Eilėraščiai – tai būdas susipažinti

Eglė Baranauskaitė
Eglė Baranauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Eglė Baranauskaitė, man 25 metai. Gyvenu Palangoje.     Pradėjau kurti devintoje klasėje, kai man buvo 17 metų. Pirmą eilėraštį  skyriau rudeniui. Rašau apie tai, ką išgyvenu, kas mane stipriai sukrečia. Eilėraštį turiu subrandinti kaip vyną, todėl jis gali negimti ir iki pusės metų.     Mama ir užimtumo centro darbuotojai padeda užrašyti eilėraščius. Pati negaliu rašyti ranka (dėl cerebrinio paralyžiaus), rašau tik kompiuteriu su specialia pele. Man yra sunku vienu metu dėlioti mintis ir rašyti, todėl kreipiuosi pagalbos į kitus. Kreipiuosi į tuos  darbuotojus, kurie supranta mano kalbą. O kai jaudinuosi, jaudulys dar labiau užspaudžia artikuliaciją.     Man yra svarbu, kad mane išgirstų, kad mano eilėraščiai nedulkėtų kampe. Kūryba  bandau atkreipti į save dėmesį: kad aš esu, esu vertinga ir kažką galiu padaryti visuomenės labui. Kai pradėjau kurti, turėjau įrodinėti, kad tai mano, o ne mamos mintys.  Taigi eilėraščiai – tai būdas susipažinti su manimi, pažinti mane.

Eglė Baranauskaitė, Palanga

RUDUO

Žemė pradeda savo šokį

Su Dievo kūriniais,

O vaisių davėjai stovi nusiminę.

Jų ašaros – lietaus lašai.

.

ŽIEMA

Žemė užsidengė žiemos šilku,

Šaltos žvaigždės pradėjo savo vaidinimą,

Šerkšnas paglostė medžius.

Jūrą, bet ne jausmus surakino ledas.    

 

PAVASARIS

Šiltas pavasario lietus groja dainą,

Rasos lašai užkloja žolę,

Pumpurais rengiasi medžiai.

Vėjas niūniuoja meilės melodiją.

 

Vandens gyvenimas I
Vandens gyvenimas I

MUZIKA

 Muzika – jūros gelmė.

Bangos – tai žmogaus mintys.

Dangus – kaip aukštas mėlynas tiltas,

Po kuriuo teka natų upelis.

 

MEILĖ

 Meilė – širdies muzika

Išsiveržia kaip ugnikalnis.

Ir pradeda spurdėti, daužytis širdis,

O kūnas skrajoja žvaigždynais

Ant erelio sparnų.

 

Vandens gyvenimas II
Vandens gyvenimas II

NAKTIS

Daungus užsidengė paslapties šydu.

Ateina burtininkai…

Gyvenimas – nakties stebuklų miestas.

Smuikas man griežia serenadą,

O mėnulis su žvaigždėmis šoka meilės šokį.

PAVEIKSLAS

 Paveikslo paslaptis

Kaip laisvo paukščio balsas.

Ugniniai lašai, prisilietę prie lapo, atsiveria.

Kalbasi spalvos.

Atskrenda Dievo šviesa.                                                                     

                                                           

MANO DIENA

Jaučiuosi kaip žvaigždė tamsioj nakty,

Tik kūnas uždarytas

Auksiniame narve.

Noriu pabėgti į šaltą rūką.

Širdis dainuoja meilės ir laiko dainą.

 

NEBYLI  KALBA

Kužda delne pojūčiai,

Kūnas bando pasakyti žodį

Be garso.

Pirštai lyg aktoriai

Išreiškia visas mintis.

Tylos skraistė pakyla.

 

MEDINIS ŽMOGELIUKAS

Nespalvotas medinis žmogeliukas

Sėdi ir mąsto,

Kaip pasveikt nuo pagiežos.

Sutryptas purve,

Jis suranda savy baltą šukę

Ir bando žingsniuoti

Mažom pėdom link tikslo ‒

Tobulo pasaulio.

TROŠKIMAI

Jis keliauja per dykumą,

O po kojom

Girgžda smėlis.

Užsimerkęs įsivazduoja

Debesų paletę.

Keliautojas pamato

Nubalusį akmenį,

Ant kurio išraižyti

Vėjo sparnai.

Iš tos laimės

Sekundės sustoja.

 

GUBOJA

Guboja liūliuoja

Nakties apsuptyje.

Didingesnė už jūrą

Ir biri kaip žmogaus kūnas.

Jos minčių nespaudžia

Mediniai rėmai.

Vandens gyvenimas III
Vandens gyvenimas III

Nuotraukos Arūno Eduardo Paslaičio.

 

Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Ona Jautakė
Ona Jautakė

Ona Jautakė: ,,Nešuos gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką“

Su Kelmėje gyvenančia rašytoja Ona Jautake kalbasi Gintarė Adomaitytė

 

Miela Onute, Tau be galo tinka Tavo pavardė – Jautakė. Bet juk mergautinė pavardė kita? Labai noriu išgirsti apie Tavo mergautinius laikus. Kaip, kur ir su kuo augai? Kas jie, Tau įtakingi žmonės?

Tai sutrumpinta Jautakienės pavardė. Vieniems patinka, kitiems ne. Skaičiau, kad kažkuri tarmė taip vadina baidyklę. Net jei ir taip, nieko baisaus. Juk Žagarėj organizuoja vyšnių baidyklių grožio konkursus… Žemaičiai, ačiū jiems, jautakėm baidyklių nevadina. Bent jau mūsų krašte.

Mano mergautinė pavardė man visada buvo labai graži – Umantaitė. Tekėdama labai nenorėjau jos keisti, nusileidau tik anytos ašaroms. Dabar suvokiu, kad padariau klaidą, pirmąsias knygas leisdama Jautakienės, vėliau Jautakės pavarde. Mano gyvenime visada trūko strategijos, numatymo į priekį, bet užteko žaismės, ekspromto, visokių pokštų. Vaikiški norai tapti rašytoja seniai buvo palaidoti, pirmąją pasakų knygą Vilko lagaminas tariausi parašiusi dukrai Rasuolei, ne daugiau. Bet tos pasakos vis kaupėsi…

Kartais pagalvoju, gal reikėtų susigrąžinti pavardę, dovanotą man labai puikių žmonių. Jų jau daug metų nėra šiame pasaulyje, bet kuo vyresnė darausi, tuo labiau suvokiu, kokie išmintingi jie buvo, nors ir neragavę didesnių mokslų. Ir koks nelengvas buvo jų kartos žmonių gyvenimas…

Jie ir yra svarbiausi mano gyvenimo žmonės. Šeima apskritai man atrodo pati didžiausia žemiška vertybė. Artimi žmonės. Visa kita tik detalės.

Su tėvais
Su tėvais

Turėjau laimingą, darželių ir kitų civilizuotumų nesujauktą vaikystę. Didelis, neaprėpiamas pamiškės vienkiemio vaiko pasaulis, pilnas vertingiausių atradimų. Pražydusių pirmųjų pavasario gėlių. Po pelkyno keružiu beržu gyvenančio driežiuko. Sodo takais šmirinėjančių ežių ir pirmą kartą lizdą palikusių pelėdžiukų, sėdinčių ant liaunų skirpsto šakų lyg Kalėdų žvakutės. Apstybė visokių keistenybių ir įdomybių, tik spėk sužiūrėti ir suvokti… O kur dar žmonės, kaimynai ir atėjūnai, atlaidai, šermenys ir laidotuvės su gūdžiais žemaičių Kalnais, kur pakelių kryžiai su savo paslaptingom istorijom, kur kelionė į pirmąjį miestą – Skaudvilę, maudynės Ančioje, grybavimai, riešutavimai ir kitokie dalykai? Svarbi, pati svarbiausia vaiko galimybė būti visur ir visada su mama, o kartais ir tėvu, stebėti jų darbus ir pagal galias kartu darbuotis, klausytis mamos, pasakotojos ir dainininkės…

Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios...
Kai ir beržai, ir mudvi su Mama dar buvom jaunos ir gražios…

Meilė motinai mumyse užkoduota žmoguje kartu su skausmo šešėliu, ne veltui visos geros knygos yra pilnos liūdnumo. Kad ir Romaino Gary Aušros pažadas

Apie tą savo pasaulį papasakojau ne vienoje knygoje. Bet gal daugiausia jo yra novelių apysakoje Kamanės sekmadienis.

Pirmoje klasėje dar turėjau kasas...
Pirmoje klasėje dar turėjau kasas…

Išlenda tos Vaidatonių kalvos ir gojeliai kur ir kada užsimano, nei klausia, nei prašosi… O kaip kitaip? Nešies tą savo gyvenimą kaip šiltą duonos kepaliuką slaptoj terbelėj, kai išalksti, pavalgai, kai sužvarbsti, pasišildai. Jei pavyksta, sušildai ir kitus…

Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje - M. Beresnevaitė, dabar gydytoja
Skaudvilės vidurinės mokyklos abiturientės. Dešinėje – M. Beresnevaitė, dabar gydytoja

O kas dar? Neakivaizdžiai baigiau universitetą, dirbau, keliavau, skaičiau knygas, įsimylėjau, ir ne sykį per ilgą gyvenimą… Vėlai ištekėjau, turiu dvyliktokę dukterį. Kiekvieną dieną stengiuosi mėgautis gyvenimu, net ir tada, kai logika reikalautų daužyti galva į sieną… Vis ką nors studijuoju, mėginu susivokti pasauly ir savyje. Svarbiausia, žinoma, savyje.

 

Ar visada norėjai būti žurnaliste, rašytoja? Ar būna taip, kad atsidūsti: galėjau eiti kitu keliu…

Kad būsiu rašytoja, šventai žinojau antroje ar trečioje klasėje, kai parašiau įkvėptą eilėraštį apie zylutę, lesančią lašinukus… Eilėraštis buvo labai gražus, tai ir pasiunčiau jį į tuomet leistą laikraštuką vaikams Lietuvos pionierius. Labai laukiau, kada jį išspausdins, buvau įsitikinusi, kad laikraščio pareiga išspausdinti viską, ką sukuria jo skaitytojai, o gavau poeto ir skyriaus vedėjo Jono Šiožinio laišką, kuriuo jis, kaip man tuomet atrodė, negailestingai ir žiauriai sukritikavo mano vargšą kūrinį…

Ilgai laižiausi žaizdas, bet po kelerių metų užmiršau širdies sopulį ir vėl ėmiau gadinti popierių. Ir net sulaukiau šiokio tokio pripažinimo: vienuoliktokė tapau respublikinio jaunųjų literatų konkurso laureate. Už šią ir kitas savo pergales esu dėkinga ir skolinga savo lituanistei iš Skaudvilės Stasei Krušinskienei. Gaila, dėstė ji man tik vienerius metus, bet lydėjo ir globojo iki pat mokyklos baigimo… O vaikinukas, Moksleivio žurnale parašęs vieno mano eilėraščio recenziją, rado jame tokias gelmes ir aliuzijas, kokių nė neįtariau ten esant. Taip ir tęsiasi mano vargai su kritikais: arba daužo, arba mato tai, ko nėra…

O jei rimtai, žurnalistiką rinkausi kaip artimiausią rašinėtojos pomėgiui. Tikėjausi, kad žurnalistui nenuobodu gyventi.

Šis lūkestis išsipildė su kaupu.

Jei būčiau vyras, gal rinkčiausi kunigystę? Paauglystėje troškau romantikos, tokie mes tuomet buvome, norėjau plaukioti jūra, būti archeologe ar geologe, o pažįstami kartais stebisi mano gamtos pažinimu ir sako, kad turėjau rinktis gamtininkės kelią…

Pasako ir dar linksmiau: galėtum su savo žiniom dirbti zoologijos sode.

Ne, ten negalėčiau, tikrai žinau.

Norėčiau dirbti nebent teatre. Tik ne aktore. Man patinka teatro kvapas, saldžios jo dulkės. Mūsų Kelmės mažasis teatras, beje, profesionalus, yra pastatęs mano pjesę.

Premjerą išgyvenau dramatiškai.

Bet teatras tebekvepia.

 

Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme
Skaitymai netradicinėje erdvėje, rašytojos O. Jautakės kieme

Kai keliauju (klajoju) po Lietuvą, būtinai tame ar aname mieste nusiperku vietos laikraštį. Neabejoju, kad tikrų tikriausia žurnalistika gimsta ne sostinėje. O gal yra kitaip? Kas kamuoja rajono žurnalistus? Kas džiugina?

Žurnalistika serga, kaip serga, drįstu sakyti, ir mūsų valstybė. Ligos tos pačios ir mieste, ir kaime. Profesionalumo stoka, jei trumpai. Profesionalumas– tai ne vien sugebėjimas suprasti reiškinio esmę ir papasakoti apie ją taisyklinga, tikslia, žodinga GIMTĄJA kalba, bet ir šventi garbingumo principai: neparsiduoti, nekeršyti, nesuvedinėti asmeninių sąskaitų, nesinaudoti tarnybine padėtimi ir t.t.

Ko norėt iš žurnalistų, jei šių principų nesilaiko policininkai, prokurorai, teisėjai, seimūnai ir kiti valdžiūnai?

Savo rajono laikraštyje dirbu 40-uosius metus. Nuo 2000-ųjų esu jo redaktorė. Iš šios varpinės žvelgiant, provincijoje labiausiai trūksta profesionalių žurnalistų.

Ir dar. Mes esame arčiau žmonių. Jie mus labiau myli ir labiau baudžia. Iš sostinės atvažiavęs žurnalistas gali ir nuvaryti į pievas, o mums reikės savo herojus kasdien sutikti. Bet tai nereiškia, kad mes bijome kritikuoti. Anaiptol. Rajone neatsipirksi, aprašęs kokio pono n-tąsias skyrybas ar ponios batų kolekciją. Rajone mes manom, kad tai yra banalu, pigu ir neįdomu. Ne lygis, kitaip sakant.

Primink, kiek knygų esi parašiusi? Paminėk tas, kurios Tau svarbiausios.

Gal šešiolika? Ne visos storos ir respektabiliai atrodančios, taip jau nutinka poetams ir vaikų rašytojams… Kur ten, nė vienos tokios, jei sakysim teisybę…

Lyginant su pasaulio literatūra, svarbių nebūtų. O man? Ta, kurią rašau ir negaliu pabaigti. Nesiseka, dėl to įdomu.

Nes juk knygos įvairiai ateina: lengvai, vienu įkvėpimu, per kelias dienas, beveik be pataisymų. Taip gimė Avinėlis Jakobas, Gimtadienis su Žvirbliu, daugelis pasakų. Arba su metų pertrauka ir visišku perrašymu, kaip buvo rašant apysaką Kai aš buvau Kleo

Regis, su paskutine apysaka esu dar drūčiau įstrigusi. Ir gerai. Pažiūrėkit, kas knygynuos dedasi… Pagailėkit medžių, kaip sakė vienos rašytojos brolis gydytojas.

 Kurie pasaulio miestai Tave traukia, vilioja? Kaip jautiesi atvykusi į Lietuvos sostinę?

Miestai manęs apskritai nevilioja. Mano kojos greitai pavargsta nuo akmens, ausys nuo triukšmo. Ne tiek to pasaulio ir mačiau, daugiau rytų nei vakarų, tačiau jei galima rinktis, noriu švarios žolės ir medžių, ežerų, jūros, kalnų, dykumų, tik ne megapolių.

Vilniuje turiu savų žmonių. Tai traukia. Traukia ir Katedra, bažnyčia, kurioj kažkodėl labiau jaučiuosi sava nei Kelmėje. Pats Vilnius nebežavi taip, kaip jaunystėje.

Nepripratau prie jo stiklinių bokštų, užsienietiškų iškabų, gražių ponų ir išmaldos prašančių gal girtuoklių, o gal tikrų varguolių… Na, ir užraičiau, lyg girtuoklis nebūtų pats tikriausias varguolis! Turbūt turi būti Zuokas, kad toks Vilnius patiktų. Mano širdyje tebegyvena anas, mano studijų, Vilnius. Jo senamiestis, dar ne komercinis, nenulaižytas. Tas, iš Jurgio Kunčino, jo Tūlos. Gražus tuo, kad senas ir nelabai gražus. Kaip senas žmogus, tikras ir nemeluojantis.

Šiaip, jei būtų galimybė, keliaučiau ne erdve, o laiku. Kažkur link Turgenevo, Puškino epochų.

Nors pripažįstu, kad kompiuteris – geras išradimas. Naudingas rašančiam žmogui.

Nors rašau daugiausia šratinuku. Ypač eilėraščius.

 Sąvoka provincija man atrodo romantiška, slaptinga ir patraukli. Tačiau daugumai tai – lyg ir niekinamas žodis. O Tau? Tai kas gi ta provincija iš tiesų yra – jei ji yra?

Kas ta provincija? Pažįstamas žvirblis, kas rytą čirškiantis tame pačiame krūme. Tie patys veidai, kuriuos sutinki kas rytą eidama į darbą. Pardavėja, kuri deda tau suknelę į krepšį sakydama: neškitės, namuose ramiai pasimatuosit, o rytoj atnešit arba suknelę, arba pinigus.

Provincija – ne tiek geografinė sąvoka, kiek būsena, kai pasaulis mažas, pažįstamas iki panagių, kasdieniškas. Tai vieta, kur mažai įvykių ir nuotykių, kur teatras, jei tai ne Domino, atvažiuoja kas kelinti metai, kur mažesnis ne tik renginių, bet ir daiktų pasirinkimas… Kur, jei šnekėsim nevyniodami į vatą, mažiau ir talentingų, kuo nors išsiskiriančių žmonių, ir tai yra natūralu, prisimenant, kad mūsų talentus metų metus siurbia sostinė ir kiti didmiesčiai, o dabar jau ir plačioji Europa.

Provincija turi keistą savybę nevertinti to, kuo graži ir kitokia: gamtos, kuri švaresnė ir mažiau civilizacijos sudarkyta, žmonių, kurie jai ištikimai dirba ir kuria… Kažkoks pelkės sindromas: mes visi vienodi, visi nevykėliai, ir mūsų kraštas toks… Perfrazuojant dainą, mes todėl tokie maži, kad mažos mūsų mamos. Ir mus visada gali nustebinti Vilnius ar Kaunas, o mes jų ne. Nes mes maži ir kvaili. Mes provincialai.

Gyventi provincijoje reiškia investuoti į save daugiau, o gauti mažiau. Važiuoti kultūros į Vilnių ar  bent jau Šiaulius, prarasti daug laiko kelionei ir pinigų. O mūsų atlyginimai kuklesni nei didmiesčiuose. Mažai darbo vietų, nėra iš ko rinktis. Na, bet  jei visi supultume į Vilnių, nutįstų jis iki Žemaitijos, provincijos iš viso nebeliktų… O jei rimtai, tiesiog taip susiklosto gyvenimas, kad vieni išvažiuojame į kitą pasaulio kraštą, o kiti liekame prie namų ar namuose… Prisitaikome, gyvename ir išgyvename.

Turbūt iš mūsų norų, aplinkybių, galimybių chaoso gimsta ir koks drovus tobulumas.  Vladas Kalvaitis gyvena Tytuvėnuose, o kuria didelę, visoje Lietuvoje pripažintą literatūrą. Ir Telšiai – provincija, o įsivaizduok poetą Vytautą Stulpiną gyvenant ir kuriant kitur… Ir Utena – ne sostapilis, o kokius eilėraščius rašo Regina Katinaitė ar Vytautas Kaziela… Aukštaičių ir žemaičių poetai, gyvenantys ne sostinėje, prieš keletą metų ėmė leisti almanachus Atokios stotys. Jau keturi išėjo. O Utenos ir Telšių merai įsteigė savo premijas almanacho kūrėjams. Nieko keisto: uteniškis Alvydas Katinas ir pats poetas, o telšiškis Vytautas Kleiva baigęs konservatoriją… Įdomu ne tik almanachas, kurį sumanė ir leidžia Vytautas Kaziela, bet ir tai, kad susitinkame, rengiame vakarus, bendraujame. Esame tarsi bendraminčių klubas.

V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014
V. Kalvaičio skaitymai Tytuvėnuose. 2014

O bendrauti su panašiais į save juk būtina. Vilniečiams bepigu: gali užeit į Rašytnamį, sutikti draugų kurio leidinio redakcijoj.

Gasparas Aleksa teigia, kad ir ant ledo lyties rastų ką veikti, o ypač kartu su žmona Violeta. Ar galėtum jam antrinti Tu? Gal ir tikrai ne taip svarbu KUR gyvename, o su KUO?

Jei turi galvą ir širdį, visada rasi ką veikti. Ar žmogui pačiam su savimi gali būti nuobodu? Nuo ledo lyties galima spoksoti į pavasario dangų, debesis, paukščius etc.

Su kuo mes gyvename? Turbūt pirmiausia su savimi… O tik paskui jau su mylimais, bet vis dėlto liekančiais išorėje: tėvais, sutuoktiniais, vaikais…

Jaunystėje įstrigo H.  Fallados knygos pavadinimas – Žmogus miršta vienas. Ne tik miršta. Ar galime atspėti, nujausti ar nulemti ant tos pačios pagalvės miegančiojo sapnus? Ar nujaučiame, ką jis galvoja?.. Viskas– tik atspindžiai, spėlionės, mūsų mėginimai išprotauti, jausmai ir jutimai… Visas mūsų gyvenimas toks.

Ant ledo lyties ir ne. Mieste ir kaime. Vienatvėje ir žmonių knibždėlyne. Rūkų rūkai, bibline kalba kalbant.

Esu vienišė. Nekeliu gyvenimui kokių praktinių, merkantiliškų reikalavimų, – manau, jis užtektinai nuvargęs nuo mano vidinių virpesių ir kliedesių. Tikrai nėra svarbu KUR, bet tebus vis dėlto Lietuvoj ar į ją gamta nors kiek panašioj valstybėj. Kokioj Kanadoj ar Suomijoj. Gal dar kur prie Baikalo… O štai SU KUO… Baisu apsirikti, esu prisiskaičiusi apie astronautus, sensorinę izoliaciją. Jei tai negyvenama sala, gal geriau neimčiau į ją nieko, nors kirba pagunda sakyti – dukrą… Bet juk tai reikštų tik nesveiką motinos egoizmą.

Su šeima Nidoje. 2008
Su šeima Nidoje. 2008

Vaikystėje ilgai skaičiau pasakas, gal iki kokios septintos ar aštuntos klasės, gal dėl to ir dabar sugaunu save svajojant, kad kažkur už jūrų marių, o gal net kitoje planetoje, yra teisinga šalis, kur gėris nugali, blogis nubaudžiamas… Jei tokia šalis būtų, norėčiau gyventi TEN. Bet būtų baisi problema SU KUO, nes bandyčiau su savimi išsitempti kuo daugiau žmonių. Manyčiau daranti jiems gera.

Bet kvailių svajonės nesipildo, sako protingi ir turtingi.

Belieka rašyti knygas. Tai juk irgi bandymas keisti pasaulį. Nors gal Dievas ir įsižeis dėl tokio nepamatuoto pasitikėjimo savimi…

Nežinau, ar jis iš viso yra, bet tikiuosi.

 

 

 

Apie Šaltupės gatvę, įtekančią į poeziją

Jurgita Jasponytė
Jurgita Jasponytė

Apie Šaltupės gatvę, įtekančią į poeziją

Jurgitą Jasponytę kalbina Neringa Mikalauskienė

 Jurgitos Jasponytės poezijos knyga „Šaltupė“ laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos kasmet rengiamą Pirmosios knygos konkursą. Autorė ‒ nuo Zarasų krašto, bet jau seniai gyvena Vilniuje, kur įgijo lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį, dirbo bibliotekose. Dabar augina dukteris Ugnę ir Jūrę Jotvilę. Tokie būtų biografijos, nuskaitytos nuo knygos nugarėlės, faktai, o apie fragmentus ‒ ir kūryboje, ir gyvenime ‒ kalbamės jaukioje senamiesčio kavinukėje ir mintimis keliaujame ten, kur, anot vieno Jurgitos eilėraščio, „kiemai susipina tvorom“. Tačiau Vilnius irgi šalia ‒ „ir dvipusis dryžuotas vagonas / šitą miestą rajonais sukarpo / praryja gatves / ir palieka tik plikgatvius / Šv. Dvasios gatvės vietoj“ (p. 15).

Jurgita, kokius vaikystės namus prisimeni?

Mano tekstuose išties nemažai tėvų namų erdvės ‒ du namai, vienas tėvų, kitas ‒ senelių šalia, o kiemas bendras… Eilėraštyje „Skrydis“ matau ir tėvų namus, ir kaimo senelių. Man jie yra tokie, kokius pamenu iš tų laikų, kai buvau maža, metų, gal dviejų ‒ dabar daug kas pasikeitę, namas parduotas, sodas iškirstas, žmonės pasidarę taip, kaip jiems geriau, o aš viską matau su tais medžiais, kurių nėra… susipina viskas.

laikas / pas tave man sugrįžti / laikas mano kūnu išteka („Išėjimas“)
laikas / pas tave man sugrįžti / laikas mano kūnu išteka („Išėjimas“)

… taigi nėra laiko, padalyto į praeitį ir dabartį. Knygoje irgi ‒ vaiko sąmonė jungia pasakinę ir realią plotmes: „kelias miestelin / saldainių / vyniojas per mišką spalvotais / brūkšniais kermošiniais“ („Dusetos“, p. 41). Eilėraščių veikėja ieško būdų „neužaugti per daug“: „kad matyčiau spalvotai / per daug negalvočiau // kad pinčiau / vielučių / miškų horizontus“ (p. 41). Taip ir supina į bendrą poetinę erdvę dar ir įspūdžius iš mamos vaikystės: „Ten buvo pasakų namelis / teta Mikasė / velionis vyras Charitonas / du vaikai savi / kiti ‒ vis tiek savi / tiktai kaimynų // kvapas kepamų per gatvę blynų / sukviesdavo krūvon juos“ („Mamai“, p. 44).

Šaltupės gatvės makondas / namas / kur dienąnakt praviros durys / į gatvę („Vienatvės erčia“)
Šaltupės gatvės makondas / namas / kur dienąnakt praviros durys / į gatvę („Vienatvės erčia“)

Tai kaip ten būdavo?

 Mamos vaikystės gatvė pilna vaikų. Ji irgi iš tos pačios Šaltupės gatvės, bent jau nuo mokyklos. Brolio vaikystėje, kuris 12 metų už mane vyresnis, vaikų ten irgi dar buvo. Mano vaikystėje jau kitaip ‒ mano bendraamžių nebuvo, buvau pagrandukas, bendraudavau daugiausia su suaugusiaisiais, nors dėl to nesijaučiau kaip nors kitaip. Atrodė, taip ir turėjo būti. Daržely vaikai – tik tie, su kuriais privalai prabūti tam tikrą dalį dienos. Nei aš rinkausi su jais būti, nei kita… Laukdavau vasaros. Tikrieji mano draugai buvo vasarotojų vaikai iš Maskvos ar tuomečio Leningrado. Rusų kalbą iš jų išmokau. Vasarotojai buvo šviesūs žmonės, inteligentai, mane patikėdavo jiems kaip saviems. Atvažiuodavo žydų šeima iš Maskvos, buvo ten Maša, Marija ‒ šiek tiek vyresnė, labai išradinga, iniciatyvi, su ja žaisdavome teatrą: buvo patogi vieta tarp kalniuko ir namo, pasikabindavome ten užuolaidas – kulisus ‒ ir vaidindavom, sukviesdavom tėvus, kaimynus, vasarotojus. Spektaklius kurdavome pačios, gal iš kokių nors eilėraštukų, kuriuos tada girdėjome… Mano mergaitės mažos, jų žaidimai skirtingi: Jūrė, kuriai dar nėra trejų, žaidžia viena, susigalvoja savo pasaulį, Ugnei žaidimams reikia žmonių.

Ar yra tąsa, atpažįsti jose ką nors iš savęs, ką jausdavai, išgyvendavai?

Kažką visada atpažįsti, kai kas yra universalu, bet mano gyvenimo sąlygos buvo kitos: aš turėjau kiemą visada, kiaurus metus ‒ tai buvo mano erdvė. Mano vaikai yra tarp miesto ir ne miesto. O aš viena koja visada būsiu šaltupietė, kitaip būti negali. Zarasai mano vaikams svarbūs, mergaitės pripratusios ten būti, jos laukia, bet man tai buvo pastovi erdvė ‒ ji nesikeisdavo.

Aštrųjį kalnelį / kareiviai kepurėm / supylė / o nukasti reikės / ekskavatoriaus („Pasaulio perdavimas“)
Aštrųjį kalnelį / kareiviai kepurėm / supylė / o nukasti reikės / ekskavatoriaus („Pasaulio perdavimas“)

O kaip nusprendei išvykti į Vilnių studijuoti?

Nežinau, ar tai buvo nusprendimas ‒ visa tai vyko ir įvyko. Baigiau vidurinę, kažkur studijuoti vis tiek reikėjo. Negaliu sakyti, kad norėjau būtent į Vilnių. Galvojau ir apie Klaipėdą, ten jau gyveno brolis, ir man būtų buvę lengviau. Bet dabar suprantu, kad tai buvo daugiau išprotauta. Klaipėda ‒ labai ne mano miestas, ir geografiškai toli… Vilniaus neiškeisčiau į nieką ‒ gal per penkiolika metų ir pripratau. Tačiau jis kažką manyje atitiko, kažkokį rado atspindį. Ten, kur dabar gyvenu, yra medinių namų, vietelių, kurios primena man tuos pačius Zarasus, kažką… Man to reikia, ir Vilnius tai turi: keli žingsniai nuo centro ‒ ir jau gali rasti tokių vietų ‒ tai Subačiaus gatvė, link Rasų. Mėgdavau valkiotis. Eidavau prie Bastėjos, ten tuomet buvo siauras medžiais užaugęs takelis, nuėjusi ten skaitydavau knygas.

O kokias knygas atsineši iš vaikystės?

Pasakas. Ne autorines, o liaudies ‒ visokias. Nepamėgau Anderseno, kitų autorių. O liaudies pasakose buvo branduolys, kažkas tokio nugludinta, ką lengva priimti. O iš autorinių ‒ buvo tokia Ivana Brlić-Mažuranić, jos „Chorvatų sakmės“: ten daug buvo folkloro motyvų, tokia graži filosofija… Man kilo mintis paskaityti vaikams ‒ dabar girdžiu kitaip, bet pagal tas pasakų schemas galiu „matuotis“ dabartinį gyvenimą, gauti atsakymą, man tai tinka. Vadinasi, jos tikrai yra geros.

Ką Tavo gyvenime reiškia dainos?

Dabar tai yra mano gyvenimo būdas. Vaikystėje dainuodavau, paskui atsirado kažkas, kažkokie kompleksai, ir ‒ užsirakino. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol vėl prie to grįžau. Gal buvo lūžis gyvenime, sudėtingas metas, krizė, į kažką reikėjo atsiremti ‒ ir tai buvo folkloras. Dabar kitaip negaliu. Folkloras man svarbus visom formom, ir dainuojamasis, ir ne tik. Pirmieji, kas dainavo ar sekė pasakas, buvo seneliai. O juos turėjau labai trumpai. Netekau jų būdama dviejų trejų metų. Viena bobutė gyveno ilgiau, mirė, kai buvau dešimties. Vieno senelio net neprisimenu. Juk buvau pagrandukas, vėlyvas vaikas. Bet man toks jausmas, kad turėjau juos ilgai ‒ nors chronologiškai, kai sudedu faktus, lyg ir nesutampa. Man taip yra su laiku ‒ jį suvokiu kitaip. Ir tai pereina į kūrybą ‒ todėl mano knygoje senelių yra labai daug. Vaikystės laiką suvokiau kitaip nei mokyklos metus, šviesiau ‒ tie metai ilgi, didžiuliai, ryškūs… o įspūdžiai iš mokyklos tarsi subėga į vieną mažą eilutę. Gal atmintis ką nors blokuoja. Bet sunku pasakyti, kaip ten yra. Toks jausmas, tarsi vaikystė davė daugiau.

vėjas balkiuos / kaba ir kvepia / rūkomu dūmu („Kiemas“)
vėjas balkiuos / kaba ir kvepia / rūkomu dūmu („Kiemas“)

Nuo kada pradėjai rašyti?

Pirmą tekstą parašiau kokioj antroj klasėj ‒ aišku, tai buvo labai vaikiški eilėraštukai apie ąžuolus, miškus, voveres… Gal dar šeštoje ar septintoje klasėje vieną kitą eilėraštį parašydavau. Su tiksliu, normaliu, pagal fonetinį skambesį ‒ kaip Salomėjos Nėries, rimu. Bet pertrūkiais. Intensyviau ėmiau rašyti nuo kokios 10 klasės. Niekam pernelyg nesakiau: nei labai slėpiau, nei rodydavau, nes nelabai žinojau, ką su tuo daryti ‒ rašau ir tiek. Konkursuose nedalyvaudavau. Gal mokytoja gerą nuojautą turėjo ‒ dvyliktoje klasėje mane pasišaukė, sako, po pamokų palauk, pasikalbėsim. Aš jau išsigandau, kad bars mane už tai, kad klasiokei rašinius taisau. Bet ne, ne dėl to… Paklausė, ar rašau. Ir tada vienintelį kartą sudalyvavau gal Aukštaitijos jaunųjų literatų konkurse. Ai, dabar va prisiminiau ‒ dar penktoje klasėje mokytojai buvau atnešusi sąsiuvinį, sako, pasišnekėsim po pamokos, bet aš specialiai nepasilikau ‒ man buvo taip baisu… Dabar labai gaila, įdomu ‒ ką ji tada būtų pasakiusi?

Ataudai / vienas kito įdrėkusioj žemėj / prigijo  („Užkalbėjimas. Kelias. Lemtis“)
Ataudai / vienas kito įdrėkusioj žemėj / prigijo („Užkalbėjimas. Kelias. Lemtis“)

O kada Tavo poezija pasikeitė? Kada atsisakei taisyklingų „salomėjiškų“ rimų?

Gal po mokyklos ir ėmė kažkas keistis… Mokytoja pasakė, kad va, galėtum ir nesilaikyti to tikslaus rimo, gal tau net padėtų. Bet pasakė ir pasakė. Tada nepradėjau, tai įvyko lyg ir savaime. Dabar tik manau, kad ji buvo teisi. Įvyko taip, kaip ji ir sakė.

Pastebėjau, kad Tavo tekstai nėra visai nerimuoti. Kai kurie žodžiai tarsi atskamba… kaip aidas.

Taip, jie ir nėra visiškai nerimuoti. Man teksto skambesys yra svarbu. Dėl to jie nepatogūs vertimui. Kartą vienas gruzinų poetas paprašė pažodžiui išversti į rusų kalbą, o paskui ‒ kad paskaityčiau, kaip eilėraštis skamba lietuviškai. Tada sako: na taip, ne pats patogiausias tekstas vertimui… 

ir vėją / miesteliai tie gano / sugauna ir pakiša / prie pirtelės po dūminiu akmeniu („Kamajai“)
ir vėją / miesteliai tie gano / sugauna ir pakiša / prie pirtelės po dūminiu akmeniu („Kamajai“)

Ar Pirmosios knygos konkursą laimėjai iš karto? Ar dalyvavai kelis metus?

Kadangi knygų rašyti nemoku, tai tikrai nelaimėjau pirmaisiais metais. Tai gal ketvirtas kartas, kai dalyvauju. Pirmąjį kartą tiesiog surinkau, ką radau, sumečiau ir nunešiau ‒ bet nesuvokiau tų paskirų tekstų kaip visumos. Kitus kartus gal ką nors ir mąsčiau, bet po metų jau nebesuprasdavau, kodėl būtent taip, o ne kitaip buvau sudėjusi. Kai nelaimėdavau, galvodavau ‒ kaip gerai, kad jie to neišleido… Bet vis atsirasdavo žmonių, kurie pasakydavo, kad reikia ir kad jie nori mano knygos. Jei nebūtų buvę aplinkinių palaikymo, kažin ar būčiau dar kartą davusi. Kaip tik todėl, kad galvoji ‒ o gal neverta? Juk negali žinoti, ar tikrai čia viskas gerai, ar esi teisus pats vienas. Iš poetų palaikė Rimvydas Stankevičius, Donatas Petrošius… Dar prieš kokį dešimtmetį jis man yra pasakęs, jausdamas tą nepasitikėjimą savimi: „Tai ko gi tau reikia? Gal Kajoko paprašyti, kad tau pasakytų?“ Juokingiausia, kad tie žodžiai vėliau išsipildė ir be jo prašymo ‒ Kajokas pasakė. Ir Viktoras Rudžianskas… jIe matydavo mano publikacijas, dalyvaudavau skaitymuose. O Marius (Marius Burokas, Jurgitos vyras ‒ N. M.) nei mane skatino, nei gesino, stengėsi laikytis neutraliai, nes bijojo būti šališkas. Bet mąstau, kad jis galiausiai irgi buvo vienas iš žmonių, kuris pasakė, kad reikia man tą rankraštį dėlioti. Dabar labai džiaugiuosi, kad knyga yra tokia, kokia yra. Aš ėmiau ją matyti. Ir kiekvienais metais abejonė, ar tikrai reikia, mažėjo. Tai turbūt įvyko pačiu laiku. Man čia beveik stebuklas. Niekad neketinau jokios knygos leisti, net mokykliniais tekstais bandžiau išsiginti, kad esu poetė ‒ man baisu buvo, atrodė, per didelė atsakomybė.

su tėvu rinkom obuolius / laukinius / žydkapiuos / maišan taip tamsiai / mėlynos drobės. // Iš oro dugno („Obelis žydkapiuose“)
su tėvu rinkom obuolius / laukinius / žydkapiuos / maišan taip tamsiai / mėlynos drobės. // Iš oro dugno („Obelis žydkapiuose“)

O prozos nebandei rašyti?

Ne. Man sunku įsivaizduoti, kaip ją reikėtų rašyti. Tai kitoks būdas. Eilėraščiai ateina patys, nepriklausomai. Aišku, reikia paskui šiek tiek valios pastangų juos užrašyti.          

Taigi tradicinis klausimas apie įkvėpimą ‒ kaip ateina eilėraštis?

Yra keli tekstai atėję nuo pradžių iki galo. Bet būna eilučių, kurios skamba galvoje, paguli kur nors, o priauga tik vėliau. Kaip buvo su „Žalčio močia“ ‒ pradžia buvo anksčiau, fragmentus nešiojausi kelis mėnesius, jie mėtėsi galvoje kaip kokie gabaliukai, trūko kažkokios eilutės, net nežinojau, kad tai vienas tekstas. O atėjo ta viena eilutė ‒ ir viskas sukibo.

Kokia tai eilutė?

aš įtempiu lanką

ir strėlę

įleidžiu giliau   

Kai ji atėjo į galvą ‒ net neliko abejonių, kad taip ir turi būti. Kartais dirbu ką nors, galvoju… ir toks jausmas, kad tie tekstai visada buvo ir yra, glūdi kažkur manyje, tik tiek, kad kai kurie iš jų išnyra į sąmonės paviršių ir tampa eilėraščiais.

su lojančiom gervėm / kraujo raudonužio vandeniu („Skrydis“)
su lojančiom gervėm / kraujo raudonužio vandeniu („Skrydis“)

Baigusios kalbėti, išsiskiriame ir nueiname savais keliais. Jurgitos „upė“ teka į viršų, traukinių stoties link. Manoji ‒ į Užupį. Tad pabaigai tinka ir eilutės iš „Šaltupės“ ‒ eilėraščio „Tylos horizontas Rasų link“: „bet pro virtuvės langą / už tylos ‒ / miškai, Belmontas / atmintys keliauja“ (p. 24).

Dėkui už gražų ir prasmingą pokalbį, Jurgita.

 Nuotraukos iš asmeninio J. Jasponytės archyvo. Tekstų fragmentai – iš rinkinio „Šaltupė“.

 

 

 

 

 

,,Sunkiausia šiais laikais ne išleisti knygą, o…“

Žydrūnas Drungilas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Žydrūnas Drungilas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

,,Sunkiausia šiais laikais ne išleisti knygą, o…“

Su knygos ,,Kita stotelė“  (išleido leidykla ,,Gelmės“) autoriumi Žydrūnu Drungilu kalbasi Gintarė Adomaitytė

 Tai būna labai retai: susitinka keli žmonės ir pasipasakoja, kuo norėję būti vaikystėje. Vieną vienintelį kartą nutiko taip, kad visi prisipažinome: norėjome būti rašytojais. O tuomet apsidairėme baikščiai – lyg vagys. Kuo norėjai būti, Žydrūnai, kuo tapai?

Liūdnas klausimas. Tarsi turėtume tik vieną alternatyvą, kurią dažniausiai vaikui pasufleruoja suaugusieji. Ir kuri beveik niekada neišsipildo. Laimei, vaikystėje neturėjau užsibrėžęs griežtų planų kuo nors tapti. Na, nebent keliautoju laiku ar naujų žemių atradėju. O parašyti knygą, ir dar su absurdo elementais, kažin ar svajojau, tuo metu daugelis berniukų norėjo būti kosmonautais, vairuotojais, felčeriais.

Iš gyvų rašytojų vaikystėje buvau matęs gal tik Kazį Sają, kuris buvo atvažiavęs į mūsų miestelį, į mamutų medžioklę, t.y. susitikti su skaitytojais.

O klausimą „ką norėtum daryti gyvenime?“ netikėtai išgirdau iš airių-amerikiečių rašytojo Frank’o McCourto, prieš kokį šešetą metų viešėjusio Vilniuje. Tuo metu labai suglumau ir neturėjau ką atsakyti: sumurmėjau kažką neaiškaus. Buvau trumpam grįžęs iš Airijos, kur tuo metu gyvenau ir dirbau nebūtinai tai, ką norėčiau. Tai man pasirodė sunkus klausimas, negi sakysi, kad nori pasinerti į absurdą.

Gimiau tikrąja to žodžio prasme kultūros namuose, kur tėvai buvo gavę kambarį, ten taip pat buvo kino salė ir viešoji biblioteka. Tuose kultūros namuose praleidau kūdikystę, kol paskui persikraustėm į kitą butą. Na, o kiek ūgtelėjęs vis sugrįždavau tiek į biblioteką, tiek ir į kino teatrą, buvau ten dažnas svečias, taigi keliavau laiku ir atradinėjau naujas žemes.

Ten, toje aplinkoje, yra nutikęs vienas Eizenšteino vertas kadras: mamai bedžiaustant skalbinius aš su visu vežimėliu nuo kalniuko dardu žemyn. Mama atsisuka, o manęs nėra. Aš pakalnėje, neapsivertęs, ramiausiai miegu vežimėlyje.

Kelionių aistra neapleido ir vėliau. Sulaukęs 18 metų mamai pareiškiau, kad seksiu tėvo pėdom ir tapsiu jūrininku. Turėjau išklausyti paskaitą apie žemės ir moterų nematančius vyrus, tad nusileidau: įstojau mokytis lietuvių filologijos ir režisūros. Taip vidinės kelionės tapo nuolatine būsena.

Ar kuo nors tapau? Nežinau, sunku su tom etiketėm ir įsivardijimais. Sakykim, tai – procesas,  kelionė, o rezultatas bus paskui, kada nors…

Tiesa, keliauti, kraustytis iš vietos į vietą vis dėlto teko, kas nors pasakytų – blaškytis. Kas žino, gal būčiau buvęs geras jūrininkas.

Sudėtinga Tavęs teirautis apie gyvenimą JAV. Nebuvau jose, neregėjau, o Tu praleidai keletą savo gyvenimo metų. Kiek? Kodėl išvažiavai ir… kodėl grįžai? Ir dar – papasakok apie savo debiutą JAV spaudoje, apie vertėją… 

 Su JAV susiję daug laimingų atsitiktinumų, atradimų. Per Klaipėdos universitetą išvykau tęsti filologijos studijų į Ilinojaus universiteto Baltų ir slavų katedrą. Atvykau jau gerokai po Kolumbo, tad naujų žemių užkariauti nepavyko, bet sutikau labai mielą lietuvių bendruomenę ir savo būsimą žmoną. Čikagoje gyvenantys lietuviai, ypač pokario karta, paliko pačius geriausius prisiminimus. Ten atradau „Akiračius“, „Literatūros lankus“, „Metmenis“, Mockūną, Šilbajorį, Maziliauskienę, Kelertienę, daug daug kitų. JAV iš viso pragyvenau 6 metus, kai viskas pradėjo labai patikti, supratau, kad metas grįžti, kitaip būtų tekę likti, prašytis žalios kortos. Tai tikrai ne mitas – JAV įspūdingų galimybių šalis.

O štai debiutas JAV leidinyje labiau susijęs su Lietuva, nutiko palyginti neseniai. Kai man nelabai sėkmingai sekėsi bendrauti su Lietuvos leidyklomis dėl savo knygos leidimo, prisiminiau, kad pasaulis yra šiek tiek didesnis už Lietuvą. Parašiau bičiulei iš JAV, vertėjai Elizabeth Novickas, kuri labai teigiamai priėmė mano absurdus ir pasakė, kad vienas žurnalas kaip tik ieško medžiagos savo humorui skirtam numeriui. Taip pora mano tekstų atsidūrė World Literature Today žurnale. Tiesiog sėkminga žvaigždžių konsteliacija ir tiek. Vertėja Elizabeth Novickas į anglų kalbą yra išvertusi R. Gavelio „Vilniaus pokerį“, K. Borutos „Baltaragio malūną“, o šiuo metu, kiek žinau, verčia J. Kunčino „Tūlą“ ir P. Cvirkos „Frank Kruk“.

Kartą viename seminare esu skaičiusi pranešimą apie vėlyvus debiutus. Kaip kitaip – juk aš pati vėlyva. Vėlyvumu knygoje prisipažįsti ir Tu. Būtų įdomu sužinoti, kodėl nesiveržei, nesibrovei, gal nesistengei? Ir… kiek turi būti žmogui metų, kad vadintume jo pirmąją knygą vėlyva? Ar gali būti pavėlavusi knyga? Paskubėjusi?

Nesistengiau. Nežinojau, ar turiu ką pasakyti. Ir dabar dar nežinau. Stebėjausi, kokie kūrybingi mano bendraamžiai kolegos. O aš tiesiog laukiau. Tiesa, vienu metu mėginau lįsti į poeziją, bet greitai atšokau.

Skaitydamas gerą romaną žaviuosi autoriaus patirtimi, įtaiga, žodžio meistryste. Nežinau, ar kada pavyktų to pasiekti. Tai sunkus darbas, užpakalio darbas, kaip sakė vienas rašantis žmogus.

O va, Jūsų, Gintare, vardas man įstrigo dar paauglystėje, tuomet į rankas patekdavo daug periodikos, skaičiau „Lietuvos pionierių“ (kur Jūsų tekstų rasdavau), „Jaunimo gretas“, „Švyturį“, „Šluotą“, „Nemuną“, „Mokslą ir gyvenimą“. Tad mano atminty esat jau seniai ir tai gal net svarbiau, negu galutinis produktas – knyga.

Knygai atsirasti niekada nevėlu, bet klausimas: ar visada jos reikia? Filologai, lituanistai žino tą prisakymą: „Jei gali nerašyti – nerašyk“. Bet daugelis sulaužo. Nebūtų nieko baisaus, jei ne kertami miškai. Miškų gaila.

Sunkiausia šiais laikais – ne išleisti knygą, o surasti skaitytoją. Aūū…

DEBDrungilas virselis 1 (1)

Ėmeisi reto, rečiausio Lietuvoje žanro. Rašai savitas humoreskas, nė nemanydamas tipenti klasikų keliais, retsykiais balansuodamas ties fantastinio apsakymo, pasakos riba, retsykiais – parodijuodamas kolegų tekstus arba… arba… Vienaip ar kitaip, eini savo keliu, o man belieka paklausti: kaip einasi?

Sunkiai einasi. Gaudau bangas, jei pavyksta pagauti – užrašau. Nors absurdo aplinkui daug – aprašyti jį baisiai sunku. Be to, yra daug rizikos nuslysti į šalikelę, tokie dalykai visada balansuoja ant lėkštumo ribos.

Komedija yra tarsi žanrų podukra, niekas labai rimtai į ją nežiūri. O absurdas, groteskas – iš viso užribyje. Kai pagalvoji, kam to absurdo iš viso reikia, juk gyvenimas ir taip sunkus. Geriau rašyti apie pilkos spalvos atspalvius.

Pastaruoju metu nemažai galvoju apie tai, kaip naujausios technologijos, mokslo atradimai pakeis mūsų gyvenimą, jį jau ir keičia. Tik visuomenė labai sunkiai priima progresyvias idėjas.

Dažnokai pamąstau, kad tik poetai ir vaikų rašytojai patiria laimę ar nelaimę: jų knygos iliustruojamos, o dėl to iliustravimo pasigirsta ir giesmių, ir raudų. Tavo proza skirta suaugusiems, bet… Kodėl nesibaimini iliustracijų? Ar gali papasakoti daugiau apie knygą iliustravusią Miglę Anušauskaitę? Galų gale, ar tai iliustracijos, ar tekstui tikę piešiniai?

Jau iš pat pradžių nutariau, kad knygai reikia iliustracijų. Kažkodėl manau, kad nerimtiems žanrams toji vizualinė dalis yra labai sveika ‒ nuima tam tikrą krūvį nuo rašytinės knygos dalies, suveikia kaip žaibolaidis. Tačiau, kadangi nesu Kurtas Vonegutas ir piešti nemoku, turėjau ieškoti tų, kas tą sugeba. Bendrauti teko ir su iliustratoriais profesionalais, tačiau man labai patiko Miglės „Šiaurės Atėnams“ piešti literatūriniai komiksai, ten tiek gelmės. Ji sutiko imtis jai pačiai naujo dalyko – rezultatas išėjo labai neblogas, žaismingas. Du debiutai.

Ką patyrei, redaguodamas ,,Šiaurės Atėnus“? Kas keitėsi Tavyje, o kas – Šatėnuose? Ką manai apie Lietuvos kultūros spaudą?

Redaguoti kultūros leidinį – ko gero, vienas smagiausių užsiėmimų filologui. Ne tik susitinki per tekstus su įdomiausiais autoriais, bet ir išmoksti skaityti, kas parašyta. Taip, skaityti tenka mokytis dar, ir dar, ir dar. Šiek tiek baugino tai, kad „Šiaurės Atėnuose“ dirbo tokie grandai kaip Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Parulskis, Saulius Šaltenis, atrodė, kur jau man pavežti tokią didybę. Tačiau jaučiau moralinę paramą tiek iš autorių, tiek iš redaktorių – Jūratės Visockaitės ir Giedrės Kazlauskaitės. Ypač esu dėkingas Alfonsui Andriuškevičiui, jeigu turėčiau kokių autoritetų, jeigu nebūčiau anarchistas, jis man būtų vienas didžiausių.

Manyje keitėsi visas pasaulis, o kas keitėsi Šatėnuose, sunku pasakyti, žinau tik, kad tiražas bent jau per tuos metus nesumažėjo.

Būdama maža valstybė, Lietuva turi vis dar užtektinai daug kultūrinio potencialo, tačiau be kultūros politikos ir aiškesnės rėmimo strategijos, kultūros laikraščiai ir žurnalai nusimarins ir tiek.

Vis dėlto tikiu gražiom metamorfozėm.

Kuo gražiausių metamorfozių linkiu ir Tau, ir veiklą pradedančiai leidyklai ,,Gelmės“. Bus dar tų stočių ir stotelių, tikrai bus. Aš lauksiu. Ir ne tik aš.

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Zenono Baltrušio nuotrauka

Vladas Kalvaitis: „Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos“

 Su Tytuvėnuose gyvenančiu rašytoju Vladu Kalvaičiu

kalbasi literatūrologė Kristina Poderytė

 

–  Kokie vaikystės įvykiai labiausiai įsirėžė atmintin?

– Mano vaikystės pirmieji prisiminimai strykčioja prie Radviliškio turgaus aikštės. Jon savo mažučiais langučiais žvelgia pilkas, medinis, su mansarda namas, kuriame gimiau. Antradieniais ir penktadieniais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ūžia turgūs. Iš smuklių į žvaigždėtą dangų be perstojo kyla ūkininkų balsai, susmilkę pypkių dūmuose. Po „Aušros“ cirko kupolu, arenoje, žmogus juodu apsiaustu įnirtingai svaido žvilgančius peilius į gražią, pusnuogę merginą… „subadyti“ trokšdamas. Ši stovi it stabo ištikta… Kietai užsimerkiu, akimirką išnykstu ir tada išgirstu plojimus… Varpeliais užgroja beždžionėlė. Pašeriu dramblį mažais sviestainio gabalėliais. Matau didžiulius narvus su liūtais ir tigrais. Inteligentišką žirafą…

Tėvo siuvykloje
Tėvo siuvykloje

Kartą tėvai nusitempė mane į vieną valsčiaus pastatą. Menkai apšviestos salės scenoje kabojo didžiulė balta paklodė. Ja ėmė bėgioti juodai balti vaizdai. Ne viską supratau, bet sekiau juos nekvėpuodamas. Rodė begarsį filmą apie Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki maldos Alyvų kalnelyje ir nukryžiavimo. Įspūdžio laikas neišdildė.

Vlado motina
Vlado motina

Kokie pirmieji rašymo bandymai?

Rašinėti pradėjau Radviliškio gimnazijoje. Pradžioje – rimuotus humoristinius vaizdelius,  vyresnėse klasėse – humoreskas. Kai kas buvo skelbta sieniniame laikraštyje. Du stori sąsiuviniai mano kūrinių per kratą pateko į KGB rankas. Norėčiau juos dabar pavartyti… Paslėptus proklamacijų tekstus ir politinius eilėraštukus liepiau mamai sudeginti po to, kai mane suėmė.

Vladas jaunystėje
Vladas jaunystėje

Aštuntoje klasėje mūsų buvo šešiolika: trylika vaikinų ir trys merginos. Ilgainiui išsiskyrė trys grupės. Penki, augūs, subrendę, įstojo į komjaunimą. Vienas jų net į mokyklą nešiojosi pistoletą. Dažnai paplekšnodavo sau per šlaunį taip, kad visi matytų, jog ten ne papirosų dėžutė, o tikrų tikriausias ginklas. Kiti trys mėgo išgerti ir pasididžiuoti draugyste su dviem enkavedistais. Šie mokykloje tūnodavo nuo pat metų pradžios. Paslaugūs, dėmesingi – nors prie širdies dėk. Penkios lojalios merginos, šiaip nesikišančios į bernų pašnekesius, šokiuose neatsisakydavo pasisukti su saugumiečiais – kitų tokių inteligentiškų, mandagių, amžinai besišypsančių nerasi visame miestelyje. Iš likusių aštuonių berniokų trys įstojo į pogrindinę organizaciją. Aš pasiūlymą gavau dar septintoje klasėje iš bendrasuolio A. Valiūno. Kartą užsukome į knygyną. Ten padavė lapelį su priesaikos tekstu. Pasirašiau jį, o išėjęs iš knygyno suplėšiau į smulkius gabalėlius. Vėjas juos išdraikė po visą gatvę. Nuolatos iš Valiūno gaudavom pogrindinę spaudą ir kita.

1948 metais dvylika V laidos gimnazistų buvo suimti. Savaitę mus laikė uždarytus medinėse pašiūrėse KGB kieme. Paskui pervežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, apie kurį ir dabar tebesklando gandai.

Su bendraklasiais tremtyje
Su bendraklasiais tremtyje

– Papasakokite įdomiausią lagerio laikų atsitikimą.

Galiu išskirti du labiausiai mane sukrėtusius patyrimus-vizijas, kurias ir aprašiau novelių romane „Sustiprinto režimo barakas“:

„Draugai stūmė jį (vagoną – K. B) iš šonų, aš krūtine prisispaudžiau prie buferio ir įsispyriau į iškilusių pabėgių briaunas. Vagonas pagavo reikiamą pagreitį. Tuo metu išgirdau šūksmą:

– Vladai!

Kažkas stipriai kirto man per kairįjį petį. Ūmai mečiausi į šalį, pakilau į orą, o gal atvirkščiai – pirmiau pakilau į viršų, o paskui – dešinėn, į šoną, ir visu kūnu žnektelėjau ant uolienų, šlako ir žvyro. Tuo metu kurtinantis sankabų ir buferių pliauškesys, lyg koks sprogimas, užgulė ausis. Aptemo akys. Kelias sekundes netekau žado. Kai pravėriau akis ir palengva ėmiau suvokti, kas nutiko, išpylė šaltas prakaitas, kūnas nuėjo pagaugais, širdis nusirito į kulnus…

Pamiršome trečiąjį vagoną! Pasijutęs laisvas, niekieno nesaugomas ir nekontroliuojamas, jis ėmė riedėti. Štai ir guliu patiestas.

Mane apsupo brigados vyrai, Šamilis ir Efendijevas.

– Kas tau nutiko?

– Ko toks išblyškęs?

– Gal iškviesti seselę?

– Ar tu sveikas?

Aš nežinojau, ar visiškai sveikas, bet man nieko neskaudėjo, tik negalėjau ištarti nė žodžio. Liežuvis prikepė prie gomurio, troškino. Gestais parodžiau, kad norėčiau atsigerti. Diadia Miša pakėlė galvą, Odesa prikišo prie burnos gertuvę. Vandens buvo nedaug, todėl jos kaklelis nemaloniai skimbčiojo kliūdamas už dantų. Pamažu širdis atlėgo, kvėpuoti pasidarė lengviau. Pamėginau pasiremti ant alkūnių. Nepavyko. Nepasisekė ir atsistoti, kojos – netvirtos, lyg vatinės. Šeši vyrai ėste ėdė mane akimis, laukdami, kada prabilsiu. Prisiverčiau šyptelėti, įtraukiau oro ir trūkinėjančiu balsu pralemenau:

– Aš… ką tik… mačiau… kaip praskrido… Angelas…

Jie išpūtė akis, nesuprasdami, ar rimtai kalbu, ar juokauju.

Odesa ir Diadia Miša, paėmę už parankių, nuvedė ant suoliuko, prie kontoros:

– Atsipeikėk. Mes baigsim krauti vagonus.“ („Angelas praskrido“)

„Po kelių dienų kojūgalyje girgžtelėjo gultai. Taip kūdikystėje ant lovos krašto vos girdimai prisėsdavo mama ar senelė, kai man pakildavo temperatūra. Jų rankos gydė geriau už visus vaistus ir arbatėles, skleidė ramybę ir viltį. Užmigdamas žinojau, kad rytą prabusiu linksmas ir sveikas. Dabar gerklę gniaužė nerimas. Ilgai priešinausi norui atmerkti akis, bet vokai prasivėrė savaime. Ant gultų krašto sėdėjo Ji, Juodoji Ledi.

– Labai išgąsdinau? – paklausė Ji motiniškai rūpestingai.

– Taip, aš bijau… Jūsų…

– Be reikalo.

– Visi Jūsų bijo…

– Žinau… Bet dirbu savo kasdienį darbą. Kartais, kaip ir visi, pavargstu ir atsisėdu pailsėti. Neilgam, nes netrukus vėl reikia keltis…

– Koks Jūsų darbas?

– Palydžiu išeinančiuosius… Nuvedu ir parodau, kuriuo tuneliu privalo iš čia išeiti…

– Kuriuo tuneliu? Jų daug?

– Devyni. Kiekvienas skirtingos spalvos. Nuo juodo iki balto… Pats sunkiausias ir ilgiausias – juodasis. Trumpiausias ir lengviausias – baltasis…

– Iš kur Jūs žinote, kam kuris tunelis skirtas?

– Tai labai paprasta. Kiekvieno žmogaus siela paskutinį akimirksnį ima ryškiai švytėti. Žmogus nuo pat lopšio iki karsto dorais ir piktais darbais kuria savo širdies šviesą. Jis gali elgtis kaip tinkamas. Bet jo kiekvienas ketinimas ir poelgis sudaro tam tikrą spalvinę gamą. Pats žmogus to nepastebi ir nejaučia, o aš matau. Daug kas nesutinka su manimi. Braunasi prie trumpesnio ir šviesesnio, geltonojo ar žaliojo. O skirtas violetinis ar juodasis… Ginčijasi, raunasi plaukus, įtikinėja, kad gyveno teisingai ir dorai. Jei kur suklydo, – kaltas ne jis – gundytojai: artimieji, draugai, kaimynai… Darė ne iš blogos valios, o kad taip išėjo, nesugebėjo atsispirti… Aš jiems padėti negaliu. Esu tik vykdytoja…

– Ar galite pasakyti, kuriuo tuneliu man reiks… – paklausiau, nugalėjęs didžiulę baimę, bet Ji neleido baigti.

– Tu dar neskubėk. Gulkis ir pasistenk užmigti.

Kritau ant pagalvės, prisitraukiau prie pabarzdės antklodę.“ („Juodoji Ledi“)

Tremtis. Su tėvu Tulune.
Tremtis. Su tėvu Tulune.

– Kaip sekėsi po „Sibiro universitetų“ sugrįžus į tėvynę?

–  Negavau darbo pagal specialybę. Ministerijoje, kadrų skyriuje, pasakė:

– Rusų kalbos mokytojų reikia Trakų ir Vilkaviškio rajonuose.

Pirmiausia nuvažiavau į Trakus. Švietimo skyriaus vedėjas patvirtinęs, kad tikrai reikalingi rusistai, atsivertė mano diplomą, staiga prisimerkė ir tarstelėjęs: „Tuoj sugrįšiu.“ – išbėgo iš kabineto. Iš tiesų – grįžo po kokių 15 minučių. Nepažvelgęs į mane, pareiškė:

– Mes jūsų paslaugų atsisakysime, – ir nusisuko į langą.

Atsisveikinęs išėjau į gatvę, nužvelgiau namą, pro kurio duris buvo įėjęs vedėjas. Rajkomo pastatas. Kilo mintis, kad jame yra ir KGB padalinys. Beveik visuomet taip būdavo.

Grįžus Lietuvon
Grįžus Lietuvon
Po tremties Vilniuje, 1966 m.
Po tremties Vilniuje, 1966 m.

Įsidarbinti padėjo draugai ir pažįstami Vėliučionių spec. mokykloje Nr. 1, t.y. 14‒18 metų amžiaus vaikų, padariusių nedidelius nusižengimus, uždaroje kolonijoje. Bet prieš tai turėjau prisipažinti, kad buvau tremtyje. Vienas LKP narys apie mane sužinojo daugiau – kalėjau, nors pagal to meto įstatymus teistumas amnestija buvo panaikintas. Vėliučionyse dirbau trejus metus. Paskutiniaisiais, savo nelaimei, naujame trijų aukštų name gavau trijų kambarių butą su virtuve. Tai labai nepatiko žmogui, tokiam pat auklėtojui, kaip ir aš, bet komunistui. Jis parašė laišką Saugumo komitetui, kad Vėliučionių mokykloje dalijami nauji butai buvusiems tremtiniams ir kaliniams. Atvažiavo civiliais rūbais apsirengęs majoras, kaip ir visi enkavedistai, labai gražiai, maloniai kalbėjo. Supratau, kad jam reikia žinių apie buvusius tremtinius ir kalinius. Atsakiau, jog reikia apgalvoti. Matyt, per ilgai galvojau, nes po dviejų savaičių majoras išsikvietė mane į KGB rūmus. Pokalbis sukosi apie auklėtojų kontingentą: ką mėgsta, galvoja, skaito, kur susitinka. Kadangi nieko nepasakojau, pasiūlė kelialapį man ir žmonai į „Gintaro“ sanatoriją. Keletą kartų kviestas nepasirodžiau, bene po trijų mėnesių turėjau nuvykti į konspiracinį butą Cvirkos gatvėje Vilniuje. Šneka buvo trumpa. Pasakiau, kad ilsėtis „Gintaro“ sanatorijoje neplanuojame – neturime tiek lėšų, kad su buvusiais tremtiniais ir kaliniais nesusitinku, todėl bendradarbiauti atsisakau. Žodžiu, iš Vėliučionių teko išvykti. Kur? Pas tėvus, kurie nuomojosi butą Tytuvėnuose. Tėvai davė mums vieną kambarį. Kadangi tuomet buvo vasara, su žmona nužingsniavome prie Bridvaišio ežero. Senais, laiko nujuodintais laiptais užlipome į piliakalnį. Žmona atsistojo pačioje viršūnėje, apsidairė ir pareiškė:

– Mes įsikursime čia.

Vladas su žmona
Vladas su žmona

Ji įsidarbino ligoninėje Vaikų skyriaus vedėja. Kadangi mokytojo darbo negavau nei vidurinėje, nei Žemės ūkio technikume, pasukau į durpyną. Pasiūlė dirbti meistru žolės miltų ceche. Taip ir meistravau: vasarą – žolės miltų ceche, rudenį ir žiemą – prie siauruko. Su darbininkais sugyvenau gerai. Planus įvykdydavome visada, todėl durpyno vyr. inžinierius išsiuntė į trijų menesių durpininkystės kursus, pridūręs:

–  Jei gerai baigsi, gausi baro viršininko vietą.

Kursus baigiau vienais penketais. Vyr. inžinierius žodį tesėjo. Tapau trečio durpių gaminimo baro viršininku. Durpyne praėjo septyneri metai. 1970-aisiais pasistačiau namą.

Kartą nusiplūkęs, vėlai po darbo, apie 23 val., grįžtu ir iš tolo matau – visame name plieskia šviesos. Pasitinka žmona ir pirmiausia liepia nusiprausti. Tuomet užlipu į antrą aukštą. Kambaryje sėdi Tytuvėnų žemės ūkio technikumo direktorius Ipolitas Kazlauskas. Abu su žmona pareiškia, kad esu jau parduotas, jokių prieštaravimų nepriims, aš eisiu dirbti administracijos pavaduotoju ūkio reikalams ir dar gausiu pamokų. Išdirbau taip pat apie septynerius metus. Suaugusiųjų vakarinėje mokykloje, konsultaciniame punkte, kuriame kasmet mokydavosi 100‒120 moksleivių, vedėjavau beveik iki pat pensijos, dvejus metus mokytojavau Tytuvėnų vidurinėje mokykloje. 1989 metais išėjau pensijon.

– Kaip dabar žvelgiate į savo patirtį?

– Be mano patirties, nebūtų ir mano kūrybos. Perteikiu visa, ką išgyvenau. Į fantazijas įklimpstu tik kurdamas kai kurias noveles.

– Kaip vertinate savo kūrybos kritikus?

– Kritikus vertinu neblogai, nes jie apie mano kūrybą kalba irgi neblogai.

– Ką reiškia būti rašytoju, gyvenančiu atokiau nuo didžiųjų miestų?

– Yra ir privalumų, ir trūkumų. Per daug sudėtinga dalyvauti renginiuose Kaune ir Vilniuje, bet nuolat skaitau „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“, „Naująją Romuvą“, „Krantus“, „Metus“. Žodžiu, literatūroje šiek tiek nusimanau.

– Ką šiuo metu rašote?

– Papasakoti draugams siužetai užsiguli dvigubai ilgiau negu reikia, todėl vertėtų patylėti.

Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka
Vladas Kalvaitis. Z. Baltrušio nuotrauka

Nuotraukos iš asmeninio V. Kalvaičio archyvo.

 

Mūsų tautos jėga

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

 

Mūsų tautos jėga

Erikas Jankūnas

Kauno Saulės gimnazija, III klasė

Lietuva… Graži. Didinga. Išorėje – maža… Viduje – didelė… Išgirdęs jos pavadinimą, jaučiu, jog ji – mano vidinės dvasios reagentas. Reagentas, kuriam nėra jokių sinonimų, jokių formų bei pavidalų. Ką daugiau ji man reiškia? Ar ji tik mano namai? Negalvojęs drąsiai galiu atsakyti: taip, ji – mano namai, kuriuose yra kažkas ypatingo ir nepaprasto; kažkas mielo ir savito. Joje telpa viskas: mano širdis, polėkiai, idėjos bei kiti, mano gyvenimą skatinantys ir stimuliuojantys, dalykai.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Žvelgdamas į Lietuvą, susimąstau – iš kur ji tokia turtinga? Staiga prisimenu didingą jos istoriją, kuri, man, lietuviui, kelia didžiausią susižavėjimą – ji tokia didi, garbinga bei visų neužmiršta. Ne veltui didis mūsų tautos poetas Maironis Lietuvą apdainavo: „Graži tu, mano brangi tėvyne, / Šalis, kur miega kapuos didvyriai: / Ne veltui bočiai tave taip gynė, / Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“. Pripažinsiu, mūsų tautos genotipas slypi Tėvynės istorijos kloduose bei vingiuose, kuriuose, atrodo, buvo gana sunkių egzistencinių momentų, kai mūsų kraštui teko išlaikyti laiko smilčių mestus išbandymus. Lietuvai likimas buvo negailestingas: kadaise buvome labai išdidūs ir galingi, bet vėliau ‒ visiškai paniekinti bei pažeminti. Tik visos šios aplinkybės nepalaužė ir užgrūdino mūsų tautos dvasią – savo identitetą per amžius mes galime apginti tvirtai.

Mąstydamas apie Lietuvą, dažnai pagalvoju apie mūsų gimtąjį žodį – gimtąją kalbą. Jos archajiškumas bei nepaprastas skambumas formavosi ištisus šimtmečius. Prieštaringa kalbos istorija yra glūdžiai susijusi su Lietuvos istorija: lietuvių kalba buvo žeminama ir niekinama; saugoma ir mylima; engiama ir ginama. Mūsų šviesuoliai – Mikalojus Daukša, Martynas Mažvydas, Jonas Jablonskis, Jurgis Bielinis, Motiejus Valančius, dr. Jonas Basanavičius ir daugelis kitų – savo dideliais, kartais net gana rizikingais, darbais gynė mūsų gimtąją kalbą nuo niekingų blogio pirštų tam, kad galėtume šiandien laisvai, be jokių suvaržymų kalbėti savo taip ilgai puoselėjama lietuvių kalba. Mikalojus Daukša, didysis kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, vienoje iš pirmųjų lietuviškų knygų „Postilė“ svarstė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba.“ Šis svarstymas liko aktualus visais šimtmečiais, nes svetimų kalbų invazija jaučiama iki šiol. Žymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savo gerai nemokėti“ – ši mintis yra aktuali ir šiandienos pasaulyje, nes dažnai pasitaiko, jog mieliau vartojame svetimų kalbų skolinius nei savosios kalbos ilgai puoselėtus ir brangintus žodžius.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Ne tik skambi kalba, derlinga žemė bei išmintingi žmonės yra didieji Lietuvos turtai – tarp jų yra ir nepaprasto grožio gamta. Žvelgdamas į manojo krašto, Lietuvos, kraštovaizdį – lygumas, ežerus, daubas bei pelkes – prisimenu mūsų žymaus poeto Antano Baranausko eiles: „Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, / Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: / Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną, / Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų; / Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą.“. Šios eilės jau devynioliktajame amžiuje atskleidė lietuviškos gamtos grožį bei ypatingą jos galią: įėjęs į lietuvių dvasios lopšį – mišką – tu galėjai iš karto pajausti jo gyvasties alsavimą. Iš tiesų, nuo pat pagonybės laikų kiekvienam lietuviui gamta – gyvenimo motina. Visais amžiais mūsų kraštiečiams gamta – gyvenimo harmonijos, išminties bei nepaprastų galių šaltinis, kuris niekada neišsekdavo. Auksinės Lietuvos kopos, žaliuojantys miškai, stūksančios kalvos ir piliakalniai, tyvuliuojantys ežerai bei upės – mūsų krašto veidas, kuris yra be galo unikalus ir toks nepakartojamas bei vienintelis pasaulyje. Joks kraštas, jokia pasaulio vieta negali pasigirti tokiais gamtos turtais, kokius turime mes – lietuviai. Šiandieniniame greitai besikeičiančiame ir besiplečiančiame pasaulyje gamtos svarba yra ypatinga – ji pamažu nyksta ir praranda žmogaus ir gamtos santykio pusiausvyrą.

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Šiandieninio pasaulio realijose Lietuva yra didi, tvirta, savų tikslų siekianti šalis. Mes, Lietuvos piliečiai, atrodo, galime dėl savosios šalies nuversti kalnus, padaryti daug mūsų šalį garsinančių darbų. Pripažįstu, jog mes dabartyje – drąsūs, nesustabdomi, idėjų nestokojantys žmonės, kurie turi didelį potencialą kurti darnią Lietuvą. Nors gal ir pernelyg tiesmukiškai, bet drąsiai galiu pareikšti – mūsų tautos, šalies istorija dar nesibaigė – mes tęsiame ją čia ir dabar. Didžiuojuosi, kad galiu pats asmeniškai prisidėti prie bendros lietuviškosios gerovės kūrimo, kuriam galiu atsiduoti visa širdimi, mintimis ir polėkiais. Man ypač džiugu matyti, jog vis dar mes, lietuviai, stengiamės išsaugoti savo tautinę bei kultūrinę dvasią – stengiamės jos nepamiršti.

Dvidešimt pirmasis amžius – Lietuvos žydėjimo ir pilno dvasinio atsiskleidimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu mes, Lietuvos piliečiai, galime visam pasauliui įrodyti, jog mūsų tauta, kuri ištisus šimtmečius klaidžiojo po istorinius labirintus, šiandien yra vieninga kaip niekada. Norėčiau pabrėžti, jog, mes, lietuviai, esame be galo vieningi, nes mūsų tautos jėga – vienybėje!

Kaunas senose nuotraukose
Kaunas senose nuotraukose

Danglaras, Kadrusas ir kompanija, arba ,,Grafą Montekristą“ besklaidant

AKGrafai

Alvydas Valenta

Danglaras, Kadrusas ir kompanija,

 arba ,,Grafą Montekristą“ besklaidant

Bibliotekininkų ir mokytojų teigimu, nors stora, trys tomai, šią knygą
jaunimas skaito iki šiol. Mano vaikystės ir paauglystės laikais ją buvo skaitę daugelis. Daugelis iš tų, kam knyga apskritai buvo vertybė ir kas mokėjo vertinti skaitymo malonumą ar kūrybinės išmonės jėgą. Tai Aleksandre’o  Diumas „Grafas Montekristas“.

Žinoma, vaikystės ir paauglystės knygos gražiausios, įdomiausios,
naudingiausios, kai skaitai jas būdamas vaikas ar paauglys ir dar
labai nedaug žinai apie tave supantį pasaulį, kai priešai visada yra tik priešai, o draugai lieka draugai iki paskutinio atodūsio… Vėliau, aišku, pradedi suprasti, kad pasaulis šiek tiek reliatyvesnis nei tada, kai tau buvo trylika ar keturiolika. Bet ši knyga ‒ ne apie pasaulio ir tikrųjų vertybių reliatyvumą.

Pirmiausia, kalbant apie „Grafą Montekristą“, negalima nepastebėti, kad jis  gerokai išsiskiria tiek iš paties A. Diumas parašytų knygų, tiek ir iš nuotykinės literatūros apskritai. Užtenka atsiversti „Tris muškietininkus“ ar kurią kitą panašaus pobūdžio knygą ir prasideda: dvikovos, nuotykiai, lenktynės su laiku ir su priešais, kas greičiau pasieks reikalingą tikslą ar išsitrauks špagą. Aišku, greičiau pasiekia ir greičiau išsitraukia autoriaus ir skaitytojo mylimas herojus, jis yra stipresnis, greitesnis, drąsesnis, taiklesnis, ir taip be galo. Kažin, ar kas yra suskaičiavęs, kiek, pavyzdžiui, d’Artanjanas vien tik dvikovose paklojo priešų ‒ kokia dešimtis kita susidarytų nesunkiai… O kiti Prancūzijos, Anglijos ar Ispanijos pramuštgalviai?.. Galima nė kiek neabejoti, kai kurie jų, jeigu gyventų šiais laikais, tikrai būtų pripažinti patologiniais nusikaltėliais ar ligoniais ir uždaryti į atitinkamas įstaigas iki gyvos galvos. Suprantama, buvo tokie laikai, kai kraujas liejosi lyg smuklėje papiltas vynas, kai žmogaus gyvybė buvo visiškai nevertinama, tačiau ,,Grafas Montekristas“ buvo kažkas visiškai kita net ir vaiko supratimui apie tai, kas yra drąsa ir bailumas, gėris ir blogis. Nuo pradžios iki galo tą knygą skaičiau kokius du ar tris kartus, dar keletą kartų atskiromis dalimis, kokiam dešimtmečiui pamiršdamas ir vėl grįždamas. Ir kiekvienąkart užduodavau sau klausimą: kas yra tas ,,kažkas kita“? Kodėl apie tą knygą, žiūrėk, ima ir pradeda kalbėti koks nors žilo plauko sulaukęs žmogus?

Nepasakosiu smulkiai knygos siužeto, bet, norint suprasti, apie ką kalbama, keliais sakiniais jį nusakyti reikia. Visos šios istorijos veiksmas vyksta Prancūzijoje, XIX amžiaus antrajame dešimtmetyje, po Napoleono pralaimėjimo. Labai greitai paaiškėja, kad tai svarbu! Grafas Montekristas ‒ tai jaunas jūreivis Edmonas Dantesas, sėkmingai darantis karjerą pas žymų Marselio bankininką, besiruošiantis vesti mylimą merginą. Dviejų bendrininkų ‒ pavydaus laivo buhalterio Danglaro ir mylimosios rankos siekiančio varžovo Fernano ‒ anonimiškai įskųstas kaip Napoleono agentas ir suimtas savo paties vestuvių dieną. Aplinkybės Edmonui klostosi nepalankiai, ir jis be teismo, be apkaltinimo atsiduria valstybiniams nusikaltėliams skirtame kalėjime, Ifo pilies vienutėje. Tiksliau, ten jį ilgiems metams įkalina būsimasis karališkasis prokuroras de Vilforas, gelbėdamas savo reputaciją ir būsimą karjerą. Tikėdamasis ir vildamasis, grūmodamas prieš Dievą ir prieš jį ištikusį likimą, Edmonas čia praleidžia bene keturiolika gražiausių gyvenimo metų. Už sienos, kitoje  vienutėje, sėdi taip pat politinis nusikaltėlis, italų abatas Farija. Kalėjimo administracija jį laiko pamišėliu, nes šis už savo išlaisvinimą siūlo milžiniškus pinigus, sakosi žinąs už šimto mylių paslėptą lobį. Kaliniu niekas netiki. Vieną dieną Edmonas ir abatas išgirsta vienas kitą, pradeda bendrauti, rengiasi pabėgimui, bet šis neįvyksta. Ištiktas antro mirtinos ligos priepuolio, abatas Edmonui atskleidžia nuošalioje negyvenamoje Montekristo saloje užkasto lobio paslaptį ir miršta. Jaunasis jūrininkas, paguldęs mirusį abatą į savo lovą, pats tampa ,,numirėliu“: išnešamas iš kalėjimo vienutės ir, kaip visi negyvėliai, numetamas nuo uolų į jūrą. Bet Edmonas gyvas, jis yra jūrininkas! Kalinys išsigelbsti, kartu su kontrabandininkais nuplaukia į Montekristo salą, ten iš tikrųjų randa lobį, apie kurį jam kalbėjo mirdamas abatas Farija. O tada prasideda ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų vertos istorijos. Auksas, brangieji akmenys, kelionės, nuotykiai, plėšikai, akcijos, čekiai, vekseliai, biržos spekuliacijos, bankai, lyg kortos įgudusio lošėjo rankose į kairę ir į dešinę žarstomi tūkstančiai ar net milijonai. Dar pridėkite gerą porciją rytietiško paslaptingumo, jau minėtą  ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ rūmų prabangą, o kartu ‒ vis labiau artėjančio neišvengiamo finalo nuojautą ‒ koks paauglys galėjo (dabar jau nežinau, ar gali) tokiam išmonės ir realybės kokteiliui atsispirti ir jo neparagauti, o paragavęs ‒ neišgerti iki dugno?

Tačiau ši istorija ‒ ne apie pelenę, virtusią princese, ir ne apie vargšą kalinį, tapusį neregėtų lobių savininku. Edmonas, arba kitaip ‒ Grafas Montekristas, neslepia, kad vienintelis jo gyvenimo tikslas ‒ kerštas tą gyvenimą sugriovusiems žmonėms. Tačiau čia ir stabtelėkime, įsiklausykime, įsiskaitykime: Montekristo kerštas nėra primityvus laukinis jausmas, o greičiau atpildas, kurio kiekvienas anksčiau ar vėliau sulaukiame už šiame pasaulyje atliktus gerus ir blogus darbus. Naujajam grafui užtenka ir pinigų, ir įtakos, ir jam tarnaujančių plėšikų, kad galėtų su jam prasikaltusiais žmonėmis ar jų šeimų nariais susidoroti greitai, lengvai ir paprastai. Taip, grafas pats prisipažįsta, kad greitas kerštas jo visai nevilioja, jis nori, kad jo priešai kentėtų, kaip kad kentėjo jis pats, be teismo, be jokio nuosprendžio ilgiems metams įkalintas Ifo pilies vienutėje. Bet naujasis grafas nėra sadistas, kuriam ilga kitų žmonių kančia teiktų pasitenkinimą. Tai kas tada jis yra? Dangaus įrankis, kurį Dievas pašaukė iš nebūties ir per kurį turi būti įvykdytas teisingumas. Grafas neslepia skepsio žmonių sukurtiems įstatymams, dažnai kur reikia ar net ir kur nereikia demonstruoja savo galią ir pranašumą, bet jis nuolankus Dievo akivaizdoje, akivaizdoje to, kuris iš nebūties prikėlė vargšą kalinį, apipylė jį turtais ir savo malone. Dantesas keršija, bet jo kerštas labiau panašus į dangaus siunčiamą atpildą nei į žmogaus rankomis vykdomą teisingumą. Įvykdęs tai, kas jam skirta, naujasis grafas visai rimtai ketina dingti iš visuomenės, pasitraukti į šešėlį ‒ gal gyventi atsiskyrėlio gyvenimą, gal net jį sąmoningai pabaigti. Bet teisingumas dar neįvykdytas ir apie pasitraukimą iš pasirinkto kelio negalima net galvoti.

Per tą laiką, kol Edmonas sėdėjo kalėjime, kol ruošėsi savajai užduočiai, jo priešai padarė stulbinamą karjerą: buhalteris Danglaras tapo bankininku Danglaru, kareivis Fernanas ‒ generolu de Morseru, Marselio prokuroras de Vilforas ‒ karališkuoju prokuroru. Tik smulkiam niekšeliui Kadrusui nepasisekė, jis tapo smuklininku, o vėliau ‒ nusikaltėliu. Taigi norint atkeršyti tokiems žmonėms, reikia būti tarp jų, tapti vienu iš jų! Knygos veiksmas iš Ifo pilies vienutės ir kontrabandininkų laivų persikelia į Paryžių ‒ į aukštąją visuomenę. Aukštuomenės pobūviai, mandagumo vizitai, operos, gandai, paskalos, vedybų sutartys, pasijodinėjimai, pasivažinėjimai karietomis ir virš viso to pakibęs grėsmės šešėlis. Autorius meistriškai kuria intrigą, supina atskiras siužetines linijas, tarsi netyčia, tarsi atsitiktinai suveda reikalingus žmones. Jau skaitydamas knygą pirmą kartą nujaučiau, kad už to aukštosios visuomenės tuštumo, už tų į kairę ir dešinę žarstomų milijonų, už tų brangakmenių ir rytietiškos prabangos slepiasi kažin kas gilesnio. Ir kiekvienąkart, paėmus „Montekristą“ į rankas, tas jausmas vis stiprėjo. Edmonas, siekdamas savojo tikslo, nepaiso priemonių, jis sąmoningai sukietina savo širdį, demonstruoja aukštuomenės liūto rafinuotumą ir šaltumą, pinigų galią, tačiau tuo pat metu iš tik jam vienam suprantamų ženklų nuolat tikrinasi, ar tikrai yra dangaus įrankis, siųstas nubausti šio pasaulio nedoruosius. Ir net jeigu iš tikrųjų taip, jeigu Dantesas yra įrankis, per kurį turi būti įvykdytas tikrasis teisingumas, jis nėra to teisingumo režisierius ar vyriausiasis teisėjas.

Antai bandžiusiam jį nužudyti pabėgusiam katorgininkui Kadrusui, kurio paties tykoja kitas žmogžudys, jis pareiškia: „Jei grįši namo gyvas ir sveikas, tai žinok, kad Dievas tau atleido, todėl ir aš tau atleidžiu.“

Knygoje yra scenų, kurios sukrečia net ir suaugusį žmogų, žinantį ir suprantantį, kad viskas, kas joje rašoma, yra tik autoriaus vaizduotės žaismas. Viena jų ‒ karališkojo prokuroro de Vilforo septynmečio sūnaus mirtis. Nepalenkiamasis grafas irgi supranta, kad keršydamas ir bausdamas kaltuosius, peržengė leistiną ribą, ir, nors ta šeima, kaip pats sako, yra pasmerkta, bet nekaltieji už kaltuosius vis tiek neturi kentėti. Gal dėl šios priežasties, gal dėl kurios kitos knygos pabaigoje dieviškojo atpildo įrankis vienam iš žmonių, sugriovusių jo gyvenimą ir jo laimę, subankrutavusiam bankininkui Danglarui, prieš daugelį metų parašiusiam lemtingąjį skundą, netikėtai pareiškia: „Atleidžiu, nes pats esu reikalingas atleidimo“. Kad šitaip pasakytų, žmogus turi būti daug supratęs ir daug iškentėjęs, ir nebūtinai tos kančios turi būti fizinės. Kad suprastum tikrąją tų žodžių prasmę, kad skaitydamas juos atpažintum, pats turi būti suvalgęs ne vieną kilogramą druskos ir nuplėšęs ne vieną porą batų. Tačiau, kad pradėtum nujausti, jog visa ši istorija nėra vien istorija apie grafu tapusį jūrininką ir jo priešus, kad ji iš esmės skiriasi nuo „Trijų muškietininkų“ ar „Meksikos įlankos piratų“, nereikia nei labai daug nugyventi, nei labai daug suprasti.

Yra vaikystėje ar paauglystėje skaitytų knygų, kurių, būdamas suaugęs žmogus, negali paimti į rankas ar skaitai su atlaidžia šypsena. Yra ir tokių, kurioms laikas neturi didesnės įtakos. Nesakau, kad „Grafas Montekristas“ ‒ iš pastarųjų. Tenoriu pasakyti, kad retas literatūros ir gyvenimo gurmanas galėtų be virpulio skaityti sceną, kai po daugelio metų Edmonas, jau tapęs garsiuoju grafu Montekristu, susitinka su buvusia sužadėtine, o dabar ‒ ponia de Morser, jos namuose. Arba štai kita scena, kai tas pats Edmonas rengiasi mirtinai dvikovai su buvusios sužadėtinės ir pikčiausio savo priešo sūnumi, ir ši ateina jo maldauti, kad sūnaus nenužudytų.

,,Grafas Montekristas“, priešingai nei daugelis A. Diumas knygų, vis dėlto šio to išmoko.

AKGrafas1kt

 

 

Juokiuosi pro ašaras

Ignalinos apylinkės. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkės. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Juokiuosi pro ašaras

 Justinas Rukas, Ignalinos gimnazija, IV klasė

Žvelgiu į Lietuvą ir juokiuosi pro ašaras… Viskas taip gražu ir purvina. Turime gražią gamtą, kurią per daug saugome. Su Raudonąja knyga lengvai užmuštume žmogų. Su grybais išrauname ir savasties dalelę. Didžiuojamės tuo, kad esame nelaimingiausi. Bent jau norime didžiuotis. Todėl bijome nusišypsoti. Gyvename didelių lūkesčių ir mažos iniciatyvos amžiuje. Kam stengtis, jei dėdė iš Briuselio viską atneš?

Lietuva – lyg prostitutė… Parsiduoda tam, kas pasiūlo daugiau. Teutonai, tada lenkai, rusai. Po keliasdešimt metų laisvės trūkt už vadžių – vėl iš pradžių… Savo noru įstojame į demokratiškiausią sąjungą, atsisakome savos energetikos, prarandame savo valiutą. Juk valstybė gyvuoja tol, kol turi teritoriją, valiutą ir piliečius. Nuo Naujųjų metų liks tik teritorija. Ar ilgam?..

Negera darosi žiūrint į Tėvynę… Akcentuojame patriotiškumą, tačiau iš čia bėgame lyg dalyvaudami šimto metrų rungties finale olimpinėse žaidynėse. Nereikia taip daryti. Juk ne dėl to kovojo Nalšios Daumantas, karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Jonas Basanavičius… Jų seni kaulai jau seniai sutrupėjo nuo vartymosi ankštuose kapuose.

Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka

Bet ne viskas pas mus blogai. Turime šiokių tokių prošvaisčių. Lietuvaitės… dėl jų iš proto kraustosi visas pasaulis. Visi myli Rytų Europos vaidilutes. Kur daugiau pamatysi tokių mėlynakių, geltonkasių, aptakių merginų, jei ne Lietuvoje? Jos skiriasi nuo vakarų barbių, aukštakulniais kaukšinčių, tuo, kad ištikus bėdai, visada išties savo vyrams pagalbos ranką. Pats Vytautas pabėgo iš kryžininkų nelaisvės apsirengęs mergele. Tai įrodo, kad mūsų moterys yra lyg kunigaikščiai, kurie verti savo padėties visuomenėje.

Užsimerkiu… Įsivaizduoju šviesią Tėvynės ateitį. Laimingi žmonės, stipri ekonomika, iš Rusijos atsiimta Karaliaučiaus sritis. Stipri, vieninga tauta, nebijanti išreikšti savo nuomonę, besivadovaujanti krikščioniškosiomis moralės normomis… Bet tai tik utopija. Nesu tikras, kad mums pavyks ją išsaugoti. Galbūt mano anūkai gyvens nebe Lietuvoje, o Lenkijoje, Rusijoje, Kinijoje… Taip, Kinijoje! Bėgame patys, tačiau nepakeičiamų nėra. Laikas atsimerkti. Pas mus plūste plūsta Azija. Juk mums jau pradeda trūkti darbo jėgos, todėl importuojame ją iš svetimų šalių. Taigi gana svajoti, laikas veikti. Svajonėmis, kad ir kaip norėtųsi, gyvas nebūsi. Reikia dirbti, plušėti „vardan tos Lietuvos“. Jei ir nepavyktų, bent jau galėtume sakyti, jog stengėmės. Šiais laikais nebesvarbus rezultatas. Už viską svarbiau yra procesas. Neši savo kryžių, klumpi, keliesi ir vėl klumpi. Tartum Jėzus. Mūsų – lietuviškasis – Jėzus susirūpinęs, sėdi ant kelmo ir mąsto, kodėl lietuviai tokie pikti, savanaudžiai, nors iš išorės atrodo drovūs ir romūs lyg ėriukai sulaužytomis kojomis. Bijau, kad ilgainiui jau nebe mūsų Rūpintojėliui reikės ganyti šitas avis.

Nemėgstu, kai mus lygina su beždžionėmis. Nors kai kurie ir esame panašūs į jas. Aš manau, kad kilome iš kiaulių. Negalime ir bijome pažvelgti į dangų. Visi bėgame prie lovio lyg prie išganymo. Geidžiame praryti kuo didesnę jovalo, kuris įpiltas tame lovyje, dalį. Problema štai kokia: lovys nedidelis, o mūsų du su puse milijono… Visiems neišdalinsi.

Žvelgiu į Lietuvą. Pakilo margi sakalai, negrįš jie į žemę daugiau… O už mano narvelio sienos sproginėja mėtomi kiaušiniai, Vakarų kultūra ir melsvai juodos svajonės.

Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka
Ignalinos apylinkėse. Birutės Žemaitytės nuotrauka

ATĖJO LAIKAS IR MAN PRISIDĖTI

Rytas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Rytas. Ričardo Šileikos nuotrauka

ATĖJO LAIKAS IR MAN PRISIDĖTI

 Lukas Arlauskas, Šilutės Vydūno gimnazija, I g klasė

 

Žiūriu pro langą. Kaštonas, klevas, eglė, pušis, ąžuolas. Privatūs namai ir daugiaaukščiai, mano kvartalo gatvė. Vyrai, moterys, vaikai. Mano kiemo Lietuva. Čia aš gimiau, čia aš užaugau, čia aš mokausi, čia aš gyvenu.

Žmogui yra svarbus savas kraštas, sava gimtinė, sava Tėvynė. Kiekvienas stengiasi ją išsaugoti. Žmogus savo kraštą myli, nes tai ‒ jo pradžia. Neretai jo kraštas būna ir jo pabaiga.

Mes paveldėjome charakterį, pomėgius, tikėjimą, šventes iš savo protėvių, kurie gyveno Lietuvos teritorijoje. Ilgus šimtmečius siekėme laisvės. Lietuviai ‒ tvirta tauta, mokanti suprasti, užjausti ir padėti silpnesniam. Dauguma sako, kad užsienio žmonės atviresni, tačiau, jei žmogus yra tarsi atversta knyga, su juo nebus įdomu bendrauti.

Jau XVI amžiaus literatūroje galima rasti patriotizmo dvasią. Kiekvienam iš mūsų, lietuvių, geriausią pavyzdį rodo LDK didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis. Tai sprendžiame iš Jono Radvano poemos ,,Radviliada“:

Tujai, viltie Lietuvos, atsidavusi mūsų valstybės

saule, kuri ir bėdas, ir pašlijusius reikalus greitai

vėl pataisai ir kuri visomis jėgomis pragaištingo

amžiaus paveikslą mainai. Tu saviškiams padėk ir iškirsdink

mūšy bailius maskviškius, nes tik vienas gali nugalėti ‒

taip aš galvoju ir to, jei neapvilia nuojauta, laukiu.

 

Mikalojus Radvila mylėjo savo Tėvynę, gerbė jos tradicijas, buvo religingas žmogus, geras oratorius. Kad tokių žmonių Lietuvoje daugiau būtų, tai dėl savo Tėvynės padarytų nuostabių dalykų.

Lietuvos žemė patyrusi daug karų ir okupacijų. Jos istorija pilna dar tebekraujuojančių žaizdų. Juk netgi keletą amžių šis vardas iš žemėlapio buvo ištrintas, Lietuva tempė Rusijos imperijos, vėliau SSRS naštą. Ainių žemę per Antrąjį pasaulinį karą mindė ir niokojo sovietai, trypė naciai. Tačiau pokariu Lietuva tapo tiksinčia nepriklausomybės bomba, kuri kada nors turėjo sprogti.

Lietuvos piliečiai, sportininkai, politikai, menininkai buvo tie katalizatoriai. Visi norėjo laisvės ir visi siekė jos kaip įmanydami. Tačiau tik po penkiasdešimties metų sovietų okupacijos Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių sugebėjo pasipriešinti Maskvai. Istorikai naudoja terminą ,,Dainuojanti revoliucija“. Buvo sukurta daug dainų Lietuvos nepriklausomybės tema. Bene labiausiai žinoma  Justino Marcinkevičiaus žodžiais  Eurikos Masytės ,,Laisvė“:

 Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,  

 Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,   

Taip kaip uždaro vakarą naktis,   

O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“.

Tokie kūriniai skatino žmonių patriotiškumą. Dar vienas nepriklausomybės skatintojas buvo Algirdas Kaušpėdas ir jo roko grupė ,,Antis“. Pasiskelbusi ,,perestroikos“ grupe, ,,Antis“ greitai tapo svarbiu reiškiniu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijoje ir prisidėjo prie Sąjūdžio.

.

1989 metais Baltijos šalių nepriklausomybės troškimas išsiveržė. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikabino į vieną 650 kilometrų ilgumo eilę ir sudarė vadinamąjį Baltijos kelią, kuris nusitęsė nuo Vilniaus Gedimino bokšto per Rygą iki Talino Hermano bokšto. Tai parodė beginklį žmonių pasipriešinimą ir jų norą būti laisviems ir nepriklausomiems. 1990‒1991 metų įvykiai tik patvirtino šį siekį. Nepriklausomybės atkūrimas kovo 11 dieną ir beginklis pasipriešinimas sovietų armijos tankams sausio 13 dieną buvo stiprus smūgis sovietams, kurie negalvojo, kad kas nors galėtų sukilti prieš tokią stiprią valstybę.

Po keturiolikos nepriklausomybės metų Lietuva atitiko Kopenhagos kriterijus, tapo demokratine valstybe, gerbiančia žmogaus teises, ir įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Šios organizacijos padeda Lietuvai: NATO lėktuvai patruliuoja oro erdvėje, o ES remia ekonomiką.

Lėkė metai, bėgo nepriklausomos Lietuvos dienos. Keitėsi prezidentai ir vyriausybės. Dabar Lietuvai vadovauja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tauta ja pasitiki. Pasitikiu ir aš. Džiugu, kad mūsų valstybei vadovauja prityrusi, išsilavinusi, griežta ir mylinti savo tautą vadovė. Už ypatingus nuopelnus Prezidentė yra apdovanota Lietuvos Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine bei daugelio kitų šalių aukšto lygio apdovanojimais. Daug dėmesio ji skiria žmonių gerovei, vaikams, socialiniams poreikiams, pritaria ir remia įvairių organizacijų renginius ir akcijas. Manau, kad ateis diena,  kai Lietuva ekonomiškai sustiprės.

Vakar. Ričardo Šileikos nuotrauka
Vakar. Ričardo Šileikos nuotrauka

Džiaugiuosi, kad gimiau nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje, nes šiuo metu suteikiamos geros sąlygos mokytis ir galima lengviau pritaikyti namų mokymą tokiems kaip aš. Man dėl ligos reikalingas kompiuteris rašymui, nes ranka nerašau. Turėdamas kompiuterį, galiu dalyvauti konkursuose, olimpiadose, kituose projektuose (pvz., vertimų projektas ,,Tavo Žvilgsnis“, jaunųjų talentų skatinimo programa). Aš siekiu geriausių rezultatų, nes noriu būti nepriklausomas žmogus. Mokausi ir dirbu todėl, kad žinočiau ir vėliau tas žinias galėčiau panaudoti Lietuvos labui.

Aš planuoju dirbti vardan Lietuvos. Myliu savo Tėvynę ir noriu, kad ji gyvuotų ilgai. Mano ištakos yra Lietuvoje. Mano seneliai ir proseneliai visą laiką čia gyveno, dirbo ir mylėjo savo Tėvynę. Dabar, proseneliams stebint mane iš viršaus, atėjo laikas ir man prisidėti prie Tėvynės išlikimo…

 Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi…

Nepatogi proza, arba apie Tomo Vaisetos debiutą „Paukščių miegas“

DebVaiseta_Pauksciu_vir-500x500

Nepatogi proza, arba apie Tomo Vaisetos debiutą „Paukščių miegas“

Aurimas Novikovas

Šiais metais į Lietuvos Rašytojų Sąjungos prozos debiutų seriją įžengė Tomo Vaisetos trumposios prozos knyga „Paukščių miegas“. Ši serija, nesvarbu, prozos ar poezijos, neretai nuvilia bei nudžiugina. Nudžiugina, kai suvoki, kiek turime jaunų į priekį žengiančių autorių. Nuvilia, jei negauname, ko tikėjęsi, bet visa tai galima atleisti – juk debiutas.

Šios knygos pavadinimas užmena mįslę. Jis subtilus ir traukiantis akį. Ar dažnai matome miegančius paukščius? Ar pavadinimas siūlo, kad atsiversime dar vieną agrarinį lietuviškos prozos rinkinį? Tai iškart paneigia tiek leidėjai, tiek pats T. Vaiseta, miglotai užsimindami apie istoriją, apie istoriją literatūroje, apie psichologinį tekstų braižą ir savitą autoriaus stilių. Skambu, tad lyg vaikas imi vartyti šiuos dar nevartytus puslapius, pamažu semdamasis „Paukščių miego“ paslapties.

Knygoje devyni trumpi tekstai, tačiau, matyt, apie juos būtų galima svaičioti daug, svarstant apie tiek gerąsias, tiek apie silpnąsias puses. Autorius išprusęs ir laisvai valdantis kalbą – tekstuose slypintys istoriniai laikotarpiai ir kūrinio visumą sukuriantys istoriniai faktai leidžia spėti, kad šis žmogus ir istorijos mokslas anaiptol ne tolimi. Tai ir birželio 15-osios žymė, ir kenčiantieji nuo didžiojo karo, ir Gorbačiovo eroje gyvenusieji lietuviai, kurie ne visuomet dėjosi esą tokie, kurie dėl išgyvenimo rinkosi kitus kelius. Tiek, kiek šioje plonoje knygelėje esti praeities šešėlių, greičiausiai nėra jokiame kitame LRS Pirmosios knygos serijos debiute.

Rinkinyje dominuoja istorijos, asmens psichologinio ir fizinio būvio (pavyzdžiui, bado), temos, autorius noriai visa tai pabarsto intarpais, kurie paprastai tiek mūsų kultūroje, tiek literatūroje apskritai yra tabu, – masturbacija ar galimas prievartavimas. Bet apie viską nuo pradžių.

Pažymėtina, kad T. Vaiseta ganėtinai laisvai varijuoja kalba, tai juntama jau nuo pirmojo teksto, „Elgetų susirinkimo“ – dvylika puslapių, vos viena pastraipa, viena nesibaigianti naši minties srovė. Vienoje iš pagauliausių novelių „Šaukštas“ skaitytojas gali susipažinti su brokuota, galbūt palūžusio ir nykstančio žmogaus kalba – tokia pat nykstančia, šlubuojančia, bet nėsyk neverčiančia klausti, kodėl ji tokia. „… išėjo draugas giditojas paguldė kad šnopuoju ir pigdė iškart pigdė visa dreb ėjeuir prašiau kad nebūtų žiurkių jis šnopavo į ausį duris užsitrenkė ir į kaitęs žarsteklis vidurius draskė kraujo bala šilta didėjo buvo bloga…“ (p. 95). Šis ir kiti originalūs lingvistiniai sprendimai padeda įsiminti autoriaus vardą, atitraukti knygą ir nusistebėti arba drąsa, arba naivumu tikint, kad tai bus priimta.

Istorija, kaip jau minėjau, yra dalis kiekvienos novelės. Pats autorius mini, kad „šios knygos siužetai irgi atėjo iš istorijos, tačiau jos išsižadėjo ir panoro tapti literatūra.“ Nors istorinis kontekstas juntamas kiekviename iš devynių tekstų, vos viename autorius lyg ir nenoriai, bet išduoda tikslų istorinį įvykį – 1940 m. birželio 15-ąją arba Lietuvos Respublikos okupaciją. Visus kitus rebusus skaitytojas turi gliaudyti pats – rankioti detales, istorinių asmenybių vardus, vietovardžius ar veikėjų tautybes. Būtent rankiojant šią dėlionę kyla pirmieji klausimai apie knygos laikiškumą. Galima ginčytis, bet era, kurioje rašytojas buvo visažinis, saugantis visą informaciją, praėjo dar gimstant modernizmui literatūroje, taigi prieš daugiau nei šimtmetį. Ir štai turime „Paukščių miegą“, kuris veik vien ir analizuoja šio literatūros tarpsnio istorinį kontekstą. Gimsta priešprieša, bet tai nereiškia, kad knyga vien dėl to tampa prastesnė. Juk daugelis to net nepastebės.

T. Vaisetos kūrinių veikėjas ar veikėja – nejudrus, nekalbus ir atsargus asmuo, kurio fizinis gyvenimas novelėse yra it nubrauktas. Susipažįstame su vidine veikėjų esatimi – jų skaudžiomis problemomis, juslėmis, potyriais, tačiau vien tuo veikėjo apibrėžti nepavyks. Jau vien sakyti, kad T. Vaisetos novelės – psichologinės, yra per siaura. Jos atvirkščios įprastam gyvenimui arba įprastam literatūros kūrinio veikėjui. Tuo pat metu veikėjas ir bijo sujudėti, kad jo už durų niekas neišgirstų, ir analizuoja klasikinės muzikos bei vieno jos autoriaus kūrybos bruožus, ir vengia prisijaukinti plokštelių grotuvą. Visa tai, žinoma, turi ir nežymių simbolizmo užuomazgų – tekste tampa svarbios smulkios dalelės, kaip į arklio galvą panaši plokštelių grotuvo dalis, iš kavinės vengiantys išeiti, nors pokalbiu nesidžiaugiantys pašnekovai, bado pakurstyti vaizdiniai, iš kurių toliau plėtojama novelė. Be abejo, ateina laikas, kai kyla klausimas, kodėl autoriaus sprendimai būtent tokie. Ima netgi atrodyti, tarkim, skaitant noveles „Scherzo b-moll“ arba „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“, kad kai kurie vidiniai ar psichologiniai aspektai nėra pagrįsti, kad autorius tiesiog vengia regzti siužetą, kuris galbūt įdomiau ir įsimintiniau pristatytų novelės plotmę bei padėtų lengviau analizuoti jos problematiką.

Tai nepatogi proza, nes matome vien vidinį asmenybės būvį – jo už priimtų moralės ribų esančias svajas ir veiksmus, jo pasaulėžiūrą, kuri tokia pat iškrypusi, kaip daugelio. T. Vaiseta pristato dalelę kiekvieno iš mūsų. Tą dalelę, kurios niekas negirdi, nemato, nežino.

Tai nepatogi proza, nes grįžtame į giliausią mūsų istorijos duobę ir joje, tiesa, matome vien duobes.

Kita vertus, nepatogi literatūra yra būtent tai, ko reikia. Tai atsvara nuo popso linkstančioms knygpalaikėms, tai literatūros kaip meno, o ne kaip pramogos dalis.

Šis debiutas išties sveikintinas – juk retas kuris sukursto vidinę ramybę, pasėja tiek klausimų. T. Vaiseta, jei tik ateityje imsis plunksnos, turi daug ko išmokti, daug ką šlifuoti, galbūt imtis pagaulesnio siužeto, ilgesnių tekstų, tačiau visa tai į savas vietas suguls dirbant.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU