Iš režisierės užrašų

Iš režisierės užrašų

Milda Savickaitė

      Vilniaus universitetas garsėja savo ilgaamžėmis tradicijomis. Kiekvienas fakultetas išsiskiria savo studijų programa bei studentų atstovybių organizuojamomis kasmetinėmis fakultetų dienomis. Tai savaitė, kuomet kiekvienas fakultetas apdovanoja mus renginių gausa, taip suteikdamas dar daugiau  žinių apie fakulteto bendruomenės nuotaikas bei į viešumą keliamus klausimus, džiaugsmus ir gal kartais… skaudulius.       Vienas didžiausių Lietuvos studentų organizuojamų renginių – tai Matematikos ir informatikos fakulteto dienų baigiamoji šventė – MIDI Roko opera, šiemet skaičiuojanti  jau penkioliktuosius savo gyvavimo metus.

Roko opera
Roko opera
Roko opera
Roko opera

Roko opera keli metai iš eilės vyksta Teatro arenoje, o su studentais išvien dirba ir profesionalų komanda (tokios įmonės kaip „Mex pro“ ir pan.). Tai bene vienintelis renginys, kuriam ruošiamasi visus metus (nes šiemet dienos vyksta gegužės mėnesio pabaigoje).       Pirmieji atgarsiai apie MIDI Roko operą pasigirsta jau rudenį – kada vyksta vokalistų, muzikantų, šokėjų ir aktorių atrankos. Tai maži renginukai, sulaukiantys tikrai didelio dėmesio (ne vien tik studentų, ir ne vien tik Matematikos ir informatikos fakulteto studentų – MIDI Roko opera atvira kiekvienam norinčiam). Aš, kaip šiųmetės MIDI Roko operos’14 režisierė, noriu pasidalinti praėjusių atrankų saldžiais trupinėliais.
Taigi, kaip dažniausiai ir būna – iki matomo renginio darbai jau pradeda virti gerokai anksčiau. Taip buvo ir šįkart – ilgai ilgai gvildenome klausimus apie ką gi kalbės šiųmetė roko opera. Rudenėlio pradžioje projekto vadovas Tadas Paplauskas surinko savo darbo grupę (t.y. žmones, kurie atsakingi už roko operoje dalyvausiančių ir spindėsiančių žmonių surinkimą).

Tada pradėjome svarstyti ko tikimės iš dabartinės roko operos, kuo ji skirsis nuo visų kitų buvusių ir svarbiausią dalyką – scenarijaus temą. O juk niekada niekas neateina lengvai… Scenarijų rašėme aš ir Tomas Riklius – daug variantų išbandėme, išgalvojome ir išlipdėme suradę tą vienintelį… Kurio, deja,  iki operos premjeros negaliu atskleisti (tokios jau tradicijos). Parašius scenarijų tapo aišku, kokių ir kiek žmonių reikės (vokalistai, aktoriai, libretai, PR, šokėjai, muzikantai, dekoras, kostiumai). Ir pagaliau pagaliau pagaliau! MIDI roko operos’14 šokėjų ir aktorių atranka įvyko lapkričio 6 dieną, o vokalistų ir muzikantų – lapkričio 5 dieną Matematikos ir informatikos fakulteto didžiausioje auditorijoje (beje, joje mifiečiai turi net ir fortepijoną).

Į vokalo ir muzikantų atrankas atėjo daug ir įvairių žmonių… Komisija tikrai turėjo iš ko rinktis. O viskas vyko paprastai – kviečiami pagal sąrašą kiekvienas rodė tai, ką moka geriausio (nors priėmėme ir nesiregistravusius – juk jaunai sielai draudžiama sakyti ne). Vokalistai dainavo pasirinktas dainas, muzikantai grojo pasirinktus kūrinius. Tik labai gaila, kad kaip ir visur – vyrų mažoka buvo. Na o kitą dieną įvyko nedidelis nemalonus siurprizas, nes į šokėjų ir aktorių atrankas atėjo tikrai mažai žmonių… Bet vadovai ir komisijos nariai surado išeitį kaip originaliai išsisukti iš padėties – pavyzdžiui aktorių atrankoje dalyvavo tik keletas žmonių, bet atranka baigėsi tuo, jog susirinkusieji atsistoję skandavo AČIŪ, mat ekspromtu suorganizuotos naujos dalyvių komandos ir užduotys –  improvizacijos visus išjudino ir nuteikė šventiškai. Buvo daug juoko, tik gaila, kad mažai dalyvių…

Aktoriai turėjo suvaidinti trumpą etiudą be žodžių pasirinktomis temomis (neilgiau 3 min.). Štai temos: „Kolumbo pirmieji žingsniai Amerikoje“ arba  „Kai laimėjau milijoną“. O šokėjai šoko namuose pasiruoštą trumpą kompoziciją pagal sau artimą muziką.

Pasibaigus pirmosioms atrankoms po kelių savaičių vyko antrosios – aktoriai  improvizavo, kalbėjosi su režisiere (t.y. manimi) individualiai, vokalistai dainavo vieną dainą iš jiems pateikto sąrašo, tada jau – ir MIDI himną. Šauniai padainavę dar turėjo ir truputį pavaidinti. Na o šokėjams buvo leidžiama muzika (nuo roko iki elektroninės), ją turėjo iliustruoti kaip sugeba, o po to sekė trumpo šokio statymas vietoje.

Kiti vadovai pasakojo kaip jie subūrė savo komandas – sakė, jog buvo neskausminga, nes anketas pildo itin motyvuoti ir gabūs jaunuoliai. Labai smagu sulaukti norinčių ir galinčių kurti.

Pagaliau, per ilgas kančias, pirmąją gruodžio savaitę buvo patvirtinti penki vokalistai (trys merginos ir du vaikinai). Asmeniškai aš, režiserė, labai laukiau repeticijų pradžios (pirmasis vasario savaitgalis, po žiemos sesijos). Nes tai naujas kūrybinis etapas tiek man, tiek visiems, kurie kurs šiųmetę roko operą. Ypač didelė ir neįkainuojama patirtis laukia dirbančių  scenoje – nes tai bus ne vien tik fizinis, bet kartu ir vidinis žmonių tobulėjimas (noriu į šią roko operą įlieti daugiau empirinio darbo metodų).      O dabar noriu iš atsiminimų sugrįžti į šiandieną – repeticijos vyksta pilnu tempu. Scenos žmonės: vokalistai, aktoriai, šokėjai per savaitę dirba (kartu sudėjus visas individualias ir bendras repeticijas) beveik dešimt valandų. Ritmo ir aranžuočių grupės jau baigia sugroti visus kūrinius, vyksta pirmieji kostiumų matavimai, jau gabenamos į repeticijas pirmosios dekoracijos, o libretai jau suteikė „balsą ir mintis“ vokalistams. Kovo 22 dieną vyko repeticijų mediumas – ir šia gražia proga mus aplankė ir savo scenine patirtimi pasidalino Vaidas Baumila. O mediumas, man, kaip režisierei yra labai džiugu, bet kartu ir labai baisu – pusė kelio nueita, laiko lieka vis mažiau. Stiprybės, stiprybės ir dar daugiau fantazijos man ir mums!      Premjera įvyks Teatro arenoje gegužės 17dieną, šeštadienį. Labai laukiame visų, nes tai studentų idėjinis renginys – neprofesionalai bando sukurti tikrai galingą ir įsimintiną reginį. Ateikit ir palaikykit mus – kiekvienas paskatinamasis žodis yra didelė jėga tobulėjant.

O tuos, kurie neišdrįso šiemet dalvyauti – labai labai raginu ateiti kitais metais! Nes mums reikia kuriančių ir inovatyvių žmonių. Jei scenos bijote – pažadu, tikrai susidraugausit su ja. O jei ji jums sava – pasidalinkit savo gabumais su visais.      Darkart kviečiu bei raginu ateiti į premjerą gegužės 17 dieną (daugiau informacijos interente adresu www.rokooperos.midi.lt, abra ieškokite mūsų socialiniame tinkle www.facebook.com paieškos laukelyje įvedę Midi roko operos) ir į kitų metų roko operos atrankas!

Kai Aukso paukštė nutūpė širdyje…

Kai Aukso paukštė nutūpė širdyje…

Milda Savickaitė

Tiek daug norisi pasakyti – bet net nežinau nuo ko pradėti… Kaip sutalpinti keturiolika metų brandintą jausmą į kelis lapus? O gal net nebandyti to daryti? Gal tiesiog kalbėti, kalbėti, kalbėti  kol žodžiai patys suras savo vietą lape, o (visai netikėtai ištraukti) atsiminimai  tyliai suguls į savo vietas širdies stalčiukuose… Bet vis dėlto – nuo kažko pradėti reikia! O ta pradžia – kaip dabar atsimenu – buvo kai vadovė Jolanta (sau būdingu sparčiu žingsniu) įžengė į klasę. Buvau maža, sarafanu ir dideliais kaspinais plaukuose pasipuošusi Mildutė. Man įduotą baltą lapą (tikriausiai prašymą) klusniai parnešiau savo nuostabiausiai mamai namo ir nuskambėjo mano gyvenimą pakeisianti frazė – „Tai gerai. Jei nori – lankyk“ (suprask dramos būrelį).

Ir štai – aš jau esu Ignalinos rajono gimnazijos vaikų ir jaunimo teatro „Iki“ dalis! Pirmoji scena kurioje stovėjau – Ignalinos progimnazijos aktų salė: dideli balti langai, rudos grindys, rudi kulisai ir paslaptingasis mažasis vadovės kambarėlis. Pačios aktorystės meistriškumo pradžios nebeatmenu, tik žinau, kad debiutavome su spektakliu “Begemoto oda”. Kūrybinį procesą irgi sunku nupasakoti, bet atminty yra vienas repeticijos kadras kada veiksmas vyko ne aktų salėje, bet pievoje prie tuomet dar veikusio fontanto (šalia mokyklos valgyklos). Buvome gauja mažų, triukšmingų vaikų – mylinčių vaikų. Būtent teatre ir atradau savo šešis bendražygius, daugiau ar mažiau, kūrusius gėrį kartu visus dvylika metų (Ugnė, Vaida, Nida, Dominyka, Šarūnas, Justas). Dabar jau visi išsibarstėme, bet ojėėėj – artumo atmosferą, kurią sukūrėme – be galo sunku nupasakoti (reikia mus pamatyti kartu!). Po „Begemoto odos“ sekė gyvūnėlių ir vabaliukų periodas. Visas metamorfozes atsimename su šypsena: kiškučiai, bitutės, gėlytės, žiogeliai, skruzdėlytės… „Zuikių margučiai“, „Pamoka nebloga“, „Mergytė ieško pasakos“. Ketveri metai scenoje – keturi spektakliai. Su jais net ir gastroliavome po Ignalinos rajono mokyklas.

Kai šiek tiek paaugome – pasaulį išvydo „Berniukas mergaičių tualete“ – tai tas spektaklis, su kuriuo gastroliavome ne tik rajone, bet ir respublikoje. O ir pirmąjį savo teatrų festivalį labai gerai atsimenu, tai Joniškio vaikų ir jaunimo teatro „Bendraamžiai“ rengiama „Bendraamžių scena“. Į kitą Lietuvos kampą važiavome dideliu mėlynu progimnazijos autobusu. Bet kadangi ir metų tada buvo mažai – nelabai pajaučiau tą festivalio dvasią… 2008 – 2009 metai (mūsų septynetas įžengė į devintą –  pirmąją gimnazijos klasę) ir mes dabar esame baubai! („Meška balionėlyje arba baubokiškos istorijos“) Tai tas laikotarpis kada visi paaugome, pradėjome suprasti scenos darbo subtilybes ir prieskonius. O ir teatro kartos smarkiai pasikeitė. Jei neklystu, buvome vyriausiųjų grupė (juk taip smagu „pagaliau užaugti“..) Ir festivalis, kuriame oficialiai buvome pristatyti kaip Ignalinos rajono gimnazijos teatras – Šiaulių „Baltoji varnelė“… Užmegztos tvirtesnės pažintys su kitais teatrais, kartėlis širdyse nenorint išvykti, ir tas paaugliškas laisvės troškimas (o vadovė tyliai kentė mūsų pirmąsias meiles ir didžiuosius ožius). Tai buvo tas lūžis, kada pradėjome lyginti „scenų gerumą“, važinėdami po festivalius Lietuvoje, kada pradėjome vertinti kitų aktorių darbą, kada patys pradėjome dirbti scenoje su dar didesniu atsidavimu. Ir tai tas vienintelis spektaklis, kuriame mūsų septynetas vaidino savo pilna sudėtimi – niekas teatro nepaliko ir visi tiesiog spindėdavo nuo darbo kartu. „Meška balionėlyje“ tas spektaklis, kuriuo buvo apvažiuota (nepabijosiu pareikšti) tikrai vos ne visa Lietuva – net klojimo teatre,     Anykščiuose vaidinome. Tai ta mūsų „meškutė“, su kuria ir „Šimtakojo“ (Lietuvos mėgėjų teatrų savotiškos varžytuvės) atrankas praėjome ir gavome apdovanojimą. Tai tas spektaklis, kuris mus augino ir užaugino.

Na ir štai – „NewPelenė“ – ir jau junti kaip greitai bėga laikas, kaip žmonės, su kuriais vaidinta daugybę kartų ir susipažinta festivalių metu, pradeda palikti teatrą(-us), kaip į teatrą ateina nauji, mažesni, kaip tie patys mūsų organizuojami „Bildučiai“ keičiasi… Pelenėje jau vaidinome vien vyresni, ir tikrai tapome šeima. Pelenės šeima. Tai spektaklis – miuziklas. Nes muzika buvo atliekama gyvai, dainavome, o kartu ir šokome scenoje. Paskutinį kartą Pelenę rodėme Skapiškio teatrų festivalyje… Ir tada atėjo 11 klasė – didžiosios dalies paskutiniai metai teatre (nes dvylikta paliekama mokslams). Vydės Brėkštos pjesė „Libido“, o aš – pagrindinė aktorė. Nepamiršiu niekada gyvenime to jaudulio prieš premjerą. Kai įeini į sceną, jauti, kad salė perpildyta, širdis daužosi, kojos dreba, žandai įgauna raudonį…… Bet vadovės pasakyta kalba prieš spektaklį suvirpino daugelio mūsų širdis  – „<…> Tai sunkiausia mano pjesė, su kuria teko dirbti, bet džiaugiuosi, kad kūriau kartu su jumis <..>“ .  Per vienuolika metų užgyventi ritualai (tokie kaip liaudies dainos Arklys dainavimas prieš kiekvieną lipimą į sceną, bučiniai į žandus prieš pat pirmuosius spektaklio muzikos akordus, ir aišku – vadovės sakoma frazė „Nei pūkų, nei plunksnų“ – o mūsų iššaukiamas atitarinys „PO VEL NIŲ !!!“) tąkart buvo milijoną kartų prasmingesni ir gilesni. Supratome, kad jau ir mūsų laikas teatre nugyventas. Kad „Libido“ – mūsų septyneto viršūnė (tik Justas paliko trupę, išvažiavo mokytis į Kauną).

Suvaidinome. Salėje įsižiebia šviesos – žiūrovai ploja atsistoję. Stebi ir nežinai ką daryti… Susirenkame nusilenkti, kviečiame vadovę įteikti dovaną – plojimai nesibaigia. Pradedame ploti salėje esantiems atgal. Ir viskas…

Darkart perskaitau šį trumpą dvylikos teatro metų apybraižą ir nežinau – ar jausmo rašant trūksta, ar reikia jo daugiau… Ir neseniai nutiko dalykas, privertęs visas atminties dulkes išlįsti į paviršių – mūsų, Ignalinos rajono gimnazijos teatras, gavo taip norėtą ir svajotą Aukso paukštę. Tikriausiai tiems, kas dažnai būna scenoje, šis apdovanojimas pasako viską – nereikia net žodžių. Prisipažinsiu – net ir man tądien nubyrėjo ašara… Ir kai pamačiau, kad iš mūsų septyneto susirinko net penki, pagalvojau, jog praeitis – labai stiprus ginklas. O kai vadovės Jolantos Narbutaitienės akyse suspindo ašaros stebint mūsų visai nerežisuotą trumpą sveikinimą (epizodas iš spektaklio apie baubus) įsitikinau, kad scena – mano namai. Privalu mylėti ją savyje, o ne save ant jos. Ir lai niekas nedrįsta šio stipraus jausmo atimti iš mūsų teatro!

Viskam pasibaigus, kai niekas nematė, sugrįžau į tą daug daug kartų vaikščiotą sakralią erdvę – sceną. Visada mėgstu taip padaryti, jei tik turiu galimybę. Ir dievaži…..! Tyla, prieblanda, salstelėjęs užkulisių kvapas. Bet ta tyla ne bet kokia – ji iškalbinga. Stovi ir jauti kaip su tavimi kalba praeitis. Jauti kiek daug žmonių, o kartu ir jausmų, troškimų matė ši vieta. Nebyliai kalbiesi su ja lyg su kažkada labai stipriai mylėtu žmogumi – ir visada gauni atsakymą. Tiesiog kvėpuoji atsiminais ir šypsaisi to net nepajusdamas.

Tikriausiai laimė tai ir yra – kada nejučiomis nusišypsai…

Nebijok svajoti, jeigu nori laimėti

Nebijok svajoti, jeigu nori laimėti

Milda Savickaitė

Daug kas sako, kad svarbiausia nesigręžti į praeitį, gyventi šia diena, žiūrėti į priekį… Tarsi tai turėtų padėti tobulėti… O gal kaip tik žvilgsnis atgalios kas kartą išmoko ką nors nauja? Juk „šiam procesui“ net sentencija yra sukurta: ,, Historia est magistra vitae“. Gal todėl, kad studijuoju istoriją, nemoku ir  nenoriu palikti praeities, imti gyventi  vien  daug žadančia, nepažinta ateitimi.

Šįkart grįšiu į ne tokią jau ir tolimą praeitį – tai MIDI Roko opera 2014 „Naktis, kai sustojo malūnas“.

Viskas vyko 2014 metų gegužės 17 dieną, Teatro arenoje. Projektas, kuris tarsi lėliukė devynis mėnesius supavosi ir brendo, tą naktį išskleidė savo margus sparnus ir nuostabiu reginiu apdovanojo susirinkusiuosius. Gaila, kad kaip tikras drugelis – gyveno tik vieną naktį. Bet užtat stipriai ir jausmingai!

Didieji pasiruošimo darbai pradėjo virti išvakarėse – jau kabinamos ir  tvirtinamos dekoracijos, vyksta pirmieji ir kartu paskutinieji prasiėjimai, jau pilnas įgarsinimas. Teatro arenoje kaip ir kasmet pasklido roko operos (o arenos darbuotojų nuomone – studentų ) dvasia. O ir tie patys darbuotojai jau seniai pažįstami – sveikinamasi, dalijamasi atsiminimais, juokaujama…

Man teko garbė, o kartu ir našta būti atsakingai už vyksmus ir galutinį rezultatą, kurį matys žiūrovas… Suvokiau, jog čia paskutinioji naktis – pasidarė baisoka. Dar kartą kilo klausimai:  ar patiks? Ar supras? Ar gerai padariau, kad šitą (o ne kitą) temą ėmiau? Ar kostiumai, dekoracijos, grimas derės tarpusavy? Ar viskas suspindės harmoningai – juk apšvietimas  dar nebaigtas?… ir taip toliau ir taip toliau…. Reikia bendrauti su kitų sričių vadovais, su (žaismingai mūsų vadinamais) ,,vaikais” ir…  net jaučiu, kad viduje įtampa kyla… Tarsi lava, laukianti tos minutės kada galės (ir netgi sakyčiau – privalės) išsilieti.

Pirmasis (ir paskutinis) prasibėgimas naujoje erdvėje praėjo ne taip sklandžiai kaip norėjau. Bet nepasitvirtinusių lūkesčių stengiausi neparodyti. Dar kartą repetuojame, nes komanda pati jaučia, kad dirbo tikrai atmestinai. Bet visų jau ,,ir kūnas, ir protas” nebeveikia, todėl pasakau, kad repeticija baigta ir kad eitų visi gerai išsimiegoti. O pati lieku arenoje su šviesų dailininku Mariumi Selevičiumi ir per naktį sustatinėjame apšvietimą.

Visas darbas  trunka apie penkias valandas, namie atsiduriu apie trečią nakties. Net nebespėju suvokti kiek nedaug liko iki tos minutės, kada viskas suspindės.

Mažai miegojusi, su vis didėjančiu jauduliu širdy vėl patraukiu į areną. O padaryti laukia dar daug – net tas pats apšvietimas nėra baigtas… Na tai ką gi – atsidūriu arenoje ir visi procesai suintensyvėja. Bet nieko kitoniško nei prieš kokią nors kitą premjerą nevyko: grimo meistrių, plaukų šukuosenų formuotojų darbai, kūno ir balso pramankštos, artikuliaciniai prasikalbėjimai. Ir šie procesai užima bemaž pusę dienos. Padabinti reikėjo net dvidešimt tris žmones, ir tai, kad viskas vyko be vėlavimų (lygiai pagal grafiką) – puiku!

Lieka penkios minutės iki premjeros… Vokalistams paskutinį kartą patikrinami pritvirtinti mikrofonai, įtampa didėja…

21.00, oficiali pradžia, bet mes vėluojame… Visi projekto vadovo raginami sustojame į ratą, jis taria kalbą,  pasikrauname energijos ir paplojame sau ta intencija, kad premjera pavyktų. Tada su choreografu „scenos žmones“ (tuos 23 „vaikus“) dar kartą pakviečiame į ratą – kalbą jau sakau aš… Susikabiname už rankų ir atliekame ritualą, kurį atsinešiau iš savo teatro, t.y. užsimerkus savotiško signalo persiuntimas rankos spustelėjimu (paspaudimas iš rankų į rankas turi grįžti  man), tada visi plačiai vienas kitam nusišypsom. Ištariu ,,Nei pūkų nei plunksnų“ – visa komanda garsiai rėkia PO VEL NIŲ (visai simboliškai nuskambėjo, nes šiųmetėje roko operoje buvo veikėjas Pinčiukas).

Dar kartą paplojame sau ir girdime kaip plojimų atsaku reaguoja laukianti minia. Arenos darbuotojai mane ragina greičiau eiti pas šviesos dailininką Marių, nes vėluojame apie dešimt minučių. Atsibučiavusi su „vaikais“, mintyse paprašiusi visų įmanomų egzistuojančių dievybių sėkmės nueinu…

O ten, toje paslaptingoje vietoje, kur yra daug mygtukų, pultelių, kur įsitaisęs  garso ir šviesos operatorius bei du vyrai prie žargonu vadinamų „puškų“ , tvyro ramuma. Visi džiaugsmingai su manimi pasisveikina, nuramina sakydami, kad viskas bus gerai. Užsidedu ausines tokias pat, kokias turi ir jie, kad galėtume bendrauti. Juk būtinas ryšys ir su tuo personalu, kuris liko užkulisiuose. Ir štai – pradžia!

Viskas prabėgo taaaaiiip greitai, kad net nespėjau susivokti. Atsitokėjau kai finalinė scena ėjo į pabaigą. „Puškininkas“ šmaikščiai klausia: „Ar kai tave  pristatys reikės apšviesti čia, kur sėdi, ar eisi ant scenos?“ Susivokiu, jog tuoj keliausiu atsidėkoti publikai už atėjimą ir plojimus bei pasiimsiu savąjį įvertinimą.

Na ką gi – pabaiga… Muzikantai užgrojo „nusilenkimo dainą“ (tai itin populiari, klausomiausia metų daina), skelbiami veikėjai, tada ir vadovai. Jaučiu kaip artėja mano eilė – projekto vadovas išrėkia: ,, Režisierė – Milda!“.

Einu į scenos vidurį ir girdžiu kaip visi susirinkę man ploja, ir kiek daug ploja ir tai tikrai žodžiais nenusakomas jausmas…… Lyg Kalėdos išpuoštos braškėmis, ant kurių užpurkšta plakta grietinėlė – tik kartą metuose… Skelbiu  projekto vadovą, visi dar kartą bendrai nusilenkiame ir viskas – Roko opera pasibaigė.

Nulipame nuo scenos. Vienas kitą veja apsikabinimai ir džiaugsmo ašaros, draugai atėję pažiūrėti taip pat sveikina, visi sako, kad buvo gražu. Mane supažindina su Tadu Daujotu – žmogumi, kuris pradėjo organizuoti Midi roko operas (mat ši buvo penkiolikta – jubiliejinė, tai prigužėjo daug veteranų) – ir jis pasako, kad tai geriausia jo matyta MIDI roko opera. Aš pirmąkart pajutau ką reiškia džiaugtis, dėkoti žmogui už išsakytus žodžius, bet nerasti tinkamų jam.

Lygiai tas pats su visais mano roko operistais – norisi jiems dėkoti dar ilgai ir dar daug, nes būtent jų dėka viskas įvyko tikrai gražiai, bet tam nerandu žodžių. Tik tos džiaugsmo ašaros nepaliauja riedėti skruostais. Taip pat susitinku su mama – matau, jog ir ji yra susijaudinusi… O būtent ji yra didžiausia ir mylimiausia mano kritikė. Bet kai nuskamba jos tradicinė frazė „Nepamiršk mokytis“ – suprantu, kad viskas praėjo gerai.

Šiek tiek aprimus visam premjeros šurmuliui ištaikau minutėlę ir sau – randu tylų kampą viską apgalvoti… Labai keista, kai tenka aprašyti jausmą, kurį balsu sunkoka būtų nupasakoti. Mano manymu, labiausiai viskam apibūdinti tiktų vienos operoje skambėjusios dainos žodžiai „<..>Sakė bus lengva, bet viduj skauda <..>“… Ir skauda šiek tiek ta, gerąja prasme..  Nes suprantu, kad atlikome didelį ir gražų darbą, prasmingą reginį (net ir prezidentės sveikinimą gavome!), kuris tikrai suplasnojo ir suspindėjo kaip tikras drugelis: lengvais, grakščiais, margais sparnais paskleidė scenos magijos dulkeles ir… neleidęs nė trupučio ilgiau pasidžiaugti tuo „čia ir dabar“ taip pat tyliai ir nepastebimai išskrido kaip ir atskridęs…

Visiems linkėjau nebėgti nuo atsiminimų ir nuo užplūstančių jausmų, žvelgti į praeitį tarsi į didelę gražią knygą. Neversti puslapių per dažnai, bet ir neužmiršti jų retsykiais pavartyti. Tuo pačiu dar ir dėkojau visiems, nes komanda įgyvendino mano svajonę – priartėti prie Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas arba kas anuomet dėjosi Paudruvės krašte“. Ir dabar drąsiai tariu – svajokim, nes juk studentai viską gali!!

*Trumpas roko operos siužetas
Ketvirtakursė Urtė susivokia, kad per ilgai savo dienas švaistė veltui, užuot tą laiką skyrusi mokslams. Naktinis gyvenimas, draugai, vakarėliai…O ir naujas širdies draugas erasmusas Džiovanis… Bet ar tikrai jis ją myli? Ir gaila, kad Urtė susipranta per vėlai – kai mokslo metai jau įpusėja. Net nesuspėjo apsižiūrėti, kai laiko tėkmę reguliuojantis Matematikos ir informatikos simbolis Malūnas pradėjo greitai sukti savo sparnus, taip pranašaudamas nenumaldomai artėjančią pabaigą. Piktoji dėstytoja Laima oficialiai praneša, kad reikia pristatyti savo darbus, tačiau Urtė nieko neturi… Užuodęs abejones dėl ateities, ją atseka blogasis bakalaurinių makleris – Pinčiukas. Parduoda Urtei bakalauro darbą… Ir čia staiga, nieko nepasakiusi, aplankyti dukters atvažiuoja mama. O mama Urtei yra tarsi sąžinės balsas. Urtė mamai prisipažįsta, kad nusipirko darbą. Mama net neranda žodžių apsakyti, kaip nusivylė. Ir Urtė apsisprendžia – parašys viską pati. Tik…. liko paskutinė naktis iki gynimo. Ji skambina savo širdies draugui Džiovanui prašydama pagalbos – ir pasirodo, jog Džiovanis Urte pasinaudoti nenori, jausmai tikri. Draugų morališkai palaikoma mergina per naktį parašo bakalaurinį darbą. Būtent tą naktį, kai Urtė rašo bakalaurą, ir sustoja malūnas (vadinasi – nieko nėra neįmanomo?). Urtė apsigina darbą ir gauna septynetą.

Pagrindiniai vaidmenys ir atlikėjai:

Urtė – Greta Jurgaitytė

Pinčiukas – Jonas Sideravičius

Laima – Aušrinė Rinkevičiūtė

Mama – Eglė Tamašauskaitė

Džiovanis – Mantvydas Čiuplys

Dėstytoja Laima
Dėstytoja Laima
Velnių apsuptyje
Velnių apsuptyje
Bakalauro darbas apgintas
Bakalauro darbas apgintas
Mama guodžia
Mama guodžia
Urtė ir Džiovanis
Urtė ir Džiovanis
Urtė ir Pinčiukas
Urtė ir Pinčiukas
Su draugais
Su draugais

Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“: romano kūrimo strategijų panaudojimo efektyvumas

Mingailė Gulbinauskaitė

Gintarė Repšaitė
Gintarė Repšaitė

Esu  Mingailė Gulbinauskaitė iš Palangos. Miestelyje prie jūros gimiau ir užaugau. Domėtis literatūra ir bandyti kurti pradėjau dar vaikystėje. Visada jaučiau ir dabar jaučiu, kad žodis man yra ypatingas, toks svarbus  kaip dailininkui teptukas. Taigi, jau pradinėse klasėse lankiau dramos būrelį, turėjau savo eilėraščių knygelę, novelių sąsiuvinį. Antros klasės rašinyje, kuriame reikėjo papasakoti, ką norėčiau nuveikti per ateinančią vasarą, ryžtingai pareiškiau: sukursiu BENT tris knygas. Dabar prisiminusi savo tikslus ir paskaičiusi to meto „šedevrus“  nostalgiškai  nusišypsau, bet džiaugiuosi, kad noras mėgautis žodžio galia  lig šiol niekur nedingo. Todėl savo malonumui rašau eilėraščius, noveles, nuo dešimtos klasės nuotoliniu būdu mokausi filologijos Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kuri suteikė tikrai daug patirties, žinių, leido pažinti nemažai bendraminčių. Rašymas man – nesibaigiantis savęs bandymas, mokymasis, su kūryba nuolat keičiuosi, bręstu, atrandu save iš naujo. Be abejo, negaliu nesidžiaugti sėkme 2014 metų šalies Jaunųjų filologų konkurse: man buvo skirta antroji vieta už labai gerą literatūros kritikos darbą.

Alvydas Šlepikas
Alvydas Šlepikas

Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“:  romano kūrimo strategijų panaudojimo efektyvumas

Mingailė Gulbinauskaitė

 Žmogus orkestras

 

Alvydas Šlepikas – populiarus ir itin darbštus Lietuvos meninio ir kultūrinio gyvenimo augintojas bei puoselėtojas. Žymus menininkas, labiausiai išgarsėjęs kaip kino režisierius ir aktorius, dar spėja pasirodyti teatro scenoje, rašyti scenarijus filmams ir spektakliams bei turėdamas beletristo   talentą kuria tiek prozą, tiek poeziją. Žurnalistė Laima Žemulienė  straipsnyje „A. Šlepikas: kas jis – rašytojas ar režisierius?” ironiškai kūrėją apibūdina kaip žmogų orkestrą. Išties  A. Šlepiko talentas reikštis  įvairiose srityse iškelia jį kaip išskirtinį menininką. Dėl tokio universalumo kūrėjas geba ypač meistriškai ir natūraliai į savo statomus filmus ir spektaklius įnešti subtilaus, būdingo poetui lyriškumo, o  literatūrinėje kūryboje lanksčiai taikyti kino elementus. Ši subtilybė moderniai jungti keletą meno sričių jau daugelį metų neša kūrėjui sėkmę.

Naujausias A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) sulaukė didelio pripažinimo. 2012-tųjų metais knyga pripažinta labiausiai skaitomu  kūriniu Lietuvoje,  taip pat autorius apdovanotas ir  Lietuvos rašytojų sąjungos premija. „Mano vardas – Marytė“ atskleidžia šiuo metu mažai pažįstamą, o galbūt kai kam visai negirdėtą temą – vilko vaikų (wolfkinder) gyvenimą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Rytų Prūsijoje daugybė šeimų palaidojo vyrus, moterys tapo našlėmis, o jų vaikai – šeimos išlaikytojais. Motinų siunčiami vokietukai keliaudavo į Lietuvą, kitapus Nemuno, kur dirbdami ir elgetaudami prasimanydavo maisto  alkį kenčiančioms savo šeimoms. Autorius rėmėsi tikrais faktais ir žmonių pasakojimais. Anot  jo paties, knyga siekta atskleisti  užmirštą svarbią ir skaudžią temą, ypač sudominti jaunimą, parodyti jam sudėtingą istorijos laikotarpį iš arčiau ir užšaldyti atmintyje, įteigti, kokia blogybė yra karas.

Nors romanas plačios visuomenės skaitytojų sutiktas palankiai, literatūros kritikų vertinimo kriterijai ir nuomonės skiriasi. Be abejo, pirmiausia sėkmę lėmė pati kūrinio tematika. Recenzuodama šią knygą Justina Katkevičiūtė atkreipė dėmesį, jog A. Šlepiko romanas nėra labai išsiskiriantis sukurtomis situacijomis, tačiau knygos sumanymas kalbėti apie „vilko vaikus“  yra pagirtinas poelgis, dėl to  praturtėjo lietuvių literatūra, sauganti partizanų bei tremčių  istoriją. Saulė Pauliuvienė taip pat pagyrė rašytojo stilių, jo kalbą  apibūdino  kaip kapotą, rezervuotą bei vyrišką,  puikiai perteikiančią knygos siunčiamą skausmą. Recenzentė savo tekstą vainikavo drąsiais žodžiais: „tokio kūrinio lietuvių literatūroje dar nebuvo ir, drįstu manyti, dar ilgai nebus.“ Neliko neįvertinta ir meistriška romano struktūra. Kalbėdamas  apie kūrinio žanrą, A. Šlepikas užsiminė, jog šis romanas labiau poema ar rauda. Tačiau kai kuriems skaitytojams jis netgi priminė pasaką, dar kiti kapotą tekstą sutapatino su kino scenarijumi. Toks modernus ir daugiaplanis kūrinio konstravimas leido skirtingų interesų skaitytojams jį  prisijaukinti ir pamilti. A. Šlepikas – sumanus rašytojas. Siekdamas parašyti vertingą ir brandų kūrinį, jis  nepamiršo reiklios šiuolaikiškos skaitytojų auditorijos, kuriai yra svarbu ne tik knygos perteikiama istorija ir  aplinkybės, bet taip pat kūrinio ryšys su žmogumi, galimybė skaitytojui pačiam aiškintis ir sukurti prasmę. Rašytojas turėjo detalų sumanymą, kaip parašyti vertą dėmesio knygą. Tam, kad ši autoriaus paslaptis  klausimas atskleista, pravartu peržvelgti romano kūrimo strategijų panaudojimo tikslingumą. Atlikus išsamią kūrinio analizę tampa aišku, jog autorius neišvengiamai naudojo klasikinio romano principus, tačiau kur kas daugiau rėmėsi modernaus romano strategijoms. Todėl šio rašinio tikslas – atlikti „Mano vardas – Marytė“  kūrimo strategijų analizę ir  išsiaiškinti, kokia yra  A. Šlepiko romano   populiarumo formulė.

Modernėjimo kryptimi

 Romanas – epinis kūrinys, atsiradęs Antikos laikais, ypač svarbų vaidmenį įgavęs Viduramžiais, o šiais laikais užima kone didžiausią vietą visoje grožinėje literatūroje. Nenuostabu, kad žanras  laikui bėgant kito ir klasikinio romano modelis atsiskyrė nuo modernistinio su dar keletu šakų. Plačiausiai išskiriami klasikinis modernistinis, avangardistinis, egzistencialistinis, prancūzų ir Lotynų Amerikos „naujojo romano“ modeliai. Humanitarinių mokslų daktaras Nerijus Brazauskas savo moksliniame veikale „XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės“(Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010) pateikia romanų modelių aprašymus bei jų kūrimo strategijas. Įsigilinus į  pateiktą teoriją  galima numatyti, jog A. Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“  parašyta, siekiant sukurti būtent klasikinį modernistinį romaną. Atpažįstamus klasikinio romano bruožus liudija kūrinio siužeto rėmai, pasakojama istorija bei priežasties – pasekmės ryšiais susieti įvykiai, nubrėžti erdvės ir laiko kontūrai, kuriami individualizuoti veikėjų charakteriai. Tačiau A.Šlepiko romane  modernių koncepcijų kur kas gausiau, todėl tikslinga jas prisiminti. Nerijus Brazauskas išskiria filosofo ir eseisto Ortegos y Gasseto dešimt modernių kūrimo strategijų[1].

Visų pirma, modernistinis romanas atskiriamas pagal aprašinėjimo strategiją. Šis sumanymas pakeitė realistinio romano pagrindinį bruožą – pasakoti įvykių ir veiksmų eigą. Pirmoji strategija įtvirtina fenomenologišką personažų ir jų santykio su pasauliu aprašinėjimą, didelė svarba kūrinyje teikiama veikėjų sąmonei ir jų įgytai asmeninei patirčiai, kurios  atskleidžiamos, naudojant „vidinio monologo“ bei „sąmonės srauto“ technikas. Toks pokytis suteikia žymiai didesnę galimybę pažinti personažų vidų, perprasti jų pasaulį ir įsijausti į kūrinio atmosferą. Taigi, ši strategija iš esmės lėmė didelius pasikeitimus –  performavo patį romano žanrą: pasakojamasis tapo aprašomuoju. Šį pokytį Ortega y Gasset konstatavo tiksliai: „ Niekas neturi pranešti mums, koks yra personažas: turime pamatyti jį savo akimis.“[2]

Antroji strategija laiką ir erdvę paverčia itin  koncentruotu dariniu. Todėl rašytojas padeda skaitytojui atsiriboti nuo tikrovės, sukuria uždarą romano vidinę atmosferą. Tokiu būdu didžiausias  dėmesys, skirtas įvykiams, perduodamas dinamiškai individo sąmonei. Tai įrodė ir lietuvių literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda, teigdamas, jog „modernistinės pakraipos romanuose laiko – erdvės modeliavimas kuo glaudžiausiai susijęs su subjektyvia nuostata – pasakotojo ar personažų.“[3] Iš šios strategijos savaime išsivysto ir trečioji – žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimas. Šiuo aspektu ypač į paviršių iškeliamas žmogaus dvasios, psichikos ir patirčių turinys, kuris drauge leidžia tekste įpinti mokslą, filosofiją, taip pat religiją ir estetiką, besivystančius iš individo jausmų ir mąstysenos. Toks personažų vidinio pasaulio suaktyvinimas romane sudaro prielaidą atsirasti ir ketvirtajai strategijai – veiksmo minimizavimui. Akivaizdu, jog didelį dėmesį sutelkiant ties žmogaus vidiniais išgyvenimais, savaime mažėja veiksmo, kuris teikia prielaidą pereiti nuo siužeto prie personažo, nuo veiksmų prie minčių. Skaitytojo suaktyvinimas taip pat priklauso vienai iš modernaus romano strategijų. Komunikacijos efektą  sukuria  pasakojimas pirmuoju asmeniu, veikėjų kreipimasis tiesiogiai į skaitytoją, autoriaus pratarmė ir tiesiog sukurta laisva erdvė skaitytojo pamąstymams ir kūrinio interpretacijoms.

Nerijus Brazauskas pateikė ir smulkesnes Ortegos y Gasseto išdėstytas strategijas. Viena jų – fragmentiškas naratyvas. Modernistinis romanas išsiskiria  fragmentiškumu, spontanišku veikėjo pasakojimu, neatsižvelgiant į  logiką ir vientisumą. Taip pat  tam, kad tikroviškiau išreikštų personažų patyrimus, pasakotojas peršoka iš trečiojo į pirmąjį asmenį. Tačiau, kalbant apie pasakotojo vaidmenį, svarbu paminėti, jog modernistiniame romane galima aptikti ne vieno veikėjo pasakojimą. Tokia idėja aiškinama kaip naratoriaus statusų kaitos strategija. Toks autoriaus pasirinkimas kuriant romaną padaro sudėtingesnį ir painesnį, todėl skaitytojo užduotis yra išsiaiškinti viską pačiam.

Aštuntoji klasikinio modernistinio romano strategija vadinama intertekstualumu. Tai būdas į  kūrinį integruoti ankstesnius literatūros tekstus, mitus ar  Biblijos motyvus. Ši strategija kilsteli kūrinio meninį lygį, pagilina intelektualumo vertikalę. Metaliteratūriškumo strategija apima rašymą apie kitą literatūrą, jos aspektų apmąstymą. Muzikos principų panaudojimo strategija leidžia lengviau perteikti kūrinio atmosferą ir jausmą. Muzikos elementų  pritaikymas romane įmanomas kaip leitmotyvų, kontrapunktų, analogijų bei metaforų sklaida. Muzikinė technika romanui suteikia daugiau spalvų ir poetiškumo.

Svarbu akcentuoti, jog romano fenomenologiškas meninis pasaulis – svarbiausias bruožas modernistinio romano kitimo etapuose. E. Husserlis teigė, kad „pasaulis galioja ne kaip tikrovė, o tik kaip fenomenas.“[4] Realistų kūrybos fenomenas buvo natūralistinės priemonės bei bandymai kurti, remiantis tikrovės realijomis. Jų tikslas buvo atkurti savo gyvenamojo meto atvaizdą, nes pasaulį suprato kaip objektą. Modernistai iškėlė kitokią idėją:  apie tikrovę  kalbėti per asmenišką patirtį, o tai lėmė didesnę vaizduotės galią. Jų kūriniuose vaizduotės pasaulis tampa realesnis už tikrovę, todėl modernistiniame romane daugiausia aptinkamas personažo vidinis išgyvenimas nei realūs įvykiai. Galima sakyti, dėl to modernistai suformavo ir savąjį požiūrį į literatūros „realybę“. Vaizduotę iškeldami aukščiau tikrovės, savaime labiau domėjosi žmogaus santykiu su pasauliu, jų patirtimis, nei išorine tikrove, kuri ypač svarbi buvo realistams. Žinoma, modernistiniame romane realybė atlieka neatsiejamą vaidmenį, nes tik ja remiantis galima atskleisti veikėjų vidinį pasaulį. Žymus moderniosios kalbotyros atstovas Umberto Eco yra pasakęs : „Mes turime išnaudoti realų pasaulį kaip fono ypatybę.“[5] Taip pat  modernistai, panaikinę ribas tarp žmogaus pasaulio ir realybės, atsigręžė į patį skaitytoją. Taip atsirado galimybė leisti skaitytojui įsitraukti į kūrinį ir prasmės ieškoti pačiam.

Taigi, N. Brazausko perteikta teorija leidžia suprasti, kaip glaudžiai tarp savęs siejasi visos klasikinio modernistinio romano kūrimo strategijos, koks savitas ir atsiribojęs nuo realistinio yra  modernistinis fenomenologiškas meninis pasaulis. Daugumą  aptartų strategijų bei meninio pasaulio modelių  galima įžvelgti ir A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“. Tam, kad įsitikintume, jog mūsų analizuojamas kūrinys tikrai yra klasikinis modernistinis romanas, toliau detaliai nagrinėsime  jame taikomų  teorijoje aptartų  strategijų sąveiką ir efektyvumą.

 Vaizdo kūrimo priemonės – meninės detalės

 Perskaičius A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“  išryškėja dauguma jau minėtų klasikinio modernistinio romano strategijų. Bene  ryškiausiai krintanti į akis – aprašinėjimo strategija. Realistinio romano bruožo pasakoti įprastą įvykių ir veiksmų eigą  mūsų analizuojamame kūrinyje beveik nematyti. Todėl ypač svarbus tampa kūrinio detalių vaidmuo. Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima pastebėti didelį dėmesį, sutelktą į gamtos, veikėjų išorės ir buities vaizdų aprašymus. Patys pirmieji kūrinio puslapiai  leidžia susidaryti ryškų istorinio konteksto vaizdinį, kuris suteikia galimybę įsijausti į romano aplinką: „Tiltas kybo tarp dangaus ir žemės, virš užšalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vėjas neša sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras.“[6] Šiuo sakiniu subtiliai nupiešiama Lietuvą nuo Prūsijos skirianti Nemuno riba, metaforiškai pavadinama tiltu. Toks vaizdingas erdvės nupasakojimas sudaro paslaptingą, kiek grėsmingą ir šaltą įspūdį, kuris  nukelia skaitytoją į  slogų romano pasaulį. Suprasti dramatišką veikėjų  padėtį padeda šokiruojantis malkinės , kurioje gyvena kūrinyje vaizduojama šeima, aprašymas: „Šaltis. Jis smelkiasi pro visus plyšius, ypač kai gyveni malkinėje, visiškai nepritaikytoje gyventi, čia taip aiškiai girdisi už plonų sienų siaučiantys vėjai ir nešamos sniego aimanos.“[7] Vargingas būsto vaizdinys aiškiai nusako, jog ten gyvenanti šeima kenčia skurdą, badą ir šaltį. Nors malkinėje nėra beveik jokių daiktų ir lovas atstoja lentos,  ant sienų kabančios išsaugotos šeimos fotografijos, primenančios brangias akimirkas, šiai šaltai ir svetimai aplinkai  teikia namų jaukumo, tarsi saugo šeimos židinį, vienybę,  puoselėja viltį ir žmoniškumą, neleidžia tapti vien dėl savo būvio egzistuojančiomis būtybėmis. A. Šlepikas daug dėmesio skyrė ir pačių veikėjų aprašymui: „Eva mėgo groti, lankė muzikos klasę, mokėsi konservatorijoje, tačiau jos nebaigė, nes pamilo aukštą, visada besišypsantį, strazdanotą ūkininką Rudolfą.“[8]  Charakteringas vidinių ir išorinių bruožų vaizdavimas kartu išryškina ir kitus veikėjų gyvenimo niuansus bei bruožus. Pastaroji citata leidžia daug pasakyti apie Evos asmenybę: akivaizdu, jog moteris yra išsilavinusi, meniška ir muzikali asmenybė. Aukšto ir visada besišypsančio Rudolfo portretas  –  užuomina , jog šis vyras kadaise buvo tikrai laimingas. Paprasčiausių buitinių vaizdų aprašinėjimas taip pat įgauna gilesnę prasmę: „Visi juokiasi, tačiau visos kalbos baigiasi, nes jau garuoja tetos Lotos iškepti blynai, vaikai godžiai valgo, Helmutas net pakimšdamas pirštu.“[9] Ši  iš pirmo žvilgsnio įprasta vakarienė panaudojus vaizdingas detales  tampa svarbiu ritualu šeimoje. Ypač Helmuto maniera tiesiog kimšte kimšti maistą paaiškina, kokie išbadėję yra vaikai ir koks didelis džiaugsmas yra turėti  ką valgyti. Taigi, subtilių  detalių audinys leidžia skaitytojui pačiam įsijausti į teksto aplinką, pajusti veikėjų išgyvenimus ir iš užuominų suprasti daugiau, nei yra tiesiogiai pasakoma.

 Laiko ir erdvės koncentracija

 Dar viena atpažįstama modernistinė strategija romane – laiko ir erdvės koncentracija. Ypač lakoniškai tekste yra apibrėžiamas laikas. Romano pradžioje trumpai ir tiksliai nusakomas veiksmo metas: „1946 metai. Žiema.“[10] Nors informacijos nedaug, tačiau jos tikslumas aiškiai sukuria vaizdinį, kuris neleidžia pasiklysti knygos laike. Taip pat atskiri skyreliai dažnai pradedami laiką nusakančiu sakiniu : „Artėja naktis.“[11] arba „Ankstyvas žiemos rytas.“[12] Nors nupasakoti veiksmo laikui skiriamas minimalus dėmesys, toks trumpas konteksto patikslinamas išryškina atskirų skyrelių atmosferą, sukuria reikalingą nuotaiką.  Būtina pasakyti, jog visas romano veiksmas trunka tik keletą mėnesių. Matomas akivaizdus judėjimas iš žiemos į pavasarį. Galima interpretuoti, jog tai suteikia savotišką prasmę ir kūrinio siužetui: iš žiemos sąstingio, vargų judama  atšilimo, nubudimo, naujos pradžios link. Toks metų laikų kitimas sužadina laimingos herojų gyvenimo  pabaigos, teigiamų pokyčių artėjimo viltį. Erdvės ribos romane taip pat piešiamos koncentruotai, labiausiai akcentuojami Prūsijos, pokario gatvių, Lietuvos miškų ir geležinkelio vaizdiniai, kurie tekste dominuoja ir laikomi svarbiausiais. Jie, kaip ir laikas, nubrėžiami trumpais, pasakojimo kryptį brėžiančiais sakiniais : „Miškas stovi tylus ir gąsdinantis.“[13] Čia taip pat erdvė nusakoma glaustai, bet aiškiai, taip pat jos apibūdinimas  sukuria baugią ir niūrią atmosferą. Tokia laiko ir erdvės koncentracija pateisinama tuo, jog didesnis dėmesys skiriamas individo sąmonei. Laikas ir erdvė daugiau įprasminami ne realioje plotmėje, bet atgiję veikėjų prisiminimuose, nes dažnai atsigręžiama į praeitį,  į buvimą prieš karą, kai šeimos gyvenimas dar švytėjo darna  ir laime: „Eva guli ant lentinio gulto prisiglaudusi prie Brigitos ir prisimena savo vestuves, kaip susipažino su Marta…“[14] Taip stipriai supriešinama tikrovė su praeitimi: Eva prisimena vestuves, šventę, jos pakilią  ir džiaugsmingą  nuotaiką, reikšmingą pažintį, kuri neleido moteriai jaustis vienišai, o dabartis pateikia šiurpų  kontrastą – Eva guli ant kieto lentinio gulto, vieniša, užsigalvojusi. Tokia realybės ir praeities priešprieša sukuria dramatišką situaciją. Taigi, romane „Mano vardas – Marytė“ erdvė  ir laikas koncentruoti tam, kad būtų daugiau dėmesio skiriama individo sąmonei ir sielai. Erdvės ir laiko paskirtis – sukurti tinkamą  kūrinio atmosferą ir nuotaiką .                   

 Veikėjų sielos vaizdiniai

Kaip jau minėjome, į romano paviršių yra iškeliami veikėjų jausmai ir sielos vaizdiniai, todėl  galima atpažinti žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimo strategiją. Tai bene išskirtinis romano bruožas,  palietęs skaitytojų širdis, juos sujaudinęs ar net šokiravęs. Vientisas kūrinio siužetas išties liūdnas, tačiau vien aprašinėta įvykių seka taip giliai nepaliestų skaitytojų emocijų. Visus įvykius perteikiant per asmeninę herojų patirtį, žymiai paveikesni tampa romano veikėjų  jausmai ar pamąstymai. Dėl šios priežasties kūrinyje gausu vidinių monologų, sąmonės srauto pavyzdžių. Romano veikėjos motinos Evos vidinis monologas atskleidžia, kokie motinai yra brangūs vaikai –  atlikdama bet kokius kitus darbus, ji negali nustoti  jaudintis dėl savo atžalų: „Evai nereikia priminti, ji apie vaikus tik ir galvoja – apie Moniką, Renatę, apie lepųjį Helmutą, kuris toks švelnus, bet silpnas, ligotas jos vaikas, visiškai kitoks negu Heincas. Kur dabar jis, mano Heincas, mano berniukas, išvažiavo traukiniu į Lietuvą ir nėra jo beveik savaitė – ar jis gyvas, ar sveikas, ką jis valgo, ar turi kur galvą priglausti.“ Taip tarsi savaime tekste dominuoja veikėjų pamąstymai, tiesioginės kalbos kur kas mažiau. Tokia tendencija liudija kūrinio herojų uždarumą, sunkius vidinius išgyvenimus, o kartais ir nepasitikėjimą kitais žmonėmis: „Renatė  žiūri į Elzę ir nežino, tikėti ar netikėti tuo, ką sako ši keista besišypsanti moteris.“[15] Mergaitė tik klauso ir tyli, toks jos elgesys atskleidžia  atsargumą, nepasitikėjimą. Nors moteris šypsosi, vaikas tokią nepažįstamosios laikyseną priima nepatikliai: mergaitė, nors dar labai maža, jau supranta ir yra pati įsitikinusi, kad po šypsena gali slėptis ir blogi kėslai, kad pasaulyje ne visi žmonės kitiems yra geranoriški. Mergaitės tyla atskleidžia, jog jos viduje vyksta konfliktas – tikėti ar netikėti šia moterimi? Tokie sąmonės ir sielos vaizdavimai parodo, kad kiekvienas įvykis svarbus yra ne dėl apčiuopiamos ir matomos prasmės, bet dėl to įvykio sukeltų vidinių išgyvenimų bei mąstymo suaktyvinimo.

Veiksmo minimizavimas

Sielos ir (pa)sąmonės vaizdinių iškėlimas į paviršių romane „Mano vardas – Marytė“ sudaro sąlygas išryškėti ir veiksmo minimizavimo strategijai. Daugiausia dėmesio skiriant herojų vidiniam pasauliui, veiksmas nustumiamas į šalį. Tokiu būdu norima aiškiai parodyti, kad žmogaus jausmai yra kur kas svarbesni už nuoseklią įvykių eigą. Taip pat norint suteikti didesnę reikšmę žmogaus išgyvenimams net specialiai stabdomas veiksmas ir siekiama įsiklausyti į veikėjo sielą. Mažoji kūrinio herojė Renatė yra atsargi ir daug galvojanti. Kiekvieną nutikimą mergaitė stengiasi priimti ne tiesiogiai, bet mėgina viską kuo kruopščiau pamatuoti, įvertinti, pažvelgti atidžiau. Todėl vaizdo minimizavimo strategija ypač ryški vietose, kur rašoma būtent apie Renatę. Jos pamąstymams skiriamas išskirtinis dėmesys, dėl to veiksmas  trumpam pristabdomas: „Jos eina ilgai, Renatė vis atsilieka.[…] Pagaliau ji sustoja ir stovi. Elzė atsisuka. […] Eime, ko gi sustojai?[…] Ir tada Renatė pajunta, kaip iš Elzės burnos ima plūsti kažkas šalta, tarytum ji atrytų vėją ir tuštumą, suošia miško viršūnės , ima kristi nuo apsnigtų žiemos eglių sniegas.“[16] Elzė, norėdama atsikratyti mergaite, prižada nuvesianti ją pas tėvus. Renatė sutinka, tačiau nėra užtikrinta, kad moteris sako tiesą. Todėl visu šio ėjimo mišku metu mergaitės viduje verda prieštaringi jausmai ir kankina nežinomybė, kol galiausiai ji pati sustoja ir įsiklauso į save. Veiksmas tarsi nutraukiamas ir dėmesys sutelkiamas į mergaitės vidinį konfliktą. Ji suvokia, kad šia moterimi nevertėjo pasitikėti, pastebi,  jog Elzė jai yra tokia pat svetima ir grėsminga kaip aplink stūksantis baugus miškas. Taigi, veikėjų išgyvenimai verčia įvykius sustoti, netikėtai keistis ir tiesiog suktis aplink juos. Dėl to veiksmas romane nėra pats svarbiausias elementas

Skaitytojo aktyvinimas

Rašydamas kūrinį A. Šlepikas nepamiršo atsižvelgti ir į būsimus skaitytojus. Siekdamas kuo stipriau juos paveikti, autorius meistriškai pritaikė dar vieną modernistinio romano strategiją – skaitytojo suaktyvinimą. Toks pasirinkimas suteikia skaitytojui galimybę labiau įsijausti į tekstą, pačiam ieškoti prasmių ir atsakymų, tiesiog išgyventi kūrinį kartu su jo veikėjais. Šie niuansai ypač svarbūs patraukti skaitytoją į savo pusę, jį sujaudinti ir priversti patikėti knyga. Todėl romano „Mano vardas – Marytė“ skaitytojas nėra užmirštamas, paliekama nemažai erdvės visus pateiktus veikėjų išgyvenimus suprasti pačiam. Taip pat stengiamasi skaitytoją informuoti apie tolesnius kūrinio siužeto vingius: „Šį vaiką vėliau atpažinsime – tai mažasis Hancas.“[17] Perspėjama apie vaiką, kuris dar pasirodys knygoje vėliau. Toks skaitytojo įtraukimas į romaną suteikia galimybę pasijusti tarsi jo istorijos dalimi ir geriau pajusti perteikiamą jausmą, prasmę.

Pasakojimo fragmentiškumas

               Ryškų bruožą kūriniui suteikia ir pasakojimo fragmentiškumas. Vengiama ilgų, perkrautų sakinių ir pastraipų. Taip pat nematyti ir išplėstų aprašymų, vyrauja pavienės detalės, kurios suskaido tekstą į smulkius fragmentus. Šį požymį galima atpažinti jau pačioje romano įžangoje: „Štai moters kūnas be galvos, prikaltas prie sienos;[…] štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – vardų, be pavardžių; štai išdraskyti kapai.“[18] Tokios atskiros detalės tekstui suteikia griežtumo, gana šokiruojančių momentų. Fragmentiškumas romane sukuria sueižėjusio pasaulio įspūdį,  susipina daug įvairiausių ir skirtingų detalių, užuominų ir faktų, o tai tiksliai atspindi istorinį kontekstą: pokario metai visame Baltijos krašte buvo suirutės laikotarpis, kai žmonių gyvenimai buvo subyrėję į šipulius ir žmoniškumas aršiai kovėsi su gyvuliškais instinktais. Todėl fragmentiškas pasakojimas padeda sukurti dar ryškesnę kūrinio nuotaiką, suteikti jai tragizmo ir įtampos.

Pasakotojo statusų kaita

Romano „Mano vardas – Marytė“ dar vienas išskirtinis bruožas – pasakotojo statusų kaita. Kūrinyje atsisakoma vieno pasakotojo vaidmens, kuris klasikiniame romane dažniausiai būna šaltas, objektyvus, nešališkas . Jau pačioje pradžioje minima paslaptinga pasakotoja: „Ji sako: visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos.“[19] Kyla klausimas: kas toji ji? Autorius savo kūrinio aprašyme teigia, kad rašydamas rėmėsi liudininkų pasakojimais, todėl galima numanyti, jog paslaptingoji ji – viena iš realių liudininkių. Taigi, taip tarsi akcentuojamas pasakojimo autentiškumas, sukuriamas įspūdis, kad istorija  pasakojama iš pirmų lūpų, o tai labai reikšmingas ir patraukiantis faktas skaitytojui. Toliau A. Šlepiko knygoje pasakotojo vaidmuo trumpam atitenka keletui veikėjų. Kai kuriose vietose pasakoja vaikai: „Renatė galvoja, kaip būtų gerai nueiti lig miško, ten medžių turėtų būt daug ir daug pumpurų, ak, galvoja, jei tik greičiau ateitų pavasaris, tada būtų galima rasti visokių žolelių, rūgštynių ir uogų.“[20]Kai kur  kalba motina: „ Mes dar juoksimės, dar ateis toks laikas, kai sužydės laukai, kai pasibaigs šitie baisūs laikai, mes dar juoksimės, tavo juokas, Marta, tavo nuostabus juokas dar taip skardės, kad girdėsis anapus upės, sako Eva.“[21] Tokia pasakotojų kaita kiekvienam personažui suteikia išskirtinės svarbos, leidžia geriau pažinti jį patį ir pamatyti situaciją vis kito žmogaus akimis. Pagrindinis pasakotojas taip pat savaip nuspalvina kūrinį – jo pozicija nėra visai objektyvi, tekste įžvelgiama jo emocinga ir poetiška prigimtis, kuri tekstui suteikia įvairesnių spalvų ir lengvumo. Toks pasakotojo bruožas puikiai atsiskleidžia šiose eilutėse: „Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom, kopia į saulę, plėšia sprogdina pumpurus, žiedus, kvapus. Tuose pumpuruose, jų jėgose jau nujaučiami vaisiai, jų rūgštumas ir vėsa, švelniai gaivinanti gomurį…“[22] Itin vaizdingos metaforos leidžia atpažinti  pasakotojo subjektyvumą, kyla nuojauta, jog pasakotojas pats išgyvena pasakojamą istoriją. Toks stiprus veikėjų ir pasakotojo jausmingumas bei atvirumas savaime labiau suartina ir su pačiu skaitytoju.

 Intertekstualumas

 Be ryškių poetinių detalių ir kitų svarbių bruožų, kūriniui būdingas ir intertekstualumas. A. Šlepikas į savo romaną subtiliai integruoja keletą pasakų elementų. Vienas iš jų – pasakos apie našlaitę ir piktąją raganą motyvas, kuris siejamas su  mažąja Renate: „Miške tyku, nejuda jokia šakelė, viskas apsnigta storu sniego sluoksniu.[…] Jau nebe toli, sako ragana ir sukasi ant vienos kojos,[…] pasigirsta tolimas vilko kauksmas, kuris tarytum pažadina mergaitę.[…] Renatė bėga ir bėga, o ją vejasi raganos juokas.“[23] Šis pasakos elementas padeda sustiprinti situacijos įtampą, dramatizmo įspūdį, taip pat sukuria intrigą: pasakos visada baigiasi laimingai, o šis nutrauktas pasakos elementas neišduoda ateinančios pabaigos rezultatų. Taip pat kūrinyje pasaka apie Jonuką ir Grytutę atskleidžiama tiesiogiai: alkani vaikai niekaip negali sulaukti grįžtančios mamos, tuo tarpu  teta Lota,  norėdama bent kiek atitraukti vaikų mintis apie alkį, pradeda sekti pasaką: „Taigi, Joniukas atsikėlė naktį ir išėjo slapta, kad pamotė negirdėtų, į lauką…“[24] Tokiu būdu teta tarsi atriboja vaikus nuo tikro pasaulio, kuris nė kiek nepanašus į pasaką. Tikrovės tragiškumas bei sąsajos su romano tema ( vilko vaikai)  perteikiamos tam tikromis pasakos formules primenančiomis užuominomis : „Vilkų seniai nebėra, jie tik pasakose, dabar žmonės kaip vilkai…“[25] Šia mintimi akcentuojami visuomenės pokyčiai: dramatiškos  aplinkybės pakeitė ne tik žmonių gyvenimą , bet ir jų prigimtį, kai  ima dominuoti gyvuliški instinktai, o ne žmoniškumas. Gamtos ir žmogaus darna suirusi. Skirtumai tarp žmogaus ir gyvūno jau aptinkami tik pasakose, realiame pasaulyje vilko vaikų svarbiausia  tapo kova dėl išlikimo. Taigi, akivaizdu, jog intertekstualumo strategija leidžia keisti romano nuotaikas ir sustiprinti emocijas.

Kūrinio muzikalumas

Dar vienas išskirtinumas, atsispindintis A. Šlepiko kūrinyje – tikslingas muzikos principų panaudojimas. Rašytojas juos įtraukė į tekstą, siekdamas sukurti kuo tikroviškesnę ir unikalią atmosferą, kuri taip pat padėtų įsijausti į romano laiką, erdves ir situacijas. Jau pirmuosiuose kūrinio sakiniuose galima įžvelgti priebalsių š ir ž kartojimą, kuris tekstui suteikia šaižaus skambesio: „[…]šešėlių ir šviesos žaismas […] Žiema. Šalta ir siaubinga pokario žiema.“[26] Šaižūs garsai sukuria atšiaurų skambesį , jaučiasi šiurkštumas, šaltumas, kuris paryškina siužeto įvykius ir nuotaikas. Taip pat  jau įžangoje galima aptikti vėjo motyvą: „Švilpia vėjas.“[27]Dar vėliau dažnai girdimas vėjo motyvas tampa leitmotyvu ir yra išsaugomas iki pat romano pabaigos. Interpretuojant kūrinį, galima nesunkiai perprasti metaforišką vėjo reikšmę: jo stūgavimas ir švilpesys ne tik padeda perteikti šaltą, įtemptą ir bauginančią romano atmosferą, bet ir atspindi veikėjų likimus. Išgyvenę tragišką karą veikėjai prarado savo namus, artimus žmones, dvasinę ramybę. Jų sielas apgaubė nykuma – neviltis, vejama baimės ir skausmo, kuri taip pat atėmė paprastą gyvenimo džiaugsmą. Žmonių viduje tarsi švilpia vėjai, išplėšę laimės viltį ir atnešę tuštumą. Ne gana to, patys herojai ir jų  likimai yra vėjo blaškomi lyg rudens medžių lapai. Romano šeimai kiekviena išaušusi diena yra dovana, leidžianti džiaugtis, jog jie vis dar gyvi, kartu ir turi kuo numalšinti baisų alkį. Tačiau tam, kad šeima gautų maisto, vaikai keliauja į Lietuvą uždirbti maisto, taigi, jų likimas – tik Dievo rankose, niekas nežino, ar jie liks gyvi, ar dar kada nors grįš namo. Todėl kiekvienas herojus tarsi gležna būtybė, blaškoma vėjo po platų pasaulį. Neatsitiktinai kūrinyje girdimas ir dainos motyvas: „Kartu su vėju girdėti ir keista, rytietiška kareivio daina.“[28] Įsivaizduojama skambanti muzika kuria liūdną, nostalgišką jausmą, kuris lyg su tolstančiu aidu palydi kiekvieną išeinančią sielą, kiekvieną žmogų, paliekantį namus ir traukiantį į nežinią.

 Kinematografija nepaleidžia

 A. Šlepikas  savo originalumą įrodė, panaudodamas turbūt vieną moderniausių principų – kinematografijos metodus,  lietuvių literatūroje atsiradusius ne taip seniai – XX a. antrojoje pusėje. Gerai žinomas Lietuvos ekspresionistas, ironijos meistras Jurgis Savickis buvo didelis kino gerbėjas, todėl vienas pirmųjų savo kūryboje pavartojo kino stilistiką, kuri itin ryškiai atskleidžiama novelėje „Vagis“. Nenuostabu, jog A. Šlepiko romane taip pat galima aptikti kinematografiškų epizodų: žinomas režisierius iš pradžių turėjo mintį kurti filmą Vilko vaikų tema. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog autorius savo mintis realizavo knygoje. Kaip bebūtų, A. Šlepiko polinkis į kiną atsispindi  romane. Galima rasti daug teksto vietų, kuriose jaučiamas kameros slinkimas, detalių išryškinimas tarsi su specialiu objektyvu  pritraukiant vaizdą. Jau įžanga konstruojama lyg prasidedantis filmas: „Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos: 1946 metai.“[29] Tai tampa dar akivaizdžiau, prasitarus apie juodai baltą kiną, kuris leidžia susidaryti dar aiškesnį laiko vaizdinį. Juoda, balta ekrano spalvos primena senovinius filmus, todėl  aišku, jog keliaujama į praeitį. Netrukus  tarsi kino kameros pritraukti pasirodo veikėjai, kurių vaidmuo  pats svarbiausias kūrinyje: „Judantys aname krante tamsūs taškeliai dabar jau arčiau – tai vokiečių vaikai, bandantys ledu pereiti Nemuną.“ [30] Iš toli fokusuojamas  vaizdas supažindina skaitytoją su Vilko vaikais, kurių figūros iki pat romano pabaigos žada laikytis pačiame dėmesio centre. Taip pat dažnai jaučiamas kameros slinkimas, fiksuojant gamtos vaizdus: „Šviečia saulė, teka upeliai, kalasi žolė.“[31] Tokie vaizdai dvelkia ramybe ir lyg priešprieša žmonių gyvenimui kuriama  natūrali gamtos harmonija. Taip pat viena ryškiausiai išdidintų detalių tekste galima laikyti margutį, kurį Šv. Velykų proga Renatei įteikia sutiktas berniukas: „Renatė laiko rankoje margutį ir beveik netiki – jis toks pats raudonas ir taip pat papuoštas kryžiukais bei linijom, kaip tas, kurį taip nerūpestingai suvalgė.“[32] Tai antras kiaušinis, kurį gauna Renatė, pirmąjį  neiškentusi sušlamštė ir nespėjo pašventinti. Tačiau Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, todėl antras margutis iškyla tarsi antra galimybė Renatei, jis simbolizuoja prisikėlimą, suteikia geresnio gyvenimo vilčių. Taigi,  kaip ir filmas, romanas „Mano vardas – Marytė“ konstruojamas iš smulkių ir reikšmingų detalių, kurios sukuria vientisą kūrinio visumą.

Išvados

Akivaizdu, jog A. Šlepiko romanas neatsitiktinai tapo viena skaitomiausių knygų Lietuvoje. Rašytojo gebėjimas išmaniai derinti įvairias romano kūrimo strategijas leido sukurti unikalų ir brandų kūrinį. Gebėjimas į jį įtraukti ir klasikiniam, ir modernistiniam romanui būdingų bruožų knygą taip pat pavertė universalia ir patrauklia skirtingų interesų skaitytojams. Klasikinių romanų mėgėjai džiaugsis, radę tokiems kūriniams būdingą siužetą, intrigą, gamtos bei aplinkos vaizdavimą, veikėjų aprašymus. Svarbu pasakyti, jog romano  skyriuje „Žodis pabaigai“[33] autorius suintriguoja, prisipažindamas, jog kūrinį rašė, atsiremdamas į tikrovės realijas, trumpai pristato romano veikėjų prototipus. Kaip bebūtų, modernaus stiliaus šalininkai šiame romane atras daugiau juos dominančių idėjų bei klausimų, nei klasikos mylėtojai. Tai aiškiai matyti, jame atpažinus dominuojančias modernaus romano rašymo strategijas: aprašinėjimo, laiko ir erdvės koncentracijos, (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimo, veiksmo minimizavimo, skaitytojo suaktyvinimo, fragmentiško pasakojimo, pasakotojų statusų kaitos, intertekstualumo, muzikos bei kinematografijos elementų. Strategijų  įvairovė, jų sąveika tik įrodo, kad kūrinys orientuotas į gelmę, turtingas profesionaliai parinktų ir  efektyviai vartojamų meninių priemonių. Tai  liudija ir A. Šlepiko išsilavinimą ir, svarbiausia, ryškų talentą kurti aukšto lygio meninius darbus. Ypač džiugu, jog tikrai daug įdirbio reikalavęs ir gana sudėtingomis modernistinėmis strategijomis pagrįstas kūrinys tapo toks populiarus ir palankiai vertinamas įvairaus amžiaus ir intelekto skaitytojų .

Literatūros sąrašas

  1.  Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. –  Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
  2. Husserlis E. Karteziškosios meditacijos. . –  Aidai, 2005.
  3. Kalėda A. Romano struktūros matmenys: literatūrinės komunikacijos lygmuo. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
  4.  Katkevičiūtė J. Basomis per speigą: vilko vaikų istorijos pagal A. Šlepiką. –  Prieiga per internetą http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-13-justina-katkeviciute-basomis-per-speiga-vilko-vaiku-istorijos-pagal-a-slepika/85388
  5. Ortega y Gasset . Mintys apie romaną,  1925.
  6.  Pauliuvienė S.  Recenzija: Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. –   Prieiga per internetą http://www.alfa.lt/straipsnis/13982669/Recenzija..Alvydo.Slepiko.Mano.vardas..Maryte=2012-03-07_17-13/
  7. Šlepikas A. Mano vardas – Marytė.- Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
  8.  Žemulienė L. A. Šlepikas: kas jis – rašytojas ar režisierius? –  Prieiga per internetą http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/aslepikas-kas-jis-rasytojas-ar-rezisierius.d?id=60416045

 

[1]  Brazauskas N.  XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2010. – P. 89-98.

[2]Ortega y Gasset . Mintys apie romaną, 1925.

[3] Kalėda A. Romano struktūros matmenys: literatūrinės komunikacijos lygmuo. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 83.

[4] Husserlis E. Karteziškosios meditacijos. – Aidai, 2005.

[5]  Brazauskas N.  XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2010. – P. 84.

[6] Šlepikas A. Mano vardas – Marytė. . –  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 9. Vėliau bus cituojama iš to paties leidinio, žymima Ten pat.

[7]Ten pat. – P. 18.

[8]Ten pat. – P. 20.

[9]Ten pat. – P. 33.

[10]Ten pat. – P. 9.

[11]Ten pat. – P. 12.

[12] Ten pat. – P. 41.

[13]Ten pat. – P. 88.

[14]Ten pat. – P. 35.

[15]Ten pat. – P. 148.

[16]Ten pat. – P. 149

[17]Ten pat. – P. 11.

[18]Ten pat. – P. 7.

[19]Ten pat. – P. 7.

[20]Ten pat. – P. 89.

[21]Ten pat. – P. 40.

[22]Ten pat. – P. 151.

[23]Ten pat. – P. 149.

[24]Ten pat. – P. 22.

[25]Ten pat. – P. 23.

[26]Ten pat. – P. 9.

[27]Ten pat. – P. 11.

[28]Ten pat. – P. 9.

[29]Ten pat. – P. 9.

[30]Ten pat. – P. 10.

[31]Ten pat. – P. 163.

[32]Ten pat. – P. 175.

[33]Ten pat. – P. 180-181.

Paryžiaus žemaitis, arba kelionė laiko įspaustomis pėdomis

Inesa Rinkevičiūtė
Inesa Rinkevičiūtė

Esu Inesa Rinkevičiūtė, man – 18 metų. Šiemet baigiau Viešąją įstaigą Pranciškonų gimnaziją, esančią Kretingoje. Dabar Vilniaus universitete pirmus metus studijuoju žurnalistiką. Tai – viena iš mano svajonių. Dvejus metus priklausiau Kretingos rajoninio laikraščio „Pajūrio naujienos“ Jaunųjų žurnalistų akademijai, kur kartu su bendraminčiais rengėme priedą jaunimui „Kuprinė“, o vasarą dirbau šiame laikraštyje kaip korespondentė-mokinė.

Rašyti pradėjau paskatinta lietuvių kalbos mokytojos Daivos Ataitės – ji man atvėrė kūrybos, publicistikos pasaulį. Dvejus metus dalyvavau respublikiniame Jaunųjų filologų konkurse. 2012 m. už straipsnį „Vaikinai, pametę galvas dėl robotų“ buvau įvertinta Pagyrimo raštu, o 2013 m. už straipsnį apie skulptorių Antaną Mončį įteiktas I laipsnio diplomas ir aukso medalis.

Kūryba man – lyg stebuklingas laiko mašinos mygtukas: jį „nuspaudus“ – pavyzdžiui, parašius straipsnį, laišką ar esė, – tampi laiko valdovas… Parašyti žodžiai turi didelę galią – gali ne tik sustabdyti akimirką, bet ir paliesti jautriausias sielos stygas, sukelti neišdildomų įspūdžių, apmąstymų.

Atitrūkti nuo kasdienybės man taip pat padeda laikas, kurį praleidžiu skaitydama knygas ar grodama pianinu.

 

Birutė Mončytė Turauskienė
Birutė Mončytė Turauskienė

Paryžiaus žemaitis, arba kelionė laiko įspaustomis pėdomis

… tik – tak, tik – tak… Garsiai, taip garsiai, kad net girdžiu jį pro kambaryje skambančius balsus, tiksi laikrodis. Turbūt neatsitiktinai jis atkreipė mano dėmesį – tapo netikėtos, tačiau malonios vasaros kelionės simbolis. Laik – rodis… Lyg savotiška laiko mašina: ji sugrąžina tai į saulėtas praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio vasaras Lietuvos kaime, tai į mano gimnazijos klases nepriklausomos Lietuvos laikais, net nukelia į Paryžių – menininkų ir įsimylėjėlių miestą. Tą „laikrodį“ savo namuose Palangoje „sukinėja“ Birutė Turauskienė, žymaus Lietuvos skulptoriaus Antano Mončio sesuo.

Pranciškonų gimnaziją, įkurtą tarpukariu Kretingoje, baigė daug garsių, visoje Lietuvoje žinomų žmonių, tačiau labiausiai mane suintrigavo Antano Mončio biografijos detalės, sužavėjo jo asmenybės bruožai: užsispyrimas, ištikimybė gimtajai tarmei, dvasios stiprybė – tvirtas tikro žemaičio charakteris… Galbūt todėl, kad jo asmenybė turi keistos, kažkuo patraukiančios charizmos, ir leidausi kelionėn, norėdama šį nepaprastą, išskirtinį menininką pažinti geriau.

Kuo jis išskirtinis? Atsakymas paprastas: Antanas Mončys nesiekė nei turto, nei šlovės, kūrė taip, kaip diktavo širdis. Jam nereikėjo pripažinimo dailės galerijose (išvis jų nemėgo), jis nekūrė populiariojo meno – XX a. antroje pusėje itin madingų abstrakcijų. „Visa mano kūryba – tai figūriniai darbai, tik vis kuo papildyti – tai švilpiais, kaukėmis, tai perkomponuojamomis skulptūromis <…> Nežiūrėjau į jokius „izmus“ <…> Iš jų darė biznį. Nubėgo jie nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo <…> Lietuviška dvasia – mano Angelas Sargas… Veikė gimtos žemės nostalgija. Ji – pagrindinis kūrybos stimulas. Ji nepraeina,“[1] – yra prisipažinęs skulptorius. Antanas Mončys kūriniuose pirmiausia siekė akcentuoti dvasią, vidinę jėgą, o ne apčiuopiamus dalykus. Vienas japonas, apsilankęs jo parodoje Cite Universitaire Paryžiuje, taip nusakė iš skulptūrų sklindantį poveikį: „Gili ramybė – jėgos pripildyta ramybė.“[2] Lietuvių liaudies kūryba („švilpiai“ – švilpynės, „liečynos“ – kaukės), paprasti darbo įrankiai („kalvaratas“ – verpimo ratelis) – skulptoriaus kūrybos šaltiniai. Kurti „švilpius“ Antaną sugundė vaikystės prisiminimai: giliai atmintyje įstrigę moliniai arkliukai, ožiukai, gaidukai, kuriuos tėvai parveždavo vaikams grįždami iš turgaus (jo sukurtais „švilpiais“ galima išgroti visą gamą!..). Dar būdamas vaikas, Antanas mėgo žiūrėti, kaip verpia senelė. Jo akis traukė ratelio pakulų ar vilnų kuodelį prismeigiantis smeigtukas su grandinėle. Jau pusamžiui vyrui kilo idėja sukurti perkomponuojamąsias skulptūras, remiantis smeigtukų ir grandinėlės principu: išlaisvinti ir palikti kartu. To dar nebuvo daręs nė vienas Vakarų skulptorius…

***

Žingsniuodama birželio saulės nutviekstomis, tačiau vis dar „nekurortiškomis“, keistai tyliomis Palangos gatvėmis, įsivaizduoju susitikimą su moterimi, iškylančia iš nuotraukų, matytų Tomo Sakalausko knygoje „Ketvirtoji dimensija“. Graži, maloni, inteligentiška – lyg aukštuomenės dama… Širdyje sukirba nerimo gaidelė: o kas, jeigu būsiu nelaukta viešnia, galbūt per daug naivi, įkyri, per daug norinti išgirsti, sužinoti? Tačiau smalsumas ir noras susipažinti su garsaus menininko seseria stipresnis – veriu jos kiemo vartelius, beldžiuosi į namų duris…

Nuspaudusi durų skambutį laukiu… Buvau įspėta, kad gali praeiti keletas minučių: į devintą dešimtį įkopusiam žmogui reikia laiko įleisti svečią. Kai tik durys prasiveria, jaudulys ištirpsta: iškart padvelkia jaukumu, dvasine šiluma – toks giedras ir šviesus Birutės Turauskienės, buvusios pradinių klasių mokytojos, veidas. Maloniai pakvietusi užeiti vidun, per nedidelę virtuvę ji vedasi svetainėn. Čia akį patraukia (kaip vėliau paaiškėja) brolio Antano paveikslas, sesers Stasės austos juostos… Užkaitusi kavą, moteris patogiai įsitaiso krėsle ir pradeda paslaptingą kelionę laiku. Žemaičių tarmę keičia lietuvių bendrinė kalba, ją – ir vėl žemaitiškas žodis; vis išgirstu raginimą: „Kousk saldainielį, gurkštelk kavelės…“ Toks įspūdis, kad svečiuojuosi pas tetą ar krikšto mamą…

***

Birutė praveria duris į vaikystės pasaulį. Pasaulį, kuris žmogui, užaugusiam naujųjų technologijų amžiuje, yra labai jaukus ir netgi šiek tiek mistiškas. Tas pasaulis tilpo viename kieme, viename kaime, vos keliuose kilometruose, pavadintuose Mončių vardu. Mončių kaime nuo seno gyveno Antano protėviai. Ši vietovė netoli Grūšlaukės kaimo, Kretingos rajone.

Kelionė į tą pasaulį prasideda nuo Mončių geneologinio medžio. Antanas – pirmagimis ir vienintelis sūnus Barboros ir Antano Mončių šeimoje. Pasaulį jis išvydo 1921 – aisiais. Anot sesers Birutės, mama vyresnėlį – „Ontosielį“ – mylėjo labiausiai. Galbūt todėl, kad ir išvaizda, ir būdu buvo į ją labai panašus… Po trejų metų prasidėjo trijų seserų „era“: šeimą papildė sesuo Bronė, dar po tiek pat laiko gandras atnešė Birutę. Jauniausia šeimoje – Stasė, lygiai dešimčia metų jaunesnė už brolį. Nepaisant amžiaus skirtumo, nuo mažens vaikai sutarė labai gerai (anot Birutės, visa šeima – kaip kumštis), nors, kaip įprasta vyresniesiems, Antanas nepraleisdavo progos paerzinti jaunesniųjų savo seserų.

„Kumpu snapu pelieda, į Birutę pavieda (panaši)…“ Broliui užtraukus tokią dainelę, sesutė apsiašarojusi skuosdavo pas draugę Magdę, kad ši įvertintų jos „panašumus“ su paminėtu paukščiu, – ramybės mergaitei nedavė truputį lenkta nosis. Tokie maži „pasikandžiojimai“ neardė vaikų draugystės – labai mylėjo vienas kitą.

Antanas nuo mažens buvo išdykęs… menininkas. Berniukas labai nenoriai eidavo į laukus dirbti: jam geriau buvo piešti ant mamos austų lininių drobių ar akmenukais ant žemės. Jau nuo penkerių pradėjo drožti iš pušies tošies, lipdyti iš griovio molio, mėgdavo išpjaustyti bulves, jas „mandrai“ išskaptuoti. Seserys dažnai nerimastingai laukdavo grįžtančio iš mokyklos brolio, nes šis iš kartoninių dėžių iškirpęs parnešdavo joms… „lėlių“.

Anot Birutės, menininko talentą Antanas turbūt paveldėjo iš mamos brolio: „Juk kokią spintą mamos kraičiui padarė… šedevras!“ Tiesa, ir mama, kuri gražiai ausdavo, megzdavo, ir tėvas, drožęs iš medžio, matyt, menams taip pat nebuvo svetimi. „Tokių šaukštų kaip tėvo nieks nepadarydavo…“ – tikina Birutė.

Moters atmintyje iškyla skausmingos vasaros, kai tėvas atidarė krautuvę ir užsiėmė nauju – „graborystės“ – verslu, kuris, deja, prabėgus keleriems metams, sužlugo. „Parsiveždavo paprastus medinius karstus ir liepdavo mums, vaikams, juos nušlifuoti, vėliau – išpiešti. Kruvinos panagės būdavo po tokių vasarų, nes ir laukuose dirbdavom, ir daržus ravėdavom… Galvojom, kaip gerai mergaitėms, kurios mieste auga, nieko daryti nereikia – žaidi, ir tiek.“

Mončių namuose visuomet buvo griežta tvarka. Moters galvoje dar ir dabar skamba įsakmus tėvų prašymas: „Lovas pasitaisykit kaip Marija Pečkauskaitė.“ Sekmadieniai – šventas šeimos ritualas. Būtent šią dieną (bent kartą per savaitę!) nė vienas negalėjo dirbti jokių darbų. Didžiausia bausmė už neatliktas pareigas jiems buvo „užgynimas“ eiti į bažnyčią. Parėję iš Dievo namų ir užkandę, vaikai su mama dažnai žingsniuodavo apie tris kilometrus ypatingojo Ąžuolo link. Mama ir pirmąkart atvedė savo atžalas prie Mončių šeimą vis traukiančio medžio: prieš 400 metų, anot legendos, toje vietoje apsireiškė Mergelė Marija, tad medyje jai pagerbti buvo pastatyta koplytėlė; šeimyna visuomet čia nusinešdavo ir gėlelę. Kol mama su vaikais lankydavo Ąžuolą, tėvas dažnai namuose ramiai skaitydavo laikraščius – jų Mončių šeimoje netrūkdavo. Aplankęs Ąžuolą Antanas dažnai sėsdavo ant dviračio ir skuosdavo pas mokslo draugą Nainį (vėliau jis tapo garsiu gydytoju, profesoriumi), gyvenantį netoliese. Susirinkęs pulkelis berniukų susigalvodavo įvairių žaidimų, praskaidrinančių jų kasdienybę. „Ko jau ko, bet draugų Antanas niekada nestokojo,“ – prisimena Birutė.

Visuomet prieš kur nors išeidami – ar tai būtų darbų pradžia, ar tolima kelionė – Mončiai persižegnodavo „lakunkoje“ (inde, pakabintame priemenėje šalia durų) esančiu šventu vandeniu, kad Dievas visur juos lydėtų ir laimintų. Šios šeimos namuose dažnai prisiglausdavo klajojantys elgetos – jie gaudavo nakvynę ant suoliuko šalia „lakunkos“. Tam reikalui Antano Mončio tėvai net čiužinį buvo įsitaisę… Antanas ir Barbora Mončiai buvo tikintys, gailestingi ir labai dori ūkininkai.

Vaikai, nors ir griežtai auklėjami, buvo labai mylimi. Trobos palubėje kabojo rykštelė, bet, anot Birutės, iš ten ji niekuomet taip ir nebuvo ištraukta. Užtekdavo tik užsiminti apie ją ir visi vaikų ožiai bemat išgaruodavo. Tėvas rūpinosi atžalų doru elgesiu – net mergoms, tarnaujančioms namie, buvo prisakęs: „Kad prie vaikų bjaurių žodžių negirdėčiau.“ Vaikai visuomet į tėvus kreipdavosi „tamista“, o mama dažnai į tai atsakydavo: „Nu, baikit jūs tamistuot.“ Net ir suaugę tėvus taip vadino. Birutė akcentuoja: „Tuomet visai kita pagarba tėvams buvo…“

Nesavanaudiškos, itin gilios meilės pavyzdį vaikams rodė tėvas. Birutė gerai pamena, kokiomis meilės kupinomis akimis tėvas žvelgdavo į mamą… Jis visuomet liepdavo vaikams atrastą žemuogę ne patiems suvalgyti, bet mamai atiduoti, o vakare, poterėlius sukalbėjus, jai į ranką pabučiuoti… Jokia paslaptis, jog tais laikais buvo įprasta, kad  moterys teka už tėvų įpirštų jaunikių. Jauna, neturtinga mergina Barbora Piktuižytė, tėvų spiriama, ištekėjo už Antano Mončio. Tačiau ar įmanoma neįsimylėti žmogaus, kuris tau atiduoda visą širdį, kuris su tavimi elgiasi lyg su šventąja?.. Barbora neatsispyrė šiltiems vyro jausmams ir tapo labai laiminga moterimi… Kartą, anot Birutės Turauskienės, tėvui sunkiai susirgus, mama nuo jo neatsitraukė nei dieną, nei naktį… Gydęs daktaras stebėjosi, kad tokių rūpestingų, mylinčių žmonų dar yra… Ir amžininkai liudija, kad Barbora ir Antanas Mončiai puikiai sutarę, viešumoje dažnai vaikščiodavę susikabinę už rankų. Grūšlaukės kapinėse jų kapą puošia sūnaus sukurtas paminklas – iš akmens iškaltos sunertos rankos – nuoširdžios, besąlygiškos meilės simbolis…

Birutė užbaigia nerūpestingiausią, linksmiausią kelionę laiku ir suka „laikrodį“ keleriais metais pirmyn – nukelia į Antano ir savo mokyklinius metus.

***

Vaikščiojant kiekvieną dieną Pranciškonų gimnazijos koridoriais, sunku įsivaizduoti dar paauglius Birutę, Antaną, krėtusius pokštus mokytojams; pranciškonų vienuolius, mokiusius vaikus čiuožti ant tvenkinio ledo… Kiek istorijų, pasakojimų jau tais laikais buvo sukurta apie mokytojus!.. Įdomu klausytis Birutės, kai ji pasakoja apie to meto Pranciškonų gimnazijos mokytojus: „Šulcas, dailės mokytojas, visada piešdavo susikaupęs, prisimerkęs, buvo labai inteligentiškas. Kelnės visuomet išlygintos, batai nublizginti, nors, turbūt, ir aulinių jam prireikdavo, kol iki mokyklos atklampodavo, juk gyveno kaime. Gal persiaudavo?.. Vokiečių kalbos mokytojas Renkė, – šypteli Birutė, – mėgdavo išgert, kaklaraiščio nenutaikydavo susirišt… Matematikos mokytojas Gedgaudas mums, mergaitėms, buvo ypač geras, sakydavo: „Kam jums, mergaitės, tos matematikos reiks…“ Lietuvių kalbos mokytojas Jurgis Macelis, jau dirbęs vokiečių okupacijos laikais, buvo ypatingas: sugebėdavo išaiškinti pamoką taip, kad visi suprasdavo. Iš jo sužinojome apie „žemaičius – dzūkus“. „Mona kacė oudegą pastacė,“ – taip, anot mokytojo, buvo kalbama kažkur apie Gargždus… Mylimas mokytojas anksti liko našlys, vienas užaugino dukrą Bronę. Mokinės dažnai jį įsimylėdavo… Macelis taip ir nevedė – liko ištikimas mirusiai žmonai.“ Vienoje klasėje tais laikais, ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, mokėsi apie 60 mokinių, todėl sukti galvą dėl kontrolinių reikėdavo labai retai, mat mokytojai jų beveik neduodavo: nusirašyti būtų buvę per daug lengva…

Antanas Mončys – ketvirtosios Kretingos pranciškonų gimnazijos laidos abiturientas. Čia mokytis jis pradėjo 1932 metais. Mama nuo pat Antano gimimo norėjo, jog pirmagimis sūnus taptų kunigu, turbūt todėl visai suprantama, kodėl vyriausioji Mončių atžala mokėsi katalikiškoje privačioje gimnazijoje.

Iš pradžių Antanas mokėsi visai neblogai, tačiau vyresnėse klasėse buvo paliktas kartoti kurso… „Visokie išmislai jam į galvą lįsdavo… Sugalvojo su draugais radiją pasidirbt, batų tepalą išsivirt – vos bendrabučio nepadegė… Labai mėgo ir piešt – laiko mokytis visai neliko… Tėvas dėl to labai supyko, žadėjo mušt brolį, o mes, sesės, vis maldavom jo, kad to nedarytų. Nemušė. Pasamdė mokytoją, padėjo dėdė…“ Ir pats Antanas Mončys eseistui Tomui Sakalauskui yra prisipažinęs, jog tuo metu tapo aplinkos stebėtoju, tyrinėtoju, jį traukė krintanti šviesa, prieblanda, medžio rievės, spalvos, bet ne skaičiai ar raidės…

Gyveno Antanas, besimokydamas Pranciškonų gimnazijoje, pas savo dėdę, mamos brolį Stanislovą Piktuižį. „Kuklūs tais laikais buvo žmonės. Ir labai geri. Mamos brolis tuo metu dirbo Kretingos kooperatyve, gyveno viename kambaryje su kitu kooperatyvo darbuotoju – vietos buvo labai mažai, bet savo sūnėną priėmė kartu gyvent. Tėvams, gyvenusiems kaime, nereikėjo Kretingoje Antanui buto nuomoti. Kartą brolis, nuėjęs į tualetą, pamatė 10 litų, įkritusius į… tualeto skylę… Išsilankstęs vielą, tą banknotą ištraukė – 10 litų buvo didelis pinigas!.. Spėkit, ką su tais pinigais padarė?.. Ogi nunešė dėdei ir abu pasitarę nusprendė pinigus atiduoti labdarai, nors ir patiems jų labai trūko…“

Mokydamasis gimnazijoje, vaikinas patiria ir pirmą stiprų meilės jausmą. „Viskas pasaulyje praeina – pasilieka vien tik meilė,“ – šie Antano žodžiai skirti jaunystės meilei Elenai Puškuriovaitei, žaviai merginai, šokusiai baletą. Antrojo pasaulinio karo metais, jau bėgdamas nuo rusų, jis dviračiu dar užvažiuoja pas išrinktąją, kviečia vykti kartu, tačiau ši atsisako, nes nenori palikti sergančios motinos. Antano mintyse mergina išlieka net ir esant jam toli nuo tėvynės… „Tačiau vėliau, kai grįžo į Lietuvą ir ją sutiko po daugybės metų, prasitarė man, kad tas jausmas išblėso. Prabėgęs laikas, patirti išgyvenimai daug ką pakeitė… „Nebe ta Lilė, nebe ta,“ – tąkart tarė brolis.“

Vidurinioji Antano sesuo Birutė į Pranciškonų gimnaziją atvyko 1939 – aisiais, kai buvo atidaryta mergaičių klasė. Jos mokėsi šalia gimnazijos esančiuose šv. Antano rūmuose, tais laikais vadintais „Amerikonų nameliu“. „Didžiausia pramoga mokinėms būdavo pertraukos, kai koridoriuose prie kilimus audžiančių moterų (jau nepamenu, kodėl jos čia gyveno) išsirikiuodavo visas mergaičių būrys, trokštančių padalinti audėjoms siūlus… Buvo nepaprasta atmosfera, visur švaru, tvarkinga, sunku apsakyti žodžiais tą jausmą… Buvome labai laimingos, galėdamos mokytis – reti tėvai leisdavo savo dukras į mokslą,“ – tikina Birutė.

Sujungus berniukų ir mergaičių klases, pokštų tais laikais mokiniai, ko gero, iškrėsdavo dar daugiau nei dabar. Visiems žinomas pokštas „trintukas vietoj kreidos“ neprilygtų išdaigai, iškrėstai prieš 70 metų. „Klasės vaikinai iš namų atsinešė du žadintuvus. Vieną padėjo vienam klasės gale, kitą – kitam. Iš pradžių įsijungė žadintuvas klasės gale. Mokytojui pašokus iš išgąsčio pažiūrėti, kas ten vyksta, pradėjo čirkšti kitas. Visa klasė leipo juokais…“ Gyvenimas mokykloje buvo linksmas, bet mokytis reikėjo ne ką mažiau – mokslas kainavo brangiai, reikalavimai buvo dideli.

***

Laikas bėga greitai. Skausmingiausias Mončių šeimos laikotarpis – Antano pasitraukimas iš Lietuvos. Pabaigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros. Deja, studijos truko tik vienerius metus – 1943 metais studentai buvo priversti palikti universitetą. Pėsčiomis parėjęs iš Kauno į Kretingą, Antanas, norėdamas apsisaugoti nuo priverstinių darbų reiche, padedamas to paties dėdės Stanislovo, pas kurį kažkada gyveno, įsidarbina Kretingos policijos nuovadoje – registruoja laiškus, vertėjauja (žmonės labai jį mėgsta, giria už pagalbą, geraširdiškumą). Lietuvoje politinė padėtis keičiasi greitai: lietuvius pasiekia žinia, jog artinasi rusai. Išsigandęs dėl savo gyvybės, nes manė neliksiąs sveikas dirbęs tokį darbą, be to, paragintas tėvo, Antanas pasitraukia į Vakarus. Tai įvyko 1944 – aisiais. Sūnui išvykus, tėvas net nusprendė barzdos nesiskusti tol, kol jo nepamatys. Deja, tėvas ir sūnus daugiau nesusitiko. Pirmoji po daugybės metų apie Antano likimą sužinojo mama – išgirdo per Amerikos radiją, kad „skulptorius Antanas Mončys gyvena ir kuria Paryžiuje“. Jis su viena iš šeimos narių – seserimi Birute – susitiko tik beveik po keturiasdešimt metų, 1982 – aisiais. Birutė pasakoja, kad tąkart jai vienai iš visų šeimos narių pavyko gauti vizą į Prancūziją. „Važiavau į Paryžių traukiniu iš Maskvos. Jau buvau pranešusi Antanui, kaip būsiu apsirengusi. Jis man taip pat parašė, kaip atrodys. Būtume praėję vienas pro kitą, jeigu tų detalių nebūtume žinoję… Iš pradžių jaudinausi, galvoju, kaip aš čia susikalbėsiu, bet brolis užtikrino: jei žemaitiškai gerai kalbi – neprapulsi. Jam ši tarmė buvo viskas, ir laiškus rašė tik žemaitiškai, teigė, jog „esu 100% žemaitis“. Mamą jis dar išvydo, kai pats 1989 – aisiais grįžo į tėvynę…“

Nors Antanas Paryžiuje draugų turėjo ne vieną ir ne du, tačiau vis vien jautėsi labai vienišas. Seseriai paklausus, kaip jam „paryžietiškas – vakarietiškas“ gyvenimo būdas, brolis tik atsakęs: „Mano gyvenimas toks: iškišu, iškišu galvą ir niurkt vėl…“ Sunku jam buvo dėl įvairiausių priežasčių: kūrė nekomercinį meną, ilgą laiką vienas augino sūnų (dėl jo aukojo ir savo karjerą – nenorėjo vaiko palikti), labai ilgėjosi Lietuvos… „Jis visuomet ja gyveno,“ – pabrėžia Birutė.

Ypač intriguoja jos pasakojimas apie brolio romantišką meilę žaviai prancūzei Florence. Būtent ta meilė kiek apmaldė Antano skausmą netekus tėvynės, namų, šeimos… Viename šokių vakarėlyje jaunuolis susipažino su prancūzų skulptoriaus Jeano Martelio dukra Florence. Tėvas dukrai jau seniau buvo išreiškęs norą, kad ši ištekėtų už skulptoriaus. Turbūt tinkamas Florence pasirodė Antanas. Nepraėjus nė mėnesiui nuo jų pažinties dienos, prancūzė ir lietuvis susituokė, po metų susilaukė sūnaus. Deja, nenustygstanti vietoje Florence buvo visiška Antano, ramaus, besitenkinančio tuo, ką turi, priešingybė, todėl jų vedybos neilgai truko, nors aistra ir buvo stipri. Moteris nesuprato vyro noro kurti tai, kas jam įdomu, prasminga, o ne tai, kas būtų liaupsinama žmonių ir pelninga. „Tačiau draugais jie liko visąlaik,“ – sako Birutė.

Skyrybas su Florence Antanas išgyveno labai giliai. Jis taip ją mylėjo, kad netekęs mylimos moters net susirgo… Po daugelio metų skulptorius susipažino su išsilavinusia, muzikuojančia vokiete Margrit. Ji tapo jo sužadėtine, vėliau – ir žmona, tačiau taip stipriai kaip Florence menininkas vokietės nesugebėjo pamilti… Antano gyvenimas – lyg melodrama. Jau susižadėjęs su Margrit, jis sulaukė skambučio iš Florence. Ši apsiverkusi žadėjo išsiskirti su savo gyvenimo draugu, kad galėtų vėl būti su Antanu, net siūlė būti paveldėto dvaro šeimininku, tačiau „šiam kelio atgal nebebuvo, be to, juk dėl netikėtos moters užgaidos visko nemesi,“ – pasakoja Birutė.

Kai Birutė viešėjo pas brolį (jos vizitas tęsėsi du mėnesius), kartą sulaukė Florence kvietimo atvykti į jos paveldėtą dvarą kelis šimtus kilometrų nuo Paryžiaus. Pirmoji Antano Mončio žmona į svečius pakvietė ir savo buvusį vyrą bei sūnų. Birutė Turauskienė prisipažino, kad iš pradžių šiek tiek sutriko, mat Florence buvo ištekėjusi, bet brolis ją greit nuramino – buvusios žmonos vyras Ulfas esąs visai „neblogas tipas“… Be to, juk kartu vyks jo ir Florence sūnus Žanas Kristupas. Antano sesuo net prityla prieš pradėdama pasakoti apie savo viešnagę pas pirmąją brolio žmoną.

„Jau ką, ką, bet linksmintis jie tikrai moka… Prisimenu vakarienę sename dvare: kokia vaišinga, maloni buvo Florence! Pasibaigus vakarienei, aš stojuosi nurinkti indų, mat nuo mažens taip įpratusi, tačiau dvaro šeimininkė mane sustabdo, sako, kad tarnaitė ryte viską sutvarkys. Man vis tiek kažkaip nejauku, tad, nuėjus visiems miegoti, kartu su Žanu Kristupu nunešėm visus indus virtuvėn ir suplovėm. Ryte išsipusčiusi Florence atstriksi savo aukštakulniais bateliais ir pasakoja, kaip miegojo… Man nuėjus virtuvėn – negaliu aš be darbo sėdėti – ji ateina, lyg jau imasi kažką daryti, man padėti, tačiau greit paaiškina, kad turi trumpam išvažiuoti, ir pradingsta… Nepratusi ji buvo prie jokio darbo… Antanas, jiems gyvenant kartu, ir maistą gamino, ir namus tvarkė, ir sūnų užaugino jis… Ach, tos prancūzės!..“

Apie prancūzių puoselėjamą moteriškumą, pomėgį puoštis byloja ir kitas įvykis. Kartą Birutei, brolio namuose lupant silkes, užėjo geras Antano bičiulis Algirdas Julius Greimas – garsus semiotikos specialistas. Jis, nustebintas vaizdo virtuvėje, perėmė iš moters darbo įrankius. „Tai ne moterų, o vyrų darbas. Įsivaizduokit, lupsit silkes, o kas nors ateis ir norės į ranką pabučiuoti…“ Birutė svečiavosi pas brolį du kartus: 1982 – aisiais ir 1987 – aisiais; 1989 metais jau pats Antanas galėjo grįžti Lietuvon ir jo mama apkabino savo „Ontosielį“ po keturiasdešimt penkerių metų!..

***

Antanas Mončys yra sakęs, kad jį, kaip menininką, formavo prisiminimai ir tai, ką jis matė Paryžiuje. Dar tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius kūrybos link, jau buvo aišku, kad vyriausiojo Mončių vaiko laukia „sakytojo“ lemtis. Nors Antanas netapo kunigu, bet mamos noras iš dalies išsipildė: jis savo skulptūromis „sakė“ žmonėms pamokslus; jo pamokslai – „iš medžio išskobti, iš akmens iškalti“[3]. Menininko skulptūros itin taupios, grynos formos – nieko nereikalingo, kaip ir tikro žemaičio charaktery… Lietuvoje jo darbų galime pamatyti Palangoje – čia įsteigtas „Antano Mončio muziejus“; jam vadovauja skulptoriaus dukterėčia Loreta Birutė Turauskaitė, Birutės Turauskienės dukra.

***

Antanas Mončys mirė 1993 – aisiais. Su Žanu Kristupu, menininko sūnum, kuriam jau greit šešiasdešimt, Birutė susitinka beveik kiekvieną vasarą Palangoje – jis atvažiuoja prie Baltijos jūros pailsėti, aplankyti artimųjų, tėvo darbų. Florence ne itin norėjo, tėvas irgi nevertė (juk gyveno už geležinės uždangos), kad sūnus kalbėtų lietuviškai, tačiau vyras jaučia stiprias lietuviškas šaknis, šiek tiek susikalba tėvo gimtąja kalba, net Žano Kristupo žmona ir jo vaikai stengiasi pramokti lietuviškai. Jiems susitikus, Birutė vadovaujasi tuo pačiu, kaip ir prieš trisdešimt metų, principu: ji kalba žemaitiškai, o šie – prancūziškai, ir… puikiai vienas kitą supranta, net kartu žemaitiškai uždainuoja.

***

… tik – tak, tik – tak… Garsus laikrodžio tiksėjimas sugrąžina į birželio saulės nutviekstą svetainę. „Kousk saldainielį,“ – ragina Birutė. Auksiniai spinduliai žaidžia moters veide. Kelionė laiko įspaustomis pėdomis baigiasi.

O gal tik prasideda?..

 

[1] Sakalauskas, T. (1998), Ketvirtoji dimensija, 145 psl. Vilnius: Alma littera.

[2] Sakalauskas, T. (1992), Išmintingųjų puota, 151 psl. Kaunas: Spindulys.

[3] Sakalauskas, T. (1998), Ketvirtoji dimensija, 30 psl. Vilnius: Alma littera.

Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane „Trys vienatvės“

Prisistatymas

Gintarė Repšaitė
Gintarė Repšaitė

Esu Gintarė Rėpšaitė, gimiau 1994 metų birželio 3 dieną. 2001 metais pradėjau lankyti Palangos Smilčių pradinę mokyklą. 2004 metais mano rašinys buvo išspausdintas Palangos vaikų meninių kūrinių ir piešinių  knygoje ,,Mano pasaulis”.  2005 metais pradėjau lankyti Palangos Vlado Jurgučio vidurinę mokyklą. 2009 metais dalyvavau respublikinėje technologijų olimpiadoje. Tų pačių metų rudenį perėjau į Palangos senąją gimnaziją. 2010 metais užėmiau antrą vietą Palangos miesto lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Nuo 2011 metų įsiliejau į mokyklos debatų klubą. 2011 ir 2012 metais dalyvavau respublikiniame Lietuvos moksleivių debatų turnyre anglų kalba, taip pat keliuose parodomuosiuose debatuose. 2012 metais dalyvavau debatų stovykloje,  su komanda patekome į pusfinalį. Taip pat kelis kartus važiavau ir į kitas vasaros stovyklas, kuriose buvo mokoma spręsti socialines, visuomenines problemas, daug dėmesio skirta asmenybės ugdymui. Tačiau pastaruosiuos dvejus metus didžiąją dalį mano vasaros laiko užima darbas. 2012 metais mano rašinys “Valdo Papievio “Eiti” – modernistinės poetikos romanas” respublikiniame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, literatūros mokslo ir kritikos sekcijoje, buvo įvertintas pirmąja vieta. 2013 metais dalyvavau respublikinėje lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Tais pačiais  metais su rašiniu “Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane “Trys vienatvės” vėl tapau respublikinio Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso literatūros mokslo ir kritikos sekcijos laureate. 2013 metais įstojau į Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą, ir studijuoju skandinavistiką.

Autobiografijos klodas ir jo prasmė R. Granausko novelių romane

„Trys vienatvės“

Romualdas Granauskas – kitoks

Romualdas Granauskas – puikiai Lietuvos skaitytojams pažįstamas prozininkas, dramaturgas. Savo kūrybinį kelią rašytojas pradėjo 1969 metais apsakymų knygele „Medžių viršūnės“. Į lietuvių literatūrą R. Granauskas įėjo kaip unikalus rašytojas, skaitytojus kerintis menine, ritmiška kalba, o jo kūriniai, pasak Audriaus Musteikio, iš lietuvių literatūros istorijos ir su kirviu nebus ištašyti. Literatūrologai J. Sprindytė, M. Martinaitis, V. Kubilius iškelia fundamentalius Granausko kūrybos bruožus: etninę prozos linkmę, jo žemaitiškumą, tautos istorinio laiko problematiką bei ryškiai išreikštą autorystę.

Vis dėlto naujausia R. Granausko knyga – novelių romanas „Trys vienatvės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011) – recenzentų vertinama kontraversiškai. Kūrinį sudaro dešimt novelių, visos jos turi autobiografinį pamatą, išimtis tik paskutinioji novelė „Trys vientavės“ – ji ypatinga. Būtent kūrinyje glūdintis autobiografiškumas ir sukėlė debatų bangą. Rimvydas Stankevičius savo recenzijoje „Šveikas Biliūno rėmuose“ (Respublika.lt, 2011 – 06 – 10) konstatuoja, jog naujoji rašytojo knyga tiek siužetine, tiek stilistine, tiek kompozicine prasme – puiki. Kur kas griežčiau nusiteikęs recenzentas Tomas Marcinkevičius, teigiantis, jog tai, kad knyga išimtinai biografinė, įvilkta tik į dvi personifikuotai gamtiškas noveles pradžioje ir pabaigoje, nėra itin geras ženklas.[1] Kodėl autorius ryžosi skaitytojams pateikti ant autobiografinio pamato konstruojamą kūrinį, sukėlusį tiek daug diskusijų literatūros pasaulyje? Pirmiausia, rašytojas amžiumi artėja prie ribos, kada reikia atsigręžti ir paliudyti tai, kas be jo to nebepadarys. Viename interviu rašytojas, paklaustas apie vaikystėje matytus partizanų kūnus, pririštus virve prie arklio ir tempiamus į bažnyčios kalną, atsako: „Aš suprantu, nes išmirė talentingiausi prozininkai, kurie tai matė. Žinau, kad esu paskutinis. Ir ne kokius sapnus aprašinėsiu, tiesiog tai yra mano pareiga – kiek dar leis jėgos, kiek galiu, kiek gebu, kol neužkalkėjo smegenys, visa tai aprašyti. Kad liktų autentiškas mačiusiojo pasakojimas.“[2] Tokiai pozicijai pritaria ir R. Čičelis: „Mūsų dienomis autobiografijos žanras itin populiarus, nes socialinis ir individo gyvenimas tampa vis chaotiškesnis, todėl didėja autorių noras apmąstyti savo buvimą, santykius su visuomene ir aprašyti įvykius, rasti jų priežastis ir jas racionaliai paaiškinti.“ [3]

Šiandien tampa sunku atskirti romaną ir literatūrinę autobiografiją. Skirtį tarp šių dviejų literatūros žanrų komplikuoja panaši kompozicija, dialogai ir charakterių kūrimas, be to, nemaža dalis romanų šiuolaikinėje literatūroje rašomi pirmuoju asmeniu. Algis Kalėda teigia, jog lietuvių prozos žanrų, visų pirma romano, plėtrą dera suvokti kaip kintantį, gausių individualių variantų prisodrintą, taip pat – bendresnių meninių tendencijų veikiamą raiškos barą. Todėl  nereikėtų stebėtis, kad ir R.Granauskas keičia savo braižą. Jo novelių romanas „Trys vienatvės“ savo kalbos forma, nagrinėjimo objektu, autoriaus situacija, pasakotojo pozicija atitinka autobiografijos reikalavimus. Šiuo rašiniu ir bus siekiama atpažinti autobiografijos bruožus Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ bei aptarti jų paskirtį kūrinyje.

Įvardžio vaidmuo „Trijose vienatvėse“

Autobiografija – individo apie save parašytas tekstas. Vadinasi, įprastai kūrinio pasakotojas arba kalbantysis yra pats autorius, prisimenantis, vertinantis ir analizuojantis savo patirtį. Manifestavimas vienaskaitos pirmuoju asmeniu gali būti pirmasis atskaitos taškas, leidžiantis kūrinį priskirti autobiografijos žanrui. Remdamiesi struktūralisto Emile‘io Benveniste‘o lingvistiniais tyrimais galime teigti, jog literatūroje įvardis „aš“ visada nurodo realų asmenį, kurį kartais (dar esant ir kitiems bruožams) netgi galima sieti su autoriumi. Mokslininkas teigia, jog įvardžiai „aš“ ir „tu“ išreiškia iš tiesų egzistuojančius asmenis („aš“ – tas, kuris kalba, „tu“ – tas, į kurį kreipiamasi). Tuo tarpu įvardžiai „jis“ arba „ji“ gali reikšti nei vieno arba subjektų begalybę, jie yra už „aš“ ir „tu“ komunikacijos ribų, nežymi unikalių asmenų. Skaitydami autobiografiją pirmiausia joje ieškome autentikos, tikrų ir paties autoriaus išgyventų bei dabar pasakojamų akimirkų bei istorijų. Šiuo atveju autoriaus situacija yra itin svarbi: pasakotojas ir autorius turi būti tapatūs. Tai vienas būtinų kriterijų, kuriais pagrįsta autobiografijos steigtis.

Aptarę Emile‘io Benveniste‘o sukurtą įvardžių autentiškumo teoriją, galime daryti išvadą, jog autobiografijos patikimumo pamatas yra pirmojo asmens manifestacija tekste. Pasak literatūros teoretiko Ph. Lejeune‘o, kiti įvardžiai autobiografijoje pasirenkami retai, tik tuomet, kada norima išreikšti pasakotojo didybę arba nusižeminimą. Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ kalbama vienaskaitos pirmuoju asmeniu, išskyrus paskutiniąją novelę, kuri savo kalbėjimo stiliumi išsiskiria iš kitų novelių. Kūrinys pradedamas sakiniu: „Nešvenčiau niekada savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau.“[4] Vėlesnėse novelėse manifestavimas įvardžiu „aš“ išlaikomas: „Aš buvau teroristas,“[5] – prisipažįstama antrojoje novelėje. Kalbėjimas pirmuoju asmeniu pagrindžia autentiškumo egzistavimą tekste bei atveria galimybes autobiografijos steigčiai.

Vis dėlto, nors įvardžio „aš“ vaidmuo autobiografijoje yra itin svarbus, vien kalbos lygmeniu pasikliauti negalima. Literatūroje yra pavyzdžių, kada kūrinys parašytas vienaskaitos pirmuoju asmeniu, nors autobiografinis klodas jame neslypi. Ir atvirkščiai – kuriama pramanyta istorija, fikcija, kurioje kalbama vienaskaitos trečiuoju asmeniu, tačiau autobiografinių sąsajų įžvelgti galima (Vinco Mykolaičio-Putino intelektualinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“, Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“). Manifestavimas tam tikra įvardžio forma gali būti tik stilistinis rašytojo žaidimas, norint pasiekti tinkamiausią išraišką kūriniui, ir nebūtinai reiškia autentikos egzistavimą tekste. Ieškant knygoje autobiografinių bruožų vertėtų pasiremti ir labiau apčiuopiamomis nuorodomis į autoriaus ir pasakotojo tapatybę.

Literatūros teoretikas Ph. Lejeune‘as savo tyrinėjimuose pavartojo naują – autobiografinės sutarties – terminą. Pasak jo, „autoriaus, pasakotojo ir pagrindinio veikėjo tapatumas bei autoriaus vardas ir pavardė teksto pradžioje yra autobiografinės sutarties pagrindas, lemiantis autobiografijos apibrėžtį. Pirmasis kalbėtojo asmuo ir vardas viršelyje leidžia skaitytojui ir autoriui sudaryti autobiografinę sutartį.“ [6] Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ dažnai aptinkami rašytoją identifikuojantys duomenys. Pagrindinio veikėjo (kartu ir pasakotojo) bei autoriaus vardo tapatumas iškyla vaikystės prisiminimuose, dialoguose: „ – Romaldai, einam paveizėti, ką pas Jankauską Alis daro!..“ [7]; „ – Romaldai, ateik!”[8] ; „– Romaldai, buvau šiandien krautuvėj, sutikau Didįjį Alį.“ [9] Kitų personažų kreipimasis į pagrindinį veikėją autoriaus vardu – ne atsitiktinumas. Tai signalizuoja, jog ribos tarp autoriaus, pasakotojo ir veikėjo yra išsitrynusios. Vis dėlto atviriausiai rašytojas atsiskleidžia priešpaskutinėje ( devintojoje) novelėje „Baltas triušis“ (paskutinė autobiografinė novelė knygoje). Atvežus pagrindinį veikėją į psichiatrijos ligoninę, imami pildyti jo tapatybę identifikuojantys dokumentai:  „ – Granauskas. Romualdas. Sūnus Ignaco. <…> Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devinti… Vilniuje… Smėlio gatvė… Rašytojas…“[10] Pagrindinio veikėjo (ir pasakotojo) bei autoriaus vardo, pavardės, gimimo metų, gyvenamosios vietos ir profesijos sutapimas neabejotinai leidžia sudaryti autobiografinę sutartį tarp skaitytojų ir autoriaus. Pasak Lejeune‘o, nors iš pradžių ryšys tarp asmens ir pasakojimo yra įtvirtinamas pirmuoju asmeniu, tačiau būtent vardas yra asmenį ir pasakojimą sujungianti grandis. Remdamasi Lejeune‘o studijomis, Gitana Vanagaitė knygoje „Autobiografijos teorijos metmenys“ konstatuoja, jog bendras tekstinis vardo kriterijus sujungia pirmąjį asmenį ir pasakojimą, patvirtina autoriaus vardo ir istorijos pasakotojo bei personažo identiškumą, nes autobiografinė sutartis būtent ir yra autoriaus-pasakotojo-personažo identiškumo patvirtinimas tekste.

Autobiografijose nagrinėjimo objektas visada yra individualus gyvenimas – asmenybės istorija. Šis literatūros žanras rašytojams suteikia galimybę pažvelgti į save iš šalies, prisiminti, vertinti, analizuoti bei, pasak G. Vanagaitės, koreguoti dažnai skausmingą savo patirtį. Atsirinkdamas įvykius ir nuspręsdamas, kaip juos vaizduoti, autobiografas susikuria savo asmens koncepciją. Romualdas Granauskas knygoje „Trys vienatvės“ save vaizduoja kaip nerimtą, laisvos, meniškos sielos, bet kartu ir kaip jautrią, atsakingą, humanišką asmenybę. Taip aprašyti gyvenimo įvykiai yra verčiami į tekstinę savęs reprezentaciją, kada koks nors papasakotas įvykis, istorija išryškina tam tikrą rašytojo bruožą. Ilgą laiką pasakotoją persekiojantis kaltės jausmas išryškėja novelėje „ Teroristai“. Jauni, ambicingi, ištroškę nuotykių į paauglystę žengiantys vaikai nusprendžia susprogdinti rastą bombą. Tai turėjo tapti didžiuoju jų gyvenimo įvykiu, įrašysiančių paauglius į tikrų vyrų gretas: „Mes dabar ją turėjom, savo didžiąją bombą!..“[11] Bombos sprogdinimas ir tampa vienu iš didžiausių įvykių vaikų gyvenime. Kaip kažkada pasakotojas J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“ pataikė į jautriausias savo širdies gelmes, į sąžinę, taip ir Romualdas Granauskas su draugais vaikystėje pajuto gilų kaltės jausmą, išskyrusį bičiulius: „Po dienos kitos, kai nebebuvo kaime nei emgėbistų, nei Per Bliuską, baimė praėjo, tačiau jos vietą užėmė kitas – kaltės – jausmas. Visi trys jautėmės nekaip: ir Kastis nekaip, ir Algis, ir aš. Ir dėl to staiga iširo mūsų draugystė.“[12] Tačiau rašytojas nesigina nei atsakomybės, nei kaltės jausmo: „Tik aš vienas tebesu paliktas gyventi, nes buvau kalčiausias.“[13] Rašytojas sugrįžta į vaikystę, prisimena tuos įvykius, kurie turėjo didžiausią įtaką jo asmenybės tapsmui, brandino ir ugdė jį kaip humanišką žmogų. Juk, pasak Lejeune‘o, autobiografija nepretenduoja į dokumentalumą, ji labiau telkiasi į vidinius asmens procesus, išgyvenimus, identiteto formavimąsi. Genovaitė Dručkutė knygoje „Autobiografijos teorija ir praktika“ teigia, jog vienas būdų atpažinti autobiografiją – įsitikinti, ar pasakojime vyrauja asmenybės genezė.

Be abejo, knygos kalbantysis „aš“, tapatus autoriui ir pagrindiniam veikėjui, nėra uždara asmenybė. „Aš“ komunikuoja ir su kitais novelių romano veikėjais bei yra jų veikiamas. Dauguma jų vienaip ar kitaip paskatino eiti rašytojo keliu. Itin skaudžią patirtį dėl iširusios šeimos rašytojas išgyveno vaikystėje bei paauglystėje. Gyvenęs su mama ir patėviu (kol pastarąjį saugumiečiai mirtinai nukankino Šilutės lageryje), Romualdas Granauskas po septyniolikos nesimatymo metų gauna iš tėvo kvietimą atvykti gyventi pas jį, mat rašytojas būtinai privaląs baigti vidurinę mokyklą. Atvykęs pas tėvą, R. Granauskas bando  užsiimti literatūrine veikla: „Skaičiau parsineštas knygas ir rašinėjau trumpus apsakymėlius į rajono laikraštį. Maniau, kad tėvui tai patiks, gal jis net ims manimi didžiuotis.“[14]  Rašytojas siekė atgaivinti nutrūkusius ryšius su tėvu, jam vis dar buvo svarbi jo nuomonė. Deja, tėvas tikėjosi, jog sūnus bus jūrų kapitonas, ir jo literatūrinės veiklos bei talento nevertino:     „ – Baik tas savo peckelynes, gyvenime ne iš to duoną valgysi!”[15] Įtempti santykiai su tėvu pastūmėjo rašytoją kurti, įrodyti savąjį „aš“. Ir tik po daugelio metų kūrėjas supranta, kodėl tėvas jį pasikvietė pas save: „Juk pasikvietė mane ne dėl kažkokių ten staiga pabudusių tėviškų jausmų, o todėl, kad pats senatvėj galėtų prieš visus pūstis:

–          O mano sūnus – jūrų kapitonas!..” [16]

Kiti knygos veikėjai( šiuo atveju tėvas) padeda geriau pažinti ir suprasti pasakotoją, jie ne tik papildo šio paveikslą, bet ir daro įtaką tolesniam jo gyvenimui. Literatūros teoretikai teigia, jog autobiografas retai priklauso tik pats nuo savęs ir tokiai situacijai apibūdinti sukūrė savitą terminą – „santykiniai pasakojimai“. Juose pagrindinis veikėjas komunikuoja su kitais personažais bei yra jų veikiamas.

Autobiografijos nereikėtų suprasti kaip visiškai laisvo savo patirties išsakymo, panašaus į savotišką minčių srautą. Literatūrologė S. Smith pabrėžia, jog paties autoriaus psichikoje nuolatos slypi kitoniškumas, Kitas, kuris tampa tam tikra autoritetine instancija arba etikos pagrindu. Kitaip sakant, autobiografijos kalbantysis „aš“ nuolat save analizuoja, vertina moraliniu aspektu. Romualdo Granausko knygos „Trys vienatvės“ pasakotojas, pradėjęs dirbti mokykloje, į save žvelgia kritiškai: „Netinku aš į klasės auklėtojus, per jaunas dar, be patirties, be aukštojo pedagoginio mokslo.“[17] Autoriaus pasąmonėje tūnantis kitoniškumas imponuoja rašytojui, be Kito, nebūtų ir paties kalbančiojo.

Taigi, įvardis „aš“ atveria galimybes autobiografijos klodui plėtotis, patvirtina autoriaus-pasakotojo-personažo identiškumą. Pirmasis asmuo padeda kurti pasakotojo paveikslą, jo gyvenimo istoriją, leidžia autoriui ir skaitytojams sudaryti autobiografinę sutartį.

                               „Trijų vienatvių“ laikas ir pasakotojo atminties galia

 Autobiografijoje visada atsigręžiama į praeitį, todėl šiam literatūros žanrui būdingas retrospektyvus pasakojimas, „kada į laike nutolusį gyvenimą yra žvelgiama iš konkretaus dabarties taško, kada čia ir dabar autorius, kuris autobiografijoje yra ir pasakotojas, ir pagrindinis veikėjas, pasakoja apie save ten ir tada“.[18] Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ retrospekcija kuriama dviem būdais: pasakojant būtuoju laiku arba tiksliai nusakant, kuomet vyko aprašomas įvykis. Didžioji dalis kūrinio pasakojama būtuoju laiku: „Supratau, ką turiu daryti.“[19]; „Ginkluoti mes buvom geriau nei Salantų stribokai.“ [20] ; „Kitą dieną atėjo su manim susipažinti ir Mažasis Alis.“[21]  Be abejo, pasakojimas būtuoju laiku sukuria praeities įvykių vaizdą, pagrindžia atminties susigrąžinimo veiksmą, kas, pasak Lejeune‘o, ir yra retrospekcija.

Vis dėlto kalbėjimas būtuoju laiku visame kūrinyje nėra išlaikomas. Tuomet atsiranda antrasis retrospekcijos kūrimo būdas – tikslus laiko nusakymas: „Labai gerai atsimenu vieną kovo aštuonioliktosios rytą, nors jau praėjo aštuoni mėnesiai.“ [22] Veiksmažodis „atsimenu“ pagrindžia knygoje esantį autobiografinį klodą, atskleidžia, jog įvykiai pasakojami remiantis atmintimi, vadinasi, ir autentiška patirtimi. Į praeitį nukelia jau praėję „aštuoni mėnesiai“. Apskritai, rašytojas yra linkęs noveles pradėti bent apytikslia laiko ir vietos apibrėžtimi. Novelės „Teroristai“ pradžioje rašoma: „Tai buvo labai seniai, tačiau faktas lieka faktu, kurio savo biografijoje jau niekuomet nebegalėsiu nei paneigti, nei nuslėpti.“ [23] Žodis „biografija“ atveria galimybę sudaryti autobiografinę sutartį ir skaitytojus kreipia autobiografiniam skaitymui. Novelės „Dekabristai“ pradžioje skaitytojams taip pat pristatomas erdvėlaikis, trumpai supažindinama su tuometine aprašoma situacija: „ Tą pavasarį man suėjo aštuoniolika metų, gyvenau kaime pas tėvą, važinėjau į Sedą dviračiu, antrus metus mokiaus vienuoliktoj klasėj ir nė per vieną pamoką neturėjau ką veikti.“[24] Visas romanas kuriamas nuoseklia chronologine seka: pradedama vaikystės prisiminimais, baigiama rimto kūrybinio darbo pradžia Vilniuje. Visgi visos novelės tarpusavyje yra susietos, anksčiau papasakoti įvykiai kalbančiojo „nepaleidžia“ ir vėlesnėse novelėse. Novelės „Katinų medžioklės ypatumai“ pradžioje trumpai prisimenamos anksčiau pasakotos istorijos: „Kai tempi ant rogučių bombą, kai tykai muzikantams už nugarų, ar neleis tau pagroti smuiku, ar kai sėdi žydų kapinėse ir žiūri į baltą ožką, – ar gali nors į tą pusę įsivaizduoti, kas tu būsi, kuo tu būsi ir su kuo būsi po kokių, tarkim, dešimties metų?“ [25] Susprogdinta bomba, tempta ant rogučių, grojimas smuiku jaunimo šokiuose, praleistas laikas žydų kapinėse – ankstesnių novelių įvaizdžiai, iš naujo prisimenami pasakotojo. Tai įrodo, jog novelių kalbantysis neabejotinai yra vienas ir tas pats asmuo, susietas tos pačios patirties.

Autobiografijoje retrospekcijos būdu gyvenimo faktai yra rūšiuojami, atrenkami ir organizuojami į rišlų pasakojimą. Čia randasi subjektyvumas. Pasak Smith, autobiografijos autorių stipriai veikia ir jo kūniškumas: „kūnas – tai ta erdvė , kuri ir yra autobiografinio žinojimo vieta ir autoriaus atminties talpykla, nes nuo kūno priklauso, ar autorius atsimins, ar užmirš vieną ar kitą praeities įvykį arba žmogų.“[26] Pasak Genovaitės Dručkutės, autobiografija turi remtis dvejopa faktų atranka: atliekama atminties ir atliekama rašytojo, kuris atrenka atminties atgaivintus faktus. Vadinasi, didelė dalis autobiografijos sėkmės priklauso nuo autoriaus atminties: tam, kad iš gyvenimo faktų būtų konstruojamas rišlus pasakojimas, pirmiausia rašytojas juos turi „susigrąžinti“. Novelių romane „Trys vienatvės“ stebina autoriaus atmintis: prisimenamos menkiausios detalės, smulkmenos: „Atsimenu tą kovo rytą: už Ganyklų tekėjo raudona didelė saulė, aš ėjau į Mosėdį, į mokyklą, o man po kojomis traškėjo ploni žvyrkelio balų ledeliai.“ [27] Smulkmeniškumas autobiografijoje – rizikingas kūrybinis žingsnis, mat itin detalus praeities įvykių vaizdavimas skaitytojams gali sukelti abejonių aprašomų istorijų autentiškumu. Laisvė interpretuoti bei tikėti ar ne palikta skaitytojams, nors pats rašytojas yra teigęs, kad atmintis – jo laimė ir jo nelaimė.

Vis dėlto šimtaprocentinis tikslumas autobiografijoje mažai tikėtinas, nes papasakoti praeities tokios, kokia ji iš tiesų buvo – neįmanoma, todėl randasi deformacijos. „Autobiografijoje kuriamas tik simbolinis gyvenimo vaizdas, kuriam būdingas nepilnumas ir iškreiptumas.“[28] Pasak G. Vanagaitės, patys nepatikimiausi autobiografijoje – dialogai. Bandymas juos rekonstruoti dažniausiai signalizuoja jau iš anksto pasmerktą žlugti norą atkurti ano meto autentiką. Ne itin daug pasitikėjimo kelia ir vaikystės aprašymai, juose pasitaiko daugiausia deformacijų, nes tai – toliausiai laike nutolusi patirtis. Visgi, pasak literatūros tyrinėtojų, autobiografija be vaikystės prisiminimų neįmanoma. Įvykių interpretavimo neišvengia ir Romualdas Granauskas. Panašu, kad viena iš deformacijų kūrinyje – novelėje „Baltas triušis“ rašytojus ištikusi „vizija“. Išleistą iš psichiatrinės ligoninės ir kartu su Dirgėla, Jacinevičium ir Šaveliu išgėrusį „rašalo“, pasakotoją ištinka haliucinacija: „Baltoj vonioj tupėjo baltas triušis ir raudonom akim žiūrėjo į mane!.. Haliucinacija buvo tokia ryški, jog aš net mačiau, kaip triušiui alsuojant juda aukštyn žemyn skelta jo viršutinė lūpa.“[29] Pasirodo, tokia pati vizija buvo ištikusi ir Dirgėlą. Tiesa, novelės pabaigoje paaiškėja, jog kaimynas vonioje iš tiesų laikė dukrai nupirktą triušį, tačiau ši novelės dalis visgi panašėja į fikciją, vaizdų ir įvykių „paryškinimą“. Toks meninis autoriaus sprendimas gali būti aiškinamas ne tik prisiminimų „stygiumi“, kas ir paskatina deformacijų radimąsi tekste, tačiau ir idėjine, filosofine prasme, kurią rašytojas siekia perteikti. Pasakotoją ištikusi haliucinacija po išėjimo iš psichiatrinės ligoninės, kurioje atsidūrė už ideologijai nepaklūstančią ir netarnaujančią kūrybinę veiklą, – neatsitiktinumas. Galbūt šitaip autorius siekia pavaizduoti komunistinio režimo darytą įtaką menininkams, pastangas „susidoroti“ su tais, kurie išdrįsta nenusilenkti ideologijai, atskleisti tuometinę dvasinę ir kūrybinę vergovę. Nuo individualios patirties pereinama prie tuometinio visuomeninio gyvenimo reikalų. Šitaip rašytojas tampa savotišku savo tautos anuometinio gyvenimo reprezentantu: „… kalbantysis ne tik pasakoja apie save, bet įtraukia ir aplinką – tuomečius socialinius, politinius bei meno procesus.“ [30] Panašiai apie autobiografo vaidmenį visuomeniniame gyvenime yra atsiliepęs ir Vytautas Kavolis: „Bet nors autobiografija ir yra, atrodytų, jos autoriaus individualaus gyvenimo aprašymas, joje galima įžiūrėti ir kolektyvines struktūras, įtakojančias individus pasirinkti savo reikšmingąsias pradžias ir pabaigas. Iš kurios nors tautos ar periodo autobiografijų kolekcijos galima išskaityti, kokie ten ir tuomet turėta rėmai savęs supratimui, į kokias koherencijos struktūras individai įsirašydavo.“[31] Taigi, autobiografijos autorius akivaizdžiai prisiliečia prie savo tautos istorijos.

Autobiografijoje praeities įvykiai yra regimi dabarties (sakymo) perspektyvoje, todėl gyvenimo įvykiai dirbtinai susiejami logikos ir racionalumo ryšiais. Rašytojas siekia suteikti praeities įvykiams prasmę, ieško „savo dabartinio „aš“ susiformavimo patvirtinimų praeityje“[32]. Be abejo, prabėgę metai, įgyta patirtis daro brandesnį ir patį pasakotoją: „Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako.“[33] Autobiografijoje rytojaus nežinomybė išnyksta, rašytojas žino, kaip aprašomas įvykis prasidėjo ir kaip baigėsi, todėl tekstas susietas nuoseklumo grandimi: „Tai, ką aš čia dabar pasakoju, nėra svarbiausia. Svarbiausia bus pačioje pabaigoje, bet kitaip aš negaliu prie tos pabaigos prieiti.“ [34] Autentiškų praeities įvykių vaizdavimas dabarties perspektyvoje sukuria visažinį pasakotoją, iš dabarties dimensijos galintį apžvelgti ir įvertinti visą savo gyvenimą: „Dabar, kai galvoju apie praėjusį gyvenimą, tie pirmieji mokytojavimo metai buvo vieninteliai, kai neatsitiko su manim jokios velniavos…“[35] Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ pastebima tam tikra tendencija, atspindinti autoriaus požiūrį ir poziciją. Štai sovietiniams pareigūnams visada baigiasi blogai, jie patenka į komiškas situacijas,  o pats pasakotojas į juos žvelgia su ironiška šypsena, tarsi  menkindamas ir siekdamas pasijuokti iš jų intelektualinio ir dvasinio skurdumo: „Bet nesiruošiau skaityti milicininkams paskaitos apie dedukciją, vis tiek nieko nesupras.“[36] Autobiografijos autorius, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, sąmoningai arba pasąmoningai per savo gyvenimą nubrėžia racionalumo tiesę, priklausomai nuo autoriaus požiūrio, netgi galinčią kiek iškreipti praeitį.

Pasak literatūrologės Smith, autobiografijos autorius ne tiek siekia prasiskverbti į praeitį, kiek, remdamasis ta praeitimi, atrasti savo vietą pasakojimo laiko metu – nustatyti savo kultūrinį, socialinį ir istorinį statusą. Atpažįstame, kad Romualdas Granauskas visada buvo literatūros žmogus: konfliktą su tėvu paskatino aistra rašyti, dirbo Skuodo redakcijoje,  mėgo pirkti ir skaityti knygas: „Ten pirmą kartą aptikau Folknerį, Žoržį Amadu, Hemingvėjų, griebiau aš tą žurnalą abiem rankom, kaip išbadėjęs duonos kepalą.“[37] Iš knygos sužinome, jog rašytojas galėjo pasirinkti ir kitą menininko kelią – tapti muzikantu: „… stipriai buvau pririštas prie dviejų savo aistrų, kurios, lyg kokios dvi virvės, plėšė mane į skirtingas puses. Paskui, jau gerokai vėliau, viena virvė, kuri buvo vadinama Muzika, kažkaip pati padilo ir nutrūko, tačiau antroji, vardu Rašymas, matyt, buvo daug stipriau užveržta, ir nebepaleido visą likusį gyvenimą. Seniai ir nebebandau išsivaduoti.“[38] Pasakotojo prisirišimas prie knygų kartais netgi kelia šypseną, mat paimtas į kariuomenę jis su savimi pasiima ne butelį, kaip dauguma, tačiau knygą: „Vietoj to įsimečiau du pakelius sausainių ir knygą.“[39] Rašytojas, ieškodamas savo dabartinio „aš“ tapsmo šaknų, siekia prisiminti visą savo nueitą kūrybinį kelią bei atsiskleidžia kaip kultūrai ištikimas žmogus.

Žinoma, knygoje aptinkama ir rašytojo socialinę padėtį nusakančių pasakojimų. Kūrinyje pasakotojas vaizduojamas kaip amžinas skurdžius, nemokantis praktiškai tvarkytis. Kūrinio kalbantysis skurdo buvo paženklintas jau vaikystėje: „Iki graudumo menką mūsų turtelį įvežė sunkvežimis į babūnės kiemą, jeigu neskaičiuosim Bukos, žiemmitės karvelės.“[40] Atsidavimas literatūrai skatino rašytojo uošvę žiūrėti į jį nepalankiai: „Aš supratau jos širdį: kaip išėjo, kad jos dukra, viskam tikusi mergina su aukštuoju mokslu, tegavo tokį tinginį, veltėdį ir niekam tikusį vyrą?“[41] Rašytojas negaili sau kritikos: be aukštojo mokslo, be specialybės, jokiam rimtesniam darbui netinkantis, tik vis rašantis ir rašantis. Iškyla ne tik aistra kūrybai, tačiau atsiskleidžia jau anksčiau aptartas Smith kitoniškumo principas, tam tikra moralinė, etinė ir psichologinė prizmė, per kurią autobiografas save vertina.

Itin svarbus kūrinyje istorinis pasakotojo statusas. Jau anksčiau buvo minėta, jog autobiografas tampa ir savotišku savo tautos tuometinio gyvenimo reprezentantu, mat atsiriboti nuo tada vykusių politinių, visuomeninių įvykių itin sunku, ypač kada jie daro įtaką ir paties rašytojo gyvenimui. Autorius – pokario įvykių Lietuvoje bei sovietinės sistemos „veiklos“ liudininkas. Siekis atskleisti tuometinio gyvenimo realybę ir vyravusį absurdą netgi tampa viena priežasčių, skatinusių autorių imtis rašyti autobiografinį kūrinį. Dažnai tekste jaučiama nuoskauda dėl politinės situacijos: „Sėdėjau ir svarsčiau: kaip čia taip išeina, kad mano gyvenimas surištas su pasauliniais įvykiais?“[42] Atsiskleidžia nepasitenkinimas, liūdesys, jog tenka gyventi tokiame šaltame, žiauriame, regis, dehumanizuotame pasaulyje, kuriame žmogaus gyvybė nustoja vertės: „Nejaugi nepataikiau gimti tokiu laiku, kad galėčiau nugyventi savo gyvenimą taikiai ir sava mirtimi numirti?“[43] Baimė dėl rytojaus, dėl visos savo ateities, atimta galimybė pačiam laisvai kurti savo gyvenimą – tokiame pasaulyje gyveno rašytojas, tokį jis siekia perteikti ir skaitytojams. Svarbu tai, kad politizuotas pasakotojo uždarymas į psichiatrinę ligoninę buvo vienas iš didžiausią įtaką jo gyvenimui ir brandai turėjusių įvykių. Atsidūrimas ties kritine egzistencijos riba (pasakotojas itin bijojo, kad ligoninėje jam nesuleistų aminezino ar kokio haloperidolio, nes po tokių injekcijų labai greitai pavirstama į daržovę) priverčia kalbantįjį iš naujo permąstyti savo gyvenimo prioritetus ir vertybes, o bendrąja, platesniąja prasme atskleidžia bendrą sovietinės sistemos siekį sunaikinti jai „neparankius“ ir nepalankius asmenis. Išėjęs iš ligoninės pasakotojas taria: „Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro.“[44] Šis išpažintinis sakinys, kuriuo ir baigiasi autobiografinis pasakojimas knygoje, liudija  sovietinės sistemos darytą įtaką žmogaus gyvenimui, įvarymą į savotišką baimių ir minų lauką, o teoriškai pagrindžia autobiografijos, kaip asmens identiteto formavimosi aprašymo, steigtį.

Taigi, autorius veikia kaip liudininkas, o jo autobiografijoje susipina net kelios kultūrinės tapatybės, leidžiančios suveržti rašytojo patirtį  nuoseklia laiko juosta ir stebinančios rašytojo atminties jėga.

                            Atpažįstame kalbos virtuozą 

Pasak kai kurių literatūros teoretikų, autobiografija yra nei fikcija, nei tikrovė. „Tai – tarpinis žanras, kuriam, remiantis dekonstrukcijos filosofija, būdingas ne siekis atkurti tikrovę, o kaip tik ją išardyti. Geriausia priemonė tai padaryti yra kalba.“ [45] Smith teigia, jog autobiografijos autoriaus tikruosius gyvenimo faktus geriau atskleidžia ne teksto tikroviškumas, o kaip tik nesutapimai – sąmoningas arba pasąmoningas melas. Daug svarbesnis autobiografijoje – autoriaus ir skaitytojo bendravimas, nes tiesa niekada nėra visiškai pažini, tik dalinė. Juk tikros ir visiškos tiesos, kuri glūdi praeityje, atkurti neįmanoma. Romualdo Granausko novelių romane „Trys vienatvės“ taip pat randame pasakojimų, kuriuose vaizduojamos istorijos yra „sutirštinamos“. Išlaikydamas tradiciją ironiškai vaizduoti sovietinius pareigūnus, novelėje „Dekabristai“ rašytojas vaizduoja nenusisekusį kalėjimo prižiūrėtojo žygį. Turėjęs prižiūrėti keturių kalinių darbą, policininkas taip prisigeria, jog pats nebegali pareiti net iki savo darbos vietos: „Taip ir vedėm jį šaligatviu iki turgaus aikštės.“[46] Nusprendęs eiti pats, prižiūrėtojas krinta pilvu ant šaligatvio, o jo kepurė nurieda į šoną. Taip keturi kaliniai, lydimi smalsių žvilgsnių, ir parnešė savo prižiūrėtoją atgal į kalėjimą, kuriame jie sutinka viršininką, o patį prižiūrėtoją pasodina į jo vietą, užmovę ant galvos kepurę, tik atbulai. Tokios ironiškai komiškos situacijos greičiausiai kūrinyje yra „sutirštinamos“, siekiant skaitytojams sudaryti stipresnį įspūdį, atskleisti savo nuostatas.

Autobiografijų kūrėjai sąmoningai vengia tiesioginės tikrovės reprezentacijos, todėl kuria metaforas. Pasakodamas apie svarbius savo gyvenimo įvykius, prilygstančius metamorfozei, rašytojas kalba metaforiškai: „Pagaliau atėjo pavasaris ir į Mosėdį, tiktai kas tada galėjo žinoti, kad vėliau jis vadinsis ne Mosėdžio, o Prahos pavasariu? Rodos, tą pavasarį, ne kiek tepadirbęs, ir išėjau iš redakcijos.“[47] Prahos pavasaris, Europos tautų išsivadavimas iš didžiosios valstybės priespausdos, autoriaus paraleliai ir metaforiškai siejamas su perversmu jo paties gyvenime, su dvasiniu ir kūrybiniu išsivadavimu. Rašytojas išsilaisvina iš prievolės dirbdamas žurnalistu rašyti socializmą liaupsinančius straipsnius, prieštaraujančius jo paties nuomonei, įsitikininams ir troškimams, išsilaisvina nuo kamavusių klausimų: „… ką tu darai?.. Kam to reikia?.. Ar visą gyvenimą taip ir darysi?..“ [48] Polinkis į kontempliaciją, savo vidinio, dvasinio gyvenimo sureikšminimas yra būdingas autobiografijai, nes ji yra apmąstymų, savianalizės vaisius, koncentruojantis dėmesį į vidinius asmens išgyvenimus.

Labiausiai metaforiška kūrinyje paskutinioji novelė „Trys vienatvės“, tačiau ji nėra autobiografiška. Matyt, tai vienas svariausių argumentų, kodėl knygos viršelyje nutylėtas tekste slypintis autobiografiškumas. Vis dėlto šią novelę su kitomis sieja bendra tematika. Pirmojoje novelėje „Žiogo apsireiškimas“ atsiradusi mirties tema itin meniškai išvystoma paskutiniojoje novelėje, kurioje pagrindiniai veikėjai – senas vienišas šuo, senas vienišas varnas bei toks pat žmogus. Varno įvaizdį galime aptikti ir kitose novelėse: „Sedos varnos virš turgaus aikštės kažkodėl niekada nepraskrisdavo, gal todėl, kad seniai jau ten nebuvo jokio turgaus, o grindinio akmenis kažkokia moteris dar ir pašluodavo“ [49](novelė „Dekabristai“). Tai – aliuzija į paskutiniąją novelę, kurioje taip pat kalbama apie vienišą, sunkiai maisto randantį varną. Kuklios užuominos leidžia sieti visas kūrinio noveles į bendrą visumą – novelių romaną.

Kitas unikalus rašytojo meninis sprendimas, leidžiantis atsiriboti nuo tiesioginės tikrovės reprezentacijos, – ironija. Ja persmelktas visas tekstas – sovietiniai pareigūnai pašiepiami ironiškai, socialistinis realizmas taip pat vaizduojamas ironiškai: „Sumečiau galvoj, kokie arčiausiai Skuodo kariniai daliniai: Šateikiuose – slapta raketų bazė, tokia slapta, jog net vaikai apie ją žinojo, bet mūsų, partizanų, ten jau tikrai neveš.“ [50] Tokiais atvejais ironiškas kalbėjimo būdas išryškina absurdą, kuriame, pasak paties R. Granausko, anuomet dauguma murkdėsi, kartu neretai tekste pasitaikantis kandus žemaitiškas humoras atskleidžia tekste slypintį autobiografinį klodą. Paties pasakotojo kasdienybėje taip pat nemaža ironijos: „Alis, mano pusbrolis, buvo toks langaris, toks runkelis, kad kito tokio gyvenime nebesu matęs.“ [51] Nevengiama tekste ir autoironijos: „Šiaip ne taip sulaukiau vakaro, praleidau savo pirmąją miestelio valkatos dieną.“ [52]

Semiotikas Algirdas Julius Greimas konstatuoja, kad autobiografijos autorius ne visada siekia papasakoti tiesą, todėl reikia skirti tiesą ir teisingumą. Kas nutinka, jog autobiografijos skaitytojas yra priverstas abejoti, netgi nepasitikėti tekste pasakojamais įvykiais, ten glūdinčiu autentiškumu? Autobiografija – skaitytojams pateiktas dokumentas, tačiau interpretacijos laisvė išlieka. Pasak Smith, rašant šio žanro kūrinį vyskta ypatingas skaitymas – autorius yra priverstas interpretuoti savo praeitį, kad vėliau, jai jau sugulus į tekstą, ją interpretuotų skaitytojai. Pastarieji skaitydami autobiografiją turi savų lūkesčių, kuriais remdamiesi ir suvokia kūrinį.

Visgi didžiausią pasitikėjimą vaizduojamų istorijų autentiškumu sukuria pasakojimas esamuoju laiku. Antrame šio rašinio skyrelyje apie laiką ir atmintį buvo aptarta, jog didžioji dalis Romualdo Granausko novelių romano „Trys vienatvės“ parašyta būtuoju laiku. Šitaip kuriamas retrospektyvus pasakojimas – vienas esminių kriterijų autobiografijos steigčiai. Tačiau galimybė rašyti esamuoju laiku taip pat išlieka. Tuomet skirtis tarp dabartinio ir anuometinio autoriaus pozicijų tarsi išnyksta, o pati praeitis vėl atgyja dabarties dimensijoje. R. Granausko kūrinyje kalbėjimas esamuoju laiku atsiranda natūraliai, įsijautus į pasakojimą, kalbant apie pačiam autoriui itin svarbius dalykus, giliausiai į širdį įstrigusius ir labiausiai nulėmusius tolimesnį jo gyvenimą: „Muzika galutinai pasitraukė iš mano gyvenimo. Kur – nežinojau, bet žinojau, jog niekada nebegrįš. Net radiją užsukdavau, ją išgirdęs, ypač jei grodavo smuikai. Dėl dainavimo – dar nieko: dainuoja – ir lai sau dainuoja, bet pabandyk tu klausytis, kai groja Sarasatę ar Vivaldį… Juk nesu koks mazochistas, jog kasdien šitaip draskyčiau pats sau širdį.“ [53] Kalbant apie vidinius išgyvenimus, praeitis tarsi imama konstruoti dabarties, sakymo, tarpsnyje, o tai, kas buvo ten ir tada, vėl išgyvenama čia ir dabar. Pasak G. Vanagaitės, kai praeitis pasakojama kaip dabartis (gramatinių formų požiūriu), įmanoma sukurti autentiškumo įspūdį. Ne mažiau skaitytojų pasitikėjimą kūriniu kelia ir autoriaus nuoširdumas. Rašytojas, sąmoningai vengdamas neteisingai „informuoti“ skaitytojus, įspėja apie autentiškumo lygį tekste: „O toliau buvo maždaug šitaip.“[54] Autobiografiją nuo romano ir skiria nuoširdus noras pasakyti tiesą. Šitoks rašytojo atvirumas leidžia skaitytojams suformuoti savo lūkesčius ir sužadina jų pasitikėjimą kūriniu.

Esamasis laikas vartojamas ir tada, kada kalbama apie gamtą. Aušra Kazlauskaitė  recenzijoje „R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?“ (Literatūra ir menas, 2011 – 10 – 28) pasigenda knygoje Granausko kūrybai būdingo tik nujaučiamo idealiojo pasaulio, kuriame gamta ir žmogus kalbasi, jaučia vienas kitą, būna vienyje. Vis dėlto nereikėtų taip skubėti vertinti pasakotojo ir gamtos ryšio. Gamta rašytojui imponuoja, kūrinyje nemažas dėmesys skiriamas metų laikui nusakyti, gamtoje vykstantiems procesams aprašyti, vis šmėsteli gamtos peizažai. Knygos kalbantysis yra jautrus gamtai, randa joje ramybę, atramą sunkiu gyvenimo metu: „Tačiau ir jokios knygos skaityti negalėjau, ir savo smuiko neėmiau į rankas, nes nesupratau, nesuvokiau, kas man darosi. Naktį negali užmigti, nors apie nieką, rodos, nei galvoji, nei svajoji. Negali ilgai nusėdėti vienoj vietoj, nes traukia eiti, o kur – nežinai. Pakalnė, kur tiltas per upelį, visa balta nuo ievų žydėjimo, viso Sedos miestelio alyvos – baltos ir violetinės – tuoj išskleis savo kekes, o kai važiuoji plentu – pirmoji beržų žaluma jau tokio neapsakomo virpančio žalumo, jau tokio gležnumo, jog net ima už širdies.“[55] Pasakotojo ištikimybę gamtai, artumą jai atskleidžia ir tai, jog rašytojas svarbius savo gyvenimo pokyčius tapatina su gamtos procesais: „Šalta, bjauri ir tamsi buvo ta žiema, iš viso tepasitaikė tik du atlydžiai. Vienas atlydys buvo pavarde Aputis, o antrasis – Geda.“ [56] Ši citata ne tik pagrindža autobiografijoms būdingą metaforinį patirties vaizdavimą, tačiau ir atskleidžia pasakotojo ir gamtos buvimą vienyje. Nereikėtų tikėtis, jog šioje R. Granausko knygoje žmogaus ir gamtos ryšys bus gija, aplink kurią suksis visas veiksmas; ne tas tikslas, ne tai šįkart norėta pasakyti.

Įdomus rašytojo sprendimas kai kur vartoji būtąjį dažninį laiką: „Čia babūnė pradėdavo verkti ir verkdavo visą valandą. Paskui išeidavo į kiemą, atsisėsdavo dobiliukuose ir sėdėdavo juose, aplinkui paskleidusi savo ilgą sijoną, žiūrėdama, kaip saulė palengva leidžiasi už Ruginio pušynėlio. Kitą savaitę vėl būdavo tas pats.“[57] Tai – tam tikra tekstūrinė apgaulė. Būtasis dažninis laikas ne tik sukuria pasikartojančių įvykių ir laiko tęstinumo įspūdį, tačiau iš dalies gali eliminuoti ir deformacijų radimąsi tekste. Ryškios dabarties sąmonėje išlikusios patirties vaizdavimas būtuoju dažniniu laiku šalina tikslios faktografijos būtinybę ir ryškina susitelkimą į vidinius asmens procesus, išgyvenimus, kurie ir yra itin svarbūs autobiografijoje.

Išvados

Apibendrindami autobiografiją kaip literatūros žanrą, galime teigti, jog tai – retrospektyvus prozos kūrinys, parašytas realaus asmens apie savo paties egzistenciją, telkiant dėmesį į asmenybės formavimosi procesą. Pagal tai autobiografijos steigčiai būtini keturi elementai: kalbos forma (rišlus pasakojimas proza), nagrinėjimo objektas (individualus gyvenimas, asmenybės istorija), autoriaus situacija (autorius ir pasakotojas turi būti tapatūs) bei pasakotojo pozicija (pasakotojas ir pagrindinis veikėjas tapatūs, būtinas retrospektyvinis pasakojimo išeities taškas). Romualdo Granausko novelių romanas „Trys vienatvės“ – retrospektyvi naratyvinė proza, kurioje dėmesys koncentruojamas į asmenį, jo gyvenimą, asmenybės genezę, įtraukiami tuomečiai politiniai, socialiniai ir meno procesai, o manifestacija pirmuoju asmeniu tarsi ištrina ribas tarp autoriaus-pasakotojo-veikėjo. Visus autobiografijai keliamus reikalavimus kūrinys atitinka, išskyrus paskutiniąją novelę. Sunku pasakyti, ar verta dėl to knygos viršelyje slėpti tekste neabejotinai esantį autobiografinį klodą, o kūrinio žanrą nusakyti išmonę patvirtinančiais paantraštės kriterijais. Kita vertus, prisiminkime įžangoje aptartą Algio Kalėdos romano, kaip kintančio prozos žanro, įvardijimą bei komplikuotą romano ir autobiografijos skirtį. Šiandieninei literatūrai būdinga žanrų sintezė, tą savo studijose yra įvardijęs ir Lejeune‘as: „tarp autobiografijos ir autobiografinio romano nėra vidinių skirtumų, kadangi visi metodai, kuriuos autobiografija naudoja kad įtikintų mus pasakojimo autentiškumu, gali būti naudojami romane ir dažniausiai yra panaudojami.“[58] Rašytojai praplečia prozos kūrimo galimybes ir yra linkę naudoti bei derinti įvairias menines priemones, jog pasiektų geriausią rezultatą. Galime tik pasidžiaugti, jog šįkart priemonės pateisino tikslą: pasitelkęs autobiografinį pasakojimą, rašytojas atskleidė istorijos kryžkelėse atsidūrusių žmonių metamorfozę, sunkų savasties išsaugojimo procesą represijų pasaulyje bei virš visų negandų iškėlė humanišką žmogų. Kalbą apie šį kūrinį ir norėtųsi baigti ne aukštomis teorinėmis vingrybėmis, tačiau pasidžiaugti, jog ši knyga jau surado kelią į savo skaitytojų rankas, o autorius mums suteikė galimybę ne tik geriau pažinti jį patį, tačiau dėl gyvų, autentiškų liudijimų geriau pažinti ir savo istoriją, savo praeitį.

Nuo redakcijos: už šį tekstą autorė Jaunųjų filologų konkurse 2012 metais pelnė laureatės vardą.    

Literatūros sąrašas:

  1. Biografija. Granauskas Romualdas. Prieiga per internetą http://www.rasytojai.lt/lt/rasytojai/55-rasytojai/esami-nariai/g/145-granauskas-romualdas
  2. Bukelienė E.N., Juknaitė V., Saulėlydžio senis. V.:Alma littera, 2004.
  3. Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai, 2012. Nr. 3
  4. Daujotytė V., Lietuvių literatūra 11 klasei, V.: Šviesa, 1996.
  5. Dručkutė G. Autobiografijos teorija ir praktika. Literatūra, Vilniaus universitetas, 2004 03 08.
  6. Granauskas R. Trys vienatvės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
  7. Kazlauskaitė A. „Trys vienatvės“ – novelių romanas ar prisiminimai? // Literatūra ir menas, 2011. Prieiga per internetą http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18771
  8. Marcinkevičius T. Granausko neišvengiamumas, 2011. Prieiga per internetą http://www.satenai.lt/?p=10897
  9. Sendrauskaitė L. Mosėdžio upelių santakose, ąžuolynuose – dubenuotieji akmenys. // Šiaurės Atėnai, 2012. Nr. 37 (1103)
  10. Skeivys R. Lietuvių literatūros istorija, XX amžiaus pirmoji pusė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
  11. Stankevičius R. Šveikas Biliūno rėmuose, 2011. Prieiga per internetą http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/sveikas_biliuno_remuose/
  12. Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys. V.: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009.

[1]  Marcinkevičius T .Granausko neišvengiamumas//Šiaurės Atėnai.- 2011. – Nr. 1 (1115). –P. 8.

[2]Sendrauskaitė L.Mosėdžio upelių santakose, ąžuolynuose – dubenuotieji akmenys //Šiaurės Atėnai.- 2012.- Nr.37( 1103)    – P.10.

[3]Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas// Metai.- 2012.-Nr. 3. -P. 66.

[4] Granauskas R. „Trys vienatvės“. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. P. – 5. Vėliau bus cituojama iš to paties leidinio, žymima Ten pat.

[5] Ten pat. –P. 11.

[6]Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas// Metai.-2012 .-Nr.6. -P. 70.

[7] Ten pat. –P. 40.

[8] Ten pat. –P. 45.

[9] Ten pat. –P. 49.

[10] Ten pat. –P. 165.

[11] Ten pat. –P. 17.

[12] Ten pat. –P. 28.

[13] Ten pat. –P. 29.

[14] Ten pat. –P. 50.

[15] Ten pat. –P. 50.

[16] Ten pat. –P. 55-56.

[17] Ten pat. –P. 82.

[18] Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys.- Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009. –P. 43.

[19] Ten pat. –P. 7.

[20] Ten pat. –P. 13.

[21] Ten pat. –P. 36.

[22] Ten pat. –P.6.

[23] Ten pat. –P. 11.

[24] Ten pat. –P. 50.

[25] Ten pat. –P. 72.

[26]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.-Nr.3.-P. 69.

[27] Ten pat. –P. 30.

[28]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.-Nr.3.- P.71.

[29] Ten pat. –P. 171.

[30]  Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.-2012.-Nr.3. -P.69.

[31] Daujotytė V.Lietuvių literatūra 11 klasei.-Šviesa.- 1996. –P. 261.

[32] Čičelis R. Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.- 2012.- Nr.3. – P. 71.

[33] Ten pat. –P.21.

[34] Ten pat. –P.37.

[35] Ten pat. –P. 74.

[36] Ten pat. –P. 108.

[37] Ten pat. –P. 121.

[38] Ten pat. –P. 101.

[39] Ten pat. –P. 135.

[40] Ten pat. –P. 31.

[41] Ten pat. –P. 149.

[42] Ten pat. –P. 131.

[43] Ten pat. –P. 131.

[44] Ten pat. –P.172.

[45] Čičelis R.Autobiografinė literatūra ir kinas // Metai.-2012.-Nr.3. -P.73.

[46] Ten pat.-P. 70.

[47] Ten pat. –P. 129.

[48] Ten pat.. –P. 128.

[49] Ten pat. –P.50.

[50] Ten pat. –P. 130.

[51] Ten pat. –P.30.

[52] Ten pat. –P. 57.

[53] Ten pat. –P. 128.

[54] Ten pat. –P. 152.

[55] Ten pat. –P. 52.

[56] Ten pat. –P. 129.

[57] Ten pat. –P.34.

[58] Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos metmenys.- Vilniaus pedagoginis universitetas.- 2009. –P.42.

Kazio Sajos „Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas

DMnuotraukaKas aš esu?

                      Šiuo metu – dar niekas, bet ateityje žadu pasitaisyti ir kuo nors būti. Vis dar ieškau savęs, bet niekaip nerandu. Apieškojau visur: virtuvėje, po lova, sporto salėje, rašomojo stalo stalčiuose ir net kelissyk patikrinau ar neužkritau  kur už spintos, bet nieko… Ir štai netikėtai atradau save knygų lentynoje, tarp spaustuvės dažais tebekvepiančių ir iki rudumo pageltusių lapų besislapstančią mažą mergaitę, iš smalsumo baigiančią perskaityti visą biblioteką.

Ji, t.y. aš, vadinuosi Dale Miknevičiūte. Kaip turbūt jau supratote, be galo myliu knygas ir trokštu, kad jas lygiai taip pat mylėtų visi. Manau, kad perskaityta knyga būtinai reikia pasidalinti su pasauliu, kad ir kiti apie ją sužinotų, susidomėtų, perskaitytų ir išsakytų savo nuomonę. Būtent dėl to mane galima pavadinti jaunąja recenzente. Neleidžiu, kad rašytojų darbas nueitų perniek.

 

Ką aš veikiu?

                      Mano veiklos sritis gana plati: pradedant grojimu gitara, piešimu ir kitais menais, baigiant kryžiažodžių, sodoku ar kitokių galvosūkių sprendimu. Bet vis dėl to didžiausią aistrą jaučiu skaitymui. Tikriausiai man patinka pats procesas: sekti raides, vieną po kito dėlioti žodžius, jungti į sakinius, suvokti jų prasmę, gilintis į esmę… O knygose tos esmės yra labai daug, todėl pasidaro išties smagu skaityti, praturtinti savo vidinį lobyną ir jaustis protingu žmogumi.

 

Iš kur atsirado meilė knygoms?

                      Čia tikriausiai kalta yra mano močiutė, kuri mane, dar mokyklos nelankančią mergytę, išmokė skaityti, pripratino prie knygos. O kaip žinia, tai, kas priprasta nuo gimimo, įauga į kraują visam gyvenimui.

Prie šio mano įpročio stiprinimo prisidėjo ir mama. Kadangi ji dirba bibliotekininke, tai man užtenka panorėti kokios knygos, ir štai ji jau guli ant stalo visu gražumu, o man belieka tik skaityti.

Didelio paskatinimo sulaukiau ir iš tėčio, kuris pats nebuvo didelis knygų gerbėjas. Kai buvau šešerių, savarankiškai perskaičiau penkiasdešimt knygelių. Šios garbingos sukakties proga tėtis man nupirko tortą Vyšnelė. Pamenu, ne kiek tas tortas buvo skanus, bet kiek saldus džiaugsmas, kad skaitymu pelniau tėčio malonę.

Taigi, galiu drąsiai daryti išvadą, kad meilė knygoms ateina iš šeimos. Jei užaugai su knyga, tuomet gali būti tikras, kad ji lydės tave visur ir visada. Kitaip tariant, įsigijai draugę visam gyvenimui.

 

Nuo redakcijos: Dalė Miknevičiūtė 2008 metais pelnė Metų skaitytojos apdovanojimą. Tuo metu mokėsi Kupiškio r. Alizavos pagrindinėje mokykloje. Šiuo metu ji – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus  gimnazijos trečiaklasė. Publikuojame Dalės recenziją, konkurse ,,Skaitymas – sėkmė ir džiaugsmas“ pelniusią antrą vietą.  

 

Vienatvė ir… viltis 

 

Pirmasis įspūdis. Nestora, vos 96 puslapių knyga. Kazio Sajos „Čia kažkas yra“ – mažas romanas nebe mažam skaitytojui ir dar šis tas. Taip rašoma ant įdomiai iliustruoto viršelio. Pavadinimas suintriguoja: kas tas „kažkas“, kuris čia yra. Anotacijoje teigiama, kad su šia knyga  rašytojas K. Saja atsisveikina su jaunaisiais skaitytojais, norėdamas palikti jiems paslapties pojūtį, kuris neleidžia užgesti mūsų vilčiai. Nejaugi išties atsisveikinimas?.. Bet, anot paties rašytojo, „nieko bloga, jei dar turėdamas blaivią galvą gali per kokią gražią novelę, per kokį nors pasakojimą tai padaryti“.

Pasakojimas. „Bartas atsibudo keistoj palatoj, kur dūzgė, pipsėjo, aikčiojo kažkokie aparatai. Į nosį jam buvo įstatyti vamzdeliai, kairės rankos ir abiejų kojų jis net negalėjo pajudinti. Visame kūne pajuto skausmą. Dešiniąja ranka užčiuopė savo sutvarstytą galvą, bet jos negalėjo pasukioti – trukdė ant kaklo uždėtas kietas, barškantis įtvaras.

„Mane tikriausiai yra pasigrobę kokie nors ateiviai“, – pamanė jis ir stengės prisiminti, kada ir kaip tai atsitiko.“ O atsitiko baisi nelaimė – autoavarijoje sužalotas Bartas atgavo sąmonę ne kosminiame erdvėlaivyje, bet ligoninėje, reanimacijos palatoje. Ir tik paskui sužinos, kad šios katastrofos metu jis nukentėjo mažiausiai – kartu su juo važiavę patėvis ir motina žuvo. Trylikametis berniukas liko vienas, nepaliaujamai slegiamas kaltės dėl įvykusios tragedijos ir apsuptas sukčių bei išnaudotojų, kurie užuot pagailėję našlaičio gviešiasi naudos sau. Bet vis dar liko viltis surasti tikrąjį tėvą. Tik kaip tai padaryti, jei beveik visiškai jo nepažįsti?

Veikėjai. Knygoje ryškesni vyriški veikėjų paveikslai. Barto palatos draugai – šmaikštusis optimistas Lukas ir niektauza Arnoldas. Agresyvus ir šiurkštus patėvis Tadas Bernaponis, jo darbdavys Pranas Šerepka. Moterys čia truputį nublanksta. Iniciatyvos imasi tik Šerepkos buvusi žmona (apie ją informacijos beveik nėra, ji veikia per kitus asmenis) ir dukra, gražuolė Rusnė, vienu bučiniu sugebanti išgydyti sužeistą Barto sielą.

Problemos. Romanas išryškina šiandieninio gyvenimo problemas: smurtą šeimoje (Barto patėvis, per vestuves užtikrinęs niekada nei pirštu nepaliesti savo žmonos, to ir nepadaro, bet kaip mušimo įrankį panaudoja tai triušiuką, tai katiną…), sukčiavimą (Šerepkos ir jo buvusios žmonos rezgamos intrigos neatsižvelgiant į Barto interesus), apgavystes (pasirodo, net Rusnės bučinys buvo suvaidintas!).

Nors kūrinio tema skaudi ir liūdna, pasakojime daug kurioziškų atvejų. Rodos, pačios paprasčiausios vaikiškos išdaigos gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Prikakoti guminiai patėvio batai atneša didžiulę katastrofą, o kvailiojimas su rimtais parašais išgelbėja visą Barto palikimą. Taip pat gausu linksmų ir vaizdingų frazių: „O tu sau gulėk, bezdėk ir nesikišk!“, „Daktarai nušniojo abi mano kojas… Iki šiol buvau šiek tiek per ilgas, dabar gal būsiu kaip tau per trumpas. Tau teks priprasti.“

Antrasis įspūdis. Iš pradžių pasakojimas žavi sklandumu, lengvu žodžių liejimu. Verčiant lapus akys vis sustoja ties Giedriaus Jonaičio ir Agniaus Tarabildos iliustracijomis, atspindinčiomis gilesnę teksto mintį ir verčiančiomis susimąstyti. Ir tik po to, kai perskaitai viską, pastebi ir aiškiai suvoki vertybes: šeimą, draugystę, meilę, pasitikėjimą… Tai knyga iš GYVENIMO – atspindinti tokią realybę, kokia ji yra.

Šiame romane, kaip ir kituose K. Sajos kūriniuose („Klumpės“, „Kurio nieks nemylėjo“…), jaučiamas paprastumas ir humaniškumas, tvirtas ryšys tarp pagrindinio knygos veikėjo ir paties autoriaus. Pats rašytojas teigia, „beveik visos mano knygos vaikams yra apie nelaimingą vaiką, kurio niekas nemylėjo, apie vaiką, kuris turi įveikti begales sunkumų, ir jis tampa šaunus, jeigu juos įveikia. Mano herojų gyvenimas nėra lengvas.“ Nelengvas, kaip ir paties autoriaus vaikystė. Tai byloja ir knygos pabaigoje išspausdinta atsisveikinimo kalba „Plunksna“, aprėpianti visą rašytojo, dar vaiko, gyvenimą: nuo tamsaus Dėdinos prieškambario ir džiovos iki pirmosios rašalo perteklių sulaikančios plunksnos ir molinio gaidelio, kuriuo galima linksmai pašvilpauti.

                      Ar verta?.. Užversdama paskutinį puslapį susimąstau. Knyga „Čia kažkas yra“ pateko į 2010-ųjų Metų knygos penketuką, tai paskutinis Kazio Sajos, tikro lietuviško žodžio meistro, kūrinys skirtas jaunajai kartai. Be to, čia TIKRAI kažkas yra! Kažkas, kad jaunasis skaitytojas pasijaučia subrendęs, perkopęs iš nerūpestingos vaikystės į rimtą ir sudėtingą suaugusiųjų PASAULĮ. Galų gale tai tiesiog įdomus romanas, neilgas, neatimantis daug laiko skaitymui – nieko neprarasite, o pasiimsite gana daug. Kiek priežasčių perskaityti!.. Ypač, jei patinka nebanalios, intriguojančios, gyvenimiškos istorijos.

Dalė Miknevičiūtė

Rašytojas Kazys Saja. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Apie Kristinos Gudonytės romaną jaunimui Ida iš šešėlių sodo

KristinaGudonyte1Ką reiškia pasakymas ,,užmušti laiką“? Ar būna, kad jį mušate? – štai ko manęs klausė vienas Vidiškių gimnazistas.
– Ne… Nemušu… Net ir laukdama traukinio ar autobuso. Juk kuprinėje beveik visada turiu knygą, – taip jam atsakiau.
Keista ar ne, bet jau senokai skirstau knygas į kelionines ir namines. Idą iš šešėlių sodo kuprinėje užima nedaug vietos, sveria nesunkiai… Kita vertus, ji nėra knygelytė, kurią perskaitai tą pačią akimirką, kai tik atsiverti. To sodo užtenka ilgam. Geras jausmas: paskaitai – užverti puslapį – pamąstai…
Tiesą sakant, į naminių knygų kategoriją Ida iš šešėlių sodo taip pat tinka. Kai už lango lietus, kai debesys niūrūs, kai televizoriuje vien banalybės, skaitymo malonumas neapsakomas.
Taigi, kas ta Ida ir kodėl ji gyvena šešėlių sode?
Prieš pasakodama apie Idą, skubu rašyti kitą vardą: Sofija. Būtent paauglė Sofija yra šios knygos naratorė (pasakotoja). Ji bando rašyti savąją, pirmąją knygą, o kai tik pradeda, jos namus užgriūna neapsakomai svarbūs įvykiai.
Turiu prisipažinti, kad šiek tiek pažįstu knygos autorę Kristiną Gudonytę. Ne kartą ji yra pasakojusi apie savo vaikystę. Kai kas sakytų, neapsakomai laimingą vaikystę ar paauglystę: vaidino, filmavosi, dainavo. Uždirbdavo pinigėlių, buvo įžymi. O ar laiminga? Ar pakeliama jaunam žmogui įvairiadarbė našta?
Tad nieko keista, kad rašytoja (ir režisierė, ir aktorė, ir dailininkė) Kristina Gudonytė jautriais žodžiais tapo pirmūnės pažangūnės, išmintingosios Sofijos portretą. Tai – gabus, mylimas, darbštus vaikas. Jos mama – lietuvių kalbos mokytoja, besigailinti visų nelaimingų, tikinti grožiu bei gėriu. Jos tėvelis – dailininkas restauratorius, nuo visų rūpesčių besislepiąs savo dirbtuvėje. O juk yra ir dėdė – gydytojas psichoterapeutas, ir dėdės draugė Viktorija, rūpestinga gydytoja. Sakytum, saugu ir ramu Sofijos namuose. Yra kam pasipasakoti, pasiguosti.
Ko stinga Sofijai?
Arba: ko Sofijos gyvenime per daug?
Matyt, per daug būrelių ratelių, muzikos pamokų, per daug atsakomybės. Ir tas noras (ar pareiga?) visad būti gerutėle, kuo geriausia – kiek per stiprus.
Kas kita Ida… Nežinia, iš kur tas vaikas atsirado ir kaip. Lyg ir pamestinukė, bet… Kaip įtikinamai ji pasakoja apie gimtąją Bambikio šalį! Net garbingi vyrai patiki, kad tokios esama ir kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją, bandydami paklydėlę Idą grąžinti tėvynėn.
Retsykiais Ida vagiliauja, retsykiais meluoja, retsykiais apsimeta sergančia, viską pamiršusia, retsykiais klajoja tik jai vienai žinomais takais. Kitaip tariant, sunki paauglė, nusipelniusi griežto drausminimo. Kaip manote, ar lengva Sofijai suvokti, kad būtent tokį vaiką imsis globoti jos tėvai, dėdė?
Ta nedorėlė Ida – tik nedrąsi, užguita mergaitė, tik vargšas vaikas, nežinąs, kas ir kodėl jai nutinka. Atrodo, lyg būtų ji iš kito pasaulio, o gal ne tik atrodo, gal Bambikis iš tiesų yra?
Tai toks – maždaug toks – neramus, banguojantis knygos siužetas, neleidžiantis nurimti ir skaitančiajam. Idos rašinys Apie meilę ir amžinybę labiau įgudusiam skaitytojui primena kitą, senokai rašytą kūrinį – Moriso Meterlinko dramą Mėlynoji paukštė. Sakytum, rašytoja (ir aktorė, ir režisierė, ir…) Kristina Gudonytė tęsia belgų dramaturgo tradiciją: primena, kad mūsų visų likimai priklauso ne tik nuo mūsų pačių. Kas pasakys, kiek ir ką lemia žvaigždė, patekėjusi tamsiame danguje tą nakties valandą, kai gimiau aš ar Tu, šias eilutes beskaitantis?
Sodri ir prasminga knygos dalis – abiejų mergaičių klajonės po Vilnių. Iš pradžių požemiais, vėliau senamiesčiu. Kas tai? Sapnas? Svajonė? Išsigalvojimas?
Knygoje esama mistikos. Realybės – taip pat. Realu, kad Sofija pavydi Idai. Ko? Tėvų ir dėdės dėmesio, savaime aišku. Ir ne tik. Dar labiau – Idos laisvės jausti, regėti, girdėti. Sofija tik svajoja nutapyti žydinčias vyšnias. Ida nesvajoja. Nutapo.
Kerštas. Išdavystė. Netektis. Liga. Mirtis. Visa tai rasime knygoje, parašytoje lyg ir švelniais, suprantamais žodžiais, bet įpareigojančioje suvokti griežtą tiesą: kartais gyvenime atsiduriame tartum ant peilio ašmenų. Ar bent jau ant lyno. Vienas klaidingas žingsnelis ir…
Nakties tamsybėje, saulės atokaitoje, šaltoje žvaigždžių šviesoje kiekvienas bandome ieškoti savęs. Ieškome ir knygose. Ida iš šešėlių sodo yra knyga, kur iš paauglių nesišaipoma, jie nežeminami ir nemenkinami.
Ignalinos viešojoje bibliotekoje, susitikime su skaitytojais, Kristina pareiškė, kad jai svetimas, net atgrasus terminas paauglys ar paauglių literatūra. Koks žodis tiktų?

Jaunimo!
Tąsyk pritariau Kristinai, pritariu ir dabar.

Gintarė Adomaitytė

Spalvos mane visada viliojo

Spalvos mane visada viliojo

Pokalbis su Ignalinos kultūros ir sporto centro dailės studijos vadove Nijole Trinkūniene

Nijolė Trinkūnienė
Nijolė Trinkūnienė

Nijole, žinau, kad Tavo kelias į dailės pasaulį nebuvo tiesus, papasakok apie jo vingius.

Gimiau Tribučių kaime, Ignalinos rajone 1966 metais. Lankiau Šiūlėnų pradžios mokyklą trejus metus, o į ketvirtą klasę pradėjau eiti Daugėliškio vidurinėn.

Kiek save menu, piešiau nuo mažumės. Brolis buvo ketveriais metais vyresnis, tai jam pirkdavo daugiau spalvotų pieštukų, o man, jaunesnei, mažesnę dėželę. Tų spalvų aš vis pritrūkdavau. Būdavo, brolis išeina į mokyklą, įlendu į jo stalčių, pasiimu spalvotus pieštukus. Patikdavo ryškios spalvos, tai aš spalvotus pieštukus paseilindavau ir piešdavau, kartais kokį ir nulauždavau. Grįždavo brolis – ir vėl sesės būta… Gaudavau pylos, mane apibara, jis į mokyklą, o aš ‒ vėl savo. Neklusni buvau. Mane spalvos visada viliojo.

Tėvelis anksti mirė, namuose laukė ūkio darbai. Tai fiziškai mane lavino, buvau stipri. Mokyloje gerai bėgau krosą, devintoje klasėje turėjau dalyvauti rajono varžybose. Grįžusi namo mamai sakau, kad turėsiu dalyvauti varžybose, o mama: kokios varžybos, bulvės namuose nekastos!

Buvau ištverminga, matyt, iš tėčio tai paveldėjau, jis buvo – kaip mes tarmiškai sakydavome – cenglas. Treneris prisišnekino ir pradėjau sportuoti. Bet dailė visada buvo šalimais.

O dailės mokytoja buvo Daugėliškio mokykloje?

Dailę man dėstė rusų kalbos mokytoja Zinoveja Luneckienė, nežinau, ar ji turėjo kokį dailės išsilavinimą, bet ji mūsų neužmokė, davė laisvę. Nors sportuodama mažai turėjau laisvo laiko, bet į mokyklos apipavidalinimo komandą visada patekdavau. Kai ateidavo Naujieji metai ar kitos šventės, tai su Diana Nikitina (dabar Semaškienė, Vidiškių gimnazijos direktorės pavaduotoja), Gintautu Mackevičiumi buvome pagrindinė dailininkų trijulė.

Devintoje klasėje aš patekau į mokyklos slidinėjimo rinktinę, po dešimtos jau buvau rajono rinktinėje, o po vienuoliktos klasės į respublikos rinktinę paėmė.

Baigusi mokyklą svarsčiau, kur stoti. Aišku, labai į dailę norėjau, bet tuomet į Dailės institutą labai mažai studentų priimdavo, o dar konkursas – keli žmonės į vietą. Stodavo po trejetą ar ketvertą metų iš eilės, bet tie, kurie finansiškai buvo pasiturintys. O aš to sau negalėjau leisti, turėjau įstoti mokytis, gauti stipendiją ir baigusi dirbti. Žinojau, kad tuomet rinktinės nariams prideda stojimo balų, tai ir patraukiau į kūno kultūrą ir geografiją. Penkerius metus mokiausi, nes dviguba specialybė. Nesigailiu, mokytis buvo labai įdomu, ypač geografiją. O su sportu teko šiek tiek prisistabdyti, nes sporto stovyklos trukdavo po du mėnesius. Atsilikdavau nuo geografijos mokslų, o skolų prisidirbti negalėjau: ką aš namuose pasakysiu?

Baigusi institutą grįžai dirbti į savo kraštą?

Gavau vardinį paskyrimą dirbti geografijos mokytoja. Bet krūvio man nesudarė, tai įsidarbinau Vaikų ir jaunimo turistinėje bazėje, turėjau dar aistrą pakeliauti. Šalia turėjau orientacinio sporto būrelį. Po gausybės reorganizacijų susikūrė Moksleivių namai, kurie ilgokai egzistavo. Slidinėjimo trenerių buvo daug, tai aš treniravau orientacijos sportininkus, ši sporto šaka, nors ir nėra įtraukta į Olimpines žaidynes, buvo tuomet labai populiari, populiari ji ir šiandien. Sekėsi neblogai, ir čempionių turėjau, mergaičių, joms sekėsi geriau nei berniukams.

Kaip pradėjai dirbti dailės mokytoja?

Mokyklose įvedė privalomą dailės dalyką, tuomet pajuto: mokytojų trūksta. Žinojo, kad aš tapau – visada tapiau. Studijų metais užsitapiau net kelionei į Karakumus. Tapiau mažyčius paveikslėlius, užsidirbau šimtą dvidešimt rublių, o pirko ir bendrakursiai, ir šiaip pažįstami. Atvirukus piešiau, pirkti brangu, tai savo kūryba pradžiugindavau artimuosius.

Tuomet, kai pritrūko dailės mokytojų, buvusi mano piešimo mokytoja … Luneckienė, tada jau mokyklos direktorė, prišnekino mane dėstyti. Labai nedrąsu buvo. Viena ‒ pačiai piešti ir tapyti, o kaip vaikui metodiškai paaiškinti? Ar sugebėsiu? Buvo gausios klasės, po penkias, šešias paraleles. Laimė, kad reikėjo ruoštis tik dviem pamokom, penktai ir šeštai klasei. Nuėjau drebančiom kojom. Bet vėliau sužinojau, kad yra dailės mokytojų perkvalifikavimo kursai. Visos studijos buvo tais laikais finansuojamos. Tai ryžausi ir išvažiavau. O nuvykusi galvojau, ką aš čia lig šiol dariau?

Kelinti tai buvo metai?

1995 metai. Studijos neakivaizdinės, bet labai daug namų darbų užduodavo, vykdavo vasarą plenerai. Dėstytojų dauguma buvo iš Dailės instituto.

Tai patekai ten, kur turėjai būti?

Taip. Dėkinga Dievuliui, kad nors aplinkui, bet atvedė mane ten, kur ir turėjau būti. Nors turėjau dvi specialybes, bet iš šios trečios valgau duoną, ir labai gardžią.

Kiek metų Dailės  studijai?

Pavasarį bus dvidešimt metų.

Per tuos metus  kiek iš šios studijos išaugo dailininkų?

Turiu palikuonių daugiau nei dešimt. Anastazija Sosunova, Elena Gruodytė, Sigita Rudytė, Ramutė Burokaitė, Tomas Panavas, Viktorija Dronišinec. Labai jais džiaugiuosi, gražiai bendraujame. Gal būtų smagiau, kad būtų Dailės mokykla. Dabar etapais mokau kompozicijos, piešimo, tapybos, grafikos. Mes ir paveliam, ir su oda dirbame, ir su dailės istorija visą tai siejame, bet tai – epizodais, o kai yra Dailės mokykla, dėstomos atskiros disciplinos. Taip vaikui būtų geriau, jis visapusiškiau lavėtų.

Būtų ir dailės mokyklos pažymėjimas?

Pažymėjimą vaikai gauna ir mūsų studijoje, jo statusas gal ir lygiavertis. Bet nėra dalyko dėstymo tęstinumo, dėstoma atkarpomis.

Pakalbėkime apie  tradicinius studijos renginius.

Pavasarį organizuojame dvi didžiules parodas – viso rajono mokyklų, vaizduojamosios ir taikomosios dailės, ir stengiamės, kad jos abi būtų tuo pačiu metu – vaikai, atvykę iš nuošaliau, vienu važiavimu gali jas aplankyti. Renkam darbus iš viso rajono visus mokslo metus. Tada juos eksponuojame. Tos parodos neturi pavadinimų, tai tarsi ataskaita už visus mokslo metus.

Kokie pasiekimai Dailės studijos narių kitose erdvėse?

Dalyvaujame įvairiuose projektuose – dabar kartu su Vokietijos kolegomis  imamės knygų illiustratorių darbo. Renginyje  „Eilėraščiai languose“ bendradarbiausime su Ignalinos viešąja biblioteka. Rajone vyksta netradicinio meno parodos: jei naudojama tradicinė medžiaga, ją panaudojame netradiciškai, o jei netradicinė medžiaga – priešingai, tradiciškai. Dalyvaujame olimpiadose, gauname diplomų, štai Nastutė Sosunova pirmą ir antrą vietą buvo atvežusi, Asta Alkimavičiūtė antrą vietą yra laimėjusi. Tai aukšti pasiekimai – juk varžomės su dailės mokyklų mokiniais. Išvyksti, pamatai, kuo pats kvėpuoji, palygini, kaip kiti dirba. Taip įgyjame pasitikėjimo, kad mes tikrai neprastesni už kitus.

Ačiū už pokalbį. Kūrybinės sėkmės linkėdamas, sveikinu Tave ir visus mokytojus su  artėjančia profesine švente – Mokytojo diena.

Marius Kraptavičius

Dailės studijoje
Dailės studijoje
Elena Gruodytė, 18 m.
Elena Gruodytė, 18 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.
Singrida Steponianaitė, 17 m.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU