gedimino bokšto per Rygą iki Talino Hermano bokšto. Tai parodė beginklį žmonių pasipriešinimą ir jų norą būti laisviems ir nepriklausomiems. 1990‒1991 metų įvykiai tik patvirtino šį siekį. Nepriklausomybės atkūrimas kovo 11 dieną ir beginklis pasipriešinimas sovietų armijos tankams sausio 13 dieną buvo stiprus smūgis sovietams, kurie negalvojo, kad kas nors galėtų sukilti prieš tokią stiprią valstybę.

Po keturiolikos nepriklausomybės metų Lietuva atitiko Kopenhagos kriterijus, tapo demokratine valstybe, gerbiančia žmogaus teises, ir įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Šios organizacijos padeda Lietuvai: NATO lėktuvai patruliuoja oro erdvėje, o ES remia ekonomiką.

Lėkė metai, bėgo nepriklausomos Lietuvos dienos. Keitėsi prezidentai ir vyriausybės. Dabar Lietuvai vadovauja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tauta ja pasitiki. Pasitikiu ir aš. Džiugu, kad mūsų valstybei vadovauja prityrusi, išsilavinusi, griežta ir mylinti savo tautą vadovė. Už ypatingus nuopelnus Prezidentė yra apdovanota Lietuvos Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine bei daugelio kitų šalių aukšto lygio apdovanojimais. Daug dėmesio ji skiria žmonių gerovei, vaikams, socialiniams poreikiams, pritaria ir remia įvairių organizacijų renginius ir akcijas. Manau, kad ateis diena,  kai Lietuva ekonomiškai sustiprės.

Vakar. Ričardo Šileikos nuotrauka
Vakar. Ričardo Šileikos nuotrauka

Džiaugiuosi, kad gimiau nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje, nes šiuo metu suteikiamos geros sąlygos mokytis ir galima lengviau pritaikyti namų mokymą tokiems kaip aš. Man dėl ligos reikalingas kompiuteris rašymui, nes ranka nerašau. Turėdamas kompiuterį, galiu dalyvauti konkursuose, olimpiadose, kituose projektuose (pvz., vertimų projektas ,,Tavo Žvilgsnis“, jaunųjų talentų skatinimo programa). Aš siekiu geriausių rezultatų, nes noriu būti nepriklausomas žmogus. Mokausi ir dirbu todėl, kad žinočiau ir vėliau tas žinias galėčiau panaudoti Lietuvos labui.

Aš planuoju dirbti vardan Lietuvos. Myliu savo Tėvynę ir noriu, kad ji gyvuotų ilgai. Mano ištakos yra Lietuvoje. Mano seneliai ir proseneliai visą laiką čia gyveno, dirbo ir mylėjo savo Tėvynę. Dabar, proseneliams stebint mane iš viršaus, atėjo laikas ir man prisidėti prie Tėvynės išlikimo…

 Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi…

Nepatogi proza, arba apie Tomo Vaisetos debiutą „Paukščių miegas“

DebVaiseta_Pauksciu_vir-500x500

Nepatogi proza, arba apie Tomo Vaisetos debiutą „Paukščių miegas“

Aurimas Novikovas

Šiais metais į Lietuvos Rašytojų Sąjungos prozos debiutų seriją įžengė Tomo Vaisetos trumposios prozos knyga „Paukščių miegas“. Ši serija, nesvarbu, prozos ar poezijos, neretai nuvilia bei nudžiugina. Nudžiugina, kai suvoki, kiek turime jaunų į priekį žengiančių autorių. Nuvilia, jei negauname, ko tikėjęsi, bet visa tai galima atleisti – juk debiutas.

Šios knygos pavadinimas užmena mįslę. Jis subtilus ir traukiantis akį. Ar dažnai matome miegančius paukščius? Ar pavadinimas siūlo, kad atsiversime dar vieną agrarinį lietuviškos prozos rinkinį? Tai iškart paneigia tiek leidėjai, tiek pats T. Vaiseta, miglotai užsimindami apie istoriją, apie istoriją literatūroje, apie psichologinį tekstų braižą ir savitą autoriaus stilių. Skambu, tad lyg vaikas imi vartyti šiuos dar nevartytus puslapius, pamažu semdamasis „Paukščių miego“ paslapties.

Knygoje devyni trumpi tekstai, tačiau, matyt, apie juos būtų galima svaičioti daug, svarstant apie tiek gerąsias, tiek apie silpnąsias puses. Autorius išprusęs ir laisvai valdantis kalbą – tekstuose slypintys istoriniai laikotarpiai ir kūrinio visumą sukuriantys istoriniai faktai leidžia spėti, kad šis žmogus ir istorijos mokslas anaiptol ne tolimi. Tai ir birželio 15-osios žymė, ir kenčiantieji nuo didžiojo karo, ir Gorbačiovo eroje gyvenusieji lietuviai, kurie ne visuomet dėjosi esą tokie, kurie dėl išgyvenimo rinkosi kitus kelius. Tiek, kiek šioje plonoje knygelėje esti praeities šešėlių, greičiausiai nėra jokiame kitame LRS Pirmosios knygos serijos debiute.

Rinkinyje dominuoja istorijos, asmens psichologinio ir fizinio būvio (pavyzdžiui, bado), temos, autorius noriai visa tai pabarsto intarpais, kurie paprastai tiek mūsų kultūroje, tiek literatūroje apskritai yra tabu, – masturbacija ar galimas prievartavimas. Bet apie viską nuo pradžių.

Pažymėtina, kad T. Vaiseta ganėtinai laisvai varijuoja kalba, tai juntama jau nuo pirmojo teksto, „Elgetų susirinkimo“ – dvylika puslapių, vos viena pastraipa, viena nesibaigianti naši minties srovė. Vienoje iš pagauliausių novelių „Šaukštas“ skaitytojas gali susipažinti su brokuota, galbūt palūžusio ir nykstančio žmogaus kalba – tokia pat nykstančia, šlubuojančia, bet nėsyk neverčiančia klausti, kodėl ji tokia. „… išėjo draugas giditojas paguldė kad šnopuoju ir pigdė iškart pigdė visa dreb ėjeuir prašiau kad nebūtų žiurkių jis šnopavo į ausį duris užsitrenkė ir į kaitęs žarsteklis vidurius draskė kraujo bala šilta didėjo buvo bloga…“ (p. 95). Šis ir kiti originalūs lingvistiniai sprendimai padeda įsiminti autoriaus vardą, atitraukti knygą ir nusistebėti arba drąsa, arba naivumu tikint, kad tai bus priimta.

Istorija, kaip jau minėjau, yra dalis kiekvienos novelės. Pats autorius mini, kad „šios knygos siužetai irgi atėjo iš istorijos, tačiau jos išsižadėjo ir panoro tapti literatūra.“ Nors istorinis kontekstas juntamas kiekviename iš devynių tekstų, vos viename autorius lyg ir nenoriai, bet išduoda tikslų istorinį įvykį – 1940 m. birželio 15-ąją arba Lietuvos Respublikos okupaciją. Visus kitus rebusus skaitytojas turi gliaudyti pats – rankioti detales, istorinių asmenybių vardus, vietovardžius ar veikėjų tautybes. Būtent rankiojant šią dėlionę kyla pirmieji klausimai apie knygos laikiškumą. Galima ginčytis, bet era, kurioje rašytojas buvo visažinis, saugantis visą informaciją, praėjo dar gimstant modernizmui literatūroje, taigi prieš daugiau nei šimtmetį. Ir štai turime „Paukščių miegą“, kuris veik vien ir analizuoja šio literatūros tarpsnio istorinį kontekstą. Gimsta priešprieša, bet tai nereiškia, kad knyga vien dėl to tampa prastesnė. Juk daugelis to net nepastebės.

T. Vaisetos kūrinių veikėjas ar veikėja – nejudrus, nekalbus ir atsargus asmuo, kurio fizinis gyvenimas novelėse yra it nubrauktas. Susipažįstame su vidine veikėjų esatimi – jų skaudžiomis problemomis, juslėmis, potyriais, tačiau vien tuo veikėjo apibrėžti nepavyks. Jau vien sakyti, kad T. Vaisetos novelės – psichologinės, yra per siaura. Jos atvirkščios įprastam gyvenimui arba įprastam literatūros kūrinio veikėjui. Tuo pat metu veikėjas ir bijo sujudėti, kad jo už durų niekas neišgirstų, ir analizuoja klasikinės muzikos bei vieno jos autoriaus kūrybos bruožus, ir vengia prisijaukinti plokštelių grotuvą. Visa tai, žinoma, turi ir nežymių simbolizmo užuomazgų – tekste tampa svarbios smulkios dalelės, kaip į arklio galvą panaši plokštelių grotuvo dalis, iš kavinės vengiantys išeiti, nors pokalbiu nesidžiaugiantys pašnekovai, bado pakurstyti vaizdiniai, iš kurių toliau plėtojama novelė. Be abejo, ateina laikas, kai kyla klausimas, kodėl autoriaus sprendimai būtent tokie. Ima netgi atrodyti, tarkim, skaitant noveles „Scherzo b-moll“ arba „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“, kad kai kurie vidiniai ar psichologiniai aspektai nėra pagrįsti, kad autorius tiesiog vengia regzti siužetą, kuris galbūt įdomiau ir įsimintiniau pristatytų novelės plotmę bei padėtų lengviau analizuoti jos problematiką.

Tai nepatogi proza, nes matome vien vidinį asmenybės būvį – jo už priimtų moralės ribų esančias svajas ir veiksmus, jo pasaulėžiūrą, kuri tokia pat iškrypusi, kaip daugelio. T. Vaiseta pristato dalelę kiekvieno iš mūsų. Tą dalelę, kurios niekas negirdi, nemato, nežino.

Tai nepatogi proza, nes grįžtame į giliausią mūsų istorijos duobę ir joje, tiesa, matome vien duobes.

Kita vertus, nepatogi literatūra yra būtent tai, ko reikia. Tai atsvara nuo popso linkstančioms knygpalaikėms, tai literatūros kaip meno, o ne kaip pramogos dalis.

Šis debiutas išties sveikintinas – juk retas kuris sukursto vidinę ramybę, pasėja tiek klausimų. T. Vaiseta, jei tik ateityje imsis plunksnos, turi daug ko išmokti, daug ką šlifuoti, galbūt imtis pagaulesnio siužeto, ilgesnių tekstų, tačiau visa tai į savas vietas suguls dirbant.

Niekada nesakyk „Niekada“

 

Ryšulėlis. Ričardo Šileikos nuotrauka
Ryšulėlis. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Niekada nesakyk „Niekada“

Indrė Stonytė, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija, IV klasė

Kai buvau maža, labiausiai man patiko būti močiutės padėjėja. Kai ateis laikas pietums, ypač vasarą, kai darže visko užderėję daugiau negu reikia, ji man išvardija sąrašą būtiniausių daržovių:

– Daba tap. Senielis pakas bulbių, kopūsta nupjaus, vo tu nubiek kartu i tinas už svarainių krūmų, pri kaimynis tvoruos, rasi puorų, tumet veiną nupjauk. Cebulaiškių bus netuoli agorkų, anų priskink teik keik į saują tėlps. Da reikies krapų. Juk žina kor anei yr?

