Laura Gedgaudaitė

Laura Gedgaudaitė 

Laura Gedgaudaitė
Laura Gedgaudaitė

Apie save kalbėti nemėgstu. Gimiau ir gyvenu Klaipėdoje. Esu diplomuota vaistininkė, klasikinės muzikos dainininkė ir pedagogė, šiuo metu vargonuoju ir vadovauju bažnytiniam chorui. Antrasis – muzikos pedagogo diplomas jau beveik rankose. Vadovaujuos principu, kad geriausias darbas tas, kurį  dirbant siela džiūgauja, o visa kita ateina savaime.

Pasaka apie pražuvėlį Ferdinandą

Vieną rytą Varnų Pušyje kilo baisus triukšmas. Nelaba žinia sklido žaibo greitumu, perduodama pagyvenusių kūmučių, jaunų plepučių, rimtų vyrų ir neapsiplunksnavusios jaunuomenės balsais:

– Dingo!

– Ferdinandas dingo!

– Senio Kruko sūnus!

Visi gentainiai kaip įmanydami guodė senąjį varną Kruką, sakydami, kad jaunas valiūkas Ferdinandas atsiras, – juk visai tikėtina, kad jis kur nors pramogauja, o gal tiesiog leidžia laiką su gražuole sužadėtine. Bet Krukas gerai pažinojo savo sūnų – išmintingą ir ne vėjavaikį įpėdinį, kuris labiau panėšėjo į mokslininką, nei į plevėsą pramogautoją. Jis jokiu būdu negalėjo šiaip sau dingti. Ferdinando sužadėtinė varnelė Nelė irgi nieko nežinojo, o išgirdusi nelabąją naujieną pratrūko raudoti. Jiedu vos prieš savaitę iškilmingai paskelbė apie sužadėtuves ir jau kūrė ateities planus, svajose regėdami save amžinai kartu – varge ir džiaugsme, sparnas sparnan.

– Ne, – kūkčiojo Nelė. – Ne, ne, ne! Jis negalėjo šiaip sau dingti.

– Ne, – pritarė senasis Krukas, – jis negalėjo mūsų šiaip sau palikti.

Varnų Pušyje gyvenimas sulėtėjo. Nutilo garsūs ginčai ir nenuoramų varniukų klegesys, lizduose įsivyravo keista laukimo nuotaika. Šėlsmo apimtas jaunimas taikėsi išsprukti kuo toliau nuo namų, kad suaugėliams neužkliūtų prie visuotinio liūdesio nederanti linksmybė. Senis Krukas užsisklendė savyje ir atrodė senesnis, nei buvo iš tikrųjų. O gedulingai nusiteikusi Nelė, tupėdama pačioje pušies viršūnėje, nenuleido akių nuo horizonto ir maldaudama kuždėjo:

– Grįžk, Ferdinandai, labai prašau…

Bėgo dienos. Varnų bendruomenė pamažu nusiramino. Netrukus beveik niekas nebeprisiminė gražuolio Ferdinando, o akylos senolės suskato ieškoti Nelei naujo sužadėtinio. Bet ši pareiškė:

– Jūs nebetikite, kad jis grįš, o aš tikiu ir skrisiu jo ieškoti. Aš jį rasiu!

– Nelaimingas vaike, – lingavo galvomis senos varnos. – Kur gi tu jo ieškosi?

– Visur: girioje, paupyje, palaukėje. Visame pasaulyje, jei prireiks!

Ir Nelė, nesiklausydama griežtų genties atkalbinėjimų, prašymų, įsakymų, pamokymų ir net grasinimų, išplasnojo. Ji skrido ir skrido per girią, kol pasiekė šviesią laukymę. Saulės spinduliai lietė jos juodas plunksnas, glostė sielvarto iškankintą galvą. Nelė pasijuto tokia bejėgė, kad, nutūpusi ant beržo šakos, pravirko.

– Kas čia rauda? – pasigirdo energingas čirkštelėjimas.

Pakėlusi ašarotas akis Nelė išvydo visom plunksnom pasišiaušusį žvirblį.

– Kas? – vėl sučirškė žvirblis. – Kas drįso jus nuskriausti, žavioji panele?

Varnelė šyptelėjo – narsuolis žvirblis atrodė pasiruošęs nugalėti visus jos skriaudėjus.

– Ačiū tau, žvirbli, – tarė ji paprastai, – mano vardas Nelė.

– Žvirblių generolas Čirškis, panele, – prisistatė žvirblis. – Tęskite.

– Generolas? – Nelė visai pralinksmėjo. – O kur tavo kariuomenė?

– Kariuomenė visada pasiruošusi! – Čirškis dar labiau pasišiaušė.

Ir šaižiai suriko:

– Vyrrrrai, rrrrikiuot!

Nelė neteko žado, išvydusi Čirškio kariuomenę, lekiančią iš krūmų. Žvirbliai skriejo lyg kulkos, užlaužę sparnus smigo žemyn ir vėl kilo aukštyn, net oras švilpė. Per akimirką ant beržo šakų išsirikiavo darnios gretos, karingai papūtusios žandus, išdidžiai atstačiusios krūtines.

– Rrrramiai! – sukomandavo generolas, o paskui pasisuko į Nelę:

– Panele varnele, rrrraportuokit!

– Ką daryti? – pasimetė Nelė.

Čirškis nekantriai paaiškino:

– Nagi pasakokit, kas jums nutiko ir ko čia taip raudate ant šakos.

Susijaudinusiai varnai nebeliko nieko kito, kaip tik žvirblių kuopai prisistatyti ir papasakoti apie pražuvėlį Ferdinandą. Išklausęs pasakojimą, generolas reikšmingai krenkštelėjo ir pasakė:

– Varnele Nele, mes pasiruošę padėti. Specialusis žvalgybos būrys tučtuojau pradės paieškos operaciją ir dar saulei nenusileidus išžvalgys visą girią, pamiškes bei upės slėnį. Manau, kad neilgai trukus turėsime pirmuosius žvalgybos rezultatus, kuriais remdamiesi planuosime tolimesnę strategiją. Vyrai, pirrrrmyn!

Ir vyrai išskrido. O Nelė, nors ir ne viską suprato, ką generolas Čirškis kalbėjo, bet jautė jam neapsakomą dėkingumą. Juk jis, skirtingai nuo jos giminaičių varnų, nesuabejojo, kad Ferdinando reikia ieškoti.

Vakarėjant grįžo pirmieji žvalgai. Jų pranešimai buvo trumpi. Iš nepatenkintos Čirškio išraiškos Nelė sprendė, kad gerų naujienų nėra. Generolas piktai nuvarė žvalgus į krūmus miegoti. Tik visai sutemus parsirado būrelis žvirblių, žvalgiusių upės pakrantę. Jie buvo susijaudinę ir neramiai čirškavo vienas per kitą, bet generolo griežtai sudrausti nutilo. Vienas prikimęs žvalgas pradėjo šifruota kalba berti žinias:

– Raportuoju! Upės saloje prinoko obuoliai. Didelė katė pagavo juodą peliuką. Teritorijoje stebimas kviečių lingavimas, nors kitos katės miega žiemos miegu. Sėkmės atveju būtų daug šermukšnių uogų, bet naktimis šviečia mėnulis. Baigiau!

– Priimta, – atsakė Čirškis. – Laisvai.

Ir atsisukęs į iš nuostabos akimis klapsinčią varną, paaiškino:

– Ten, upėje, yra sala, kurioje gyvena žuvėdros. Baltos, įžūlios ir plėšrios! Visa sala priklauso tik joms ir svetimų jos neprisileidžia. Sargybiniai saugo pakrantes, kruopščiai stebi kiekvieną prašalaitį, skrendantį ar plaukiantį pro šalį. Todėl patekti į salą labai sunku. Žuvėdras valdo karalienė – balta kaip sniegas ir nuožmi kaip katė, ant viršugalvio ji nešioja juodą karūnėlę, o jos kojos raudonos lyg šermukšnio uogos. Ją vadina Baltaja Valdove. Tai štai, Baltoji Valdovė jau senokai dairosi sau tinkamo jaunikio, kuris nebūtinai turi būti protingas, geras pašnekovas ar puikus bičiulis – ne! – svarbiausia, kad jis savo išvaizda derėtų prie Valdovės šalto grožio ir nuolankiai vykdytų jos užgaidas. Atrodo, kad tavasis Ferdinandas krito jai į akį, todėl žuvėdros jį ir pagrobė.

– Ką dabar daryti? – suvapėjo Nelė.

– Vykdysime gelbėjimo operaciją! – kaip visada žvaliai atsakė Čirškis. – Bet kol kas reikia nusnūsti ir atgauti jėgas. Žengte marš į krūmus miegoti!

Kitą rytą varnelė Nelė pabudo labai anksti. Pasirąžiusi, ji pakedeno plunksnas ir smalsiai apsidairė, akimis ieškodama Čirškio ir jo kariuomenės. Bet aplinkui buvo visiškai tylu, nesimatė nė vieno žvirblio. Nelė sunerimusi pašaukė:

– Generole Čirški!

Niekas neatsiliepė.

– Žvirbliukai? – dar labiau sunerimo varnelė, bet tuoj pat prisiminė ir pasitaisė:

– Vyrrrrai?

Deja, nepasigirdo joks garselis. Supratusi, kad liko viena, Nelė išsigando.

– Ką gi aš dabar darysiu? – garsiai svarstė ji. – Žvirbliai dingo, tarsi jų čia niekada ir nebuvo. Gal generolas Čirškis išsigando karo su žuvėdromis ir pabėgo su visa savo kariauna? O gal naktį jiems kas nors negero nutiko? O gal aš viską tik susapnavau? Vargšas Ferdinandas, kaip aš jį viena išvaduosiu?

Staiga Nelė surimtėjo ir pati sau įsakė:

– Gana žliumbti! Jei Ferdinandą tikrai pagrobė Baltoji Valdovė, turiu jį gelbėti. O jei nepavyks išgelbėti, tai bent pasiduosiu žuvėdroms į nelaisvę ir vis tiek būsiu kartu su juo. Kaip ten sakė Čirškis? – Pirrrrmyn!

Ir Nelė nuplasnojo upės link.

Paupys buvo gausiai apžėlęs tankiais žilvičiais, aukšta žole ir dilgėlėmis. Varnelė priskrido prie pat vandens ir nutūpė. Iš ten kuo puikiausiai matėsi žuvėdrų sala – ji pūpsojo upės vagos viduryje it kokia pokaičio prigulusi vandenų pabaisa, ant kurios plikos kukšteros knibždėjo nesuskaitoma daugybė baltaplunksnių, raudonkojų, juodagalvių, aštriasnapių, skvarbiaakių, greitasparnių, skeltauodegių, lenktanagių, šaižiabalsių, žuviaėdžių paukščių. Suaugę skrajūnai kilo ir leidosi, leidosi ir kilo, vartėsi ore, sklandė žydroje padangėje, o pamatę grobį smigo į vandenį lyg baltos strėlės. Tuo tarpu įvairaus amžiaus jaunikliai, nuo mažutėlių, ką tik išsiritusių iš kiaušinių, iki neišvaizdžių, išstypusių paauglių, bėginėjo po salą ir, užvertę galvas, šaižiai klykavo, cirpsėjo, gugeno, juokėsi, keldami neapsakomą triukšmą.

– Vargšas Ferdinandas, – sužnibždėjo Nelė. – Kaip aš jį rasiu šitame turguje?

Ji dvejojo ir tūpčiojo ant kranto, nesiryždama skristi į salą. Staiga saloje kažkas įvyko. Padangių sklandytojai ir žuvų gaudytojai skubiai tūpė ant žemės, pakrikę jaunikliai iš visų pakraščių skuodė į vieną didelį būrį, o kiaušinius sergstinčios mamos vieningai į kažką sužiuro. Triukšmas ir klegesys ūmai nutilo, paukščiai kiek prasiskyrė, padarydami taką, ir susijaudinusi varnelė išvydo juo žengiančią nuostabiai gražią žuvėdrą.

– Baltoji Valdovė, – suprato Nelė.

Salos gyventojai, sveikindami Valdovę, sukėlė tokį baisų triukšmą, kad skardeno visas paupys. Baltoji Valdovė išdidžiai žengė taku tarp susižavėjusių paukščių, grakščiai linkčiojo dailią galvą su juodų plunksnų karūnėle ant viršugalvio ir kartkartėmis skėsčiojo baltais it sniegas sparnais. Prie vandens ji sustojo, glaudžiai apsupta gąsdinančios išvaizdos sargybinių būrio, ir atsisukusi į savo pavaldinius sustingo.

Varnelė Nelė, bijodama ką nors pražiopsoti, nusprendė pagarbiu atstumu apskristi salą, kad galėtų viską matyti iš oro. Vos tik ji pakilo, saloje vėl prasidėjo judėjimas. Baltų plunksnų apsuptyje pasirodė juodas siluetas, kuris artinosi prie laukiančios Valdovės, ir Nelė viską suprato:

– Ferdinandai! – sukliko ji. – Neik ten, Ferdinandai!

Žuvėdrų keliamas triukšmas buvo toks stiprus, kad Ferdinandas jos neišgirdo. Jis lėtai priėjo prie Baltosios Valdovės ir atsistojo šalia – pavargęs, nebylus ir kurčias visuotinei linksmybei. Liūdesio perkreiptas Ferdinandas atrodė visiška priešingybė laime trykštančiai Valdovei, tačiau ji į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio. Svarbiausia, kad jo juodos plunksnos atrodė labai gražiai šalia jos švytinčio baltumo! Džiaugsmingi paukščių balsai, sveikinantys porą, dar sustiprėjo. Tik Nelė nebeištvėrė – nėrė į patį žuvėdrų tirštumą, pripuolė prie Ferdinando ir įsispraudė tarp jo ir Baltosios Valdovės.

– Skrisk greičiau, Ferdinandai, – skubiai sušuko varnelė.

– Nele? Čia tu? – tarsi iš sapno pabudęs murmėjo Ferdinandas.

– Aš! Aš, Ferdinandai! Greičiau, skriskim iš čia! – karštligiškai ragino Nelė.

Ir nespėjus žuvėdroms susigaudyti, kas įvyko, jiedu pakilo į orą. Plasnodami iš visų jėgų jie skrido virš upės, girdėdami, kaip už jų nugarų vis stiprėja atsitokėjusių žuvėdrų klyksmai. Nelė kone alpo iš siaubo, pagalvojusi, kas bus, jei žuvėdros juodu pasivys. O Ferdinandas, tiek ilgai kentęs Baltosios Valdovės nelaisvę, degė troškimu žūtbūt pasprukti. Todėl jau jis ragino jėgas beprarandančią sužadėtinę:

– Pasistenk, mieloji, mums pavyks! Turime pasiekti mišką – ten jos nebegalės mūsų vytis.

Bet Nelė, iškankinta neramių ieškojimų, išsekinta susijaudinimo ir išvarginta alinančio lėkimo, tik sušnibždėjo:

– Skrisk, Ferdinandai, gelbėkis! Aš nebegaliu…

Ir ji lyg akmuo krito žemyn, į pievą, plytinčią už pakrantės žilvityno. Ferdinandas matė, kaip grėsmingai artėja persekiotojų būrys. Jis akimirką padvejojo, po to nusileido prie Nelės, priglaudė ją po sparnu ir tarė:

– Mūsų daugiau niekas neišskirs. Jei teks žūti – žūsim kartu.

Keletą ilgų akimirkų jie žiūrėjo vienas į kitą, laukdami žiaurių žuvėdrų antpuolio. Netrukus dangus aptemo nuo plazdančių sparnų – nelaimė buvo visai arti.

– Vyrrrrai, visu greičiu pirrrrmyn! – nelauktai pasigirdo pažįstamas čirškimas. – Varrrrnos, atakuokuojam!

Tik tada bėgliai pamatė, kad ore plazda ne tik balti sparnai. Didžiulis būrys varnų, karingai pašiaušusių plunksnas ir grėsmingai pražiojusių snapus pasitiko nieko neįtariančias žuvėdras. Užvirė baisi kova. Visur skraidžiojo plunksnos ir aidėjo karo šūkiai.

– Skutamuoju skrrrridimu pirrrrmyn! – vėl nuskambėjo griežta komanda.

Žvirbliai lyg kulkos skriejo žuvėdroms virš galvų, nepraleisdami progų kepštelėti aštriais nagučiais ar užkliūti plėšriai užlaužtais sparneliais.

Suglumusios žuvėdros pakriko. Jos traukėsi iš kautynių lauko, šiurpiai klykdamos vartėsi ore ir skubiai plasnojo savo salos link. Netrukus nebesimatė nė vieno balto sparno, tik ant žemės mėtėsi daugybė plunksnų. Varnoms taip pat nemenkai kliuvo, daugelis buvo smarkiai apipešiotos, bet niekur nesigirdėjo nė menkiausios aimanos. Atvirkščiai, visų akyse švietė pergalės džiaugsmas ir didžiavimasis savo narsa.

Nelė ir Ferdinandas, pačiame mūšio įkarštyje tyliai pasitraukę į saugią vietą, dabar sukiojosi tarp gentainių ir su didžiausiu dėkingumu sveikino kiekvieną kovos dalyvį. Kai visi šiek tiek nurimo, Nelė paklausė:

– Mieli išgelbėtojai, kokiu stebuklingu būdu jūs atsiradote čia būtent tada, kai labiausiai reikėjo?

– Mus atsivedė generolas Čirškis, – atsakė vienas varnas ir staiga lyg susigėdęs nuleido galvą. – Dar saulei netekėjus jis atskrido į Varnų Pušį su visa savo kariuomene ir ėmė mus gėdinti, kad nė vienas nesuskubome tau, Nele, į pagalbą. Juk mes buvome nusprendę, kad Ferdinandą pačiupo koks bastūnas katinas arba pašovė medžiotojai, todėl rūpintis jo likimu atrodė kvaila ir beprasmiška. O Čirškis buvo tvirtai įsitikinęs, kad Ferdinandą pagrobė žuvėdros. Jis įtikino mus, kad turime skristi ir stoti į kovą, nes vien žvirblių karinių oro pajėgų esą per maža. Kaip jis sakė, taip ir atsitiko – štai kodėl mes čia!

Nelė klausėsi užgniaužus kvapą. Po to sušuko:

– O kur generolas Čirškis? Turime jam iš visos širdies padėkoti!

– Vyrrrrai! – pasigirdo iš krūmų. – Demonstruojame skutamąjį skrrrridimą!

Ore sušvilpė sparnai ir virš varnų pralėkė smagūs Čirškio kariai, sparnais bemaž siekdami, bet nė plunksnele neužkliudydami joms galvų. Varnos aikčiojo iš susižavėjimo, o žvirbliai darniomis gretomis išsirikiavo ant žolės.

–  Lygiuot! Rrrramiai! – sukomandavo generolas ir galantiškai linktelėjo Nelei:

– Mieloji varnele Nele, generolas Čirškis ir jo armija – visada jūsų paslaugoms!

Žvirbliai pritariamai sučirškė.

– Vyrrrrai! Jaunuosius Nelę ir Ferdinandą – paaaagerbt!

Šaunioji armija išsitempė it styga ir visi kaip vienas sušuko:

–  Valio! Valio! Valio!

–  Valio! Valio! Valio! – pritarė varnos.

– Valioooo! – draugiškai užbaigė visi kartu.

Dar niekada Varnų Pušyje nebuvo taip linksma, kaip tą vakarą, kai varnelė Nelė ir pražuvėlis Ferdinandas atšoko savo vestuves.

Senasis Krukas slapčia nubraukė džiaugsmo ašarą, o po to, kai su šauniuoju generolu Čirškiu išgėrė šlakelį alaus, jo tėviškai laimei nieko nebetrūko.

Gustė Cibulskytė

Gustė Cibulskytė

Gustė Cibulskytė
Gustė Cibulskytė

Aš – Gustė Cibulskytė – vienuoliktos klasės moksleivė iš Garliavos Jonučių vidurinės. Pradėjau rašyti tik praeitų metų rudenį, o eilėraščiai padeda man išreikšti save. Turbūt juose atsiskleidžia ir kiti mano hobiai – dailė, fotografija ir muzika. Mano kūryba yra tai, kas sukasi mano galvoje ir leidžia pabėgti nuo pasaulio, kuriame kartais nesinori būti.

Nuo redakcijos: Gustė Cibulskytė Jaunųjų filologų konkurse Ignalinoje (2014) pelnė apdovanojimą už gerą poeziją.

keturiasdešimt keturi saulėlydžiai

drugelis, prismeigtas prie stendo vonia, sklidina kruvino vandens moteris, plūduriuojanti jame, užmerktomis akimis ir pabalusiomis lūpomis atšalusi kava įskilusiame puodelyje lyg veidrodyje atspindinčiame Prahos peizažą sena, sulaistytais lapais knyga atverstu 53-iuoju puslapiu nuo skaitymo ir saulės nublukusiomis raidėmis besimėtanti ant žemės lėkštelė su cigarečių nuorūkomis dirbtinio šilko chalatas (tiesiai iš Kinijos) su skyle rankovėje bei keliais nuirusiais siūlais ir juodas skausmas įsigėręs į sienas nuo kurių trupa tinkas ir atsiminimai


man patikai dar ir tada, kai tavęs nežinojau

 tiek daug skausmo

tarpupirščiuos

 

pirštų vieta yra

tarp kitų pirštų

 

skauda, kai nėra tavęs

 

kai yra tarpų

bet nėra pirštų


***

 

aš, tu ir jis

 viską gelbsti tik garsas žodžiai vieninteliai neleidžia mėlynai virvei smaugti manojo kaklo
nupjauk ją

arba

nudažyk raudonai

 

kiek nedaug tereikia, kad

nužudyčiau tave mintyse

tūkstantį kartų

ir prikelčiau

kad vėl galėtum

būti šalia

 

nereikalingi klausimai

į kuriuos žinai atsakymus

kartais būna tokie reikalingi

tokie reikšmingi

 

o viskas veda

ten

kur nėra išėjimo

nėra pasirinkimo

 

lifto durys atsidaro

užsidaro

aukštyn

žemyn

aukštyn

žemyn

 

žinau ko nori tu

ir ko nori jis

 

gal tiesiog abu

duokit man ramybę

 

gerai?

 

***

trūksta

 

nusipirkau dangų

kad visada turėčiau gerą dieną

nusipirkau laiką

kad man jo niekad netrūktų

nusipirkau gyvenimą

kad galėčiau su juo daryti ką noriu

nusipirkau paukštį

kad skrisčiau

nusipirkau kalnus

vandenynus

džiungles

savanas

dykumas

ledynus

kad viską turėčiau šalia savęs

kad nereiktų keliauti

nusipirkau laimę

kad nereikėtų ieškoti

nusipirkau tamsą

kad nesislėptų joje pabaisos

nusipirkau žmones

kad kurčiau savą spektaklį

dabar man tereikia pragaro

kad būčiau užtikrinta

jog ten nepateksiu

bet velnias man jo neparduoda.

 

*** 

tarytum muzikantas

elfiškais žingsniais

groji gatvės plytelėmis

o mėnuo lyg žibintas

nušviečia sidabrinį kelią

kurgi Tu eisi?

juk visos gatvės

turi savo pabaigą

o mes kaip gatvės

kurioms padėti gali tik

raganos

arba

genetika 

 

o kaip aš noriu mėlynių…

 

patikėtum

jog man šešiasdešimt ketveri

gyvenu trobelėje

nedidelėje miško proskynoje

laisvalaikiu renku mėlynes

į pintinę

kuri visada kvepia vėju?..

 

o gal vėjas kvepia pintine?


Migdolų kvapas

 

seno daugiabučio

ketvirtajame aukšte

sucypsėjo apdulkėjęs pridusęs skambutis

pagyvenusi ponia

duris pravėrė po septynių minučių

senam paštininkui

laikančiam rankose didelį paketą

lengvą it plunksnelė

papuoštą dideliu neskoningu kaspinu

violetinės spalvos

 

viduje nebuvo nieko

ponia jo net neišpakavo

bet paštininkui davė porą monetų

ir nuoširdžiai padėkojo

 

trisdešimt devintasis numeris

 

keli dešimtmečiai atgal

ir keliai punktyrais nebuvo išpaišyti

ir saulė nešvietė

tiltas stovėjo savo vietoje

o autobusai vežė visur

tik ne namo

 

tuščiose gatvėse

tarp tuščių veidų

stovėjai šalia manęs

ir juokeis

nors mūsų ten neturėjo būti
kelyje

 

autobuso durys girgždėdamos atsidaro

ir cypdamos užsitrenkia

į viešąjį transportą

šiaip ne taip įšleivojusią

išlavintą ausį

pasiekia

radijo plyšavimas

abejingi keleiviai

skaito tos dienos pasaulio žinias

apie sniegą Italijoje

o už apdulkėjusių langų

lauke

nepaliaujamai lyja

 

ruduo

 

lietus

krištolinėmis šukėmis

perveria sproginėjančią širdį

ji sustoja

akimirksniui

 

alsuoji

rožių žiedlapiais

akinančiai tamsiame

kambaryje

kuriame nėra grotų

vietoj langų

yra tik dūžtančio

lietaus melodija

ir

į odą įsismelkusios rožės

 

kitas pasaulis

 

mes esame tokie patys kaip ir mūsų šešėliai

tylūs šešėliai

tačiau labai ryškūs saulėkaitoje

ir nematomi kituose šešėliuose

tamsūs šešėliai

nesunaikinami šešėliai

juodesnio

didesnė nuodėmė

tik angelai neturi šešėlio

ir tik jis paverčia mus gyvais
serenada

lyg kosėjanti varna

po mano langu

bandei pataikyti į ritmą
***

 

plonytis kraujo upelis bėga į kaklo duobutę degina odą
žvilgsnis duria labiau nei smailiausias peilis
net saulė aršiai kanda savo spinduliais
o tu bijai prisiliest nes viskas subyrės į šipulius

 

angelų tarpe

 

jis sėdėjo ant debesies ir žvejojo paukščius
pietryčių vėjas tarei ir srovė ištirpdė tavo atspindį
mes nebesikalbėjome buvo baisu vien pažvelgti į akis
jis palietė jos ranką ir dangų pervėrė žaibai
daugiau niekada niekada niekada niekada
pritariamai linktelėjo liepos tačiau aš tik pagalvojau.
***

 

elektra įkraunami

tinkluose susipainioję žmonės

sulipę į vieną

palikti atskirai

skanesnis kąsnelis

anksčiausiai suvalgomas

pasirinkimo nėra

gamybos proceso nepakeisi

recepto taip pat

ir viskas priklauso tik nuo virėjo rankos

bei tinkle lipnumo

iš kurio dar gali išsilaisvinti.

Giedrė Salyklytė

Giedrė Salyklytė

Giedrė Salyklytė
Giedrė Salyklytė

Gyvenu Lazdijų rajono kaime, mokausi šio miesto gimnazijoje. Nors ir gyvenu kaime, bet elgiuosi visai nekaimiškai. Per dienas sėdžiu ir kuriu: poeziją ar šiaip bet ką, kas tik šauna į galvą.

Kuriu nuo pat pradinių klasių. Iš pat pradžių mano visi kūriniai buvo tik kaip namų darbai – ko norėdavo mokytoja, tą ir parašydavau. Pati sau pradėjau nuo septintos klasės. Niekam nerodžiau savo kūrybos. Bijojau. Niekas net nežinojo, kad aš paslapčia rašydavau.

Rudenį pakeičiau mokyklą. Naujoji mokytoja iš karto pasakė, kad ieško ką nors kuriančių vaikų. Su baime parodžiau jai kai kurias savo pasakas. Nemaniau, kad taip gali būti, bet pasakos mokytojai patiko.

O po to… viskas vyko taip greitai, kad dar neatsipeikėju: iš karto įveikiau mokyklinį ir rajoninį Jaunųjų filologų konkurso etapus, net buvau pakviesta į respublikinį. O labiausiai negaliu patikėti tuo, kad ten laimėjau!

Dabar stengiuosi įveikti savo baimes ir rodyti žmonėms, ką sukūriau. Norėčiau palinkėti visiems kūrybingiems žmonėms to paties.

Seniai seniai Auliniuose – tokioje karalystėje, ne batuose – gyveno karalius Bonakadas. Jis buvo didelis garbėtroška, jam stigo išminties ir dėl to jis nuolat  patekdavo į keistas ir kurioziškas situacijas. Apie keletą iš jų dabar jums papasakosiu.

 

Kaip Bonakadas gelbėjo princesę nuo drakono

Buvo vėsi, ūkanota diena. Bonakadas su savo dvidešimt devynių geriausių draugų palyda jojo iš medžioklės. Staiga iš kito miško pasigirdo riksmas. Nustebęs karalius sustojo ir rankos mostu sustabdė visą palydą.

– Kas čia buvo? – paklausė jis.

– Manau, tai riksmas, – atsakė tas, į kurį karalius žiūrėjo.

– Aš žinau, kad riksmas! Man rūpi, kas šaukė. Jokime pasižiūrėti!

– Nemanau, kad turime teisę be jokios priežasties joti į kitą karalystę, – įsiterpė Bonakado įbrolis Beleras.

– Žinoma, kad turime! Ką jie man padarys! – kupinas pasitikėjimo savimi pasakė karalius. – Be to, gali būti, kad ten kažkas papuolė į bėdą. Jei atvyksiu padėti pirmas, būsiu didvyris! Nagi, jojam!

– O kaip elniai, Jūsų Didenybe? – susirūpino ministras, rodydamas į sumedžiotus gyvūnus.

– Ai, numeskit juos čia, – abejingai mestelėjo karalius. –  Susirinksime grįždami.

Po kelių minučių Bonakadas jau stovėjo Narcizų karalystės dvaro menėje. Jį pasitiko tos karalystės valdovas – Gvazdikėlis XCIX. Jis pasakė:

– Kokia staigmena! Kaimynas karalius Bonakadas! Kas Jus paskatino šiai kelionei iš Aulinių karalystės?

– Medžiojau. Išgirdau riksmą, – atsakė Bonakadas. – Palikau sumedžiotus elnius ir atskubėjau čia.

– Elniai! – sušuko Gvazdikėlis XCIX. – Tai štai dėl ko pusė mano valstiečių lėkte nulėkė į mišką ir dabar ten mušasi! Neišmokiau jų gražiai dalintis radybomis. Mano klaida. O dėl riksmo… Na, ten rėkalojo mano žmona. Išsigando pamačiusi drakoną.

– Ką!? – pasipiktino Bonakadas. – Jūsų valstiečiai vagia mano elnius!?

Gvazdikėlis XCIX abejingai patraukė pečiais.

– Ir, po galais, kokį dar drakoną minėjote?

– Taip taip. Buvo atskridęs čia toks drakonas. Čiupo mano dukrą ir išskrido.

– Drakonas pagrobė princesę Orchidėją!? Tai kodėl Jūs nieko nedarote?

– O ką aš galiu padaryti? – pradėjo teisintis Gvazdikėlis XCIX. – Vis tiek norėjau sūnaus…

– O aš galiu! – sušuko Bonakadas ir išlėkęs iš rūmų liepė palydai sugaudyti jo elnius vagiančius valstiečius, o pats sėdo ant žirgo ir nujojo ten, kur, jo manymu, galėjo slėptis drakonas.

Kelias buvo nelengvas: ant tako – akmenys, prieš akis – rūkas, o aplinkui po kojomis pynėsi kaip kiškiai vis lakstantys valstiečiai, prisikišę užančius elnių.

Pagaliau varginanti kelionė baigėsi ir Bonakadas stovėjo prie įėjimo į vieną iš keleto tamsių urvų. Iš šio, rodės, smelkėsi drakono tvaikas ir girdėjosi jo alsavimas. Sukaupęs savy visą drąsą, karalius ruošėsi pulti. Jis išsitraukė kardą ir įlėkė urvan šaukdamas ,,Mirtis drakonui!“, bet bėgdamas užkliuvo už grumsto, krito ir susimušė koją. O tada jis sušuko tai, ko aš, būdamas padorus žmogus, geriau čia neminėsiu.

Taigi Bonakadas gulėjo negalėdamas atsikelti ir meldėsi, kad tik būtų ne į tą urvą įlėkęs. Deja, jis pataikė ten, kur reikia, nes pasigirdo riaumojimas. Iš tamsos išniro žalia galva, ilgas kaklas, spygliuota nugara, storos kojos, pasimatė didžiulė uodega. Nieks nežino, kuo tai būtų pasibaigę, jei iš tamsos nebūtų atsklidęs įsakymas:

– Diki, nesiartink prie to maniako!

– Gerai, – atsakė drakonas ir taikiai pasitraukė į šalį.

Bonakadas prisimerkęs įsižiūrėjo ir pamatė iš urvo gilumos ateinančią princesę Orchidėją.

– Princese, – prabilo jis, -aš atjojau tavęs išgelbėti.

– Tikrai? Tai kodėl guli?

– Ai, geriau nepasakosiu… – susigėdo Bonakadas.

– Visi jūs tokie! – atsiduso princesė. – Pirmiausia puolat kažką gelbėti, o paskui tenka gelbėti jus pačius. Ir nuo ko tu mane norėjai gelbėti?

– Oi, net nežinau… – sutriko Bonakadas ir susikaupęs pasakė gana, kaip jam atrodė, ramiu balsu. – Tai gal nuo DRAKONO!?

– Nuo Dikio? Kas čia per nesąmonės? Jis visiškai nepavojingas. Tik skraido sau, ir tiek. Bet ne! Jums, vyrams, Dikis visada yra pabaisa, kurią reikia nužudyti. Įmanytumėt, įrašytumėt vargšus drakonus į pavojingų veislių sąrašą kaip kokius šunis! Gerai, kad jie turi stiprų užnugarį – mus, princeses feministes!

– Tai drakonas tavęs negrobė? – pasitikslino karalius.

– Žinoma, kad ne.

– Tai gal tu apie tai papasakok savo tėvams.

– Gal ir turėčiau… – šiek tiek paabejojo princesė Orchidėja.

Truputį egzistencialistiškai pamąsčiusi ji atsisveikino su drakonu, nunešė Bonakadą iki jo žirgo, užsodino, atsisėdo pati ir nujojo į rūmus. Ten viską viską papasakojo tėvams. Gvazdikėlis XCIX įdėmiai klausėsi ir, princesei baigus kalbėti, pasakė:

– Vieno dalyko vis dar nesupratau: tai kaip gi Jūs, Bonakadai, susižeidėte koją?

– Ai, nesvarbu!..

Kai drakonas sau gražiai žaidė su princese rūmų kieme, o Bonakado koja jau buvo sugipsuota, jis iškeliavo namo. Vakare, sėdėdamas prie Trikampio stalo kartu su savo dvidešimt devyniais draugais, jis papasakojo štai ką:

– Taigi aš įlekiu į rūmus, o ten – karalius verkia, savo dukrą praradęs. Ją, pasirodo, drakonas pagrobė. Aš iškart apie nieką negalvodamas lekiu į jo urvą kalno viršūnėje. Kelias ilgas, visur tik drakono paspęsti spąstai, tačiau aš nesunkiai juos įveikiu. Pasiekęs urvą, išsitraukiu kardą ir puolu vidun. O jau koks drakonas baisus! O jau dvokia! Devynios galvos, šaudančios ugnies kamuoliais, milžiniški kirviai, kyšantys jam iš nugaros… Ir vis taikosi į mane, ir vis į mane!.. Kovojau ilgai. Kai jau buvau nukirtęs aštuonias galvas, pavargau ir didvyriškai nusprendžiau bėgti. Čiupau princesę ir šokau nuo uolos. Truputį susižeidžiau koją, bet, laimei, princesė liko sveika. Vargais negalais pargabenau ją į rūmus. Karalius taip džiaugėsi, kad net pasamdė privačius gydytojus man koją sugipsuoti, nors jos tada jau neskaudėjo. Ir ką gi jie būtų darę be manęs – drąsiausio karaliaus Bonakado!

Dvidešimt devyni karaliaus Bonakado draugai šypsojosi.

 

Kaip Bonakadas sučiupo nusikaltėlius

– Turbūt visi žinote, kas bus kitą savaitę? – šiais žodžiais Bonakadas pradėjo Trikampio stalo susirinkimą.

Tyla. Karalius neiškentė ir sušuko:

– Taigi mano gimtadienis! Kaip galėjote pamiršti!? Juk turėsite surengti vakarėlį!

– Bet, Jūsų Didenybe, Jūsų gimtadienio vakarėlį mes jau buvome surengę prieš du mėnesius.

– Na ne, tai buvo mano gimtadienio vakarėlio repeticijos! Gimtadienio vakarėlis turi būti tūkstantį, ne, milijoną kartų geresnis! Paskirstysiu darbus: jūs, – parodė į sėdinčius kairėje vyrus, – rūpinsitės kvietimais visiems, kuriuos pažįstu. Jūs, – dūrė pirštu į vyrus, sėdinčius dešinėje, – pasirūpinsite maistu. O jūs, – Bonakadas pažiūrėjo priešais save, – turėsite viską papuošti.

– Kaip tai viską?

– Na, rūmų menę, karališką sodą, rūmų vartus, visas gatves – viską!

– Bet kaip mes iki kitos savaitės spėsime?

– Tai ne mano rūpestis! Turėjote anksčiau prisiminti mano gimtadienį ir pradėti ruoštis. Jūsų vietoje aš jau dabar pradėčiau ką nors daryti, o ne sėdėčiau ir klausyčiau, kaip man pats karalius pamokslauja. Skaičiuoju iki dviejų. Jei tada dar sėdėsite čia, nukaposiu galvas!  Vienas…

Tuoj pat buvo pradėta ruoštis Bonakado gimtadieniui.

Po savaitės, kai tebuvo likusi valanda iki vakarėlio, krūmuose šalia vieškelio į Aulinių karaliaus dvarą tupėjo ir tarėsi grupelė plėšikų.

– Supratot planą? – paklausė vienas iš jų, matyt, vyriausias.

– Tai kad nežinau… – pralemeno kitas, matyt, bailiausias. – Nejaugi karalius nežinos, ką pasikvietė į puotą?

– Baik! – drąsino jį pirmasis. – Karalius prisikvietė tiek daug svečių, kad net neatkreips dėmesio į mus.

– Vadas teisus, – pritarė storulis. – Be to, ten bus tiek daug maisto, tiek gė…

– Tau tai neturėtų rūpėti! – nukirto vadas. – Tu būsi vežėjas.

– Kokia neteisybė!.. – subliuvo storulis ir nurijo karčią ašarą.

– Dabar ne tai svarbu. Nepamirškite plano: pamatom ką nors atvažiuojant, sustabdom, vagiam drabužius, sėdam į karietą ir varom į rūmus. Ir nepamirškit svarbiausio: vagiam tik tai, ko nesimatytų pasikišus po drabužiais! Aišku?

– Aišku.

Pasirodžius pirmai karietai, plėšikai su ginklais rankose iššoko iš krūmų, išvarė žmones iš karietos, juos surišo, nurengė, patys apsirengė jų drabužiais ir nudardėjo į rūmus.

– Planas koreguojamas, – kelyje įspėjo vadas. – Vežėjo drabužiai labai ankšti, todėl jie tiko bailiui. O dabar apsižiūrėkime, kas mes tokie!

Vadas iš kišenės išsitraukė kvietimą ir pradėjo skaityti.

– Aha… Taigi aš esu Drabužių karalystės valdovas Šalikas III, o tu, – atsisuko į storulį, – mano žmona Skrybėlina.

– Fe!.. Ar būtinai turiu būti moteris?

– Būtinai! Tik tau tiko tos dručkės drabužiai.

– Atvažiavom, – nutraukė jų pokalbį bailusis vežėjas.

Plėšikai išsirito iš karietos, iš daiktadėžių išsiėmė dovanas ir prisakė vežėjui laukti ir, jei tik prireiks, būti pasiruošusiam nešti kudašių.

Eidamas į menę vadas skaudžiai kumštelėjo storulį alkūne:

– Neapsiėsk! Žinok: kuo mažiau vietos užims pilvas, tuo daugiau vietos liks grobiui.

Vakarėlio įkarštyje Bonakadas linksmai kalbėjosi su Trikampio stalo draugais:

– Tai pats šauniausias mano gimtadienio vakarėlis! Džiaugiuosi, kad paskyriau jus organizatoriais. Muzika puiki, maistas nuostabus, o visi indai ir stalo įrankiai – iš gryno aukso! Net nežinojau, kad jie mėtėsi sandėliuke. Tiesa, svečių gal kiek per daug… Pusės iš jų niekada nebuvau matęs. O Šalikas III iš viso neatpažįstamas! Kažin kas jam nutiko nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės?

Staiga į rūmų menę neestetiškai įsiveržė pusnuogis vyras ir sušuko:

– Mus apiplėšė! Skelbkit plėšikų paiešką!

– O kas tu toks? – paklausė Bonakadas.

– Šalikas III!

Visų žvilgsniai nukrypo į apsišaukėlius plėšikus, kurių vienam iš po sijono tuo metu žemėn džangželėjo šakutė. Plėšikai susižvalgė ir, nežinodami, ką daryti, šoko pro vėdinimui paliktą atdarą langą kaip tik ten, kur buvo pastatyti aviliai su karaliui dovanų atvežtomis užjūrio bitėmis.

Bonakadas baimės iškreiptu veidu prilėkė prie lango ir gailiai sušuko:

– O, mano užjūrio bitės! Jie sugadino mano bičių žudikių avilius! Tuoj pat juos suimkite!

Deja, nieko imti jau nebereikėjo: po bičiulystės su bitėmis plėšikai greitosios pagalbos karučiais buvo gabenami tiesiai į špitolę, kur sutinę kaip rąstai prariogsojo du mėnesius.

Ak, tiesa, jūs dar nežinote, kaip baigėsi bailiajam vežėjui. Jei prisimenate, į rūmų menę įsiveržė tik Šalikas III. Jo menkai apsirengusi žmona ir tikrasis vežėjas užtiko apsimetėlį bemiegantį su vadelėmis rankose. Moteriškė šoko ant niekšo ir jį prislėgusi laikė, kol vežėjas atsiėmė savo drabužius, o paskui abu jį tomis vadelėmis surišo.

Ilgai buvo ginčytasi, kur – Auliniuose ar Drabužiuose – surengti plėšikams teismą. Galop buvo nutarta, kad Auliniuose, nes ten nusikaltėliai buvo sučiupti, o Bonakadas visus įtikino, kad didžiausią žalą patyrė būtent jis: jo gimtadienis buvo sugadintas, auksiniai stalo įrankiai pabuvojo vyrui po sijonu, o užjūrio bitės kurį laiką neturėjo namų, todėl buvo priverstos gyventi dvare ir bičiuliautis su dvariškiais.

Kai plėšikai atitino, įvyko teismas. Karalius Bonakadas, pasitaręs su savo patarėjais, gavo tokį patarimą: bausmė lai būna humaniška – tegul mato Drabužių karalystės žmonės, kokie Auliniai teisingi! Taigi už karietos vagystę ir Šaliko III bei Šalikienės išrengimą – vienas mėnuo viešojo (ne karališkojo!) tualeto valymo. Kaip matote, bailiui pasisekė – jam tai buvo visa bausmė. Tačiau kiti du, atsimenate, dar prisidirbo rūmuose!.. Už stalo įrankius jie gavo metus kalėjimo, už apgadintus užjūrio bičių avilius – dar penkerius metus, o po viso to už baisiausią nusikaltimą – karališkojo gimtadienio sugadinimą – juos dvidešimčiai metų pažadėta ištremti į Sniego karalystę lopyti meškoms kailinių.

Šio nuotykio moralas toks: geriau jau nenorėk svečiuotis pas Bonakadą.

 

Kaip atsirado Bonakado brėžiniai

– Jūsų Didenybe, pas jus atvyko šaukliai iš Pupų karalystės!

– Puiku! Įleiskite juos!

Į menę įsirideno du uždusę, riebūs tipai. Kadangi jie buvo labai uždusę, tai kalbėjo pasikeisdami:

– Gerbiamas…

– Karaliau Bonakadai…

– Jūs esate…

– Kviečiamas į…

– Princo Pupelijaus…

– Vestuves…

– Kurios įvyks kitą…

– Antradienį…

– Pupų karalystėje.

Baigę šį sakinį, dručkiai apsisuko ir, sunkiai vilkdami kojas, išėjo. Bonakadas nusistebėjo:

– Matai, kaip žmones nupeni Pupų karalystėje! Tikri pūstapilviai! Tik reikėjo nulipti nuo žirgų, o jie jau ir nusigalavo – kone užduso visai! Ir ar tik ne paskutinį kvapą išleido?..

Vakare Bonakadas sušaukė Trikampio stalo draugus ir aptarė šį reikalą.

– Ar derėtų mums ten keliauti? Juk aš niekada nesu buvęs toje karalystėje! Mes net nepalaikome diplomatiškų santykių su Pupomis.

– Su kaimyninėmis karalystėmis reikia palaikyti visokius santykius, – išsakė savo nuomonę užsienio reikalų ministras. – Pupų karalystės valdovas kažkada lankėsi Auliniuose. Jeigu ten nuvyksime, karalius supras, kad jo nepamiršome ir įsigysime puikų sąjungininką, jeigu kas nors mums paskelbtų karą.

– Puikiai sugalvota! – nušvito Bonakadas. – O gal kartais kuris iš jūsų žino, su kuo tuokiasi princas Pupelijus?

– Girdėjome,  kad su princese Orchidėja.

– Su ta keistuole iš Narcizų karalystės, kuriai patinka drakonai?

– Taip, su ta pačia!

– Tai, pasirodo, ir Pupų karalystėje žmonėms proto pagailėta! – nusistebėjo Bonakadas. Tuomet atsistojo, iškėlė ranką ir paskelbė:

– Ruoškitės – antradienį išjojame!

Taigi antradienį trisdešimt Trikampio stalo draugų patraukė į Pupų karalystę. Bonakadas jojo priekyje, rodydamas visiems kelią. Bejodamas mąstė: ,,Kurioje, po galais, pusėje ta Pupų karalystė yra?” Bet negi dabar atsisuksi ir garsiai klausi?

Netikėtai kelias išsišakojo į dvi atšakas. Bonakadas nusprendė joti dešiniąja, vedančia į miško gilumą. Jau suko žirgą, bet vienas iš svitos jį pristabdė:

– Palauk, man atrodo, kad reikia sukti į kairę.

– Kas čia vadovauja: tu ar aš? – supyko Bonakadas ir nujojo dešiniuoju taku. Visi nusekė paskui jį.

Ėjo laikas, pradėjo temti, o Trikampio stalo draugai dar nebuvo išjoję iš miško.

– Sakiau, kad reikia sukti kairėn, – papriekaištavo vienas iš svitos.

– Tylėk, Belerai! – suriko Bonakadas. – Ir kodėl aš tave priėmiau į Trikampio stalo draugiją? Dar keli metrai, ir miškas baigsis.

Iš tikrųjų Bonakadui Beleras visai nepatiko. Jis visada į Bonakadą kreipdavosi vardu, nuolat jam prieštaravo, ir, kas labiausiai Bonakadą siutino, visada būdavo teisus. Dėl viso šito Bonakadas jo nekentė, bet vis dėlto turėjo jį priimti į Trikampio stalo draugiją, nes…

– Kaip tai kodėl? Juk aš – tavo brolis!

– Pirma, ne brolis, o įbrolis. Ir antra, jei mano tėtė nebūtų vedęs tavo mamos, tu negalėtum kvėpuoti karališku oru, matyti karališkų vaizdų ir girdėti karališkų garsų! Aišku tau?

Beleras nutilo ir daugiau neprasižiojo. Jam pasidarė aišku.

Šiek tiek pajoję keliauninkai pamatė namelį ant vištos kojelės. Bonakadas sustojo, apžiūrėjo trobelę ir pasakė:

– Tokios lūšnos kaip gyvas nesu matęs. Turbūt mes jau Pupų karalystėje.

– Manau, mums reikėtų nešdintis iš čia, – įspėjo Beleras.

– O aš manau, kad bailiams nereikėjo kelti kojos iš dvaro! – atšovė Bonakadas. – Taigi aišku, kad tuoj pasieksime tikslą. Tereikia prajoti šią architektūros klaidą ir tada…

Staiga trobelė sujudėjo. Vištos koja susirietė, trobelė nusileido, iš jos išėjo pikta  emancipuota  sena ragana. Ji piktu žvilgsniu nužvelgė atklydėlius ir paklausė Bonakado:

– Kaip tu pavadinai mano unikalų meno kūrinį?

– Architektūros klaida! – riktelėjo supykęs Bonakadas. – Tu neleidai man sakinio užbaigti, todėl manau, kad esi ne tik sena ragana, bet dar ir kurčia kaip siena! Kas tau leido kreiptis į mane ,,tu”? Kaip tu manai, kas aš toks?

– O kaip tu manai, kas aš tokia? – sužaibavo akimis sena ragana, išsitraukė iš meniškai išpašytų džinsų kišenės saują kažkokių dulkių, papūtė visiems į akis ir kaip niekur nieko nupėdino į savo trobelę.

Vyrai apsidairė ir pamatė, kad pavirto balandžiais! Bonakadas paniekos kupinu žvilgsniu atsisuko į užsienio reikalų ministrą ir pasakė:

– Žinoma, žinoma! Paklausykim tavęs ir jokim į Pupų karalystę: užsitikrinsime saugumą, rasim sąjungininkų… Pažiūrėk, kuo per tave visi  pavirtome!

– Bonakadai, baik! – sušuko Beleras. – Visi žino, kad kaltas tu. Jojai ne į tą pusę!

– Dar pažiūrėsim! – sušuko Bonakadas ir purptelėjo į viršų. Visi nusekė paskui jį.

Iš aukštybių atsivėrė nuostabus vaizdas: miškai, upės, kalnai. Matėsi ir aplinkinės karalystės. Bonakadas džiaugėsi, kad jo karalystė buvo pati didžiausia. Tačiau visiems rūpėjo ne tai. Visi žvalgėsi, kurgi ta Pupų karalystė. Ir pamatė: ji tikrai buvo kairėje pusėje.

– Na? – Beleras pasižiūrėjo į Bonakadą reikšmingu žvilgsniu.

– Belerai,- ramiai ištarė Bonakadas, – kai grįšime namo, primink man, kad nukirsčiau tau galvą.

Beleras nutilo. Vienas balandis sušuko:

– Žiūrėkit! Ten – gerosios burtininkės trobelė! Ji galės mus atkerėti!

Visi balandžiai nuplasnojo trobelės link. Ir jiems pasisekė – toje trobelėje tikrai gyveno geroji burtininkė. Ji greitai sumojo, kas nutiko keliauninkams, ir atvertė juos į žmones.

Vienas iš svitos paklausė:

– Ar vis dar josime į Pupų karalystę?

Bonakadas pagalvojo ir pasakė:

– Ne. Geriau grįžkime namo. Rytoj nujosime pas Gvazdikėlį XCIX švęsti vestuvių. Koks skirtumas, ar švęsime jaunikio pusėje, ar nuotakos!  Narcizuose irgi turi būti vestuvės – juk karalius tekina vienturtę dukterį! Kas su manimi sutinka?

Visi sutiko. Beleras kraipė galvą ir nesakė nieko.

Kitą dieną visiems grįžus iš tuščio karaliaus Gvazdikėlio XCIX dvaro (mat narciziškiai šventė vestuves Pupose), Bonakadas sušaukė Trikampio stalo susirinkimą ir paskelbė:

– Visa, kas nutiko mums bekeliaujant į Pupų karalystę ir grįžus iš jos, liks tarp mūsų, ir šią paslaptį mes nusinešime į kapus. Visi sutinkate?

– Taip, Jūsų Didenybe!

– Be to, kai buvau balandis, iš viršaus labai aiškiai mačiau mūsų karalystės panoramą – labai gražus vaizdas. Manau, reikia sukurti brėžinius, kad niekas daugiau niekada niekur nepasiklystų ir pavadinti juos Bonakado brėžiniais. Šitokiu būdu aš pateksiu į istoriją!

– Bonakadai, – neištvėręs įsiterpė Beleras, – tokie brėžiniai jau yra – juos visi vadina žemėlapiais.

– Gerai, kad priminei! – įgėlė Bonakadas. – Jau būčiau pamiršęs, kad turiu tau nukirsti galvą!

– Baik, Bonakadai! Juk aš – tavo brolis!

– Gerai jau… – nusileido Bonakadas. – Šį kartą liksi gyvas. Bet žiūrėk, kad daugiau tokių nesąmonių nebūtų!

– Kokių nesąmonių?

– Na, kad… Štai tu ir vėl pradedi! Tiesiog tylėk!

– To tai jau nebus. Turi gi kažkas tave…

– Ai, tiek to – taukšk sau į sveikatą! Vis tiek bus taip, kaip aš sakau!

 

Kaip Bonakadas sutiko savo meilę

Bonakadas liūdnas. Mirė pats svarbiausias karalystėje žmogus – jo senasis virėjas. Taigi karalius sėdėjo ir it koks žlugtas mirko ašarose, o mirusio virėjo giminaičiai jį guodė kaip įmanydami.

– Kodėl? – verkė Bonakadas. – Kodėl jis? Kodėl taip anksti? Jam tik šimtas metų! Kur aš kitą tokį gausiu? Jam dar nebuvo laikas išeiti, o man – jį prarasti…

– Neverkite, Jūsų Didenybe, – guodė virėjo mama. – Visiems ateina laikas iškeliauti.

– Bet kodėl jis? Kur aš dabar rasiu gerą virėją? Nukirsiu galvą tam, kas kaltas dėl jo mirties! Kaip virėjas mirė?

– Jis maudėsi ežere, išlipo ant kranto ir švariai numirė.

– Aišku! Kaltas ežeras! Nusausinkite tą kvailą balą! Tegul supras, kaip aš jaučiuosi! Ir uždrauskite visiems karalystės virėjams maudytis! Negaliu leisti, kad dar kada nors pasikartotų tokia tragedija. O dabar – vykdykit!

Suglumę mirusiojo giminaičiai traukydami pečiais išėjo iš dvaro. Karalius atsistojo ir pasižiūrėjo į veidrodį. Vaizdas buvo nekoks: suglamžytas veidas, rožinės akys, varvanti nosis. Bonakadas sukvietė dvidešimt devynis savo draugus prie Trikampio stalo ir paskelbė ekstra pranešimą:

– Aš, jūsų valdovas – nors šiaip turėčiau valdyti ne tik jus, bet ir visą pasaulį – didžiai gerbiamas karalius Bonakadas, skelbiu prestižinį konkursą: raskit man virėją! Laimės tas, kuris pirmas atves pas mane žmogų, mokantį gaminti maistą taip skaniai kaip… Koks buvo jo vardas? Ai, tiek to – nesvarbu! Tiesiog suraskit man puikų virėją. Laimėtojas gaus… Paskui sugalvosiu! Tuo ir užbaigiu šį itin svarbų Trikampio stalo susirinkimą.

– Bet, Jūsų Didenybe, – paklausė ministras, – kur mums jo ieškoti?

– Kur tik norit! Tiesiog suraskit man virėją! Leidžiu jums imti ką tik norite iš mano kariuomenės ir žirgyno. Ieškokite nors ir po visą pasaulį, bet suraskit man virėją. Ir geriau paskubėkit, nes jau noriu valgyti. Skaičiuoju iki…

– O ką reikės daryti, jei staiga kils karas? – susirūpino užsienio reikalų ministras.

– Pasakyk, kad priešas palauktų, nes visa mano kariuomenė ieško man virėjo! Nejaugi viską turiu galvoti pats! Vienas…

Visi karaliaus draugai žaibo greitumu išlėkė ieškoti virėjo. Jie, žinoma, suprato, kad laimės tas, kuris virėją suras greičiausiai, todėl net nesivargino niekur toli keliauti. Jie susirado pažįstamų rekomenduotus savo karalystės virėjus ir grįžo su jais į pilį.

– Pradėkime konkursą ,,Kas taps mano virėju”,- paskelbė Bonakadas. – Laimės tas, kuris geriausiai pagamins mano mėgstamiausią patiekalą. Pradėkit! – ir išėjo.

Bonakadas buvo sumanus. Duodamas tokią užduotį, jis išbandė ne tik konkurso dalyvius, bet ir savo draugus: tikrino, ar jie žino, ką labiausiai jų karalius mėgsta.

Po dviejų valandų Bonakadas grįžo. Pasirodo, tik penki iš dvidešimt devynių jo draugų žinojo, kad mėgstamiausias jo patiekalas – cepelinai. Bet jie negali būti įdaryti visiems įprastu įdaru – mėsa! Bonakadas vertino išradingumą, todėl ketino įdarbinti virėją, išradingiausiai įdariusį cepelinus.

Atsipjovęs pirmojo cepelino Bonakadas net pašoko iš pykčio:

– Kas čia dabar!? Tegu šitos bjaurasties autorius tuojau pat nešdinasi iš mano pilies! O su jį suradusiu draugu reikės rimtai pasikalbėti.

Atrodo, vienas iš draugų buvo pamiršęs, kad karališkųjų cepelinų negalima įdaryti mėsa. Taigi konkurse liko keturi dalyviai.

Prapjovęs antrąjį cepeliną ir pamatęs įdarą karalius tik susitąsė ir vos neapsivėmė:

– Kas čia per šlykštus kraujas!?

– Tai uogienė, Jūsų Didenybe, – drebančiu balsu pralemeno virėjas.

– Kaip aš, po galais, valgysiu cepelinus su uogiene!? Pralaimėjai! Lauk iš čia!

Taigi dar vienu virėju buvo atsikratyta. Liko trys.

Bonakadas prapjovė trečiąjį cepeliną ir pakėlė pykčio kupinas akis į virėją:

– Gal tu nori mane nužudyti!?

– Visai ne, Jūsų Didenybe. Aš tik…

– Įdėjai į cepeliną kiaušinį, kuriuo lengvai galėjau užspringti! Greičiau dink iš čia, kol dar turi nuosavą galvą ant koto!

Štai ir trečias virėjas išlėkė iš pilies. Bonakadas nusivylė. Tikriausiai visame pasaulyje neliko tokio nuostabaus, išradingo ir nepavojingo sveikatai virėjo kaip tas, kurio vardo Bonakadas nežinojo… Jis atsipjovė ketvirto cepelino. Truputį pažiūrėjo, pagalvojo ir pakėlė galvą:

– Na, oro įdaras nėra labai originalus sumanymas, bet kol kas tai – geriausias variantas. Tu turi daug vilties tapti mano virėju.

Beliko penktasis cepelinas. Bonakadas jo atsipjovė ir, vos tik pamatė, kas viduje, pašoko iš džiaugsmo:

– Tai nuostabiausias dalykas, kokį tik esu matęs! Cepelinas, įdarytas pienu su silke! Tai bent skanumas! Tu priimtas!

Bonakadas pakėlė akis, kad galėtų apžiūrėti savo naująjį virėją, bet vos tik jį pamatė, siaubas sukaustė jo veidą.

– Bet juk tu – moteris! – sušuko jis pasibaisėjęs.

– Tai kas? Negaliu dėl to būti virėja?

– Tai aišku, kad ne! Virėjai gali būti tik vyrai. Tavo, moterie, vieta namuose, o ne mano dvare!

Moteris supykusi paliko dvarą. Bonakadas atsisuko į vienintelį likusį virėją ir pasakė:

– Sveikinu! Nuo šiol tu – mano naujasis virėjas! Eik ir virk.

Vakare karalius žiūrėjo spektaklį. Jis turėjo nuosavą teatro trupę, kuri kiekvieną vakarą suvaidindavo ką nors juokingo. Aktoriai buvo labai išradingi. Jie kasdien sugalvodavo po tokį įspūdingą vaidinimą, kad…

Na, gerai, nemeluosiu: trupė nebuvo išradinga, o vaidinimai – nieko verti. Aktoriai visai neturėjo smegenų ir kiekvieną vakarą vaidindavo tai, kas tą dieną įvykdavo pilyje. Bonakadas jiems nenukapojo galvų tik todėl, kad įbrolis Beleras įtikino jį aktorius esant protiškai neįgaliais.

Spėkit, ką aktoriai sugalvojo vaidinti šįvakar? Teisingai! Jie vaidino konkursą ,,Kas taps mano virėju”. Tiesa, aktoriai konkurso pavadinimą pakeitė į ,,Kas bus kitas mauduolis”. Taigi pirmiausia įėjo vyrukas su milžiniška karūna ant galvos bei šakute ir peiliu rankose. Jis suko ratus apie staliukus su cepelinų maketais. Sustojęs prie vieno staliuko jis šakute prismeigė cepeliną ir atsikando jo. Pusė atkąsto cepelino dar liko ant šakutės, taigi Bonakadas pamatė, kad tai – cepelino su mėsa kopija. Aktorius, vaidinantis karalių, spjovė sukramtytą cepeliną į publiką, tėškė kitą jo pusę su visa šakute ,,virėjui” į veidą ir išvarė iš pilies. Toliau buvo cepelino su uogiene eilė. ,,Karalius” atsipjovė cepelino, pakramtė, nurijo ir… fontanu privėmė tiesiai ant grindų. Bonakadui buvo įdomu, kaip jie tai padaro.

Vienas aktorius vaidino susijaudinusį tarną, kuris bėgo padėti ,,karaliui”, paslydo ant ,,vėmalų”, tėškėsi į juos ir dar ,,karalių” nusitraukė su savimi. Tam tarnui ir to cepelino virėjui tuojau kartoniniu kirviu buvo nukirstos galvos. Bonakadas sutiko, kad tai teisinga, todėl plojo.

Paskui ,,karalius” atsipjovė cepelino, kuriame turėjo būti kiaušinis. Pamačiusiam tą kiaušinį ,,karaliui” net akys iššoko tikrąja šių žodžių prasme – ant galvos jam su spyruoklėmis buvo pritaisytos netikros akys! Tai bent triukas! ,,Karalius” nuteisė ,,virėją” mirties bausme: privertė suvalgyti cepeliną. ,,Virėjas” jo atsikando, užspringo ir krito negyvas. Liko tik du virėjai, kurių vienas buvo su moters peruku. ,,Karalius” dūrė pirštu į aktorių be peruko ir sušuko : ,,Tu laimėjai! “. ,,Moteris” pasakė  ,, Bet Jūs net neparagavote, ką pagaminau! “. ,,O kam? ” – paklausė ,,karalius”. –  ,,Tavęs vis tiek nepriimsiu. Tu juk moteris”. ,,Moteris” apsiverkė ir išbėgo…

Bonakadas tik dabar, stebėdamas save iš šalies, suprato, kaip kiauliškai pasielgė. Juk ta moteris buvo jauna ir daili: apvalutė it cukrinė bandelė su razinomis, lūpos sudėtos širdele, baltos rankos, tik keliose vietose įpjauti putlūs pirštai, gražiai sviestu sutepti plaukai… Jis tuojau pat pasikvietė tarną ir pasakė:

– Sužinok, kur gyvena ta virėja, ir atvesk ją čia.

– Dabar?

– Tai aišku, kad dabar!

– Bet juk dabar dešimta vakaro!

– Vienas…

Tarnas tuoj pat nuskuodė ieškoti virėjos. Po valandos grįžo su mergina. Bonakadas, į ją pažiūrėjęs, pagalvojo: ,,Ar ji nebuvo storesnė? Ir ar tik jos plaukai nebuvo labiau sviestu sutepti?”

– Jūsų Didenybe, – pradėjo teisintis tarnas, – Jūsų pageidaujama virėja nesiteikė čia atvykti, todėl atvedžiau jos seserį.

– Kaip tai nesiteikė atvykti!? – įsiuto Bonakadas. – Juk aš aiškiai pa…

– Ji pasakė, kad jos vieta namuose, o ne dvare, – nutraukė jį mergina, – todėl, jeigu tau taip reikia su ja susitikti, pats pas ją ir važiuok.

– Pagarbiau kalbėk su karalium! – sušuko Bonakadas.

– Pagarbiau kalbėk su moterimis! – sušuko mergina.

– Tu mane tuoj supykdysi!.. – it žaltys sušnypštė Bonakadas.

– Tu mane jau supykdei!  – it gyvatė atšnypštė mergina.

Bonakadas suprato, kad toliau su ja ginčytis beprasmiška – juk ji moteris. Taigi jis tiesiog pasikinkė žirgus, sėdo į karietą, nuvažiavo pas tą virėją ir jos atsiprašė. Virėja jam atleido ir sutiko pas jį dirbti.

Turbūt jums kilo klausimas: tai kurgi ta Bonakado meilė, apie kurią buvo užsiminta pavadinime. Na, sakiau tik tai, kad jis ją sutiks. Jis ją ir sutiko. Tai ko jūs dar norite?

Kaip Bonakadas vos neprarado galvos

Buvo juoda naktis. Bonakadas miegojo. Staiga pasigirdo garsus beldimas į jo miegamojo duris. Pabudęs Bonakadas sušuko:

– Pasirodyk, kad galėčiau nukirsti galvą!

Pro duris įbėgo baimės ištiktas tarnas ir sušuko:

– Jūsų Didenybe, rūmai dega!

– Ką!? – negalėjo patikėti Bonakadas. – Kaip tu drįsti tokiais pokštais man trukdyti miegą!?

– Ne, Jūsų Didenybe, rūmai iš tikrųjų dega! Reikia bėgti!

Pagaliau Bonakadas patikėjo ir ištiktas panikos iššoko iš lovos.

– Kodėl anksčiau neperspėjai!? Turiu apsirengti! Juk nebėgsiu pasikaišęs naktinius marškinius!

Kol Bonakadas rausėsi savo drabužių spintoje, tarnas atidarė langą, čiupo karalių ir kartu su  juo įšoko į karališkąją kūdrą, kurios vandeniu tuo metu buvo gesinamas gaisras.

Daug žalos nebuvo patirta. Rūmai apdegė tik iš išorės. Nesudegė jokios brangenybės.

Rytą Bonakadas sušaukė Trikampio stalo susirinkimą ir pradėjo jį tokiais žodžiais:

– Nors visi žinote, kad aš esu puikus žmogus ir nuostabus valdovas, bet, pasirodo, ir aš turiu priešų. Naktį kažkas – akivaizdžiai nevisprotis – sugalvojo padegti mano rūmus. Jūs privalote išsiaiškinti, kas tai padarė.

– Bet, Jūsų Didenybe, ar tai ne policijos darbas?

– Policija tegul padeda paprastiems žmonėms, – pasakė Bonakadas. – Kai kalbame apie mane, policija esate jūs.

– Bet nė vienas iš mūsų nemoka tirti nusikaltimų.

– Jei aš pasakau, kad jūs esate policija, tai reiškia, kad jūs esate policija! – įsiuto Bonakadas.-Noriu, kad iki vakaro kiekvienas iš jūsų atvestų bent po vieną įtariamąjį. O jei manęs neklausysit, tai tada: vienas…

Trikampio stalo draugai tuoj pat puolė ieškoti nusikaltėlio.

Vakare Bonakadas įtūžęs rėkė ant savo draugų:

– Kaip jūs galėjot nesučiupti nusikaltėlio!? Juk daviau jums visą dieną! Visiems galvas nukaposiu!

– Liaukis, Bonakadai, – bandė teisintis Beleras. – Mes visi čia esame valdyti šalį, o ne tirti nusikaltimus. Jei nori išsiaiškinti tiesą, samdykis tyrėjus.

– Ir tik dabar man tai sakai!? – dar labiau įsiuto Bonakadas. – Ar bent įsivaizduoji, kur dabar gali būti tas nusikaltėlis!?

– Taip, ir todėl iš pat pradžių nusamdžiau tyrėjus, – atsakė Beleras ir sušuko : – Įeikit!

Menėje pasirodė du juodus apsiaustus apsivilkę vyrai. Bonakadas puolė į paniką:

– Belerai, ką čia darai? Pašaliniai negali dalyvauti Trikampio stalo susirinkimuose! Ką čia veikia šitie chalatuočiai!?

– Tai – profesionalūs tyrėjai, kuriuos nusamdžiau, – pristatė atėjūnus Beleras. – Iksas ir Nulis gali ištirti bet kokį nusikaltimą.

– Tikiuosi, nusikaltėlį jau sučiupote? – Bonakadas kreipėsi į tyrėjus.

– Dar tik renkame įkalčius, Jūsų Didenybe, – atsakė vienas jų.

– Bet jau numanome, kas galėtų būti kaltas, – pridėjo kitas. – Mums derėtų su jumis pasi…

– Puiku! Paskelbsite viską rytoj! – nudžiugo Bonakadas. – O jūs, – atsisuko į savo draugus, – pasirūpinkite, kad kuo daugiau žmonių girdėtų tyrėjų išvadas ir mano nuosprendį. Tai bent renginys karalystėje bus!

– Palauk, Bonakadai, – įsiterpė Beleras, – ar tu tikrai nori sugėdinti žmogų prieš visą karalystę?

– Tai žinoma! Jis to nusipelnė! Tegu visi žino, koks mulkis padeginėja namus! Gerai, visi išsiskirstykit! Susirinkimas baigtas!

Prieš miegą Bonakadas vaikščiojo pirmyn atgal po savo kambarį ir rinko bausmę nusikaltėliui.

– Turėtų būti humaniška bausmė, – svarstė jis. – Įsakysiu padegti jo namą!

– Ne! – sušuko Beleras. – O kas, jei jis turi šeimą?

– Tai tada šeima turėjo jį atkalbėti nuo mano rūmų padegimo! – pasakė Bonakadas. –  Sugalvojau! Padegsime jį patį!

– Bonakadai! – sušuko Beleras. – Baik tu su ta piromanija!

– Aš čia karalius! Neįsakinėk man!

– Esu tikras, kad jei žmonėms būtų leista rinktis, jie karaliumi išrinktų mane.

– Baik tu su tomis savo filosofinėmis nesąmonėmis, – atlaidžiai pasakė Bonakadas. – Juk žinai, kad žmonės niekada negalės rinkti sau valdžios. Karalių jie gauna dovanų iki gyvos galvos!

– Na, taip… Bet nors nesiek nusikaltėlį bausti ugnimi.

– Tai ką man su juo reikės daryti, – susierzino Bonakadas, – jei nė viena mano siūlyta bausmė tau nepatinka!?

– Žinai, – pasakė Beleras, – kartais pažeminimas visos karalystės akivaizdoje jau yra pakankama bausmė.

– Juk negaliu tiesiog visiems paskelbti, kas yra nusikaltėlis, ir jį paleisti! Be to, tik paviešinimo gali ir neužtekti. Ištremsiu jį! Kur nors…

– Ne!

– Žinai, Belerai, tu man visiškai nepadedi, – nusprendė Bonakadas. – Nešdinkis iš mano kambario, o bausmę aš galvosiu pats.

Kitos dienos popietę visi karalystės gyventojai susirinko į rūmų kiemą, kurio viduryje buvo pastatyta milžiniška statinė. Gal nuo alaus. Bonakadas užlipo ant jos ir pradėjo kalbą:

– Brangūs mano valstiečiai! Šiandien susirinkome čia mano vardu paskelbti nuosprendžio niekšui, turėjusiam įžūlumo padegti mano rūmus. Te visi pamato, kuo baigiasi padegėjų gyvenimas!

Bonakadas reikšmingai nutilo. Visi aplinkui irgi tylėjo. Beleras, supratęs, ko Bonakadas nori, pradėjo ploti. Tada pradėjo ploti ir kiti Trikampio stalo draugai, o po jų – ir visi valstiečiai.

Bonakadas stovėjo patenkintas: šypsojosi, kol plojimai nutilo. Po to vėl pradėjo kalbėti:

– Dabar kviečiu ant pakylos tyrėjus Iksą ir Igreką…

– Nulį! – sušnabždėjo Beleras.

– Hm, Iksą ir Nulį, kurie paskelbs, kas yra nusikaltėlis. Ropškitės!

Tyrėjai užlipo ant statinės. Bonakadas iškėlė ranką, kurioje buvo vokas.

– Šiame voke yra nuosprendis nusikaltėliui, – paskelbė jis. – Nuosprendį po nusikaltėlio paviešinimo perskaitys Iksas, – pasakė Bonakadas ir padavė voką vienam tyrėjui. Tam, kuris stovėjo arčiau.

– Jūsų Didenybe, aš – Nulis, o ne Iksas, – pasakė voką gavęs tyrėjas.

– Tada tu skaitysi nuosprendį! – sušuko susierzinęs Bonakadas. – O Iksas tegu paskelbia visiems nusikaltėlio vardą.

Tyrėjas Iksas atsikrenkštė.

– Pirmiausia, jei leisite, papasakosiu apie visus rastus įkalčius.

– Gerai, laiko mes turim!

– Pirmiausia mano ir Nulio dėmesį atkreipė vaško pėdsakai, – pradėjo kalbėti Iksas. – Iškart tapo aišku, kad nusikaltimo įrankis – žvakė.

– Ką!? – apstulbo Bonakadas. – Kas per mulkis padeginėja namus žvakėmis!?

– Leiskite pabaigti, – pasakė Iksas. – Taigi žinojome kuo, tačiau nežinojome, kas, kaip ir kodėl. Pradėjome dairytis kitų įkalčių ir ten, kur buvo pastatyta žvakė ir įsiplieskė gaisras, radome batų pėdsakų.

Minia suošė. Patenkintas tyrėjas Iksas atsikrenkštė vėl.

– Tikrinome kiekvieną rastą batą, kiekvieną batų porą ir nusikaltėlio batus radome… Spėkite kur?

Tyrėjui Iksui patiko minios dėmesys, todėl jis kaip tikras retorikos specialistas intrigavo toliau.

– Tikrai neatspėsite! Ogi rūmuose!

– Ne, to negali būti, – pralemeno Bonakadas. – Nejaugi mane norėjo sunaikinti vienas mano draugelių? Dabar tai tam niekšui bus šakės!

– Taigi išsiaiškinome, – tęsė Iksas, – kad nusikaltėlio avėti batai priklauso… Atspėkite kam?

– Sakyk greičiau nervų netąsęs! – riktelėjo Bonakadas.

– Ogi karaliui Bonakadui.

Minia nuščiuvo. Pasigirdo pavieniai aikčiojimai. Visi sužiuro į Bonakadą. Jis patas kelias sekundes stovėjo tylėdamas, o po to, supratęs, kas nutiko, pasipiktino:

– Ką!? Nusikaltėlis avėjo mano batus!?

– Ne, Jūsų Didenybe, – ramiai atsakė Iksas. – Tai Jūs esate nusikaltėlis. Apklausėme keletą rūmų gyventojų ir išsiaiškinome, kad užvakar vakare Jūs ėjote pasivaikščioti pasišviesdamas žvake. Bevaikščiodamas sutikote vieną pažįstamą ir užsikalbėjote, o paskui kartu su juo grįžote į rūmus pamiršęs, kad palikote žvakę ant karališkosios skiedrų krūvos.

– O dabar skaitau nuosprendį… – paskelbė Nulis.

Bonakadas pabalo. Nulis atplėšė voką:

– Karaliaus Bonakado vardu Jo didenybė pats save nuteisia mėnesį valyti karališkąją išvietę.

– Ką!? Taip negalima! – sušuko Bonakadas. – Aš juk karalius!

Sargybiniams teko nukelti rėkiantį ir besispardantį Bonakadą nuo statinės ir nunešti į rūmus.

– Tai kaip bausmė? – vakare paklausė Beleras Bonakado.

– Belerai, – ramiai atsakė Bonakadas, – aš tave nudėsiu. Tu viską žinojai, ar ne?

– Tai žinoma! – švytėjo įbrolis. –  Juk tyrėjai dirbo man.

– Ir tu parašei šitą nuosprendį?

– Taip. Puikiai susitvarkiau, ar ne?

– Kodėl!? – supyko Bonakadas. – Galėjai sugalvoti bet kokią bausmę, o parinkai tokią, kad…      Net negaliu sakyti to garsiai! Kodėl nevykdei maniškės bausmės?

– Nes buvau tikras; niekas nėra vertas to, ką tu ten parašei, – atsakė Beleras ir padavė Bonakadui nepraplėštą voką.

– Net nepažiūrėjai, kas ten?

– Nenoriu to nė žinoti! – pasakė Beleras, apsisuko, ištarė ,,Nėra už ką!“ ir išėjo.

– Aš tau nedėkojau! – šūktelėjo Bonakadas įbroliui pavymui.

– Apsimesiu, kad padėkojai dar kartą! – jau iš kiemo sušuko Beleras.

Bonakadas atplėšė voką, ištraukė lapelį ir pažiūrėjo į savo ranka parašytus žodžius: ,,Nukirsti galvą“. Jis suplėšė lapelį, užsimovė gumines pirštines ir apsiginklavęs šepečiais, kibirais bei maišeliais su chlorkalkėmis nukrypavo vykdyti bausmės.

 

Gabrielius Zaveckas

Gabrielius Zaveckas

Gabrielius Zaveckas

Esu Gabrielius Zaveckas iš nedidelio provincijos miestelio – Kybartų. Šiuo metu mokausi Kristijono Donelaičio gimnazijos antroje klasėje. Kad ir kaip neprotingai nuskambėtų džiaugiuosi, kad esu provincialas – jaučiu didelį malonumą gyvendamas ramioje aplinkoje.

Pradėjau kurti nuo penktos klasės. Žinoma, toji kūryba buvo tokia, kokios ir galima tikėtis iš mažo mokinuko – paprasčiausiai surimuoti sakiniai ir vienas kitas vaizdingesnis posakis ar palyginimas. Kūriau labiau ne iš idėjos, o, galima sakyti, iš pareigos (mokytoja liepė). Dabar, sakyčiau, rašau fragmentiškai – kartais keletą mėnesių neatsiranda jokios minties, o kartais per vieną savaitę atiduodu visų metų „duoklę“.

Patinka esė žanras. Kaip atrandu temų? Ogi įvairiai. Kartais įkvepia nauji potyriai

(publicistinė TV laida, pokalbis su senu žmogumi, bendraamžiais). Na, o kartais mėgstu pažvelgti į senus dalykus naujai. Kad ir į K. Donelaitį. Mano rašymo stiliaus nuolatinė palydovė – ironija. Dar net nežinau – gerai tai ar blogai. Bent jau nenuobodu man pačiam.

Kristijonas Donelaitis – poetas iš neturėjimo ką veikti?

„Kristijonas Donelaitis – poetas iš neturėjimo ką veikti.“ Tokia frazė papiktintų devyniasdešimt procentų kalbininkų, lietuvių kalbos mokytojų, daugybę kitų intelektualių žmonių ir šiaip keistuolių. Visgi ją pateikiau. Kodėl apskritai kilo tokia mintis? Paaiškinimas paprastas – mūsų, lietuvių, grožinės literatūros pradininko biografija.

Sakysiu atvirai ir tiesiai – sėdus rašyti esė apie Kristijoną Donelaitį, elementaru yra susipažinti su jo kūryba ir biografija. Taigi, įsijungęs „Microsoft Word“, iš karto atverčiu ir Google bei „Vikipediją“. Žinoma, prieš tai perskaitau garsiausią lietuvių tautos šviesulio kūrinį „Metai“, išverstą netgi į vienuolika kalbų (ar tai tik nebus į daugiausiai užsienių kalbų išverstas tuometinis lietuviškas kūrinys?). Bet kol kas palikime „Metus“ ramybėje. Susikoncentruokime į biografiją ir veiklą.

Poeto gyvenimas buvo, rodos, niekuo per daug neišsiskiriantis: gimė, mokėsi, tapo evangelikų liuteronų kunigu. Vis dėlto verta paminėti: dirbo muzikos mokytoju (parašiau būtent „muzikos“, netgi dar kartą pasitikrinau „Vikipedijoje“), choro vadovu, vėliau – netgi mokyklos vadovu, kodiniu XVIII a. pavadinimu dar žinomas kaip mokyklos „rektorius“. Galiausiai buvo paskirtas Tolminkiemio klebonu. Bet ir čia „neišsiteko“ tik kunigu. Pastatė našlių namus, kleboniją, įkūrė mokyklą ir atstatė Tolminkiemio bažnyčią.

Tarp kitko, jeigu dar nežinote, Kristijonas Donelaitis buvo ne tik chorvedys, savotiškas valdininkas ar „statybininkų brigadininkas“, bet ir poetas (supraskite, ironija). Būtent ši sritis ir buvo sunkiausia: parapijos plotas labai didelis, du trečdaliai parapijiečių – vokiečiai ir tik vienas trečdalis – lietuviai. Tuo metu gana jaunas klebonas nesutarė su vietos valdžia. Buitiniai dalykai – parapijos administravimas ir klebonijos ūkio reikalai – taip pat darė savo. Negana to, Tolminkiemio 1756 m. neaplenkė ir Septynerių metų karas. Rodos, prastos sąlygos žmogui, ir šiaip visuomeniškai aktyviam, atsiduoti kūrybai. Bet pavartosiu širdžiai mielą suvalkietišką žodį: Donelaitis neužsiciklino, nebuvo, kaip pats pasakytų, „glūpas šūdvabalis“, ir vis tiek kūrė. Palengva, iš lėto, bet kūrė. Ir sukūrė. Sukūrė ne šiaip ką, o lietuvių grožinės literatūros pradmenis. Grožinės, nes tai nebuvo nei kronika, nei diplomatinis laiškas, nei žemėlapis, nei alfabetas. Pradmenis, nes jo pasakėčios ir „Metai“ buvo pirmieji lietuviški tokio pobūdžio kūriniai. Na, kodėl „lietuvių“ ir kodėl „literatūros“ – neaiškinsiu. Elementaru, berods, ir taip.

Dabar grįžkime prie tos intriguojančios frazės – „poetas iš neturėjimo ką veikti“. Taip, veikti jam nebuvo ką (supraskite, vėl ironija…). Tačiau, bent jau bevartant tą patį „Vikipedijos“ biografijos variantą, nepanašu, kad jis būtų pats labai susidomėjęs ar pasišventęs kūrybai. Jam tai buvo vienas iš daugelio prasmingų užsiėmimų, tačiau, rodos, ne daugiau. Aišku, „Vikipedija“ dažniausiai būna labai šabloniškas ir informatyvus informacijos šaltinis. Pagaliau, nežinia, kaip ten buvo iš tiesų. Bet nesigilinkime į filosofiją. Manau, daugelis sutiktų, kad kūryba Kristijonui Donelaičiui nebuvo tokia svarbi, kaip, pavyzdžiui, Vytautui Mačerniui, Jonui Mačiuliui ( taip mandrai imsiu ir nepavadinsiu Maironiu), Salomėjai Nėriai. Galbūt jis tiesiog buvo hiperaktyvus, visur spėjantis žmogus, ir truputį „atliekančio“ laiko nusprendė panaudoti būtent kūrybai, taigi, išeitų, kūrė iš neturėjimo ką veikti. Mūsų grožinės literatūros pradininko labiausiai giriamas kūrinys „Metai“ taip pat savotiškas. Hegzametru parašytą tekstą sunku skaityti ir suprasti. Dar sunkiau, kai jame daug senovinių, mūsų akim žiūrint, šiurkščių ir netaisyklingų žodžių, tokių kaip „glūpas“, „vėžlybas“, „kakalys“, „pečenka“, ir, labiausiai šį kūrinį skaičiusių paauglių pamėgtas, „šūdvabalis“. Atrodo, tarsi visa poema neturėtų kažkokio „kabliuko“, kuris sudomintų ar turėtų itin didelę meninę prasmę. Paprasčiausi buitiniai žodžiai, parašyti „antikvariniu“ šiurkščios kalbos hegzametru.

Vėlgi mintis iš serijos „atviri prisipažinimai“: turime pastraipą, kritikuojančią Donelaitį, tradiciškai reikia pastraipos, jį giriančios… Pradžiai – kontraargumentai argumentams prieš Tolminkiemio kleboną. Hegzametras, nors labai savotiškas kūrybos būdas, vertas pagarbos. Juo kūrusių rašytojų nėra daug. Dažnam šiek tiek apsišvietusiam šių laikų lietuvininkui būrui žinomi du: Homeras (savo Iliada ir Odisėja) ir tas pats Kristijonas ( nesakysiu kuo, nes negražiai skambės per dažnai vartojamas žodis). Vadinasi, Donelaitis turėjo retą talentą rašyti hegzametru, ir gal net dar retesnį ryžtą ir drąsą pradėti rašyti hegzametru. O ta „darkyta“ ir „šiurkšti“ kalba tais laikais buvo įprasta. Dabar, iš vienos pusės žvelgiant, tokia kalba parašytą kūrinį sunku skaityti ir suprasti, o iš kitos – įdomu. Naudinga. Savotiška tautosaka. Intriguoja savo vaizduotėje atkurti kasdienę XVIII amžiaus būrų kalbą. Galbūt šis kūrinys netgi turi įtakos istorikams. Dar vienas reikšmingas elementas – pamokymai ir moralai. Retas valstietis baudžiavos laikais girdėjo tokių patarimų. Tokių, kurių daugelį gyvenime galima pritaikyti ir šiomis dienomis. Bet turbūt svarbiausias Kristijono kūrybos nuopelnas – mostas tolesnei lietuvių literatūrai. Jeigu ne Donelaičio kūryba, ką žinia, gal dabar neturėtume nei vaizdingų peizažų, skatinančių mūsų vaizduotės galias, nei psichologinių romanų, nei šypseną veide keliančių satyrų. Gal ir Vinco Kudirkos parašytos „Tautiškos giesmės“ nebūtų. Arba literatūros lobynai būtų nusitęsę kokiais dviem šimtais metų į priekį.

Taigi, ar eiti su plakatais prie Seimo rūmų ir reikalauti iš Rusijos nusipirkti Tolminkiemį, ar prie Švietimo ministerijos skųstis, kokį bereikalingą „brudą“ grūda į vaikų galvas – spręsti lieka kiekvienam asmeniškai.

Vytautas Vyšniauskas

Vytautas Vyšniauskas

Vytautas Vyšniauskas
Vytautas Vyšniauskas

Buvo metas,  kai pieštukas atliko mediumo vaidmenį mano gyvenime. Vėliau krepšinio kamuolys, paskiausiai – rašiklis. Paraleliai baigiau keletą mokyklų Kelmės krašte, dabar, berods, studijuoju filosofiją Vilniaus universitete. Labiausiai save atradau per praradimus. Nūnai gyvenu kaip tik atradimų metą (pavyzdžiui, astrofizikos). Savo didesnius tekstus – ir čia publikuojamus – sunešiojau tarsi senų batų porą, tegu ir atsilaupusią, bet gerą vidujai. Išaugau iš jų, nebetelpu. Tačiau jie visada liks mano atminties partneriai.

Nuo redakcijos: Vytautas Vyšniauskas mokosi Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje, IIIa klasėje. Jaunųjų filologų konkurse Pasvalyje ( 2012 metai) pelnė apdovanojimą už gerą eseistiką, po metų Šilutėje apdovanotas JFK paskatinimo raštu. Konsultavusi mokytoja lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Valerija Puišienė.
 

Tarp autobuso stotelių…

Kasdien kaip į kokią mėsmalę braunamės į mažytį autobusiuką, kuriame nuolat būna keliais, dešimtim ar net visa penkiolika daugiau žmonių negu sėdimų vietų. Vos įlindus į mėsmalę, piktas mėsininkas, sėdintis prie apskrito peilio, užrėkia: „Du penkiasdešimt! MOKI!“ Taip ir plėšia vargšą mokinuką, kuris išvargęs po sunkios dienos ir dar laukęs autobuso pusantros valandos, tenori nemokamai nuvažiuoti į mokyklą ar vakare grįžti iš jos.

Bet yra šis tas ir linksmesnio šitoj kasdienybėj. Jeigu jau susiklosto taip, kad važiuoji į antrą pamoką, t.y. su autobusu, kuris atrieda po aštuonių valandų dvidešimt šešios minutės, gali ir rytinę mankštą padaryti – truputį nervus prasitampyti. Mat jei ateini kiek anksčiau, tai autobusas vėluoja penkias, dešimt, o kartais – labai kartais – ir dvidešimt minučių. Kas belieka – lauki. O jei susivėlini, tai kaip tyčia jis bus atidardėjęs anksčiau ir tepamatai jo dūmais apsklidusį pasturgalį.

Daug gyvenimo sutelpa autobuse, tiksliau – minty, kuri gimsta jame, pamačius kažką pro langą, nugirdus kokį nors pašnekesį ar stebint žmones. O kartais nereikia nieko nei pamatyti, nei išgirsti – užtenka prisiminti, pajausti, įsivaizduoti ar net svajoti, kad subrandintum mintį, kurią vėliau gali išsakyti žodžiais ar rašalu išlieti ant popieriaus. Tos dvidešimt kelionės minučių yra mano turtas, mano meditacija, mano laikas. Tik mano…Taip gimė šis mano dienoraštis…

Rugsėjo 5, pirmadienis

 Ėch, beskubėdamas autobusan įlapnojau į balą. Balti bateliai aplipo purvu. Bandžiau juos nuvalyti užkėlęs koją ant šiukšlių dėžės krašto. Šalia plepėjosi dvi moterėlės, mat viena vakar meldėsi bažnyčioje, o kita džiaugėsi, kad anūkėlė ims lankyti tikybos pamokas, bus doras žmogus. Bešokdamas į pražiotus autobuso nasrus pamiršau nešvarius batus, o mintys ėmė suktis apie tai, kaip aš žemesnėse klasėse mokiausi religinių tiesų. Dievaži, tai viena dažniausių temų besitrainiojančių mano galvoje! 

Man atrodo, kad tos vaikams grūdamos tiesos ne visada teisingos, juk gyvenime nėra tokios tiesos, kurios negalėtum paversti melu…

Kad ir ko mokytumėmės, turime mokytis ne tik to, bet ir apie tai. Deja, beveik visada tai užmirštama, todėl mokomasi tiktais to. Mokytis Dievo – tas pats kaip žmogaus, konkrečios asmenybės. Tačiau mes matome tik viešąją to žmogaus pusę. Žinome, kaip jis elgiasi, kada yra visų matomas, kokia kalbėjimo maniera, veido išraiška, judesiai. Susidarome tam tikrą vaizdą ir pirmą įspūdį. Tačiau priėję prie išvaizdaus vaikino, pamatome, kad jis tikras egoistas, neišmanėlis ir kad jam visiškai nusispjaut ant visų, išskyrus save. Kita vertus – matome Kvazimodo (Viktoro Hugo „Paryžiaus katedros“ herojus) prototipą. Tiesiog baisūnas! Bet priėjęs arčiau užkalbini jį ir tuoj pat supranti, jog tai tauriausios širdies žmogus, kokį tik galėtum įsivaizduoti. Taip pat yra ir su Dievu.

Visi mano žiną jį. Tačiau žino tik jo viešąją pusę, nors ir tos daugelis nesuvokia. O koks esti iš tikrųjų – šiandien religingieji fanatikai apie tai išmano mažiausiai. Nes jiems viskas, kas aukščiau jų, yra šventa. Religija – tai jos mes mokėmės mokykloje. Visos taisyklės, maldos, įsakymai, draudimai ir pareigos – visa sukurta religijos. O kur Dievas? Dievas yra virš visko – aukščiausias viešpatis.

Mokykloje apie Dievą išmokau tikrai daug. Bet ar tai naudinga? Turbūt taip. Tačiau ar reikia tuo gyvenime vadovautis? Ko gero, ne. Reikia vadovautis žmogiškumu, kurio religijoje netrūksta, tačiau ten taip pat pilna užslėpto – o dabar jau ir atvirai demonstruojamo – laisvo mąstymo menkinimo. Ne, religija yra bejėgė, jeigu žmogus jai nepasiduoda. Turintys tvirtą nuomonę visada bus aukščiau tų, kurie aklai pasiduoda religijos sugalvotam fanatizmui, kuriam turbūt prieštarautų net pats Dievas.

Bijojau, tikrai bijojau Dievo. Kaskart, kai kažką padarydavau blogo – nusikeikdavau, kažką stumtelėdavau, galiausiai – sutraiškydavau skruzdėlę, aš gailėdavausi ir melsdavausi. Ne dėl to, ką padariau, bet už tai, kad to nebedaryčiau.

Mokykloje mokiausi, namuose meldžiausi, o gatvėje „nusidėdavau“. Kartais išsiskirdavau iš bendraamžių savo pomėgiais, užsiėmimais, tačiau nebuvau išskirtinai kitoks negu tipiški, pilką aurą turintys, paaugliai (deja, jų labai daug). Dažnai kasdieniame gyvenime klysdavau.

,,Nusidėdavau“. Nusidėdavau tais poelgiais, kuriuos nuodėmėmis vadindavo religijos taisyklės. Tuomet iš nieko nebuvau pasišaipęs. Tiesą sakant, šaipydavosi iš manęs. Ir aš net nenutuokiu, kodėl. Bet taip buvo. Pamenu, antroje klasėje su vienu mokinuku atsisėdau į tą patį suolą, iš priekinio suolo berniukas pašaipiai ir nustebęs pasakė sėdinčiam su manimi: „Tu su juo sėdėsi?..“ Ketverius metus įvairiais laiko tarpais buvau pašaipos objektu, kuriuo nebūdavau tik tuomet, kai kam nors iš manęs prisireikdavo to, ką galiu padaryti tik aš – kažką nupiešti, sugalvoti, pasakyti ar parašyti arba… duoti atsikąsti bandelės…

Mokykloje Dievo studijos neprasideda ir nesibaigia. Ne. Jos vyksta visą gyvenimą. Mūsų gyvenimas yra didžiulė mokykla, kurioje visos gyvos būtybės ko nors nuolat mokosi. Ne tik mokslo, bet ir gyvenimo. Mokosi tėvynės, darbo, sąžiningumo ir atsakingumo, mokosi – žmogaus. Žmogaus tokio, koks galėtume būti kiekvienas, bet, deja, nesame. Taip pat mokomės ir Dievo. Visą gyvenimą…

Na, štai laikas jau ir išlipti, įdomu, kaip seksis mažajai anūkėlei mokytis ir ieškoti savojo Dievo… 

Rugsėjo 14, trečiadienis

Jau antra savaitė, kaip aš keliauju į mokyklą autobusu, mat prieš tris mėnesius baigiau savo mažą dešimtmetę kaimo mokyklėlę ir dabar aš jau gimnazistas. Šiandien kažkaip širdį gnybtelėjo, kai mano autobusas  pralenkė būrelį pirmokėlių, kurie kaip žvirbliukai striksėjo į mano buvusią mokyklą.

O kada aš ten pirmą kartą žengiau? Prieš vienuolika rugsėjų.. Sakyčiau – nuostabūs metai ten praleisti, tačiau tokie jie buvo ne visad, o tik pastarieji. Bet koks dabar skirtumas? Juk dėl to, kas buvo, – ir gero, ir blogo – aš tapau savimi. Kaip verkiau tądien, kai baigiau mokyklą ir, parėjęs namo, rašiau dienoraštį.  Tas pilkas sąsiuvinis ir dabar guli slapčiausioje kuprinės kišenėje. Slapčiom jį išsitraukiu  ir, nors pro langą į akis įkyriai švitina ryški saulė, atsiverčiu 2011 metų gegužės trisdešimt pirmosios dienos įrašą ir pasileidžiu akimis per jį.

Vaikas prasideda moters įsčiose. Mokykloje jis suauga. Tuomet, po mokyklos, prasideda naujas, kitoks gyvenimas. Mokykla – kelias iš vaikystės, kuris per paauglystę veda į suaugusiųjų pasaulį.

Šiandien yra mano ir devynių (deja, tik devynių) mano bendražygių gyvenimo pradžios pabaiga. Man nelengva kalbėti, sunku sulaikyti ašaras, tik rašyti nesunku. Rankos nedreba, kojos irgi tvirtai laiko. Širdis tiktai dreba!

Būtent iš jos ašarų pavidalu veržiasi didelis AŠ. Ši diena yra viena laimingiausių ir taip pat – liūdniausių mano gyvenime. Tiek daug man suteikė ši mokykla, ir tiek daug netekau ją baigdamas. Visos neapykantos ir antipatijos, kurias kai kada kam nors jaučiau, dabar iš manęs ištekėjo kartu su ašaromis – išgaravusios jos pakils į dangų ir išsisklaidys jo mėlynėje.

Vaikštau po savo namus ir jaučiu, jog kažkas ne taip. Atrodo, lyg nebūčiau namie. Vos prieš keletą valandų pasibaigė mano išleistuvės, nors dar galutinai ir neišsiskyriau su savo mokykla, bet jau ilgiuosi antrųjų namų.

Tačiau gyvenimas eina toliau, tad ir aš turiu eiti. Negaliu stovėti vietoje ir leisti jam pralenkti, palikus mane užnugaryje. Aš turiu eiti priekyje ir tempti gyvenimo naštą paskui save, o ne atvirkščiai. 

Užverčiu dienoraštį ir mąstau, kuo aš tapau per tuos nugyventus metus. Šiandien aš eisiu į filosofijos pamoką, jau gavome užduotį – pristatyti save, tik kalbėti ne apie savo biografiją, nuveiktus darbus, bet apie tai, koks aš esu. Užduotis verčianti susimąstyti. O ką šiandien per filosofijos pamoką pasakysiu aš?

Kas aš esu? Paprastas atsakymas – Vytautas. O daugiau? – žmogus, paauglys, moksleivis… Individas? Ne, – ne šitai turiu omenyje. Aš esu, visų pirma, aš. O kas yra „aš“? Kiekvienas gyvas sutvėrimas turi savąjį „aš“. Gyvūnuose sunku tai įžvelgti, nes jie visi panašūs. O kaip žmonės?

Visi žmonės, kad ir kokie panašūs bebūtų, yra skirtingi. Ir atvirkščiai – kad ir kokie skirtingi bebūtų, visi jie panašūs. Daugelis žmonių – ko gero ir kiekvienas iš jų – jaučiasi kitoks – protingesnis, ar stipresnis,  galbūt turtingesnis, gal gražesnis? Ir nesiginčykim, nes jie yra teisūs. Kiekvienas žmogus yra savitas, unikalus.

O ką galėčiau pasakyti apie save?.. Kadaise, ne tokioje jau ir tolimoje praeityje, ir aš išdidžiai pareikšdavau: aš esu kitoks! O ką sakau dabar? Dabar sakau: aš nesu „toks“. Žodžiu „tokie“ apibūdinu visus žmones, kurie ne gyvena, o tik egzistuoja. Tai tuos, kurie neturi savo nuomonės, nemąsto savo galva, neatskiria, ką patys nori daryti, o ko – ne. Tai visi tie, kurie yra „pilkosios minios“ nariai. O „pilkoji minia“ – tai visuma tų žmonių, kurie bijo būti unikalūs, ne tokie kaip visi. „Tokie“ žmonės gers alkoholinius gėrimus, jei jiems pasiūlys. Bet ne todėl, kad jiems tai patiktų, o todėl, kad nepasirodytų kitokie – nenormalūs ar nevyriški. Jie gers ir didžiuosis tuo, nors iš tikro geria tik bijodami išsiskirti iš gaujos. Dėl to, ką pasakys bendraminčiai. O jų bendraminčiai yra tie, kurie neturi minčių. Turi tik nusistovėjusius stereotipus, kurių laikosi nežinia dėl ko. Per šventę reikia išgerti – geria. Pasijuokti iš neturtingo reikia – juokiasi. Nusispjauti gatvėje, iškošti porą keiksmažodžių ir spoksoti merginoms į tam tikras vietas – priimtina, „vyriška“, todėl tie, kurie taip nedaro – nenormalūs. Tokie žmonės stengiasi parodyti savo „normalumą“ šitais būdais.

O kodėl aš apskritai pradėjau apie juos kalbėti, jei mano tikslas – papasakoti apie save? Todėl, kad tik apibūdindamas tokius žmones, koks pats nesu, galėsiu pasakyti, koks esu.

Norėdamas atsakyti, kas aš esu, pirma turiu papasakoti, koks esu. O tai susideda iš nesuskaičiuojamos daugybės dalykų. Keletą jų pabandysiu surasti. Pirmiausia – požiūris į gyvenimą ir jo prasmę.

Kas yra pasaulis, kas yra žmogus tame pasaulyje, kokia žmogaus buvimo žemėje prasmė? Atsakymus galiu surasti du: visa tai yra beprasmiška arba turi tokią didžiulę prasmę, jog tai prasmingiau už pačią prasmę, kurią bandyti suvokti yra beveik neįmanoma. Manau, tinkamas pasakymas – žmogaus gyvenimas yra beprasmis. Tačiau reikia nepamiršti pridėti tai, be ko šis pasakymas būtų tuščias, tai – žmogus yra prasmingas. Gyvenimas yra beprasmis, o žmogus – prasmingas. Todėl, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui tokią prasmę, kokią suteikia pats. Jei šito nedaro, jo gyvenimas remiasi tuštumu – nebuvimu būtyje.

Ilgą laiką bandžiau aiškintis, kokia gi manojo gyvenimo prasmė? Tačiau nebedarau to, nes tai bergždžias užsiėmimas. Kodėl? Todėl, kad pats žmogaus buvimas jau yra prasmė. O kaip ji realizuojama, žmogus gali sužinoti tik nugyvenęs ilgą gyvenimą. Tačiau ir tai ne visi sužino, ką padarė gyvenime gero, ką blogo, o ko nepadarė, nors galėjo. Galiausiai pats bandymas aiškintis gyvenimo prasmę jau yra jo prasmė.

Nors proto subrendimu jau seniai žengiau suaugusiųjų pasaulin, kuriame netrūksta nesuaugusių suaugusiųjų, tačiau esu viso labo tik besiformuojantis jaunuolis. Mačiau per savo trumpą gyvenimą užtektinai, jog suprasčiau daugybę dalykų, kuriuos suprasti kitiems neužtenka ir viso gyvenimo. Tačiau man lygiai taip pat dar neaišku daugybė dalykų, kuriuos žmonija mano suprantanti.

Mąstyti man reiškia gyventi. O žodis „mąstyti“ nereiškia žinoti daugybę dalykų. Nieko panašaus. Mąstyti – suprasti ar bent jau bandyti suprasti tai, kas neaišku, arba tai, kas aišku, bet tas aiškumas netenkina mąstančiojo. Mano supratimu, svarbiausia, ką žmogus turi, tai mąstymas ir požiūris į gyvenimą. Toli gražu, ne žinios svarbiausia. Tačiau aš kalbu apie gyvenimą kaip žmogaus, o ne tam tikros profesijos specialisto, kuriam, žinoma, reikalingos žinios.

Svarbus žmogaus požiūris į priešingos lyties asmenį; į vargingesnį ar turtingesnį žmogų; į draugystę ir meilę; į šeimą; į mokslą; į sportą; į darbą; į religiją; į žmogaus egzistencijos sampratą; į būties buvimą; tiesiog į viską, kas ne tik yra konkretu, bet ir į viską, ko negalima apibrėžti. Kaip, pavyzdžiui, Dievas. Jis yra nebūdamas ir jo nėra jam būnant. Tai ne daiktas, ne žmogus. Tai galbūt net ne dvasia. Dievas yra toks, kokį kiekvienas žmogus pats susikuria. Aš linkęs tikėti, kad yra kažkokia aukštesnioji galia, tačiau ji, toli gražu, nėra visagalė. Bet – pati galingiausia. O gal tai iš tikrųjų tik iš aklos baimės kilęs noras, jog būtų kažkas, kas atsakingas už mūsų veiksmus? Daug laiko apie tai galvoju…

Dažnai mąstau… Tai yra tas dalykas, kurį darau kiekvieną dieną. Kad ir mokykla: kai mokiniai juokauja, laksto, dūksta, ką darau aš? Stoviu prie sienos, rodos, surūgęs ir, iš pažiūros, nieko neveikiu. O aš mąstau. Tyrinėju ir analizuoju kiekvieną žmogų, jo elgesį, kalbėseną, mąstymą. Darau išvadas ir stengiuosi pažinti pats save per kitus.

Aš vis dėlto linkęs manyti, kad turiu kažkokią misiją šitame gyvenime. Nežinau, ar yra kitoks gyvenimas, bet tikiu, o tiksliau – tikiuosi. Visos teorijos, neturinčios įrodymų, yra tik teorijos. Kiekvienas atsirenka, kuo tikėti, o kuo – ne. Tad tos teorijos, kuriomis tikima, tikintiesiems ja yra teisingos, o tos, kuriomis netiki – neteisingos. O kitiems priešingai – pastarosios teorijos teisingos, o pirmosios – klaidingos. Ir visi tikintys ir netikintys tomis teorijomis yra teisūs sau ir neteisūs vieni kitiems. Jeigu kuria nors teorija ima tikėti daugiau žmonių, dar nereiškia, jog ji teisinga. Ji tik priimtiniausia. Tačiau yra daugybė tikinčiųjų teorijomis, kurių net nebando suprasti. Tik dėl to, jog tiki kiti.

Nemėgstu žmonių, kurie pritaria daugumai. Ne todėl, kad dėl to ta dauguma plečiasi, bet už tai, jog jie neturi nuomonės, nes jų nuomonė – vienoda. Tiesiog tuščias pritarimas tam, ko daugiausiai, jog nepasirodytum keistas. O aš niekada nepritariu niekam, jeigu nėra dėl ko. Visada turiu savo nuomonę, nesvarbu, bloga ji ar gera, bet ji – mano, ir aš ją turiu. Tiesiog esu savimi, o ne apsimetinėju kažkuo. Ir būti savimi yra daug įdomiau nei būti daugumos dalele.

Vis dėlto į tą klausimą, kas aš esu, atsakyti dar negaliu. Galiu pasakyti, kad nesu nei tas, nei anas, nes esu savimi, nes esu AŠ. Pasaulis ir gyvenimas – tai keliai, kuriais einu. Ir bus matyti – ar aš apsidrabstysiu purvais, ar tuos kelius apvalysiu…

Autobusas užspringsta besiveržiančiais iš jo žmonėmis, aš irgi skubu, kad tik neužmirščiau to, apie ką mąsčiau, juk šiandien pirmoji filosofijos pamoka. Įdomu, ar mane supras naujieji bendraklasiai?

Spalio 13, ketvirtadienis

 Šiandien autobuse neįprastai tylu, šalia manęs snūduriuoja senukas, matyt, anksti kėlėsi apšerti gyvulius, o dabar skuba į miestelį, gal pas gydytoją. Žvilgteliu pro langą, ant kalvelės į dangų šauna blizgantis bažnyčios bokštas. Jis priminė, ką veikiau prieš aštuonerius metus. Nepatikėsite, tai buvo savanoriškos pareigos, kurias atlikdamas klaupkoj (taip pas mus vadina suolą bažnyčioje), neklūpėjau priešais bažnyčios altorių. O, taip – aš buvau pats šalia jo, kai patarnavau mišioms, šventai tikėdamas, jog tai mano pareiga, kurią vykdyti ­­– garbė.

Iš tų laikų įsiminė ne vienas epizodas, kuris vėstančio spalio vidury iš atminties rūsio atslinko į šviesiausias mano minčių padanges. 

Artėjo vakaras. Mudu su broliu ėjome į bažnyčią. Visą kelią mintyse džiūgavau, kad man teks garbė paduoti kunigui rankšluostėlį toje vietoje, kai jis, nusiplovęs rankas švęstu vandeniu, turi jas nusišluostyti. Visas mišias aš laukiau to momento. Ir kai jis atėjo, viską padariau taip, lyg būčiau buvęs senbuvis. Aš toks ir buvau mišiose, tačiau šiose apeigose dar buvau naujokas. Kiek vėliau patyriau daug džiaugsmo, kai pasiuvo naujas kamžas.

Buvo matuojami patarnaujančiųjų dydžiai, kad tiktų atskirai kiekvienam. Taip jau išėjo, kad man ir dar vienam berniukui teko ta pati kamža. Pasiuvo tik vieną, nes mūsų dydžiai vienodi. Vieną kartą ją vilkėti tekdavo jam, kitą – man. Jos nebuvo paprastos, nevilkėdavome per kiekvienas mišias. Tiesą sakant, aš buvau apsivilkęs tik kartą ar du. Jos buvo skirtos specialioms progoms, šventėms ar religinėms apeigoms.

Laikui bėgant atlikti įvairias pareigas tekdavo vis dažniau. Žinoma, aš būčiau norėjęs tai daryti kiekvieną kartą, tačiau tai pasitaikydavo tikrai retai. Bet – pasitaikydavo. Ne taip, kaip seniau, kada reikėjo pusmetį ar daugiau laukti, kol pirmą kartą man bus patikėta kažką veikti, o ne stovėti, sėdėti, klūpėti ir melstis netoli kunigo, greta kitų patarnaujančių vaikų.

Vėliau vienas jaunas seminarijos studentas, kilęs iš tos pačios parapijos, vesdavo mišias kartu su mūsų klebonu. Čia, matyt, atliko praktiką. Nebuvo nė vieno patarnaujančiojo, kuriam jis būtų nepatikęs. Toks linksmas ir įdomus, su juo visada buvo galima pasikalbėti apie bet ką, o svarbiausia – visada mus suprasdavo.

Kaskart ruošiantis mišioms, kol rinkdavosi žmonės, o klebonas eidavo klausytis išpažinčių, mes tokiame kambarėlyje bažnyčioje, visai prie altoriaus, kalbėdavomės, dalindavomės įspūdžiais iš kasdienybės, juokdavomės, pasakodavome įvairias istorijas, nevengdavome kalbėti ir apie patį Dievą, pajuokauti, jog jis nubaus už tą ar aną, – mums buvo tikrai linksma ir įdomu. Kartais, nors ir retai, tikrai norisi grįžti į tuos laikus.

Kadangi mano mama buvo tikybos mokytoja, bendravo su tuo kunigu, tai jis kartais užsukdavo pas mus į svečius. Mes kalbėdavomės. Iš tų pokalbių aš visiškai nieko nebeatsimenu, bet tada klausydavausi liežuvį išleidęs. Juk šiaip ar taip kunigas yra truputį kitoks žmogus. Jis toks pats, tik jo padėtis bendruomenėje ypatinga. Kai ką duodanti, kai ką atimanti iš gyvenimo.

Galbūt nuskambės keistai, bet aš buvau sužavėtas kunigo darbo. Niekada neturėjau rimtesnių planų tapti juo, bet minčių apie tai buvo. Aš negalvojau, nesvajojau ir neplanavau, bet keletą kartų tokia mintis buvo užėjusi. Kelis kartus net žaidžiau namie: įsivaizdavau, jog esu kunigas, prieš mane stovintis stalas – altorius, o už lango esančios pusnys – žmonės, susirinkę melstis. Visos mišių eigos neatsimindavau, bet žinojau nemažai. Daugumą tų žodžių sakydavau, įsivaizduodavau esąs kunigas, vedantis mišias, tarkim, Kalėdų proga, o susirinkę žmonės mane girdėdavo ir klausydavosi, kai kažką pasakydavau. Buvo įdomu… Tas savo pareigas aš galėčiau pavadinti dar vienu kąsniu, kurį sugebėjau atkąsti ir pajusti visai kitokį gyvenimo skonį…

Kažkur toli liko bažnyčios bokštas, bet, žinau, mano širdy jis dar ilgai spindės…

Spalio 25, antradienis

 Šiandien man liūdna… Artėja Vėlinės… Dar labiau prislėgė etikos pamoka, kuri buvo lyg ir skirta šiai progai. Važiuodamas namo, žvelgdamas pro niūrų autobuso langą (kaip dainoje „Langas“, kurios klausėmės per tą pačią etikos pamoką) ir matydamas vėjuje besiplaikstančius auksinius lapus bei nuplikusias šakas į dangų iškėlusius medžius prie kelio, svarsčiau apie artimiausią žmogų, kurio jau neturiu… 

Žmogus, kuriuo pasitikėjau ir tikėjau, kurį mylėjau ir turėjau, kurio gailėjau ir gedėjau – mano tėvas Vaclovas Vyšniauskas. Jis buvo tas, su kuriuo man patiko kalbėtis, juoktis, žaisti ir… Dabar negaliu pabaigti šito sakinio. Būtent šią akimirką ausyse suskambo Andrea Bocelli ir Sarah Brightman daina „Time To Say Goodbye“ (liet.: Laikas tarti sudie). Kokie tinkami žodžiai: laikas tarti sudie… Ir tas laikas, deja, atėjo anksčiau, negu baigiasi žmogaus gyvenimas.

Gyventi ir egzistuoti – du skirtingi dalykai. Mano tėvo gyvenimo ugnis pradėjo blėsti, turbūt ir visiškai išblėso, nors jis pats dar egzistavo. Alkoholis – tai jis pakišo koją ir nebeleido jam toliau žengti į gyvenimą. Viskas sustojo vietoje, o vėliau ir kristi žemyn pradėjo.

Gyvenimas nėra sunkus, nėra lengvas, jis neturi nei spalvos, nei svorio, nei jokios melodijos. Užtat visa tai turi žmogus, kuris pats ir suteikia visus šiuos dalykus savo gyvenimui. Taip pat galima duoti tai ir kito žmogaus, o dar geriau – žmonių gyvenimams.

Vaclovas užsikrovė sunkų gyvenimą, nudažė jį tamsia spalva ir užgrojo liūdna, nuobodžia ir monotoniška melodija. Deja, to svorio panešti jis nepajėgė. Tačiau tas sunkumas pasireiškė lengvumu. Lengvumu, kuris toks sunkus, kad jį pakelti galėtų nebent Dievas. Tačiau kiekvienas žmogus savo gyvenimo naštą turi tempti pats. Našta – nevienoda. Ji sunkėja arba lengvėja. Kurį laiką gali būti ir tokia pati. Nors ją užkrauti arba nuimti gali ir kiti, tačiau daugiausiai priklauso nuo paties žmogaus.

Ir ką gi aš turiu omenyje, sakydamas, jog sunkumas pasireiškia lengvumu? Ogi tai, jog mano tėvas galėjo pasirinkti, ką jam daryti. Tai buvo lengva. Tačiau norint pasirinkti, reikia rinktis. O to daryti jis nenorėjo. Tai buvo sunkiausia. Galbūt buvo noras norėti, tačiau pačio norėjimo – nė kvapo.

Aš bijojau savo tėvo – skaudžiai tai pripažįstu. Tačiau yra šiek tiek kitaip. Bijojau ne jo, o to, kuo jis pavirsdavo. Ir tai nebūdavo jis, tai būdavo kitas žmogus (jeigu tai, kuo jis virsdavo, galima vadinti žmogumi).

Buvo prošvaisčių, kada Vaclovas kurį laiką negerdavo. Buvo periodų, trunkančių porą savaičių, kada nė dienos nebuvo blaivus. Buvo nepastovių dienų, kai maišydavosi girtuokliavimai su išsiblaivymais. Tos blaivios akimirkos tai, dėl ko aš jausdavausi laimingas. Nes tais kartais aš gaudavau ramybę, nereikėdavo nieko bijoti, nereikėdavo jaudintis. Tačiau tai mažiau svarbu. Nes svarbiausia, ką aš gaudavau – tėvą. Tokį, koks turi būti. Su kuriuo galiu pasikalbėti apie bet ką, pasijuokti, pažaisti. Ar net nieko nedaryti, bet žinoti, jog jį turiu. Giliai atminty įstrigęs vaizdas – aš sėdžiu ir tyliai piešiu, kartais žvilgtelėdamas dešinėn. O ten – miegančio mano tėvo veidas – toks šviesus, toks gražus… O po tuo veidu, viduje – jis, Vaclovas. Ne alkoholio paveiktas girtuoklis, nesiorientuojantis aplinkoje, o jis – tikrų tikriausias tėtis.

Tos akimirkos, kai jis buvo blaivus, – nuostabios. Tačiau jos, deja, buvo retos. Kasdien darėsi vis trumpesnės. Nes tėvas gėrė vis daugiau ir dažniau. Ir dabar jau tenka grįžti prie seniau minėtų žodžių: laikas tarti sudie… Ta akimirka, kai reikės ištarti šiuos žodžius, artėjo nenumaldomai. Būtent tų žodžių neištariau, tačiau tėvas slydo iš mano gyvenimo. Tolo nuo manęs, ir aš vis labiau jo netekau. To, kurį galėjau mylėti labiau už savo gyvenimą…

Sunkiai lipu iš autobuso, žinau, po kelių dienų suksiu kitu takeliu kapinių link, uždegsiu žvakelę – prisiminsiu tik tas akimirkas, kai tu, tėve, buvai su manimi…

Lapkričio 11, penktadienis

Gyvenimo pamokos privedė prie kitokio požiūrio, supratimo, norų ir kitokio žmogiškumo. Pirmiausiai tai paveikė mano požiūrį į religiją, kuria pradėjau labiau domėtis nei vadovautis, o galiausiai ir visiškai pasinėriau į jos tyrimą, nes vadovavimasis gali privesti tiktais prie neišmanymo ir tuštumo. Laimingi jaučiasi to nesuprantantys, tačiau supratus būna labai skaudu. O dar skaudžiau, kai žinai, jog tai nepasikeis. Bandysi keisti – gali galvą po kirviu padėti. Ne keisti reikia, o bandyti padaryti taip, jog kiti norėtų keisti ir keistis, nes juk vienas lauke – ne karys, du – ne trys, o trys – jau mažas būrys.

Ne per seniausiai buvo pasibaigusios rudens atostogos. Važiuodamas į mokyklą autobusu, kaip ir kiekvieną rytą, pro didelį langą žvelgiau į vis niūresnę tamsą (o man iš tiesų tamsa patinka!). Už nugaros sėdėjo dvi mano bendraamžės merginos. Jos kalbėjosi apie šiandien madingus ir joms patinkančius drabužius. Nugirdau, kaip kažkuri pasakė, jog nori kažkokių ypatingų batų ir nebegali be jų gyventi.

Aš susimąsčiau: be ko iš tikrųjų žmogus negalėtų gyventi? Žinoma, kiekvienas vis kitus dalykus išvardytų, tačiau apskritai, įdomu, be ko jis neišgyventų? 

Be ko žmogus negali gyventi? – klausimas, kuriam rastume šimtus paprasčiausių ir banaliausių atsakymų, kaip antai: be oro, be maisto, be vandens… Žinoma, be viso to joks žmogus neišgyventų, nes tai būtina, norint palaikyti gyvybę. Bet aš norėčiau pakalbėti apie kitokius, mano supratimu, aukštesnius dalykus, be kurių žmogus negalėtų išlikti žmogumi, taigi – neišgyventų.

Tad sakau, kad žmogus negali gyventi be savęs, be kito žmogus ir be nelaimių. Galbūt keistas mano pasirinkimas įvardyti būtent šituos dalykus. Galiu tik pridurti, kad iš jų susideda asmuo.

Kaip suprasti – žmogus negali gyventi be savęs? Žmonės iš tiesų yra labai skirtingi. Kiekvienas atskiras asmuo turi kažką bendro, ką turi visi, bet taip pat  turi ir kažką savito. Būtent tas savitumas ir kuria žmogų. Jeigu visi būtume vienodi, tuomet pasaulyje gyventų ne daugiau kaip septyni milijardai žmonių, o daugiau kaip septyni milijardai (kažkokio matavimo vieneto) žmogaus.

Tam, kad būtų galima būti savimi, kad būtų galima būti žmogumi, reikia kito žmogaus, kuris taip pat būtų savimi, bet nebūtų pastarojo kopija. Žmogus žmogui reikalingas tam, kad žmogus būtų žmogumi. Nepaprastai pasijunti, kai kitam gali papasakoti kažką, ko tas nežino. Pats didingiausias jausmas pasaulyje, kai gali būti savimi, kai supranti, jog esi ne vienas, ir, tuo labiau, kai žinai, jog esi kažkam reikalingas. Be šito žmogus būtų tik bereikšmė būtybė tuščiame pasaulyje.

Keista, bet žmogus labiausiai pasijaučia žmogumi, kai ištinka kokia nelaimė.

Kaip jau spėjau įsitikinti, dažniausiai laimingiausi būna tie, kurie kažkada patyrė daug nelaimių. Juk nelaimė padeda suvokti laimę.Tik tada, kai žmogus išklausytas, suprastas ir įvertintas – tada, kai žmogus laimingas, – jis nori, gali ir jaučia, jog turi gyventi. Tada jis ir gyvena…

Staiga mano mintį nutraukė atsivėrusios autobuso durys. Pakėliau akis – juk tai mano stotelė! Aha, šįkart viskas nutrūko taip nelaiku, nieko, matyt, dar teks pagyventi, pamąstyti, šio to patirti, kad sužinočiau, ko iš tiesų reikia žmogui…

Lapkričio 22, antradienis

Kiek daugiau nei po savaitės aš vėl grįžau prie nutrūkusių minčių. Taigi aš nesu nei mokslininkas, nei prietaringas žmogus, tačiau žmogiškumas ir protas veda mane pirmyn. Be ko gi aš negalėčiau gyventi?

Ar aš galėčiau išgyventi be Dievo,– be savo Dievo? Be to, kuris galbūt man padeda, baudžia, tačiau nėra atsakingas už autobuso variklio veiklą ar lietų, kuris kaip tyčia šiandien pliaupia. Toks klausimas kilo šią popietę, kai autobuse pamačiau savo buvusią tikybos mokytoją. Neseniai ir per filosofijos pamokas buvome kažką panašaus kalbėję… Turėjau laiko pasvarstyti, ar galėčiau išgyventi be savo Dievo, tačiau svarbiau – koks gi tas mano Dievas?

Dievas – aukščiausioji visagalė esybė, visatos kūrėjas ir valdovas, išpažįstamas krikščionių ir judėjų religijose – štai tokį Dievo apibrėžimą kartą radau terminų žodyne. Bet ar verta juo pasikliauti? Juo labiau – ar racionalu juo vadovautis? Drąsiai tvirtinu: ne! Tada kas, mano nuomone, yra Dievas? Koks ir kur? Ir ar iš viso jis egzistuoja?

Jeigu aš mąstau, reiškia, egzistuoju – vadinasi, egzistuoja ir mano Dievas. Per savo trumpą gyvenimą aš ieškojau jo, ir jis buvo visoks. Rodos, jau rasdavau, bet staiga gyvenimas apsiversdavo aukštyn kojomis, ir Dievo – kaip nebūta. Tačiau vėliau ir vėl jį atrasdavau. Šiandien žodis „Dievas“ man nesiasocijuoja su visagale dangiška būtybe. Man tai yra mano paties sąžinė, kuri sustabdo, kad kažko nepadaryčiau, arba atvirkščiai – stumia į priekį, kad daryčiau kažką. Galbūt blogas mano supratimas, jeigu Dievas nėra toks, kokį aš manau jį esant. Tačiau tada dar blogesnis jis pats, nes aš gi esu „menkas žmogelis, nesuprantąs jo didybės“. Deja, visais laikais religija, švelniai tariant, trukdė žmonėms suvokti Dievą.

Kartą vienoje vidurinėje mokykloje vienuoliktokams vesti tikybos pamokos atvyko du piligrimų organizacijos nariai. Žinoma, jie gerai apmokyti paveikti nemąslaus ir besikeikiančio jaunimo jausmus ir protą, pavartodami šiek tiek žargono ir vaidindami, jog puikiai juos supranta, siekė jiems įskiepyti bent dalelę religijos ir „gerumo“. Štai turbūt pati skambiausia vieno iš jų frazė: „Vyras ištikimas žmonai bus tik dviejais atvejais – kai jis religingas krikščionis arba visiškas lochas.“ Mano supratimu, pagal jį, visi ištikimi iš likusių dviejų su puse milijardo nekrikščioniškų vyrų pasaulyje yra lochai. Aš šituo žodžiu galėčiau apibūdinti nebent tuos pralobėlius, kurie siekia prietaringų žmonių pinigines religijos dėka visiškai išsunkti iki paskutinio cento. Būtent todėl ir, galima sakyti, visiškai nelankau bažnyčios. Dievas su ja asociacijų man turi tikrai mažokai. Religija neretai padaro daugiau žalos nei naudos.

Mano Dievas yra geresnis už religijų dievus. Kuo? Tuo, jog jis neparsiduoda hierarchams – iš jo verslas nedaromas. Užtat jo dėka mano gyvenimas nukreipiamas tinkama linkme. Keičiuosi aš, keičiasi ir jis. Šiandien mano Dievas nėra kitoks, negu buvo vakar ar užvakar, bet galbūt kitoks jis bus rytoj…

Mano Dievas iš esmės yra mano vidinis aš. Ne aš gyvenu Dievo sukurtame pasaulyje, o labiau Dievas gyvena manyje. Einu autobuso durų link, nes artėja mano mokykla – reikia lipti. Ir tik to Dievo manyje dėka aš dabar praleidžiu senyvą moterėlę prie durų pirmą, o pats lipu tik po jos.

Gruodžio 20, antradienis

Autobuse šįkart ramu, nedaug žmonių, nes važiuoju į antrą pamoką. Tyliai groja radijas kalėdines melodijas, net keista, šį kartą nerėžia ausies nuvalkiotos dainos – matyt, subtilesnis vairuotojas pakliuvo…

Kas yra Kalėdos? – stebuklų išsipildymo metas, – sako žmonės. Jeigu taip, kodėl pernai stebuklų išsipildymo metu Nerijus taip ir negavo savo išsvajotos kojos, kad galėtų pats prieiti prie Kalėdų eglės? O kaip Eglutė? Mažoji mergaitė taip nori kasmet nors trumpam pamatyti savo bendravardį medį, šventiškai papuoštą ir mirgantį gražiausiomis spalvomis. Šarūnas norėtų paklausyti dainų „Tyli naktis“ ir „Skamba varpeliai“, bet, deja, negali. Žygimantas taip pat trokšta per Kūčias ne tik šprotų dėžutės, bet ir ko nors daugiau. Žinoma, jis gali vaikščioti, viską mato ir girdi. Bet juk kiekvienas gyvena pagal savo galimybes. Kad ir aš.

Kiekvienais metais laukdavau Kalėdų. Atminty vaizduojasi, kad taip ir pralaukdavau jų net tada, kai jau ateidavo ir praeidavo. Išaušdavo sausio pirmosios rytas. Pabudęs galvodavau: buvo pernai Kalėdos ar nebuvo? Vienintelė paguoda būdavo televizorius. Prie juodos, radiaciją generuojančios dėžės galėdavau pajusti šventišką dvasią. Bet ilgainiui ir tai išnyko –matydamas tą patį keletą metų gali pasigauti nebent psichozę. Neliko nieko kito, kaip pasinerti kompiuterinių žaidimų pasaulin. Bet tai psichiką veikia ne ką mažiau. Tačiau anksčiau būdavo kitaip…

Praeity Kalėdoms norėdavau blaivaus tėčio. Tą dovaną dažnai gaudavau. Ne visada, bet dažnai. Kitų dovanų lyg ir būdavo, bet ne tiek ir daug.

Ir štai artėja jau šeštosios Kalėdos, kada tarp mano norimų dovanų nebėra blaivaus tėčio. Ne tik blaivaus, bet ir apskritai jo jau nebėra šitam pasauly. Gerai pamenu paskutines šventes, kurios dar buvo tokios, kokias aprašiau savo pačiame pirmajame eilėraštyje:

Kalėdos – tai gražiausia metų šventė,

Kada prie Kūčių stalo tėvas pasilenkia.

Tas eilėraštis seniau buvo išspausdintas mokyklos laikraštuke, kurį neseniai radau vieno stalčiaus kamputyje.. Tačiau tik šios dvi eilutės yra iš tiesų prasmingos. Kada paskutinį kartą tėvas pasilenkė prie Kūčių stalo, labai gerai pamenu, jis verkė, lyg nujausdamas, jog tai paskutinės jo Kalėdos.

Po to viskas klostėsi kitaip. Keletą metų šventes praleisdavau prie kompiuterio. Per paskutines Kūčias, kuriose dar brolis buvo šalia (jis jau antri metai kaip bando kabintis į gyvenimą anapus Lamanšo sąsiaurio) labiausiai atmintin įstrigęs vaizdinys, kaip mudu bandome iškapstyti jo automobilį iš pusnies. Kiek pamenu, po to sėdėjau visą dieną niūriu veidu virtuvėje. Rodos, pasąmonėje nujaučiau, jog tai paskutinės Kalėdos su juo.

O kaip buvo pernai? Gruodžio 25 dieną praleidau diskusijų forume. O Kūčias ir antrąją Kalėdų dieną kasiau sniegą, kurio storis vietomis siekė metrą. Bekasdamas pastebėjau, jog kaimynų anūkė daro tą patį…

Visą dieną šypsojausi, nes tąkart nesijaučiau vienišas. Kad ir kaip kvailai beskambėtų, tačiau tos Kalėdos, ko gero, buvo geriausios mano gyvenime. Aš kasiau sniegą, žinodamas, jog ne vienas tai darau. Man to pakako, kad būčiau laimingas.

Ir štai vėl prabėgo metai. Kokios bus šios Kalėdos? Sniego kasti turbūt neteks. Argi ne juokinga? – per Kalėdas planuoju kasti sniegą. Užtat ir mėgstu sakyti, jog mano gyvenimas – viena didžiulė elegija, tarp kurios eilučių pasitaiko humoreskų ir epigramų. Epigramos trumpos, bet jų daug. Ypač šiemet. Namie besitęsia remontai nuo pat birželio mėnesio, neprisimenu, kada paskutinį kartą namie valgiau prie normalaus stalo. Namai ne per seniausiai atrodė kaip po naftos gamyklos sprogimo, kai buvo pakeista krosnis. Gyvename vos ne karo sąlygomis. Maža to, mano draugė turi sveikatos problemų, tačiau į kalbas apie gydytojus nesileidžia. O dar artėjant šventėms susirgo šuo, su kuriuo kartu užaugau. Jam vienuolika metų. Dabar, atrodo, vargšeliui dar ir protas pasimaišė. Tikiuosi, neteks jo užmigdyti. Tačiau Kalėdinę elegiją dar įmanoma praskaidrinti džiugia melodija.

Tereikia dviejų dalykų. Visų pirma, norėčiau, kad kuo mažiau būtų vienišų žmonių, koks keletą metų buvau aš. O antra, norėčiau, kad kuo daugiau žmonių per šventes apsieitų be alkoholio, kuris pražudė mano tėvą. Kai girdžiu žodį „alkoholis“, ties skiemeniu „ho“ jis įstringa gerklėje ir vimdo mane. Turbūt todėl ir esu nusistatęs prieš jį.

Tai tokie mano norai, bet turbūt paprieštarausit: kokios šventės be alkoholio? Teatsakysiu viena: galima jį vartoti, bet nėra būtina. Beje, žmogus, jau neįsivaizduojantis švenčių be taurelės ar butelio, yra vadinamas socialiniu alkoholiku. O būnant tokiam, ilgainiui ir vienišu galima tapti. Galbūt atrodau kaip pamokslaujantis ir nuobodus tipas. Tegul. Gal toks ir esu. Tačiau dvasiška vienatvė ir depresija yra blogiausios sesės, kokias tik esu turėjęs. Tikiuosi, jūs, žmonės, kuriuos matau ir kurių – ne, jų nesutiksit. Linksmų švenčių jums!

Išlipdamas iš autobuso prisiminiau, kad manęs laukia šventinė lietuvių kalbos pamoka, reikėjo kažką malonaus paruošti savo bendraklasiams, ilgai negalėjau sugalvoti, ką aš darysiu, dabar jau žinau – tiesiog pasidalinsiu šiomis mintimis su draugais, žinau – jie mane supras…

P.S.: O sniego per šias Kalėdas nebuvo…

Sausio 9, pirmadienis

Taip baigėsi 2011 metai. Karalius mirė, tegyvuoja karalius! Prasidėjo nauji, 2012.

Pirmą kartą metuose sėdėjau autobuse. Buvau truputį uždusęs, nes į jį  vos spėjau, kadangi buvo sunku atsikelti, tai teko greitai bėgti, pro burną ir nosį ryjant šaltą orą. Naujų minčių, idėjų ar prisiminimų šįkart man nekilo. Tiesiog mąsčiau apie praėjusius metus.

Staiga sucypė autobuso stabdžiai, ir besislėpdamas savo mintyse, nepajutau, kaip likau vienas priešais savo mokyklą. Aš ir pastatas, mokinys ir mokykla, gyventojas ir gyvenimas – tai mano kasdienybės pagrindas.

Kasryt lipu į autobusą, kasdien – iš jo. Taip eina mano dienos, o juose – mano mintys. Ne visas jas išsakiau, nes nebuvo laiko. Užtektinai jo niekada ir nebus. Juk visko išsakyti negalima, nes tada iš žmogaus liks tik tuščias indas, į kurį jau nieko nebeįpilsi.

Kol yra minčių, – išsakytų ir neišsakytų – tol aš gyvenu. Mintys niekad nesibaigia kaip ir būtis, į kurią ateiname, ir iš kurios išeiname, bet ji pati – lieka. Kaip ir autobusas – ar į jį įlipame, ar iš jo išlipame, jis vis tiek važiuoja sau toliau. Ir gyvenimas – nuo ryto ligi vakaro, nuo vakaro ligi ryto tęsiasi, tik ne visada jame dalyvaujame. Ir autobusu važiuojame ne visada.

O dabar gerai apsidairykime, nes lieka vienas klaustukas – ar visi mes į tinkamą autobusą įlipome?.. Senų metų pabaiga ir naujų pradžia – pats metas apie tai pamąstyti. Dabartinę savo stotelę jau pasiekiau. Lipu laiptais, tuoj pat gimnazijos durys, bet prieš jas atidarydamas minutėlei stabteliu pagalvoti: įdomu, kokie metai manęs laukia ir kokių staigmenų pateiks ši diena…

2011 – 2012

Gintarė Aukselytė

Gintarė Aukselytė

Gintarė Aukselytė
Gintarė Aukselytė

Pasitaiko tokių žmonių. Nemėgstančių kalbėti apie save, besimėgaujančių faktu, kad apie juos nėra daug informacijos, bet giliai smegenyse trokštančių, kad pasaulis juos pažintų ir priimtų kaip draugus. Tokia esu ir aš, Gintãrė Aukselytė, nestabilios psichikos kaimo vaikas(mužikėlis). Šiuo metu blaškausi nerasdama sau vietos, kartais stengiuosi tą vietą rasti savo rašliavose, darže, šiltnamyje, Žagarės laukuose ir kanaluose. Kol kas esu jauna, bet skristi nemėgstu – bijau (ir tingiu) skleisti sparnus. Šiuo metu mokausi Vilniaus Universiteto gamtos mokslų fakultete, baigiau Joniškio „Aušros“ gimnaziją. Netikiu horoskopais, bet gimiau per Jurgines.

Gyvenimas pagal gyvenimą

Garsiai teliūškavo šiltas alus stiklainyje. Taip jau būna – bijai, kad atims, stengies kuo tyliau, o išeina dar garsiau nei įprasta.

Ar bent taip atrodo.

Bet kokiu atveju, tas garsas susipynęs su gudriais žingsniais keliavo gatve. Pro lūpas neprasiveržė nė viena aimana, nė vienas garsesnis supūkšėjimas, atsikvėpimas.

Visai kaip žiurkės bėgtų nuotėkų vamzdžiais.

Atkelia lentą, lenda į skylę. Per nuotrupas, gružus ir baisingas dulkes aklai iriasi į priekį. Ne pirmą kartą jau taip – žino, kad reikia nebijoti ir tiesiog eiti tiesiai – šviesa, ankščiau ar vėliau, atsiras.

Na, gal ne šviesa, bet iš visiškos tamsos išlindus į prieblandą matyti tikrai daugiau…

Aplinkui lyg drebantys aviliai guli žmonės. Susisupę į dvokiančias milines karts nuo karto išleidžia kažkiek dujų, bet tai vienintelis įrodymas, kad jie gyvi. Kaskart pažvelgus į tuos kukulius jie atrodo taip pat ir nekelia visiškai jokių emocijų.

Nepaisant to, ieško vieno ypatingo kukulio.

O, tėvas!

Paspiria, paniurko.

Lyg drugelis iš savo palaimingo kokono išsirita žmogus.

– Atnešiau,- sušnypščia mergaitė vis dar niurkydama tėvą,- einam, kelkis.

Abu dūlina į kampą.

Prapuola didelėj skudurų krūvoj.

Mergaitė lėtai iš užančio ištraukia stiklainį šilto alaus, kelis gabalėlius lašinių ir pusę riekės duonos. Pamačiusi tėvo žvilgsnį sutrina rankomis, tačiau susizgribusi, kad pritraukti žmonių dėmesį šitoj vietoj būtų savižudybė, pasitenkina išdidžia karo generolo šypsena.

Po šios netikėtai turtingos vakarienės susipylęs alų tėvas pralinksmėja. Dabar jau ir mergaitė pavirto į dukrą, ir škurliai nebesmirdėjo.

– Alus! Pasaulio gelbėtojas! Davė apinys viskam džiaugsmą ir gyvenimą… gyvybę. Ko čia vėpsai, moterška? Haaa, sakysi Dievulis davė tau gyvybę? Nežvairuok, jei nebūčiau buvęs girtas kaip šlepkė tada, kažin ar sėdėtum čia visa laiminga dabar.

– Sakei jau,- atsiliepia dukra kišdama po skvernu tuščią stiklainį,- alus tai dievas, dievas tai alus ir nieko čia nepakeisi.

– Taip taip! – ploja rankom tėvas pamiršęs apie kokonus už nugaros,- Laisvas yra girtas žmogus – bjaurus, toks menkas ir trapus. Vo, mūsų visuomenė dabar sėdi už savo brangių telikų ir apsimeta stipriais. Kokie suvaržyti…

– Sakei jau,- vėl atsiliepia mažytė,- ir išlaisvins visus alkoholis ir visi būsim negražūs, ir pasaulis bus vėl laisvas ir motina gamta atsigaus.

Visur tyla, visur gražu ir tėvo plikė pasidengia rūpesčio klostėmis. Jau žino mergaitė kas bus – “iš kur vogei, ar buvai išpažinties, kada prauseisi”… Tradicinė litanija tėvui prablaivėjus.

– Kas lūpą praskėlė? – atsidūsta tėvas.

– Šiukšlininkas,- rūščiai atsiliepė mergiūkštė,- buvo ten konteinery dar visai nieko batai, aš jau kad čiupsiu, tas man kad žiebs! Aš sakau jam:”Kur tu tuos batus dėsi?” Jis sako, kad aš jo žmonai piniginę nudžioviau, tai jis mane dabar mane konteinery užrakins. Bandė pastvert mane, bet aš susimečiau šmutkes, pasiėmiau tuos batus, uždariau jį konteinery ir dar piniginę pavogiau.

– O kaip ištikrųjų buvo? – nusijuokia tėvas žinodamas, kad šiukšlininkas neturi nei piniginės, nei žmonos, kuri galėtų turėti piniginę.

– Ai, pas atmatas prisitryniau…

– Taip tau ir reikia. Tu geresnė nei jie, velniai griebtų. Bet dabar… pasižiūrėk į save. Purvina, pridaužyta, dar ir suskė – kiek dabar tau metų?

– Aštuoni…

– Vo, jau aštuoni, visa pana jau. Tu jau per didelė, kad vaikščiotum kaip sutrė. Tu gailesčio nebekeli, tu jau šlykšti. Pasivok gerus rūbus, įsirišk kaspiną, kitą mėnesį gal Motiejus išsiris, galėsit vogt ligi valiai – koks jis kalbininkas! Tai vat, per tą laiką dirvą pasidaryk.

– Mane medžioja,- suburbėjo mergaitė.

– Motina atkuto, ką? – nusikvatojo tėvas,- tai varyk, nežinau, į kitą miestą kuriam laikui, kol apsiramins. Ir nebevok tu iš jos, matai, kad be širdies žmogus.

– O iš ko vogt? Užkniso.-ėmė ašaroti dukra,- Visi be širdies, nėra iš ko vogt.

– Kiek tau galima sakyt? Geras vagis visada ras iš ko pavogt.

Ima ristis žmonės. Maurodami ir visaip raivydamiesi, čiepsėdami jie leidžia savo galūnes iš kokono bailiai liesdami prišnerkštas grindis. Paleidę į orą galingą tūrį dujų jie bando atsimerkti ir ištiesia savo viltingas akis į geradarį pasaulį. Mergiukė nusišluosto ašaras, pabučiuoja tėvą ir išlenda iš skarmalų krūvos. Lyg gyvačiukė išlaviruoja pro evoliucionuojančius žmones ir leidžiasi į tamsą…

Išlindusi į gatvę kurį laiką bėga autobusų stoties, lenda po suolais prie bomžų, kad neiškristų iš konteksto.

Laikas planui.

***

Eina gatve, link vitrinų. Pažvelgusi į save turi pripažinti – gailesčio ji seniai nebekelia, ir niekas išmaldos jai jau nebeduos. Kažkaip ir nemandagu prašyti atrodo… Žinojo, kad vogti iš gimtinės būtų labai sudėtinga – visuose kampuose varvančiais nasrais laukia pedagogai ir trokšta ją prausti, mokyti ir kitaip linksmintis. Ne, per daug pavojinga.

Sėda į autobusą. Susiraito po sėdyne ir sunkiai susilaiko nepūkšėjusi – vos telpa. Pirmąkart susidūrusi su šia problema ji leidžiasi į filosofinius apmąstymus, tokius kaip “laikas bėga”, “kažkada būsiu didelė” ar “greit niekur nebetilpsiu”. Mintis nutraukia kontrolieriai – medžioja zuikius. Laimikis šiandien gausus – dvi ruso pasiilgusios pensininkės, kurioms rusas mokėjo, kad jos autobusiu važiuotų, trys varvanosiai paaugliai atsikalbinėjantys ir kenčiantys dėl per gero gyvenimo ir baisiai raudonas studentas, kuriam šiandien pasibaigė mėnesinis bilietas. Nedaug trūko, kad mūsų pažįstamas po sėdyne gulintis keleivis garsiai reikštų pasipiktinimą. Iš tiesų, to betrūko… Jeigu visi nepirks bilietų, kontrolierė ir autobuso vairuotojas neturės pinigų, gal net autobuso nebebus, o tada ji negalės važiuoti ko nors apvogti ar tiesiog vogti iš keleivių.

Su minia išslydusi į stotelę mergiukė leidžiasi ieškoti kito į tolimą vietą vežančio autobuso. Kelis kartus netyčia parvažiavo atgal – nemoka skaityti. Susirūpinusi, kad grįžtant atgal nežinos į kurį autobusą lipti leidosi nakvynės namų link.

– Laba diena, – prieš piktą reveransą padarė mergaitė, – galima į vonios kambarį?

– Žinoma žinoma,- linktelėjo moteris ir įleido ją, – tu neskubėk.

Mergiukė žinojo, kad dabar moteris springdama lekia prie telefono, skambina į vaikų teisių apsaugos tarnybą. Bet nieko, kol jie atvažiuos, ji jau bus nusipraususi. Užrakino duris, jas net užrėmė, mėgavosi pašiltintomis vonios grindimis. Maudėsi.

Prieš rankų džiovintuvą sušildė plaukus ir jos rūpestingai išskalbtus rūbus. Užsliuogė ant kriauklės, atidarė mažytes langines. Pasidžiaugusi, kad viską kas jai reikalinga pasiekia, pradėjo brautis pro langą laukan. Pirmas aukštas – pasisekė, bet langinės mažos, prakeiktai mažos, o panelė didesnė nei įprastai. Užstrigusi mergiukė netyčia išsinėrė iš savo drabužių ir skaudžiai žnektelėjo žemėn. Nukritusi apsižiūrėjo – visai nieko, galima kentėti, bet drabužiai  – problema. Kelnės, batai ir palaidinė liko, tačiau striukytė ir megztinis liko viduj. Velnias!

Jau lapkritis, ji kels įtarimą taip apsirengusi – niekas ja nepatikės! Tuoj atvažiuos jos gynėjai ir ji nebepabėgs, gal net pas motiną grąžins, kas tada? Drabužių nepasiimsi. Šalta.

Spjovusi į viską bėga miestan. Pakampiais, pakampiais. Niekad čia nebuvo, nejauku gal, bet viskas absoliučiai miestiška, orientuotis nesunku. Parduotuvės pačiame linksmume, vogti būtų gal ir lengva, jei ne modernios etiketės. Lekia į škurlinyką, pasipuošia, vos išnešia kudašių. Neprofesionaliai, neprofesionaliai čia – vaikų teisių apsaugos tarnyba tikriausiai jos jau ieško, o ji paliko pėdsakus. Į bet kokį tašką nesinori lėkti, ji švari, kokia galimybė prisivogti visko!

Kad taip Motiejus čia būtų, tikrai ją išsuktų…

***

Grąžino pas motiną. O varge…

Kaip kad tėvas pasakytų – ,, tu, katyt, nepatyrus.” Gerai, nepatyrus ji, bet kaip Motiejų pagavo? Mįslė mįsliausia. Abu aprengti, pavalgydinti ir prirakinti prie radiatoriaus.

– Ką tėvas pasakys? – keikėsi Motiejus.

– O ko jis gali pasakyt? Idiotai, mes, idiotai… – ašaroja mergiukė.

– Tik nebliauk… Pabėgsima kažkaip, bet nežinau kaip greitai. Sako, užsienin vešis…

Užsienin? NE. NE NE NE. Vežti juos į užsienį mergei reiškė viską mesti. O ir Motiejus, jam daug pasiekti lemta… Jis net gražus būtų buvęs jeigu ne degtine užverkti jo akių vokai.

– NEBLIAUK SAKIAU,- riktelėjo Motiejus ir sužvangėjo jo antrankiai,- pabėgsim. GIRDI? PABĖGSIMA.

Tyla, ji neatsako. Mergiukei sudreba širdis pagalvojus, kad mamytė čia. Motiejus bandė atsitraukt nuo sesers, bet prie vieno radiatoriaus jie prirakinti. Paauglys nebesusivaldo ir laisva ranka griebia Mariją. Abu verkia, abu rauda, abu nori pabėgti iš šio pasaulio, bet tuo pačiu metu ir myli jį, myli motiną, myli tėvą, myli du to pačio poliaus magnetus stumiančius vienas kitą.

Sutraška grindys.

Ateina motina.

Lina Girskytė

Lina Girskytė

Lina Girskytė
Lina Girskytė

Esu Lina iš Kauno. Ką tik baigiau vidurinę, dabas sieksiu aukštojo mokslo LMTA. Neįsivaizduoju savęs be rašymo, be teatro ar kino, be gitaros skambesio vakarais, be bėgimo paupiu, kol kojos neklausys ir be daugelio kitų kasdienių mažų džiaugsmų, atradimų. Daugelį jų stengiuosi perkelti į kompiuterio ekraną. Rečiau – popieriaus lapus. Jums, skaitytojai, pateikiu dvi šviežiausias noveles.

Nuo redakcijos: Lina Girskytė Jaunųjų filologų konkurse Šilutėje (2013 metai) pelnė apdovanojimą už gerą prozą.  Ji – Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamos akademijos dalyvė. Savo tekstus ne kartą publikavo respublikos kultūros spaudoje. Publikuojami du apsakymai – “Vienišas arkliukas” ir “Ištekėjo”.

Vienišas arkliukas

Beržo pavėsy ant dygios vasariškos žolės sėdi trys mergaičiukės. Valiūkiškai kvatodamos žvilgčioja viena į kitą. Kažkur netoliese skraidžioja boružės, suka ratus, tarsi prašydamos būti paglostytos. Šiaip jau paglostytų. Tikrai paglostytų, tik kad ne tas draugėms rūpi – šiandien vakare atvažiuoja Onytė – mergaitės žybčioja akimis, viduje dilgčioja nekantrumas. Laukti smagu. Pasiutiškai smagu. Juk tiek daug reikės papasakoti!

– Įdomu, kaip atrodys jos peliukas? Gal su nauja šukuosena? – klausia Elytė, jauniausioji mergaitė, rankose gniaužydama baltą arkliuką. Jo karčiai ilgi, siekia kojas, nesusiviję, nesusipančioję. Kaipgi kitaip, jei kasdien prižiūrimas, globojamas tarsi tikras.

– Smagumėlis būtų, – krizena viena. – Turbūt prikakočiau! – prunkšteli kita.

– O kaip tau, arkliuk, atrodo? – klausia Elytė ir papurto žaislą taip, kad visi karčiai skraidžioja.

– Ką sakė? Ką, ką sakė? – nenustygsta draugės.

– Kad plikas bus! – krykštaudama atsako mažiausioji, ir visos prapliumpa juoktis. Iki ašarų. Dangus irgi nesusilaiko – pila smarkiai, net šniokščia. Visos boružės išskraido į šalis, visos skruzdėlės susislepia, tik sliekai, nors ir nenoriai, į viršų lipa.

– Lyja! Lyja! Tavo kregždutė nemelavo, – džiūgauja Elytė.

– O kuo? Kuo šiandien lyja? – klausia vyriausioji, užantyje saugodama savą paukštelį, bet margas jo kūnelis vis labiau šlampa.

– Tu ką? Taigi saldainiais! – smaksodama į draugę, taria Elytė.

– Taip. Taip, juk Onytė atvažiuos, – paaiškina sunerimusi vidurinioji.

Vyriausioji akimirką susinepatogina – juk tikrai, tikrai žino. Įprastą dieną gali lyti karamele, cukruotais avinėliais ar mėtinėmis lazdelėmis, bet kai atvažiuoja išsiilgta draugė – saldainiais. Tiktai didžiuliais šokoladiniais saldainiais.

– O dabar… Dabar bėgam! Kuri pirma iki stogelių? – šūkteli Elytė, pajutusi, kad jau šalta, ir visos skuodžia tolyn, tarsi užmiršusios, kas ką tik įvyko.

 

Čia daug daug butų. Todėl labai smagu gyventi. Tikrai tikrai. Kai lyja, pasislepiam po stogeliu ir toliau žaidžiam. Eiti namo? Ne, ne, ne. Va ir dabar. Kapsi milijonai milijonai lašų, o mes ir toliau lauke. Taip, arkliuk? Taip. Matot, kaip jis šypsosi? Girdit, kaip prunkščia? Mėgstą lietų arkliukas. Mėgsta. Jam keturi, o man jau visi penki, todėl turi klausyti. Ir klauso, nesispyrioja. Taip? Ei, nesispardyk, negalima! Nu nu nu. Nieko, užaugsi, arkliuk, tuoj tuoj.

“Krrr…” – girdžiu. Kas čia dabar? Kas Rūtos kregždutei nutiko?

– Ei, jai viskas gerai? – klausiu.

– Užkimo ir tiek.

– A. Tai gerai tada. Gerai, – sakau.

Prieš porą dienelių ir aš buvau užkimusi. Mama davė vaistukų ir pagerėjo. Ir… Ir liepė laikyti liežuvėlį burnoje. Stengiausi, tikrai tikrai. Bet negalėjau nepapasakoti, kaip arkliukas kojytę išsisuko! Liežuvėlis ėmė ir iškrito, o mama taip keistai į mane žiūrėjo. Ji visada keistai žiūri, bet tada… Tada keisčiau nei keistai. Keistuoliausiai!

– Elija, namo! – girdžiu.

– Mama, juk dar ne vakaras. Juk dar daug daug pažaisti liko! Ir Onytė atvažiuos…

– Vakare atvažiuos. Dabar lipk aukštyn, nagi, – šaukia ji. O draugės taip liūdnai žiūri. Liūdnai liūdnai.

– Aš tuoj. Tuoj tuoj ateisiu! – šūkteliu ir lipu į trečią aukštą. Mamytė sako, kad anksčiau gyvenom pirmame. Kai… Kai tėvelis dirbo laikrašty, o ne tam savo Danguje. Visai jau. Nepagalvojo, kad man tiek lipti reikės. Kiekvieną dienelę! Kvailai kvailai padarė. Ir… Ir nebeatvažiuoja.

– Maaam, kodėl tu mane… O! Daktaras. Mama, tu sergi? – klausiu atėjusi. Blogai būtų, jei vėl į ligoninę važiuotų. Gyvenčiau su močiute. Valgyčiau tik blynus, blynus, blynus ir vėl… blynus! Bet čia smulkmenėlė. Baisiausias tas klausimas: ar nealkana, Elyt? Kaip močiutė nesupranta, kad ne kūdikis esu? Ir šiaip. Ligoninės fu. Tikrai tikrai.

– Ne, Elija, man viskas gerai. Tik nežinau, ar tau gerai. O gal ir visai blogai, gal anksčiau reikėjo. Va ir iškarpose rašo, jog dabar kaip niekad vaikai serga visokiom keistom ligom.

Mamytė mėgsta karpyti laikraščius. Čekšt, čekšt krūvelę, ir kitos ieško. Šiaip… Visai smagu kartelį kitą padūkt tarp popierių. Tikrai. Bet ką ji čia dabar šneka? Gerklės nebeskauda, pilvui irgi gerai. Arkliuk, gal tu supranti? Ne?

– Prisėskim, pasikalbėkim, Elyt. Tik tu ir aš, – taria daktaras ir kažkaip pažiūri į mamą. Kažkaip. Nežinau, koks žodis čia tiktų. Lyg ir įdėmiai, bet ne visai taip.

– Gerai. Pašnekėkim. Tik trumpai trumpai. Šiandien atvažiuos Onytė, – tariu ir pėdinu iš paskos. Į kitą kambarį. Didesnį. Mama irgi šlumpsina kartu. Keistuolė. Tarsi negirdėjo daktaro. O daktarų klausyti reikia. Pati taip sako.

– Prašau, būtų geriau, jei mes dviese šnekė…

– Na jau. Turiu būti šalia. Turiu viską girdėti, – sako mama ir uždaro duris. Ei, užlipai ant žodžio galiuko!

– Kad jau taip, būkite, tik tyliai. Juk daktaras aš, tiesa?

Mamytė linkteli.

– Na, Elyt, papasakok man apie savo arkliuką, gerai? Ar visi jį mato, girdi, o gal tik tu? Kaip jis atsirado pas tave? – klausia daktaras, kai visi atsisėdam. Smagumėlis! Apie arkliuką viską viską galiu papasakoti!

– Man penki, o arkliukui keturi, – sakau. – Mamytė sako, kad man jį padovanojo močiutė. Ta pati, kur blynais maitina. Šiaip jau jis geras arkliukas. Taip? Ei, nesipurtyk taip smarkiai. Mes gi su daktaru kalbam. Reikia gražiai elgtis. Taip? Taip. Geras. Geras arkliukas. O Rūta turi kregždutę, kuri šiandien užkimo. Baisiai baisiai krankia. O Julytė turi drambliuką. Žinot, daktare, mes visos trys draugės, ir jie visi draugai. Baisiai smagu! Tikrai. O vakar…

– Gerai, Elyt, gerai. Viskas čia aišku. Viskas čia gerai, – nutraukia daktaras ir vėl tuo keistu žvilgsniu žiūri į mamą. Nagi baik, gąsdini, daktare, noriu pasakyti, bet išgirstu mamą:

– Atleiskit, daktare, bet ar jūs negirdit, kokias nesąmones šneka mano vaikas? Užkimo kregždutė, arkliukas nusipurtė. Ar aš viena įžvelgiu, dabar jau tu atleisk, Elyte, ankstyvą silpnaprotystę?

Iš mamos burnos lipa didelė didelė seilė. Va ir papteli ant peties. O žandai raudoni raudoni. Burokas. Mano mama burokas!

– Tai jau galiu eit? – klausiu. – Draugės laukia.

– Ne, – atkerta mama ir purto galvą visai kaip arkliukas.

– Bėk, bėk, vaikeli, – sako daktaras.

Valio!  Sukuosi durų link, o mama čiupteli mane už pakarpos. Ei, skauda gi!

– Būkite gera, leiskite jai eiti.

Mama keistai keistai varto savo akis. Baltas obuoliukas tai viršun, tai apačion. Tada dar padūsauja kaip kokia… Kaip kokia senutė! Ir… Ir paleidžia. Laukit, draugės, laukit. Atbėgu. No, no, arkliuk. Pirmyn!

 

Nors Elytė jau lauke, daktaras dar viduje. Rimtai ir atsargiai aiškina mamai, kas ir kaip:

– Yra toks dalykas, vadinamas perdėtu rūpinimusi. Turbūt girdėjot? Žinoma, ir apie tai reikėtų pašnekėti, – taria, akimis perbėgęs po laikraščių skiautėmis apsnigtus namus. – Bet tiek to. Šįkart tiek jau to.

– Jūs teigiat, kad nemoku rūpintis savo vaiku? – moteris vis nesupranta.

– Gerai. Gerai. Paklausiu paprasčiau. Ar prieš daugelį metų nemiegojot su kokiu nors pliušiniu žaislu, nesekėt jam pasakų? Argi nedainavot lopšinės lėlytei, nepynėt jai kasų, sakydama, kad princą pavilios? – švelniai klausia daktaras.

Moteris nori ką nors atsakyti, lyg ir priešgyniauti dar nori, bet gerklėje stūkso kažkoks luitas, neleidžia kalbėti. Ir kuo daugiau sekundžių byra, tuo sunkiau Elytės mamai. Jau ir krūtinę spaudžia, ir galvoje arterijos šoka, spaudimą kelia. Moteriškoje galvoje viskas taip susimaišo, kad net darosi sunku kvėpuoti, akyse raibsta. Nepaisant to, Elytės mama užtikrintai slenka spintelės link. Tarsi užmiršusi, kad daktaras, įdėmiai stebintis visa, kas vyksta, dar netoliese. Kiek pasikuitusi, moteris ištraukia seną seną albumą, voratinklių aptrauktą, apiplyšusį, nupučia nuo jo nusėdusias dulkes tarsi prabėgusias sekundes ir pamažėle verčia atgal.

– Turėjau, – sako po akimirkos. – Ir aš turėjau, – atsidūsta, žvelgdama į daktarą. Jis nusišypso, palinguoja galva ir išskuba laukan. “Tam kartui” – burbteli, o moteris atsigręžia į lango pusę. Anapus jo dūzgauja muselė. Tviskančiam voratinkly. Elytės motinai pravėrus langą, dešiniosios kojelės atsipalaiduoja. Bet kairiosios vis laikosi, pakilt neleidžia, ir kybo tokia pusgyvė muselė, ir kirba klausimas, kada tą vargšę mirtinai iščiulps voratinklio valdovas.

 

Vakaras netrunka ateiti. Vienas žaidimas, kitas, ir štai jau prietema, štai jau ant plikos žolės sėdėti šalta – mergaitės pasitiesia paklotuką. Visos jaučia, kad Onytė jau tuoj tuoj bus čia, tad kaip įmanydamos gražina savo žaisliukus, moko, kaip elgtis. Elytė irgi šukuoja savo arkliuką, irgi ruošiasi, tik rankos ne taip smagiai kaip kitų draugių juda, ir akys, rodosi, mažiau švyti. Mergaitė net žnybteli sau – nesuvokia, kas čia darosi. Ko čia krebždena kažkur po krūtine? Nestipriai, vos vos, bet nemaloniai, nors tu ką. Suprastų, jeigu lauktų eilėje pas dantistą ar skiepų, bet juk laukia pasiilgtos draugės!

– Kas tau yra? Visai nelinksmai atrodai, – klausia Rūta.

– Čia šiaip sekundėlę kažką suskaudėjo. Bet jau nieko, nieko. Oi tai linksma. Onytė tuoj  atvažiuos! – atitaria Elytė ir nusišiepia. Akys žybt, žybt ir įsižiebia. Tartum nieko nebuvo.

Iš tiesų, po akimirkos draugės išvysta mergaitę, žingsniuojančią jų link.

– Kokia didelė. Čia turbūt ne Onytė, – kužda Rūta.

– Pažiūrėkit, ir peliuko neturi. Ne, ne. Tikrai ne ji, – pritaria Julytė.

– Bet ji eina visai į mus. Gal pamišo? – kvatoja Elytė, sukdama aplink pirštą arkliuko karčius. Jie veikiai tepasi – mergaitės delnai gerokai prakaituoti.

– Labas! – šūkteli priėjusioji.

Mergaitės pasišnabžda, pasitaria, ir Elytė pradeda dėstyti nuosprendį:

– Esi labai, labai labai panaši į mūsų draugę Onytę. Bet mūsų Onytė buvo maža. Tikrai mažesnė nei tu. Tikrai tikrai.

– Nors… juk galėjo paaugti, – įsiterpia Rūta.

– Tikrai galėjo, – neprieštarauja jaunėlė. – Todėl čia smulkmenėlė, – sako ji.

– Taip. Taip. Svarbu peliukas. Mūsų Onytė turėjo peliuką, – tęsia Julytė. – Tokį pilką peliuką, kuris dažnai cypsėdavo. Visai kaip viščiukas ir labai juokindavo.

– Tikrai tikrai. Tai mes ir nesuprantam, kaip čia  yra…? – vėl šneka Elytė. – Nes Onytė nepaliktų peliuko. Būtinai būtinai atsineštų!

Mergaitės, atrodo, net apsvaigsta, tiek daug prikalbėjusios, o atėjusioji spokso išvertusi akis ir tyli. Neilgai – tuojau pat ima šnekėti:

– Onytė. Aš – Onytė. Tikrai tikrai. Tik kam man tas peliukas? Su tokiais tik kūdikiai žaidžia! Va Barbė – jau kitas reikalas. Tokį visos mokyklos mergaitės turi. Ir man mamytė neseniai nupirko. O jūs ką, dar žaidžiat su šitais? – Onytė dėbteli į rankose laikomus žaislus. – Tikrai?… – nesupranta ji, o Elytei vėl krebždena kairėj pusėj. Krūtinės ląstoj uždarytas paukštelis bado snapu, vis bado ir bado.

– Alio. Alio. Mums reikia daktaro. Jai visai susisuko! – juokiasi vidurinioji, Onytė šnopuodama dėbso į ją, o Rūta stebi savo paukštį. Jis rodosi vis purvinesnis, ir krankia vis bjauriau, kol visai užkimsta. Galų gale, iš jo ima sunktis nespėjęs išdžiūti lietaus vanduo, ir mergaitė paleidžia žaislą iš rankų.

– Ei. Pametei kregždutę! – išsigandusi surinka Elytė.

Rūta nenoriai pakelia paukštį.

– Onyte, o Barbė greitai išdžiūna? – klausia ji.

– Oi. Net neperšlampa!

Rūta šypsosi, matyti, kad atidžiai svarsto išgirstą pasiūlymą, juk Onytė nemeluotų. Be to, net keleriais metais vyresnė, matyt, žino, ką kalba. O Elytei taip spaudžia viduje, taip spaudžia, kad ji nebeištveria – prapliumpa verkti ir tekina skuodžia namo.

Vidurinioji mirksi akimis, nesupranta, kas Elytei taip staiga pasidarė, bet nesupranta ir Rūtos, kuri, numetusi kregždutę ant žemės, jau čiupinėja Barbės kojas, sukioja jos rankas ir keistai šypsosi. Jos abi šypsosi. Nė viena dar nežino, kad Barbė anksčiau ar vėliau pameta galvą. Nežino, kokia bjauri procedūra, bandant uždėti ją atgal.

 

Lauke laksto žiežirbos, o Elytės namuose ramu ir tylu. Girdėti tik plaunamų indų daužymasis ir vėjo varpelių skimbčiojimas. Bet vos tik Elytės mama pasisuka nusausinti rankų, įvirsta beveik uždususi dukra, ir tyla išsisklaido. Mergaitė nesidairo į šalis, neieško meduolio su pienu, neapkabina mamos, tik strimgalviais nuneria į savo kambarėlį. Susisuka it embrionas tokioje pat mažoje kaip ji lovoje ir laukia. Gal angelo, gal pasakų fėjos – bet ko, kas paaiškintų, nuramintų, kodėl turi taip sopėti. Kodėl ten kairėje krūtinės pusėje nerimsta?

Netrukus prasiveria kambario durys, ir įeina laikraščių fėja – mama. Mergaitė dar labiau susigūžia, dar labiau verkia.

– Ar tave užgavo, nuskriaudė, Elyte? Jei taip, žinok, atsirūgs visiems skriaudikams! – kalba mama. Jos akys laipioja sienom.

– Neužgavo, – sunkiai tarsteli dukra ir apsiverčia ant kito šono. Rankose stipriai suspaudžia arkliuką, bet tuoj pat atleidžia – mažoje galvelėje netikėtai gimsta mintis, jog dėl visko kaltas būtent jis. “Tikrai”, – mąsto mergaitė. “Jeigu ne jis, mama nebūtų pykusi. Jeigu ne jis, nebūtų atėjęs daktaras. Jeigu… Jeigu ne jis, Onytė nebūtų pavadinusi manęs kūdikiu! Jeigu ne jis, ak, jeigu ne tu, arkliuk!”

– Aš jį išmesiu, mama, – sypykusi iškūkčioja Elytė, o jos mama nustėra. – Onytė sakė, kad su pliušiniais žaislais žaidžia tik kūdikiai! Ir tu… Nenoriu, kad tu galvotum… Kad tu galvotum, kad… Kad aš esu kvaila, – sunkiai ištaria mergaitė ir, greitai kvėpuodama, tramdo ašaras. Nesiseka.

– Oi, mano Elyt, oi, Elyt, aš gi sukvailiojau. Visiškai sukvailiojau! Viskas su tavimi gerai. Dukryt, gali į valias žaisti su arkliuku ir su kitais žaislais! Gali kiek tik nori man pasakoti jų istorijas. Gali taip elgtis, nes esi vaikas. Ir vienintelė liga, kuria sergi…

– Tu nesupranti, mama! Visai nieko nesupranti! Su tokiais tik kūdikiai žaidžia! Tik kūdikiai, girdi? Man nebereikia šito kvailo žaislo. Man iš viso nereikia žaislų! – šaukia Elytė, nesulaukusi, kol mama nustos šnekėti. Ji bando kažkaip padėti dukrai, bando raminti, kol supranta, kad nebegali. Kad nebėra, ką sakyti. Joks žodis nebepadės. Motina atsistoja ir eina iš kambario. Akimirkai stabteli tik prie ant grindų besiritančio vienišo arkliuko. Tyliai jį pakelia. “O maža kas kada nors”. Išeidama žvilgteli į Elytę, tačiau visai trumpai – palūžti nevalia.

Mergaitė nė negirdi, kaip trinkteli durys, kaip nutolsta motinos žingsniai, ir ima čežėti laikraščiai. Ji tyso lovelėje, kūkčioja, galvoje kurį laiką dar sukasi visokios mintys, bet tuoj pat nurimsta, ir viskas, ką ji girdi, tėra tyla ir vėl pradėjusio lyti lietaus barbenimas. Tik lyja jau nebe saldainiais, net ne karamele ar mėtinėm lazdelėm, o lietum. Paprastu bespalviu lietumi.

  

Ištekėjo

 

Jis ėjo pirma manęs. Vėliau skubriai žingsniavo, tartum bėgo. Prakaitas nuo jo kojų varvėjo žemyn, kol ėmė gertis į sudulkėjusią žemės plutą, gėrėsi noriai, tačiau, atrodo, ne iki galo – padėjęs pėdą lygiai ten, kur ką tik buvo priklausiusi jam, slystelėjau. Galėjau, žinoma, tiesiog užsižiopsoti, tačiau jutau – ir tas jutimas mane degino – kad buvom priklausomi vienas nuo kito. Jis prakaitavo tam, kad aš paslysčiau, jis nesigręžiojo mano pusėn, kad nepabūgčiau, o gal nepabūgtų pats. Taip ir neatsisuko. Niekada. Nė kartelio, kai tuo tarpu kiti…

Kodėl nepasitraukiau? Kodėl neperėjau kitapus gatvės, neėmiau sekti įkandin kitiems? Toji nepaaiškinama, nors ir deginanti, trauka, tas keistas ryšys neleido. Vos tik pagalvodavau apie pasitraukimą, jis keistai pavartydavo galvą į šonus, imdavo mosikuoti rankomis, kad tik eičiau paskui jį. Aš ir ėjau. Beveik lipdamas ant kulnų. Bet net ir be jo judesių, be tų pamišėliškų pasipurtymų būčiau nepakeitęs krypties.

Mes vis ėjome ir ėjome, o gatvė niekaip nesibaigė. Aplinkui keitėsi vis daugiau ir daugiau praeivių, vis daugiau prakaito išmuštų skubančiųjų, vis drėgnesnė tapdavo gimdytoja žemė. Pakampiuos, užspeisti lentų ar kitų gatvei nebereikalingų liekanų, tarsi susilieję su jomis, švilpavo keisti mažaūgiai. Jų veidai buvo švelniai rausvi, vietomis nusėti taškelių, menančių strazdanas, akys didelės ir išsišovusios, sakytum, paprastos akys, jei ne vyzdžiai, kurie buvo ledų formos. O vieno mažaūgio… Jo vyzdžiai buvo visai tokių ledų, kokius kažkada mama pirkdavo laisvės alėjoje, formos. Atsiminiau, o gal tai jis atsiminė? O gal mes abu? Einant šitaip arti, mintys, rodosi, suvienodėja. Tebūnie, atsiminiau, kaip timpčiodavau mamą už marškinių skvernų tarsi pasakų fėją. Ji iš pradžių nenoriai sušnairuodavo pardavėjos pusėn, tačiau po akimirkos sumosuodavo odine burtų lazdele ir į mano delniukus įstatydavo didžiulę ledų porciją.

– Mama, o ledai gyvi? – paklausiau dar tada, kai vos nulaikiau ledus rankoje.

– O jie kvėpuoja?

Priglaudžiau ausį, bet šnopavimo neišgirdau. Negyvi, nusprendžiau.

– Mama, o kas yra siela ir dvasia? Kur toji siela ir toji dvasia būna, kur jos išeina? – paklausiau jau vėliau, sudomintas tikybos pamokų.

– Jos tarsi dvynės. Tai visos tavo, sūneli, mintys, dvejonės, norai, net atmintis. Visi geri ar blogi darbai. Sako, kad jos gyvena mumyse. Kartu su kūnu darniai juda. Bet aš sakau, kad jos seka mus. Vaikšto, nors ir labai nedaug, bet iš paskos, kartais suklumpa. Todėl kai žmogus miršta, miršta tik kūnas – jis vaikšto pirmas, jį pirmą ir pastveria, o siela ir dvasia išsisuka ir lieka gyvos.

Keistas buvau, argi ne?

Kai tai prisiminiau, jis dar labiau paspartino žingsnį, sykiais net šokinėjo iš vienos gatvės pusės į kitą, bandydamas išvengti susidūrimo su strazdanotaisiais, tad ėmė dar labiau prakaituoti, ir tą akimirką kažkur tolumoje, bet gana aiškiai išgirdau keistą dzingsėjimą. Nors ne, labiau skimbčiojimą. Panašų į vėjo varpelių, į šaukštelių, kurie trinkteli puodeliui per šoną, į raktų ryšulėlio. Bet ne tik į jų. Į dar kažko, kieno skambėjimas buvo neaiškus.

Tebūnie. Pernelyg nesigilinau. Ar verta įtempti ausis vardan nepažįstamo garso? Varginti ir taip nuolat dirbančius būgnelius? Kažin.

Tuo pačiu metu, kai dar bandžiau įspėti skimbčiojimo prigimtį, gatvė pakeitė kryptį, ir viskas aplinkui mus pasikeitė. Prašalaičių kur kas mažiau, keistų vaikų su ledų akimis irgi, tik dar garsesnis keistas skimbčiojimas. Tiesa, aiškesnis negu prieš tai – gerai išskyriau raktų žvangesį ir vartų girgždesį. Ir vis tik liko kažkas, ko išskirti nesugebėjau.

A. Dar moteris. Priešais mus išdygo moteris. Ne šiaip sau prašalaitė, kuri eitų ir praeitų. Šioji ėmė tipenti greta, kaukšėdama kojomis tarsi pagaliukais, ir tiesiog kiaurai narstyti mano pakeleivį. Po akimirkos, o gal iš karto pastebėjo ir mane. Tada apsuko jį, ne, mudu abudu ilgomis ilgomis kasomis ir ėmė tempti kažkur tolyn. Vis tolyn ir tolyn. Tai čia kaip? Imti ir palikti gatvę? Vardan ko? Vardan neaiškios moters, įtariai žvelgiančios į kišenes, gundančios, nelyginant saulašarės vabzdžius? Jokiais būdais. Galų gale tiek laiko buvome tik mudu, kad lyg ir nieko netrūko.

Ėmiau karštligiškai blaškytis, gręžiotis atgal, į tą vietą, kurioje buvome dar prieš akimirksnį, į tą vietą, kuri buvo saugi ir pažįstama. Tačiau jis, o veikiau jo akys viską sunkino:

– O tavo plaukai tokie gražūs. O tavo akys tokios nuostabios. O tavo…

Ir taip be perstojo. Su kiekvienu žingsniu pirmyn vis naujas komplimentas (ne)pažįstamajai. Tik po ilgo laiko jo žodyne atsirado protingesni žodžiai:

– Bet tu savanaudė. Bet tu lupikautoja. Bet tu dusini mane. Bet tu…

Pagaliau jis suprato. Atsipeikėjo. Chimeriškos žilstelėjusios kasos atsipalaidavo, ir štai viskas vėl buvo gerai. Štai mudu vėl galėjome ramiai žingsniuoti gatve. Išties ramiai, tačiau tik akimirką šitaip – visai netrukus iš įvairių pakampių ėmė rinktis tie keisti mažaūgiai. Ko gi jiems vėl prisireikė? Kodėl nebuvo galima tiesiog ramiai eiti dviese? Jie vis rinkosi ir rinkosi. Po akimirkos gatvė tiesiog knibždėte knibždėjo.

Įsistebeilijau į vieną jų ir nustėrau. Akys. Akys. Jų akys neturėjo vyzdžių. Tiksliau vyzdžiais nebebuvo ledai. Tai buvo keisti užgesę rutuliukai. Daugiau nieko – tik visiška tamsa. Baisiausia, kad tasai, į kurį įsispoksojau, lygiai taip pat vėrė akimis tąjį, su kuriuo žingsniavome jau galybę laiko, prie kurio įpratau, ir klausimo, ar verta eiti paskui jį, o gal nusukti į šoną, nebekėliau. Jis vėrė akimis tą, kuris jau buvo išprakaitavęs turbūt viską, ką sugebėjo, kurio kojos, rankos, pilvas ir bet kuri kita kūno dalis buvo smarkiai pasikeitusi, vos atpažįstama. Savaime suprantama, man klausimas, ar tai tikrai jis, o gal kas kitas, nekilo – juk buvau ištikimas jam visą šį laiką, jis keitėsi tiesiog mano akyse. Iš lėto, tačiau keitėsi. Keitėsi ir ėjimo tempas – iš pradžių greitėjęs, ėmė lėtėti.

Jo rankos buvo sudiržusios, ten, kur buvo raumenys, pūpsojo riebalai, styrojo nukarusi oda. Galingą plaukų kuokštą pakeitė dar galingesnis plikės blizgesys. Tik akys. Jo akys buvo visai kaip…

– Jos liks, o tu ne. Ir pagauk, kur uodega, – sukliko stebėtasis mažaūgis. Kodėl nepaliko ramybėje? Nagi kodėl?

Ir kas tos jos? Niekaip nesupratau. Ėjome juk tik aš ir jis. Mes buvome dviese. Visą laiką. Ir tada, kai gatvė vos vos pradėjo savo vingį, ir tada, kai jos teliko vos keli metrai. Kai ji susitraukė iki nesuvokiamo dydžio.

Atsiminiau, kaip susitraukė mamos marškiniai. Taip smarkiai, kad nebeištiesinsi, kitam nepaliksi, tik išmesi. Jie, žinoma, laikui bėgant, sutrūnys, patręš žemę. Tik kad niekada iš jų neišdygs tokie patys marškiniai. Gal iš viso neišdygs. Ir tas atsiminimas apie marškinius sklandys vienas ilgą laiką. Jie bus atskirti.

Nors apsupti mažaūgių, mes vis dar ėjome. Ne, jau šliaužėme. Pasukti atgal? Atgal – neįmanomas žingsnis. Už nugaros nieko nebuvo. Tik keistas šėšėlių šėlsmas.

Staiga suskambėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse suskambėjo varpai. Iškart po to sužvangėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse sužvangėjo raktai.

Tada sugirgždėjo. Visai šalia mūsų, o gal virš mūsų ar mūsyse sugirgždėjo vartai.

– Jos liks, o tu ne. Ir pagauk, kur uodega, – vėl sukliko mažaūgis. Ties žodžiu „jos“ keistai dėbtelėjo į mane.

– Aš nurinksiu lentas.

– Nepadės. Vis tiek liks jos, o ne tu.

Jiedu kalbėjo trumpai, bet to užteko, kad mano pakeleivis imtų blaškytis į šalis, gręžiotis atgal, nesuvokiamai mostaguoti plevėsiškomis rankomis. Atrodo, ėmiau mostaguoti ir aš. Atrodo, tuokart viską darėme išvien. Mažaūgiai netrukus išsilakstė.

Tada baigėsi gatvė, ir priešais mus išdygo moteris. Nejaugi vėl? Ne, ji buvo kitokia. Permatoma, perveriama, nesuvokiama, tačiau keistai artima. Ji šypsojosi, šypsojomės ir mes. Ji šypsojosi ir aš viską supratau, viską viską susiejau. Ledus, odinę burtų lazdelę, marškinius, kurių ji, moteris, stovėjusi priešais, vaikystės pasakų fėja, buvo sudėvėjusi turbūt didžiulę spintą. Ir klausimą. Atsiminiau tą vaikišką klausimą, kurio būčiau geriau niekada neuždavęs, nes atsakymas į jį nukryžiuojantis. Žinoma, tik tada, kai netikėtai imi ir suvedi viską viską į viena. Net ir strazdanoto mažaūgio žodžius, mudviejų keistą ėjimą, tos moters, mano, ne, mūsų mamos, šypseną, akis, ledus, mūsų atsiminimus… Viską viską.

Ir tada, kai aš supratau, kai jau žengiau pro atvertus vartus, mano pakeleivio veide užgeso rutuliukai. Visiškai. Teliko tokia pati tamsa kaip mums už nugaros.

Sekdamas įkandin mūsų motinai, dar garsiau skambant varpams, pirmąsyk pažvelgiau į jo, jau tysančio, nebeskubančio, nebesiblaškančio, veidą. Ramus. Jis buvo visiškai ramus. Ir gvazdikai, tokie margi kaip mamos marškiniai, gvazdikai, po kurio laiko išdygę toj vietoj, kur gulėjo jis, išdygę iš jo prakaito ir jo paties, buvo visiškai ramūs.

Tik aš ėmiau blaškytis.

Kaip man ir jai, mūsų motinai, reikės būti? Kaip? Kaip man reikės būti nežinant?

Ir šiandien blaškausi. Su kiekvienu atodūsiu, atrodo, vis labiau. Nes jis neatsimerks, jis nepabus vien tam, kad pasakytų… Pasakytų, kuris, po galais, esu aš.

Lina Girskytė

Justina Grigeliūnaitė

Justina Grigeliūnaitė

Justina Grigeliūnaitė
Justina Grigeliūnaitė

Mokausi Ignalinos gimnazijoje ir šiemet jau būsiu abiturientė. Rašau  miesto bei mokyklos laikraščiams,  domiuosi žurnalistika ir stengiuosi dalyvauti visur kur tik spėju ir sugebu dalyvauti, kadangi visuomet mėgau išbandyti savo jėgas ir atskleisti viską ką gebu. Kai rašau ar kalbu viešai – aš gyvenu. Neįsivaizduoju gyvenimo be kūrybos. Mažai kas žino, kiek daug man reiškia minčių talpinimas lape. Bandau  rašyti ir  straipsnius, ir pjeses, taigi mano kūryba susideda iš daugybės žanrų.

Kalbėjimo viešai saldumą pajutau dar vaikystėje, pradėjusi lankyti dramos teatrą IKI, kurį lankau iki pat šių dienų. Tuomet  pradėjau dalyvauti skaitovų bei rašinių konkursuose bei projektuose  „Piliečio žadintuvas“,  „Teatro forma“. Lankau renginių organizavimo būrelį, dalyvauju visur, kur tik spėju, kadangi visuomet tvirtai tikiu, kad likimas siunčia man užduotis manydamas, jog visas jas įveiksiu. Kiekvienas konkursas ar išbandymas kvepia man nauju iššūkiu, kurį su dideliu malonumu priimu, noriu įrodyti, jog ir žmonės iš mažesnių miestelių gali pasirodyti ne blogiau, nei iš didelių miestų.

Nuo redakcijos: publikuojame Justinos rašinį, Jaunųjų filologų konkurse 2013 metais pelniusį prizinę vietą (publicistikos ir esė sekcija) . 

Pasaulis, kuriame gyvenu

Justina Grigeliūnaitė

Geriau karti tiesa nei saldus melas

Visas pasaulis prikimštas melo. Nė vienas žmogus nemiršta savo širdyje nesinešiodamas jo. Nors ir visiškai nekalto. Tiesą sakyti sunkiau nei meluoti, bet ar tai geriau? Meluojame, kai norime išsisukti, pagerinti esamą padėtį ar neskaudinti žmonių. Vis meluojame ir meluojame dažnai net pamiršdami tiesą. Manome, jog ji niekuomet nebus išaiškinta ir tai tik dar labiau skatina rinktis melą. Skatina pamiršti pasekmes, pamiršti tai, jog „yla visuomet išlenda iš maišo“. Taip pat žmonės mano, kad kitiems melą priimti bus daug lengviau ir vadovaujasi fraze: „Mažiau žino – ramiau miega.“ Taip šlykščiai teršiame pasaulį melu susigalvodami įvairiausių pateisinimų. O melo galima rasti visur: parduotuvėse, mokyklose, bibliotekose, netgi namuose, kai mažas vaikas sudaužęs vazą įnirtingai aiškina mamai, kad tai ne jo darbas, arba paauglė sakydama mamai, kad eina pas draugę ir grįš vėlai, iš tiesų ketina išsmukti į šokius. Melas tartum lydi mus per gyvenimą. Klaipėdiškė Lina Motiejauskaitė Bernardinai.lt straipsnyje „Teisė meluoti?“ išsako tokią nuomonę apie melą: „Šiandien melas apdangstomas labai gražiais šydais, suvyniojamas į dailias, šiuolaikiškas pakuotes ir sėkmingai (dažniausiai pigiau) pardavinėjamas. Man atrodo, kad tai tapo tokiu paplitusiu reiškiniu, kad mes to arba nebepastebime ir nebeatskiriame, arba priimame kaip neišvengiamybę ir susitaikome…“ Ir man atrodo, kad melas tiek paplitęs visur: jau nebegalima jo atskirti nuo tiesos. Meluojame mes ir meluojama mums. Tai lyg užkeiktas ratas, kuriame, regis, suksimės per amžius.

Mums nepatinka, kai meluoja tiesiai į akis. Tai kodėl tada patys taip elgiamės? Nekalbu apie tą nekaltą melą, kuriuo pasinaudojus neatsitinka nieko blogo, nors, aišku, neginuir jo. Kalbu apie tą melą, kurį pasakius gali daug kas pasikeisti. Mums dažnai taip norisi pagražinti tiesą nors trupučiu melo, bet blogiausia, kad tai darydami dažnai nebejaučiame ribų. Per daug pagražiname. Per daug pakeičiame. Kaip galima pakeisti tai, kas tikra, tuo, ko nėra? Mes tai sugebame. Ir vis per tą baimę. Baimę įskaudinti, baimę, kai esame įspausti į kampą ir nebeturime ką daugiau daryti, tik meluoti. Meluojant nėra kada pagalvoti, kaip pats jautiesi, kai tau sakoma netiesa. Bet aišku, kad vis vien kažkada melas bus išaiškintas. Tik laiko klausimas, kada. Ir kuo vėliau, tuo baisesnės pasekmės laukia. Dvidešimt pirmajame amžiuje visai panašiai kaip Renesanso laikų V. Šekspyro „Hamlete“. Naujasis karalius mano, kad visi tikės jo melu, jog brolį(buvusį karalių) nužudė gyvatės kirtis, ir pats neturėdamas nė lašo garbės susituokia su brolio žmona, tačiau tikroji tiesa yra ta, kad jis pats brolį nunuodijo. Hamletas sužino tiesą ir ją visiems parodo. Taip ir išlenda yla iš maišo. Kaip ir šiais laikais pamelavus, dažnai viskas iškyla į paviršių. Karalius tai mes visi. Visi visi, kurie tikimės, kad tiesa niekuomet neišaiškės. O pasekmės dėl atskleistos tiesos karaliui buvo tikrai skaudžios. Jis taip ir mirė su melu širdyje. Kaip ir dauguma mūsų. Nesakau, kad reikia pradėti prisipažinti žmonėms, jog jiems kažkada melavai, reikia tiesiog nustoti tai daryti. Pradėti sakyti tik tiesą, nors ir labai labai karčią, nes „saldus“ melas ją tik paslepia, o po to tas „saldus“ melas šlykščiai išlenda pačiu netinkamiausiu metu. Tikriausiai, nepriklausomai nuo laiko tai bjaurus potyris kiekvienam…

Jie „mato“ gražią ateitį – neužsidarę namuose, o… gyvendami

Mintys po susitikimo

„Jaučiau jų visų žvilgsnius, jie tarsi susmigo į mane vienu metu, kai tik žengiau žingsnį iš namų, norėjosi bėgti atgal ir užsidaryti nuo viso pasaulio. Kodėl, po velnių, visi sako, kad žmonės jaučiasi nejaukiai prie neįgaliųjų, jeigu aš vienintelė, kuri tuo metu nejaukiai jaučiausi? Tikriausiai jie visi žiūrėjo į mane su didžiuliu gailesčiu, taip, pripažinsiu, man ir pačiai savęs buvo gaila.“ Tai pirmosios devyniolikmetės Linos (vardas pakeistas) mintys po nelaimingo atsitikimo, išėjus į gatvę. Ko gero, ji teisi, prasilenkę su neįgaliuoju dauguma pajunta gailestį, nors ir nežymų. Mes gailime žmonių, kurių gyvenimą galime patirti per kelias sekundes. Mes visi gyvename laimingai, kol gyvenimas mūsų neišbando.

Nelaimė priverčia pamiršti gyvenimo skonį

„Nenorėjau daryti nieko kito, tik sėdėti užsidariusi ir verkti, maniau, kad visas mano gyvenimas žlugęs. Nenorėjau matyti draugų, vaikino, man buvo gėda, kad aš esu ne tokia kaip jie. Bijojau išgirsti jų juoką, tuo metu aš maniau, kad visas pasaulis žiūri į mane ir juokiasi. Pripažįstu – nenorėjau gyventi. Po pirmojo išėjimo į gatvę man prireikė dar poros mėnesių, kad išdrįsčiau vėl išeiti iš namų. Man prireikė keturių mėnesių, kad išeičiau pasivaikščioti“, – Lina kalbėjo vis dar drebančiu balsu, telefono ragelyje girdėjau ją pirštais barbenant į stalą,  jaučiau, kad jai buvo skaudu prisiminti visa tai, ką patyrė, nors dabar, kaip ji ir sakė, gali nusišypsoti sakydama: „Kokia aš visgi buvau silpna.“ Šioks toks nerimas liko iki dabar. Dabar Lina, kaip ir dauguma neregių, po tam tikro laiko gyvena laimingai ir bando nebegalvoti apie praeitį, bet kad tai pasiektų, turėjo ne vieną ir ne dvi problemas, iškilusias jos kelyje.

Laikas palaipsniui tampa draugas, o ne priešas

Tomas (vardas, jo prašymu, pakeistas) taip pat, kaip ir Lina, manė, jog negalės viso to ištverti. Kiekviena gyvenimo diena jam buvo tarsi kankynė, prabudęs ryte jis tegalvodavo, kaip greičiau vėl užmigti. Jį pastebėjusi buvau seniai, bet užkalbinti galimybę turėjau tik dabar. „Visi man tik ir šnekėjo, kad priprantama prie visko, kad dabar sustiprės mano juslės ir tai kompensuos mano negalią. Nė vienu iš jų netikėjau. Iš tiesų net ir dabar sunku ištarti žodžius – aš esu aklasis. Man prireikė pusės metų, kad galėčiau išeiti tiesiog pasivaikščioti. Po tos dienos aš supratau, jog viskas nėra taip blogai, blogai yra tik sėdėti užsidarius namuose ir savęs gailėti. Aišku, kol tai supratau, praėjo nemažai laiko, iš pradžių ir pats savimi netikėjau.“ Abu kalbintieji neregiai pokalbyje išskyrė laiką, jo reikšmę po nelaimės. „Dabar po visko, ką iškentėjau, galiu teigti, kad laikas mano draugas“, – juokiasi Tomas.

 

Aš iš tiesų esu toks nenormalus?

Tiek Tomas, tiek Lina pripažino, kad vienas sunkiausių dalykų aklajam yra pradėti mokytis. „Jausmas neapsakomas. Kai pirmą kartą į kambarį įžengė mokytoja, kuri turėjo mokyti mane Brailio rašto, norėjau spjauti jai į veidą, juk skaityti mokiausi dar prieš eidama į pirmąją klasę“, – tokius žodžius su skausmu išgirstu iš Linos. O Tomas teištaria, kad vienintelė mintis, kai tėvai nuvežė jį pas mokytoją, buvo: „Ar aš iš tiesų esu toks nenormalus?“ Abu teigia, kad tapo daug lengviau susipažinus su tokiais pat kaip jie, girdint jų optimistiškus balsus ir randant jų žodžiuose šiokią tokią viltį susigrąžinti laimę.

Mama – žingsnis į gražią ateitį

„Iki nelaimės su mama kalbėdavau tik tarp kitko, pagrindinis jos klausimas būdavo: „Kaip sekėsi mokykloje?“ arba „Kada grįši?“, bet po nelaimės suvokiau, ką visgi gali padaryti mama dėl manęs ir mano tolimesnio gyvenimo. Iš pradžių buvo kiek keistoka, bet vėliau be vakarinio pokalbio su mama neįsivaizdavau nė dienos“, – dalinosi savo patirtimi Lina. Jos mama nebuvo užsidegusi kalbėti apie nelaimę ir kas vyko po to, kalbėdama nervinosi ir vis nutildavo sakinio viduryje. „Iš tiesų buvo be galo sunku po nelaimės grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Iš pradžių namuose tvyrojo įtempta tyla, atrodė, tarsi visi bijojo šnekėti, bet kai naktimis girdėdavau dukros verksmą, nebeiškenčiau. Pradėjau vakarais su ja kalbėti apie viską. Pradedant kasdieniais dalykais ir baigiant gyvenimu. Ji sakydavo visus savo rūpesčius ir aš stengdavausi jai padėti, kartais net ne žodžiais, o veiksmais. Tikriausiai viena iš mano taktikų sugrąžinti ją į normalų gyvenimą buvo nesielgti su ja kaip su neįgaliąja. Ne viskas jai buvo „patiekiama ant lėkštutės“, daug ką padaryti turėjo pati. Taip ją priverčiau išeiti iš savo kambario, pradėti vaikščioti po namus, vėliau ir kieme. Man buvo gera matyti, kad po kiekvieno pokalbio ji darėsi vis laimingesnė, kad galėjau ir vėl išvysti jos šypseną, buvo neapsakomai gera, kad jos ašaras pakeičiau į juoką. Ji tapo laimingesnė nei anksčiau, nes įsigijo draugę, gal net geriausią, mane – savo mamą.“ Lina atsisveikindama pasakė, kad mama grąžinospalvas į jos gyvenimą. Iš pokalbių su Lina ir jos mama supratau, kad net ir blogiausiose situacijose atsiranda kokia nors išeitis.

 

Man padėjo žmonių veidai

Kai paskambinusi Tomui paprašiau jo susitikti dar kartą, kad galėtų man papasakoti, kas jam padėjo viską ištverti, jis tik ištarė: „Rytoj 17.00 būk ten pat, kur praeitą kartą.“ Kadangi jo balsas buvo rimtas, išsigandau, kad galbūt pokalbis nesiriš. Bet jau kitą dieną žingsniuodama į susitikimą su Tomu iš tolo pamačiau jo veide šypseną ir nusiraminau. Šalia stovėjusi mergina, tikriausiai draugė, pakštelėjo jam į skruostą ir paėjo į šalį. „Tik žinok, kad iš pradžių man bus kiek sunkoka apie tai kalbėti“, – įspėjo mane Tomas. Ir iš tiesų, pradžioje žodžiai strigo, bet vėliau viskas susitvarkė ir išgirdau tokią istoriją, kokios net nesitikėjau išgirsti: „Po nelaimės buvo labai sunku suprasti, kad daugiau nebepamatysiu brangių žmonių veidų, vieno iš jų – savo merginos. Aš bijojau, kad laikui bėgant visai pamiršiu, kaip ji atrodo, taip pat bijojau, kad pamačiusi mane tokį ji nebenorės su manimi būti, juk tada aš jaučiausi nenormalus, man buvo gėda, taigi dėl šių baimių nesimačiau su ja beveik mėnesį, kol galiausiai tėvai privertė susitikti. Širdis drebėjo iš baimės. Jaučiau, kaip ji įėjo į mano kambarį ir prisėdo greta. Tylėjome maždaug pusvalandį, o gal ir daugiau, juk tuomet nejaučiau laiko tėkmės. Draugė pasakė, kad tėvai išdavė jai mano baimes, kad ji žino, ką daryti, po to paėmė mano rankas ir uždėjo jas ant savo veido, liepė man jį liesti. Iš pradžių buvo kiek keista, nes nesupratau, ką tai pakeis. Bet jausmas buvo nuostabus, liesdamas aš vėl atgaminau kiekvieną jos veido kontūrą, be to, pajutau duobutes skruostuose, kai ji šypsojosi, nors anksčiau jų net nebuvau pastebėjęs. Nuo tos dienos aš pradėjau liesti ir kitų žmonių veidus, žinoma, pirmiausia pažįstamų, vėliau tų, su kuriais susipažindavau. Netgi pradėjau naują veiklą, ko niekada anksčiau nebūčiau daręs, – lankyti keramikos būrelį. Gal ir juokingai skambės, bet mokytoja iš molio nulipdo galvos formą, o aš atkartoju jaustus veido bruožus. Tai man padeda. Labai padeda užsimiršti. Mano draugė padėjo atsikratyti didžiausios baimės ir dabar aš laimingas, nes užuot matęs veidus aš galiu juos jausti.“ Pamojau ranka ateiti jo draugei, pajutau didelį norą apkabinti ją ir padėkoti, jaučiau jai pagarbą. Ji pravirko, tik klausimas, ar džiaugsmo ar per ilgai susikaupusio skausmo ašaromis. Atsisveikindamas Tomas paklausė, ar galėtų paliesti mano veidą, kad įsivaizduotų, kaip atrodė žmogus, su kuriuo dalinosi vienu savo gyvenimo tarpsniu. Mačiau, kaip jis šypsojosi tai darydamas, supratau – tai tikrai jam labai padeda.

 

Ar vaikų linijoje rasiu pagalbą?

„Vaikų linija – tai pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams“, – teigia užrašas ineternetinėje svetainėje. Telefono ekrane įvedu skaičius 116 111 ir skambinu. „Laba diena, čia vaikų linija, kuo mes jums galėtumėme padėti?“ – išgirstu malonų balsą, sklindantį iš telefono. tikriausiai pokalbis bus malonus ir įdomus. „Laba diena, norėčiau paklausti jūsų, ką daryti, prieš savaitę man pasakė, jog mano regėjimas vis silpnės ir galiausiai apaksiu arba matysiu tik neryškius šešėlius, po šios žinios nebenoriu gyventi, nenoriu niekur eiti iš namų, noriu tik sėdėti užsidariusi ir verkti“, – liūdnai pasakau. „Mhm“, – atsako man. Tyla tęsiasi apie minutę, tuomet tas malonus balsas manęs klausia: „O tu visada blogai matei?“ „Nuo vaikystės“, – atsakau. „Mhm“, – išgirstu vėl iš savo pašnekovės. Vėl minutės tyla. Šį kartą neiškenčiau ir nutraukiau tylą žodžiais: „Aš nebenoriu gyventi, nes nežinau, kaip tai reikės daryti, kai negalėsiu nieko regėti.“ Į mano kiek liūdnoką pasisakymą malonioji pašnekovė sugebėjo atsakyti: „Mhm. O tu labai blogai matai?“ Tikriausiai neverta net cituoti tolimesnio mūsų pokalbio, nes visi patarimai iš vaikų linijos tebuvo: „Mhm“. Malonus balsas ir klausimai ne visada padeda, ypač jei sakai, kad tu neturi  noro gyventi, o tavęs klausia tokių nereikšmingų dalykų – tai būtų vertinga tuo atveju, jeigu žmogus, kuris skambintų, tiesiog norėtų pašnekėti, o ne gauti patarimų tolimesniam gyvenimui. Nors tai, ką kalbėjau, buvo tik vaidyba, mano nuotaika subjuro. Atsisveikinau su manimi šnekėjusia vaikų linijos konsultante ir padėkojau už pokalbį. Bet ar toks pokalbis padėtų žmogui, kuris nebenori nieko daugiau gyvenime? Juk kiekvienas ištartas žodis yra svarbus tokiu atveju, kiekvienas „Mhm“ lieka atmintyje, nors ir ne tai tikėjaisi išgirsti prieš pradėdamas pokalbį.

 

Kokios mintys iškyla prieš akis pamačius neregį?

Žmonės pažįsta tik gailestį. Iš trisdešimties žmonių, kuriems buvo užduotas šis klausimas, dvidešimt vienas labiausiai išskyrė žodžius: „Jausčiau aklajam didelį gailestį ir tiek.“ Dar įdomiau buvo klausyti atsakymų uždavus klausimą: „Kaip manote, kokia įprasta aklo žmogaus diena?“ Vienas iš atsakiusiųjų telefonu nusijuokė ir teištarė: „Atsikelia ir vėl nueina miegot, juk jie negali nieko daryti, jie nieko nemato, tiesiog nuobodžiauja namuose ir viskas.“ Ar tikrai neregiai visuomet sėdi užsidarę namuose? Ar jie negali tiesiog gyventi įprasto gyvenimo kaip visi normalūs žmonės? Ir ar negalima jų laikyti normaliais žmonėmis? Liną su Tomu prajuokino šie žmonių atsakymai, jie sako, kad gailesčio tikrai nereikia, o ir lovoje jų diena prasidėdavo ir baigdavosi tik pradžioje. Ne, jie daug mieliau būna tarp žmonių. Taip, jie gyvena įprastą gyvenimą, tik šiek tiek sunkesnį. Taip, galima juos laikyti normaliais žmonėmis.

 

Kas jiems visiems iš tiesų padeda išlipti iš tamsos?

Juokas, veidų lytėjimas, supratimas, kad galima visko išmokti, draugai, grynas oras, ryžtas, viltis, šviesa, šeima, pasitikėjimas, bėgančios dienos, pasivaikščiojimai, pokalbiai prie arbatos, drąsa, noras gyventi, aplinka ir laikas. Laikas mūsų draugas, jis sugeba net ir pačius sunkiausius dalykus paversti prisiminimais. Tai jis ir drąsa gyventi toliau, laiką leisti ne namuose labiausiai padeda neregiui. Geriausia laukti pagalbos iš artimųjų ir, svarbiausia, nebijoti jos priimti. Kalbintieji neregiai pripažino – jeigu nebūtų buvę jiems padėjusių žmonių, gal ir dabar „nematytų“, kas vyksta už jų kambario durų.

 

Sugedęs kopijavimo aparatas

Kopija, kopija, kopija, originalas, kopija, originalas, kopija, kopija… Kas tai? Gal televizijos laidos, kurios savo vienodumu stebina kiekvieną kartą įsijungus televizorių, o gal naujos fantastinės knygos, kurių blizgantys viršeliai savo spindesiu, rodos, varžosi labiau nei pačių knygų turiniai? Ne. Tai tikriausiai makiažas ar apranga? O gal visgi šukuosena?

Dar blogiau. Milijonai vaikščiojančių „mumijų“. Net nežinančių, ką reiškia gyvenimas. Tu gali nusipirkti grožį, bet ne žavesį, gali nusipirkti, ką tik nori, tik ne gyvenimo vertybes. Parduotuvės prikimštos kopijų, lyg paskutinei gyvenimo dienai reikalingiausių daiktų. Tūkstančiai, gal net milijonai eina į jas tikėdamiesi nusipirkti originalumo, tačiau gauna tik apgaulę, nes perka beverčius daiktus. Beveik viskas, kas už pinigus, – gražu, bet nenaudinga. Juk tos pačios parduotuvės tiesiog išspjauti sugedusio kopijavimo aparato lapai. Kopijos. Ir mes džiaugiamės tomis kopijomis – apgaulėmis (patinka apgaudinėti patiems save). Tas pats, kaip nusipirkti knygą „Skaitymas – puikus laiko praleidimo būdas“ nemokant skaityti. Faktas, kai mes tikimės būti geriausi, tampame juokingiausi, juk visada taip būna. Ne, ne tikėtis reikia, o dirbti. Net ir sau. Labiausiai sau. Ne, ne prieš veidrodį dirbti, ne parduotuvėse prieš batų lentynas ir toli gražu ne žiūrint į kompiuterio ekraną, kuriame matoma tavo nuotrauka, įdėta penkiose visiškai vienodose pažinčių svetainėse, svarbiausia, dirbti su savo širdimi ir mintimis, stengtis ir norėti. Tai tikriausiai vienintelis dalykas, kurį kiekviena kopija turi originalų. Keistai skamba – originalas kopijoje. Ir vien dėl to neturime lengvai pasiduoti, turime kovoti su visu bandančiu mus suvienodinti pasauliu. Neleiskime, kad visos apgaulės sunaikintų mus pačius. Mes – tai ne mūsų „žydros akytės ir šviesūs plaukučiai“, to nesunaikinsi, mes esame mūsų viltys ir tikslai, mes esame mūsų širdys ir mintys. Aplinka stipri. Televizija, internetas, knygos ir muzika lydo mūsų smegenis. Nesakau, jog visa kultūra, bet populiarioji tikrai lydo. Tai, kas blizga ir yra populiaru, nebūtinai yra naudinga mums. Perskaityk bevertę knygą („Saulėlydis“) – turėsi malonumą maždaug porą dienų, jei tiksliau, tiek, kiek skaitysi ją, paklausyk bevertės muzikos (spiegiančio „Popso“), džiaugsiesi (???) apytiksliai keturias minutes – tiek, kiek trunka daina. Ir vien dėl to galima sakyti: „Taip, mes esame stipresni už aplinką.“ Kodėl? Turime minčių, kurių vertė taip greit nenusidėvi. Mes stiprūs, mes kuriame ateitį. Mielieji, mes esame ateitis, nuo mūsų priklausys aplinka, kurioje gyvensime. Ir aš nenoriu, kad mano vaikai jaustų laimę kelias minutes ar dienas, noriu, kad jie būtų laimingi kiekvieną minutę, kiekvieną dieną – visą ilgą gyvenimą.

Visi turim suprasti: pasaulis yra didelis kopijavimo aparatas, kiekviename kampe paliekantis žymę, jog jo čia jau būta ir gerai pasidarbuota. Jis tyliai šypsosi stebėdamas savo padarinius gimnazijose, bibliotekose, parduotuvėse, internete ir televizijos kanaluose. Net nesuprasdamas, koks beviltiškai bevertis jis yra. Kopijos naikina mūsų ateitį. Kopijose nėra nei lašelio ateities.

Sugedęs tu, mūsų didelis kopijavimo aparate, kaip velniškai gaila, kad niekas nesupranta, kad tu sugedęs. Jei supras, tai jau per vėlai, kai patys tavimi pradės naudotis ir taps priklausomomis kopijomis. Turime pamatyti jau dabar, kokias bevertes kopijas tu tesugebi padaryti. Ir visgi tikiu – pasaulis taps mums didele saule, kurios kiekvienas spindulys bus skirtingo ryškumo. Kopijavimo aparate, mes dar ateisime, nes ir esame tie spinduliai, šviečiantys į ateities langus.

 

Gailestis nėra pagalba

Neįgalus žmogus visuomenėje. Laukiant atvykstančio traukinio mano akis užkliudė mergina invalido vežimėlyje, atrodo, nieko keisto, bet aš niekaip negalėjau atitraukti akių nuo jos iki pusės be gailesčio nurėžtų kojų. Šalia jos stovėjo jauna moteris, tikriausiai mama, kurios veido net neįsiminiau, nes visas mano dėmesys buvo sutelktas į ją – merginą, kuri niekuomet negalės bėgioti, negalės atsistoti. Staiga pasijutau šlykščiai, apsidairiusi aplink pamačiau daugybės žmonių akis, subestas vien tik į ją: vieni tyliai kikeno, kiti su apgailėtinu, tikrai apgailėtinu gailesčiu nužiūrinėjo ją, o aš… Ką aš? Pasijutau beviltiška, kaip ir visi tie žmonės, man norėjosi spjauti visiems į veidus už jų įžūlius žvilgsnius, bet tuomet supratau – ta mergina norėtų spjauti ir man, nes aš esu lygiai tokia pat kaip jie.

Jie nėra invalidai. Gyvojoje bibliotekoje kartą teko bendrauti su viena neįgaliąja, pirmosios mintys: „Kaip reikės bendrauti? Jausiuosi nejaukiai, nes galiu vaikščioti, nevaržomai judėti, o ji negali… Kaip jos nesivaržant ko nors paklausti?“ Visos baimės, slėgusios mano krūtinę, nukrito jau po pirmų dešimties sekundžių. Ji šypsojosi, persimetėme keliais kasdieniškais sakiniais. Kalbėjo visiškai drąsiai, net klausti nereikėjo, o visas mano mintis, supratimą pakeitė vienas vienintelis jos ištartas sakinys: „Aš esu tokia pat kaip visi, o labiausiai mane nervina, kai mane pavadina invalide. MES NE INVALIDAI, invalidais galbūt, bet tik galbūt galima vadinti tuos, kurie net nemąsto logiškai, o mes tiesiog neįgalieji.“ Ji tokia kaip ir visi – normalus žmogus mūsų visuomenėje.

Kartais geriau pašaipos nei gailestis. Žmonėms, turintiems negalią, kartais geriau, kad iš jų pasišaipytų, negu žiūrėtų bejėgio šunyčio akim. „Niekas taip nenervina kaip žmonės, kurie mano, kad padeda žiūrėdami į mus gailestingais žvilgsniais, po velnių, man niekas dėl to žvilgsnio neprisiūs rankų, niekas nepanaikins mano ligų, o jie tiesiog žiūri ir bando mano kantrybę“ , – netyčia nugirsta frazė radijo laidoje sustabdė paprasto ryto sekundę, kad galėčiau įkvėpusi oro įsigilinti į kiekvieną žodį. Pašaipos parodo, kad žmogus kvailas, o ką parodo gailestis? Gailestis tiesiog sugeba viską gadinti.

Mūsų problemos „muilo burbulai“. Dažniausiai klausant nuotrupų iš kasdieninio gyvenimo galima nugirsti pačias „didžiausias“ jaunimo problemas: „Manęs mama neišleido į šokius“, „Jis mane paliko.“, „Aš atrodau šlykščiai.“ Stop. Tyla. „Aš negaliu matyti ir vaikščioti“, – ir po to jau nebelieka žodžių. Mes nesugebame vertinti gyvenimo, nesugebame to, ką jie sugeba labiau negu bet kas kitas. Juk neįgalieji nesėdi užsidarę nuo viso pasaulio ir neverkia iki gyvenimo galo, kaip dažnai darome mes, negana to, mes galime, tikrai galime matyti mažus dalykus, bet jų nepastebime, esame aklesni už pačius akliausius žmones. Juk galime ne tik užuosti gėlę, bet ir ją matyti, mes matome traukinį, o ne tik girdime jo dundėjimą. Tai kodėl, po velnių, tuomet gėlė ar tas pats traukinys daugiau džiaugsmo teikia aklajam? Ar mes tokie kvaili, kad mums reikia nelaimingo atsitikimo, kad pastebėtume… gyvenimą?

Yra daug silpnesnių. Stiprybe, kur tu? Girdžiu vien žodį savižudybė, baisiausia, kad vis dažniau ir dažniau. Atsiradus bet kokiai problemai visi sako, kad gyvenimas tik skaudina, nors dar net nėra paragavę tikrojo gyvenimo. Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, jog neįgalieji yra silpni, būtinai nuo ko nors priklausomi žmonės. Teisybę sakant, aš jaučiuosi daug silpnesnė už juos. Negaliu teigti, kad visi jie trykšta stiprybe, bet kad moka kabintis į gyvenimą kiekvienu plaukeliu, tai tikrai. Mane gąsdina tai, jog žmonės žudosi nesuprasdami, kad gyvenimą reikia vertinti tokį, kokį turi. Visgi tarp mūsų pilna kitokių pavyzdžių. Ne invalidų, ne pašaipos objektų, o žmonių, kurie net ir neturėdami kojų tvirtai stovi ant žemės, tų, kurie net ir nematydami, pasaulį mato patį nuostabiausią, taip pat ir tų, kurie negalėdami pajudėti, sugeba sušokti su gyvenimu laimės šokį. Gyvenimas visada šalia, nereikia jo atstumti, nereikia smerkti ar gailėti kitų gyvenimų – jei gali, tiesiog užsičiaupk su savo problemomis ir padėk jiems, jei negali, tiesiog užsičiaupk ir gyvenk.

Sveikas žmogus yra tas, kuris nori toks būti, net jei širdį spaudžia nesėkmės ar ligos, net jei neturi to, ką kartais taip reikėtų turėti, svarbu norėti ir tikėti.

 

Klausyk savo širdies

Neatmerk man akių. Neleisk išvysti  pasaulio. Šypsokis man, kad lengviau būtų, kad ir nematydama žinočiau – tavo šiluma čia. Šilumos visada man reikėjo – jei ne iš artimųjų, tai iš aplinkinių. Ir negera sutikti atgrasias akis, negera jausti šaltį. Todėl ir neatmerk dar mano akių. Aš užsimerkusi, o tu čia, ar gali būti kažkas geriau? Kalbėk. Nupiešk man tobulą pasaulį savo žodžiais. Be melo. Be išdavysčių. Be šalčio. Tik šiltą pavasarį man nupiešk, kai gera. Gera jausti saulės spindulius ant veido vos prabudus, kai vaikai šokinėja per balas, o piktos mamos negali dėl to nenusišypsoti. Nupiešk pirmąsias senutes, jau susėdusias ant suoliukų kiemuose, piešk su šypsena, kad dar geriau būtų. Tavo šypsena man visada patiko. Kaip pakilusi saulė po tamsios nakties. Šypsokis, o aš įsivaizduosiu. Aš viską susikursiu pati. Ir tu man padėsi. Gera bus gyventi  pasaulyje, tokiame šiltame ir nerūpestingame. Amžino pavasario pasaulyje. Be skausmo. Be audrų. Nebus ten abejingų, nebus piktų ir niekuo nepatenkintų žmonių. Mes mylėsime pasaulį, mylėsime gimtinę ir niekada nuo jos neatitrūksime. Kiekvieną dieną rasime laimės. Laimė pati mus suras. Mes mokėsime džiaugtis mažais dalykais lyg vaikai. Džiaugsimės pamatę boružėlę ant delno ar vaivorykštę virš ežero. Visi bus laimingi. Tik neatmerk man akių. Kalbėk toliau. Nenustok kalbėti, o aš įsivaizduosiu viską. Matysiu viską taip aiškiai, kad, rodos, jau ranka pasiekiama. Tame mūsų sukurtame pasaulyje žmonės nebijos daryti to, ką nori. Nebijos, nes niekas apie nieką blogai nešnekės. Nebebus baimės. Visuomet jausime kito pagalbą. Jausime artumą. Visi vieni kitiems bus artimi. Artimiausi. Tik neatmerk man akių. Juk čia nieko nėra. Tik aš ir tu. Ir tobulas pasaulis. Neatmerk mano akių, neatmerk. Juk taip baisu, kai viskas, kuo tikėjau, netaptų melu. Todėl ir neleisk man atsimerkti, neleisk išvysti niūraus pasaulio … bent sapne.

 

Mes nesame tokie, kokius mus įsivaizduojate

Mes ieškome ir randame, mes keičiamės ir augame, konfliktuojame ir taip vis daugiau suprantame. Mes – šiuolaikinis jaunimas. Dažnai gatvėje, troleibuse ar parke galima nugirsti senukų ir suaugusių žmonių nuomonę apie mus: „Ne tokie, kokie būdavo anksčiau.“ Visiems niekuomet neįtiksi. Kažkoks jaunuolis užsirūkė laiptinėje, nors buvo uždrausta, ir numetė nuorūką senai močiutei iš to paties namo po kojom. Nuo tada ji nusprendė, kad jaunimas neturi pagarbos kitiems. Piktas, niekuo nepatenkintas vyras aptiko besikeikiančią ir geriančią jaunuolių grupę prie ežero, nuo tada visi jauni žmonės, vaikščiojantys būriais, jo manymu, geria pakrūmėmis. Visuomet skubančios namų šeimininkės akis televizoriaus ekrane užkliudė laida, kurioje rodomi vagiantys ir bėgantys nuo policijos jaunuoliai, ji būtinai pagalvojo: „Reikia saugotis, dabar visi jie tokie.“ Stop. Šių laikų lietuvių poetė, prozininkė, kritikė Renata Šerelytė atsakinėdama į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių klausimyną įrodo visai ką kita, jog negalima sakyti – viena ar kita karta geresnė: „Buvo toks epizodas, mačiau savo akimis. Sereikiškių parke ant suoliuko sėdi surukusi senutė, sena kaip XIX amžius. Pro šalį eina mokiniai su mokytoja – šeštokai, ne vyresni. Šurmuliuoja, šūkauja, juokiasi. Du atsilieka, ir senutė staiga parodo jiems nepadorų gestą. Vaikai net atšlyja. Vienas atsitokėjęs pasako: „Na ir senimas šiais laikais…“ Užtat jeigu kas ima pernelyg peikti jaunus žmones ar mokyti juos etiketo, prisimenu šį epizodą.“ Renatos Šerelytės pavyzdys tik įrodo, jog kartais reikia apsidairyti aplink platesniu žvilgsniu ir pakeisti savo nusistovėjusį „minios“ požiūrį. Juk kiekvienas atsako už save, savo elgesį. Tiek jaunas, tiek senas. Mes, šių laikų jaunimas, visi jauni, bet skirtingi. Turime skirtingus interesus ir siekius, kaip ir visuomet būdavo. Nėra šiuolaikinio jaunimo, yra tik jaunimas. Jauni žmonės visais laikais buvo tokie patys: su savomis problemomis, savais išgyvenimais ir konfliktais. Skiriasi tik aplinka, kurioje gyveno jie, ir ta, kurioje dabar gyvename mes. Galbūt tiesiog į mus buvo dėta per daug vilčių? Tikėtasi, kad būsime tie, kurie atėję viską pagerins. Galbūt buvo tikėtasi, kad visi mes būsim „angelai“ be nuklydimų? Žmogui reikia klysti, kad atrastų teisingą kelią, ir geriau jaunam nei jau pasenusiam. Reikia gyvenimo ragauti, kad sužinotume patys, kaip vaikus reikės auklėti. Juk ne visi pasaulio jaunuoliai gyvena duobėje ir iš jos neišlipa. Iš mūsų daug tikimasi ir viskas pasiteisins, tik reikia ne smerkiančių, o skatinančių žvilgsnių. Mes nesame kitokie, mus tik supa kita aplinka.

 

Gyvybė – stebuklas

Kaip galima nevertini to, ką mums Dievas davė? Jis davė kūną ir mintis, galimybę gyventi ir suprasti. Jis davė mums gyvybę. Tik vieną. O dabar pilna tų, kurie jos nevertina. Pasirenka patį lengviausią kelią ir pamiršę viską, kas jiems buvo suteikta, tiesiog baigia gyvenimą. Taip atsitinka, kai žmonės patiria kelis skaudžius gyvenimo smūgius, nemoka jų įveikti ir tiesiog nuleidžia rankas manydami, kad gyvenimas jau yra beprasmis. Jie nežino, kad baigia tik gyvenimą, bet ne sunkumus ir problemas. Problemos lieka, gyvuoja ir toliau, tik be jų. Visi sunkumai lieka artimiesiems. Žmonės nebemoka, o gal nebežino, kaip reikia vertinti savo ir kitų gyvybę. LSMU studentė Vytenė Šliumpaitė straipsnyje „Kūrėjo rankose – Gyvybės stebuklas“ išsako ir man mintis apie mirties pasirinkimą, parinkimą: „Mes pasikeitėme, pajautėme viską galintys. Galbūt todėl nusprendėme, jog galime rinktis – gyvybę išsaugoti ar ją sunaikinti. Juk tai mūsų gyvenimas, daug didesnis ir svarbesnis už tą „kelių ląstelių junginį“. Kas gi turėjo nutikti žmogui, kad jis įgalino save priimti tokius sprendimus?“ Ir man keista, kad šiuolaikinis žmogus lyg Hamletas mano, kad gali lengvai mąstyti būti ar nebūti, lyg žiaurusis Neronas lengvai nuspręsti – žudyti, ne pasigailėti. Gali taip paprastai galvoti apie tokį baisų dalyką. Noras mirti tai tik sekundės „užgaida“, prieš pat mirtį žmogus to nebenori. Jis sužino, kad tik manė – mirtis viską išspręs. Tai esu girdėjusi iš žmogaus, kurį išgelbėjo nuo savižudybės. Tokiems žmonėms, kurie renkasi „nebūti“, stinga stiprybės ir pasitikėjimo savimi, galbūt netgi žmonių, kurie padėtų viską išspręsti. Išspręsti be mirties, optimistiškai. Taip neteisinga, kad pasaulyje kasdien tarp gyvybės ir mirties atsiduria daugybė žmonių, kurie bet ką atiduotų, kad tik galėtų gyventi, jiems gyvybė reiškia viską, o kitiems nusispjauti į savo gyvybę. Taip neteisinga, kad tie, kurie turi galimybę gyventi, žudosi, taip lengvai užbaigia savo gyvenimą, o tie, kurie nori kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, miršta trokšdami gyvenimo. Taip norisi nusivylusiems sušukti: „Juk gyvenime tiek daug grožio! Tiek šviesos ir vilties!“ O daug kas tai dažnai pamiršta, mano, kad gyvenimas turi būti be sunkumų, nes jie tik žlugdo mus. Žmonės tikisi, kad gyvenime viskas bus „patiekta ant lėkštutės“, dėl to dažnai ir nusivilia. Paguosti nusivylusius galėtų tokie madingi internetinėje erdvėje H. V. Longfeldo žodžiai: „Kiekviename gyvenime turi būti truputis lietingo oro.“ Mums reikia išgyventi tą lietų ir tada nušvis saulė. Visam gyvenimui. Problemos mūsų nesužlugdo, jos mus tik stiprina.

 

Lyjant jausmams

Barbenk, lietau, į langą, barbenk be jokio gailesčio, vis stipriau ir stipriau, kad pati nebegirdėčiau savo minčių ar rėkiančio balso. Rėkiu iš vidaus, laužausi kaulus ir bandau ištraukti kiekvieną mintį iš galvos. Mane žudo ruduo. Iš tiesų tai nekenčiu ir to barbenančio lietaus. Nustok, lietau, nebarbenk, noriu suprasti save. O gal ir geriau taip, geriau kartais nežinoti, geriau nejausti, nes atsiranda baimė pajusti tai, ko nesitikėjai. Jausti neapykantą tam, kurį mylėjai, ir atvirkščiai arba suprasti, kad nesiilgi to, kurio taip ilgai laukei, juoktis iš kažko, dėl ko anksčiau verkei. Mane tai žudo, žudo iš vidaus, kiekvieną kūno ląstelę degina tas žinojimas, jog viskas laikina. Laikinas jausmas vienas iš nemėgstamų besikeičiančių dalykų. Dar galiu susitaikyti su besikeičiančiomis mokslo reformomis ar televizijos laidomis, kurios pradeda stebinti savo vienodumu ir paprastumu, bet su tuo, kas, atrodo, turi būti amžina, pasikeitimu, susitaikyti negalėsiu niekada. Tai džiugina, tai skaudina. O kartais man patinka būti skaudinamai, patinka, kai kiti verčia liūdėti, tuomet galiu klausyti liūdnos muzikos, gerti kavą ir gailėti pati savęs. Šlykštu ar ne? Šlykštu jausti, bet šlykštu ir būti bejausmei. Aš laikausi, tvirtai laikausi kiekvieno paprasto jausmelio, aš puolu ginčytis, kai esu neteisi, ir rėkauju, kai žinau, kad tai tik pablogins situaciją. Lietau, skambėk ausyse visą gyvenimą, man taip gera, taip gera. Tu privertei šypsotis. Juokiuosi, kai kiti nesupranta, kas čia tokio juokingo, šypsausi tuomet, kai jaučiuosi blogai. Juk mes tokie be logikos, be jokio tikslaus supratimo. Šimtus kartų sakiau, kad aš tokia velniškai laiminga, kai man iki laimės trūko tūkstančio kilometrų. Pasiilgau, lietau, jaudulio, kai lauki kažko atvykstant po ilgo laiko ar susitikimo su žmogum, kuris reiškia man tūkstančius jausmų. Jau seniai to nejutau, pasiilgau. Ilgiuosi to, kuris vaikystėje mane pavertė princese. Ilgiuosi vaikystės jausmų.

Lietau, barbenk dabar, šią akimirką, kad vaivorykštė apjuostų pusę dangaus, barbenk su saule. Man reikia saulės, reikia, kad šviestų kiaurą parą ir šypsotųsi, nejausti leistų ir jausti per daug, kada to reikia. Nekenčiu ir myliu, nekenčiu, kai meilė pavirsta į nusivylimą, bet myliu, kai neapykanta išblėsta. Nekenčiu ir myliu tą laikinumą. Skauda visą kūną, kraujas verda žinant, kad viskas turi pabaigą, bet širdis vis tiek iš laimės šokinėja. Tegul nukrenta bent keli lašai. Barbenk, lietau, barbenk į tuščią širdį, pripildyk mane gražių minčių ir jausmų.

 

Grįžkim kaip paukščiai į savo kraštą

Niekada nepamiršk – turim tik vieną motiną ir tik vieną tėvynę. Atėjus sunkiam metui motinos nė už ką nepamirštumėm, tai kodėl tada taip lengvai kiti sugeba pamiršti savo tėvynę? Kitur ieško geresnio gyvenimo, nebenori būti ištikimi bei atsidavę jai, eina tolyn pamiršę savo senelius ir prosenelius, kurie liejo kraują dėl savos, gimtosios žemės ir net sunkiems laikams slegiant krūtinę gebėjo garsiai pro ašaras užtraukti lietuvišką dainą. Jie viską darė dėl mūsų – savo ainių. Jie tikėjo mumis. Tikėjo, kad mes nepamiršime savosios gimtinės, visada ją saugosime ir tausosime, neleisime išnykti ir, svarbiausia, tai daryti norėsime. Tuomet gyvavo viltis išlikti ne tik patiems, taip pat kitus, būsimus, išsaugoti. Kodėl dabar žmonės tikisi, kad sunkūs laikai baigsis savaime? Jie tiesiog sėdi ir laukia to, o kai supranta, kad niekas savaime nepasikeis, tesugeba ištarti: „Kitur bus daug geriau.“ Nejaugi dabar ten, kur svetima, yra geriau? Juk vienintelės motinos glėbyje taip šilta ir gera, taip…artima. Pamenu tuos šaltus žiemos rytus, kai mažomis kojytėmis nubėgdavau į motinos lovą ir susisukusi į kamuoliuką klausydavau jos pasakų. Tai jos lūpomis kalbėjo gerumas, kiekvieną prigimtinį lietuvišką žodį tada bandžiau į širdį įsidėti ir nebejausdavau viso to šalčio. Tai kodėl taip dažnai dauguma bando išsilaisvinti iš šiltų ir motiniškų gimtinės rankų? Visuomet geriausia būna, kai žmogus vadovaujasi sąžine, tik savo sąžine, tik taip jis supranta, kas teisinga ir kas jam pačiam yra tinkama. Kažkodėl vis dažniau matau veidus žmonių, kurie nenori girdėti sąžinės balso, nes žino, kad tada pasikeistų viskas, ką jie ketinę daryti.

Žinau, mano ir Jūsų gimtinė senolių saugota ne tam, kad ją paliktumėm, ne tam, kad joje matytųsi tik mūsų, išeinančių, pėdos. 2012 metai buvo paskelbti Maironio metais. Garsusis mūsų šalies poetas apie gimtinę rašė tam, kad jį išgirstų visi Lietuvos pakraščiai, kad ir šiandien mes, lietuviai, perskaitę jo eiles pajustumėme nemeluotą meilę savam kraštui. Eilėraštyje „Jei kada pančiai nukris“ poetas perteikia šiek tiek abejonės ateitimi: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris/ Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,/ Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/ Ar jiems besuprantamos bus?“ Ar suprantamos tos „kovos ir kančios“ dabar? Ar suprantama, kad visa, kas buvo, buvo ne šiaip sau. Visgi dabar daug kas leidžia sau tai pamiršt, nemąstyt – net jei būsi toli nuo savo gimtinės, net ir už tūkstančių kilometrų, tėvynė lauks tavęs. Ir tuomet tyliais žiemos ir ne tik žiemos rytais prabudęs tu girdėsi ne mamos pasakas, girdėsi kažką tyliai širdyje tau kalbant švelniais lietuviškais žodžiais, svarbiausia, kad ne priekaištaujant, o tiesiog šnabždant su meile, kviečiant atgal… Ir tikriausiai toks kvietimas neleis prapulti tolybėse, padės suprasti, kas geriausia.

Aš žinau, kad paukščiai kasmet sugrįžta – sugrįš ir žmonės į gimtuosius namus. Kad ir kur toli nuskristų, vis tiek sugrįš. Tik reikia ne aimanuoti, o tikėti. Tikėjimas dar niekam nepakenkė. Tikėjimas – vienas iš gyvenimo variklių. Nors ir viską iš pradžių, kaip anuomet, reikės pradėti,  vis tiek tikėkime.

 

Julija Božičko

Julija Božičko

Julija Božicko
Julija Božicko

Gimiau karštą 1996-ųjų liepos 27-osios naktį. Nuo to laiko, sakykim, išvysčiau kelis įpročius, kurie lig šiol persekioja. Miegojimas ir valgymas pasitaiko dažniausiai. Nekovoju. Reikia turėti priklausomybių.

Besididžiuodama baigiau lopšelį-darželį „Pasaka“. Geri buvo laikai. Gaila, neatsimenu. Po to pradėjau eiti mokslus. Vis dar juos einu. Per visus gyvenimo metus protarpiais pašokdavau, akordeono bosus paminkydavau, pieštuką rankose pasukinėdavau. Ir dabar pasitaiko.

Rašymas kažkur trylikos pasitiko (laimingas skaičius). Vis dar bendraujam. Anuomet poezija ir daugiau nieko. Dabar gal tekstus labiau myliu, bet niekada neatsisakau eilėraščio. Pasiskaitai senesnius užrašus – baisu pasidaro. Bet žingsnelis po žingsnelio… ir dabar dar žygiuoju. Rašyme nėra galo. Visada reikia augti ir ieškoti.

Labiausiai mėgstu stebėti žmones ir vaidinti (taip tikrai vaidinti, o ne šiaip). Kartais pauostau kokią gėlę ir įkišu koją į balą. Rodos, daugiau nieko ir nereikia.

Nuo redakcijos: Julija Božičko – Trakų rajono  Rūdiškių gimnazijos vienuoliktokė, Rašytojų sąjungos rengiamų akademijų Palangoje ir Nidoje dalyvė. Jaunųjų filologų konkurse  (2012 metais  Pasvalyje ir  2013 metais Šilutėje) už įdomią eseistiką  yra pelniusi paskatinamąją ir prizinę vietas. 2013 metų Poezijos pavasario festivalyje mokinių skaitymuose Rašytojų klube  Augu kartu su eilėraščiu Julija apdovanota prizine vieta.  Publikuojame Julijos poeziją ir apsakymą.

ODA

aš visada buvau baltoji

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

susimąstau

kodėl taip nutiko

aš visada buvau baltoji

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

dar nė karto nesigailėjau

kad turiu šviesius plaukus

visada norėjau būti berniuku

nežinau

kas lėmė tokį mano pasirinkimą

bet jis man patinka

 

labiau

 

EILĖRAŠTIS

sukraudavau visus daiktus

ant lovos

ir prasėdėdavau taip visą

dieną

 

buvau ketverių

na gal penkerių

ir man mažai kas

rūpėdavo

 

ligi šiol aš sukraunu

visus daiktus

ant lovos

ir prasėdžiu taip visą

dieną

 

jaučiuos lyg ketverių

na gal penkerių

ir man mažai

kas rūpi

 

taip ir gyvenu

sukrauk sukrauk

nukrauk

 

MERGAITĖS

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Jos didžiai atlieka savo pareigą

Šukuodamos kasas.

Mergaitės nebijo eiti basos.

Ir klysti muzikoj. Čigonų.

Mergaitės kartais išlieka tiesiog mergaitės.

Nuo to nesijaučia blogiau.

 

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Nuo to visam pasauliui truputį linksmiau.

Ir visas pasaulis vaikšto

Su gražiom iššukuotom kasom.

Ir kiekvienas gali eiti basas,

Šokti ir nesijausti nuo to blogiau.

 

Mergaitės nesibodi būti mergaitės.

Ir nuo to mergaitės tiesiog mergaitės.

 

ŠUNIUI

Mano mylimas kaimo šunie,

Tu tupi prie mano kojų

Ir pakėlęs galvą žiūri į akis.

Tai tarsi Brisiaus galas.

Tik mano ranka leidžias tave paglostyt.

Tu kandi, man skauda.

Pirštus skauda ir nieko daugiau.

Spiriu tau į pilvą,

Raitaisi žeme.

Laižai nuo grindų karamelę.

Mano mylimas kaimo šunie.

Tarsi blusa nuo pasaulio pavargus

Inkšti ir verki kaip kadais.

Ir matau kaip tu bėgi į rojų.

Pamažu. Pamažu, po galais.

Tik neliesk mano vietos.

Aš ją jau seniai sau rojuj laikau.

Ten gyvensim po vieną:

Aš, tu ir mūsų daiktai.

 

Ir skambės ten tavo inkštimas lyg aidas.

Kaip gražiausia pasauly daina.

O man kaip begėdei šauks gatvėj:

– Čia ta, kur pražudė aną.

 

Mano mylimas kaimo šunie,

Šiandien maldauju paliaubų

Ir garsiai inkščiu už tave.

 

ĮPRASTO PENKTADIENIO SCENARIJUS

 

I

Antano žvilgsnis lėtai glostė prekystalį: marinuotos, rūkytos, virtos, keptos dešros. Ant vienos pakelio netgi parašyta jog yra silikono (ar silikato; negalėjo tiksliai pasakyti, mat rega vis prastėjo kiekvienais metais). Vyras nusistebėjo. Prieš kelis mėnesius žmona nusipirko silikonines krūtis už kone visą jo algą. O parduotuvėje jų pilna ir kokių tik nori skonių! Palyginus čia dalina už ačiū.

Keistas tas pasaulis. Bet Antanas pasiruošęs visiems jo trūkumams. Viskas prasidėjo (na, ir pasibaigė) po to, kai būdamas dvidešimt dviejų, tada dar mažumėlę seksualus vaikinas, Antanas perskaitė straipsnį „Visi gyvenimo pokštai: būkite pasiruošę.“

Viena narpliojamų temų buvo apie prekių kainas ir jas gaminančius žmones. Aiškiai pasakyta – viską geriausia pasigaminti namuose. Dar rašė apie tai, kad, pavyzdžiui, dykumoje litras vandens kainuoja tiek, kiek vila Ispanijoj. Tam Antanas visiškai pritarė. Tik jo vis neramino mintis: juk ta klinika visai netoli nuo parduotuvės, vos keli metrai. Tad kodėl krūtys tokios brangios? Matyt, viskas priklauso nuo kokybės.

Gaila, eilinįsyk jo apmąstymai buvo nutraukti. Sučirškė telefonas. Skambino naujakrūtė žmona. Pradėjo greitakalbe dėstyti visą pirkinių sąrašą. Galiausiai pridūrė, kad viskam pinigų tikriausiai neužteksią, tad reikia kaip nors išsiversti. Bet būtina viską nupirkti. Šiandien didi diena. Onutė su Marcelijum (žmonos ir Onos geriausias draugas, esantis delikačiai intymios orientacijos ir nesveiko virškinimo trakto, mat nuolatos prikaišioja kaip reikia sveikai maitintis; tuo tarpu Antanas nuo savęs paaiškina, kaip reikėtų sveikai mylėtis) ateis pažiūrėti į papus. Antanas tuo tarpu turės vis papilstyti vynelio, įdėti į lėkštę salotų ir paklausti ar svečiams nešalta, mat jam būtų didelis malonumas atnešti apklotą. Tada Onutė garsiai ir demonstratyviai nusijuoks, naujakrūtė įgels, kad nėra čia ko ir klausinėti, aišku, kad šalta ir stumtels jį atnešti apklotą. Bet kai Antanas grįš, ant Onutės pečių puikuosis Marcelijaus švarkas ir šis tars: „Jau nereikia, radom išeitį.“

Tai yra įprasto penktadienio scenarijus, kuris tarsi ritualas (nemalonus, beje), kankina šį šeštą dešimtį pradėjusį banko darbuotoją.

Dabar jis tiesiog bando surasti, kur yra razinos ir mandagiai linkteli klientų porelei. Šie taip paprastai nepraeis. Jiems būtina paklausti, kaip laikosi nuostabioji žmonelė, kaip sekasi darbe, ar jų nepamiršo. Turės įžūlumo ir pasiprašyti į svečius. Tokiems atvejams Antanas turi vieną pasiteisinimą – šuo merdėja, stengiuos visą laiką praleisti su juo. Išgirsta keliolika paguodos žodžių, patarimą jį užmigdyti ir pasiūlymą paimti šunelį iš kaimynų.

–          Jų kalytė ką tik atsivedė. Dievuliau, kokie jie mieli.

–          Ačiū, bet manasis dar gyvas.

Tai taręs nuleis galvą ir nupėdins kuo toliau. Bus tikrai laimingas dėl dviejų dalykų: šie daugiau niekada nelįs į svečius  bei dar kurį laiką jausis nemaloniai prieš „puikiausią bankininką“.

Nepasiekus razinų telefonas vėl čirškia.

–          Brangusis, tai aš! Būtinai būtinai nupirk man gyvą žuvį. Grįžęs ją iškepsi. Puikiai sugalvojau, tiesa?

–          Žinoma, mieloji.

Na štai, šiandiena jau suplanuota. Nelabai kam rūpi, jog nė vieno iš laukiančių darbų daryti nenori ir kad net ne tu juos sugalvojai.

„Razinos šviesios“, „Razinos tamsios“, „Gardžios razinos“ ir tiesiog „Razinos“. Įdomu, kurias geriausia imti? Atsakymas paprastas – tas, kurias ir visada. Tad į krepšį keliauja tiesiog „Razinos“.

Ieškodamas žuvų, ak, atsiprašau, GYVŲ žuvų skyriaus, Antanas netyčia užmina kaži kokiam pypliui ant rankos. Matyt, dar nesugeba vaikščioti ant dviejų kojų. Tik kokio velnio tokius mažus pampersus tempti į didelį prekybos centrą?

Mažylio galva pakilo, tiriamai nužiūrėjo nepažįstamą dėdę, akys išsiplėtė ir kad pradėjo žliumbti. Aplinkiniai nejausdami nė mažiausios gėdos ėmė žiopsoti. Mama, visai dingusi, nesiteikė prisistatyti.  Antanas stvėrė porciją ledų, staigiai lupo pakelį. Bandė sušerti tam mažiui, kad tik nustotų verkęs, tačiau nepavyko. Jo šnervės pradėjo pildytis grietinėle, o į burną taip nieko ir nepateko.

Staiga iš užnugario užpuolė moteris. Ėmė šaukti apsaugą, kaltino vaiko grobimu, laikė suspaudusi savo mielą kūdikėlį ir dar prie visų šių atliekamų veiksmų sugebėjo muštis. Kilo tikra sumaištis, tad Antanui teko bėgti prie žuvų skyriaus.

–          Man vieną. Didelę. Ir labai gyvą.

 

II

Grįžusio namo Antano jau laukė. Ne, svečių nebuvo. Vyras spėjo, bet buvo jau per vėlu, kad galėtum tai pavadinti „grįžti anksčiau iš darbo“. Po ilgos didžiakrūtės maldos atėjo metas pokalbiui su dar gyva ir trykštančia energija žuvimi. Ši buvo gan įžūli. Vis judėjo, priešinosi, nenorėjo leistis būti iškepta, vartėsi, suposi. Antanui pasirodė, kad kelias akimirkas ji net šaukė. Bet tai buvo optinė apgaulė, kurią sukėlė nusilaužiusi nagą žmonelė.

Dorodamas vis dar truputį judančią žuvį Antanas prisiminė, kaip prieš gerus dešimt metų vadindavo savo žmoną undinėle. Kaip tik šią akimirką vonioje buvo tiek pelekų, jog beliko tik pripilti vandens ir įdėti ten žmoną. Tada ši taptų tikra undine (su naujais papais).

Durų skambutis. Antaną truputį sutrikdė toks „draugų“ punktualumas. Dar visa valanda. Dėkui Dievuliui, tai dar ne jie. Tai Janė. Šios kaimynės Antanas baidosi kaip velnio. Vargšui kartą prisisapnavo…

Janė atėjo cukraus. Viskas buvo lyg ir gerai. Tik po kelių sekundžių virto į tikrą pieninę karvę. Iš kaži kur atsirado kibiras su maža kėdute.

–          Melžk, – kažkas tarė.

Antanas atsargiai pritūpė, pasilenkė. Ėmė melžti. Kai kibiras buvo artipilnis, Janė kad šoko ant jo ir vis rėkia:

–          Reikia veršiuko! Reikia veršiuko!

Kaip ne kaip išsikabarojęs iš po moters (karvės) gniaužtų Antanas bėgo. Pieva (butas nepastebimai dingo) žaliavo. Viduvasaris. Tik laiko grožėtis nebuvo. Reikėjo bėgti.

Daugiau vargšelis neatsimena. Ta moteris jį gąsdina. Ir tai tik sapno dėka. Antanas šventai įsitikinęs – taip gali nutikti ir realiame gyvenime. Moterų nesupaisysi.

Jis garsiai prunkštelėjo – naujakrūtė undinė, santykių ištroškus karvė. Tiesiog zoologijos sodas. Nemokamas. Tik, dejai, jei jau užeisi tai visam laikui. Šią akimirką kaip tik tai ir pajuto – IŠ ČIA IŠĖJIMO NĖRA.

Suvokęs keblią padėtį, kuomet esi su dviem nenormaliom būtybėm, Antanas išsigando. Vienintelė saugi vieta tą akimirką buvo vonia. Tad jis lėtai ir tyliai užsirakino, įlindo į vonią ir sėdėjo kartu su pelekais. Rankoje spaudė peilį. Atsarga gėdos nedaro.

–          Antanai, ką ten taip ilgai darai?

–          Va, žuvytę tvarkau, brangioji. Janytė dar pas mus?

–          Ne. Cukraus tik prašė. Išeik greičiau, man reikia į tualetą.

Drebančiom kojom, virpančia širdimi ir pabalusiu veidu Antanas atsistojo priešais duris. Kai jas atidarys, bus nužudytas (t.y. pamylėtas karvės) arba nieko nenutiks. Bet jis vyras. Jis stiprus. Jis gali įveikti viską. Antanas atrakina. Antanas atidaro. Antanas įžengia į koridorių. Nieko nenutinka. Kaži ko suinkščia žmonos šuva. Jis tos veislės, kur reikia šukuoti, vedžioti pas kirpėjus, šerti kone vien juodaisiais ikrais ir atiduoti savo gyvenimą. Tokie šunys moterim brangesni už nuosavą vyrą ir net save. Jais kaip kokiais snargliais (t.y. princais) reikia rūpintis kiekvienam. Mat tai yra labai trapios būtybės reikalaujančios daug meilės ir supratingumo. Neseniai vienas supratingumo aktų buvo atliktas. Kai naujakrūtė pūtė į save silikonus, tas šuniukas leido sau karaliauti. Bet vyriškis tam buvo jau seniai pasiruošęs. Tris dienas nekeitė kojinių. Galiausiai tam mažam ištvirkėliui sukišo jas į nasrus. Tas pakratė kojas ir gerą valandą gulėjo nerodydamas jokių gyvybės ženklų. Galiausiai teko išimti kojines ir šliūkštelti vandens. Atgijo parazitas. Bet nors karaliavimas buvo baigtas iki pūstakrūtės sugrįžimo.

Aldona (taip visi vadina šią krūtims neabejingą moterį) yra nuostabi žmona. Ji rūpinasi savimi, daro įvairias kaukes, perka naujus drabužius, augina šunį ir knarkia naktimis. Daugiau jai nepatartina nieko daryti. Kartą ji nusprendė paruošti romantišką vakarienę prie žvakių šviesos. Antanas prisimena – šviesos buvo daug. Žvakės kažkaip netyčia nukrito (šunėko darbas) ir svetainėje ėmė degti užuolaidos, staltiesė, galų gale visas kambarys. Tuo tarpu namų židinio saugotoja glostė savo šunelį ir šaukėsi pagalbos. Gerai, kad yra gaisro sirena. Kitu atveju būtų supleškėję nemažai Anykščių šilelio ploto.

III

–          Antanai, kaip mano papukai?

Silikoninės dešros iš parduotuvės – mintyse pataisė vyriškis. Vos kelios minutės iki padrikų draugų atėjimo. Laukia nesulaukia, taip sakant. Nes pasipuošė ta proga – nauji apatiniai, švarios kelnės ir balti marškiniai, kuriuos didžiakrūtė įsigeidė pakvėpinti. Žinoma, malonu. Ypač kai šuo būna toks dosnus ir paskolina tau savo kvepalų.

Durų skambutis. Ir pradės visi „Labas, Antanėli, kaip seniai matėmės, tu visai nepasikeitęs.  Nagi, nusišypsok. Juk nenori, kad raukšlės užpultų.“

Tokiomis nuostabiomis akimirkomis Antanas stovi įbedęs žvilgsnį į kampą. Bando šypsotis. Kumštyje suspaudžia butelio atidarytuvą ir guodžiasi žinodamas, kad vos tik panorėjęs gali nutraukti savo gyvenimą. Bet per visus dešimt metų taip ir nesiryžo. Ši diena ne išskirtinė. Jų kompaniją tiesiog papildys naujos krūtys.

Svetainėje kabo didelė nuotrauka. Joje Marcelijus, Onutė, Aldona ir Antanas. Visi susikabinę, laimingi… visai kaip šeima. Prie Kūčių stalo. Onutė ten išsišiepus, matosi juoda skylė burnoj (dar ne visus dantis tada buvo įsistačius). Ir kiekvienąkart pamačiusi nuotrauką giliai atsidūsta tardama:

–          Užtat dabar graži.

Savo ruožtu Antanas prunkšteli. Visi į jį pasižiūri šaudydami neapykantos žvilgsnius. Šis mandagiai kilsteli kairįjį antakį ir surimtėja.

Marcelijui ši nuotrauka sukelia daug įstabaus malonumo, mat ji tikras įrodymas, koks buvo (ir vis dar yra) stilingas, besivaikantis madų ir gražus. Dar, beje, kiekvienąkart jis kelia tortą už grožį, turėdamas omeny save.

Antanui nuotrauka emocijų nebekelia. Tačiau prieš kelerius metus savo dienoraštyje štai ką yra parašęs: „…aš visą gyvenimą kenčiau jos draugus. Mane žudo vien mintis, kad jų snukiai kabės virš televizoriaus. Matomiausioje vietoje. Būtinai reikės apie tai pasikalbėti su…“

Nuėjęs į virtuvę Antanas deda paskutinius puošybos elementus ant žuvies. Pražiodina. Labai norėtų ten įdėti obuolį, na, žinote, taip paršiukams daro. Tik ši burna pasirodo pernelyg maža, teks pasitenkinti vynuoge.

Vakarienė pasisekė (maisto atžvilgiu). Visiems buvo skanu, tad Antanui nieko daugiau ir nereikėjo. Kita vertus jį labai trikdė nuolatinės kalbos apie krūtis. Matyt ir sapnuos tuos apvalius daiktus.

Jau gulėdamas lovoje Antanas vėl prisimins krūtis, naujakrūtę žmoną. Kaip čia taip yra, kad tokio brangumo? Neiškentęs vyras pradėjo ieškoti liemenuko. Radęs tinkamą, –  nėriniuotą, su deimantais, ėjo į virtuvę. Išsiėmęs didelį daktariškos dešros galą pradėjo pjaustyti griežinėliais. Galiausiai visa tai nukeliavo į liemenuką.  Užsisegė. Priešais veidrodį stovėjo kitas vyras. Vyras su pigiom silikoninėm krūtim.

Lėtu rankos mostu palietė. Na, nieko nejaučia. Bet atrodo tikrai simpatiškai. Pamanė, jog puikiai derėtų prie naujos Aldonos suknelės. Užsivilko. Iš kaži kur netgi tarpkrūtis atsirado. Užpakaliukas riestesnis pasidarė. Toks gražus moteris. Raudoniu blizgina lūpas. Jos ryškesnės. Ištroškusios.

Antanui toks grožis patiko. Jis nė karto nemanė esantis seksualus. Dabar tai pastebėjo. Ir nuo to pasidarė mažumėlę geriau gyventi. Atsinešęs fotoaparatą bando įamžinti save. Visais kampais, iš visų pusių. Jam taip gera matyti save gražų… Atsispausdinęs kelias nuotraukas įrėmina. Metęs šalin draugų, pakabina savąją. Lygiai, gražiai. Net sieną aplinkui išvalo. Kad nė dulkelės. Nė dulkelės.

„Štai kas yra estetika“ – pagalvoja. Nusišypso ir ramus nueina miegoti.

 

Būti menininku reikia drąsos

Būti menininku reikia drąsos

Aurimas Novikovas
Aurimas Novikovas

nemiegantys

Pokalbis su Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentu, knygos „Nemiegantys“ autoriumi Aurimu Novikovu.

Gimei Vilniuje, mokykliniai metai prabėgo Ignalinoje, kokie jie?

Vaikystė – tas laikas, kai dažnam jaunuoliui, matyt, nėra svarbu, kur jis auga. Svarbu tai, kas čia, šalia, kas rūpinasi ir ugdo. Nors vaikystė Vilniuje, vėliau Ignalinoje ir nebuvo rožėmis klota, apie ją tegaliu atsiliepti teigiamai. Kaip ir daugelis, atidžiau dairytis į aplinką pradėjau vėliau, peržengdamas paaugliško gyvenimo slenkstį. Tai ir mokykliniai, ir pirmųjų bandymų kurti metai, kupini tiek vidinių, tiek realiai vykusių nuotykių. Tad, matyt, pirmieji žingsniai nebuvo kažkuo išskirtiniai, daugelis mūsų ankstyvam kely patiriame kažką panašaus.

Rašyti pradėjai besimokydamas Ignalinos rajono  gimnazijoje, kas paskatino imtis plunksnos?

Pirmieji tekstai iš tikrųjų buvo parašyti lankant gimnaziją. Tačiau teigti, kad tai ir buvo tikroji pradžia, būtų slidoka ir ne visai teisinga. Pamenu, kad vos išmokęs skaityti ir rašyti, jau keverzojau į plonyčius sąsiuvinius vaizduotėje užgimusias istorijas ir siužetėlius. Tai buvo pirmieji bandymai, tikroji pradžia, man tebuvo daugių daugiausia šešeri. Na, o toji pradžia, kuri leido suvokti, jog noriu eiti rašytojo keliu, kurti ir, ko, manau, siekia kiekvienas menininkas, likti neužmirštas, išties susijusi su minėta gimnazija. Tai buvo pradžia be ypatingos paskatos. Tiesiog galvoje turėjau aibę minčių, kurias reikėjo kažkaip įkūnyti. Taip ir įsivažiavau.

Kokiais menininkais ar meno kūriniais žaviesi, kas Tavosios žvaigždės?

Žavėjimasis daugeliui susijęs su estetika, bent man taip atrodo. Šią sąvoką suvokiu kitaip, galbūt dėl savo įsitikinimų. Žavesys menu man siejasi ne tik su grožiu, bet ir su, palyginus, neigiamomis emocijomis – baime, įtampa. Didieji literatūriniai kūrėjai man – Ernest Hemingway ir Haruki Murakami. Tai kūrėjai, kurie sugeba pakerėti vien kalbos vartosena, jų siužetai prikausto dėmesį, įskiepija tam tikrą emociją, kuomet manai, jog pats esi siužeto dalis. Tai savybės, kurios keri labiausiai.

Tas, kas galbūt yra skaitęs mano tekstų ar šiaip mane pažįsta, žino, kad muzika man – neatsiejama palydovė, o taip pat ir šaltinis, skatinantis kurti tiek savo gyvenimą, tiek tekstus. Tai, be abejo, didysis rokas ir šiuolaikinė, bet kokybiška jo tėkmė – tokie kūrėjai, kaip John Lennon iš “The Beatles”, James Hetfield iš “Metallica”, Kurt Cobain iš “Nirvana” bei aktyvūs nūdienos roko kūrėjai – Dave Grohl iš “Foo Fighters” ir Brian Molko iš “Placebo”. Be šių žmonių muzikos nebūtų varikliuko, skatinančio rašyti, kurti, eiti tolyn.

Prieš porą metų išėjo Tavo debiutinė apsakymų knyga ,,Nemiegantys”, papasakok, kaip ji radosi?

Visad norėjau, kad pirmoji žymesnė literatūrinė pradžia būtų susijusi su eksperimentu. ,,Nemiegantys” – tai iš būtent tokios idėjos gimęs rinkinys. Vienu metu supratau, kokio braižo turi būti pirmoji knyga. Ji turėjo paneigti klaidingas nuostatas apie jaunos asmenybės gyvenimą. Tai buvo iššūkis, bet, manau, kažkas vis vien išgirdo. Viskas prasidėjo nuo to, kai supratau, jog jauno žmogaus gyvenimas nūdienoje aiškinamas kiek kitaip, nei, galbūt, turėtų būti. Laikui bėgant atsirado novelių rinkinys, kuriame jaunuolio dabartis pateikiama kitaip, nei būtų ar yra patogu galvoti. Knyga sukėlė diskusijas, pažėrė klausimų, todėl, manau, jog pasiekiau savo. Reikia iš esmės keisti sampratą apie tai, ką išgyvena bręstanti ar į rimtą gyvenimo kelią žengianti asmenybė, ,,Nemiegantys”, tikiu, kad ir tyli, bet teigiama pradžia.

 Sakei, kad ,,Nemiegantys” Tavo pirmoji, bet nepaskutinė knyga, kas dabar ant Tavo rašomojo stalo?

Pirmoji, nepaskutinė. Be abejo. Rašymas – viena iš kelių esminių mano gyvenimo dalių, atsisakęs jo, matyt, išplėščiau didelę dalį savęs. Dabar ant rašomojo stalo – antras, kiek ilgesnių tekstų rinkinys, ilgainiui tapsiantis antrąja knyga. Tai tekstai, kuriais neabejoju, į kuriuos įdėjau be proto daug pastangų, ieškodamas medžiagos, tirdamas tiek Lietuvos, tiek mūsų sostinės geografiją, istoriją. Kiekvienas tekstas vis kitoks, tačiau, kai geriau į juos įsižiūriu, suprantu, kad visus vienija tam tikra mums aktuali problematika. Tikiuosi, kad knyga išvys dienos šviesą jei ne šįmet, tai kitąmet.

 Kas pasikeitėTavyje per studijų metus? Priminsiu skaitytojams, kad Aurimas Novikovas studijuoja Vilniaus universitete anglų filologiją.

Studijų pradžioje buvau itin socialiai aktyvus jaunuolis – pirmaisiais metais siekiau suvienyti fakulteto rašančiuosius, be saiko dalyvaudavau daugelyje literatūrinių renginių, kuriuose tiek klausydavau, tiek pats skaitydavau. Vėliau nurimau. Nusistovėjau. Surimtėjau. Supratau, koks mano tiek rašytojo, tiek gyvenimo kelias. Dabar esu tylesnis, stropesnis, daugiau dirbu su kūriniais nei kalbu apie juos. Tai teisingiau. Nereikia pačiam įrodyti, kad kažką darai tinkamai – tegu darbo vaisiai tai padaro patys.

Pačios studijos, be abejo, galutinai suformavo mane kaip asmenybę. Už tai nereikia dėkoti nei dėstytojams, nei kovai dėl knygų, kurių stinga arba tiesiog nėra. Kai gauni progą ketverius metus vaikščioti tiek istorijų slepiančiais koridoriais, sėdėti aibę žymių žmonių iškentusiose auditorijose, jauti, kad turi išskirtinę galimybę realizuoti savo vidinį pasaulį. Kai supratau, kur esu – VU, filologijos fakultete, suvokiau, kad iš šių sienų turiu pasisemti kiek galima daugiau. Laikas tiksi – iš ketverių metų beliko pora mėnesių.

  Šiais laikais menininku būti … Kaip pabaigtum šią frazę?

Reikia drąsos. Skaitytojas supras.

Kalbėjosi Marius Kraptavičius

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU