Vieną kartą Alizavoje…

Seniai labai seniai, kai žmonės nei skaityti, nei rašyti nemokėjo, jų širdyse apsigyveno svajonė. Bet greitai jai čia pasidarė per ankšta ir ji išskrido į pasaulį. Keliaudama iš vienų lūpų į kitas, žmonių svajonė pavirto pasaka. Apie Saulę, Mėnulį, Žvaigždes ir Vėją. Apie Jėgą, Drąsą, Teisybę ir Melą. Apie visa, ką žmonės matė, apie ką galvojo, ko norėjo. Kaip stebuklingos paukštės skraido pasakos po platųjį pasaulį ir dovanoja žmonėms išmintį, džiaugsmą, grožį. Daug daug metų keliauja jos iš vienos žmonių kartos į kitą ir niekada nepasensta. „Pasaka – kartų tiltas“- taip vadinasi Alizavos pagrindinės mokyklos bendruomenės skaitymo skatinimo projektas, kurį iš dalies finansuoja Kultūros ministerija. Šio projekto dėka sulaukėme garsios menininkės Nomedos Marčėnaitės.

Nomeda Marčėnaitė kuria
Nomeda Marčėnaitė kuria

Kaip gimė knyga ,,Lėlė“

2012 metais Nomeda pradžiugino Lietuvos vaikus išleisdama knygą „Lėlė“. Knyga buvo įvertinta kaip reikšmingiausias Metų debiutas ir geriausia knyga mažiausiems skaitytojams, buvo nominuota „Metų knygos“ rinkimams.

Autorė pasakojo, kad šią istoriją parašė per pusantro mėnesio. Mergaitės istorija sukurta nusižiūrėjus į draugės dukrytę Norą, kuri vos ne kasdien keisdavo savo vardus. Mergaitė močiutės kluone suranda lėlę ir kyla jai didžiulis noras padėti vargšelei (kaip ir visiems vaikams, labai norisi kam nors padėti, o ypač už save silpnesniems). Tai paprastas, bet kartu ir labai žavus, vaikams suprantamas pasakojimas.

Iliustracijas autorė kūrė pusę metų. Viešnia vaizdingai pasakojo, kaip knygoje atsirado viena ar kita iliustracija. Už kai kurias dėkinga savo vaikams Ulai ir Titui ir, žinoma, Norai. Pasakojo, kaip jos vaikai visą vasarą rinko vabalus būsimoms iliustracijoms, kaip panaudoti tebuvo vos keli vabalėliai. Parodė nuostabią iš drugelių sukurtą gėlę. Pasakojo įdomią  senovinės lovos nuotraukos istoriją.

Vieningai balsavus, kad būtina garsiai perskaityti skyrių apie laidotuves, Nomeda taip ir padarė. Labai vaizdingai ir išraiškingai autorė skaitė, kaip mergaitė laidojo surastą negyvą paukštelį. Žiūrovai klausėsi sustingę (kai kurie net išsižioję!) Autorė neslėpė: stengėsi, kad ši knyga vaikams būtų labai patraukli. Įdėjo netgi specialų puslapį, kurį galima išsikirpti ir aprengti lėlę gražiais popieriniais drabužėliais.

Po šitokio vaizdingo pristatymo knyga „Lėlė“ pasidarė tokia miela ir tokia geidžiama, kad bemat išsirikiavo eilutė norinčių ją įsigyti. Ir, žinoma, su pačios autorės raštišku palinkėjimu ją skaityti.

Nišų įvertinimas 

Su Alizavos mokiniais
Su Alizavos mokiniais

Alizavos mokyklos mokiniai, išsirinkę savo klasės pasaką, nišose sukūrė menines kompozicijas. Viešnia buvo paprašyta jas įvertinti.

Pirmąją vietą Nomeda davė aštuntokų iš popieriaus ir medžio sukurtai kompozicijai – „Lietuvių liaudies pasaka „Aukso obelėlė“. Meistrei patiko gražiai suderintos skirtingos medžiagos, kruopščiai padarytas medis, išradingi karpiniai. „ Profesionalu!“- paskelbė visiems. „ Labai įspūdinga“, – nuščiuvo prie didžiulio devintokų sukurto „Batuoto katino“. Trečioji vieta paskirta septintokų „Šarlotės voratinkliui“. Nomedai patiko  ir pastelinis paršelis, ir pilkas nišos fonas, ir kruopščiai padarytas voratinklis. „Kompozicijos autoriams šiek tiek pritrūko bendro susitarimo, todėl ir vieta tik trečia“. Menininkė pagyrė pačius mažuosius, kad gražiai išnaudojo nišą ir sukūrė puikius  nykštukus. Patiko gražūs antrokų ir trečiokų pagaminti „Trijų paršelių“ nameliai, ir medžiai. Tačiau patys paršeliai – per vienodi. Palankiai įvertinti ir gražus dangus, ir medžiai, ir baravykas, ir krūmas, ir puikūs kabantys grybai miškininkų būrelio nišoje „Grybų karas“. Rasta šiltų žodžių penktokų ir šeštokų išradingiems katinams („Rainiaus džiaugsmai ir rūpesčiai“). Viešnia padėkojo mokytojoms už išradingą mokyklos papuošimą, patarė suteikti vaikams daugiau laisvės, nenuslopinti savo idėjomis jų kūrybiškumo.

Greitai susidraugavome
Greitai susidraugavome

Vaikystės medis 

Stebėjome, kaip laiptinėje ant mokyklos sienos gimsta „Vaikystės medis“: Nomeda ima statybinio akrilo švirkštą, piešia puodą, jame „pasodina“ augalą, raizgo šakas… Įdomiausia, kaip ant šakų sužiba spalvoti žiedeliai – įvairūs vaikų atsinešti dalykėliai: auskarai, sagos, smulkūs žaisliukai, karoliukai ir kt.  Užbaigti šį medį privalės patys mokiniai, „kabindami“ ant jo šakų viską iš savo kišenių.

Puodelių dekoravimo pamoka 

Erdvus kabinetas sunkiai sutalpino visus norinčius dalyvauti keramikės pamokoje. „Labai svarbu laikytis taisyklių. Kitaip nepavyks“- aiškino Nomeda. Demonstravo, kaip laikyti puodelį dažant, kad neišsiriebaluotų nuo pirštų. „Užtepus vieną sluoksnį dažų svarbu išlaukti kol džius plėvelė ir tik tada tepti kitą. Piešti viską. Kad puodelis būtų toks, kokio labiausiai norėtum “- kalbėjo ypatingoji mokytoja.

Visą valandą uoliai darbavosi daugybė rankų, o ausys klausė vertingų patarimų. „Aš pati vadovaujuosi tokiu kriterijumi ir jums patariu taip daryti. Jeigu jau pradėjai ką nors daryti, tai nedaryk bet kaip, o stenkis, kad būtų pačiam labai gražu ir iki galo“- kalbėjo Nomeda.

Galiausiai meistrė kiekvieno darbą įvertino, surado už ką pagirti ir kiekviename užrašė savo vardą. Laimingi skirstėsi pradedantieji keramikai, nešini pačiais nuostabiausiais puodeliais.

Patarimai jauniesiems žurnalistams 

Viešnia diskutavo su mokyklos laikraštuko „Šratinukas“ jaunaisiais žurnalistais apie asmenybes, apie gyvenimo filosofiją, apie kelią į sėkmę. Apgailestavo, kad daug pasiekę menininkai pas mus yra nežinomi, bevardžiai, o paprasta televizijos žvaigždutė yra Vardas. Kad Lietuvoje be televizijos sunku tapti žinomu. Diskutavo  apie autoritetus. Nomedai labai gražūs žmonės, kurie yra daug pasiekę, bet kuklūs, paprasti, turintys humoro jausmą, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas.  Jauniems žmonėms viešnia palinkėjo autentiškumo, savito mąstymo, pagarbos sau. Ne miegojimo, o gyvenimo!

Danutė Miknevičienė Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė

Projektas ,,Kūrybinis impulsas“ – Lietuvos baleto ateitis

Projektas ,,Kūrybinis impulsas“ – Lietuvos baleto ateitis

Beata Baublinskienė

Projekto ,,Kūrybinis impulsas III” plakatas
Projekto ,,Kūrybinis impulsas III” plakatas

Vasarai įsibėgėjus Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pristatė paskutinį šio sezono įvykį – jau tęstiniu tapusį naujų choreografinių kompozicijų projektą „Kūrybinis impulsas III“. Liepos 2 dieną dviejų dalių koncerte debiutuojantys ir jau patyrę jauni choreografai pasiūlė aštuonias naujas kompozicijas.

 

„Kūrybinis impulsas“ yra LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuotas, tačiau savanorišku dalyvavimu grįstas trupės šokėjų projektas, į kurį įsitraukdami baleto artistai gali įgyvendinti  kūrybinius sumanymus ir išbandyti jėgas naujame – choreografo, kolegos sukurtos kompozicijos atlikėjo, vadybininko, kostiumų dailininko ir kt. – amplua. Pasak LNOBT baleto vadovų, šios kūrybinės dirbtuvės – tai ne tik žiūrovams įdomus naujas projektas, kurio rezultatus jie išvysta kasmetiniame koncerte, bet ir viena iš baleto trupės tobulėjimo prielaidų bei profesinė galimybė šokėjams, brandžiai ir atsakingai mąstantiems apie savo ateitį.

 

Kūrybinis impuksas III. Repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka
Kūrybinis impuksas III. Repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka

Itin svarbus „Kūrybinio impulso“ rezultatas, kurio tikisi kultūrinė visuomenė, yra naujų Lietuvos choreografijos vardų brandinimas. Ši ilgalaikė strategija jau kitą sezoną duos vaisių – savo pirmą spektaklį trijų vienaveiksmų baletų vakare „Judančios mintys“ 2015 metais  publikos teismui pristatys Martynas Rimeikis.

 

LNOBT baleto vedantysis solistas, teatre šokantis nuo 1999 metų., M. Rimeikis „Kūrybinio impulso“ projekte dalyvauja nuo pat pradžių – pirmojoje programoje 2012 metais sukurė miniatiūrą „Belaukiant Godo“, pelniusią jam projekto Metų choreografo vardą.

Liepos 2-ąją „Kūrybinio impulso III“ koncerte jaunasis choreografas pristatė kompoziciją „Adagio styginiams“ pagal Samuelio Barberio muziką, šoko Rūta Juodzevičiūtė ir Ernestas Barčaitis.

 

Nuo pat pirmojo „Kūrybinio impulso“ projekte dalyvauja ir Živilė Baikštytė, buvusi LNOBT primabalerina, šiuo metu – baleto repetitorė. Choreografė sukūrė miniatiūrą „Pomeriggio“ pagal Marino Marais kūrinius, aranžuotus Jordi Savallio. Šoko Grytė Dirmaitė, Kristina Galalytė, Kristina Gudžiūnaitė, Eligijus Butkus, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas.

Kurybinis impulsas III grupe (c) Imantas Boiko

 

Naktinė fotosesija. Živilės Baikštytės kompozicijos ,,Popietė” šokėjai: Grytė Dirmaitė, Kristina Gudžiūnaitė, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas. Imanto Boiko nuotraukos
Naktinė fotosesija. Živilės Baikštytės kompozicijos ,,Popietė” šokėjai: Grytė Dirmaitė, Kristina Gudžiūnaitė, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas.
Imanto Boiko nuotraukos

Šiais metais į jaunųjų choreografų gretas įsiliejo LNOBT baleto solistas Kipras Chlebinskas, parengęs kompoziciją „Pario teismas“ pagal Edvardo Griego Styginių kvarteto Nr 1. g-moll, op. 27, muziką. Miniatiūros epigrafui jaunasis menininkas pasirinko stulpelį iš Homero „Iliados“: „… Jis mat užgavo deives, kai tos į jo lūšną atėjo, / Pagerbė tą, kuri davė galybę jam pragaištingą.“ Kostiumus sukūrė Milda Čergelytė, šoko K. Galalytė, Aleksandra Ivanova, Simona Paciukonytė ir G. Žukovskis.

 

„Violetinę rapsodiją“ pagal „Qeen“ ir Nicholaso Hersho „Bohemijos rapsodiją“ simfoniniam orkestrui ir smuikui pristatė baleto artistas Davidas Isaacas Evansas. Šoko G. Dirmaitė, D. I. Evansas, Orianna Jimenez, Haruka Ohno. Londono karališkosios baleto mokyklos auklėtinis,LNOBT šokantis nuo 2012 metų, D. I. Evansas „Kūrybinio impulso“ programoje dalyvauja jau antrą kartą.

Pernai „Kūrybinio impulso II“ programoje kaip choreografė debiutavo ir LNOBT nuo 2009 metų šokanti balerina Vaida Šniurevičiūtė. Šįmet ji sukūrė kompoziciją „Kova dviems“ pagal Miika Mettiaineno „Fight The Wind“, kurią atliko Agnė Steponkevičiūtė ir Miquelis Lozano.

 

Antroji šių metų „Kūrybinio impulso“ debiutantė – Urtė Bareišytė. Ji pagal Briano Craino kūrinį „Wind“ sukūrė miniatiūrą „Panaktinis ir skalbėja“. Šoko M. Lozano, Olga Lopatčenkova, O. Jimenez, Kateryna Kistol, Brigita Misiūtė, Daria Olefirenko.

U. Bareišytė LNOBT šoka nuo 2009 metų, o pirmuosiuose „Kūrybinio impulso“ projektuose dalyvavo kaip šokėja ir šukuosenų stilistė.

 

„Kūrybinis impulsas“ nuo pat pirmojo projekto patraukia ne vien teatro artistų dėmesį. Šiuolaikinio šokio scenoje puikiai žinoma choreografė Edita Stundytė, dalyvavusi pirmojoje programoje su įspūdingu „Degimu“, šį kartą pristato net du darbus. Tai primabalerinai Anastasijai Čumakovai sukurta miniatiūra „Skardis“ pagal „Atrium Carceri“ kompoziciją „Unveiled“ ir visą koncertą pabaigusi didesnio užmojo „Vogue“, lydima šiuolaikinės elektronikos garsų (Monolake „Gobi. The Desert“ ir Ryoji Ikeda „Data. Matrix“). Šoko U. Bareišytė, G. Dirmaitė, Neringa Česaitytė, K. Gudžiūnaitė, O. Lopatčenkova, Viktorija Naumova, H. Ohno, A. Steponkevičiūtė, Karolina Rasa Šibikaitė, Ingrida Švedunova, S. Paciukonytė.

„Kūrybinį impulsą III“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Iš mėnulio ir gelmės. Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą „Povų ežeras“

Iš mėnulio ir gelmės

Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą  „Povų ežeras“

Ernestas Noreikia, povu ezeras

Pirmąsyk su Ernesto Noreikos poezija susidūriau dar tada, kai tiek jis pats, tiek aš buvome savotiškais anonimais – dalinomės tekstais internetinėje erdvėje, mokydamiesi iš komentarų, iš retkarčiais pasitaikydavusios konstruktyvios kritikos. Tai buvo viena neįprasčiausių naktų – du tūkstančiai devintųjų pabaiga, Antakalnis, tykūs pašnekesiai apie literatūrą ir muziką. Tuometė bičiulė tąvakar užsiminė apie po slapyvardžiu pasislėpusį poetą – esą jo poezija itin stipri, gili, klampi. Ką gi, tekstus pradėjau sekti ir aš. Visai netyčiom, kitų metų gegužę, kai įsibėgėjo „Poezijos pavasaris“, su juo susipažinau. Dabar, kai į mūsų kartos rašytojus galiu pažvelgti kiek santūriau, E. Noreikos tekstai tapę savais. Jo deklamavimo ar, greičiau, skaitymo, tekę girdėti ne vieną dešimtį kartų, poeto vardas tapęs vienu mūsų jaunosios kartos simbolių.

Ernestas Noreika

Retas kuris, klausęsis jo eilėraščių, sugeba neatkreipti dėmesio. Nereiškia, kad lengva suprasti eilėraščių tekstą bei jų prasmę. Ne. Pirma, kas išlieka, tai įspūdis klausantis. Retas kuris balsu sugeba padaryti tiek, kiek šis jaunas poetas. Regis, nėra žodžio, kurio jis neištartų, nėra eilutės, kurios jis nesugebėtų ištarti greičiau, nei mes, klausytojai, perskaitytumėme. Nors įsiklausyti į kūrinio prasmę ir sunku ar veik neįmanoma, emocinis poveikis visad čia pat – tiek šiurpulys it artėjant mirčiai, tiek rimtis pamačius prasikalusį mėnulį, tiek tyki ašara užsmaugus vienatvei. Rodos, tai ir yra E. Noreikos poezija.

Buvo tik laiko klausimas, kada šis autorius savo kūrybą sugebės įamžinti  knygoje. Manau, retas kuris tuo abejojo. Ir štai užpernai pasirodė „Povų ežeras“.  Su šio gilaus, kartais net per gilaus, klampaus ir aklinai tamsaus ežero pasirodymu mūsiškoje literatūroje pagaliau galime daug aiškiau kalbėti apie E. Noreikos eilėraščius – juk visų išsakomų žodžių šaltinis telpa šiuose pusšimtyje puslapių, o ne tik youtube įrašuose bei prisiminimuose apie nesibaigiančius poezijos skaitymo renginius.

Pirma, kas pastebėtina apie E. Noreikos poeziją – ritmas ir kone preciziškas rimavimas. Būna, skaitai kokio autoriaus eilėraščius tai lėčiau, tai greičiau, vietomis pats sukuri kokią pauzelę, kuri lyg ir pateisintų tam tikro motyvo buvimą tekste. Kai skaitai E. Noreikos eilėraščius, na, bent jau kai juos skaitau aš, esu prispaustas prie sienos. Skaitymas tampa giliu protiniu darbu. Eilėraštis, bet kuris iš esančių trisdešimt devynių, pririša prie krėslo, visai kaip save prisirišdavo Emile Zola, ir įtaigiai įsiūlo vienintelį skaitymui tinkantį būdą. Rodos, tik taip gali suvokti tekstų esmę. Teko bandyti skaityti lėtai ar skaidyti tekstą savaip – raidės tiesiog pabirdavo. Tačiau jei skaitytojas sutiks pasinerti į povų ežero gelmę, leisis ritmikos ir metaforų vingiais, skaitymas virs tam tikrais užkalbėjimais, kurie galbūt ir yra vienas E. Noreikos tikslų. Tai ne vien poezija. Tai ir savotiškos savižudiškos ir vienumoj skendinčios maldos, ir poetiniai užkalbėjimai. E. Noreika, norėjo jis to ar ne, parodė, kad tam tikros poetinės apeigos gali būti ne vien persmelktos neužmirštamo Rimvydo Stankevičiaus eilių aromato, bet ir bauginančios, varančios į neviltį, tolyn nuo šviesos, į gelmę.

Kiek teko matyti žmonių, imančių šią knygą į rankas, daugelis tiesiog nėrė į turinį ir paeiliui atsivertė „Skiepą“, „Papartyną“ ir „Sapnų eliziejų“. Vieno iš jų klausiau, kodėl. Atsakė: „Man atrodo, kad jis šituos kažkada skaitė“. Daugeliui iš mūsų, jaunų ir rašančių, išgirdus eilutes „paskiepijo ją nuo mirties, nuo paukščių, sapno, / žvaigždžių vargonais tąkart grojo lietūs tyliai“ (p.  29), „jaučiu, rankutės mažos uždengia akis / ir klausia tyliai, spėki, kas? / nespėjus tarti sodas nutupia. / ir nugaroj prasikala papartis“ (p. 42), ar „nors greičiausiai tai tu iš mėnulio vaizduotės iškritus, / miego tvarsčiuos užmigus, mano sapnas dažnokai kraujuoja, / prigludai, bet dabar dega miestai ir baigiasi ligos / ir matau tavo veidą nuryjant mano veidrodžio kuojai“ (p. 50) nereikia nė galvoti, kieno tai žodžiai ar kas jai norima pasakyti. Tai trys eilėraščiai, daugmaž apibūdinantys mūsų kartos poezijos vingius. Tai poezija, kurioje nepalikta daug vietos džiaugsmui. Šiųmetis „Poezijos pavasario“ laureatas Kęstutis Navakas svarsto, kad poetai gręžiasi į tai, ko jiems labiausiai trūksta, jauniesiems – aiškumo dėl mirties ir tamsos, vyresniajai kartai – žmogiškumo bei lyrikos. Gal tai tiesa. Galbūt Lietuva užaugino kartą, pernelyg įnikusią į tamsą, tačiau kas pasakys, kad šioji karta augo visiškoj šviesoj?

Taigi, grįžkime prie knygos. Antrasis dominuojantis motyvas – gilios ir kartais sunkiai suprantamos metaforos bei įvaizdžiai. Daugelyje tekstų surasime ir mėnulį, ir mirtį, ir regėjimus, ir troleibusus… Galima manyti, kad E. Noreikai trūksta originalumo, galbūt net drąsos ieškoti kitokios terpės savo eilėraščiams. Mano nuomone, šios temos, išskyrus, galbūt, troleibusus, esti amžina bet kokio laikmečio poezijos problematika. E. Noreika noriai nagrinėja tai, kas daugeliui – tabu, o tai sveikintina ir įsimintina. Apsidairęs matau, kad kultūrinė internetinė erdvė jau kiek pavargusi nuo pasikartojančių citatų ir veik viena nuo kitos nesiskiriančių interpretacijų, tad pats to nedarysiu. Skaitytojas knygą į rankas paims pats, suras, ko jam reikia.

Be jokios abejonės, E. Noreika, kaip ir daugelis autorių, nusipelno ir šaižesnio žodžio. Eilėraščiai neretai per klampūs, poetiniai vingiai perspausti, kartais autorius užsižaidžia kalba, stengdamasis išlaikyti rimą bei aukodamas prasmę. Poetiniai sprendimai dažnai ne iškelia problema, o pasėja klausimą – kodėl jis čia, kodėl ne paprasčiau, kodėl ne logiškiau? Tai klausimai, į kuriuos turėtų pats sau atsakyti autorius, atsižvelgdamas į dar ant popieriaus neatgulusius eilėraščius. Pats „Povų ežeras“ – gilus, kaip knygos pradžioje pripažįsta pats autorius („Nerkim į šio ežero gylį, patikrinkim jį“), tačiau išlieka klausimas – ar ne per gilus šis ežeras, ar ne per pavojingas? Poezija, žinoma, nėra beprasmė bei betikslė, „Povų ežero“ prasmė ir tikslai gan aiškūs, bet išlieka dilema, ar šią prasmę daugelis skaitytojų išdrįs apčiuopti. Rekomenduoju. Pačiam tai padaryti pavyko. Kitiems turėtų irgi pavykti. Rašytojas dažnai grūdina savuosius skaitytojus. E. Noreika, nors ir jaunas, šį amatą visai neprastai išmano.

Tai pirmoji poeto knyga. Kužda nuojauta, kad ne paskutinė. Tokio braižo poezijos lietuvių literatūroje nėra daug. Taip – autorius jaunas, nepatyręs, tačiau velniai žino kur jo talento ribos. Ne čia, ne šiame „Povų ežere“. Daug toliau.

 

Aurimas Novikovas

Justina Žvirblytė

Justina Žvirblytė
Justina Žvirblytė

Aš Justina Žvirblytė, vienuoliktokė iš Raguvos. Šiemet Jaunųjų filologų konkurse laimėjau trečiąją vietą. Rašau poeziją. Esu ją publikavusi ,,Šiaurės Atėnuose“. Taip pat skaičiau Poezijos pavasario moksleivių skaitymuose ,,Augame kartu su eilėraščiu“, tapau laimėtoja ir skaičiau baigiamajame jubiliejiniame ,,Poezijos pavasario“ vakare.

Kai Nidoje, Vasaros akademijoje Aidas Marčėnas paklausė, koks sukrėtimas paragino rašyti, pasakiau, kad kadaise parkritau ir dabar turiu ant kojos randą ir dar kad man patinka žodžiai. Tik tiek.

kai nubundi

nuo praamžiaus pykčio

medinių karietų tratėjimo

debesų kosulio

 

prisimeni esąs

vienas iš karkvabalių

beviltiškai besitrankančių

į lauko lempą

 

turi vieną dantį ir akį

ne akį o lešį iškreipiantį vaizdą

holografinę plėvę

kaip ant juodųjų skylių

ir dantį

alui atsidaryti

 

tada nori gyventi

nori nusigerti

iki žaibo iškrovos

iš tavo smegenų neuronų

beprasmiškai besitrankančių

į skliautą

 

kaip kvaili karkvabaliai

į lauko lempą

 

po audros

 

(triptikas)  google nūdienos aktualijos

 

kaip

 

pavogti žmoną

mesti rūkyti

pastoti

ištrinti facebook

užsidirbti pinigų

priaugti svorio

rašyti cv

numesti svorio

prisijaukinti slibiną

megzti kojines

 

kodėl

 

pasauliui reikia maištininkų

vyrai myli kales

žmonės keliauja

svyruoja Hamletas

šildomi kūnai plečiasi

vėluoja mėnesinės

dangus mėlynas

rūkas neskaidrus

pučia vidurius

 

jeigu

 

nori paskraidyt

aš būčiau vyras

vaikas vemia

ar jeigu

buda eitų į pasimatymą

skauda dešinį šoną

kaista dešinė ausis

pučia pilvą

myli paleisk

 

ateities profesijos

pirma

 

aš būsiu žmogus

tikiuosi

o dar tas

kuris nusikaltimo

vietoje atbėgęs tik

apibrėš kreidele lavoną

tik apibrėš

tiksliai ir

viskas ir išeis

ir taip kiekvieną kartą

 

kreiduotais pirštais

 

“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse

“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse

Milda Savickaitė

Vilniaus universiteto ansamblis "Ratilio"
Vilniaus universiteto ansamblis “Ratilio”

„Dai kai prijojo pilnas dvaras svetelių

Dai kad pristatie pilnų klonių žirgelių

Dai kad priklostie kamaralį balnalių <..>“

Ši lietuvių liaudies daina kuo puikiausiai atspindi šių metų gegužės pabaigoje vykusį  tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“. Vėlyvuoju pavasariu pasipuošęs Vilnius raibo nuo margaspalvių sijonų raštų, svečių iš užjūrio gausos, lietuviškų dainų sąskambių… O išėjus į miestą ore jautėsi it vanilės rūkas pasklidęs darnos ir džiugesio kvapas.