– Žinau žinau, močiut, tarp braškių, gi ne pirmą kartą eisiu.

Deja, kiek kartų ėjau, tiek kartų ko nors neradau. Labiausiai mane klaidino cebulaiškiai. Vis kitokių, labai panašių į juos, parnešu. Iš daržo švariais batukais grįžti neįmanoma – visada išsitepu, o tada į galvą vėl dingt močiutės žodžiai:

– Persiauk batus tiktas, išsitiepsi, mama paskiau supyks.

Skubu apsivalyti batukus, kad močiutė nepamatytų. Tai įrodytų jos tiesą (nors taip ir yra) ir man sakytų:

– Aš juk sakiau.

Stengiuosi šitų jos žodžių išvengti, virtuvėlėje nuplaunu visa, ką parnešiau, ir imuosi skusti senelio prikastų bulvių. Šitą darbą mėgstu iki pat šiol. Vaikystėje ne visai lengvai ėjosi. Sudoroju vieną bulvę, o močiutė, žiūrėk, jau ketvirtą į kibirą su vandeniu švystelėjo. Tai manęs neerzino, tiesiog norėjau dirbti taip pat greitai. Piktino tik viena: močiutė vis sugebėdavo mane aptaškyti su vandeniu kiekvieną kartą, kai į kibirą švysteldavo bulvę. Pagalvoju: „Jei aptaškys dar kartą, supyksiu.“ Kaip tyčia, pliumpt! ir aš vėl šlapia:

– Močiut, baik mane taškyt!

– Uj uj, atsiprašau, – tačiau, žinoma, kad nesibaigia, ir man tenka su tuo susitaikyti.

Nuskustas bulves, taip pat ir jau nuplautus krapus, cebulaiškius, porus bei kopūstą pjaustyti močiutė patikėdavo man. O aš žibančiomis akimis čiupsiu viską ir pjaustau… pjaustau ilgai. Matote, kai pradėjau savo pjaustytojos karjerą, buvau vos šešerių. Iš pradžių sekėsi tragiškai. Tačiau padrąsindavo močiutės komentarai:

– Gera gera bus. Juk ne prezidents tevalgys, o savi žmuonis.

Svarbiausia, nuveju blogas mintis ir toliau patenkinta pjaustau. Kai prieina eilė kopūstui, aš jį piktai nužvelgiu ir pradedu doroti. Močiutė, tai pastebėjusi, siūlo pagalbą:

– Gal pailsiek jau, aš pabaigsiu.

– Ne, ne. Viskas gerai. Aš susitvarkysiu, močiut.

Viskam jau burbuliuojant mėlynajame puode su gėlytėmis, pakvimpa kiemas, galbūt ir kaimynus pasiekia tokie skanūs kvapai, o aš vis močiutei tą patį, kaip ir kiekvieną kartą, stovėdama prie puodo, taršku:

– Kaip gerai, kad visko pas tave darže yra. Net į parduotuvę prieš tai eiti nereikia.

Kaip ir daugelis senesnių moterėlių, močiutė tikrus įvykius mėgsta pagražinti, pernelyg išpūsti. Na kaipgi čia nekelsi pavydo kitoms bobutėms, kai turi kuo pasipuikuoti! O man tas nelabai nepatiko ir vis įsiterpdama mėgindavau nutraukti močiutės pagyrimus: „Ne taip tebuvo, nemeluok, močiut.“ Žinoma, ne taip jau ir lengva paprieštarauti jai. Mat jei kas nors atspėja: „Jau čia turbūt tavo anūkėlė…“, tai močiutė mane ne tik anūke pristato, bet ir būtinai priduria: „ Taip taip, pati didžiausia mano pagalbininkė.“ Atsidūstu ir tik dirbtinai nusišypsau, neradusi jėgų besiginčyti. Man patinka padėti močiutei, bet tokių pagyrų nesinori nė iš tolo. Tačiau jos vis sukinėjosi aplink mane taip pat dažnai, kaip ir visos tos senutės. O jų tikrai nemažai. Pamačiusi einančią kurią nors iš jų, mėgindavau atspėti pavardę, o jau kai atspėdavau, pasijusdavau visažinė. Žinote, laikui bėgant, aš išmokau visų tų senučių pavardes. Turbūt jau ir pačiai močiutei įkyrėjau vis kartodama:

– Žiūrėk, antai Ostrauskienė eina.

Na, kaip neatspėsi, kad ten ji: amžinai ta pačia skarele – juodam dugne raudonos rožės. Tiek žiemą, tiek vasarą! Netrukus pasirodys ir Atarienė. Kaip nežinosi! Jos balsas toks garsus, kad sklido per visą kaimą. Neišgirsti neįmanoma. Su ja pletkais dalijasi ir Pagojienė – putlutėmis kojomis, nuo kurių negalėdavau atitraukti akių. Niekur nebuvau tokių mačius! Štai ir Žukauskienė atrieda savo dviračiu, senesniu už ją pačią. Ji ne viena – kartu ir penki milžiniški maišai, vos besilaikantys ant jos ratų. Su kiekvienu pedalų apsisukimu vis baisiau darosi – atrodo, nukris ir ji, ir jos terbos. Bet senyvo amžiaus moteriškės negalėjo būti mano draugėmis… Tikrai nerasčiau su jomis bendros kalbos, nes amžinai jos mėgsta skųstis dėl prastos sveikatos, pasakoja intrigų kupinas istorijas apie savo suaugusias dukteris, sūnus, kurie bando iš jų iškrapštyti paskutinius pinigus. Tie pasakojimai kartais atrodo tarsi iš filmo:

– Vo jetus mona… ar aš galiejau pamanyti, kad mona pačiuos sūnus tap galietu padaryti. Priš mona valia nuor išvešt į miestą gyvent. Kor aš tinas dingsu? I tuo negana… pardous mona trobeli i tun krūvą pinigų juk ne monei tedous. Savei savei pasiliks. Matyset kap su nauji mašina jau važious. Sakyk ku nuori…Vis teik nepaisa monis. Be draugiu, be pinigu… kor aš dingsu. Gers Dievs težėna. Vo jerguiteliau.

Baisiausia, kad kai šitokias kalbas užlieja ašaros iš pavargusių senučių akių, net žemaitiška tarmė, kuri man visada buvo juokinga, tampa rimta. Be abejo, yra ir ne tokių baisių istorijų, kurių aš mėgau paklausyti pasislėpusi už durų:

– Vo jei, vo jei! Juk vagių kaiminystie rondas. Juk palikau nakvuoti dešimt vištų, vo spiek keik beradau rytmetie nuvėjus? Šešias beradau, vos šešias višteles! Persigondau i nebežinau kun daryti. Nei šauk, nei biek. Vo juk tujaus pradiejau kaltinynkus mislyt. Monei ruoduos ka če a nebūs tas žaltys Muolis. Uns į moni tap piktą vis pažiūr, pavyd musietas. Aš anam da paruodysu. Vo juk Vitkauskieni saka ka ne onsa če. Saka ka tasa, kur Šatrijas gatvie už kompa naują atėjis gyven. Nu bet monei atruoda ka ana tiktas gėn Muoli.

Maža būdama draugų neturėjau šiame miestelyje. Tik dabar galiu pasigirti, kad turiu su kuo į lauką išlėkti. Maža, baili galvojau, kad vaikai iš močiutės miestelio gali būti pavojingi ar agresyvūs. Tamsoje man būdavo baisu lauke, nes iš įvairių nugirstų šnekų, televizijos ir dar visokiausių šaltinių buvau prisiklausiusi istorijų bei susidariusi neginčijamą nuomonę – kaime pilna nusikaltėlių, girtuoklių. Galiausiai man pas močiutę darėsi vis neįdomiau. Nebenorėjau nei bulvių skusti, nei patvorio ravėti. Tuo metu, kai iš mažos mergaitės keičiausi į panelę, pakito ir mano interesai. Norėjau būti su draugais ir kaimas manęs nebedžiugino. Vos mama pasakys: savaitgalį praleisime Tryškiuose, iškart suirzdavau. Ne kartą paslapčia net verkiau, nes mano planus sugriaudavo toks sprendimas. Man, tokiai panele bandančiai tapti paaugliukei, kaimas atrodė per žemas lygis. Ne tik ašaromis, bet ir įvairiomis kalbomis bandžiau paveikti mamos sąžinę:

– Mam, pati pagalvok, ar tu, būdama penkiolikos, norėjai sėdėti su močiute?

Pasitaikydavo dienų, kai tai suveikdavo, nes šiuo atveju iš tiesų turiu supratingą mamą. Matot, ji neretai vis sako:

– Na ne, kaimas tikrai ne man.

Juokas juokais… irzli paauglė ir tiek. Močiutės nebemyli, vien draugai ir papuošalai galvoj. Tačiau kažkur giliai širdyje buvau pasiilgusi kaimo tylos, minkštos žolės, kokios nepajusi mieste, giedro tamsaus dangaus su begale spindinčių trupinėlių, nuo kurių mirgėjimo net galva apsisuka, kurių mieste nepamatysi tiek daug. Visada, kai tamsoje eidavau iš vienos močiutės pas kitą (jos abi gyveno Tryškiuose), užvertusi galvą, atsargiai žingsniuodavau ir stebėdavau tokias ryškias žvaigždes. Buvau to pasiilgusi, tačiau noras būti su draugais visa tai užgoždavo.

Paklausius močiutės, rodos, niekur nėra taip smagu ir linksma kaip kaime. Dešimtis kartų čia geriau. Griūk negyvas! Patikėsiu aš ja! Galėjau klausytis ilgų pasakojimų, kaip čia gera ir ramu. Bet mano širdis sakė visai ką kita. Nors įkyriai nesiginčijau (juk aš – angelėlis!) – jokios kalbos nebūtų pakeitusios nuomonės. Tačiau nuo ko bėgi, tas pats pas tave ateina.

Aš pripratusi prie Mažeikių, o stebina mane būtent Tryškiai. Šitoje situacijoje yra ir kita pusė. Baimė… Aš bijau, kad jei daugiau laiko praleisiu čia, man atsibos ir aš vėl sugrįšiu prie tų kvailų minčių, ieškosiu, prie ko galėčiau prikibti. Norėčiau tikėti, kad taip nebus. Nes kaimas labai jau visapusiška vieta. Būdama pas močiutę ir surimtėju besigėrėdama gamta, ir pavargstu besidarbuodama, retkarčiais pasiilgstu miesto patogumų, tačiau neretai ir stebiuosi bei žaviuosi kaimo žmonėmis. Nežinau kodėl.

*

Gali atrodyt net nenormalu, kad kadaise, kai buvau mažutė, su seneliu Zigmantu eidavau į kapines. Jis dirbo kapų sargu (aš tiesiog jį vadinau kapsargiu) ir man ten netgi labai patiko.

Mano mamai kėlė juoką, kad maža mergaitė svajoja tapti kapinių sarge. O man vaizduotėje šis darbas atrodė įdomus ir save aš būčiau vadinus net ne sarge, o kapinių valdove, kuri perimtų didžiosios koplyčios raktelį iš senelio rankų. Tačiau, būdama tik senelio padėjėja, betvarkydama prosenelės kapelį, atkreipiau dėmesį į visai kitokį paminklą nei kiti. Jis – tarsi stora kvadratinė kaladė. Iš pažiūros tikrai labai senas. Spausdintinėmis nemažomis raidėmis užrašas LAZDYNŲ PELĖDA mane kiek nustebino: „Gal čia kokios mandrios veislės pelėda palaidota?“ Bet tada įžiūrėjau ir viršuje kiek nusitrynusį užrašą rašytoja. Pati savo tokių ne visai gražių minčių, jog čia paprasta pelėda gali ilsėtis, nusigandau. Čia juk tikra rašytoja! Krūmeliais iš šonų apsodintas paminklas, tarsi tvorele aptvertas, man priminė namelį su nedideliu kiemeliu. Nebuvo jis gausiai gėlėmis apsodintas. Tikrai kuklus kaip rašytojos. Tačiau šis kapelis visada tvarkingas. Ir išvis, kas gi ta rašytoja Lazdynų Pelėda? Iš karto paprašiau senelio, kad apie ją papasakotų – turi apie ją žinoti, juk kapų sargas yra, seniai miestely gyvena. Senelis kiek susimąstė ir taisyklinga kalba (kai ką nors pasakoja, visada taip kalba) tarė:

– Žinai, šią rašytoją galėtume pavadinti tarsi mūsų miestelio pažiba. Tik jos jau seniai nebėra, jos vardas netgi ir Tryškių vienintelę mokyklą puošia ir dar gatvė jos vardu pavadinta yra. O kas svarbiausia ir arčiausia mūsų, Indrute, tai ji net ir mano paties tėvą, tavo prosenelį, rašyti mokė ant didžiulio akmens, pasislėpdama, žvake pasišviesdama. Kad niekas nematytų. Tais laikais, kai tavo prosenelis dar mažas pipiras buvo, lietuviškai rašyti buvo pati didžiausia blogybė.

Nuo tada aš, kaskart tvarkydama prosenelės kapą, nužvelgdavau ir ponios Lazdynų Pelėdos, užliedavau laistytuve likusio vandens, nurinkdavau užkritusius rudeninius lapus, žemę papurendavau. Kartą mes su visa šeima, močiute ir seneliu bei teta ir vaikais važiavome į Paragių dvarą. Tada dar sužinojau, kad ta pati Lazdynų Pelėda ten gyveno! Iš to smalsumo, kiek pamenu, man net šiurpuliukai per nugarą perbėgo. Aš netgi turėjau galimybę prisėsti ant to paties akmens, ant kurio sėdėjo ir pati rašytoja! Ir lakstyti po pievą, po kurią ir ji vaikščiojo. Tiek žinių apie ją ir teturėjau, kas ką pasakė, prikūrė ar nugirdo iš kitų, nelabai ir gilinausi į jos istoriją. Tačiau neseniai šventėme senelio gimtadienį ir visa giminė sėdėjome prie stalo, netikėtai nugirdau tėvus kalbant apie rašytojąLazdynų Pelėdą.

– Rimtai… O ką ta Lazdynų Pelėda rašė? – netrukus užstalė beveik klausimų ir atsakymų viktorina pasidarė.

– Gal „Irkos tragedija“?

– Ne ne, tikrai nee… – tuoj pat kiti paprieštaravo.

Ir aš pati (visgi gimnazistė esu ir mokausi neprastai) visaip bandžiau spėlioti, ką toji rašytoja rašiusi. Taip niekas nieko ir neprisiminė. Taip ir paliko nieko neišsiaiškinę. Tačiau savo žinių spragą ėmiau lopyti. Iš pradžių pasitelkusi greitą paiešką, paskui ir seniau žinomą šaltinį – knygą. Kai išsiaiškinau, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo dvi seserys, viskas pasirodė daug painiau. Tai kuri iš šių rašytojų mokė mano prosenelį? Kuri ilsisi po antkapiu, kurį vis nužvelgdavau, kape, kurį kartais patvarkau? Galiausiai, kuri parašė tokį jaudinantį kūrinį „Motulė paviliojo“? Jį perskaičiau susidomėjusi. Taip pat išsiaiškinau,kad šioje vietoje ilsisi vyresnioji sesuo – Sofija, sužinojau net tai, kad ji turėjo Meškikės pravardę. Vis dėlto kuri iš jų mokė mano prosenelį? Kol kas nėra atsakymo…

Vienas, du, trys…vienuolika, dvylika… Taip aš eisiu ir skaičiuosiu betonines Tryškių takelio plyteles. Ne per blogiausiai jaučiuosi, kur esu dabar. Manau, neblogai jausiuosi ir kitur, besiblaškanti po savo jaunystės metus. Tačiau kai viskas nurims ir mano veidą jau puoš keletas patirties raukšlelių, aš neatsispirsiu norui nueiti į savą daržą Tryškiuose pasiskinti tų apgaulingų cebulaiškių bei pasikasti bulvių. Ten manęs jau lauks už tvoros besicekavijanti kaimynė. Aš tik nusijuoksiu ir pasakosiu jai savo istoriją, kaip aš niekada negyvenau kaime. Galbūt ir pavojinga dabar taip manyti, kad likimas, o tiksliau – mano pačios noras nuneš mane į tą vietą. Bet kai manęs paprašo per keletą sekundžių įsivaizduoti ateitį, aš matau savo brandų gyvenimo laikotarpį leidžiančią būtent Tryškiuose. Būsiu ten ir siųsiu šiltus pasisveikinimus bei girdėsiu juos iš kitų. Galbūt net apžiūrinėsiu besiilsinčių ramybėje kapų paminklus. Su draugėmis šnekėsiu ilgiau, nei reikia. Galbūt net kelsiu lengvą juoką kitiems, kaip dabar man jį kelia kai kurie tenykščiai žmonės…

Dangaus vanduo. Ričardo Šileikos nuotrauka
Dangaus vanduo. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

 

 

 

Apie Antano Šileikos „Pogrindį“

Apie Antano Šileikos „Pogrindį“

AURIMAS NOVIKOVAS

AKPogrindis

Mūsų istorijoje daug kas neegzistavo, buvo slepiama ar tiesiog ištrinta. Sakoma, kad paslaptys bei melas anksčiau ar vėliau išlenda į dienos šviesą. Išlindo. Pasklido gandas. Vaikai mokykloje gavo progą susipažinti su tais, kurie kovojo už Lietuvą, kai kovoti nebuvo vilties. Į lentynas sugulė akademiniai tekstai apie anuomečius įvykius. Rašytojai, rodos, visais laikais bent šiek tiek kainiosojosi po šią temą – po partizanų judėjimą, bet daugiau ar mažiau per tyliai.

Dabar, auštant kitokiam rytojui, vis dažniau gręžiamės į tai, kas ilgus dešimtmečius buvo slepiama, kas tiesiog neegzistavo. Vaikai jau susipažinę, suaugusieji ‒ primiršę. Ekranuose filmai apie vilties kupinus paprastus žmones, kurie, deja, gyveno laikais, kuriuos taiklu vadinti neviltimi. Rašytojai ir toliau kruopščiai dirba, tik, tenka pripažinti, paprastai jų žodis toli nenueina. Ir štai prieš porą metų mūsų literatūros pasaulin sugrįžo lyg ir lietuviškas vardas. Antanas Šileika. Ir jo romanas „Pogrindis“, kuriam pavyko tiek Lietuvai, tiek pasauliui papasakoti, kad po raudonųjų pėdomis suspaustos tautos niekad netylėjo, niekad nenorėjo išnykti ir visad tirtėjo, laukdamos savojo laiko.

Šileikos vardas nėra naujas lietuviam skaitytojui – knygynuose jau esame aptikę šio kanadiečio tekstų. Pirmoji mano pažintis su juo – prezidentūros pašonėje esanti Kanados auditorija ir seminarai apie būtent šios šalies literatūrą. Anuomet ant stalo gulėjo lapai su Antano Šileikos vardu, o mes kreivokai dėbsojome ir svarstėme, kodėl lietuvio apsakymą išvertė į anglų kalbą, kodėl tai skaitome nieko su mūsiška literatūra nesusietame kurse. Po kurio laiko universitete laukėme paties Antano Šileikos, laukiau ir pats, bet galų gale susitikimas teliko iliuzija, o iliuzijos linkusios bliukšti. Pamenu pyktį ant savęs ir arba draugišką, arba ironišką literatūrologės Rūtos Šlapkauskaitės šypsnį.

Knygą atsiverčiau tik po daugiau nei metų, kai subrendau tiek, kad gebėčiau objektyviai vertinti tokio istorinio romano problemą. Galbūt dėl to ši knyga ir yra atskleista. Juk retai kada gali knygą atskleisti pats sau.

Mūsų vis mažiau sustabarėjusiame literatūros pasaulyje dar priimta galvoti, kad vietinės literatūros tinkamumas tik lietuviui skaitytojui yra didis privalumas. Gal tai netiesa? Gal nėra ko džiaugtis? Jausmas, kad užjūrio žmogui pavyko ir įtaigiai, ir kokybiškai pristatyti rytinės senojo žemyno dalies istorijos problemas rodo, kad, galimas dalykas, save platesniame kontekste matyti ne tik smagu, bet ir be galo malonu. Ir vertinga. Šis jausmas padeda didžiuotis save lietuvį esant, o ne tyliai mekenti apie savo istorijos ir kultūros blyškumą.

Šileika itin įtaigiai ir kokybiškai analizuoja partizanų judėjimą Lietuvoje, remdamasis tuo, kas išties vyko, ir tuo, kam vieta tik kūrinio eilutėse ar tarp jų. Tai nepalyginamai žavi istorija apie niekad nesustojančią Lietuvą. Tai pietų ir vakarų Lietuvos, ir Kauno žemėlapis. Tai perpasakota istorija apie vieną garsiausių miško brolių. Tai filmo ir kiekvieno iš jūsų verta meilės istorija. Svarbiausia, tai euroromanas – Lietuvos identiteto problemas sugebantis pažerti kitokio auklėjimo skaitytojui. „Pogrindis“ gali pagaliau nutraukti visas diskusijas apie šio žanro ar požanrio tuštybę ir prietarus. Gali būti, kad tai pirmasis toks veikalas apie Lietuvos istorijos duobes, kuris visiškai atitinka šiuolaikinės literatūros poreikius.

Perskaičius knygą ir prieš pradedant rašyti šį tekstą, permečiau akimis goodreads.com recenzijas ar, geriau, nuomones apie „Pogrindį“ – paprasti skaitytojai bei kritikai iš įvairių planetos kampelių, regis, pirmąsyk pasijuto žiną, kad Lietuva – jokiu būdu ne kokios nors kitos valstybės provincija ar regionas, kad tarp mūsų protėvių būta tų, kurie nepritarė primestai galvosenai. Tai šildo ir ramina. Juk tiek metų mūsų literatūra buvo tyli kaip kapas.

Kyla klausimas, kaip Šileikai pavyko? Romano tema apie laikotarpį, kurį dažniausiai norima pamiršti. Romano žemėlapio taškai – ne romantiškasis Vilnius, o Kauno studentų bendrabučiai, Marijampolė, Merkinė, gūdūs miškai ir išblyškęs žiemiškas pajūris, šiek tiek užsienio, kuriame ryškiausias – spėkit kas – nemirtingas Paryžius. Pagrindinė kūrinio intriga – nuspėjama meilės istorija. Kai pažiūri iš kitos pusės – romano tema pristatoma taip, kad kyla poreikis pačiam domėtis miško broliais. Veiksmo vietos aprašomos taip, kad net didžiųjų meistrų nupaišytas ir mano paties išmindžiotas Paryžius atrodo naujai. Meilės istorija nupiešta taip, kad, net ir nuspėjus įvykius, giliai minčių glūdumoje lieka palaimingas ramumos jausmas.

Kūriniai paprastai lieka neišgirsti, jei būna skiriami siauram ratui. Belieka tik aplankyti kokį senų knygų knygyną, kad ir įsikūrusį prie Kalvarijų turgaus, ir apžiūrėti ten paliktą dulkėti literatūros lobyną. Šileika, galimas dalykas, tam pritartų. Vienas romano veikėjų samprotauja, jog rašytojai nesugeba išsakyti tiesos, jog susitelkia ties nesvarbiais dalykais. Dabar, regis, juntame šiokį tokį atgimimą, tad belieka tikėtis, kad rašytojas sugebės išsakyti tiesą ir nusitaikyti į tinkamą tikslinę auditoriją.

„Pogrindis“ – atgaiva mūsų lentynose. Apie tai buvo klegėta Vilniaus knygų mugėje, apie tai mintis dėstė ir Leonidas Donskis, to buvo apstu rašytojų diskusijose. Donskis net svarsto, kad „Pogrindžio“ išleidimas „vertintinas kaip itin svarbus mūsų intelektualaus gyvenimo faktas“. Taip, tai atskleista knyga. Jei nebūtų laiku atversta, gal liktų tokia pat nežinoma, kaip Balio Sruogos ar šiandien jau primiršto Vytauto Sirijos Giros tekstai – ne ką prastesni, tik, gaila, pasaulį išvydę ne ten ir ne tada.

Taip atskleidžiamos knygos – turime kalbėti ir dalintis. Pasakoti ir įsiminti. Turime, ką išmokti patys apie save.

2011 10 05

Sulėkė, suskrido, suplasnojo

Rašytojai Alvydas Valenta ir Gintarė Adomaitytė
Rašytojai Alvydas Valenta ir Gintarė Adomaitytė. Nuotraukos Birutės Žemaitytės.

Sulėkė, suskrido, suplasnojo

Apie neregių kūrybos popietę Ignalinoje

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

Taupi ir tiksli žinia yra ši: kiekvienų metų spalio 15 – tarptautinė Baltosios lazdelės diena.

O jei plačiau… Spalio 10 dieną Baltąją lazdelę minėjo Ignalina. Miko Petrausko muzikos mokykla sulaukė svečių: atvyko operos solistas Vladas Bagdonas, pianistė Dovilė Bagdonaitė, poetė Vilija Dumbliauskienė, rašytojas Alvydas Valenta, žurnalistas Vytautas Gendvilas. Juos lydėjo Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė ir bibliotekininkė Janina Vilimienė.

Jei dar plačiau… Tai – viešosios įstaigos MENO BANGOS projektas, remtas Lietuvos kultūros tarybos. Ir ne tik… MENO BANGOS, dovanodamos profesionalų meną Ignalinai, paminėjo savo gimimo dieną. MENO BANGOMS – vieneri.

KODĖL?

O jau dabar leisiu sau rašyti sentimentaliai. Visų pirma atsakysiu į klausimą kodėl. Kodėl būtent toks projektas, kodėl būtent tai dienai, kodėl būtent tie jo dalyviai?

Gal ir per miglas, bet prisimenu dieną, kai mano neregys tėvas atsinešė baltąją lazdelę. Kad žinotumėte, kokių jis turėjo dailių lazdų! Raižytos, drožinėtos, lenktos ir riestos – jos puošė mūsų prieškambarį. Baltoji atrodė per gležna, per grakšti, net per trapi. Aklieji buvo pratę ant savo lazdų remtis. Baltoji – kaip paaiškėjo – prašėsi kitokio elgesio. Baltoji – tai ženklas, kad gatve eina neregys.

Jau ir nebežinau, kur iš prieškambario išsivaikščiojo mano tėvo dailiosios lazdos. Kažkas apšlubdavo, apsirgdavo, pavargdavo. Išdovanojau… Neįsivaizduoju, kam atidavėme jo paskutiniąją, tą baltąją.

Jau ką gerai atsimenu, tai keliones po Lietuvą. Mano tėvai nuolatos išvažiuodavo. Buvo toks metas, kai vyko į tolimiausius Lietuvos užkampius su chorais, kuriems vadovavo tėvas. Iš pradžių vadovavo Kaune, vėliau Vilniuje. Kai paaugau, į keliones imdavo ir mane. Prisimenu koncertus mažose ar didesnėse salėse, prisimenu ir publikos nuostabą: nejau tikrai atvažiavo aklieji?

Apie tas aklųjų, silpnaregių ir juos lydinčių asmenų keliones galėčiau pasakoti ir daugiau, gal kada nors… Svarbiausia, kad mano tėvui Antanui Adomaičiui rūpėjo įrodyti pasauliui: aklieji tiek visko moka ir gali. Jį patį vaikystėje norėjo užkišti į užpečkį. Kaimas mąstė taip: ,,Yra namuose neregys? Tai tegu kalba poterius, nes mes dirbame, nespėjame.“

Tėvas svajojo rasti lazdą ir iškeliauti į prieglaudą. Pats. Vienas. Savarankiškai. Laimei, pateko į Kauno aklųjų institutą. ,,Žmonės man buvo geri“, – taip tvirtindavo. Ir tikrai – geri, dosnūs. Padėjo mokytis, studijuoti, kurti.

Man regis, jau beveik atsakiau į klausimą, kodėl sumaniau neregių kūrybos popietę.

Tą dieną prisiminsiu ilgai. Stoviu Ignalinos namuose prie lango, o kitoje gatvės pusėje – muzikos mokykla. Laukiu, kol atvažiuos iš Vilniaus mano projekto dalyviai. Nerimauju. Ir kartoju pati sau: tai Tavo garbei, tėve.

KAS?

Alvydas Valenta yra mano bičiulis. Man patinka jo energija. Pasitikėjimas. Kartą tamsioje laiptinėje suglumome: nė švieselės, o mums – į trečią aukštą. Alvydas beveik nudžiugo: ,,Tai leiskite mane pirmą“. Ir atvedė iki reikiamo buto durų. Jis – publicistas, pasakų žinovas, romano autorius, poetas. Tereikėjo užsiminti apie projektą, ir Alvydas paklausė: ,,Ką aš turiu padaryti?“ Ir padarė: ,,Sulėkė, suskrido, suplasnojo“ – tai jo sumanytas popietės pavadinimas. Veiksmažodinis.

Poetė Vilija Dumbliauskienė – iš tyliųjų, ramiųjų, subtiliųjų pasaulio. Jos poezija minimalistinė, beveik gležna. Nors… Yra manančių kitaip. Kartą Alvydas Valenta sakė, kad tai, ką Vilija rašo – barokas. Man patinka Vilijos sumanyta (pajausta) baltoji gervelė, ištikimiausia eilių personažė.

Vytautas Gendvilas pažįstamas Vilniaus knygų mugės lankytojams. Galbūt galėčiau jį vadinti mugių žvaigžde. Daugybė žmonių būriuojasi prie Vytauto stalo. O ant stalo – rašomoji mašinėlė. Ji rašo ne raides, o taškus. Daugybei žmonių rūpi savo vardą ir pavardę parašyti Brailio raštu.

Operos solistą Vladą Bagdoną lig šiol tik žinojau, juk ne kartą jo klausiausi. Bet… nepažinojau… Kviesdama į projektą, nerimavau. Po jo koncerto stebiuosi: ir ko nerimavau? Tai balsas, kuriame maudaisi. Tai artistinis žavesys. Tai gebėjimas jausti publiką, su ja bendrauti.

Popietę savo kūrybos daina vainikavo Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė.

Lyg ir regėjome, lyg ir girdėjome kaip jiedu – Vladas Bagdonas ir Birutė Paukštienė – jau planuoja savo projektą.

Jei į Ignaliną atvyktų Vlado Bagdono vadovaujamas „Vilniaus“ choras, jei … jei… jei…

Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė ir operos solistas Vladas Bagdonas
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė ir operos solistas Vladas Bagdonas

KAIP?

Belieka aprašyti, kaip vyko popietė. O vyko jaukiai, nuoširdžiai. Kol Vladas Bagdonas ir Dovilė Bagdonaitė repetavo, kiti dalyviai pasivaikščiojo: ėjome per tiltą, paklajojome po mišką. Ruduo tą dieną buvo maloningas.

Didžiąją publikos dalį sudarė Ignalinos viešosios bibliotekos skaitytojų klubo nariai, muzikos mokyklos mokytojai ir mokiniai, neįgaliųjų bendruomenė. O juk bijojau – neapsakomai bijojau – tuščios salės, abejingų veidų.

Salėje būta ir vyresnių, ir jaunesnių. Abejingų, regis, nebūta.

Publika buvo atidi ir jautri
Publika buvo atidi ir jautri

Kokia tyla, kai skaitė poetai… Kokie šūksniai „Bravo!!!“, kai dainavo Vladas ir skambino Dovilė.

Dabar stebiuosi pati savimi: tai ko aš baiminausi ties langu rymodama? Ko?

Mums, projekto sumanytojams, padėjo Ignalinos viešoji biblioteka, Miko Petrausko muzikos mokykla.

Projektą noriu tęsti. Jei kam rūpi kodėl noriu– arba kas dalyvaus ir kaip dalyvaus – maloniai kviečiu grįžti į rašinio pradžią.

O spalio 15 dieną…

Arba po dienos, kitos…

Po mėnesio…

Apsidairykime po savo miestą, miestelį. Ar matote gatvėse bent vieną baltąją lazdelę? O prekybos centruose? O geležinkelio stotyje?

Kaip manote, kodėl?

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU