Apie atmintį, meilę ir tylą
Neringa Dangvydė Macatė
Jurga Žąsinaitė, Memento Grodno, Kaunas: Obuolys, 2019.
„Memento Grodno“ ‒ trečiasis Jurgos Žąsinaitės romanas, pasirodęs šių metų rugpjūtį. Tyliai. „Obuolio“ leidykloje, kurią paprastai literatūros žinovai aplenkia kaip nepatikimą ‒ sklandant kalboms, kad autorius ji paliekanti likimo valiai, taigi ‒ tyloje. Girdėjau ir tai, kad Jurga Žąsinaitė šios knygos rankraštį siūliusi ne vienai rimtai leidyklai, kuri nors iš jų gal net paraiškas Kultūros tarybai rašė dėl finansavimo ir negavo. Nors pradėjus skaityti „Memento Grodno“ abejonių nelieka: tai literatūros laukui svarbi knyga, ne pramogai, nors ant ketvirtojo viršelio pristatoma kaip „epinė giminės saga, atskleidžianti dramatišką miesto likimą ‒ pilną politinių intrigų, meilės aistrų ir iki šių dienų neįmintų paslapčių“. Taip. Nesutikti negaliu. „Užsukus“ gerą reklaminę kampaniją ji galėtų būti graibstoma ir skaitoma kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Tik ne Vilniaus, o XVIII amžiaus Gardino gatvės ir gatvelės čia vilioja pasinerti į klaidų, anų laikų kvapų ir skonių prisodrintą labirintą, sekti to meto Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo laiškų pėdsakais. Paraleliai plėtojama mums artimesnė ‒ XX a. pabaigos linija: jo provaikaičio Felikso Tyzenhauzo ir jo sūnaus, atvykusių į Gardiną ieškoti protėvio paslėptos brangenybių skrynutės. Pilka, dulkina sovietmečio realybė vs istorijos dulkės, lyg marška užklojusios spindulingą, bet kruviną praeitį miesto, kultūriniais pasiekimais turėjusio stebinti įnoringąją Vakarų Europą. O ką apie jo istoriją žinome mes, ne istorikai? Šiek tiek ‒ iš bendrojo išsilavinimo ir, žinoma, ne tiek, kiek apie Vilnių, lygiai taip pat daugiatautį, lygiai taip pat laistytą krauju. „Memento Grodno“ ‒ taria mums literatūros istorikė Jurga Žąsinaitė, pati, kaip jos knygos veikėjas Feliksas Tyzenhauzas ne vieną valandą praleidusi Gardino, ir ne tik jo, archyvuose. „Memento mori“ ‒ ataidi mums senas lotynų posakis. Atmink, kad mirsi. Atmink, kad šios žemės turtai, pasiekimai, šlovė ir garbė ‒ tuštybių tuštybė. Viskas galiausiai paskęs kapų tyloje. Žmogus ‒ tik dulkė. Miestas ‒ taip pat. O vis dėlto leiskite suabejoti ‒ ir leiskimės į Jurgos Žąsinaitės pasakojimą, kuriame kiekvienas sakinys pulsuoja gyvybe. Tiesa, stilius kartais primena autorės kraštiečio anykštėno Valdo Papievio: rodos, ta pati sakinių struktūra, šiek tiek iškraipanti bendrinės kalbos srautą ‒ tarinys keliamas į pabaigą. Ne visur, tik Antano Tyzenhauzo laiškuose. O knygą ji dedikuoja a.a. prof. Antanui Tylai, kilusiam iš to paties kaimo ‒ Rubikių prie žymiojo Rubikių ežero. Profesorius Jurgą nuolat konsultuodavo istoriniais klausimais, moraliai palaikydavo, drąsindavo. Taigi ‒ skaitomi žodžiai suskambės, istorijos tyla pasitrauks. Liks memento.
Pasigilinkime į veikėjų charakterius. XVIII a. Gardino miesto seniūną Antaną Tyzenhauzą, jo provaikaitį Feliksą Tyzenhauzą ir šio sūnų Kirilą sieja giminystės ryšiai. Tačiau kiek bendra jie turi kaip asmenys? „Apie aštuonioliktame amžiuje gyvenusį Gardino seniūną Antaną Tyzenhauzą Feliksas pasakojo lyg apie save. Tvirtino žinąs, kad šis atėjęs ištrinti senojo miesto pergamentų įspaudų. (…). Dar daugiau Feliksas manėsi žinąs apie sūnaus Kirilo ligą. Ne, jis nuomario nevadino liga. Feliksui tai buvo reikšminga žymė, ženklas, perduotas ne jam ‒ jo sūnui. Taip buvo paženklinti visi didieji: Cezaris, Moljeras, Baironas, Floberas, Dostojevskis, Nobelis, Van Gogas. Antanas Tyzenhauzas. Visi demonų apsėsti ir jų palaiminti. Mediumai. Žinios nešėjai.“ (p. 12). Tik tiek. Ryšys per šaknis, per istoriją. O psichologinis tėvo ir sūnaus ryšys silpnas. Feliksas po metų nuo sūnaus gimimo išvyksta į Gardiną ir Kirilas auga atskirai nuo jo, tik su motina Klema. Feliksas ir Klema „bendrauti nenustojo“ ‒ kartą per mėnesį susiskambindavo, cituodavo vienas kitam pamėgtus tekstus, ironiška ‒ apie meilę, bet ‒ skirtingus: motina sovietmečio autorių, tėvas ‒ Fromo „Meilės meną“ ir, žinoma, Antano Tyzenhauzo laiškus. Įkvepiantys žodžiai, o tarp eilučių ‒ jausmų šaltis. Meilės tyla. Juk pati Klema nežinojo, ar Kirilas ‒ biologinis Felikso sūnus. Nežinia, kiek šilumos mažąjam Kirilui parodydavo motina, tačiau Antano Tyzenhauzo laiško paralelė liudija protėvių linijos iš tėvo pusės šaltį: „Net nežinau, ar motina mane mylėjo. Nemeilės, žinoma, nerodė, nes negalėjo piktint vyro, kuris buvo jos valia, širdis ir protas. Tiktai tuomet, kai tėvas buvo kur išvykęs, šnabždėdavo, kad savo pienu išmaitinusi tris tironus.“ (p. 34). Panašu, kad šilumos nebuvimas persidavė per kartas. Jauniausioji atšaka Kirilas „kybojo ant giminės medžio šakos pačioje apačioje lyg pigus, įskilusį šoną slapstantis naujametės eglutės žaisliukas“ (p. 11). Juo labiau, kad Kirilas net motinos duotą vardą pasikeičia ‒ tampa Žanu: vardo keitimą filsuoja ir Civilinės metrikacijos skyrius. Ar pavyks tėvui, pasikvietusiam jau suaugusį sūnų į Gardiną, tą ryšį sukurti? Pasakojimas spinduliuoja atšiaurumu. Tėvo rūpinimasis sūnui atgrasus. Žanas jam priešinasi grubiai atsikirsdamas, abejodamas darbo ‒ paslaptingos skrynutės paieškų ‒ svarba. Atrodo, tėvą ir sūnų kartu laiko tik kažkokia neišvengiama kartas jungianti būtinybė. Galbūt ir Žano bndymas žudytis ‒ tai nesąmoningas noras nutraukti giminės liniją? Kodėl šalia tuo metu ‒ tarsi likimas ‒ atsiranda vaistininkė Henrieta? Jos istorija taip pat paženklinta neįmanomos meilės. Ar veikiau ‒ abipusės meilės nebuvimo. Henrietos biografiją autorė brėžia punktyrais, pereidama į poetinį simbolizmą: „1942-ieji ir 1961-ieji ‒ dvi pačios svarbiausios, tačiau priešinguose krantuose įstrigusios Henrietos Karskos biografijos datos. Tarp jų plačiausia, neperplaukiama upė. Devyniolika srūvančių metų. Labai panorėjus galima apsimesti, kad jų nė nebuvo.“ (p. 76). Studijavo Lodzėje farmaciją. Iš pašaukimo, kurį veikiausiai paveldėjo iš mamutės žolininkės. Ten sutiko Evą ‒ nemėgstamą specialybę šiai parinko pamotė, nes giminei „verkiant reikėjo fizioterapeuto“ (p. 78). Viena ‒ išsiiglusi žmogiškos meilės, kita ‒ galinti rūpintis nebent tiek, kiek gyvūnais: „Gydomojo fakulteto šokių salėje Evos žvilgsnis šaudė pažeme. Ieškojo raišuonančio šunėko, vieaakės murklės, bet kokio nelaimėlio ‒ ant keturių, trijų, dviejų, vienos kojos. Visai kaip daugiabučio kieme, autobusųstotelėje, miesto aikštėj. Vieną pamatė. Iššokusiomis, sudraskytomis kulkšnimis, numuštais nagais. Visai išgaišusią. Matyt, ne kartą luptą. Nuožmių šeimininkų išvarytą. Kiek per didelę kartoninei palatai. Neinkščiančią, neniauzgiančią ‒ kalbančią žemu moterišku balsu.“ (p. 79). Henrietą. Eva ir Henrieta apsigyvena kartu, Evos bute. Ar tai meilė? Tokį Henrietos ‒ anot Evos, apie ją vyptelėjusios apibūdinimą „Iš spąstų ištrūkusi kiaunė (…) Tam, kas ją globos, gali būti meili“ (p. 79) ‒ santykį vadintume nesaugiu prieraišumu, gal netgi ‒ emocine priklausomybe, dėkingumu už tai, kad buvo pastebėta. Nuolatos tyloje, priimant tą ryšį kaip duotybę, slegiančią dovaną, kurią privalai slėpti kaip gėdingą, nes homoseksualumas sovietmečiu tabu (vyrams pagal įstatymą grėsė kalėjimas, moterys jame įvardytos išvis nebuvo, taigi ‒ nutylėta, tyloje). Tačiau ne pati meilė ‒ iškrypimas. Iškrypimas ‒ toks jaukinimasis, atvirkščias Mažojo Princo ir Lapės santykiui, kai atsakomybė ir rūpinimasis kitu išvirsta į griaunančią jėgą: Eva neleidžia Henrietai pasitraukti net šiai sužinojus apie mylimosios neištikimybę. Tą ryšį nutraukia Evos tėvas. Nutylėtas išprievartavimas, iš įsčių išplėštas tos prievartos vaisius ‒ irgi punktyrais, menamas, priverčiantis skaitytoją klausti ‒ buvo nebuvo? Tik data ‒ 1969-ieji, nuviję Henrietą net iki Gardino, kur jos likimas susijungia su nepažįstančiais emocinio artumo Feliksu ir Žanu: „Žanas turi daugiau paslapčių nei jo tėvas. Be to, jo esybė tarytum dvilytė, androginiška. Jis paliktasis ir išduodantis, vergas ir karalius, auka ir šaulys. Kaskart, kai į jį žiūri, regi ne Felikso sūnų, o Evą Zaslavską ‒ nesidominčią žmonėmis, tik beglobiais gyvūnais, niekur neįsisegančiu, nenutupiančiu, pažeme šmaižančiu žvilgsniu. Henrieta kaip tik tokia ir yra ‒ Lodzės, Gardino valkata. Tik iš gailesčio ją kviečiasi. Tikisi prisijaukinti. Ir visai negalvoja, kad ji gali nepaklusti, gali įkąsti.“ (p. 104). Henrieta atsiduoda Žanui, nors tiktų jam į motinas, šis tuo pasinaudoja tėvo pykčiui sukelti, mat Feliksas pats neabejingas Henrietai. Nesugebantis mylėti, bet ‒ neabejingas. Amžinoji Freudo Edipo komplekso raiška. Tik ‒ ne kraujomaišos. Literatūrinė.
Laiškai. Garsiai skaitomi, cituojami, aptariami jie atveria skaitytojui XVIII a. LDK istoriją. Jurga Žąsinaitė dešimtį metų tyrinėjo Gardino miesto dokumentus, grožinio kūrinio formą ir epistoliarinę stilistiką čia įgijo jos apsigintos daktaro disertacijos fragmentai. Epizodiškai sutikdama tada dar būsimos knygos autorę Vilniaus universiteto prieigose klausydavausi, su kokiu susižavėjimu ‒ meile! ‒ ji kalba apie savo tyrinėjimus apgailestaudama, kad tie faktai surašyti dūla archyvuose. Ne šiaip dūla ‒ paslėpti. „Ar žinai, ‒ klausdavo ji. ‒ Gardine ir dabar prie tų archyvų turi prieiti kyg sovietmečiu: su dėžute gerų šokoladinių saldainių. Ir darbuotojai žiūri į tave iš aukšto, nes tik jie turi teisę spręsti, ar prileist.“ Jurga priėjo. Todėl ir kilo noras neuždaryti tų žinių vien moksliniame darbe, siauram specialistų ratui. Dalintis su visais, kuriuos įmanoma pasiekti romano pavidalu. Literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė, palydėdama knygą, rašo: „Meniniu žodžiu pasiekiama tai, ko jokie faktai ir dokumentai, jokie mokslo tyrimai negalėtų pakasakoti. (…). Toks svarbus Lietuvos istorijos miestas, naujų politinių ir tautinių darinių išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, staiga atsiveria mums, atskleisdamas savo dvasią“. Tačiau yra dar ir vadinamosios „archyvo šiukšlės“, kurias sutvarkyti buvo paliepta Žanui ‒ kitas istorijos sluoksnis, plika akimi nematomu raštu įbrėžtas rūmų celėse įkalinto jaunuolio: pasirodo, Gardino velniu vadintas Antanas Tyzenhauzas laikydavo ten talentingiausiuosius, atėmęs ne tik jų senuosius drabužius, batus, bet ir pavardes. Tikėjosi „gardiniečiais“ vadinamų kalinių gabumus išnaudoti miesto šlovei pasiekti, o savo galia priversti juos mylėti jį kaip tėvą: „Liepia padėti jį kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo peties, nes meilė stipri kaip mirtis, pavydas kietas kaip mirusiųjų buveinė. Ką jis žino apie meilę ir pavydą? Jis mano, kad mylėti galima tik tai, kas regima ir pasiekiama. Pavydą irgi kursto rega ir pojūčiai. Apgailėtinas mulkis! Jis net nenutuokia, ką reiškia mylėti nesantį, pavydėt jo saulei, lietui, vėjui.“ (p. 221). Dar viena (ne)meilės atmaina. O ko tuose kelių šimtmečių senumo laiškuose ieško knygos veikėjai ‒ Feliksas, Žanas, Henrieta? Skirtingų dalykų. Feliksą domina ne miesto istorija, jis tikisi rasti įrašą, kuriame nurodyta, kur paslėpta lobių skrynutė. Jis nejučia persiima Antano Tyzenhauzo dvasia, tampa artimuosius savo nemeilėje įkalinančiu Pikulu: „Žanas, Klema, Henrieta ‒ tik įsivaizduojamų artimųjų kopijos, fantomai, bejausmiai imituotojai. Jis jų nepažįsta, nebrangina, nemoka nuo jų apsisaugoti. O jie nuolatos kėsinasi į jį, jo patiklumą, dosnumą, sąžinę. Tokią pat grėsmę patyrė ir jo protėvis. Iš pačių artimiausiųjų, iš bendraminčių. Kaip ir Feliksas, buvo pamiršęs budrumą… Nors visus protėvio laiškus Feliksas moka atmintinai, bet vis dar slidinėja jų paviršiumi, neranda įėjimo.“ (p. 272). Iš tiesų jis pats ‒ vėlgi ypač taikliai parinkta Jurgos Žąsinaitės metafora ‒ „nereikalingas, statytojų atmestas akmuo“ (p. 274). O štai Žanas veda paraleles tarp savęs ir to bevardžio įkalinto celėje jaunuolio. Be to, jis niršta, kad negali įspėti tėvo tikslų, jo siekių. Galbūt ‒ daro prielaidą Žanas ‒ tėvas tų tikslų visai neturi: „Jis visuomet šešėlyje ‒ svetimo miesto, protėvių, moterų. Ne, jis ne savo tikslus slepia ‒ jis pats slepiasi. Kaip galiu jį pažinti, suprasti, mylėti nematydamas jo? Galiu tik spėlioti, o spėlionės sėja įtarimus ir abejones“ (p. 277). Henrieta, skaitydama budelio ir aukos istoriją, kabinasi į ją kaip į žmogaus ryšio su žmogumi galimybę. Atsakymų nebus. Tik mįslingas 1980 04 30 datuojamas pranešimas laikraštyje Grodnenskaja pravda apie dingusius žmones ir vadinamojo Meistro namo kieme prie statybinių atliekų rastas tris poras batų. Jų likimai nugrimzdo į šešėlius. Ar tai ‒ literatūrinė fikcija, ar iš tiesų knygos autorė archyvuose rado šią žinutę?.. Spėju, neišduos.