Pasak organizatorių, nors ir būdamas seniausias folkloro festivalis Lietuvoje, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1973 metų, „Skamba skamba kankliai“ visuomet žavi neblėstančiu jaunatviškumu ir išsaugotomis tradicijomis. Vilniuje tomis dienomis viešėjo ansambliai iš Baltarusijos, Italijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Lenkijos, Gruzijos, Rusijos, Irano ir, žinoma, iš įvairių Lietuvos kampelių.

Gruzijos pasirodymas
Gruzijos pasirodymas

Tai festivalis, kuris su savimi neša ir tęsia praeities sukurtą tarpusavio darnos ryšį – ir tuo pat metu statantis nepaprastas jausmines karalystes. Tikriausiai niekada nepamiršiu epizodo, kuris savo žavingu paprastumu ir nuoširdumu net kvapą užgniaužė. Viskas vyko Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus kiemelyje (Vilniaus miesto širdy, Vokiečių gatvėje). Visai netyčia su drauge ėjome pro šalį ir išgirdusios tradicinę lietuvišką muziką, aidinčią iš toli, nusprendėme užsukti. Įėjusios į kiemelį net amo netekome (gerąja prasme). Stovėjome šiek tiek aukštėliau (amfiteatro principas) ir žvelgėme į apačioje vykstančius masinius lietuvių liaudies šokius. Šoko visi: ansamblių dalyviai lietuviai, užsieniečiai, prašalaičiai, festivalio entuziastai. Kai švystelėjo saulė, viskas pavirto tarsi scena iš filmo – tu stebi praeitį, vykstančią ir atsikuriančią dabar, prieš tavo akis. Bendrystė, šypsenos, muzika, lietuviškumas, ritmas, ir draugystė – tąkart užbūrė taip, kad net žodžių nebereikėjo. Tiesiog stovėjome ir žiūrėjome.

Dar vienas žavingas festivalio vaizdinys atminty iškyla pagalvojus apie nesuderinamumus, kurie pabaigoje visgi susigroja – tai sutartinės. Tradicine tapo festivalio dalis vykstanti Bernardinų sode (anksčiau – Sereikiškių parkas), pavadinta „Sutartinių takas“. Einu sau ramiai takeliu ir girdžiu, kaip šalia manęs sudera tercijos ir sekundos, o iš tolėliau kito kolektyvo atliekama daina puikiausiai susiskamba. Atrodo, jog sutartinėmis kalbamasi. Tai itin  magiškas dalykas, labai džiaugiuosi, kad lietuviai jį noriai priima kaip „savo“ ir jo nesibaido. Drąsiai bando dainuoti patys, paraginti giedotojų (pabrėšiu – sutartinės yra ne dainuojamos, bet giedamos. Tai sakralioji lietuvių liaudies muzika), arba aktyviai jungiasi į gydomuosius sutartinių procesus – kai stojamasi į rato vidurį (priklauso nuo to, kiek giedotojų), visiškai atsipalaiduojama ir susiliejama tarp sąskambių, natų, magiškųjų atitarinių…  Sutartinių taku vaikščiojau iki pat pabaigos – seniai pažįstami kolektyvai bei jų nariai noriai priėmė pagiedoti kartu, žmonės net aikčiojo iš nuostabos, filmavo dalyvių pasirodymus, o medžių apsupty viskas dar labiau panašėjo į tikrą didelę apeigą, ateinančią iš žmonių vidaus.

Šventę kuria jaunimas – senoliai dažniausiai tik atitaria. Ir dabar yra susikūrusi visai nauja tradicija – tai naktišokiai. Kada šokama visą naktį. Muzikantai nepailsdami groja, šokėjai trypia, dainorėliai pritaria savo balsais. Jautiesi tarsi būtum tikroje senovinėje kuokynėje. Nepabuvęs, nesudalyvavęs – nepajausi ir nesuprasi…

Man labai džiugu, kad „Skamba skamba kankliai“ dalimi jau antrus metus esu ir aš. Birželio 1 dieną jau dvidešimt antrą kartą vyko Vaikų ir jaunimo šventė Saulytė – vesti šią festivalio dalį teko garbė man. Tik praėjus viskam suvokiu kokio didelio ir gražaus renginio dalimi aš tapau ir prie ko prisidėjau… Kas mane labai stebina kasmet – tai vilniečių (nes dalyvaujančių kolektyvų dauguma iš Vilniaus) noras pažinti ir kuo tikriau perteikti penkių  lietuviškų regionų ypatumus bei savitumus. Džiugu ir tai, kad festivalis neužveria durų ir Vilniaus miesto tautinėms mažumoms – visi darniai sugyvena. Man tenka garbė atstovauti savo gimtąjį kraštą – Ignalinos rajoną. Šventę vedu kalbėdama tarmiškai – tai didžiajai daliai susirinkusiųjų yra egzotika. Nulipusi nuo scenos kartais net susidroviu, kai kolektyvų vadovai dėkoja, jog kalbu tarmiškai ir kad puoselėju tradicijas. Labai gera pasipuošti savo krašto tautiniais drabužiais, o ant galvos baltuojantis pusnuometis (nuometo supaprastinta versija) didžiajai daliai tradicinio kostiumo nepažįstančių kelia nuostabą. Mielai besidomintiems pasakoju, kodėl ir kaip pusnuometis būdavo nešiojamas.

Festivalį organizuoja Vilniaus etninės kultūros centras. Kiekvieną kartą susitikusi su centro darbuotojais padėkoju už atliekamą veiklą ir už tai, kad mane kviečia ir nebijo patikėti tokio didelio ir gražaus festivalio šiokios tokios dalelės.

Neapsakomas jausmas – savojo krašto visapusiškas reprezentavimas. Tiek kalbant apie pačią Lietuvą, tiek apie Ignaliną. Ir dar džiugiau, kai poelgiais ir darbais gali įsirašyti į tvaraus kūrinio gyvavimo istoriją. Nors kartais… Užtenka minčių ir plačių šypsenų, kad viskas aplink užmegztų vaisių, sužydėtų ir pasiruoštų kasmetiniam įstabiam atbudimui vėl ir vėl.

To būtent ir linkiu festivaliui „Skamba skamba kankliai“ – nepailsti sodinant sodus žmonių širdyse.

VISI ansamblio pasirodymas
VISI ansamblio pasirodymas

Nuotraukos iš Vilniaus etninės kultūros centro archyvo.

Apie žemaitį Žygimantą – ne tik biomechaniką… Milda Savickaitė

Apie žemaitį Žygimantą – ne tik biomechaniką…

Milda Savickaitė

 

Tikrą žemaitį pažinsi iš tolo – vešli  kasa,  ilga porausvė barzda… Ir žinoma – ne kartą įvairiausiom giesmėm apgiedotas iškilus bei nepalaužiamas charakteris. Šį savotišką stereotipą kuo puikiausiai atitinka ir mano pašnekovas, žemaitis nuo Mažeikių  Žygimantas Stonkus.

Žygimantas Stonkus
Žygimantas Stonkus

Susitikome tuoj po koncerto, kuriame jis grojo su grupe. Pavargę po dienos darbų vakarojome ir ilgai bei jaukiai šnekėjomės.

Kiek prajuokino Žygimanto  pasakyta frazė – „Jei nebūčiau biomechanikas – būčiau žmogus“ (ir po to sekęs pašnekovo juokas). Tai atkreipė mano dėmesį: stengiausi išsiaiškinti kokiu žmogumi Žygimantas norėjo tapti, kuo jis gyvena šiandien ir pasmalsauti kokiu planuoja būti.

Tradiciškai pradėjome nuo mums tokia tolima dabar atrodančios vaikystės. Nors ši tema pašnekovui atrodė nuobodoka, bet vis dėlto pavyko ištraukti bent keletą praeities „kadrų“. Žygimantas ilgokai persukinėjo savo gyvenimo juostą, kol pagaliau ištarė pirmuosius žodžius. Vaikiškuosius savo metus pavadino įvairiais.  Suprask – buvo visko. Patį pirmąjį „kadrą“  iš atminties iškėlė, vizualizavo ir papasakojo ilgokai pagalvojęs. Tai buvo itin šeimyniškas ir jaukus prisiminimas – rugsėjo pirmosios nuotrauka, kurioje jis pozavo su broliu ir seserimi. Žemaitiškas užsispyrimas kovojo su mano aukštaitišku atkaklumu ir vis dar ne itin patenkintas tuo, kad bandau iš stotingo vyriškumo jį sugražinti į mažąsias vaikystės dienas, pasakojo toliau.

Kartu piešėmė Žygimanto praeities šaržus: pasakojo apie tai, kad buvo aktyvus vaikas, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Vienas tokių – skaitovų konkursas. Šypsodamasis dalinosi atsiminimais kaip ketverius metus iš eilės deklamavo Janinos Degutytės eilėraštį „Duonelė“. Būtų ir toliau tęsęs šią tradiciją, bet mokytojos nebeleido. Staiga jis pradėjo deklamuoti atminty išlikusias šio kūrinio eilutes. Nuo to momento atsiminimai purslojo ir tekėjo lyg ką tik iššautas šampano kamštis.

Jei jau atsiminimus ėmėme „piešti“ jo vaikystės šaržais, tai paklausiau: kurios gi spalvos būtų jo paauglystės paveikslas? Nedvejodamas atšovė, kad jame tilptų visos įmanomos. Juokaudamas sakė  „Tarsi tepliotum kažką ir beveik pavyktų, sakyčiau, lyg psichodelinis paveikslas“. Ryškiausiom spalvom nupiešė mokyklos baigimo šventės koncertą, kuriame abiturientams dainavo mokytojų choras. Ir ne šiaip  mokytojų choras – pedagogės, apsirengusios juodai ir pasipuošusios rožiniais kaspinėliais.

Mokykloje jam patiko, buvo tikrai smagu ir visą šį laikotarpį atsimena su šypsena. Turėjo daug draugų, džiaugėsi nerūpestingomis valandomis, nors sako, kad mokyklinis laikotarpis lygiai tiek pat atsakingas, kiek ir nerūpestingas.

Augant kilo ir rimtesnių klausimų – apie būtį, pasirinkimus ir Rėdos rato „strigimus“. Pradėjome nuo mokyklos baigimo: kur Žygimantas norėjo keliauti toliau ir kaip norėjo keliauti toliau? Pasirodo: dėl brandos egzaminų nesijaudino ir nesupranta tų, kurie specialiai ruošiasi jiems, nemiega naktimis, nesidžiaugia jaunyste. Net klausė manęs: kaip gali nepasisekti išlaikyti egzaminą iš to dalyko, kurį mokeisi penketą ar net dešimt metų?

Sakė, kad nebijojo ateities – nebijo jos ir dabar (kur gi matyta,kad žemaitis bijotų iššūkių…). Knygose aprašyto didžiojo jausminio ir fizinio lūžio paliekant namus nejautęs. „Juk viskas nauja, visa tave supanti aplinka dar netyrinėta! Ar gali būti kas įdomiau ir fainiau ? “ Bet prisipažino, kad apie studijas ilgai galvojo, rinkosi tarp bioinžinierijos, sporto inžinierijos ir biomechanikos, netgi burtus metė. Ir nugalėjo biomechanika! Dabar yra įsitikinęs, kad dažnam po mokyklos iš karto studijuoti yra ne pats sėkmingiausias  pasirinkimas „Jeigu studijuoji vien dėl to, kad studijuotum, tai geriau nestudijuoti. Aišku, nebent žinai ko nori iš gyvenimo“. Žygimantas nesigaili, kad įstojo iškart – biomechanika jpatinka, pernykštį pavasarį apsigynė bakalaurą Vilniaus Gedimino Technikos Universitete, o ir darbą jau turi – žodžiu, tampa „rimtu vyru“.

Man labai knietėjo sužinoti apie jo veiklas laisvu nuo darbo laiku… ir ar yra patenkintas tuo kaip gyvena dabar. Atsakymas ,,nežinau“ nustebino. Pasak jo, visada galima atrasti ką nors geresnio, juk niekas nestovi vietoje. Kai žinai kaip viskas vyksta, supranti raidos dėsnius ir realizuoti(s) lengviau. Prisipažino: anksčiau buvo planuotojas, mėgdavo viską sustyguoti, bet dabar mėgaujasi improvizacijos teikiamais malonumais. Žodis „styga“ nėra atsitiktinis, nes Žygutis (kaip jį meiliai vadina aplinkiniai) yra itin veiklus žmogus, nors savęs tokiu nelaiko. Dalyvauja Vilniaus Univeristeto folkloro ansamblio „Ratilio“ veikloje, groja daugiau nei trimis instrumentais, yra grupės „Man mama šitą deklamavo“ narys, ketvirtadieniais šoka tradicinius šokius ant Tauro kalno buvusiuose Profsąjungos rūmuose, yra Žemaitijos skautų organizacijos narys ir šiaip stengiasi būti senojoje lietuviškoje būtyje, ją geriau pažinti kurdamas dabartinį foklorą.

Jam patinka būti su žmonėmis ir tarp žmonių – sakė, kad žmonės jam neatsibosta. „Labai mėgstu groti kompanijoje, o kai būnu vienas, groju „kas ant pirštų galo“. Instrumento draugijoje galiu prabūti daug valandų.“ O kai paklausiau ar mėgsta šokti, Žygimantas pradėjo juoktis ir atsakė: kvailas klausimas, nes mėgsta labai. Bet jei tektų rinktis ar groti, ar šokti vakaronėje – viską lemtų situacija (o gal besiformuojanti simpatija kam nors…).

biomechfoto

Labai mėgsta keliauti. Sakė, kad pirmiausia aplankytų Norvegiją, Islandiją, rytų šalis, kol galiausiai paneigė ir ryžtingai tarė, kad nori apkeliauti visą pasaulį, bet ne didžiuosius miestus, o mažus kaimelius. Nes tik juose jis gali pažinti autentišką liaudies buitį, o sukauptą patirtį nori atskleisti dabartiniame folklore. Skirtingos tradicijos žavi, užburia ir skatina pastovų pažinimą – jis mėgstąs stebėti ir tirti. Tada aš neatsargiai leptelėjau, kad jis – visai kaip antropologas,  ir Žygimantas (o tai itin retas atvejis) pilnai su manimi sutiko. Moderniausios specialybės biomechanikas… archaiškas folkloristas… filosofiškai pasaulio patirtį bendrinantis antropologas…  Šiam pasauly visko būna.

Ar tokioje gyvensenos pilnatvėje lieka laiko širdies reikalams? Papurtęs savo garbanotą „šiuveliūrą“ suskubo akcentuoti, kad stačia galva nepuola į santykius su moteriškąja visuomenės puse, nes jam tai yra vertybė. Jeigu jau kažką rimtesnio pajaus – tik tada stengsis išsikovoti panelės dėmesį, bet niekada nežaidė ir nežais jausmais ir nepateisina visokių „vasaros“ romanų. Nepatinka jam ir šiuolaikinė „mada“, kada vaikus gimdo ir tuokiasi jau įkopę į gyvenimo rudenį, kai atrodo, kad nebėra kur trauktis. Juk žodis – kurti – pats savaime pasako daug – juk kurti, statyti reikia drauge. Ir jeigu dabar nutiktų taip, kad atsirastų moteris, o po to vaikelis – Žygimantas būtų laimingas.

Prakalbom apie intymesnius dalykus, klausiau ką jis labiausiai vertina žmoguje. Daug kartų skambėjo žodžiai pagarba, garbė… Ir jau minėta ištikimybė. Nors pašnekovui tik dvidešimt dveji metai, bet jo vardijamos vertybės brandžios, solidžios, vyriškai atsakingos. Užsiminė, kad tikrų draugų turi nedaug. Sunku prisijaukinti ar būti prijaukintam kito žmogaus. Bet tie, kurie jau yra jo „rate“ – įsileidžiami net ir į šeimą.

Jo pomėgių skalėje teatras taip pat užima svarbią vietą. Jis žaismingai pabrėžia, kad lanko  ne „tik teatrą, bet ir į spektaklius“. Tačiau jei reikėtų rinktis tarp teatro ir kino, jis keliautų į kiną, nes šioje meno kūrimo erdvėje yra darbavęsis ir pats. Viename konkurse jo idėja buvo pripažinta geriausia (tarp kitų vienuolikos) ir su profesionalų pagalba sukūrė trumpametražį filmą.

Paprašiau Žygimanto sugalvoti sau klausimą atsipindintį jį patį. Jis pamąstė, patylėjo, atkuto ir tvirtai tarė „-Kas tu esi?“  Ir iškarto pateikė atsakymą –„ Aš esu žmogus“ (abu pradėjome juoktis, nes juk jis sakė, kad jei nebūtų biomechanikas, tai būtų žmogus, truputį nesiderina). Paprašytas pokalbio pabaigai ko nors palinkėti sau – plačiai nusišpysojęs tarė „Auk didutis, būk gerutis – mamą pavaduosi. Ne, Milda.. Ko nors linkėti sau yra nelogiška“.

biomech5

Visų pirma – technika, paskui – jausmai. Pokalbis su prima balerina Neli Beredina

Visų pirma – technika, paskui – jausmai Pokalbis su prima balerina Neli Beredina

Neli Beredina
Neli Beredina

 Neli, esate gimusi Suchumyje, papasakokite kaip ten prabėgo Jūsų vaikystė.

Gimiau ir augau prie Juodosios jūros, gražiame, šiltame mieste Suchumyje. Ten žengiau ir pirmuosius šokio pas. Pradėjau šokti labai mažytė, ketverių su puse. Lankiau šokių būrelį „Auksinė žuvelė“ kultūros namuose, kurie priklausė rybkolchozui (kolektyviniam žvejų ūkiui). Mano pirmoji šokių mokytoja buvo Lilija Jereza, o Aleksandra Galatina buvo ansamblio vadovė. Šokome įvairius šokius – ir charakterinius, ir klasikinius. Suchumyje pirmą kartą atsistojau ant puantų. 

 Tėveliai turbūt labai norėjo matyti savo dukrą šokančią profesionalioje scenoje, jei ryžosi taip toli išleisti mokytis – į Maskvą? Papasakokite apie savo šeimą.

 Mano mama Zinaida buvo namų šeimininkė, augino mane ir brolį Jurijų, tėtis Viktoras – statybininkas. Kai šeima persikėlė gyventi į Donecką, angliakasių miestą, tėtis dirbo šachtoje.

Kaip patekote į Maskvos baleto mokyklą?

Vadovė Aleksandra Ivanovna Galatina pastebėjo mano neeilinius gabumus ir prišnekino tėvelius, kad atiduotų mokytis į profesionalią baleto mokyklą. Taip mane mama nuvežė į Maskvą. Ten buvo didžiulis konkursas, nepamenu, kiek stojančiųjų į vieną vietą, bet aš atlaikiau visus turus, surinkau aukščiausią balą. Viename iš turų – medicininis patikrinimas; man atrado padidėjusias kepenis ir nenorėjo priimti, bet vis dėlto priėmė. Taip dešimties metų aš atsidūriau Maskvoje, choreografijos mokykloje. 

Turbūt buvo baisu  dešimtmetei, atskirtai nuo namų tūkstančius kilometrų?     

Pirmuosius metus buvo baisiai liūdna, verkdavau vos ne kasdien. Jaučiausi be galo vieniša ir nelaiminga. Iki Suchumio traukiniu reikėdavo vykti pusantros paros. Tai į namus grįždavau tik per vasaros atostogas.

Papasakokite apie savo mokytojus Maskvos choreografinėje mokykloje.      

Maskvos choreografijos mokykloje mokytojai būdavo pasiskirstę, specializuodavosi, vieni dėstė pirmose klasėse, kiti vidurinėse, o dar kiti dėstė tik baigiamosiose klasėse. Tai man nuo pirmos iki trečios klasės dėstė Liudmila Borisovna Lavrova, paskui trejus metus Liudmila Sergejevna Litavkina, na, o išleido mus mokyklos direktorė Sofija Nikolajevna Golovkina. Po mano koncertinės veiklos saviveikloje, kur aš šokau daug įvairių numerių, mokykloje man buvo nuobodu. Man tuomet atrodė, kad aš viską žinau, moku, kad aš jau ir taip esu balerina. O pirmaisiais metais pamokose: muzikos tempas lėtas,  tenka daug ir ilgai stovėti kiekvienoje pozicijoje.

Inernato bendrabutyje turbūt gyvenote susikimšę, po keliolika kambaryje?

Ne, kaip tik, kai įstojau mokytis, pastatė naują bendrabutį, tik porą savaičių teko gyventi sename. Ten dar geležinės lovos, penkiolika mergaičių viename kanbaryje. Naujame gyvenome po keturias, aplink viskas nauja, gražu. Tik ta drausmė kaip reikiant.

Minėjote, kad pirmaisiais mokslo metais buvo nuobodu, pasigedote koncertų. Bet choreografijos mokykla dalyvaudavo baleto spektakliuose. Ką Jums teko šokti?

Turėjome sceninę praktiką. Spektakliuose dalyvaudavome nuo pirmos iki baigiamosios klasės. Šokau Sergejaus Prokofjevo „Pelenėje“ varpeles, Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ antrame veiksme. Su savo klase aš beveik niekada nešokdavau. Jau tada būdavau visa galva aukštesnė už  klasiokus, tad šokdavau su vyresniais. Baigiamajame koncerte atlikau  variacijas iš Ludwigo Minkus‘o ir Ernesto Deldevezo „Pachitos“.

Kaip patekote į Vilnių?

Į Vilnių patekau netikėtai. Po mokyklos baigimo turėjau vykti šokti į Lenkiją. Laukiau sezono pradžios, tačiau jokių žinių nei iš Lenkijos, nei iš mokyklos negavau. Tuomet nuvažiavau į Maskvą, mokyklos direktorė Golovkina pasakė, kad su Lenkija nieko neišėjo, nežinau kodėl. Tad man pasiūlė rinktis daugelį Sovietų sąjungos teatrų. Per baigiamąjį egzaminą atvykdavo baletmeisteriai ir rinkdavosi reikalingus, patikusius artistus. Mane kvietė daug teatrų, pasirinkau Vilnių. Iš mano klasės važiavo keturios merginos ir du vaikinai, ir aš kartu. Atsimenu, stotyje pasitiko mus baletmeisteris Česlovas Žebrauskas. Turėjo atvažiuoti keturios naujokės, o stotyje stovi penkios. „O, jūs kas?“ klausė , „Aš Neli Beredina“ atsakiau. Jis atsakė –„Puiku, kad jūs atvažiavot pas mus“. Tai ir priėmė į Vilniaus teatrą.

Koks jūsų pirmas vaidmuo šiame teatre?

Pirmasis vaidmuo buvo Mirta Adolphe‘o Adamo balete „Žizel“. Labai greitai turėjau šį vaidmenį paruošti. Atsimenu, nueinu pas baletmeisterį Elegijų Bukaitį, sakau, kad toks sudėtingas vaidmuo, aš negaliu taip greitai… O jis atsako: „Šuolį turi, žingsnį turi? Tad pirmyn, ruoškis.“ Ką gi, po savaitės aš jau šokau Mirtą. Žinoma, ir žingsnis, ir šuolis buvo. Šiandien, kai žiūriu į fotografijas, matau, kad ne viskas taip – juk ne tik fizinių duomenų reikia, dar ir vaidmens. O tas tikras Mirtos vaidmuo atsirado vėliau…

 Kokius paskui kūrėte vaidmenis?

Buvau labai aukšta, mano galva visada kyšodavo virš visos trupės. Ilgai neturėjau partnerio. Tad vaidmenys buvo, kur reikia vienai šokti: Driadų valdovė „Don Kichote“, Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“, antrosios partijos. O paskui man taip pasisekė, kad pradėjau su Petru Skirmantu šokti. Ten kažkas atsitiko tarp Petro ir Loretos Bartusevičiūtės, jie iš pradžių buvo pora. Bet dėl nežinomų man priežasčių jų duetas iširo ir susiformavo kitas – Petras ir aš. Šokome kartu dvidešimt metų.

Neli5

Sušokote visą klasikinį tuo metu baleto repertuarą: Odetą Odiliją „Gulbių ežere“, Kitri „Don Kichote“, Aurorą „Miegančiojoje…“, Žizel „Žizel“, Raimondą „Raimondoje“. Kuris vaidmuo pats įsimintiniausias?

Nepaminėjote spektaklio „Dviejų ponų tarnas“. Labai geras buvo spektaklis.

Kas pastatė ši komišką Michailo Čulaki baletą?

Baletmeisteris Nikolajus Bojarčikovas. Puiki jo choreografija, žavėjo režisūrinė fantazija. Šiame balete šokau Beatričę. Prieš tai Bojarčikovas buvo pastatęs Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetą“, šiame spektaklyje šokau Kapuleti motiną.

Su Petru Skirmantu daug gastroliavote, šokote įvairiose šalyse, skirtingose scenose. Kokie prisiminimai?

Gastroliavome daug: bevek visoje Europoje, tik Italijoje nebuvome. Nežinau, gal Petras be manęs ir buvo. Amerikoje, Nikaragvoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje du kartus, Mongolijoje, Turkijoje, Sirijoje, Indijoje, Kipre, Skandinavijos šalyse – Suomijoje, Danijoje.

Išties plati Jūsų gastrolių geografija, O kokios labiausiai įsimintinos?

Pačios ilgiausios gastrolės truko tris su puse mėnesio, apkeliavome visą Vokietiją. Nedidelė grupė, šešiolika žmonių iš skirtngų Sovietų sąjungos miestų – poros iš Maskvos, Voronežo, Kijevo. Turėjome devyniasdešimt šešis koncertus. Ten susipažinau su būsimu savo vyru Vitalijumi Vološinu, jis tuomet šoko Kijevo teatre, paskui atvažiavo pas mane ir šoko Vilniuje daugiausia klasikines partijas: Bazilį „Don Kichote“, Rodbarą „Gulbių ežere“, Princą Dezire „Miegančiojoje gražuolėje“, Džeimsą „Silfidėje“, Tebaldą „Romeo ir Džiuljetoje“.

Neli3

Na, o gastrolėse mes beveik nieko ir nepamatėme, tik sceną ir repeticijų salę. Jei laisva diena, tai gali pavaikščioti, pažiūrėti, o jei vakare koncertas, tai taupai jėgas. Mūsų su Petru repertuaras buvo labai sunkus ir sudėtingas.

Papasakokite, kaip ruošėte savo vaidmenis?

Pirma pagrindinė partija su Petru Skirmantu buvo Johanno Strauso balete „Žydrasis Dunojus“, paskui „Dviejų ponų tarnas“, ten šokau Beatričę. Visas savo partijas rengėme su nuostabia pedagoge, tikra profesionale, visada taktiška Lidija Šulga – Tamulevičiene. Su ja dirbome visą savo kūrybinį gyvenimą, palydimi jos išmintingo ir skvarbaus žvilgsnio. Kuriant vaidmenį pirmiausia kreipiamas dėmesys į šokio techniką, kuomet viskas įauga į tavo kūną, kai raumenys visiškai tau paklūsta, tuomet ieškome niuansų, vaidmens išbaigtumo, atsiranda ir emocijos. Taigi, pirmiausia choreografinis tekstas, šokio technika, o paskui ir jausmai.

Minėjote įsimintinas gastroles, kur susipažinote su savo vyru Vitalijumi Vološinu…

Jis atvažiavo iš Kijevo ir čia šoko vienuolika sezonų. Mes pragyvenome kartu 19 metų , tačiau vėliau mūsų keliai išsiskyrė.  Dabar jis turi naują šeimą, gyvena Kijeve, dirba repetitoriumi Vaikų muzikiniame teatre. Sako, kartais dar turi ir kokį vaidmenuką, kur tereikia pavaikščioti.

Turite dukrą Jekateriną.

Taip, tai mano laimė, mano viltis ir paspirtis. Tėčio ir mamos pėdomis ji nepasekė. Visaip priešinosi, kai tėvas kreipė jėga. Ji lankė Dvariono muzikos mokyklą, dainavo, šoko „Šatrijos“ klube šiuolaikinius šokius. Esu buvusi jos koncerte Vaikų ir jaunimo centre. Manau, ji puikiai juda, dainuoja ir pianinu paskambina. Pasirinko visai kitą kelią, įstojo į Mykolo Romerio universitetą, filologijos fakultetą, studijuoja anglų ir rusų kalbas.

Ką Jums reiškia kuriant vaidmenį muzika? 

Muzika ir baletas neatsiejamos sąvokos, mes pagal muziką šokame. Mūsų kūnai taipogi instrumentas. Kaip orkestre, tik ten muzikos instrumentai kuria garsą, o mes savo kūnais psteikiame vizualinę raišką.  Balete ir muzika, ir judesys – lygiateisiai. Jei žmogus nemuzikalus, blogai girdi muziką, juolab ją perteikia, randasi disharmonija. Dirigentas labai svarbus asmuo balete, nuo jo priklauso tempai, ritmai. Pavyzdžiui Didžiąjame teatre, kai mokyklos laikais koncertuodavome, tai ten visada baletus diriguodavo Algis Žiūraitis. Dirigentai ten buvo pasiskirstę – vieni diriguodavo operas, kiti – baletus. Manau, skiriasi specifika, kad ir dėl tempų. Baleto dirigentai anksčiau ateidavo ne tik prieš spektaklį, bet ir sėdėdavo repeticijose, stebėdavo, kokie tempai balerinai patogesni, nes kiekviena balerina irgi šiek tiek skiriasi. Kiekvienas atlikėjas turi ir turės savitus niuansus. Todėl baleto dirigentui svarbu dalyvauti baleto repeticijose, kad spektaklis būtų harmoningas, derėtų šokėjo judesys, dirigento mostas ir orkestro skambesys – tuomet spektaklis pavyksta.

Papasakokite apie savo šiandieną. Ką veikiate, kas Jums svarbu ir įdomu?

Dirbu Nacionalinėje Čiurlionio menų mokykloje. Ankščiau ruošdavau mokinių baigiamųjų darbų koncertinius numerius. Šis darbas man labai patiko, būdavo įdomu dirbti. Jaučiausi kaip repetitorė teatre.

O klasę ar turite?

Dabar ne. Nors turėjau dvyliktą ir tryliktą klasę. Žinote, tai tokia atsakomybė, toks beprotiškas darbas, jei iš tiesų nori padaryti gerai, paruošti mokinius profesionaliai, o ne taip, kad jie galėtų šokti kur nors mėgėjiškai. Keliu aukštus reikalavimus ne tik jiems, bet ir sau. Mokines paruošiau gerai, turėjau dvi  iš Lietuvos ir vieną iš Baltarusijos, iš Minsko, tik metus pas mus mokėsi. Mergaitės per baigiamąją pamoką pasirodė profesionaliai. Viena jų šoka teatre, kita – „Lietuvos“ ansamblyje, o minskietė išvyko į Baltarusiją. Dabar dėstau klasikinį šokį modernistų klasėje ir klasikinio šokio palikimą dvyliktos klasės mergaitėms. Taipogi nuo 1999 dirbu Balio Dvarionio dešimtmetėj muzikos mokykloj. Dar vedu klasikinio šokio pamokas „Lietuvos“ ansamblio šokėjams.

Na ir kaip tie lietuvaičiai? Esate rusė, daug metų gyvenate Lietuvoje, ar neteko pajusti nacionalizmo apraiškų? Kartais girdime, kad čia kitataučių nemėgsta, jie skriaudžiami ir pan.

Kad ne, tikrai nepatyriau. Gal man pasisekė, kad supo puikūs, geri žmonės. Gal kokios povandeninės srovės ir veikė, bet tiesmukai man niekas neprikaišiojo tautybės ar ko nors panašaus.

Jūs studijavote Muzikos ir teatro akademijoje. Kalbate lietuviškai gerai, bet vis dėlto  ne gimtoji kalba, ar nebuvo sunku: paskaitos lietuviškai, rašto darbai taipogi?

Kai kuriuos dalykus atsakinėdavau rusiškai, kursinius darbus rašydavau rusiškai, paskui man išversdavo, už pinigus, aišku. Kai kurie studentai, ne paslaptis, rašto darbus pirkdavosi. Aš tik vieną kartą pabandžiau, nusipirkau darbą iš Lietuvos kultūros istorijos. O Dieve, ten buvo tokie paistalai, kad man pasidarė gėda. Daugiau viską pati rašiau, eidavau į bibliotekas, prisitempdavau knygų, daug skaičiau, įlįsdavau į internetą ir pačiai tai buvo be galo įdomu.

Dėkui už atvirą pasakojimą.

Marius Kraptavičius

Neli2

 

Apie užburiantį garsą. Pokalbis su režisieriumi Valiumi Stakniu.

Apie užburiantį garsą. Pokalbis su režisieriumi Valiumi Stakniu.

Valius Staknys
Valius Staknys

Berniukų ir jaunuolių choras ,,Ąžuoliukas“ jau įžengęs į šeštą dešimtį. Kaip sekasi vienam pirmųjų choristų  – režisieriui Valiui Stakniui? Apie  muzikos pamokas, apie studijas Vilniuje ir Peterburge, apie lemtingus žmones, apie darbą Lietuvos teatruose Valius Staknys pasakoja kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Berniukų ir jaunuolių choras ,,Ąžuoliukas“ jau įžengęs į šeštą dešimtį. Kaip sekasi vienam pirmųjų choristų  – režisieriui Valiui Stakniui? Apie  muzikos pamokas, apie studijas Vilniuje ir Peterburge, apie lemtingus žmones, apie darbą Lietuvos teatruose Valius Staknys pasakoja kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Valiau, esi Nacionalinio operos ir baleto teatro režisierius, muzikos meno mokeisi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, vėliau studijavai tuometinėje Konservatorijoje (dabar Muzikos, teatro ir kino akademija), paskui studijos Petrapilio, kaip pats visada pabrėžtinai ir pasididžiuodamas vadini, konservatorijoje… O klausiu apie pirmą Tau svarbų garsą – ar iš toli jis sklido?

Visai netoli. Mes gyvenome Jono Basanavičiaus gatvėje, dabartinės Kultūros ministerijos kieme. Artimiausias teatras – Operos ir baleto. Pirmasis, stebuklingas, užburiantis garsas: orkestras, choras, solistai… Tai Antono Rubinšteino opera „Demonas“, kurią pirmą kartą išgirdau būdamas septynerių. To negaliu užmiršti ir niekada neužmiršiu, matyt, pasiimsiu su savimi Anapilin. Žmogus, kuris mus nuvedė į teatrą, buvo maestro Hermanas Perelšteinas. Man, vaikui, didžiausią įspūdį paliko, kai Demonas pasirodo ant fūros, kitaip tariant, paaukštinimo. Maniau, kad tai – vaizdų ir garsų stebuklas. Tai ir buvo mano pirmas išgirstas dieviškos muzikos garsas. Menu ir pirmąsias „Ąžuoliuko“ choro atliekamas dainas: „Oi, močiute mano“ ir Perelšteino diriguojamą Bacho kantatos „Den Tod“ (,,Mirtis“)dalį. Kaip įtaigiai jis tuos kūrinius aiškino! Tai buvo žmogus – teatras, jis sugebėjo taip mus užkrėsti, sužavėti muzika, o aš ką? Mažiukas, tik iš Sibiro grįžęs… Tokie tie pirmieji garsai su Antono Rubinšteino, Johanno Sebastiano Bacho muzika.

Kaip tave surado maestro Perelšteinas?

 Mane į „Ąžuoliuko“ chorą nuvedė draugas Algis Morkūnas. Mes tada gyvenome Basanavičiaus gatvėje, o šefas – Domininkonų gatvėje, labai gražiame triaukščiame name, kurį vainikavo  elnio galvos lipdinys su dideliais ragais, –  kai eisi atkreipk dėmesį, šalia Šv. Dvasios bažnyčios, priešais Dievo gailestingumo bažnyčią. O repeticijų vietos vis keisdavosi, repetuodavome tai Ryšių ministerijos kultūros namuose, tai Mokytojų namuose.

Bet kodėl aš noriu prisiminti Perelšteiną? Jam, jau Anapilin išėjusiam, šiemet sukaktų devyniasdešimt metų. Maestro visada turėjo kažkokią ypatingą nuojautą; kai man reikėjo pirmąjį kartą padainuoti ,,lia-lia-lia“, kartu su Maestro manęs turėjo klausytis ir pasakyti savo nuomonę Povilas Gylys ir Alius Rutenbergas – visi pasakė, kad aš tinku ir esu priimtas į „Ąžuoliuką“. Buvau toks laimingas, kad mano ausyse iki šiol skamba garsas – Perelšteino paskambinta melodija. Ką jis išdarinėdavo per repeticijas, kaip jis išgaudavo berniukų balsų sintagmą! Kaip skambėjo jo diriguojamas choras, tokiais dieviškais balsais! Dėl to jį ir vadinu  žmogumi skambančiu teatru, dar vienas žmogus teatras „Ąžiuoliuke“ buvo dirigentas maestro Jonas Aleksa, įstrigęs visam gyvenimui su Johano Haydno ‚, Metų laikų“ dirigavimu.

Svarbus tavo gyvenimo etapas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykla. Kaip į ją patekai, kaip sekėsi ten mokytis?

Į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklą mane iš Salomėjos Nėries mokyklos, kur aš mokiausi, pervedė kitas chorvedys tokia gražia pavarde – Vanagas. Jis ketvirtoje klasėje, mokslo metų viduryje, nuvedė mane į Čiurlionio mokyklą, ten vyko perklausa ir kovo mėnesį aš pradėjau mokytis. Antanas Jozėnas tada priėmimo komisijai vadovavo, komisija nedvejojo, kad aš tinku. Visų pirma menu nuostabius savo mokytojus, kurie įdiegė man lietuvybę. Mokiausi pas Laimą Akstinaitę, Danutę Jedzinskienę, istorijos mokė Juozas Budėnas, kurio kabinete ant sienos kabėjo didelė Mateikos Žalgirio mūšio reprodukcija. Įsivaizduoji, tais laikais, penktoje klasėje, tau mokytoja atneša laikraštėlį „Romuva“, kokia turėjo būti pedagogų drąsa? Kokia nuostabi buvo fortepijono mokytoja Lidija Dorfman. Kaip ji mane mokė, vis tas mano trečias pirštas būdavo ne taip. O kaip įdomiai mus mokė Konradas Kaveckas – mano chorvedybos mokytojas. Jis tada vadovavo choriniam dirigavimui – kiekvieną pamoką reikalavo atnešti ,,aukselį“ – atmintinai išmoktą naują kūrinį!. Mokytoja Elena Dirsienė mokė mane dainuoti. Tai iš tikrųjų buvo meno mokykla. Ir koks nuostabus buvo direktorius Dainius Trinkūnas – tikras menininkas, vadovas, vis kartodavęs, kad mmeno mmokyklos mmokiniai mmažai mmokosi… Jo mikčiojimas mums buvo toks gražus ir dainingas.

 O Vilniaus konservatorija ?

Jaunystės studentavimo tarpsnis – bene pats spalvingiausias. Tuometinio prospekto rūmuose Nr. 42 vėl skambėjo garsas, ne tik auditorijose, bet ir koridoriuose. Dėstytojas Jonas Motiekaitis tvirtino, kad pakaktų bendravimo ir buvimo toje erdvėje – ir tu jau beveik profesorius. Niekada neužmiršiu Klemenso Griauzdės ,,dramatiškos“ egzaminų eigos… Balio Dvariono dirigavimo mums, Adeodato Tauragio (kirvio) susodinimo didžiojoje salėje kvadratiniu- lizdiniu būdu idant nenusirašytume, Juliaus Špigelglazo muzikinės erudicijos pokštavimų, kai vien už drąsą eiti egzaminuotis pirmam – gauni ,,5“(tai buvo gal tik vieną kartą). Tuometinėje konservatorijoje (tilpome vienuose rūmuose) tvyrojo nuoširdžiai šilta profesūros ir studentų bendravimo aura. O aš vis laukdavau antradienių ir penktadienių, nes nuo aštuonių ryto su Zofija Naujalyte – Didenkiene, Paryžiaus konservatorijoje baigusia fortepijono mokslus, grodavome keturiomis rankomis. Skambėjo impresionistiniai garsai – Francis Poulenc ir daug kitų jo amžininkų…

Žvigterkime į Tavo gražiai vadinamą Petrapilį -Tavo jaunystės ir studijų antrąjį  miestą. Tai tark keletą žodžių, kokios tos patirtys tuometiniame Leningrade, Rimskio – Korsakovo konservatorijoje?

 Hermanas Perelšteinas atvirai man pasakė: tu nevažiuok į Maskvą. Ir aš jo paklausiau, nuvykau į Petrapilį, pakankamai lengvai ten įstojau į konservatoriją. Dainius Trinkūnas, tuometinis kultūros ministras man padėjo – baigęs konservatoriją Vilniuje neprivalėjau atidirbti trijų metų. Dabar už studijas niekas neatidirba Lietuvai, o tada reikėjo… Aš taip norėjau dar toliau studijuoti, o mano mylimas mokytojas Perelšteinas skatino: ,,Imk, imk, iš Peterburgo tu tiek pasisemsi“. Petrapilis yra nepakartojamas, europietiškasis meno miestas. Ten aš išgyvenau šešerius metus.

Papasakok apie savo profesūrą, žmones, kurie tave supo.

Nedaug miestų Rusijoje, kurie tokie saviti… Petrapilis savitas ne dėl to, kad daug kanalų, ne dėl to, kad yra pūvantis. Milijonai dalykų yra prirašyta apie tą miestą. O, kas yra miestas? Tai – žmonės, architektūra, muzika, dailė, istorija, literatūra. Toje terpėje, tarp tų kanalų, europietiškosios architektūros žmonės tampa kažkokie kitokie… Pabandysiu išvardinti savo mylimus dėstytojus: Emilis Pasynkovas, Isakas Glikmanas, Michailas Belikas, Romanas Tichomirovas, Margarita Sluckaja ir kt.

Gal paminėk, kas ką tau dėstė?

Jie visi praktiškai mokė, kaip nereikia mokėti. Jie visada drumstė vandenį. Tu turi pats suvokti, kad muzikinė dramaturgija yra pats svarbiausias ir sudėtingas dalykas, o dabar jos visai nebereikia, nes dabar spektaklius stato žmonės… ech.

Labai stiprus, nepakartojamas buvo operos režisierius Borisas Pakrovskis. Jis dirbo Maskvoje, bet aš lankiau visas repeticijas, jis tada statė „Borisą Godunovą“, jo išprotėjimo sceną, aš išeidavau iš repeticijų devyniasdešimt devynis kartus labiau išprotėjęs nei Godunovas arba visus tris paėmus …

Baigęs studijas Petrapilyje, grįžai į Lietuvą, į Kauno muzikinį teatrą. Kaip sutiko tave Kaunas, kuo ypatingas tas Tavo kūrybos laikotarpis?

 Kauno muzikiniame teatre aš sukūriau dvyliką spektaklių. Jie buvo labai ilgaamžiai. „Linksmoji našlė“‚ „Piršlės išdaigos“, „Kaimo garbė“ – pastarasis buvo rodomas penkiasdešimt keturis kartus. Į teatrą ateidavo klierikai iš Kunigų seminarijos, pasiimdavo klavyrus ir klausydavo. Buvau sumąstęs, kad „Kaimo garbėje“ man būtini trys chorai. Ir opera suskambėjo. Į muzikinį teatrą žmonės tada eidavo klausytis Pietro Mascagni muzikos, būdavo pilna salė.

Artistai dažnai sako:  mano režisierius, mano dirigentas. O kas tau yra artistas? 

 Sudėtingas klausimas, gal kiek kompromituojantis. Man buvo labai gražu dirbti su Stase Repečkaite, su Eleonora Kliučiūte, su Vytautu Blažiu, su Aloyzu Domeika. Danutė Dirginčiūtė, kartais šiaušė plaukus, bet buvo tikra operetės primadona, man ten buvo labai gera dirbti.  O Kazimieras Mikalauskas? Kai aš atėjau į teatrą, jam buvo jau per septyniasdešimt metų, o jis vis man, tada visai jaunam, krepdamasis sakydavo ,,maestro“. Kaunas buvo išlaikęs, man atrodo ir iki šiai dienai, tokio jaukaus teatro, ne fabriko, o būtent teatro gyvenimo būdą.

Iš tų dvylikos spektaklių, kuris yra tas pats pats, arba, kitaip tariant, kūrybinis Tavo džiaugsmas?

Gal Aleksandro Kolkerio miuziklas „Romanas vasarvietėj“?

Su kuo tu jį kūrei, kas spektaklio bendraautoriai? 

Stanislava Rapalienė dainavo nepakartojamą Serafimą. Buvau įmestas į tokį muzikinį žanrą, kur aš buvau beveik nuogas. Su penkiais žmonėm, tada teatrą buvo uždarę kaip ir tokiam remontui, turėjau pastatyti tokį mobilų spektaklį, su kuriuo galėtume gastroliuoti po visą Lietuvą. Scenografiją sukūrė Eugenijus Guščenka, choreografas buvo Nikolajus Margolinas, Bukarešto operetės vyriausias baletmeisteris.

Kur gastroliavote? 

Rodėm Šiauliuose, Utenoje, Palangoje, Klaipėdoje, Gargžduose… Nebuvom ten, kur nemoka lietuviškai. Spektaklis išvaidintas šimtą penkiasdešimt kartų. Galiu pasigirti, kad aš pats skambinau fortepijono partiją ir su dideliu entuziazmu. Buvom atvežę ir į Vilnių – du ar tris kartus vaidinom Velka Pohulianka teatre (Senajame Operos teatre, Basanavičiaus gatvėje).

Nacionaliniame Operos ir baleto teatre Tu dirbi devyniolika sezonų.  Papasakok apie šį teatrą. Kuo jis ypatingas? 

Teatras visų pirma yra jo vadovai ir kas Tu pats esi. O esi ne netašytas, kaip koks gintaro gabalas, bet turi savo išsilavinimą, supratimą, kas yra teatras. Sudėtinga situacija šiaip jau yra… Kai pasikeitė visa pastatyminė politika, atvažiuoja iš kažkur, kažką pastato, dažnai abejotinos meninės vertės…

NOBT tavo pastatytas Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, pakalbėkime apie tai.

Sumanymas buvo padaryti visišką atitikmenį Čaikovskio operos, man buvo sudarytos galimybės tai atlikti su maestro Virgilijumi Noreika,  dirigentu Vytautu Viržoniu ir Operos studijos vokalistais teatro kamerinėje salėje. Mano įsitikinimu, spektaklis buvo vykęs. Kai perkėlėm į didžiąją sceną, be kažkokių detalių jau buvo sudėtingiau.

Paminėk žmones, kurie su tavimi dirbo.

Giedrė Riškutė buvo scenografijos ir kostiumų dailininkė, Jūratė Sodytė – choreografė, kuri labai gražiai dirbo, norėjome sukurti dvasingą, laikmečio dvasią atspindintį spektaklį.

Vis dėlto, „Eugenjus Oneginas“ –  sėkmė ar nesėkmė?

Mano sėkmė, o gal laimė kitur. Kai aš atsisėdu Kernavėje ant antro laiptelio Riomerio koplyčios arba žiūriu pro savo kambario langą į bažnyčios bokštą, klausau arba Gustavo Mahlerio, arba Antono Brucknerio, o geriausia man klausyti Piotro Čaikovskio Penktosios simfonijos. Nors ir labai skirtingi kūriniai, bet jie skamba ir tai ne pirmas, tai amžinas garsas.

Ačiū už nuoširdų pokalbį.

Marius Kraptavičius

Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)
Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)
Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)
Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)
Mes - ,,Ąžuoliukai” su Hermanu Perelšteinu, chormeistere Žiginta Zavackyte, Maskvos konservatorijos rektoriumi Aleksandru Svešnikovu, dirigentu Jonu Aleksa
Mes – ,,Ąžuoliukai” su Hermanu Perelšteinu, chormeistere Žiginta Zavackyte, Maskvos konservatorijos rektoriumi Aleksandru Svešnikovu, dirigentu Jonu Aleksa
Įtaigiausias šefas – mokytojas, gyvenime sutiktas – profesorius Hermanas Perelšteinas. (Algio Rakausko nuotrauka, 1992 m.)
Įtaigiausias šefas – mokytojas, gyvenime sutiktas – profesorius Hermanas Perelšteinas. (Algio Rakausko nuotrauka, 1992 m.)
Po spektaklio Kauno muzikiniame teatre. Valius Staknys, Danutė Dirginčiūtė ir Mykolas Rekys  (1983m.)
Po spektaklio Kauno muzikiniame teatre. Valius Staknys, Danutė Dirginčiūtė ir Mykolas Rekys (1983m.)
Scena iš Valiaus Staknio režisuotos operos ,,Eugenijus Oneginas” (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2006 m.)
Scena iš Valiaus Staknio režisuotos operos ,,Eugenijus Oneginas” (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2006 m.)

 O taip norėjosi diriguoti… (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2003 m.)      Valius Staknys su moterų choru ,,Aidas” (1960 m.)         Valius Staknys po tundros – taigos klajonių (1953 m.)

O taip norėjosi diriguoti… (Michailo Raškovskio nuotrauka, 2003 m.)

 

 

Apie gulbės jaudulį. Pokalbis su prima balerina Olga Konošenko.

Apie gulbės jaudulį. Pokalbis su prima balerina Olga Konošenko.

"Gamzati"
“Gamzati”

Olga Konošenko šoka pagrindines partijas Nacionaliniame  operos ir baleto teatre. Apie vaikystę ir jaunystę,  apie mokymosi ir studijų metus, apie vaidmenis ir apie šeimą Olga pasakoja šokio istorikui, kultūrologui Mariui Kraptavičiui.

Prisiminkime, Olga, Jūsų vaikystę. Žinau, kad ir mama buvo balerina. Taigi, ką pirmiausia menate?

Aišku, pirmiausia esu dėkinga savo mamai, kad ji parodė man kelią į teatrą. Mano mama Jelena Saskova –  Konošenko. Taip lėmė likimas, kad ji, baigusi Maskvos choreografijos mokyklą, atvyko šokti į Vilnių, ką tik pastatytą, naują Operos ir baleto teatrą.

Po kelerių metų gimiau ir aš. Drąsiai galiu sakyti, kad esu šio teatro vaikas –  kiek save menu, tiek ir teatrą. Jau nuo trejų metukų stebėjau spektaklius, kuriuose ir mama, ir jos kolegės šoko. Pažįstu kelias baleto kartas, menu Leokadiją Aškelovičiūtę, Neli Berediną, Loretą Bartusevičiūtę. Visas balerinas mačiau ne tik iš žiūrovų salės, bet ir iš užkulisų.

Mama kartais pykdavo, kad nesilaikau vaikams reikiamo režimo ir vakarais,  įsikibusi į jos sijoną, prašau, kad vestųsi į teatrą.

Labai gražiai  minite savo mamą, papasakokit apie ją.

Mama gimė ir augo Pamaskvėje, du šimtai kilometrų nuo Masvos.  Mama lankė baleto būrelį – ją pastebėjo, ir mano močiutei pasiūlė atiduoti į baleto mokyklą.

Labai tikslus žodis, ne leisti mokytis, o – atiduoti.

Taip, pasakojo, kad ir močiutė ilgai dvejojo, bet ryžosi. Mamos vaikystė prabėgo Maskvos baleto mokykloje, kurioje labai griežta tvarka, drausmė. Dabar tik filmuose galime pamatyti, kaip ten dresiruodavo vaikus.

Kaip Jelena Saskova pateko į Vilnių, į Operos ir baleto teatrą?

Mama pasakojo, kad mokėsi vienoje klasėje su Alla Michalčenko, kuri tapo Didžiojo teatro prima. O daugeliui jos klasės mergaičių buvo pasiūlyta likti stažuotojomis, nes nebuvo laisvų etatų, arba šokti kituose Sovietų sąjungos teatruose. Taip mama pasirinko Lietuvą ir atvažiavo į Vilnių. Iš tos klasės atvyko daug balerinų: Neli Beredina, Olga Fedosova, Natalija Fedotova, Liudmila Lebedeva. Vienos siekė  karjeros, kitos sukūrė šeimas, daugiau dėmėsio skyrė šeimai, vaikams.

Papasakokite apie tėvelį.

Mano tėtis Igoris Konošenko gimė Vilniuje. Tėčio mama, mano močiutė, gyveno Peterburge, tuometiniame Leningrade, bet per karą, užėjus blokadai, pasitraukė į Vokietiją ir ten liko iki karo pabaigos, kol neužėjo rusai. Vokietijoje dirbo aukle, tad pateko į savotiškas pinkles. Grėsė kalėjimas ar dar baisiau, tad miškais, pėsčiomis pasiekė Lietuvą.

Ar tėvelis irgi teatro žmogus?

 Mano tėvelis nieko bendro su teatru neturėjo. Tiesiog du jauni, gražūs žmonės sutiko vienas kitą, pamilo ir… radausi aš.

Ar menate patį pirmąjį matytą baletą?

Kiek menu save, tiek ir baletą. Kuris ir koks tai buvo baletas, tikrai neatsimenu. Žinau, kad mamos nuolat prašydavau, kad parneštų baleto batelius puantus, užsivilkdavau kokį sijonėlį ir šokdavau, šokdavau. Aišku, tie mamos puantai būdavo man per dideli, tai į galus ko nors prikišdavau.

Ar lankėte šokių būrelį?

Šokių būrelio  ne, bet būdama šešerių lankiau meninę gimnastiką. Vėliau tėveliai nuvedė į Balio Dvariono muzikos mokyklą, mokiausi fortepiono klasėje.

Kaip įstojote į Čiurlionio meno mokyklą?

Pavėluotai. Mama, žinodama koks tai sunkus darbas, delsė, matyt, gailėjo mano laisvos vaikystės. O jos kolegė savo dukrą nuvedė ir klausinėjo: kodėl mano mama delsia? Tik po trijų mėnesių ryžosi. Mokslas buvo prasidėjęs, klasė surinkta labai didelė, bet patikrino mano fizinius duomenis ir vis dėlto priėmė. Ir tikrai pirmieji metai  – labai sunkūs, būta daug ašarų. Tuomet maniau, kad balerina tampi iš karto: įstojai į baleto mokyklą, aprengia gražia suknele, karūnėlė ant galvos ir –  į sceną. Tikrovė  kitokia, tavęs laukia įtemptas, nuolatinis darbas: korpuso pastatymas, pratimai ant grindų, viskas turi būti tikslu, preciziška. Tai trunka valandų valandas. Kartais atrodydavo, kam man to reikia…

Kas pirmieji mokytojai ir kankintojai?

Pirmoji mano mokytoja Irena Požerienė. Antroji mokytoja – Jolanta Vimerytė. Abiem savo mokytojoms labai dėkinga. Kad aš teatre, kad šoku…

Priimta į teatrą iš karto gavote solo vaidmenis ar teko ir kordebalete pašokti?

Šokau ir kordebaleto gretose. Niekada nesakysiu: blogai, kad manęs iš karto nepastebėjo. Tai savotiškas auklėjimo procesas – kyla noras tobulėti, siekti karjeros.  Pirmąjį solinį vaidmenį sušokau gana greitai, jau pirmojo sezono pabaigoje  -Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“ su Nerijumi Juška.

Kitų vaidmenų turbūt nereikėjo ilgai laukti?

Kitas mano vaidmuo Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“. Šokau Eglę, šį vaidmenį man perleido Loreta Bartusevičiūtė. Tai Egidijaus Domeikos pastatymas ir tikrai labai artimas man vaidmuo.

 Buvote tokia jauna…

Taip, šokau teatre tik antrą sezoną. Loreta Bartusevičiūtė šiuo spektakliu atsisveikino su scena. Aš šokau pirmus du veiksmus, o Loreta trečią – patį dramatiškiausią. Tas spektaklis liko giliai širdyje. Tokio jaudinančio momento daugiau niekada nepatyriau.

O paskui kokie vaidmenys?

Kitas  – Piotro Čaikovskio „Spragtuke“, tai toks su vaikystės prisiminimais susijęs vaidmuo: Kalėdos, svajonės,  balta baletinė klasika. „Spragtuke“ šokau su Nerijumi Juška, jis buvo mano partneris. Šokau pas de trua „Gulbių ežere“, Alyvų fėją „Miegančiojoje gražuolėje“.

Šokote ne tik pas de trua „Gulbių ežere“, bet ir Odetą Odilę.

Taip. Tuo metu kaip tik atvažiavo Svetlana Masaniova (buvusi Lietuvos operos ir baleto solistė) ir su manimi ruošė šį vaidmenį.

Na ir koks tas Gulbės vaidmuo?

Labai sunkus. Išdrįsiu pasakyti, kad dar buvau per jauna tam vaidmeniui. Man buvo sunku susitvarkyti ne tiek techniškai, kiek atlaikyti vidinę nervinę įtampą.

Tebešokate „Gulbių ežerą“. Ar jaudulys išlieka?

Buvo didžiulė pertrauka, gal kokius penkerius metus. Dabar retai šokamas „Gulbių ežeras“, o teatre repertuaras labai didelis. Yra spektaklių, kur nėra antros šokėjų sudėties, tenka man vienai juos šokti. Dabar, žinoma, daug ramiau žiūriu į ši sudėtingą vaidmenį: kitaip mąstai, kitaip matai patį spektaklį. Daug ką duoda patirtis. Bet jaudulys lieka. Pirmą kartą kai išėjau šokti, gal šiokį tokį ir šoką apturėjau. Prisimenu, pirmas Gulbės išėjimas ir aš matau baisiai didelę sceną, ji tarsi mane suvalgo visą. Žinau, kad man reikia praeiti, ir aš einu, o scena be galo be krašto, atrodo nebeturiu jėgų…

Kelintais metais įvyko tas debiutas?

Du tūkstančiai antrais. Buvau neseniai mokyklą baigusi. Dabar viskas kitaip, dabar tu valdai sceną.

Kiek žinau, tais pačiais metais dalyvavote ir konkurse Permėje. Baleto mokykla tame mieste garsi ir tuo, kad Leningrado blokados metais ten evakuavo A. Vaganovos  baleto mokykla. Ten karo metais dėstė ir pati Agrippina Vaganova, tuo metu mokėsi ir mūsų garsi balerina Genovaitė Sabaliauskaitė.

Konkursas vadinasi „Arabesk 2002“ , žiuri narė buvo Jekaterina Maksimova. Į  konkursą važiavau su Aurimu Paulausku. Šiam konkursui mus ruošė Svetlana Masaniova. Gaila, kad ji su mumis nevyko, labai pasigedome jos palaikymo. Buvome abu labai jauni, teko susikaupti, pergalėti jaudulį.

Ką šokote?

Šokome pas de deux iš „ Spragtuko“, „ Gulbių ežero“ ir „Venecijos karnavalo“.

Nuvažiavau į konkursą sirgdama, gal netinkamai išdėstėme savo konkursinį repertuarą, turbūt reikėjo pradėti nuo sunkiausios partijos, nuo „Gulbių ežero“ pas de deux. Bet vis tiek buvo labai įdomu: lankėmės baleto mokykloje, matėme ir kelis baleto spektaklius teatre. Jaunimui siūlyčiau nebijoti, dalyvauti konkursuose, tai labai gera praktika.

Bet buvote apdovanota diplomu?

Taip, gavau diplomą už muzikalumą.

Esate laimėjusi  ir „Operos švyturį“,  „Auksinį scenos kryžių“. Už kokius vaidmenis?

Tais pačiais, 2002 metais gavau „ Baleto vilties“ apdovanojimą už Alyvų fėją „Miegančiojoje gražuolėje“.  2008 – ais jau buvau parengusi daugiau vaidmenų, šokau ir Baleriną „Raudonojoje Žizel“, ir Gamzati „Bajaderėje“,  ir buvau paskelbta  „Metų baleto soliste“ . Tais pačiais metais gavau  „Auksinį scenos kryžių“.  2010 metais už Olimpijos vaidmenį „Kopelijoje“ vėl buvau įvertinta „Metų baleto soliste“.

Ką Jums reiškia apdovanojimai?

Įvertinimas, manau, kiekvienam menininkui yra labai svarbu, tai ne tik mano, tai visų mano kolegų, visos trupės įvertinimas, juo dalinuosi su visais.

 Jūs –  daugiau klasikinio amplua šokėja. Esu įžvelgęs jūsų vaidmenyse akademišką, sakyčiau precizišką šokio techniką, kitaip tariant –  nepriekaištingą klasikinę mokyklą. Bet Jūsų repertuare būta ir šiuolaikinių, neoklasikinių baletų, tai ir Mindaugo Urbaičio „Acid City“, ir Carlo Orfo „Carmina Burana“

Aš mėgstu tokius baletus, man jie patinka. Tu gali truputėlį kitaip leisti sau šokti, nesilaikyti griežtų klasikinio šokio rėmų, daugiau dirbti korpusu, kitaip perteikti vaidmenį, skirtingai nei klasikoje, kur būtina švara, tikslumas. Visi „žino“ kaip sušokti variaciją „Miegančiojoje gražuolėje“ ar „Gullbių ežere“.O šiuolaikiniame balete  – laisviau . Gaila, kad man mažai teko šokti „Acid City“ spektakliuose, tik kelis kartus.

Šis  spektaklį greitai ,, išėmė“  iš repertuaro, o ir paskutiniais metais rodydavo po kartą ar du per sezoną. O gaila. Jaunimui jis labai patiko.

Artistams irgi labai patiko šis spektaklis. Muzika gera ir Pastoro choreografija įdomi. Šiandien ir „Kopelija“  – šiuolaikinė, ją labai miela šokti.

Priminkime skaitytojui, kad naują libretą šiam Leo Delibes baletui, remdamasis Hoffmano pasaka „Smėlio žmogus“, sukūrė Michailas Chemiakinas, taip pat dekoracijas ir kostiumus, o choreografiją – baletmeisteris Kirillas Simonovas.

Šio baleto, nors jis ir šiuolaikiškas, be klasikinės mokyklos, žinoma, nesušoksi. Čia aš šoku Olimpiją.

O tradicinę, senąją „Kopeliją“ taip pat esate šokusi?

Taip. Tai buvo Vytauto Brazdylio pastatymas. Pagrindinių vaidmenų nešokau, šokau kordebalete, ką tik baigusi mokyklą. Kaip tik savo mamos vietoje. Taip nutiko,  kad aš atėjau iš mokyklos, o mama – atsisveikino su teatru. Atsistojau į jos vietą, net su jos kostiumu šokau.

Dalyvaujate ir vaikiškuose spektakliuose, minėjote „Pelenę“, bet šokate ir Magnoliją Kareno Chačaturiano „Čipoline“.

Ir sename „Čipoline“ šokau. Aš ir Neli Beliakaitė, ką tik abi baigusios mokyklą. Ir visai neseniai pažiūrėjau tuometinį įrašą, keista, gal net truputėli juokinga. Prisimenu, kaip buvo sunku susitvarkyti su techniškais judesiais, suvaldyti savo kūną. Dabar atrodo viskas daug paprasčiau. Šių spektaklių choreografija išliko ta pati, tik sujungė veiksmus, iš trijų  liko du.

Kuris vaidmuo pats reikšmingiausias Jūsų karjeroje?

Šokdama aš patiriu didžiulį malonumą. Negalėčiau išskirti kokio nors vieno vaidmens. Visi jie skirtingi, bet visi man labai brangūs. Man labai gera šokti. Ar tai būtų Alyvų fėja „Miegančiojoje gražuolėje“, ar ta pati Olimpija „Kopelijoje“.

O Venera „Valpurgijos naktyje“?

Oi, labai geras vaidmuo buvo, gaila, kad nebėra Gounod „Fausto“.

Ar ilgitės vaidmenų, kurie nueina, ar lieka nostalgija?

Taip. Gaila „Raimondos“, neturiu net įrašo, kažkaip nespėjo nufilmuoti, gaila ir „Valpurgijos naktų“. Lauki, būdavo to išėjimo, o išeini šokti pusę dešimtos. Ir sudėtingas tas pas de deux. Bet vis tiek miela. Puikūs repertuare buvo vienaveiksmiai baletai „Carmina Burana“, ypač „Kontrastai“. Toks neoklasikinis baletas, kiek Balanchiną primena. Gal mūsų publika nelabai mėgsta tokius spektaklius? Jie neužsilaiko.

Bet  pasaulyje trumpi baletai populiarūs. Šiandien žiūrovai mažai turi laiko.

Taip. Bet mūsų publikai gal priimtinesni tradiciniai baleto pastatymai. Turime kuo didžiuotis – mūsų teatre yra pasaulinė baleto klasika:  „Miegančioji gražuolė“, „Bajaderė“, „Gulbių ežeras“, o šalia šiuolaikiniai baletai  – „Kopelija“ ir… reikėtų dar.

Jus supa ne tik teatras, bet… Juk esate laukiama  namuose. Papasakokite apie savo šeimą.

Mano vyras Arnoldas ir aš auginame dukrelę Amelę. Esu dėkinga savo mamai, kuri labai padėjo ir padeda, nes supranta, ką reiškia dirbti teatre. Su baletu dar neskubame, lankome gimnastiką ir stebime kaip seksis, mokomės skambinti fortepijonu.

Mano vyras ne iš teatro, iš verslo pasaulio. Tačiau suprantame vienas kitą: aš daug dirbu, jis daug dirba – esame darboholikai. Pagimdžiusi greitai grįžau į teatrą, po metų. Negalėjau ilgiau tverti. Supratau, jei neišeisiu į sceną dabar, tai neišeisiu niekada. Klausiau mamos: „Kaip darom?“ Atsakė: „Padėsiu“. Tai visur ir gelbsti.

Jums padeda auginti Amelę mama, turbūt ir jai mažąją Olgą padėjo auginti močiutė. Papasakokite apie ją.

Mano močiutė, tėvelio mama –  Irina Konošenko. Mama pasakojo: kai tėvelis ją atvedė į namus supažindinti ir pasakė, kad „Jelena balerina ir ji gyvens su mumis“, močiutė atsakė: „Nebus čia jokių balerinų“.

Mama liko balerina – ir teatre šoko, ir kartu gyveno. Kai gimiau, tai močiutė net išėjo iš darbo ir padėjo mane auginti. Buvome labai artimos, kurį laiką aš ir gyvenau su močiute, ji visur mane lydėdavo –  į mokyklą, į muziką, į gimnastiką. Esu jai labai dėkinga.

Ar pati jaučiate, kad tapusi mama  sugrįžote į teatrą kitokia? Kitaip traktuojate net ir senus savo vaidmenis, juose atsirado moteriško švelnumo, jie tapo techniškai stabilesni. Ar tai profesinė branda?

Daug kas apie tai kalbėjo. Man atrodo, kad daug procesų mano gyvenime vyksta lėtai, viskas po truputį. Ne iš karto lydėjo vien tik sėkmė. Tai ką dabar pasiekiau, atėjo per nuolatinį darbą, per užsispyrimą, dažnai kartoju sau: turiu padaryti.

 Baleto artisto karjera, jo gyvenimas scenoje žiauriai trumpas. Negąsdina, nekyla klausimų:  kas paskui?

Žinoma, nuolat apie tai galvoju. Labai norėčiau likti dirbti teatre. Matau, kaip artistams sunku atsisveikinti su scena. O išeina jauni žmonės, trisdešimt aštuonerių, keturiasdešimties… nedaug ir man liko, keli metai… Baigiau mokslus Muzikos ir teatro akademijoje, esu magistrė. Dar tęsiu studijas Edukologijos universitete. Pasirodo, su mūsų diplomais atsiranda trukdžių dirbti pedagoginį darbą. Tai su kolegėmis nusprendėme pagilinti savo žinias, studijuojame mokyklinę pedagogiką ir psichologiją.

Pakalbėkime apie naujus Jūsų vaidmenis. Žinau, kad kuriate ne tik Barboros vaidmenį Andželikos Cholinos pastatyme „Barbora Radvilaitė“, šoksite ir Naujametinėje premijeroje „Žydrasis Dunojus“. Kaip sekasi?

Naujametinis spektaklis bus lengvas ir gražus. Puiki Štrauso muzika, manau, kad žiūrovams suteiks džiaugsmo. Šoku čia Frančeską, pagrindinį vaidmenį, Aną šoks Miki Hamanaka. Baleto siužetas panašus į senojo pastatymo. Tik režisūriniai sprendimai kitom spalvom pagražins spektaklį, skambės ta pati nuotaikinga muzika.

Jūs nemažai gastroliavote. Kuo skiriasi kitų kraštų žiūrovas, scena, erdvė, nuotaikos?Kaip jaučiatės svetur?

Kitaip nei namuose.  Teatras daug gastroliuoja. Pradedant JAV, Japonija, baigiant Europos šalimis.  Man dar teko su Maestro Rostropovičiumi balete „Romeo ir Džiuljeta“ šokti – buvo įdomus turne. Dabar į paskutines gastroles vežėm „Bajaderę“. Labai šiltai priėmė publika, nesitikėjau, kad taip vertins klasiką. Mums ne tik plojo, bet ir kojom trypė. Ką reiškia pietietiškas temperamentas! Mes prie tokių aistrų nepratę, mūsų žiūrovai daug santūresni.

Sėkmingai klostosi Jūsų karjera. Kas tai lemia: darbas, talentas ar sėkmė?

Viskas įvyko dirbant. Aišku, ir fizinius duomenis turiu. Bet ne vien duomenys lemia. Balete nieko nepaslėpsi – kyšiai ar pažintys nepadeda.  Žiūrovas viską mato. Ką šiandien pasiekiau, tai per meilę baletui. Man svarbu, kad teatre galėjau  lygiuotis: šoko puikios solistės. Visų pirma Eglė Špokaitė, kurios vaidmenis dubliavau. Labai atidžiai ją  stebėdavau, bandžiau kai ką pritaikyti sau. Kartu repetuodama, atskleisdavau sau  šokio paslaptis, vaidmens niuansus.

Ką Jums reiškia muzika,  orkestras, dirigentas?

Jei spektaklis vyksta pagal fonogramą, negroja gyvai orkestras, jaučiuosi nejaukiai. Mūsų teatro repertuare yra toks baletas „Rusiškas Hamletas“.  Gyva muzika visai kas kita. Su dirigentu derini muzikos niuansus, tempą. Kartais pasigendi dirigento dėmesio šokėjui. Baleto kūrinys specifinis. Labai dėmesingi, visada rasdavo laiko šokėjui a.a. dirigentai Jonas Aleksa, Vytautas Viržonis. Tas orkestro ir šokėjo susikalbėjimas yra labai svarbus – vienam kitą išgirsti. Spektaklio metu negali sakyti: „palaukit, aš nespėju“. Kad susikalbėtų dirigentas ir šokėjas, abiem reikia mokėti kalbą, dirigentui – šokio, šokėjui –  skaityti muzikos partitūrą.

Baletmeisterių sutikote ne vieną, kuris Jums artimiausias savo kūrybiniais ieškojimais, šokio leksika?

Įdomus man buvo Krzysztofas Pastoras, deja, nedaug su juo teko dirbti. Artimas  Kirilas Simonovas. Labai impulsyvus, temperamentingas. Įdomu buvo dirbti statant „Kopeliją“. Repeticijos fiziškai sunkiai pakeliamos, sudėtinga, neįprasta šokio leksika. Kartais repeticijas pertraukdavo emociniai protrūkiai… Nors spektaklis sudėtingas, bet man artimas. Pastatymas labai sunkus, po spektaklio sakai: „ Och, jau sušokau“!

Ar pati bandote kurti? Žinau, kad studijuodama Muzikos, teatro ir kino akademijoje, turėjote ir šokio kompozicijos discipliną, kaip sekėsi?

Vyko mano baigiamasis magistro egzaminas akademijoje, su kompozitore Rūta Vitkauskaite kūrėme muzikinį choreografinį projektą „Linija“.Tai valandos trukmės mono spektaklis, pati ir šokau. Dabar šį projektą tęsiu ir vystau, pakviečiau šokti Aurelijų Daraškevičių. Naudojame gana sudėtingą muziką, dvidešimto amžiaus kompozitorių Gyorgy Ligeti, Samuelio Barberio kūrinius. Tai ne visai baletui priimtina muzika. Prisipažinsiu, man tokie eksperimentai labai patinka.

Jei kirba toks noras, gal ir ateityje kursite choreografiją? Jau antrą kartą kartu su kolegomis sėkmingai pasirodėte įdomiame projekte ,,Impulsai“ – jaunų choreografų bandymuose.

Gal. Turiu tokių svajonių, ne tik pačiai šokti, bet ir kurti įvairius projektus ir juos įgyvendinti.

Kalbėjosi Marius Kraptavičius

"Ana Karenina"
“Ana Karenina”
"Žizel"
“Žizel”
"Silfidė"
“Silfidė”
"Emilija"
“Emilija”

Konkurso dėka veriasi vartai

Konkurso dėka veriasi vartai

Aldona Augustaitienė

Jaunųjų filologų konkursas – nei senas, nei jaunas. 2014 metais kūrybingi  gimnazistai, besidomintys  literatūra, kalba, tautosaka susirinko tik… keturiasdešimt šeštąjį kartą. Neįkainuojama patirtimi tuos konkursus vadina jų ilgametė organizatorė –  Nacionalinės Martyno Mažvydo  bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė  Aldona Augustaitienė  

Aldona Augustaitienė
Aldona Augustaitienė

Apie jaunųjų filologų konkurso ištakas pasakoju remdamasi  ne tik savo patirtimi, bet ir jų iniciatoriaus,  tuometinio Švietimo ministerijos inspektoriaus Vytauto Jakelaičio prisiminimais. Pasak inspektoriaus, pirmoji Respublikinė  jaunųjų literatų kūrybos apžiūra vyko 1965 metais Vilniuje. Dalyvavo mokiniai literatai ir raiškiojo žodžio mylėtojai.

Tų pirmųjų konkursų rengėjų, vertintojų, galinčių  pasidalinti prisiminimais, deja, yra nedaug. Trisdešimt dvejus metus dalyvavęs vertinimo komisijos darbe ir septyniolika sykių  buvęs jos pirmininku rašytojas Algimantas Zurba rašė: Konkurso dėka vėrėsi vartai talentingam kūrybiniam jaunimui – laureatų vardai nuskambėdavo visoje Lietuvoje, ne vienas įsitvirtino literatūroje, papildydavo  literatūros bei gimtosios kalbos tyrinėtojų gretas, gabūs jauni vertėjai greičiau pradėdavo bendrauti su leidyklomis.

1970 metais „Moksleivio“ žurnalo 4 numeryje Liepos ir Vaicekausko fotoreportaže  rašoma: Pavėlavo šiemet pavasaris. Pirmoji respublikinio jaunųjų literatų konkurso diena. Į uostamiestį iš visų respublikos kampelių renkasi rašantys eiles, apsakymus, geriausi skaitovai.  Kitą dieną – karščiausias darbymetis. Vienoje salėje – neapsakomai įtempta tyla. Ją ardo tik skaitovų balsai. Kitur – poetai, rašytojai, literatūros kritikai ir mokslininkai nuo pat ryto iki pavakarės karšia kailį jauniesiems eilių kūrėjams, prozininkams, rašinių autoriams. Daug daugiau kritikos nei pagyrų. Trečias rytas pasitaikė su šviežiai pabertom snaigėm. Skaitovai baigia savo batalijas, ekskursijos patraukia į uostą, pas žvejus. O po pietų – iškilmingai trenkia orkestras, išvargusi, bet patenkinta į sceną pakyla komisija. Greta visas kalnas apdovanojimų. Už prozą pirmoji vieta Rolandui Rastauskui, antroji – Sauliui Kondrotui, o poezijos laureatė Gražina Cieškaitė.

Vienas iš pirmųjų konkurso rinkinių
Vienas iš pirmųjų konkurso rinkinių

Taip jau susiklostė, kad visų konkursų palydovai buvo Respublikinė mokyklų biblioteka ir „Moksleivio“ žurnalas. „Moksleivyje“ komisijos posėdžiaudavo po kelias valandas, iš ten išvykdavom į konkursą, ten ir sugrįždavom.

dupaveikslai

Į konkursą išsiruošdavo visa žurnalo redakcija: nuo fotografo iki vyriausiojo redaktoriaus. Atsitiko taip, kad šiandien nė vienos šių institucijų nebėra.

Perėjau dirbti į Nacionalinę biblioteką, o tie konkursai manęs nepaliko iki šiol.

Mano pirmasis dalyvavimas  – 1979 metais. Renginys buvo skirtas Jono Biliūno šimtmečiui ir vyko Anykščiuose. Jaučiausi nedrąsiai: neturėjau patirties, drąsos. Visi mokinių  darbai plaukdavo į Švietimo ministeriją, ten įsikurdavau prie kokio atliekamo stalelio ir darbuodavaus. Nejauku tarp senbuvių ministerijos inspektorių. Viso labo aš buvau tik žmogus iš bibliotekos.

Man, tada dar neturėjusiai nė trisdešimties, visi vertintojai atrodė labai garbūs, garsūs žmonės, pažįstami iš knygų viršelių ir mokslinių darbų publikacijų. Daug metų kiekvienoje sekcijoje būdavo po keturis ar net šešis komisijos narius, netrūko rajonuose bendrabučių, tad ir pakviesdavo į baigiamąjį renginį iki 130 mokinių.

Renginys trukdavo tris – keturias dienas. Pirmąją dieną atvykimas, atidarymas, kitos dienos – darbas sekcijose ir uždarymas. Bent vienos dienos vakaras būdavo skirtas literatūriniams vakarams  rajono mokyklose.

Vertinimo komisijos pirmininkai įsitvirtindavo ilgai kadencijai. Gal tai buvo sutapimas, bet jais tapdavo „Moksleivio“ žurnalo redaktoriai: Vytautas Bubnys, Algimantas Zurba. Jonas Liniauskas – išimtis, nes žurnalas nuo 2001 metų jau nebuvo leidžiamas.

Vertintojos
Vertintojos

Tada net nežinojau, kad šiame darbe tiek metų užtruksiu ir tai taps tam tikra mano gyvenimo dalimi.

Vertintojai auginosi pamainą. Vertinti mokinių darbų kviesdavo po vieną kitą gabų universiteto studentą: Valdemarą Kukulą, Vaidotą Daunį…. Taip šviesios atminties žmonės –  Elena Bukelienė, Norbertas Vėlius, Aleksandras Vanagas, Jonas Strielkūnas, Ričardas Pakalniškis –  ugdė pamainą. O kiek vertėjo patirties jauniesiems  perdavė Romualda Zagorskienė, Gvidonas Bartkus, Adomas Druktenis, Valdas Petrauskas.

Gal būt šie žmonės, pabuvimas jų seminaruose, dar ir šiandien įpratino mane imant knygą pirmiausia pažiūrėti kas vertė, kas redagavo.

Manau, kad lygiai tokia neįkainojamą patirtį gavo mokytojai Romualda Žilinskienė, Laimutė Ronkaitienė, Laima Juzėnienė,  Jūratė Galinauskienė ir Jonas Brindza, Vlada Vengrienė, Irena Radzienė, Birutė Kelpšaitė, Irena Šaltienė, Renė Janeckienė, Violeta Tapinienė, Regina Grubinskienė, ir tai dar ne visi mokytojai, verti paminėjimo.

Dalyviai
Dalyviai

Nuo 1979 metų kaupiau savo egzempliorių archyvą, 1989 jį atidaviau Švietimo ministerijai. O gaila… Antroji jo dalis tik nuo 1990 metų,  bet ir tai įdomu pavartyti užrašų lapelius…

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU