Nepatogi proza, arba apie Tomo Vaisetos debiutą „Paukščių miegas“

DebVaiseta_Pauksciu_vir-500x500

Nepatogi proza, arba apie Tomo Vaisetos debiutą „Paukščių miegas“

Aurimas Novikovas

Šiais metais į Lietuvos Rašytojų Sąjungos prozos debiutų seriją įžengė Tomo Vaisetos trumposios prozos knyga „Paukščių miegas“. Ši serija, nesvarbu, prozos ar poezijos, neretai nuvilia bei nudžiugina. Nudžiugina, kai suvoki, kiek turime jaunų į priekį žengiančių autorių. Nuvilia, jei negauname, ko tikėjęsi, bet visa tai galima atleisti – juk debiutas.

Šios knygos pavadinimas užmena mįslę. Jis subtilus ir traukiantis akį. Ar dažnai matome miegančius paukščius? Ar pavadinimas siūlo, kad atsiversime dar vieną agrarinį lietuviškos prozos rinkinį? Tai iškart paneigia tiek leidėjai, tiek pats T. Vaiseta, miglotai užsimindami apie istoriją, apie istoriją literatūroje, apie psichologinį tekstų braižą ir savitą autoriaus stilių. Skambu, tad lyg vaikas imi vartyti šiuos dar nevartytus puslapius, pamažu semdamasis „Paukščių miego“ paslapties.

Knygoje devyni trumpi tekstai, tačiau, matyt, apie juos būtų galima svaičioti daug, svarstant apie tiek gerąsias, tiek apie silpnąsias puses. Autorius išprusęs ir laisvai valdantis kalbą – tekstuose slypintys istoriniai laikotarpiai ir kūrinio visumą sukuriantys istoriniai faktai leidžia spėti, kad šis žmogus ir istorijos mokslas anaiptol ne tolimi. Tai ir birželio 15-osios žymė, ir kenčiantieji nuo didžiojo karo, ir Gorbačiovo eroje gyvenusieji lietuviai, kurie ne visuomet dėjosi esą tokie, kurie dėl išgyvenimo rinkosi kitus kelius. Tiek, kiek šioje plonoje knygelėje esti praeities šešėlių, greičiausiai nėra jokiame kitame LRS Pirmosios knygos serijos debiute.

Rinkinyje dominuoja istorijos, asmens psichologinio ir fizinio būvio (pavyzdžiui, bado), temos, autorius noriai visa tai pabarsto intarpais, kurie paprastai tiek mūsų kultūroje, tiek literatūroje apskritai yra tabu, – masturbacija ar galimas prievartavimas. Bet apie viską nuo pradžių.

Pažymėtina, kad T. Vaiseta ganėtinai laisvai varijuoja kalba, tai juntama jau nuo pirmojo teksto, „Elgetų susirinkimo“ – dvylika puslapių, vos viena pastraipa, viena nesibaigianti naši minties srovė. Vienoje iš pagauliausių novelių „Šaukštas“ skaitytojas gali susipažinti su brokuota, galbūt palūžusio ir nykstančio žmogaus kalba – tokia pat nykstančia, šlubuojančia, bet nėsyk neverčiančia klausti, kodėl ji tokia. „… išėjo draugas giditojas paguldė kad šnopuoju ir pigdė iškart pigdė visa dreb ėjeuir prašiau kad nebūtų žiurkių jis šnopavo į ausį duris užsitrenkė ir į kaitęs žarsteklis vidurius draskė kraujo bala šilta didėjo buvo bloga…“ (p. 95). Šis ir kiti originalūs lingvistiniai sprendimai padeda įsiminti autoriaus vardą, atitraukti knygą ir nusistebėti arba drąsa, arba naivumu tikint, kad tai bus priimta.

Istorija, kaip jau minėjau, yra dalis kiekvienos novelės. Pats autorius mini, kad „šios knygos siužetai irgi atėjo iš istorijos, tačiau jos išsižadėjo ir panoro tapti literatūra.“ Nors istorinis kontekstas juntamas kiekviename iš devynių tekstų, vos viename autorius lyg ir nenoriai, bet išduoda tikslų istorinį įvykį – 1940 m. birželio 15-ąją arba Lietuvos Respublikos okupaciją. Visus kitus rebusus skaitytojas turi gliaudyti pats – rankioti detales, istorinių asmenybių vardus, vietovardžius ar veikėjų tautybes. Būtent rankiojant šią dėlionę kyla pirmieji klausimai apie knygos laikiškumą. Galima ginčytis, bet era, kurioje rašytojas buvo visažinis, saugantis visą informaciją, praėjo dar gimstant modernizmui literatūroje, taigi prieš daugiau nei šimtmetį. Ir štai turime „Paukščių miegą“, kuris veik vien ir analizuoja šio literatūros tarpsnio istorinį kontekstą. Gimsta priešprieša, bet tai nereiškia, kad knyga vien dėl to tampa prastesnė. Juk daugelis to net nepastebės.

T. Vaisetos kūrinių veikėjas ar veikėja – nejudrus, nekalbus ir atsargus asmuo, kurio fizinis gyvenimas novelėse yra it nubrauktas. Susipažįstame su vidine veikėjų esatimi – jų skaudžiomis problemomis, juslėmis, potyriais, tačiau vien tuo veikėjo apibrėžti nepavyks. Jau vien sakyti, kad T. Vaisetos novelės – psichologinės, yra per siaura. Jos atvirkščios įprastam gyvenimui arba įprastam literatūros kūrinio veikėjui. Tuo pat metu veikėjas ir bijo sujudėti, kad jo už durų niekas neišgirstų, ir analizuoja klasikinės muzikos bei vieno jos autoriaus kūrybos bruožus, ir vengia prisijaukinti plokštelių grotuvą. Visa tai, žinoma, turi ir nežymių simbolizmo užuomazgų – tekste tampa svarbios smulkios dalelės, kaip į arklio galvą panaši plokštelių grotuvo dalis, iš kavinės vengiantys išeiti, nors pokalbiu nesidžiaugiantys pašnekovai, bado pakurstyti vaizdiniai, iš kurių toliau plėtojama novelė. Be abejo, ateina laikas, kai kyla klausimas, kodėl autoriaus sprendimai būtent tokie. Ima netgi atrodyti, tarkim, skaitant noveles „Scherzo b-moll“ arba „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“, kad kai kurie vidiniai ar psichologiniai aspektai nėra pagrįsti, kad autorius tiesiog vengia regzti siužetą, kuris galbūt įdomiau ir įsimintiniau pristatytų novelės plotmę bei padėtų lengviau analizuoti jos problematiką.

Tai nepatogi proza, nes matome vien vidinį asmenybės būvį – jo už priimtų moralės ribų esančias svajas ir veiksmus, jo pasaulėžiūrą, kuri tokia pat iškrypusi, kaip daugelio. T. Vaiseta pristato dalelę kiekvieno iš mūsų. Tą dalelę, kurios niekas negirdi, nemato, nežino.

Tai nepatogi proza, nes grįžtame į giliausią mūsų istorijos duobę ir joje, tiesa, matome vien duobes.

Kita vertus, nepatogi literatūra yra būtent tai, ko reikia. Tai atsvara nuo popso linkstančioms knygpalaikėms, tai literatūros kaip meno, o ne kaip pramogos dalis.

Šis debiutas išties sveikintinas – juk retas kuris sukursto vidinę ramybę, pasėja tiek klausimų. T. Vaiseta, jei tik ateityje imsis plunksnos, turi daug ko išmokti, daug ką šlifuoti, galbūt imtis pagaulesnio siužeto, ilgesnių tekstų, tačiau visa tai į savas vietas suguls dirbant.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *